ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2004 m. kovo 19 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės Laisvutės Kartanaitės,
kolegijos teisėjų Gražvydo Poškaus ir Donato Daunio,
sekretoriaujant Letai Vitkienei,
dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Žemaitijos prekyba“ atstovui advokato padėjėjui Vaidotui Rutavičiui,
nedalyvaujant pareiškėjo Šiaulių apygardos teismo atstovui,
nedalyvaujant atsakovo Telšių rajono savivaldybės tarybos atstovui,
nedalyvaujant trečiųjų suinteresuotų asmenų Telšių rajono apylinkės prokuratūros, Telšių savivaldybės butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonės, AB „Žemaitijos pienas“ atstovams,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo Šiaulių apygardos teismo prašymą ištirti, ar Telšių rajono savivaldybės valdybos 2001 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 309 „Dėl administravimo ir bendrojo naudojimo išlaidų“ 1 dalis ir 2 dalis, kuriomis valdyba patvirtino bendro naudojimo objektų priežiūros eksploatavimo išlaidas ir patvirtino bei nustatė administravimo išlaidas ir tarifus už kiekvieną m-2 yra teisėtas, t. y. ar neprieštaravo tuo metu galiojusiam Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 16 punktui, 11 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 1300 „Gyvenamųjų patalpų savininkų atsiskaitymo už pastato eksploatavimą ir komunalines bei laidinio radijo paslaugas tvarkos“ 6 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimui Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
nustatė:
Pareiškėjo Šiaulių apygardos teismo atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. Pareiškėjas Šiaulių apygardos teismas 2004 m. sausio 12 d. nutartimi sustabdė apeliacinį bylos nagrinėjimą ir kreipėsi su prašymu ištirti, ar Telšių rajono savivaldybės valdybos 2001 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 309 „Dėl administravimo ir bendrojo naudojimo išlaidų“ 1 dalis ir 2 dalis, kuriomis valdyba patvirtino bendro naudojimo objektų priežiūros eksploatavimo išlaidas ir patvirtino bei nustatė administravimo išlaidas ir tarifus už kiekvieną m-2 yra teisėtas, t. y. ar neprieštaravo tuo metu galiojusiam Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 16 punktui, 11 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 1300 „Gyvenamųjų patalpų savininkų atsiskaitymo už pastato eksploatavimą ir komunalines bei laidinio radijo paslaugas tvarkos“ 6 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimui Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“.
Atsakovo Telšių rajono savivaldybės tarybos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. 2004 m. kovo 9 d. atsiliepimu Nr. 87-43-01-28 prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. 2004 m. vasario 25 d. posėdyje atstovė S. Šmitaitė nurodė, kad pagal tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 05 23 nutarimo Nr. 603 „Dėl daugiabučių namų patalpų savininkų (bendrasavininkių) bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ redakcijos 3 punktą, savivaldybės vykdomosioms institucijoms rekomenduojama, tvirtinant daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo išlaidų tarifus, neviršyti daugiabučių namų priežiūros administravimo išlaidų tarifų. Nuostatų 8.1 punkte numatyta, kad bendrosios nuosavybės objektų administravimo išlaidos apskaičiuojamos vadovaujantis savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintais bendrosios nuosavybės administravimo išlaidų tarifais. Todėl mano, kad savivaldybės vykdomosios institucijos teisė tvirtinti administravimo išlaidų tarifus ir savivaldybės valdyba savo sprendimu taip ir padarė. Sprendimo pirmu punktu patvirtino administravimo ir bendrojo naudojimo objektų nuolatinės priežiūros išlaidas, o antru punktu patvirtino administravimo išlaidas. Pripažįsta, kad bendrojo naudojimo objektų nuolatinės priežiūros išlaidų patvirtinimo sprendimą turėjo priimti savivaldybės taryba, o ne valdyba, ir valdyba šiuo atveju viršijo savo įgaliojimus. Tame pačiame posėdyje atstovė R. Lečkauskienė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2001 05 23 priėmus nutarimą Nr. 603, administratoriumi paskelbta savivaldybės įmonė, patvirtinti nuostatai, kad savivaldybės vykdomoji institucija tvirtina bendrosios nuosavybės objektų administravimo išlaidas, kurias apskaičiuoja vadovaudamasi savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintais bendrosios nuosavybės administravimo išlaidų tarifais. Per neapsižiūrėjimą patvirtintos bendrosios išlaidos. Klaidą pripažino ir rengia tarybai tarifus tvirtinti. Jos nuomone, tarifai ir išlaidos ta pati sąvoka, tik gal neteisingai ginčo valdybos sprendime išreikšti.
