Byla Nr

Byla Nr. 13/04-21/04-43/04

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

SPRENDIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M. GEGUŽĖS 9 D. NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 56 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 3 DALIES (2003 M. SAUSIO 21 D. REDAKCIJA), 4, 5, 6 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 57 STRAIPSNIO 3 DALIES (2003 M. SAUSIO 28 D. REDAKCIJA), 63 STRAIPSNIO 4 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 70 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 71 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 72 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 73 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 74 STRAIPSNIO 1 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 75 STRAIPSNIO 1 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 76 STRAIPSNIO 2 DALIES (2003 M. SAUSIO 21 D. REDAKCIJA), 77 STRAIPSNIO 3 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 78 STRAIPSNIO 2 DALIES (2003 M. SAUSIO 21 D. REDAKCIJA), 79 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 81 STRAIPSNIO 3, 7 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 90 STRAIPSNIO 3, 7 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 119 STRAIPSNIO 2, 5 DALIŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 120 STRAIPSNIO 3, 4 PUNKTŲ (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 128 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO STATUTAS“ 11 STRAIPSNIO 3 DALIES 13 PUNKTO (1996 M. LIEPOS 4 D. REDAKCIJA), 17 STRAIPSNIO 1, 3 DALIŲ (1995 M. BALANDŽIO 18 D. REDAKCIJA), 4 DALIES (1996 M. LIEPOS 4 D. REDAKCIJA), 18 STRAIPSNIO 3 DALIES

(1995 M. BALANDŽIO 18 D. REDAKCIJA) IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2003 M. VASARIO 10 D. DEKRETO NR. 2048 „DĖL APYGARDOS TEISMO TEISĖJO ATLEIDIMO“ 1 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ MOTYVUOJAMOSIOS DALIES II SKYRIAUS 15.3.1.1 PAPUNKČIO IR 22 PUNKTO NUOSTATŲ IŠAIŠKINIMO

2009 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant prašymą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo nuostatas pateikusio pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovėms Respublikos Prezidento patarėjoms Aušrai Rauličkytei ir Mildai Vainiutei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. gegužės 11 d. apsvarstė pareiškėjo – Respublikos Prezidento 2009 m. balandžio 9 d. dekrete Nr. 1K-1778 „Dėl prašymo Konstituciniam Teismui išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatas“ išdėstytą prašymą išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.1 papunkčio ir 22 punkto nuostatos turėtų būti suprantamos taip, jog Seimo nario laisvas mandatas reiškia ir tai, kad Seimo narys gali balsuoti taip, kad Seimo atleidžiami teismų pirmininkų ir teismo skyriaus pirmininkų pareigas einantys teisėjai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkai – pasibaigus jų įgaliojimų laikui nebūtų atleidžiami iš pareigų, nors ir pripažįstama faktinė aplinkybė, kad jų paskyrimo į šias pareigas terminas, t. y. įgaliojimų laikas, yra pasibaigęs; jei neginčijama faktinė aplinkybė, kad nurodytų pareigūnų paskyrimo į šias pareigas terminas yra pasibaigęs, ar esama kokių nors konstituciškai pateisinamų aplinkybių, kurioms esant Seimo nario balsavimas prieš minėtų pareigūnų atleidimą iš pareigų pasibaigus jų įgaliojimų laikui būtų suderinamas su iš Seimo nario priesaikos jam kylančia pareiga gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas taip, kaip jį įpareigoja Konstitucija.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 13/04-21/04-43/04 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 51-1894; toliau – Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

2. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime inter alia pripažinta, kad:

– Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 12-440) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

– Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 79 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649), 81 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 81 straipsnio 7 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 120 straipsnio 3, 4 punktai (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pareiškėjas – Respublikos Prezidentas prašo Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.1 papunkčio ir 22 punkto nuostatos turėtų būti suprantamos taip, jog Seimo nario laisvas mandatas reiškia ir tai, kad Seimo narys gali balsuoti taip, kad Seimo atleidžiami teismų pirmininkų ir teismo skyriaus pirmininkų pareigas einantys teisėjai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkai – pasibaigus jų įgaliojimų laikui nebūtų atleidžiami iš pareigų, nors ir pripažįstama faktinė aplinkybė, kad jų paskyrimo į šias pareigas terminas, t. y. įgaliojimų laikas, yra pasibaigęs; jei neginčijama faktinė aplinkybė, kad nurodytų pareigūnų paskyrimo į šias pareigas terminas yra pasibaigęs, ar esama kokių nors konstituciškai pateisinamų aplinkybių, kurioms esant Seimo nario balsavimas prieš minėtų pareigūnų atleidimą iš pareigų pasibaigus jų įgaliojimų laikui būtų suderinamas su iš Seimo nario priesaikos jam kylančia pareiga gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas taip, kaip jį įpareigoja Konstitucija. Šis prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2009 m. balandžio 9 d.

Konstitucinio Teismo posėdyje prašymą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo nuostatas pateikusio pareiškėjo – Respublikos Prezidento atstovės Respublikos Prezidento patarėjos A. Rauličkytė ir M. Vainiutė paaiškino prašyme išdėstytus motyvus, paskatinusius Respublikos Prezidentą kreiptis į Konstitucinį Teismą, ir pateikė papildomus paaiškinimus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Konstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus (61 straipsnis). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad jis turi įgaliojimus aiškinti ir kitus savo baigiamuosius aktus.

2. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimą oficialiai aiškina pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva.

Respublikos Prezidentas buvo suinteresuotas asmuo konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimto Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo nuostatas prašoma išaiškinti; be to, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentas yra vienas iš subjektų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimai yra siunčiami visais atvejais.

Taigi Respublikos Prezidentas turi teisę prašyti Konstitucinį Teismą išaiškinti 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo nuostatas.

3. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimamas sprendimas – atskiras dokumentas (Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 2 dalis).

4. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi.

5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad jo nutarimas yra vientisas; Konstitucinio Teismo nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios (rezoliucinės), tiek motyvuojamosios dalių turinio; dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimtas sprendimas yra neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo.

6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ši Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas, taip pat kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, jog Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia ir tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais yra baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo.

