LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1996 M. RUGPJŪČIO 23 D. NUTARIMO NR. 1004 „DĖL MINIMALAUS DARBO UŽMOKESČIO DIDINIMO“ 3.1 PUNKTO ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 499 STRAIPSNIO PIRMAJAI DALIAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO APMOKĖJIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIUI

1997 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo santykių skyriaus viršininkui Benjaminui Merčaičiui ir Analizės ir prognozavimo skyriaus viršininkei Vitai Safjan,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1996 m. gruodžio 20 d. išnagrinėjo bylą Nr. 14/96 pagal pareiškėjo – Rokiškio rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ 3.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 499 straipsnio pirmajai daliai ir Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsniui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Pareiškėjas – Rokiškio rajono apylinkės teismas 1996 m. spalio 18 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. Balčiūno ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kavoliškis“ dėl žalos atlyginimo ryšium su sveikatos sužalojimu. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 1996, Nr. 81 – 1956; toliau – ginčijamas nutarimas) 3.1 punktas atitinka Konstituciją, Civilinio kodekso 499 straipsnio pirmąją dalį ir Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnį.

Pareiškėjas savo prašymą nutartyje ir paaiškinamajame rašte Konstituciniam Teismui grindžia šiais teisiniais argumentais.

Pareiškėjas nurodo, jog Vyriausybės nutarimo 3.1 punkte nustatyta, kad „apskaičiuotas žalos atlyginimas nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. nukentėjusiems asmenims dėl sveikatos sužalojimo darbe negali būti mažesnis už 420 litų sumos dalį, atitinkančią profesinio darbingumo netekimo procentą“. Pareiškėjas mano, kad ši norma prieštarauja Civilinio kodekso 499 straipsnio pirmajai daliai, kurioje nustatyta, kad „jeigu darbuotojas ryšium su savo darbinių (tarnybinių) pareigų ėjimu suluošintas arba kitaip sužalota jo sveikata dėl organizacijos arba fizinio asmens, privalančių mokėti už jį socialinio draudimo įnašus, kaltės, ši organizacija arba fizinis asmuo turi atlyginti nukentėjusiajam žalą tik tiek, kiek ji viršija jo gaunamos pašalpos arba po jo sveikatos sužalojimo paskirtos ir faktiškai jo gaunamos pensijos sumą. Išimtis iš šios taisyklės gali nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymai“. Iš šios normos pareiškėjas daro išvadą, kad „būtent skirtumas tarp padarytos nukentėjusiajam žalos ir jam paskirtos ir faktiškai gaunamos pensijos ir sudaro žalos atlyginimą, kurį privalo mokėti organizacija, dėl kurios kaltės ši žala atsirado“. Kadangi ieškovo vidutinis mėnesinis atlyginimas – 369,64 lito, o jam paskirta invalidumo pensija – 154,46 lito, tai, pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Civilinio kodekso 499 straipsnio pirmąja dalimi, atsakovas privalėtų mokėti 67,32 lito žalos atlyginimą, kurį sudaro skirtumas tarp padarytos žalos ir paskirtos bei faktiškai jo gaunamos pensijos.

Pareiškėjas nurodo, kad Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, jog „darbuotojui nustatytas valandinis tarifinis atlygis (mėnesinė alga) negali būti mažesnis už valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą)“. Ieškovo B. Balčiūno vidutinis mėnesinis atlyginimas buvo 369,64 lito. Jo darbingumo netekimo dieną, t. y. 1996 m. gegužės 16 d., Vyriausybės 1995 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1635 „Dėl minimalių dydžių ir kitų išmokų didinimo“ 1.2 punktu buvo nustatyta minimali mėnesinė alga – 210 litų. Pareiškėjo nuomone, ieškovo gautas atlyginimas viršijo šią minimalią mėnesinę algą, todėl ieškovo teisės nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pagal Civilinio kodekso 499 straipsnio pirmąją dalį išimtis iš jos nuostatų gali nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymai. Jo nuomone, tokias išimtis turėtų numatyti Lietuvos Respublikos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatymas, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo

78 straipsnio pirmojoje dalyje.

Pareiškėjas teigia, kad neaišku, kodėl ginčijamu nutarimu „vieniems dirbantiems įstatymas garantuoja tik minimalią mėnesinę algą, t. y. šiuo metu 300 litų, o dirbantiems, nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo darbe – 420 litų, kaip minimalią socialinę garantiją“. Be to, pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymu, daro išvadą, kad Vyriausybei yra suteikta teisė indeksuoti pastovias išmokas (stipendijas, algas, pensijas, socialines pašalpas), bet ne keisti atlygintinos žalos dydį.

