LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJA

 

Į S A K Y M A S

DĖL DONORŲ SVEIKATOS PATIKRINIMO TVARKOS, PRIVALOMŲJŲ TYRIMŲ SĄRAŠO, REIKIAMŲ DONORŲ SVEIKATOS RODIKLIŲ BEI DONORO APKLAUSOS ANKETOS REIKALAVIMŲ PATVIRTINIMO

 

1998 m. spalio 22 d. Nr. 604

Vilnius

 

Vykdydamas Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymą (Žin., 1996, Nr. 115-2666),

ĮSAKAU:

1. Patvirtinti Donorų sveikatos patikrinimo tvarką, privalomųjų tyrimų sąrašą, reikiamus donorų sveikatos rodiklius (1 priedas).

2. Patvirtinti Donoro apklausos anketos reikalavimus (2 priedas).

3. Įsakymo vykdymo kontrolę pavedu viceministrui V. Basiui.

 

 

 

SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS                                    MINDAUGAS STANKEVIČIUS

 

1 priedas

 

Donorų sveikatos tikrinimo tvarka, privalomų tyrimų sąrašas, reikiami donorų sveikatos rodikliai

 

1. Bendrieji nuostatai

 

1.1. Šis dokumentas nustato minimalius kriterijus atrenkant kraujo ir jo sudėtinių dalių donorus. Jis yra privalomas visoms kraujo donorystės įstaigoms, imančioms iš donorų kraujo bei jo sudėtinių dalių, ir yra pagrindas rengiant donorų atrankos, kraujo ir sudėtinių dalių ėmimo protokolus kraujo donorystės įstaigose.

1.2. Atranka siekiama apsaugoti donorų sveikatą ir kiek galima sumažinti per kraują perduodamų ligų riziką bei transfuzijos žalą pacientui.

1.3. Transfuziologui prižiūrint kvalifikuota slaugytoja, išmokyta donorų atrankos taisyklių, gali ir turi teisę įvertinti donoro medicininę anamnezę ir leisti duoti kraujo. Ji privalo apie pastebėtus nukrypimus nuo normos informuoti transfuziologą, kuris galutinai nuspręs, ar iš donoro galima imti kraujo. Jei transfuziologui kyla abejonių, donoras turi tai pripažinti ir sutikti kol kas kraujo neduoti.

1.4. Duoti kraujo arba jo sudėtinių dalių recipientams gydyti gali tik sveiki asmenys. Leisti imti kraujo arba jo sudėtinių dalių iš pirmą kartą duodančių donorų, vyresnių negu 60 metų, arba nuolatinių donorų, vyresnių negu 65 metų, gali tik gydytojas transfuziologas.

1.5. Išsamiai patikrinti donorų sveikatą beveik nėra sąlygų. Todėl tikrinimas tėra atsakymai į klausimus apie medicininę donoro anamnezę ir bendrą jo sveikatos būklę, išorinė apžiūra ir laboratoriniai tyrimai.

1.6. Norint gauti išsamesnę informaciją apie donoro medicininę anamnezę ir jo sveikatos būklę, rekomenduojama į donoro anketą įtraukti atitinkamus klausimus, gauti donoro bendrosios praktikos gydytojo (šeimos gydytojo) rekomendacijas.

1.7. Pageidaujantysis duoti kraujo arba jo sudėtinių dalių kiekvieną kartą privalo užpildyti donoro anketą, nurodydamas, ko pageidauja duoti: kraujo ar jo sudėtinių dalių. Kraujo donorystės įstaigos vadovo patvirtintoje donoro anketoje privalo būti klausimai, nurodyti 2 priede.

1.8. Pasirašydamas donoro anketą, asmuo patvirtina, kad jam buvo užduoti šios anketos klausimai.

 

2. Kraujo donorai

 

2.1. Donoro elgesio, išvaizdos įvertinimas

Medikai, apžiūrėdami donorą, turi atkreipti dėmesį į bendrą jo kūno išsivystymą, psichikos svyravimus, intoksikacijos alkoholiu ar stipriai psichiką veikiančiais medikamentais ar narkotinėmis medžiagomis požymius, odos spalvą: gelsvumą, melsvumą, apatinių galūnių venų išsiplėtimus ir tromboflebito požymius; į pilnakraujystę, patinimus, dusulį, silpnumą, išsekimą, mažakraujystę. Oda turi būti sveika, jos vientisumas nepažeistas injekcijų ar kitų sužeidimų.

2.2. Pulsas ir kraujo spaudimas

Kiekvienam donorui pamatuojamas arterinis kraujo spaudimas (AKS) ir suskaičiuojamas pulsas. Pulsas turi būti ritmiškas, o jo dažnis – nuo 50 iki 100 kartų per minutę. AKS rodikliai gali kisti, nes priklauso nuo įvairių priežasčių, tačiau prieš pat kraujo arba jo sudėtinių dalių davimą sistolinis kraujospūdis negali būti aukštesnis negu 180 mmHg, o diastolinis – 100 mmHg.

2.3. Laboratorinis tyrimas

Hemoglobinas (Hb): prieš kiekvieną kraujo davimą Hb koncentracija donoro kraujyje nustatoma kiekybiniu (hemoglobinometru) arba kokybiniu (Sol. Cupprum sulfuricum) būdu. Alternatyvus laboratorinis tyrimas gali būti hemotokrito (Ht) nustatymas.