Taigi oficialiai aiškinant (byloje dalyvavusių asmenų, kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymu, taip pat paties Konstitucinio Teismo iniciatyva) Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama. Oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimas (kuris, be abejo, visada turi būti konstituciškai pagrindžiamas ir eksplicitiškai motyvuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte) sietinas su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų nuostatų oficialiu aiškinimu (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasario 1 d., 2008 m. liepos 4 d., 2009 m. sausio 15 d. sprendimai).

7. Pažymėtina ir tai, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata. Kaip jau ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis).

1. Pareiškėjas – Respublikos Prezidentas prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.1 papunkčio ir 22 punkto nuostatos turėtų būti suprantamos taip, jog Seimo nario laisvas mandatas reiškia ir tai, kad Seimo narys gali balsuoti taip, kad Seimo atleidžiami teismų pirmininkų ir teismo skyriaus pirmininkų pareigas einantys teisėjai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkai – pasibaigus jų įgaliojimų laikui nebūtų atleidžiami iš pareigų, nors ir pripažįstama faktinė aplinkybė, kad jų paskyrimo į šias pareigas terminas, t. y. įgaliojimų laikas, yra pasibaigęs; jei neginčijama faktinė aplinkybė, kad nurodytų pareigūnų paskyrimo į šias pareigas terminas yra pasibaigęs, ar esama kokių nors konstituciškai pateisinamų aplinkybių, kurioms esant Seimo nario balsavimas prieš minėtų pareigūnų atleidimą iš pareigų pasibaigus jų įgaliojimų laikui būtų suderinamas su iš Seimo nario priesaikos jam kylančia pareiga gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas taip, kaip jį įpareigoja Konstitucija.

2. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriuje inter alia konstatuota:

– „Akivaizdu, kad tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, nes pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, arba įsiteisėjo tą teisėją apkaltinęs teismo nuosprendis, minėta speciali teisėjų institucija privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų yra nurodyti objektyvaus pobūdžio faktai, ir, jeigu jie yra, privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų. Pabrėžtina, kad jeigu Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija nustato, jog minėti objektyvaus pobūdžio faktai iš tikrųjų yra, ji pagal Konstituciją negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, privalo atleisti atitinkamą teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – privalo teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – privalo prašyti Seimo pritarimo jį atleisti). Konstatuotina, kad tokiais atvejais pagal Konstituciją tą teisėją atleisti yra privaloma. <...>

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėta konstituciškai pateisinama bendro konstitucinio draudimo pratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui arba teisėjui sulaukus pensinio amžiaus išimtis negali būti interpretuojama kaip reiškianti, esą kokiu nors panašiu pagrindu gali būti pratęsiami teismų pirmininkų ar skyrių pirmininkų įgaliojimai“ (15.3.1.1 papunktis);

3. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime minėtas nuostatas aiškino interpretuodamas inter alia Konstitucijos 112 straipsnį.

Konstitucijos 112 straipsnyje nustatyta:

„Teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai.

Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu.

Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.

Apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.

Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija.

Asmuo, paskirtas teisėju, įstatymo nustatyta tvarka prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą.“

4. Konstitucijos 112 straipsnio nuostatos, skirtos teisėjų atleidimui, aiškintinos atsižvelgiant ir į Konstitucijos 115 straipsnį, kuriame nustatyti teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai, bei kitas Konstitucijos nuostatas.

Antai pagal Konstitucijos 115 straipsnį teisėjai (bendrosios kompetencijos teismų ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjai) atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais: savo noru (1 punktas); pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus (2 punktas); dėl sveikatos būklės (3 punktas); išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą (4 punktas); kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą (5 punktas); kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai (6 punktas).

Pagal Konstitucijos 108 straipsnį Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai: pasibaigia įgaliojimų laikas (1 punktas); jis miršta (2 punktas); atsistatydina (3 punktas); negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės (4 punktas); Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka (5 punktas).

Pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, o pagal Konstitucijos 74 straipsnį – ir Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.

4.1. Pagal Konstituciją vienas iš pagrindų teisėjo atleidimui iš pareigų (įgaliojimų nutrūkimui) yra teisėjo įgaliojimų laiko pasibaigimas.

Pažymėtina, kad juridinio fakto – teisėjo ar Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų laiko pasibaigimo pasekmės Konstitucijoje apibrėžiamos vartojant skirtingas formuluotes: „teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka“ (115 straipsnis), „Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta“ (108 straipsnis).

Aiškinant Konstitucijos formuluotę „teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka“ pažymėtina, jog ji reiškia, kad įvykus juridiniam faktui – pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui Konstitucijos 112 straipsnyje (ir atitinkamai kituose Konstitucijos straipsniuose) numatytai institucijai – Respublikos Prezidentui ar Respublikos Prezidentui ir Seimui kyla pareiga įsitikinti, kad toks juridinis faktas įvyko, ir jį konstatavus įstatymo nustatyta tvarka priimti atitinkamą sprendimą (individualų teisės taikymo aktą), kuriuo teisėjas ar teismo pirmininkas, kurio įgaliojimų laikas pasibaigė, būtų atleidžiamas iš teisėjo ar teismo pirmininko pareigų.

Aiškinant Konstitucijos formuluotę „Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta“ pažymėtina, kad įvykus juridiniam faktui – pasibaigus Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų laikui jokiai institucijai nekyla pareiga tokį juridinį faktą konstatuoti ir priimti atitinkamą sprendimą (individualų teisės taikymo aktą), kad būtų atleidžiamas Konstitucinio Teismo teisėjas.

4.2. Pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisėjų atleidimo iš pareigų (įgaliojimų nutrūkimo) pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti išplėstas įstatymais ar kitais teisės aktais (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjai gali būti atleidžiami iš pareigų įvairiais konstituciniais pagrindais. Viena vertus, kai kurie iš tokių pagrindų yra susiję su paties teisėjo laisvu apsisprendimu, kaip antai pagal Konstitucijos 115 straipsnio 1 punktą teisėjas gali būti atleidžiamas iš pareigų savo noru. Toks teisėjo atleidimo pagrindas nėra siejamas su įgaliojimų pasibaigimu ar teisėjo pensiniu amžiumi, nors gali su jais ir sutapti. Kita vertus, Konstitucijoje numatyti ir tokie teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindai, kurie yra susiję su objektyvaus pobūdžio faktais, o ne teisėjo laisvu apsisprendimu, kaip antai pasibaigęs teisėjo įgaliojimų laikas, kuriam jis buvo paskirtas eiti teisėjo ar teismo pirmininko pareigas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad skiriant teisėją jam turėtų būti žinoma, kokia bus jo įgaliojimų trukmė (iki įstatyme nustatyto laiko arba kol sulauks įstatyme nustatyto pensinio amžiaus) (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimai).