Trečiojo suinteresuoto asmens Telšių rajono apylinkės prokuratūros atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. 2004 m. vasario 20 d. atsiliepimu Nr. 1-1461 prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant, o pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens Telšių savivaldybės butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonės atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. 2004 m. vasario 19 d. atsiliepimu Nr. IS-63 prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant, o pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens AB „Žemaitijos pienas“ atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. 2004 m. vasario 20 d. atsiliepimu Nr. 01-402 bylą prašo nagrinėti atstovui nedalyvaujant ir pareiškėjo prašymą patenkinti.
Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Žemaitijos prekyba“ atstovas advokato padėjėjas V. Rutavičius nurodė, kad ginčijamas aktas nėra sandoris, nes tai norminis administracinis aktas ir turi būti pripažįstamas neteisėtu nuo jo paskelbimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtinti administravimo pavyzdiniai nuostatai, kurie yra ne nuoroda, o rekomendacinė forma. Atstovo nuomone, pagal Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 16 punktą savivaldybės taryba tvirtina visas kainas, rinkliavas, kitokias įmokas, kurios renkamos savivaldybės specialios paskirties įmonių. Šiuo metu šis įstatymas pakeistas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1300 nustato eksploatavimo darbų priežiūrą, administratoriaus paskirtį- administruoti ir eksploatuoti bendrąsias naudojimo patalpas, koordinuoti savininkų veiksmus išlaikant bendrosios nuosavybės teisės objektus, kad jie būtų išsaugoti. Nutarimo 6 punktas patvirtina, kad tai tvirtina taryba, o 5 punktas leidžia suprasti, jog tos visos išlaidos yra eksploatavimo išlaidos. Nutarimo 5.1 ir 5.2 punktuose išdėstyta, kas įeina į eksploatavimo mokesčius, tarp jų ir administravimo mokestis. 1996 12 23 Telšių rajono tarybos sprendimas nėra panaikintas, o specializuota savivaldybės įmonė nuo ginčijamo valdybos sprendimo priėmimo dienos pradėjo taikyti kitokius tarifus, tuo pripažindama kad 1996 12 23 tarybos sprendimas neteko galios, nes priimtas valdybos sprendimas, kuriame nurodyta tas pats, tik aukštesnės kainos. Savivaldybės valdybai nesuteikti įgaliojimai keisti savivaldybės tarybos sprendimus.
Pripažintina, kad Telšių rajono savivaldybės valdybos 2001m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 309 „Dėl administravimo ir bendrojo naudojimo išlaidų“ 1 ir 2 dalys, kuriuo valdyba patvirtino bendro naudojimo objektų priežiūros eksploatavimo išlaidas ir patvirtino bei nustatė administravimo išlaidas ir tarifus už kiekvieną m-2, prieštaravo tuo metu galiojusiam Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 16 punktui, 11 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 1300 „Gyvenamųjų patalpų savininkų atsiskaitymo už pastato eksploatavimą ir komunalines bei laidinio radijo paslaugas tvarkos“ 6 straipsnio 1 daliai, 2001 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“, ir laikyti jį panaikintu nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas (ABTĮ 115 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 116 straipsnio 1 dalis).
Vietos savivaldos konstituciniai pagrindai nustatyti Konstitucijos X skirsnyje „Vietos savivalda ir valdymas“ ir kitose Konstitucijos nuostatose. Konstitucinis Teismas 1998 m. vasario 18 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių institucijų rūšys: savivaldybių tarybos (atstovaujamosios institucijos) ir joms atskaitingi vykdomieji organai (vykdomosios institucijos). Kadangi savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo, tai tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą. Pažymėtina, kad savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų negalima traktuoti kaip tokių, per kuriuos teritorinės bendruomenės įgyvendina savivaldos teisę, t. y. kaip savivaldos institucijų, nes pagal Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalį savivaldos teisė įgyvendinama per savivaldybių tarybas. Savivaldybių tarybos turi konstitucinę kompetenciją kontroliuoti šiuos vykdomuosius organus, todėl pastarieji negali pakeisti arba pajungti sau savivaldybių tarybų, diktuoti joms, vykdomųjų organų įgaliojimai negali dominuoti savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų prilyginti juos sudariusioms savivaldybių taryboms, juo labiau tokio, pagal kurį savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai arba pagal kurį savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti savo sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus.