2.4. Minimalūs hemoglobino dydžiai prieš kraujo davimą

 

Donorų vyrų

Hb ≥ 135 g/l (8,4 mmol/l)

Arba

Sant. tankis ≥ 1,053

Arba

Ht ≥ 0,4

Donorių moterų

Hb ≥ 125 g/l (7,4 mmol/l)

Arba

Sant. tankis ≥ 1,052

Arba

Ht ≥ 0,38

2.4.1. Ar imti kraujo iš donoro, kai šie dydžiai mažesni, kiekvienu atveju sprendžia transfuziologas, įvertinęs serumo geležies koncentraciją ir prisiimdamas atsakomybę už padarinius.

2.4.2. Patologiškai didelių ar mažų dydžių arba Hb kritimo daugiau kaip 20g/l tarp dviejų sėkmingų kraujo davimų atvejai turi būti detaliai ištirti.

2.5. Imunohematologinis tyrimas

2.5.1. Standartinis imunohematologinis donorų kraujo tyrimas apima eritrocitų tipo (grupės) nustatymą pagal ABO, rezus, Kell sistemų antigenus ir natūralius anti-A(α) ir anti-B(β) antikūnus bei imuninių eritrocitų antikūnų paiešką.

2.5.2. Visiems perspektyviems donorams turi būti nustatytas ir leukocitų antigenų (HLA) tipas.

2.5.3. Galutinis eritrocitų tipas nustatomas pagal ankstesnių tyrimų ir įrašų duomenis, atliekamo tyrimo ir patvirtinimo rezultatus.

2.6. Kraujo grupė pagal ABO sistemos antigenus (privalomas tyrimas)

2.6.1. Donorų eritrocitų tipas pagal ABO sistemos antigenus nustatomas kiekvieną kartą, duodant kraujo.

2.6.2. Nustatant eritrocitų tipą, atliekamas dvigubas (kryžminis) tyrimas: nustatomi natūralūs anti-A(α) ir anti-B(β) antikūnai ir ABO sistemos antigenai bei jų variantai (pogrupiai).

2.6.3. Natūraliems anti-A(α) ir anti-B(β) antikūnams nustatyti naudojami standartizuoti eritrocitų A1, A2, B ir O reagentai.

2.6.4. ABO sistemos antigenams nustatyti naudojami standartizuoti Anti-A, Anti-B ir Anti-AB antikūnų reagentai (žmogaus ar monokloniniai), o jų variantams (pogrupiams) patvirtinti – Anti-A1 ir Anti-H.

2.6.5. Tyrimas atliekamas griežtai pagal reagentų gamintojo instrukciją.

2.6.6. Galutinis eritrocitų tipas nustatomas įvertinus tyrimo rezultatus su standartizuotais eritrocitų ir antikūnų reagentais.

2.6.7. Apie kraujo produktų, turinčių eritrocitų su ABO sistemos antigenų variantais (pogrupiais), tolesnį naudojimą sprendžia gydytojas transfuziologas.

2.7. Kraujo grupė pagal rezus sistemos antigenus (privalomas tyrimas)

2.7.1. Donorų eritrocitų tipas pagal rezus sistemos antigenus nustatomas kiekvieną kartą, duodant kraujo.

2.7.2. Nustatant eritrocitų tipą, atliekamos reakcijos su dviejų skirtingų rūšių ar serijų standartinių antikūnų reagentais kiekvienam rezus antigenui atskirai, t. y. nustatomi rezus sistemos antigenai bei jų variantai (pogrupiai).

2.7.3. Rezus sistemos antigenams nustatyti naudojami standartizuoti Anti-D, Anti-C, Anti-c, Anti-E ir Anti-e antikūnų reagentai (žmogaus ar monokloniniai) ar jų mišiniai, rezus kontrolės reagentas.

2.7.4. Vienas iš Anti-D reagentų turi turėti tik IgG, o kitas – IgG ir IgM antikūnų.

2.7.5. Visas su Anti-D reagentu neigiamas reakcijas būtina patikrinti netiesioginiu Kumbso (Coombs) testu su nepilnu Anti-D (tik IgG antikūnai) reagentu.

2.7.6. Tyrimas atliekamas griežtai pagal reagentų gamintojo instrukciją.

2.7.7. Galutinis Rh(D) teigiamas eritrocitų tipas nustatomas įvertinus tyrimo su skirtingų serijų standartizuotais antikūnų reagentais ir rezus kontrolės serumu rezultatus. Jei su standartiniais Anti-D antikūnų serumais gaunamas neigiamas rezultatas, tai Rh(D) tipas nustatomas įvertinus netiesioginio Kumbso mėginio rezultatus.

2.7.8. IŠIMTIS! Naudojant DiaMed ID mikrotipavimo korteles su anti-D IgG ir gavus neigiamą rezultatą, netiesioginio Kumbso mėginio atlikti nereikia. Išvadą galima daryti iš karto, toliau netyrinėjant.

2.7.9. Apie kraujo produktų, turinčių eritrocitų su rezus sistemos antigenų variantais (pogrupiais), tolesnį panaudojimą sprendžia gydytojas transfuziologas.

