Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-1119/01
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Z. Smirnovienės, kolegijos teisėjų J. Bublienės, D. Vansevičiaus, sekretoriaujant V. Verikienei, dalyvaujant pareiškėjui Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje G. Jakimavičiui, jo atstovui U. Šakaliui, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovui J. Elzbergui, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio pobūdžio akto – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 03 14 sprendimo Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ teisėtumo. Išnagrinėjusi bylą, kolegija
nustatė:
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 03 14 sprendimo Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ teisėtumą ir nusprendus, kad jis neteisėtas, pripažinti prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymui ir jį panaikinti. Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo 1 punktas, kuriuo nuspręsta leisti, kad ūkio subjektų prievolė sumokėti už įsigyjamą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį ir įstatymų nustatyta tvarka privatizuojamą turtą pasibaigtų įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 245str. pagrindu, prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo 2 str. 1d., 2d., 3d., 20 str. nuostatoms, kad valstybės ir savivaldybių turtas privatizuojamas už pinigus. Teismo posėdžio metu Vyriausybės atstovas ir jo atstovas prašymą palaikė ir papildomai paaiškino, kad dėl šio sprendimo Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje buvo išreikšta pritariančių sprendimui ir laikančių, kad sprendimas prieštarauja įstatymams nuomonių, todėl buvo nuspręsta kreiptis dėl šio sprendimo teisėtumo ištyrimo remiantis Administracinių bylų teisenos tvarka. Abejonę šio sprendimo visa apimtimi teisėtumu kelia tai, kad sprendimu nustatytos taisyklės, kurios leidžia remiantis CK 245 str. pagrindu už privatizuotus objektus aukciono nugalėtojams atsiskaityti prievolių įskaitymo būdu. Kadangi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 2 str. 1d. nustatė, kad valstybės ir savivaldybių turtas yra privatizuojamas už pinigus, atsiskaitymas užskaita prieštarautų šiai nuostatai.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu prašo 2001 03 14 sprendimą Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ pripažinti teisėtu ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atmesti. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo 21 str. 6d. nustatyta, kad privatizavimo sandoriui yra taikomos Civilinio kodekso nuostatos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 245 str. 1d. nustato, jog prievolė pasibaigia įskaitymu priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibrėžtas pareikalavimo momentu. Todėl Vilniaus miesto tarybos 2001 03 14 sprendimas Nr. 245 nustatė galimybę atsiskaityti ne kitu būdu, nei numato Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymas, o įtvirtino galimybę užskaityti priešpriešinius vienarūšius šalių reikalavimus. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovas prašymą prašo atmesti. Papildomai paaiškino, kad nepagrįstas argumentas, kad už privatizuotus objektus galima atsiskaityti tik pinigais. Privatizavimo įstatymo 1str. 1d. numato, kad privatizavimas yra valstybės ir savivaldybių turto perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius. Privatizavimo įstatymo 1 str.4d. apibrėžia privatizavimo sandorį taip: remiantis šiuo įstatymu sudaryta sutartis, pagal kurią valstybės ar savivaldybės privatizavimo objekto valdytojas įsipareigoja perduoti privatizavimo objektą potencialaus pirkėjo nuosavybėn, o potencialus pirkėjas įsipareigoja sumokėti sutartyje nustatytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Taigi sudarius privatizavimo sandorį atsiranda piniginė prievolė tarp pardavėjo (savivaldybės) ir pirkėjo: pirkėjas (skolininkas) turi pareigą sumokėti pardavėjui (šiuo atveju – savivaldybei) pinigus ar perduoti kitus mokėjimo dokumentus, o savivaldybė (kreditorius) turi teisę reikalauti iš pirkėjo, kad jis šią pareigą įvykdytų. Taip pat atsiranda atskira prievolė, pagal kurią savivaldybė turi pareigą perduoti privatizavimo objektą pirkėjui, o pirkėjas turi teisę reikalauti iš savivaldybės, kad ji šią pareigą įvykdytų. Privatizavimo įstatymo 21str. 6d. aiškiai nurodo, kad privatizavimo sandoriui yra taikomos Civilinio kodekso nuostatos, jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip. Ši nuostata paprastai yra įtraukiama ir į pačius privatizavimo sandorius (pvz., Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų (Vyriausybės 1997 12 31 nutarimas Nr. 1503) 4 priedas – pavyzdinės sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo 25 punktas). Nagrinėjamo Vilniaus miesto tarybos sprendimo priėmimo metu galiojo 1964m. Civilinis kodeksas. CK nuostatos dėl prievolių sąvokos (165 str.), prievolių įvykdymo (176-193 str.) ir prievolių pasibaigimo (244-152str.) yra taikomos ir privatizavimo sandoriams, jeigu Privatizavimo įstatymas ar pats sandoris nenustato kitaip. Privatizavimo įstatymas nenustato, kad prievolių pagal privatizavimo sandorius pasibaigimui negali būti taikomos CK nuostatos. Todėl prievolė pagal privatizavimo sandorį gali pasibaigti visais CK numatytais pagrindais: prievolės įvykdymu (244str.), įskaitymu (245str.), skolininko ir kreditoriaus sutapimu viename asmenyje (248str.) ir kt. Privatizavimo įstatymo 20str. nenustato, kad prievolė pagal privatizavimo sandorį negali pasibaigti kitais pagrindais nei įvykdymu, bet tik detalizuoja vieno iš prievolės pagal privatizavimo sandorį pasibaigimo pagrindų – prievolės įvykdymo – tvarką. Apmokėjimas už privatizavimo objektą pinigais arba kitais mokėjimo dokumentais yra prievolės įvykdymas, o įvykdymas yra vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. Tačiau ne vienintelis – prievolė pagal privatizavimo sandorį gali pasibaigti ir kitais CK XXI skirsnyje numatytais pagrindais. Pagrindinė pareiškėjo motyvacijos klaida yra ta, kad pareiškėjas neskiria dviejų skirtingų civilinės teisės sąvokų – prievolės pasibaigimo pagrindų (t. y. juridinių faktų, su kuriais įstatymas sieja prievolės pasibaigimą) ir prievolės įvykdymą (t. y. vieno iš keleto galimų prievolės pasibaigimo pagrindų). Taip, pagal Privatizavimo įstatymo 20str. pirkėjo piniginė prievolė pagal privatizavimo sandorį gali būti įvykdyta tiktai sumokant pinigus arba perduodant kitus mokėjimo dokumentus. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad pinigų sumokėjimas yra vienintelis galimas prievolės pasibaigimo pagrindas. CK 245 str. numato, kad prievolė pasibaigia įskaitymu priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibrėžtas pareikalavimo momentu. CK 246str. nenumato draudimo įskaityti piniginių reikalavimų savivaldybei ir nėra kitų įstatymų, draudžiančių tokių reikalavimų įskaitymą (tai pažymima ir Valstybės turto fondo, ir Privatizavimo komisijos 2001 03 07 rašte). Taigi privatizavimo objektų pirkėjų turimi piniginiai reikalavimai savivaldybei, kurių terminai yra suėję, gali būti įskaityti su priešpriešiniais piniginiais (t. y. vienarūšiais) savivaldybės reikalavimais pagal privatizavimo sandorį. Įskaičius šiuos priešpriešinius reikalavimus piniginė prievolė pagal privatizavimo sandorį pasibaigia (CK 245str.), t. y. savivaldybė nėra skolinga (arba yra atitinkama įskaityta suma mažiau skolinga) pirkėjui pagal atitinkamus sandorius, o pirkėjas nėra skolingas savivaldybei pagal privatizavimo sandorį. Naujasis CK tik patvirtina aukščiau išdėstytus argumentus dėl įskaitymo galimumo privatizuojant savivaldybių turtą. Naujojo CK 6.134str. detalizuoja atvejus, kai negalimas įskaitymas, tačiau