Konstitucijoje yra įtvirtintas savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principas. Vadinasi, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį sprendimus klausimais, Konstitucijoje expressis verbis priskirtais savivaldybės kompetencijai (išimtinė konstitucinė kompetencija), priimtų ne savivaldybių tarybos, o jų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai. Pažymėtina, kad savivaldybių kompetencija Konstitucijoje yra expressis verbis apibrėžta: 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 122 straipsnyje nurodytais savivaldos klausimais – išimtinė savivaldybių tarybų konstitucinė kompetencija. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją priimti sprendimus aukščiau paminėtų Konstitucijos straipsnių (jų dalių) nurodytais klausimais. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo pagal galiojusio Vietos savivaldos įstatymo (2001 m. rugpjūčio 17 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje įstatymų leidėjo „savivaldybės institucijos“ apibrėžtas sąvokas: savivaldybės taryba – atstovaujamoji institucija, savivaldybės valdyba ir savivaldybės meras – vykdomosios institucijos. Vietos savivaldos įstatymo (2001 m. rugpjūčio 17 d. redakcija) 17 straipsnio 16 punktu nustatyta, kad savivaldybių tarybos nustato kainas ir tarifus už savivaldybių įmonių <...> teikiamas atlygintinas paslaugas, taip pat įstatymo nustatyta tvarka nustato <...> vietines rinkliavas ir kitas įmokas. Šio straipsnio nuostata neatsiejama nuo savivaldybių tarybų konstitucinės kompetencijos sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą (Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalis) ir kad priimti sprendimus inter alia Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nurodytais savivaldos klausimais (savivaldybių biudžeto sudarymas ir tvirtinimas) yra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija, todėl įstatymų leidėjas, įstatymu nustatęs, kad savivaldybės gali nustatyti kainas ir tarifus už savivaldybių įmonių teikiamas paslaugas, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį sprendimus dėl įmokų, tarifų, rinkliavų nustatymo priimtų ne savivaldybių tarybos, bet joms atskaitingi vykdomieji organai, nes priešingu atveju būtų pažeista Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nustatyta savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą. Todėl konstatuotina, kad Šiaulių apygardos teismo kolegijos nurodytos nuostatos, jog Telšių rajono savivaldybės valdybos 2001 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas Nr. 309 prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo (2001 m. rugpjūčio 17 d. redakcija) 17 straipsnio 16 punktui, yra teisiškai pagrįstos, nes aukščiau minėtas Valdybos sprendimas Nr. 309 „Dėl administravimo ir bendrojo naudojimo išlaidų“ prieštarauja Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 22 d. nutarimo 21.4.1 punkto teiginiui „pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo butų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją“ formuluotė „savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija“ apima ir savivaldybių tarybų išimtinę kompetenciją priimti sprendimus, susijusius su įmokų, tarifų, rinkliavų nustatymu. Atkreiptinas dėmesys, kad 2001 m. gegužės 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2001 m. gegužės 31 d. redakcija) 8.1 punktu nustatyta, kad „bendrosios nuosavybės objektų administravimo išlaidos apskaičiuojamos vadovaujantis savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintais bendrosios nuosavybės administravimo išlaidų tarifais“. Administracinis teismas nėra įgaliotas spręsti, ar aukščiau minėto Vyriausybės nutarimo 8.1 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo (2001 m. rugpjūčio 17 d. redakcija) 17 straipsnio 16 punktui ir Konstitucijos 121 straipsnio 1 daliai. Pažymėtina, kad 2001 m. gegužės 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 603 3.2 punktu (2001 m. gegužės 31 d. redakcija) Vyriausybė rekomenduoja vietos savivaldos vykdomosioms institucijoms „ tvirtinant daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo išlaidų tarifus, neviršyti daugiabučių namų priežiūros administravimo išlaidų tarifų, iki šio nutarimo įsigaliojimo savivaldybėms patvirtintų pagal Vyriausybės 1995 m. spalio 4 d. nutarimą Nr. 1300 „Dėl gyvenamųjų patalpų savininkų atsiskaitymo už pastato eksploatavimą ir komunalines bei laidinio radijo paslaugas tvarkos patvirtinimo“. Šio nutarimo 6 punktu yra nustatyta, kad „eksploatavimo darbų ir paslaugų kainas bei tarifus ir eksploatavimo išlaidų tarifą 1 kv. metrui bendrojo (naudingojo) ploto per mėnesį tvirtina miesto (rajono) taryba. Vadovaudamasi aukščiau minėtu Vyriausybės nutarimu, Telšių rajono savivaldybės taryba priėmė 1996 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 71 „Dėl tarifų už komunalines paslaugas gyventojams ir gyvenamųjų patalpų eksploatavimą“, kuriuo nustatė atitinkamus paslaugų tarifus. 