2.8. Kraujo grupė pagal Kell ir kitų sistemų antigenus (privalomas tyrimas)

2.8.1. Donorų eritrocitų tipas pagal Kell sistemos antigenus nustatomas kiekvieną kartą, duodant kraujo.

2.8.2. Tyrimas atliekamas griežtai pagal reagentų gamintojo instrukciją.

2.8.3. Apie kraujo produktų, turinčių eritrocitų su Kell antigenu, tolesnį panaudojimą sprendžia gydytojas transfuziologas. Paprastai tokie produktai perduodami perdirbti.

2.8.4. Donorų eritrocitų tipas pagal kitų sistemų antigenus nustatomas pasirinktinai, tik tiriant transfuziologines komplikacijas ar radus donoro kraujyje eritrocitų antikūnų.

2.9. Tyrimas dėl eritrocitų antikūnų (privalomas tyrimas)

2.9.1. Tyrimas dėl imuninių anti-A ir anti-B antikūnų atliekamas kiekvieną kartą, duodant kraujo. Tyrimui atlikti naudojami standartizuoti eritrocitų A1, A2, B ir O reagentai.

2.9.2. Tyrimas dėl kitų transfuziologiniu požiūriu reikšmingų imuninių eritrocitų antikūnų kiekvienam donorui atliekamas kas 6 mėnesiai.

2.9.3. Imuninių antikūnų paieškai naudojamas standartizuotas dviejų ar trijų donorų O grupės eritrocitų reagentų derinys pagal ne mažiau kaip 26 transfuziniu požiūriu reikšmingus antigenus, donoro serumas ir polivalentinis Kumbso reagentas. Tyrimas atliekamas pagal netiesioginio Kumbso mėginio metodiką.

2.9.4. Radus donorų serume eritrocitų antikūnų, toliau antikūnų identifikavimo procedūra atliekama naudojant vienuolikos donorų O grupės eritrocitų reagentų derinio pagal ne mažiau kaip 26 transfuziniu požiūriu reikšmingus antigenus standartinį panelį; nustatomas atitinkamas antigenas.

2.9.5. Mėginio su Kumbso reagentu metu negavus agliutinacijos, testas turi būti patvirtintas pridedant standartizuotus Kumbso reagento kontrolės eritrocitus. Galutinė išvada, kad eritrocitų antikūnų nėra, teikiama, kai negavus agliutinacijos su Kumbso reagentu agliutinacija įvyksta pridėjus standartizuotus Kumbso reagento kontrolės eritrocitus.

2.9.6. Apie kraujo produktų, turinčių eritrocitų antikūnų, tolesnį panaudojimą sprendžia gydytojas transfuziologas. Paprastai išduoti tokius produktus perpilti draudžiama, ir jie naudojami serumų gamybai. Nustatyti eritrocitų antikūnai registruojami donorų registre.

2.10. Leukocitų antigenų (HLA) nustatymas

2.10.1. Leukocitų antigenų nustatymas donorų kraujyje svarbus tuo, kad perspektyvūs kraujo donorai gali būti kaulų čiulpų, kamieninių ląstelių, trombocitų donorais.

2.10.2. HLA privaloma nustatyti bent vieną kartą kiekvienam perspektyviam donorui, sėkmingai davusiam kraujo daugiau kaip tris kartus.

2.10.3. Tyrimo mastą nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

2.10.4. Tyrimas atliekamas griežtai pagal reagentų gamintojo instrukciją.

2.10.5. Tyrimo rezultatai saugomi donorų registre.

2.11. Atranka pagal infekcinių sukėlėjų žymenis

2.11.1. Donorų atranka pagal laboratoriniu būdu randamus infekcinių sukėlėjų žymenis remiasi įtarimo, o ne sukėlėjo nustatymo principu.

2.11.2. Kraują ir jo produktus, įtartinus dėl infekcinių ligų sukėlėjų, draudžiama duoti į gydymo ar tolesnio perdirbimo įstaigas. Jie gali būti sulaikomi, tiriami arba nukenksminus sunaikinti.

2.11.3. Donoras, kuriam laboratoriškai įtariamas infekcinio susirgimo sukėlėjas, kraujo donorystės įstaigos atsakingo gydytojo informuojamas, asmeniškai jam duodamas siuntimas infekcinių ligų specialisto konsultacijai. Apie jo galimybes ateityje būti donoru sprendžia gydytojas transfuziologas, remdamasis infekcinių ligų specialisto rekomendacijomis.

2.11.4. Siuntimo davimo ir sukėlėjo patvirtinimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

2.12. Dėl ŽIV I–II

2.12.1. Privalomas donorų kraujo tyrimas.

2.12.2. Tirti donorų kraują dėl ŽIV gali tik tos laboratorijos, kurios turi Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą.

2.12.3. Visos jos privalo dalyvauti išorinės kokybės kontrolės priežiūros programoje, kurią organizuoja atsakingoji AIDS (reference) laboratorija.

2.12.4. Laboratorinė donorų atranka dėl ŽIV I–II remiasi antikūnų atitinkamiems ŽIV-I ir ŽIV-II antigenų epitopams nustatymu. Antigenų epitopų sąrašą ir tyrimo metodiką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

2.13. Dėl HBV

2.13.1. Privalomas donorų kraujo tyrimas.

2.13.2. Tirti donorų kraują dėl HBV gali tik tos laboratorijos, kurios turi Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą.

2.13.3. Visos jos privalo dalyvauti išorinės kokybės kontrolės priežiūros programoje, kurią organizuoja atsakingoji (reference) laboratorija.