jame nėra draudimo įskaityti reikalavimus savivaldybei. Anksčiau egzistavusios abejonės dėl galimybės įskaityti reikalavimus valstybei buvo išspręstos 6.134str. 1d. 5p., kuris numato draudimą įskaityti reikalavimus valstybei. Savivaldybių nenurodymas šiame punkte ar atskiro draudimo kituose įstatymuose nebuvimas aiškiai patvirtina, kad reikalavimus savivaldybėms galima įskaityti, nes valstybė ir savivaldybės yra skirtingi juridiniai asmenys, nurodyti naujojo CK 2.34, 2.35 straipsniuose. Savivaldybės lygiais pagrindais dalyvauja civiliniuose santykiuose ir atsako už savo prievoles, tai nustatė naujojo CK 2.36str.1d. Įskaityti reikalavimus savivaldybei netrukdo ir naujojo CK 6.134 str. 1d. 6p., draudžiantis įskaityti reikalavimus, kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo. Pagal privatizavimo sandorį atsiranda pirkėjo piniginė prievolė, t. y. prievolė sumokėti pinigus savivaldybei. Priešpriešinis vienarūšis pirkėjo reikalavimas gali kilti iš savivaldybės piniginės prievolės, t. y. iš kitų sandorių kylančios savivaldybės prievolės sumokėti pinigus pirkėjui. Abiejų šių prievolių dalykas yra pinigai. Pagal naujojo CK 6.134str. 1d. 1p. draudžia įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme. Šios nuostatos tinkamą įgyvendinimą kaip tik ir siekiama užtikrinti nagrinėjamo Vilniaus miesto tarybos sprendimu. Sprendimo 2.1, 2.2 ir 4 punktai numato, kad savivaldybės skolos turi būti suderintos, patvirtintos Vilniaus miesto valdybos ir tokiu būdu užtikrinama, kad skolos yra neginčijamos. Vilniaus miesto valdyba įpareigojama inventorizuoti skolas ir patvirtinti skolų suderinimo ir patvirtinimo tvarką. Nagrinėjamo Vilniaus tarybos sprendimo nuostatos dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo neprieštarauja nei Privatizavimo įstatymui, nei CK, nei naujajam CK.
Prašymas tenkintinas iš dalies, nustačius taip: 1. Dėl teisės akto pobūdžio. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 2str. 13d. norminiu teisės aktu laikomas įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Individualaus pobūdžio aktas yra apibrėžtas šio įstatymo 2str. 14d. ir tai yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Vilniaus miesto tarybos 2001 03 14 sprendimu Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ yra nustatyta leisti ūkio subjektams prievolę apmokėti už įsigyjamą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą pabaigti įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą. Taigi sprendimu nustatytas leidimas ir jo įgyvendinimo tvarka nėra skirta kokiam nors vienam konkrečiam asmeniui ar keliems asmenis, o yra skirta visiems subjektams, kurie ateityje įsigis Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį turtą. Todėl šis sprendimas negali būti laikomas individualiu teisės taikymo aktu, jis turi visus norminio pobūdžio akto bruožus ir yra norminio pobūdžio teisės aktas. Tai, kad viena šio sprendimo taikymo praktikoje pusė išlieka pastovi – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo, pačio akto pobūdžio nekeičia. 2. Dėl teisinių santykių srities, reguliuojamos sprendimu. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo 1str. 1d. nustato privatizavimo sąvoką – tai valstybės ir savivaldybių turto perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal šio įstatymo nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius. Taigi privatizavimas – tai procesas, kurio metu, laikantis šio įstatymo nustatytų taisyklių, pirma – atliekama eilė veiksmų, kuriais sudaromas privatizavimo sandoris, ir antra – jis įvykdomas, turtas pagal sandorį perduodamas pirkėjo nuosavybėn, o pirkėjas atsiskaito už nupirktą turtą. Vilniaus miesto tarybos 2001 03 14 sprendimas Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ pirmu punktu ir antru punktu nustato taisykles, kuriomis remiantis ūkio subjektų prievolė apmokėti už įsigyjamą privatizuojamą įstatymų nustatyta tvarka turtą pasibaigtų įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą. Taigi šiais sprendimo punktais nustatomos taisyklės, kurias įtraukus į privatizavimo sandorį nustatoma atsiskaitymo už privatizuojamą turtą tvarka. Sprendimo 3 punktu yra suteikiami įgaliojimai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos privatizavimo komisijai. 