III

Suinteresuoto asmens atstovai rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui ir teisminio posėdžio metu pateikė šiuos kontrargumentus.

1. Jie nurodė, kad pagal Vyriausybės 1991 m. gruodžio 4 d. nutarimą Nr. 527 „Dėl žalos atlyginimo, gaunamo už pakenkimą sveikatai ar dėl nukentėjusiojo mirties, padidinimo“ žalos atlyginimas dėl sveikatos sužalojimo buvo indeksuotas naudojant koeficientų lentelę. Minėtų koeficientų dydžiai buvo grindžiami vidutinio metinio darbo užmokesčio Lietuvoje pasikeitimais.

Indeksacija pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 26 d. nutarimą Nr. 129 „Dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų išmokų indeksavimo“, 1992 m. kovo 31 d. nutarimą Nr. 210 „Dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų išmokų indeksavimo“ bei 1992 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. 295 „Dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų išmokų indeksavimo“ buvo vykdoma didinant atitinkamais procentais apskaičiuotus žalos atlyginimus.

Vyriausybė 1992 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 629 „Dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų indeksavimo“ nustatė, kad indeksuojant žalos atlyginimą indeksuotam žalos atlyginimui turi būti taikoma minimali garantija, t. y. nustatė indeksuoto žalos atlyginimo minimalius dydžius, kurie priklausė nuo sužalotojo profesinio darbingumo netekimo procento ir minimalios mėnesinės algos.

2. Suinteresuoto asmens atstovai teigia, jog padidinti žalos atlyginimo minimumą buvo būtina, kadangi 1992 m. gruodžio mėnesį kainos, palyginti su 1991 m. gruodžio mėnesio kainomis, buvo pakilusios 12,6 karto, o 1993 m. atitinkamai 2,8 karto. Vykdoma indeksacija negalėjo visiškai padengti nukentėjusiųjų dėl sveikatos sužalojimo kylant kainoms prarastų pajamų. Dėl to ypač sumažėjo prieš 10–20 metų apskaičiuotų žalos atlyginimų realus dydis.

Siekdama padengti šių asmenų prarastas pajamas, Vyriausybė 1993 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 629 „Dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų indeksavimo“ nustatė naujus indeksuoto žalos atlyginimo minimalius dydžius, kurių apskaičiavimas priklausė nuo sužalotojo profesinio darbingumo netekimo procento ir dvigubos minimalios mėnesinės algos.

Tačiau Vyriausybei 1995 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1635 „Dėl minimalių dydžių ir kitų išmokų didinimo“ nustačius, kad nuo 1996 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga – 210 litų ir minimalus valandinis atlygis – 1,23 lito, žalos atlyginimo realus dydis keitėsi daug sparčiau negu kitų socialinių išmokų (pensijų, ligos pašalpų, šeimoms mokamų pašalpų ir pan.).

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, žalos atlyginimo realus dydis dar labiau pasikeis Vyriausybei 1996 m. rugpjūčio 23 d. priėmus ginčijamą nutarimą, kurio 1 punktu yra patvirtinta, kad nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. minimali mėnesinė alga – 300 litų ir minimalus valandinis atlygis – 1,76 lito. Jeigu būtų palikta Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio

17 d. nutarimu Nr. 629 nustatyta žalos atlyginimo apskaičiavimo tvarka, t. y. žala būtų apskaičiuojama nuo sužaloto asmens profesinio darbingumo netekimo procento ir dvigubos minimalios mėnesinės algos, tai žalos atlyginimo realus dydis keistųsi daug sparčiau negu kitų socialinių išmokų (pensijų, ligos pašalpų, šeimoms mokamų pašalpų ir pan.) dydžiai. Todėl Vyriausybė ginčijamo nutarimo 3.1 punktu nustatė, kad apskaičiuotas žalos atlyginimas nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. nukentėjusiems asmenims dėl sveikatos sužalojimo darbe negali būti mažesnis už 420 litų sumos dalo, atitinkančių profesinio darbingumo netekimo procentą.