2.13.4. Laboratorinė donorų atranka dėl HBV remiasi Hepatito B viruso paviršinio antigeno radimu. Tyrimo reagentų jautrumo bei specifiškumo sąlygas ir tyrimo metodiką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

2.14. Dėl HCV

2.14.1. Privalomas donorų kraujo tyrimas.

2.14.2. Tirti donorų kraują dėl HCV gali tik tos laboratorijos, kurios turi Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą.

2.14.3. Visos jos privalo dalyvauti išorinės kokybės kontrolės priežiūros programoje, kurią organizuoja atsakingoji (reference) laboratorija.

2.14.4. Laboratorinė donorų atranka dėl HCV paremta antikūnų atitinkamam Hepatito C viruso antigeno epitopui radimu. Tyrimo reagentų jautrumo bei specifiškumo sąlygas ir tyrimo metodiką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

2.15. Dėl Treponema pallidum (TP)

2.15.1. Privalomas donorų kraujo tyrimas.

2.15.2. Tyrimą gali atlikti tik akredituota ir turinti sertifikatą laboratorija.

2.15.3. Laboratorinė donorų atranka dėl TP remiasi TPHA reakcijos rezultatais.

2.16. ALT tyrimas

2.16.1. Privalomas donorų kraujo tyrimas.

2.16.2. Tyrimą gali atlikti tik akredituota ir turinti sertifikatą laboratorija.

2.16.3. Laboratorinė donorų atranka remiasi ALT koncentracija.

2.16.4. Maksimalią leistiną ribą ir jos koregavimą nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

 

3. Medicininė anamnezė

 

3.1. Rizikingi darbai ar užsiėmimai

Rizikingi darbai ir užsiėmimai turi būti atidėti ne mažiau kaip dvylikai valandų nuo kraujo davimo. Tai lėktuvų pilotavimas, autobusų ir troleibusų vairavimas, keliamųjų krautuvų ir kranų valdymas, laipiojimas kopėčiomis ir pastoliais, sklandymas, darbai, atliekami dideliame aukštyje, vandenyje ar požemiuose, kituose padidintos rizikos objektuose.

3.2. Įgytas imunodeficito sindromas (AIDS)

3.2.1. Visiems kraujo ir sudėtinių dalių donorams būtina aiškiai ir suprantama kalba pateikti naujausią informaciją apie žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) perdavimo būdus ir AIDS. Tik suprasdamas nesaugaus sekso ar rizikingo gyvenimo būdo padarinius ir su tuo susijusią atsakomybę, asmuo galės sąmoningai susilaikyti nuo kraujo davimo.

3.2.2. Draudžiama išduoti į gydymo ar perdirbimo įstaigas kraują ir kraujo produktus, laboratoriškai įtartinus dėl ŽIV. Konselingo procedūros metu pakartotinai radus reaktyvių ŽIV žymenų, asmuo supažindinamas su tyrimo rezultatais ir įspėjamas ateityje nebūti donoru.

3.2.3. Draudžiama būti donorais:

3.2.3.1. vyrams, turėjusiems lytinių santykių su kitais vyrais,

3.2.3.2. asmenims, naudojusiems injekcines narkotines medžiagas ir (arba) gavusiems atlygį pinigais ar narkotinėmis medžiagomis už sekso paslaugas.

3.2.4. Dvylika mėnesių draudžiama būti donorais:

3.2.4.1. moterims, turinčioms lytinių santykių su biseksualiu vyru;

3.2.4.2. donorams, turintiems lytinių santykių su partneriu, kuris:

– serga hepatitu,

– naudoja narkotines medžiagas,

– gauna atlygį pinigais ar narkotinėmis medžiagomis už sekso paslaugas,

– serga hemofilija ir jam gydyti naudojami kraujo produktai.

3.3. Alergija

Būsimieji donorai, alergiški žiedadulkėms, negali būti donorais augalų žydėjimo laikotarpiu. Atidedamas donorų, turinčių egzemos požymių venos punkcijos vietoje, kraujo davimas. Donorai, kenčiantys dėl astmos ir reguliariai naudojantys inhaliatorius, kraujo duoti negali.

3.4. Autoimuniniai susirgimai

Asmuo, sergantis autoimuninėmis ligomis, kraujo ir jo sudėtinių dalių duoti negali.

3.5. Beta-talasemija

Heterozigotiniai beta-talasemijos požymių nešiotojai gali duoti kraujo, jei jaučiasi sveiki ir jų kraujo hemoglobino dydžiai ne mažesni už minimalius.

3.6. Bronchitas

Kraujo duoti negali asmenys, sergantys sunkiu lėtiniu bronchitu.

3.7. Vėžys

Žr. „Piktybiniai susirgimai“.

3.8. Karščiavimas

Žr. „Infekciniai susirgimai“.

3.9. Kroicfildo-Jakobo (Creutzfeldt-Jakob) liga (KJL)

Visi asmenys, kurie praeityje buvo gydomi žmogaus hipofizio liaukos ekstraktais ar jų šeimos nariai sirgo Kroicfildo-Jakobo liga, visam laikui donorais būti negali.

3.10. Diabetas

Insulinu gydomi asmenys donorais būti negali.

3.11. Vaistai, narkotikai

Žr. „Intoksikacijos“.

3.12. Epilepsija

Epilepsija sergantis žmogus donoru būti negali – nebent paskutinius trejus metus nesigydė ir nebuvo priepuolių.