3.1 įrašyti į Savivaldybės nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo programos sąlygas, kad ūkio subjektų prievolė apmokėti už įsigyjamą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį ir įstatymų nustatyta tvarka privatizuojamą turtą gali pasibaigti įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 245 straipsnio pagrindu; 3.2 spręsti klausimus dėl prievolių pasibaigimo įskaitant priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Taigi šiuo punktu yra liečiami du privatizavimo proceso etapai – privatizavimo programų sudarymas ir privatizavimo sandorių sudarymo metu sprendimų priėmimas dėl prievolių pasibaigimo įskaitant priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Sprendimo 4 punktu Vilniaus miesto valdyba yra įpareigota inventorizuoti Vilniaus miesto savivaldybės skolas ir patvirtinti skolų suderinimo ir patvirtinimo tvarką. Šis punktas tiesiogiai neliečia privatizavimo, tačiau įrašius jį į sprendimą, skirtą sureguliuoti atsiskaitymą už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą, turėtų būti pripažintas negaliojančiu tuo atveju, jei būtų pripažintos negaliojančiomis kitos sprendimo dalys, nes priimant sprendimą tarybos galutinis tikslas buvo suskaičiuoti savivaldybės skolas, o nustatyti galimybę skolas grąžinti įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą. Taigi darytina išvada, kad sprendimo 1, 2 ir 3.2 punktas nustato galimybę ir taisykles tais atvejais, kai įstatymo nustatyta tvarka nustatomas potencialus pirkėjas, sumokėtinoms už įsigytą turtą savivaldybei pagal įstatymą tenkančioms sumoms, sudarant privatizavimo sutartis taikyti įskaitymą pagal CK nustatytas taisykles, o sprendimo 3.1 punktas liečia sprendimus dėl privatizavimo programų sudarymo, t. y. privatizavimo procesą iki subjekto teisės sudaryti privatizavimo sandorį įgijimo. 3. Dėl sprendimo 1, 2 ir 3.2 punktų teisėtumo. Vilniaus miesto tarybos 2001 03 14 sprendimu Nr. 245 1, 2 ir 3.2 punktu yra nustatytos šios taisyklės:
„1. Leisti, kad ūkio subjektų prievolė apmokėti už įsigyjamą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį ir įstatymų nustatyta tvarka privatizuojamą turtą pasibaigtų įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 245 straipsnio pagrindu. Pradinė įmoka ir įmokos, pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymą tenkančios kitiems subjektams, turi būti sumokamos tik pinigais.2. Nustatyti, kad:2.1 įskaityti galima tik tas Vilniaus miesto savivaldybės skolas, kurių suderinimo dokumentai yra pasirašyti atitinkamų Savivaldybės padalinių vadovų bei ūkio subjektų, kuriems yra skolinga Vilniaus miesto savivaldybė, vadovų ir patvirtinti Vilniaus miesto valdybos; 2.2 negalima įskaityti Vilniaus miesto savivaldybės skolų, jei nėra pasibaigęs jų grąžinimo terminas arba šios skolos privatizavimo sandorio sudarymo metu yra ginčijamos įstatymo nustatyta tvarka. Negalima įskaityti Vilniaus miesto savivaldybės skolų, jei jų suderinimo dokumentai nėra pasirašyti atitinkamų Savivaldybės padalinių vadovų bei ūkio subjektų, kuriems yra skolinga Vilniaus miesto savivaldybė, vadovų ir patvirtinti Vilniaus miesto valdybos, taip pat kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 246 straipsnyje nurodytais pagrindais.3. Įgalioti Vilniaus miesto tarybos privatizavimo komisiją:3.2 spręsti klausimus dėl prievolių pasibaigimo įskaitant priešpriešinius vienarūšius reikalavimus.“ Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 2str.1d. savivaldybių turto privatizavimas galimas už pinigus, tai yra atsiskaityti už privatizuojamą objektą kitu turtu, paslaugomis ir reikalavimo teisės perkėlimu net nėra galima. Analizuojami sprendimo punktai atsiskaitymo turtu, paslaugomis ir pan. nenustatė. Tačiau nustatė galimybę atsiskaityti įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą. Tai reikštų, kad tais atvejais, kai įgijęs teisę pirkti privatizuojamą turtą už pinigus asmuo papildomai yra ir savivaldybės kreditorius ir savivaldybės skola jam taip pat yra pinigai. Pagrindinis pareiškėjo keliamas klausimas iš esmės yra – ar tais atvejais, kai savivaldybės kreditorius, kurio kreditorinis reikalavimas yra ne kitas, o pinigai, yra ir potencialus privatizuojamo turto pirkėjas, įgijęs teisę pirkti privatizuojamą turtą įstatymo nustatyta tvarka, galimas savivaldybės skolų pirkėjui ir pirkėjo prievolės savivaldybei, įskaitymas ir ar toks įskaitymas neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 2 str.1d. ir 20 str. Kadangi sprendimu nėra nustatyta, kad galimas įskaitymas kitokio pobūdžio nei vienarūšio priešpriešinio reikalavimo, sprendimu iš esmės nėra nustatomas kitoks mokėjimas nei pinigais. Todėl analizuojamos sprendimo dalys Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 2 str. 1d. neprieštarauja. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 20 straipsnis „apmokėjimas už privatizuojamą objektą“ taip pat nurodo, kad už privatizuojamą objektą mokama pinigais, bei nurodo, kad pirkimo tvarka ir terminai yra nustatomi privatizavimo sandoryje, leidžia privatizuojamą objektą pirkti dalimis. Laikyti, kad atsiskaitymas už nupirktą objektą yra sureguliuotas tik šiame straipsnyje, būtų nepagrįsta, kadangi apmokėjimo už privatizuojamą objektą tvarka yra aptariama ir kituose straipsniuose – štai 19str. aptariama nuomos su išsipirkimu atsiskaitymo tvarka, o 21 str. 6 dalyje nustatyta, kad privatizavimo sandoriui yra taikomos Civilinio kodekso nuostatos, jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip. Taigi išeitų, kad CK 245 str. nuostata – prievolė pasibaigia įskaitymu priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibrėžtas pareikalavimo momentu – gali būti privatizavimo sandoriui taikoma tais atvejais, jei Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme nenustatyta kitaip, nes sprendimu siekiama šį klausimą spręsti sudarant privatizavimo sandorį. Kadangi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas nustatė tik atsiskaitymo už privatizuotą turtą būdą pinigais – tačiau nenustatė, kad negalima atsiskaitymo tvarka įskaitant sutarties šalių piniginius reikalavimus, atsiskaitymo tvarka įskaitant priešpriešinius piniginius reikalavimus, laikantis CK nustatytų taisyklių, neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymui. Nustatyta tvarka atitinka ir Vietos savivaldos įstatymo 17str. 13 įstatymu nustatytiems savivaldybės tarybos įgaliojimams – priimti sprendimus dėl papildomų bei planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų lėšų paskirstymo bei tikslinės paskirties fondų sudarymo ir naudojimo. Toks atsiskaitymo būdas apsaugo ir subjektų, kurie įgijo teisę pirkti privatizuojamą objektą, teises, sudarydamas galimybę susigrąžinti pagrįstas skolas.
Nusprendė:
Vilniaus miesto tarybos 2001 03 14 sprendimo Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ 1, 2, 3.2 ir 4 punktus pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 6 daliai ir Civilinio kodekso (galiojančio nuo 2001 07 01) 6.126 straipsnio 4 daliai, sprendimo 3.1 punktą pripažinti prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 4 daliai. Panaikinti Vilniaus miesto tarybos 2001 03 14 sprendimą Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ nuo teismo sprendimo oficialios paskelbimo dienos.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.