Pagal Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalį teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas. Taigi Konstitucija ne tik įpareigoja įstatymų leidėją visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų steigimą ir kompetenciją (taigi ir bendrosios kompetencijos teismų statusą, formavimą, įgaliojimų vykdymą (veiklą) bei jo garantijas, šių teismų teisėjų statusą ir t. t.) nustatyti įstatymu, bet ir expressis verbis įtvirtina to įstatymo pavadinimą – tai Teismų įstatymas. Taigi ir teisėjų bei teismų pirmininkų įgaliojimų trukmė turi būti reglamentuojama būtent Teismų įstatymu. Teisėjo įgaliojimų trukmės reguliavimas įstatymu yra viena esminių teisėjo nepriklausomumo garantijų.

4.3. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs plačią oficialiąją konstitucinę teisėjo ir teismų nepriklausomumo doktriną, kurioje konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo imperatyvas aiškinamas konstitucinio teisinės valstybės principo (kuris, kaip ne kartą savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes ir kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija) kontekste. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas – ne savitikslis dalykas, bet vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų, būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga; teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, jai neprieštaraujančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintos teisės įgyvendinimą.

Kartu pažymėtina, kad, kaip savo 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Teismų įstatymu nustatant teisėjo atleidimo iš pareigų procedūras (atsižvelgiant inter alia į atleidimo pagrindą (jo ypatumus) visais atvejais turi būti paisoma teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo.

Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimuose yra konstatuota ir tai, kad teisėjo elgesys – tiek susijęs su tiesioginiu pareigų atlikimu, tiek su jo veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis, – neturi kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 112 straipsnio 6 dalį asmuo, paskirtas teisėju, įstatymo nustatyta tvarka prisiekia inter alia vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą.

4.4. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad „teisėjo įgaliojimų trukmė negali priklausyti nuo jį paskyrusių valstybės valdžios institucijų būsimų sprendimų, grindžiamų laisva nuožiūra“, kad „toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti teisėjų įgaliojimus pasibaigus jų laikui (nesvarbu, kuriam laikui yra pratęsiami teisėjo įgaliojimai ir kokios grandies teismo teisėjui jie yra pratęsiami), gali sudaryti prielaidas kitiems asmenims bandyti daryti teisėjui tiesioginę ar netiesioginę įtaką, idant jis, siekdamas, kad jo įgaliojimai būtų pratęsti, priimtų tam tikrus sprendimus savo nagrinėjamose bylose; toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip galintis teikti paskatą teisėjui bylas nagrinėti ir sprendimus jose priimti ne tik vadovaujantis įstatymu, kaip reikalauja Konstitucija (109 straipsnio 3 dalis), bet ir paisant to, kaip jo nagrinėjamose bylose priimti sprendimai atsilieps galimybei ateityje pratęsti jo įgaliojimus“, taip pat kad „toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas teisėjui savo nagrinėjamose bylose priimti tokius sprendimus, kurie atitiks ne paties teisėjo, bet kurių nors kitų asmenų teisingumo sampratą“; toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti teisėjų įgaliojimus pasibaigus jų laikui, išskyrus pačios Konstitucijos leidžiamas išimtis, yra nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu, su Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, ir šio straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, su konstituciniu teisinės valstybės principu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

4.5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucija iš esmės neužkerta kelio tokiam įstatymu nustatomam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas, nors pasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas tol, kol bus baigtos nagrinėti bylos (jose bus priimti baigiamieji sprendimai), kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; toks išimtinis teisinis reguliavimas būtų konstituciškai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, kurio nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas – Respublikos Prezidentas, yra konstatuota, jog „<...> konstituciškai pateisinama bendro konstitucinio draudimo pratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui arba teisėjui sulaukus pensinio amžiaus išimtis negali būti interpretuojama kaip reiškianti, esą kokiu nors panašiu pagrindu gali būti pratęsiami teismų pirmininkų ar skyrių pirmininkų įgaliojimai“.

5. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, kurio atitinkamas nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas – Respublikos Prezidentas, yra suformuluota inter alia teisėjų ir teismų pirmininkų atleidimo iš pareigų tvarkos oficialioji konstitucinė doktrina, kurią Konstitucinis Teismas formulavo atsižvelgdamas ir į 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime atskleistą teisėjų konstitucinį statusą.

5.1. Konstitucijoje yra nustatyta tokia įvairių grandžių bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų ir teismų pirmininkų skyrimo ir atleidimo tvarka, kad šiuos teisėjus ir teismų pirmininkus skiria ir atleidžia kitų valstybės valdžių – vykdomosios valdžios ir įstatymų leidžiamosios valdžios – institucijos, atitinkamai Respublikos Prezidentas ir Seimas, t. y. institucijos, kurios formuojamos politiniu pagrindu.

5.2. Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai formuoti teisminę valdžią – tai reikšmingas valstybės vadovo konstitucinio statuso elementas, kad nurodytų Respublikos Prezidento įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kad Respublikos Prezidento veiksmai būtų saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pakeitimą. Taip pat ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl visų teismų teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų pakeitimas ar apribojimas reikštų Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos paskirties, kylančios iš pačios Konstitucijos, pakeitimą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai).

Respublikos Prezidentas dalyvauja (Konstitucijos 112 straipsnio 2, 3, 4 dalyse, 84 straipsnio 11 punkte nustatytais būdais) skiriant ir atleidžiant visų grandžių bendrosios kompetencijos teismų, pradedant žemiausiąja grandimi – apylinkių teismais ir baigiant aukščiausiąja grandimi – Aukščiausiuoju Teismu (taip pat visų specializuotų teismų), teisėjus, tačiau jo įgaliojimai skirtingų bendrosios kompetencijos teismų teisėjų atžvilgiu yra skirtingi. Apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir teismų pirmininkus skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas, dėl to nesikreipdamas į Seimą. Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte inter alia nustatyta, kad Respublikos Prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus.

Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimuose, tam, kad būtų paskirtas arba atleistas Apeliacinio teismo teisėjas arba šio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidentas privalo kreiptis į Seimą ir, jeigu gauna Seimo pritarimą, gali atitinkamą asmenį paskirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba atleisti atitinkamą Apeliacinio teismo teisėją ar šio teismo pirmininką, taip pat (inter alia jeigu paaiškėja tam tikros tokiam paskyrimui arba atleidimui reikšmės turinčios aplinkybės) gali to asmens nepaskirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku, o teikti Seimui kitą kandidatūrą, arba neatleisti atitinkamo Apeliacinio teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko (jeigu pagal Konstituciją atleisti tą teisėją nėra privaloma).

5.3. Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija.

Konstitucijoje numatytą specialią teisėjų instituciją Konstitucinis Teismas interpretuoja kaip svarbų Teismo – savarankiškos valstybės valdžios – savivaldos elementą; įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su teisėjų paskyrimu, paaukštinimu, perkėlimu ar atleidimu iš pareigų, negalima paneigti nurodytos specialios teisėjų institucijos kompetencijos, konstitucinės prigimties ir paskirties; speciali teisėjų institucija yra atsvara Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui formuojant teisėjų korpusą (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtinti teisminės valdžios visavertiškumas, savarankiškumas, nepriklausomumas, konstitucinis valdžių padalijimo principas neleidžia minėtos specialios teisėjų institucijos konstitucinės paskirties ir funkcijų aiškinti taip, kad būtų paneigiamas arba ignoruojamas jos, kaip atsvaros Respublikos Prezidentui formuojant teisėjų korpusą, vaidmuo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

6. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, kurio nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas – Respublikos Prezidentas, pabrėžė, kad valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, ir stabdžiai bei atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai; Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį apibūdina ir valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė bei atsvara, neleidžianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą.

7. Kaip minėta, skiriant ir atleidžiant Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir pirmininką bei Apeliacinio teismo teisėjus ir pirmininką dalyvauja ir įstatymų leidžiamoji valdžia. Seimo konstituciniai įgaliojimai skiriant ir atleidžiant teisėjus įtvirtinti Konstitucijos 112 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatose, taip pat Konstitucijos 67 straipsnio 10 punkte, kuriame inter alia nustatyta, kad Seimas skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šio teismo pirmininką. Taigi Seimas dalyvauja skiriant ir atleidžiant ne visų, o tik dviejų aukščiausių grandžių bendrosios kompetencijos teismų teisėjus ir šių teismų pirmininkus. Pažymėtina ir tai, kad Seimas šiuos konstitucinius įgaliojimus įgyvendina kartu su Respublikos Prezidentu.

7.1. Kad būtų paskirtas arba atleistas Aukščiausiojo Teismo teisėjas ar šio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidentas privalo teikti Seimui atitinkamą asmenį paskirti arba atleisti, o sprendimą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko paskyrimo arba atleidimo priima Seimas. Seimas, gavęs Respublikos Prezidento teikimą, gali atitinkamą asmenį paskirti Aukščiausiojo Teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba atleisti atitinkamą Aukščiausiojo Teismo teisėją ar šio teismo pirmininką, taip pat (inter alia jeigu paaiškėja tam tikros tokiam paskyrimui arba atleidimui reikšmės turinčios aplinkybės) gali to asmens nepaskirti Aukščiausiojo Teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba neatleisti atitinkamo Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko, jeigu pagal Konstituciją atleisti tą teisėją nėra privaloma.

7.2. Kaip minėta, Konstitucijos 115 straipsnyje numatyti ir tokie teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindai, kurie yra objektyvaus pobūdžio faktai ir nėra susiję su teisėjo laisvu apsisprendimu, kaip antai pasibaigęs įgaliojimų laikas, kuriam jis buvo paskirtas eiti teisėjo ar teismo pirmininko pareigas. Esant tokiam konstituciniam Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš pareigų pagrindui Respublikos Prezidentas privalo įsitikinti, kad iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas, t. y. pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas, ir, jeigu įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, privalo kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš pareigų, nes pasibaigė to teisėjo ar teismo pirmininko įgaliojimų laikas. Minėta speciali teisėjų institucija savo ruožtu privalo įsitikinti, kad iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas (pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas), ir, jeigu jis yra, privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją ar šio teismo pirmininką iš pareigų, t. y. ji pagal Konstituciją negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko iš pareigų. Respublikos Prezidentas, gavęs tokį specialios teisėjų institucijos patarimą, privalo teikti atitinkamą asmenį Seimui atleisti iš pareigų.

Seimas, gavęs Respublikos Prezidento teikimą atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją ar šio teismo pirmininką iš pareigų, privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas, t. y. pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas, ir, jeigu pripažįstama, kad įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, priimti atitinkamą individualų teisės taikymo aktą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš teisėjo ar teismo pirmininko pareigų. Taigi tuo atveju, kai konstatuojamas objektyvus faktas, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, atitinkamą asmenį atleisti iš pareigų yra privaloma. Tai mutatis mutandis taikytina ir Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkams.

8. Minėta ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucija iš esmės neužkerta kelio tokiam įstatymu nustatomam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas, nors pasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas tol, kol bus baigtos nagrinėti bylos (jose bus priimti baigiamieji sprendimai), kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; toks išimtinis teisinis reguliavimas būtų konstituciškai pateisinamas.