3.13. Temperatūra aukštesnė negu 37,3 °C, gripo būklė

Karščiuojantys asmenys laikinai donoru būti negali. Kraujo davimą reikia atidėti dviem savaitėms nuo simptomų išnykimo.

3.14. Širdies ir kraujagyslių ligos

Donorais negali būti asmenys, sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis: koronarų liga, krūtinės angina, sunkia širdies aritmija, arterijų ar kylančiąja venų tromboze; smegenų kraujagyslių ligomis.(Taip pat žr. „Hipertenzija“.)

3.15. Hipertenzija

3.15.1. Iš asmenų, kurių sistolinis kraujospūdis apžiūros metu didesnis negu 180 mmHg ar diastolinis kraujospūdis didesnis negu 100 mmHg, draudžiama imti kraujo ar jo sudėtinių dalių.

3.15.2. Švelnia hipertenzija sergantis asmuo gali duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių, jei diastolinis kraujospūdis yra mažesnis kaip100 mmHg.

3.16. Imunizacijos

 

Eil.

Nr.

Inokuliacijos, vakcinacijos

Karantino laikotarpis, per kurį negalima

būti donoru

1

Susilpnintos virusų ir bakterijų vakcinos:

Keturios savaitės

 

BCŽ, geltonosios karštligės, raudonukės, tymų, poliomielito (peroralinė),

 

 

kiaulytės, vidurių šiltinės, choleros vakcina

 

2

Negyvų bakterijų vakcinos:

48 valandos, jeigu savijauta gera

 

choleros, vidurių šiltinės, kapsulinė polisacharidinė vidurių šiltinės vakcina

 

3

Inaktyvuotos virusų vakcinos:

48 valandos, jeigu savijauta gera

 

poliomielito (injekcinė), gripo

 

4

Toksinai:

48 valandos, jeigu savijauta gera

 

difterijos, stabligės

 

5

Kitos vakcinos:

 

 

hepatito A vakcina,

48 valandos, jeigu savijauta gera ir nėra

 

hepatito B vakcina

klinikinių reiškinių

 

 

 

 

pasiutligės, erkinio encefalito vakcina

48 valandos, jeigu savijauta gera;

 

 

vieni metai, jei buvo klinikinių reiškinių

 

 

 

6

Gyvulinės kilmės serumai

Trys mėnesiai

3.17. Infekcinės ligos

3.17.1. Dažniausiai karantino laikotarpis yra dvi savaitės po simptomų išnykimo.

3.17.2. Patvirtintos bruceliozės atveju – karantinas dvejiems metams, visiškai pasveikus.

3.17.3. Leišmaniozės (Kala-Azar) atveju – nuolatinis karantinas.

3.17.4. Tuberkuliozės atveju – karantinas dispanserizavimo laikotarpiu ir dvejų metų karantinas visiškai pasveikus (pagal ftiziatro pažymą).

3.17.5. Toksoplazmozės atveju – dvejų metų karantinas visiškai pasveikus (tačiau jis gali baigtis tik tuo atveju, jeigu nėra IgM antikūnų).

3.17.6. Sirgusieji Babezioze donorais būti negali.

3.17.7. Kontaktas su infekciniais ligoniais. Karantinas lygus infekcinės ligos inkubacijos laikotarpiui, o jei sukėlėjas nežinomas – karantino laikotarpį nustato infekcinių ligų gydytojas specialistas.

3.18. Gelta ir hepatitai

3.18.1. Donorams turi būti pateikta naujausia informacija apie pavojingą veiklą, susijusią su hepatito perdavimu, ir sudaryta galimybė apsispręsti nebūti donoru laikinai arba iš viso daugiau nebūti donoru (self-exclusion).

3.18.2. Persirgę gelta ar hepatitu asmenys gali tapti kraujo ar jo sudėtinių dalių donorais, jei tai leidžia atsakingas transfuziologas, o tyrimai dėl HbsAg ir anti-HCV yra neigiami. Anti-HbsAg nustatymas nėra donoro nušalinimo pagrindas. Asmenys, kurių kraujo tyrimai dėl HbsAg ir anti-HCV yra teigiami, negali būti donorais.

3.18.3. Jei asmenys turėjo kontaktą su sergančiu hepatitu šeimos nariu ar buvo gydyti kraujo produktų transfuzijomis, tai dvylika mėnesių jie donorais būti negali. Tokia tvarka galioja ir tiems, kurių tatuiruotės ar pradūrimai atlikti ne medicinos įstaigos darbuotojų.

3.18.4. Ligoninės personalas, tiesiogiai kontaktuojantis su hepatitu sergančiais asmenimis, gali duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių tik sutikus transfuziologui ir tik pačiam donorui patvirtinus, kad jis neturėjo tiesioginio kontakto su minėtais ligoniais per savo neapsaugotas žaizdas ar gleivines.

3.18.5. Donorams, kurių hepatito žymenys duodant kraujo nebuvo pasireiškę, tačiau dviem jų kraujo produktų recipientams įtartas transfuzinis hepatitas, draudžiama toliau duoti kraujo ir jo sudėtinių dalių.

3.18.6. Kraujo donorui, kurio kraujo produktų recipientui išsivystė transfuzinis hepatitas, draudžiama toliau duoti kraujo ir jo sudėtinių dalių.