3. Suinteresuoto asmens atstovai teigia, jog tokia Vyriausybės nustatyta minimali socialinė garantija pasireiškia tuo, kad suma, iš kurios apskaičiuojamas žalos atlyginimas, negali būti mažesnė kaip 420 litų. Jeigu nukentėjusiojo vidutinis darbo užmokestis, iš kurio apskaičiuojamas žalos atlyginimas, yra didesnis negu 420 litų, tai žalos atlyginimas apskaičiuojamas nuo faktiškai gaunamo uždarbio.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, ginčijamo Vyriausybės nutarimo 3.1 punktas neprieštarauja Konstitucijai, Civilinio kodekso 499 straipsnio pirmajai daliai ir Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsniui. Šiuo punktu buvo „nustatyta apskaičiuotos žalos atlyginimo minimali garantija, t. y. suma, nuo kurios apskaičiuojamas žalos atlyginimas, o ne žalos mokėjimo tvarka. Ją nustato Civilinio kodekso 499 straipsnio pirmoji dalis.“ Ginčijamas Vyriausybės nutarimo 3.1 punktas neprieštarauja ir Darbo apmokėjimo įstatymui, nes jame nustatyta žalos atlyginimo minimali garantija nesusijusi su minimaliu vidutiniu atlygiu.

Be to, suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad pareiškėjo keliami klausimai yra teisės nuostatų taikymo dalykas nagrinėjant civilinę bylą teisme dėl žalos atlyginimo, o ne Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnyje numatytas nagrinėjimo objektas.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Vyriausybė 1996 m. rugpjūčio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“, kurio 1 punktu patvirtino, kad nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. minimali mėnesinė alga yra 300 litų ir minimalus valandinis atlygis – 1,76 lito.

Nustatydama minimalią mėnesinę algą ir minimalų valandinį atlygį, Vyriausybė vykdė Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. I-925 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo“ 2 punktą, kuriame nustatyta, kad „minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą), atsižvelgdama į patvirtintą minimalų gyvenimo lygį, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė“.

To paties Vyriausybės ginčijamo nutarimo 3.1 punkte nustatyta, kad apskaičiuotas žalos atlyginimas nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. nukentėjusiems asmenims dėl sveikatos sužalojimo darbe negali būti mažesnis už 420 litų sumos dalį, atitinkančią profesinio darbingumo netekimo procentą.

Pareiškėjas teigia, kad šio nutarimo 3.1 punktas prieštarauja Konstitucijai, Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsniui ir Civilinio kodekso 499 straipsnio pirmajai daliai, kurioje nustatyta, kad materialinės žalos atlyginimas dėl sveikatos sužalojimo darbe gali būti reglamentuojamas tik įstatymu. Pareiškėjo nuomone, materialinės žalos atlyginimas dėl sveikatos sužalojimo darbe gali būti nustatomas tik įstatymu. Vyriausybei yra suteikta teisė indeksuoti pastovias išmokas (stipendijas, algas, pensijas, socialines pašalpas), bet ne keisti atlygintinos žalos dydį.

2.1. Teisės doktrinoje žala paprastai suprantama kaip asmens sužalojimas, jo gyvybės atėmimas arba pakenkimas asmens teisėms ar įstatymų saugomiems jo interesams, taip pat turto sužalojimas ar sunaikinimas, dėl ko nukentėjęs asmuo negauna atitinkamų vertybių arba praranda jas.

Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta: „Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“

Aiškinant šios konstitucinės nuostatos turinį reikia konstatuoti, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta. Į tai būtina atsižvelgti ir teisės kūrimo veikloje.

Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje taip pat aiškiai nurodoma, kokia teisės akto forma turi būti reguliuojamas materialinės ir moralinės žalos atlyginimas. Nustatant būtent įstatyminę teisinio reguliavimo formą siekiama sukurti stabilias teisines prielaidas asmens, kuris buvo suluošintas arba kurio sveikata buvo kitaip sužalota, teisėms ir jo teisėtiems interesams laiduoti.

2.2. Konstitucijos 30 straipsnio antrosios dalies nuostatos yra įgyvendinamos įstatymuose. Antai Žmonių saugos darbe įstatymo 78 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Darbuotojui, kuris dėl nelaimingo atsitikimo darbe, profesinės ligos ar kitokio sveikatos pakenkimo, susijusio su darbu, neteko darbingumo, žalos dėl darbingumo netekimo, gydymo, slaugymo, protezavimo ir kitų išlaidų, atsiradusių dėl sveikatos pakenkimo, o nukentėjusiojo mirties atveju – žalos jo šeimai ir kitiems asmenims, atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatymas ir kiti įstatymai.“

Civilinio kodekso 483 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Žalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui, taip pat žalą, padarytą organizacijai, turi atlyginti ją padariusis asmuo pilnutinai, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus atvejus.“ Šioje normoje nustatytas svarbus žalos atlyginimo principas: žala asmeniui ar turtui turi būti visiškai atlyginta. Tačiau kartu pažymėtina, kad įstatymu gali būti numatyti atvejai, kada padaryta žala atlyginama ne visai arba žalą padaręs asmuo atleidžiamas nuo žalos atlyginimo (pvz., esant nukentėjusiojo kaltei – 497 straipsnis; būtinosios ginties atveju – 487 straipsnis ir kt.).