Konstitucinis Teismas tokį suderinamą su Konstitucija teisėjo pareigų ėjimą savo 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimuose grindė tuo, kad priešingu atveju, t. y. nenustačius tokio teisinio reguliavimo, sulėtėtų atitinkamų bylų sprendimas – teisingumo vykdymas ir taip galėtų būti sudarytos prielaidos pakenkti asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, pažeistos tam tikros konstitucinės vertybės. Tačiau toks teisėjas turi būti atleistas, kai tik įvyks atitinkamas teisinis faktas, su kuriuo siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimas, – bus baigtos nagrinėti atitinkamos bylos. Kol minėtos bylos dar nėra baigtos nagrinėti, teisėjas, kurio įgaliojimai yra pratęsti, yra visavertis teisėjas: jis turi tuos pačius įgaliojimus vykdyti teisingumą (spręsti bylas), kaip ir kiti atitinkamo teismo teisėjai, jo, kaip teisėjo, statusas yra nedalomas, jam taikomi tie patys iš Konstitucijos kylantys veiklos suvaržymai, jis turi tą pačią atsakomybę, imunitetus, kaip ir kiti teisėjai; taigi jis turi gauti tokį pat darbo krūvį (inter alia dėl to, kad tame teisme teisėjo, turinčio atlikti svarbią konstitucinę funkciją – vykdyti teisingumą, vieta dar nėra laisva).

Pažymėtina, kad, kaip minėta, Respublikos Prezidento prašomoje išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo nuostatoje (15.3.1.1 papunktyje) inter alia yra konstatuota, jog konstituciškai pateisinama bendro konstitucinio draudimo pratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui arba teisėjui sulaukus pensinio amžiaus išimtis negali būti interpretuojama kaip reiškianti, esą kokiu nors panašiu pagrindu gali būti pratęsiami teismų pirmininkų ar skyrių pirmininkų įgaliojimai. Minėta ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime taip pat konstatavo, jog toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti teisėjų įgaliojimus pasibaigus jų laikui, išskyrus pačios Konstitucijos leidžiamas išimtis, yra nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu, su Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, ir šio straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, su konstituciniu teisinės valstybės principu.

9. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, kurio nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas – Respublikos Prezidentas, inter alia yra konstatuota, jog teismų pirmininkų, teismų skyrių pirmininkų, kitų teismuose administracines pareigas einančių teisėjų įgaliojimai negali būti pratęsti nei įstatymu, nei kokiu nors kitu bendro pobūdžio normas nustatančiu teisės aktu – tokie įgaliojimai apskritai negali būti pratęsti, nes pasibaigus įgaliojimų laikui jie nutrūksta (dėl to turi būti priimamas individualus teisės taikymo aktas dėl atitinkamo asmens atleidimo iš pareigų).

Taigi darytina išvada, kad nėra jokių konstituciškai pateisinamų aplinkybių, dėl kurių teismų pirmininkų, teismų skyrių pirmininkų neatleidimas iš pareigų pasibaigus jų įgaliojimų laikui būtų suderinamas su Konstitucija, nes teismų pirmininkų, teismų skyrių pirmininkų įgaliojimų pasibaigimas yra objektyvaus pobūdžio faktas, nesusijęs su jų laisvu apsisprendimu. Teismų pirmininkų, teismų skyrių pirmininkų neatleidimas iš pareigų pasibaigus jų įgaliojimų laikui negali būti traktuojamas ir kaip konstituciškai pateisinama bendro konstitucinio draudimo pratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui arba teisėjui sulaukus pensinio amžiaus išimtis, kadangi pagal Konstituciją tokia išimtis gali būti taikoma tik tais atvejais, kai pasibaigus teisėjo (o ne teismo pirmininko, teismo skyrių pirmininkų) įgaliojimų laikui lieka nebaigtos jau pradėtos nagrinėti tam tikros bylos.

9.1. Galimos ir tokios situacijos, kai Respublikos Prezidentas, gavęs Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimą, kreipiasi į Seimą dėl Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) atleidimo iš pareigų dėl objektyvaus fakto – įgaliojimų laiko, kuriam jis buvo paskirtas eiti Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) pareigas, pasibaigimo, tačiau Seimas atitinkamo individualaus teisės taikymo akto dėl jo atleidimo iš pareigų laiku nepriima dėl to, kad atitinkamas Respublikos Prezidento teikimas gautas tuo metu, kai nevyksta Seimo eilinė ar neeilinė sesija. Tokiu atveju Aukščiausiojo Teismo pirmininkas (ar šio teismo skyriaus pirmininkas), kurio, kaip pirmininko, įgaliojimų laikas de facto pasibaigė, tačiau de jure jis nėra atleistas, nes nėra priimtas atitinkamas individualus teisės taikymo aktas, negali būti laikomas pagal Konstituciją turinčiu Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) įgaliojimus. Kita vertus, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas (ar šio teismo skyriaus pirmininkas), kurio įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, turi ir gali vykdyti visus teisėjo įgaliojimus (jeigu nėra pasibaigę jo kaip teisėjo įgaliojimai).

9.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog tais atvejais, kai yra nustatytas objektyvaus pobūdžio faktas, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, nėra jokių konstituciškai pateisinamų aplinkybių, dėl kurių Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) neatleidimas iš pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui būtų suderinamas su Konstitucija, priešingu atveju susidarytų situacija, kurią draudžia Konstitucija.

10. Minėta, kad pareiškėjas – Respublikos Prezidentas prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.1 papunkčio ir 22 punkto nuostatos turėtų būti suprantamos taip, jog Seimo nario laisvas mandatas reiškia ir tai, kad Seimo narys gali balsuoti taip, kad Seimo atleidžiami teismų pirmininkų ir teismų skyrių pirmininkų pareigas einantys teisėjai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkai – pasibaigus jų įgaliojimų laikui nebūtų atleidžiami iš pareigų, nors ir pripažįstama faktinė aplinkybė, kad jų paskyrimo į šias pareigas terminas, t. y. įgaliojimų laikas, yra pasibaigęs.

10.1. Minėta, kad Seimo konstituciniai įgaliojimai skirti ir atleisti teisėjus yra įtvirtinti Konstitucijos 112 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatose, taip pat jos 67 straipsnio 10 punkte.

Pažymėtina, kad Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas.

Leisdamas įstatymus, vykdydamas kitas funkcijas Seimas, taip pat kiekvienas Seimo narys yra saistomi Konstitucijos, konstitucinių įstatymų ir įstatymų, taip pat Seimo statuto, turinčio įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d., 2008 m. vasario 22 d. nutarimai).