 

Tropinių kraštų ligos

 

3.19. Maliarija

3.19.1. Individai, kurie nuo penkerių metų gyvena maliarijos židinyje, turi pakankamą imunitetą, tačiau gali būti maliarijos parazito nešiotojai. Jie gali būti donorais, jei per paskutinius šešis mėnesius nuo paskutinio apsilankymo maliarijos židinyje patvirtinamieji imunologiniai tyrimai dėl maliarijos antikūnų yra neigiami. Jei tyrimo rezultatai teigiami, donorui visam laikui uždraudžiama duoti ląstelinių kraujo dalių. Jei patvirtinamojo tyrimo nėra, tai asmuo gali būti donoru tik tuo atveju, kai mažiausiai per trejus metus nuo paskutinio grįžimo iš epidemijos židinio specifinių simptomų nepastebėta.

3.19.2. Visi kiti asmenys, kurie lankėsi maliarijos endemijos židiniuose, po šešių mėnesių nuo sugrįžimo gali būti donorais, jei būdami židinyje ir išvykę iš jo nė karto nekarščiavo. Karščiavę asmenys gali būti donorais, jei per šešis mėnesius nuo sugrįžimo ir (arba) nutraukus gydymą simptomų nepastebėta, o patvirtinamieji imunologiniai tyrimai dėl maliarijos antikūnų yra neigiami. Jei patvirtinimo tyrimas neatliktas, tai asmuo gali būti donoru tik tuo atveju, kai mažiausiai per trejus metus nuo paskutinio grįžimo iš endemijos židinio specifinių simptomų nepasireiškė.

3.19.3. Asmenims, kuriems buvo diagnozuota maliarija, iki simptomų išnykimo ir gydymo pabaigos donorais būti draudžiama. Karantinui pasibaigus, jie trejus metus gali duoti tik plazmos, o vėliau – ir eritrocitų, jeigu antikūnų patvirtinamieji tyrimai yra neigiami.

3.19.4. Aukščiau minėtų karantino terminų ir imunologinių tyrimų gali būti nesilaikoma, jei šių donorų eritrocitai nenaudojami gydymui, o jų plazma naudojama tik frakcionuotiems kraujo produktams (plazma neturi maliarijos parazito) gaminti. Skysta arba šaldyta neinaktyvuota plazma ir krioprecipitatas nėra visiškai švarūs. Juose gali būti ląstelinių kraujo komponentų. Todėl šie produktai gali būti maliarijos parazito šaltiniais.

3.19.5. Klausimai apie donoro gimimo, gyvenamąją vietą, aplankytas šalis yra svarbūs maliarijai išaiškinti. Kiekvienoje kraujo donorystės įstaigoje turi būti endeminių zonų žemėlapis ir atitinkamų valstybių sąrašas.

3.20. Čago (Chagas) liga

3.20.1. Asmenų, kurie gyveno šios ligos endemijos židinyje, kraujas gali būti panaudotas tik frakcionuotiems plazmos produktams gaminti.

3.20.2. Asmenys, atvykstantys ar grįžtantys iš tropinių kraštų, negali būti donorais šešis mėnesius nuo sugrįžimo. Tie, kurie per šį laikotarpį be paaiškinamos priežasties karščiavo ar negalavo, donorais būti negali.

3.20.3. Nepaaiškinami svorio netekimo atvejai turi būti ištirti iki kraujo davimo.

3.21. Apsinuodijimai, alkoholis ir narkotikai

Draudžiama imti kraujo arba jo sudėtinių dalių iš asmenų, turinčių alkoholio poveikio požymių. Asmenims, kuriems nustatoma ar įtariama priklausomybė nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų (ypač piktnaudžiavimas intraveniniais narkotikais), būti donorais draudžiama.

3.22. Inkstų ligos

Sirgusiesiems inkstų funkcijos nepakankamu draudžiama būti donorais penkerius metus nuo visiško pasveikimo.

3.23. Piktybiniai susirgimai

Asmenims, sergantiesiems piktybinėmis ar panašiomis ligomis, visam laikui uždraudžiama būti donorais.

3.24. Medikamentų vartojimas

Aiškinantis, kokius medikamentus donoras vartoja, galima aptikti nuslėptų susirgimų, dėl kurių jis turėtų būti pripažintas netinkamu duoti kraujo. Rekomenduojama, kad donorus priimantis personalas turėtų dažniausiai naudojamų medikamentų skyrimo indikacijas ir jų sąrašus, patvirtintus donorystės įstaigos vadovo. Šiais medikamentais besigydantys donorai turėtų būti diskvalifikuojami medikamento farmakokinetinio veikimo laikotarpiui.

3.25. Osteomielitas

Karantinas – dveji metai nuo pripažinto pasveikimo.

3.26. Tikroji policitemija (Polycytthemia rubra vera)

Šia liga sergantiesiems duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių draudžiama.

3.27. Nėštumas

Nėščiosios neturėtų būti donorėmis, jei išimčių nenumato nėštumą stebintis gydytojas. Karantino laikotarpis po gimdymo, persileidimo ar nėštumo nutraukimo turi būti ne mažesnis už nėštumo trukmę arba visą laktacijos periodą.

3.28. Reumatinės kilmės karščiavimai

Asmenims, turintiems reumatinės kilmės karščiavimų, karantinas – dveji metai. Po to tiriama, ar nėra lėtinio širdies pažeidimo. Dėl vėlesnių komplikacijų galima visiškai uždrausti būti donoru.