2004 m. kovo 2 d. raštu Nr. 87-41-02-05 Telšių rajono savivaldybės meras pranešė, kad šis tarybos sprendimas nėra panaikintas (b. l.77–78), todėl preziumuojama, kad jis yra galiojantis ir turi būti vykdytinas. Vadinasi, materialaus teisinio santykio dalyviai turi vadovautis aukštesniu pagal galią teisės aktu, t. y. Tarybos sprendimu, nes, kaip Teismas minėjo, savivaldybių vykdomieji organai, atskaitingi savivaldybių taryboms, neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos sukurti tokią teisinę situaciją, kai savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai pakeistų arba pajungtų sau savivaldybių tarybas ar būtų joms prilyginti, primestų savivaldybių taryboms savo valią, vykdomųjų organų įgaliojimai dominuotų savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu ar savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai, taip pat kai savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti šiuos vykdomuosius organus – tokiu teisiniu reguliavimu būtų pažeistas konstitucinis savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principas, iškreipta konstitucinė vietos savivaldos samprata ir teritorinių bendruomenių savivaldos teisės, kurią jos įgyvendina per savivaldybių tarybas, esmė.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnis nustato norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisines pasekmes. Pagal šio straipsnio 1 dalį norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Kolegijos nuomone, norminio administracinio akto dalis pripažintina prieštaraujančia įstatymui ir Vyriausybės norminiams aktams bei laikytina panaikinta nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę. Kaip atsiliepime nurodė tretysis suinteresuotas asmuo Telšių savivaldybės butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonė (b. l.48–49), įmonė neturi teisės nevykdyti ir naikinti netinkama tvarka priimtus tiek savivaldybės valdybos, tiek savivaldybės tarybos sprendimus, o pripažinus ginčijamą norminį administracinį aktą neteisėtu nuo jo priėmimo dienos įmonės interesams bus labai sunkios teisinės pasekmės ir įmonė gali būti privesta prie bankroto.
Pareiškėjo Šiaulių apygardos teismo prašoma ištirti Telšių rajono savivaldybės valdybos sprendimo dalis nėra priskirtina individualaus pobūdžio aktams, nes skirta ne individualiais požymiais apibūdinamų subjektų grupei. Prašomas ištirti sprendimas yra norminis teisės aktas (ABTĮ 2 straipsnio 13 dalis). Administracinių bylų teisenos įstatyme yra aiškiai ir konkrečiai apibrėžta, kokie subjektai gali paduoti abstrakčius prašymus ištirti norminio administracinio akto teisėtumą -tarp jų ir bendrosios kompetencijos teismai (ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis). ABTĮ 2 straipsnio 13 dalis norminį teisės aktą apibūdina kaip įstatymą, administracinį teisės aktą ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Individualus teisės aktas – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individuliais požymiais apibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 straipsnio 14 dalis). Taigi esminis požymis, skiriantis norminį teisės aktą nuo individualaus pobūdžio teisės akto, yra asmenų, kuriems tas aktas yra skirtas, apibrėžtumas. Pareiškėjo prašomu ištirti Telšių rajono savivaldybės valdybos sprendimo Nr. 309 1 ir 2 dalimis buvo patvirtintos administravimo ir bendrojo naudojimo objektų nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) išlaidos, patvirtintos administravimo išlaidos. Kolegija, įvertinusi šiame teisės akte išdėstytų teisės normų turinį, daro išvadą, kad teisės normos išdėstytos sprendime nėra skirtos konkrečiam asmeniui, jos taip pat nėra skirtos individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Todėl šis valdybos sprendimas pagal turinį yra savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis teisės aktas, t. y. aktas, kuriame yra nustatytos elgesio taisyklės, skirtos individualiais požymiais neapibrėžtų subjektų grupei.
Vadovaudamasi LR ABTĮ 85–87 str., 88 str. 1 d. 2 p., kolegija
nusprendė:
Pripažinti, kad Telšių rajono savivaldybės valdybos 2001 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 309 „Dėl administravimo ir bendrojo naudojimo išlaidų“ 1 ir 2 dalys, kuriuo valdyba patvirtino bendro naudojimo objektų priežiūros eksploatavimo išlaidas ir patvirtino bei nustatė administravimo išlaidas ir tarifus už kiekvieną m-2, prieštaravo tuo metu galiojusiam Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 16 punktui, 11 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 1300 „Gyvenamųjų patalpų savininkų atsiskaitymo už pastato eksploatavimą ir komunalines bei laidinio radijo paslaugas tvarkos“ 6 straipsnio 1 daliai, 2001 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“, ir laikyti jį panaikintu nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas.
Įsiteisėjus teismo sprendimui, jį paskelbti leidinyje „Valstybės žinios“.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Kolegijos pirmininkė Laisvutė Kartanaitė
Kolegijos nariai Gražvydas Poškus
Donatas Daunys