Vienas iš sprendimų Seime priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai). Seimo sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2006 m. balandžio 4 d. nutarimas). Pagal Konstituciją Seimo valia priimant atitinkamus sprendimus negali būti pareikšta kitaip, kaip tik Seimo nariams balsuojant Seimo posėdyje ir priimant atitinkamą teisės aktą.

Pažymėtina ir tai, kad kiekvienas Seimo sprendimas, kad ir kokia būtų jo išraiška (teisinė forma), pagal Konstituciją gali būti ginčijamas Konstituciniame Teisme šio sprendimo (Seimo akto) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, atžvilgiu. Pagal Konstituciją tai daryti gali Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, inter alia ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, t. y. ne mažiau kaip 29 Seimo narių grupė.

10.2. Pareigas eidami, įgyvendindami savo teises Seimo nariai vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų. Konstitucinė Seimo nario laisvo mandato doktrina, kurios tam tikrus aspektus prašo išaiškinti Respublikos Prezidentas, yra susijusi inter alia su Seimo nario veikimu Seimui skiriant ir atleidžiant teisėjus. Ji aiškintina atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas susijusias Konstitucijos nuostatas; jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis.

Seimo nario konstitucinis statusas integruoja Seimo nario, kaip Tautos atstovo, pareigas, teises ir veiklos garantijas, atsakomybę ir yra grindžiamas konstituciniu Seimo nario laisvo mandato principu. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant imperatyvaus mandato, teisės atšaukti Seimo narį; Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas – viena iš Seimo narių veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų.

Seimo nario veikla, grindžiama konstituciniu Seimo nario laisvo mandato principu, negali būti priešpriešinama Seimo, kaip Tautos atstovybės, įgaliojimams. Įgyvendinant konstitucinius įgaliojimus, Seimui kyla pareiga priimti atitinkamus sprendimus, kaip antai pagal Konstitucijos 67 straipsnio 4 punkto ir jos 80 straipsnio nuostatas Seimas skiria Respublikos Prezidento eilinius rinkimus paskutinį sekmadienį likus dviem mėnesiams iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos; pagal Konstitucijos 59 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl Seimo nario, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekusio arba prisiekusio lygtinai, mandato netekimo Seimas priima nutarimą ir kt. Vadinasi, Seimo narys, kaip Tautos atstovas, pagal Konstituciją ne tik įgyja atitinkamas teises, bet ir privalo vykdyti tam tikras pareigas, kylančias iš Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų.

10.3. Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarime aiškinant kai kurias Seimo statuto nuostatas konstatuota, kad kiekvienas Seimo narys, vadovaudamasis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine, nevaržomas jokių mandatų, gali nuspręsti, kaip jis balsuos. Pažymėtina, kad konstitucinė Seimo nario laisvo mandato doktrina buvo plėtojama ne tik Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarime, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose, todėl konstitucinis Seimo nario laisvo mandato principas aiškintinas inter alia atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimuose konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis vien savo sąžine, ignoruojant Konstituciją. Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus.

Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimuose konstatavo ir tai, kad Seimo nario laisvas mandatas – ne Tautos atstovo privilegija, o viena iš teisinių priemonių, užtikrinančių, kad Tautai bus deramai atstovaujama jos demokratiškai išrinktoje atstovybėje Seime, kad Tautos atstovybė Seimas veiks tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Dėl to Seimo nario laisvas mandatas negali būti naudojamas ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

Konstitucinis Seimo nario laisvo mandato įtvirtinimas, taip pat Seimo, kaip Tautos atstovybės, esmė suponuoja Seimo konstitucinę pareigą teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų sudaryta prielaidų Seimo nario laisvą mandatą naudoti ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, bet Seimo nario ar jam artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, jų asmeniniais ar grupiniais interesais, kandidatą į Seimo narius iškėlusių ar jį rėmusių politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų ar kitų asmenų interesais, teritorinių bendruomenių, Seimo nario rinkimų apygardos rinkėjų interesais; įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad Seimo narys dirbs tik Tautai ir Lietuvos valstybei, išvengs Tautos ir Lietuvos valstybės interesų supriešinimo su Seimo nario ir jam artimų asmenų privačiais (asmeniniais ar grupiniais) interesais, kandidatą į Seimo narius iškėlusių ar jį rėmusių politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų ar kitų asmenų, teritorinių bendruomenių, Seimo nario rinkimų apygardos rinkėjų interesais; kartu Seimo nario veikla turi būti teisiškai reguliuojama taip, kad būtų įmanoma veiksmingai kontroliuoti, ar nėra minėto interesų supriešinimo, ar Seimo narys savo laisvo mandato nenaudoja ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais; Seimo narys, nepaisantis minėtų Konstitucijos reikalavimų, turi būti traukiamas atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas).

Seimo nario laisvas mandatas turi būti naudojamas taip, kad Seimas galėtų efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę (Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimas).

10.4. Pagal Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalį išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai. Pagal Konstitucijos sudedamosios dalies – 1992 m. spalio 25 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 5 straipsnyje įtvirtintą Seimo nario priesaikos tekstą Seimo narys prisiekia gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus. Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas).

Seimo nario priesaika įpareigoja jį savo veikloje vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų. Iš Seimo nario priesaikos jam kyla pareiga gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas taip, kaip jį įpareigoja Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimuose konstatavo, kad Seimo nario priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas: duodamas priesaiką išrinktas Seimo narys viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti; nuo priesaikos davimo jam atsiranda konstitucinė pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti.

10.5. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Seimo nario laisvas mandatas negali būti tapatinamas su Seimo nario absoliučiai laisvu veikimu vien savo nuožiūra, ignoruojant Konstituciją, nes Konstitucija suponuoja tik tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, pagal kurią tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų bei jos saugomų ir ginamų vertybių nėra atotrūkio ar prieštaravimų.

Taigi darytina išvada, kad konstitucinis Seimo nario laisvo mandato principas negali būti suprantamas kaip Konstitucijos ir įstatymų nevaržoma Seimo nario absoliuti laisvė veikti taip, kad Seimas negalėtų įgyvendinti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų ir kad būtų priimti nesuderinami su Konstitucija sprendimai; priešingas konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo aiškinimas reikštų Seimo nariui iš Konstitucijos ir iš Seimo nario priesaikos kylančių imperatyvų nepaisymą.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimo nario pareiga veikti taip, kaip jį įpareigoja Seimo nario duota priesaika, paisant iš Konstitucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, negali būti interpretuojama kaip reiškianti konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo ribojimą. Šio principo aiškinimas, esą Seimo narys, vykdydamas savo konstitucinę priedermę, tam tikrais atvejais galėtų nepaisyti iš Konstitucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, yra nesuderinamas su konstitucine Seimo nario laisvo mandato principo samprata.