Civilinio kodekso 498 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai organizacija ar fizinis asmuo, atsakingi už žalą, privalo atlyginti nukentėjusiajam uždarbį, kurio jis nustojo dėl darbingumo netekimo ar sumažėjimo, taip pat išlaidas, turėtas dėl sveikatos sužalojimo (pagerintas maitinimasis, protezavimas, slaugymas, jei slaugė pašaliniai asmenys, gydymo išlaidos, išskyrus už nemokamą gydymą ir pan.).“ Iš šios normos turinio aišku, kad žalos atlyginimą sudaro nukentėjusiojo iki sužalojimo gautas uždarbis, kurio jis neteko arba kuris dėl sužalojimo sumažėjo. Nukentėjusiajam taip pat turi būti atlyginamos dėl žalos padarymo turėtos papildomos išlaidos.

Darbuotojo darbo užmokestis paprastai priklauso nuo darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos rezultatų.

Tačiau pagal Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio antrąją dalį „darbuotojui nustatytas valandinis tarifinis atlygis (mėnesinė alga) negali būti mažesnis už valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą)“. Iš to galima daryti išvadą, kad tuo atveju, kai nukentėjusio darbuotojo valandinis tarifinis atlygis (mėnesinė alga) iki sužalojimo buvo mažesnis už nustatytą minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą), žalos atlyginimas turi būti apskaičiuojamas pagal valstybės nustatytą darbo užmokesčio minimumą.

Civilinio kodekso 499 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad „jeigu darbuotojas ryšium su savo darbinių (tarnybinių) pareigų ėjimu suluošintas arba kitaip sužalota jo sveikata dėl organizacijos arba fizinio asmens, privalančių mokėti už jį socialinio draudimo įnašus, kaltės, ši organizacija arba fizinis asmuo turi atlyginti nukentėjusiajam žalą tik tiek, kiek ji viršija jo gaunamos pašalpos arba po jo sveikatos sužalojimo paskirtos jam ir faktiškai jo gaunamos pensijos sumą. Išimtis iš šios taisyklės gali nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymai“.

Iš Civilinio kodekso 498 bei 499 straipsnių ir Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio turinio analizės darytinos šios išvados: 1) žalos atlyginimo dydis priklauso nuo gauto uždarbio iki sužalojimo darbe; 2) žalos dydį sudaro uždarbio sumos dalis, kuri atitinka profesinio darbingumo netekimo procentą; 3) nukentėjusiajam žala atlyginama tik tiek, kiek ji viršija jo gaunamos pašalpos arba po jo sveikatos sužalojimo jam paskirtos ir faktiškai jo gaunamos pensijos sumą; 4) jeigu nukentėjusio darbuotojo uždarbis iki sužalojimo buvo mažesnis už valstybės nustatytą minimumą, tai žalos atlyginimas apskaičiuojamas pagal nustatytą uždarbio minimumą.

Žalos atlyginimo minėtosios nuostatos turi būti įtvirtintos ir keičiamos tik įstatymu. Tuo tarpu Vyriausybė, 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ 3.1 punktu nustatydama nukentėjusiems asmenims dėl sveikatos sužalojimo darbe apskaičiuoto žalos atlyginimo minimumą, pakeitė įstatymo nustatytas asmenims padarytos materialinės žalos atlyginimo nuostatas, t. y. įsibrovė į įstatymų leidėjo reguliuojamą sritį. Todėl Vyriausybės nutarimo 3.1 punktas prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio antrajai daliai, Civilinio kodekso 499 straipsnio pirmajai daliai ir Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsniui.

Kartu pažymėtina, kad dėl ekonomikos sunkumų ir infliacijos nemažos žmonių dalies uždarbis sumažėjo, taigi ir atlyginimo dėl darbe patirto sveikatos sužalojimo klausimas yra labai aktualus. Tačiau spręsti klausimus, susijusius su tokios žalos atlyginimu, įmanoma tik įstatyminio reguliavimo būdu. Vyriausybė minėtiems procesams įtaką gali daryti teikdama atitinkamus siūlymus įstatymų leidėjui, įstatymo nustatyta tvarka didindama minimalius atlyginimus arba panaudodama indeksavimą, o ne savo aktais koreguodama įstatymų normas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ 3.1 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio antrajai daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 499 straipsnio pirmajai daliai ir Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsniui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Augustinas Normantas

Vladas Pavilonis

Jonas Prapiestis

Pranas Vytautas

Rasimavičius Teodora

Staugaitienė Juozas Žilys