3.29. Chirurgija

3.29.1. Didžiosios chirurgijos karantino laikotarpis yra šeši mėnesiai.

3.29.2. Mažosios chirurgijos (danties ekstrakcijos ir pan.) karantino laikotarpis – viena savaitė, jei nebuvo komplikacijų.

3.29.3. Asmenys, turėję skrandžio, kasos, kepenų, žarnyno rezekciją, donorais būti negali.

3.30. Transfuzija

Po kraujo ir (ar) jo komponentų transfuzijos duoti kraujo draudžiama dvylika mėnesių.

 

4. Aferezės donorai

 

4.1. Aferezės donorų atranką gali atlikti tik gydytojas transfuziologas ir (arba), gydytojui prižiūrint, – kvalifikuota kraujo tarnybos slaugytoja.

4.2. Aferezės donorams keliami tie patys reikalavimai, kaip ir kraujo donorams, išskyrus tuos atvejus, kuriuos (prisiimdamas atsakomybę) nustato transfuziologas.

4.3. Taip pat turi būti papildomai įvertinti toliau išvardyti kriterijai.

Medicininė anamnezė:

4.3.1. Ypatingas dėmesys turi būti atkreiptas į:

– nenormalaus kraujavimo epizodus;

– polinkį į skysčių susilaikymą (svarbu, jei bus naudojami steroidai ir (ar) plazmos pakaitalai);

– ar per paskutines penkias dienas trombocitaferezės donoras vartojo medikamentų, kuriuose yra acetilsalicilo rūgšties;

– skausmus ir negalavimus skrandžio srityje (svarbu, jei bus naudojami steroidai);

– nepageidaujamas reakcijas per ankstesnius davimus;

– negali būti charakteringų pjautuvo formos eritrocitų (tokie donorai diskvalifikuojami).

Aferezės donoro apžiūra

4.4. Plazmaferezės donorui būtina:

– skaičiuoti pulsą, matuoti kraujospūdį ir (jei būtina) temperatūrą;

– nustatyti hemoglobino koncentraciją arba hematokritą;

– įvertinti proteinogramą – serumo bendro baltymo kiekį ir (arba) elektroforezę ir (arba) atskirų baltymų kiekį, ypač albumino ir IgG. Bendras baltymo kiekis negali būti mažesnis negu 60 g/l. Šis tyrimas turi būti atliekamas periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą per metus;

– papildomai plazmaferezės donorams atitinkamais intervalais, bet ne rečiau kaip kartą per metus, būtina įvertinti serumo bendro baltymo dydžius ir (arba) elektroforezės ir (arba) atskirų baltymo frakcijų kiekį, ypač albumino ir IgG. Būtina atkreipti dėmesį į svarbius šių dydžių svyravimus, nors jų santykis lieka normalus.

4.5. Citaferezės donorui būtina:

– skaičiuoti pulsą, matuoti kraujospūdį ir (jei būtina) temperatūrą;

– nustatyti hemoglobino koncentraciją arba hematokritą.

4.6. Trombocitaferezės donorui būtina papildomai nustatyti trombocitų skaičių.

Draudžiama atlikti trombocitaferezę, jei donoro trombocitų skaičius – mažiau negu 150x109/l.

 

5. Kamieninių ląstelių, paruoštų iš kaulų čiulpų ar periferinio kraujo, donorai

 

5.1. Medicininė anamnezė

5.1.1. Alogeninių kamieninių ląstelių donorams keliami tie patys reikalavimai, kaip ir visiems kraujo donorams.

5.1.2. Autologinis donoras įvertinamas pagal tuos pačius kriterijus.

5.1.3. Išimtiniais, gyvybės išsaugojimui svarbiais, atvejais kai kurie nukrypimai nuo normos galimi. Tačiau tokiais atvejais ir donorą, ir potencialų recipientą apie tai informuoja atitinkamas jų gydytojas, kuris turi gauti jų sutikimą.

5.2. Donorų apžiūra

5.2.1. Būsimas donoras (dėl procedūros rizikos) turi būti įvertintas kito, ne ligonį gydančio gydytojo transfuziologo (alogeninio davimo atveju).

5.2.2. Donoras turi būti informuotas apie paėmimo procedūrą ir potencialią jos riziką.

5.2.3. Procedūrai atlikti turi būti gautas raštiškas donoro sutikimas.

5.2.4. Autologinių ar alogeninių kamieninių ląstelių donorai dėl kraujo keliu perduodamų susirgimų turi būti bent kartą ištirti ne anksčiau kaip prieš 30 dienų iki davimo.

5.3. Virkštelės kraujo donorės

5.1. Turi būti atsakingai surinkta išsami virkštelės kraujo donorių šeimos anamnezė dėl paveldimų ligų.

5.2. Būsimoji motina donorė privalo būti ištirta dėl per kraują perduodamų infekcinių susirgimų ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki donacijos. Procedūros eiga turi būti paaiškinta jai suprantama kalba, o sutikimas procedūrai atlikti gautas nedarant spaudimo. Turi būti raštiškas būsimosios motinos donorės sutikimas. Motina turi būti informuota, kad virkštelės kraujas ateityje bus naudojamas potencialiems recipientams ir nebus rezervuotas donorei ar donorės šeimos nariams. Nėštumo eiga turi būti normali, o naujagimis tuoj po gimimo turi būti apžiūrėtas ir įsitikinus, kad jis sveikas, galima imti kraujo iš virkštelės. Tokia apžiūra ir tyrimas kartojamas po 6–12 mėnesių nuo virkštelės kraujo ėmimo. Naujagimis tiriamas dėl genetinių susirgimų. Tik neradus patologijos, ląstelės gali būti naudojamos transplantacijai.