10.6. Pagal Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalį teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas. Taigi Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją visų Lietuvos Respublikos teismų, taigi ir Aukščiausiojo Teismo, steigimą ir kompetenciją, formavimą, įgaliojimų vykdymą, inter alia šių teismų teisėjų statusą ir kt., reglamentuoti įstatymu. Šio Konstitucinio Teismo sprendimo kontekste pažymėtina, kad ir Seimui, įstatymu nustačius Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) įgaliojimų (kadencijos) trukmę, kyla pareiga paisyti įstatymu nustatytos įgaliojimų (kadencijos) trukmės, nes pagal Konstituciją Seimas, taip pat kiekvienas Seimo narys, vykdydamas jam Konstitucijoje nustatytas funkcijas, suteiktus įgaliojimus, yra saistomas Konstitucijos ir įstatymų. Taigi nei Seimas, nei Seimo nariai negali ignoruoti ne tik Konstitucijos, bet ir įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, nustatančio Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) įgaliojimų (kadencijos) trukmę.

11. Minėta, kad pareiškėjas – Respublikos Prezidentas prašo Konstitucinio Teismo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.1 papunkčio ir 22 punkto nuostatos turėtų būti suprantamos taip, jog Seimo nario laisvas mandatas reiškia ir tai, kad Seimo narys gali balsuoti taip, kad Seimo atleidžiami teismų pirmininkų ir teismų skyrių pirmininkų pareigas einantys teisėjai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkai – pasibaigus jų įgaliojimų laikui nebūtų atleidžiami iš pareigų, nors ir pripažįstama faktinė aplinkybė, kad jų paskyrimo į šias pareigas terminas, t. y. įgaliojimų laikas, yra pasibaigęs; jei neginčijama faktinė aplinkybė, kad nurodytų pareigūnų paskyrimo į šias pareigas terminas yra pasibaigęs, ar esama kokių nors konstituciškai pateisinamų aplinkybių, dėl kurių Seimo nario balsavimas prieš minėtų pareigūnų atleidimą iš pareigų pasibaigus jų įgaliojimų laikui būtų suderinamas su iš Seimo nario priesaikos jam kylančia pareiga gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas taip, kaip jį įpareigoja Konstitucija.

Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad Seimo nario laisvas mandatas negali būti tapatinimas su Seimo nario laisvu veikimu vien savo nuožiūra, ignoruojant Konstituciją. Konstitucija suponuoja tik tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, pagal kurią tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų bei jos saugomų ir ginamų vertybių nėra atotrūkio ar prieštaravimų. Taigi pagal Konstituciją Seimui įgyvendinant konstitucinius įgaliojimus (konstitucinę pareigą) – Seimo posėdyje priimant atitinkamą individualų teisės taikymo aktą dėl Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) atleidimo pasibaigus jo įgaliojimų laikui, Seimo nariams kyla pareiga visų pirma įsitikinti, kad iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas, t. y. pasibaigęs įstatymo nustatytas Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) įgaliojimų (kadencijos) laikas, ir jeigu objektyvaus pobūdžio faktas nustatytas, veikti taip, kad Seimas galėtų įgyvendinti iš Konstitucijos kylantį reikalavimą atleisti Aukščiausiojo Teismo pirmininką (ar šio teismo skyriaus pirmininką) pasibaigus įstatymo nustatytam jo įgaliojimų laikui. Kitoks konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo aiškinimas – esą jis gali būti suprantamas kaip Konstitucijos ir įstatymų nevaržoma Seimo nario absoliuti laisvė Seimo posėdyje veikti taip, kad Seimas nevykdytų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų priimti atitinkamus sprendimus, reikštų, kad būtų sudaromos sąlygos priimti su Konstitucija nesuderinamus sprendimus.

Taigi nėra konstitucinių argumentų, leidžiančių teigti, esą Respublikos Prezidento prašomos išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.1 papunkčio ir 22 punkto nuostatos gali būti suprantamos taip, jog Seimo nario laisvas mandatas reiškia ir tai, kad Seimo narys gali veikti taip, kad Seimo atleidžiami teismo pirmininko ir teismo skyriaus pirmininko pareigas einantys teisėjai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininkas – pasibaigus jų įgaliojimų laikui nebūtų atleidžiami iš pareigų, nors ir pripažįstamas objektyvaus pobūdžio faktas, kad jų, kaip pirmininkų ar skyrių pirmininkų, įstatymu nustatytas įgaliojimų laikas (kadencija) yra pasibaigęs; taip pat nėra konstitucinių argumentų, leidžiančių teigti, kad jei neginčijamas objektyvaus pobūdžio faktas, jog nurodytų pareigūnų įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, esama kokių nors konstituciškai pateisinamų aplinkybių, dėl kurių Seimo nario balsavimas prieš minėtų pareigūnų atleidimą iš pareigų pasibaigus jų įgaliojimų laikui būtų suderinamas su iš Seimo nario priesaikos jam kylančia pareiga gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas taip, kaip jį įpareigoja Konstitucija. Priešingu atveju būtų nukrypstama nuo Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų, nes Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) neatleidimas iš pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui yra nesuderinamas su iš Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalies, 115 straipsnio 2 punkto kylančiais reikalavimais, konstituciniu teisinės valstybės principu, taip pat būtų sudaromos prielaidos interpretuoti konstitucinį Seimo nario laisvo mandato principą kaip Konstitucijos ir įstatymų nevaržomą Seimo nario laisvę veikti ir taip, kad būtų priimami su Konstitucija nesuderinami sprendimai, nepaisoma iš Konstitucijos ir Seimo nario priesaikos kylančių imperatyvų.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus nuostatos „Akivaizdu, kad tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, nes pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, arba įsiteisėjo tą teisėją apkaltinęs teismo nuosprendis, minėta speciali teisėjų institucija privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų yra nurodyti objektyvaus pobūdžio faktai, ir, jeigu jie yra, privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų. Pabrėžtina, kad jeigu Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija nustato, jog minėti objektyvaus pobūdžio faktai iš tikrųjų yra, ji pagal Konstituciją negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, privalo atleisti atitinkamą teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – privalo teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – privalo prašyti Seimo pritarimo jį atleisti). Konstatuotina, kad tokiais atvejais pagal Konstituciją tą teisėją atleisti yra privaloma. <...> Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad <...> konstituciškai pateisinama bendro konstitucinio draudimo pratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui arba teisėjui sulaukus pensinio amžiaus išimtis negali būti interpretuojama kaip reiškianti, esą kokiu nors panašiu pagrindu gali būti pratęsiami teismų pirmininkų ar skyrių pirmininkų įgaliojimai“ (15.3.1.1 papunktis) ir „Jeigu į <...> teismo pirmininko, teismo skyriaus pirmininko ar kurias nors kitas administracines pareigas teismuose teisėjai buvo paskirti tam tikram įstatymų nustatytam laikui, šiam laikui pasibaigus jie turi būti atleidžiami iš pareigų ir dėl to, kaip ir skiriant juos į tas pareigas, turi būti priimamas atitinkamas individualus teisės taikymo aktas. Teismų pirmininkų, teismų skyrių pirmininkų, kitų teismuose administracines pareigas einančių teisėjų įgaliojimai negali būti pratęsti nei įstatymu, nei kokiu nors kitu bendro pobūdžio normas nustatančiu teisės aktu – tokie įgaliojimai apskritai negali būti pratęsti, nes pasibaigus įgaliojimų laikui jie nutrūksta (dėl to turi būti priimamas individualus teisės taikymo aktas), o tada įstatymų nustatyta tvarka turi būti iš naujo sprendžiama, ar to teismo pirmininku, teismo skyriaus pirmininku ir pan. turi būti skiriamas tas pats teisėjas (jeigu įstatymai numato tokią galimybę), ar kitas asmuo“ (22 punktas) inter alia reiškia, jog pagal Konstituciją Seimui įgyvendinant konstitucinius įgaliojimus, susijusius su Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) atleidimu pasibaigus įstatymų nustatytam jo įgaliojimų laikui (kadencijai), ir tuo klausimu Seimo posėdyje priimant atitinkamą individualų teisės taikymo aktą Seimo nariams kyla priedermė veikti taip, kad Seimas galėtų įgyvendinti iš Konstitucijos kylantį reikalavimą atleisti Aukščiausiojo Teismo pirmininką (ar šio teismo skyriaus pirmininką) pasibaigus įstatymu nustatytam jo įgaliojimų laikui; priešingu atveju būtų nukrypta nuo iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalies, 115 straipsnio 2 punkto kylančių imperatyvų, konstitucinio teisinės valstybės principo, o Seimo nario mandatas būtų naudojamas nepaisant iš Konstitucijos ir Seimo nario priesaikos kylančių reikalavimų. Konstitucija suponuoja tik tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, pagal kurią tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų bei jos saugomų ir ginamų vertybių nėra atotrūkio ar prieštaravimų. Tais atvejais, kai yra nustatytas objektyvaus pobūdžio faktas, kad įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, nėra jokių konstituciškai pateisinamų aplinkybių, dėl kurių Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) neatleidimas iš pareigų pasibaigus įstatymo nustatytam jo įgaliojimų laikui būtų suderinamas su Konstitucija.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus nuostatos:

– „Jeigu į <...> teismo pirmininko, teismo skyriaus pirmininko ar kurias nors kitas administracines pareigas teismuose teisėjai buvo paskirti tam tikram įstatymų nustatytam laikui, šiam laikui pasibaigus jie turi būti atleidžiami iš pareigų ir dėl to, kaip ir skiriant juos į tas pareigas, turi būti priimamas atitinkamas individualus teisės taikymo aktas. Teismų pirmininkų, teismų skyrių pirmininkų, kitų teismuose administracines pareigas einančių teisėjų įgaliojimai negali būti pratęsti nei įstatymu, nei kokiu nors kitu bendro pobūdžio normas nustatančiu teisės aktu – tokie įgaliojimai apskritai negali būti pratęsti, nes pasibaigus įgaliojimų laikui jie nutrūksta (dėl to turi būti priimamas individualus teisės taikymo aktas), o tada įstatymų nustatyta tvarka turi būti iš naujo sprendžiama, ar to teismo pirmininku, teismo skyriaus pirmininku ir pan. turi būti skiriamas tas pats teisėjas (jeigu įstatymai numato tokią galimybę), ar kitas asmuo“ (22 punktas) inter alia reiškia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Seimui įgyvendinant konstitucinius įgaliojimus, susijusius su Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) atleidimu pasibaigus įstatymu nustatytam jo įgaliojimų laikui (kadencijai), ir tuo klausimu Seimo posėdyje priimant atitinkamą individualų teisės taikymo aktą Seimo nariams kyla priedermė veikti taip, kad Seimas galėtų įgyvendinti iš Konstitucijos kylantį reikalavimą atleisti Aukščiausiojo Teismo pirmininką (ar šio teismo skyriaus pirmininką) pasibaigus įstatymo nustatytam jo įgaliojimų laikui; priešingu atveju būtų nukrypta nuo iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalies, 115 straipsnio 2 punkto kylančių imperatyvų, konstitucinio teisinės valstybės principo, o Seimo nario mandatas būtų naudojamas nepaisant iš Konstitucijos ir Seimo nario priesaikos kylančių reikalavimų. Tais atvejais, kai yra nustatytas objektyvaus pobūdžio faktas, kad įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, nėra jokių konstituciškai pateisinamų aplinkybių, dėl kurių Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) neatleidimas iš pareigų pasibaigus įstatymo nustatytam jo įgaliojimų laikui būtų suderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:	Armanas Abramavičius
	Toma Birmontienė
	Pranas Kuconis
	Kęstutis Lapinskas
	Zenonas Namavičius
	Ramutė Ruškytė
	Egidijus Šileikis
	Algirdas Taminskas
	Romualdas Kęstutis Urbaitis

_________________