______________

 

2 priedas

 

DONORO APKLAUSOS ANKETOS REIKALAVIMAI

 

1. Anketos forma ir turinys

 

1.1. Anketos forma yra laisva, tačiau ji turi būti patvirtinta kraujo donorystės įstaigos vadovo.

1.2. Anketa sudaroma valstybine kalba, išimties atvejais – donorui suprantama kalba.

1.3. Anketoje, be būtinųjų klausimų, gali būti ir kiti papildomi klausimai, informacija, perspėjimai ar pan.

1.4. Anketa yra anoniminė – joje negali būti donoro vardo, pavardės, asmens kodo, tikslios gyvenamosios vietos, tačiau ši informacija gali būti koduojama įstaigos nustatyta tvarka.

1.5. Į anketą būtina įtraukti šiuos klausimus apie donorą:

1.5.1. Ar gerai jaučiasi?

1.5.2. Ar kada nors netikėtai, be aiškios priežasties buvo:

– sumažėjęs svoris,

– karščiavimas,

– viduriavimas,

– išberta oda, gleivinės,

– padidėję limfmazgiai.

1.5.3. Ar vartojo vaistus, buvo skiepijamas, ar lankėsi pas stomatologą?

1.5.4. Ar skaitė, žino bei supranta apie AIDS, hepatitus bei saugų seksą, apie tai, kad partneris gali užkrėsti hepatitu, nors pats niekada nesirgo gelta?

1.5.5. Ar per paskutinius 12 mėnesius turėjo lytinių santykių su partneriu:

– infekuotu žmogaus imunodeficito ar hepatitų virusais;

– vartojusiu injekcinius narkotikus;

– gaunančiu atlygį (ypač pinigais ar narkotikais) už lytinius santykius;

– sergančiu hemofilija.

1.5.6. Ar kada nors pats vartojo narkotines medžiagas, ypač injekcines?

1.5.7. Ar kada nors turėjo lytinių santykių už pinigus ar narkotikus?

1.5.8. Ar turėjo lytinių santykių su kitais vyrais (klausimas vyrams)?

1.5.9. Ar mano, kad lytinis partneris galėjo turėti lytinių santykių ir su vyrais (klausimas moterims)?

1.5.10. Ar per 12 mėnesių nuo paskutinio kraujo davimo:

– buvo tirtas mediciniškai, operuotas;

– vėrėsi auskarus, tatuiravosi arba buvo gydytas akupunktūra;

– buvo perpiltas kraujas;

– ar yra (buvo) nėščia?

1.5.11. Ar turi giminių, sergančių Kroicfildo-Jakobo liga (CJD)?

1.5.12. Ar buvo gydytas preparatais, pagamintais iš žmogaus ar gyvulių organų?

1.5.13. Ar buvo gydytas medikamentais su: isotretinoinu (Accutane), etretinatu (Tegison), finastridu (Proscar)?

1.5.14. Kur gimė?

1.5.15. Ar gyveno, buvo išvykęs į užsienį? Kur ir kiek laiko?

1.5.16. Ar turėjo buitinių santykių su asmenimis, infekuotais žmogaus imunodeficito ar hepatitų virusais (šeimoje, darbe, tarp draugų)?

1.5.17. Ar kada nors sirgo:

– gelta, maliarija, tuberkulioze, reumatine karštlige;

– širdies ir kraujagyslių, padidėjusio kraujospūdžio ligomis;

– alergija, astma;

– nervų sistemos ligomis, ar buvo traukulių, sąmonės sutrikimų;

– lėtinėmis ligomis (cukralige, piktybiniais susirgimais, skrandžio opa);

– kraujo ligomis;

– lytiškai plintančiomis ligomis;

– tuberkulioze.

1.5.18. Ar yra kada nors atsisakęs duoti kraujo, buvę atsisakyta imti iš jo kraujo?

1.5.19. Ko pageidauja duoti (kraujo, plazmos, trombocitų)?

1.5.20. Ar dirba darbą, išvardytą 1 priedo 10.1 punkte „Rizikingi darbai ir užsiėmimai“?

 

2. Anketos pildymas

 

2.1. Donoras anketą užpildo kiekvieną kartą, kai pageidauja duoti kraujo ar sudėtinių jo dalių.

2.2. Kraujo donorystės įstaigoje turi būti sudarytos sąlygos pildyti anketą slaptai.

2.3. Donoras, pasirašydamas anketoje, parašu patvirtina, kad šie klausimai jam buvo pateikti ir jų prasmė jam suprantama.

2.4. Užpildytą anketą donoras pateikia atsakingam už medicininį patikrinimą darbuotojui.

 

3. Anketos saugojimas

 

3.1. Kraujo donorystės įstaigos vadovas atsako už anketose pateiktų duomenų slaptumo išsaugojimą ir garantuoja jų apsaugą.

3.2. Anketa saugoma iki kito kraujo davimo. Tik donorui sutikus ir tai patvirtinus raštu, anketa gali būti saugoma kartu su jo medicinos kortele.

______________