Byla Nr. 5/2012
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KOMPENSACIJŲ UŽ VALSTYBĖS IŠPERKAMĄ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ DYDŽIO, ŠALTINIŲ, MOKĖJIMO TERMINŲ BEI TVARKOS, TAIP PAT VALSTYBĖS GARANTIJŲ IR LENGVATŲ, NUMATYTŲ PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYME, ĮSTATYMO (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 STRAIPSNIO (2005 m. gruodžio 23 d. redAKCIJA) 4 DALIES (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2013 m. spalio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui Seimo nariui Vyteniui Povilui Andriukaičiui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Kaziui Starkevičiui ir Seimo kanceliarijos Kaimo reikalų komiteto biuro patarėjai Gintarei Dešukaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. rugsėjo 24 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 5/2012 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-3/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Iš Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymas) (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo nėra aišku, kada piliečiams būtų išmokamos piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą miestų žemę, miestų teritorijoms priskirtą iki 1995 m. birželio 1 d., jeigu sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtų priimti po 2012 m. sausio 31 d. Kadangi teisinis reguliavimas nustatant paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, kurios turi būti mokamos periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą) – nesvarbu, ar tai nustatyta įstatymu, ar pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, – turi būti toks, kad būtų aišku, kokia piniginės kompensacijos dalis ir kada (kokiu periodiškumu) turi būti išmokėta asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas), ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo buvusio atstovo tuomečio Seimo nario Edmundo Pupinio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
Seimui 1998 m. birželio 16 d. priėmus Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymą Vyriausybei buvo pavesta nustatyti atlyginimo už atskirus nekilnojamojo turto objektus (žemę, mišką, vandens telkinius, ūkinės komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus) terminus, o kompensacijoms skirtas lėšas turėjo skirstyti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymas buvo ne kartą keičiamas, tačiau teisinis reguliavimas, pagal kurį atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą terminus nustato Vyriausybė, išliko nepakitęs. Kadangi lėšos, reikalingos išmokėti piniginėms kompensacijoms piliečiams už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., bus numatomos kasmet tvirtinamame Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme, pareiškėjų teiginys, kad neaišku, kada bus išmokamos šios piniginės kompensacijos, yra nepagrįstas. Nustatydama nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas, tvarką, valstybė negali prisiimti tokių finansinių ir kitų įsipareigojimų, kurie visuomenei ir valstybei būtų nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė ir kitokia našta, jie galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą, neleistų ar trukdytų valstybei užtikrinti kitas konstitucines vertybes, vykdyti jai pagal Konstituciją tenkančias funkcijas. Atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti siekiama asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų pusiausvyros. Kadangi valstybės finansiniai ištekliai yra riboti, besąlygiškai vykdant įsipareigojimus vienai asmenų grupei gali nukentėti visos valstybės, kartu ir visų piliečių, interesai. Taigi Seimas priėmė tokias Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo pataisas, kuriomis, viena vertus, teisingai atlyginama piliečiams, turintiems teisę gauti kompensaciją už valstybės išperkamą jų nekilnojamąjį turtą, kita vertus, užtikrinami visos visuomenės interesai. Įstatymų leidėjas nepakeitė piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumo ir nenustatė jokių naujų sąlygų, kuriomis būtų pabloginta padėtis tų piliečių, kuriems turi būti mokamos piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą miestų žemę, miestų teritorijoms priskirtą iki 1995 m. birželio 1 d., jeigu sprendimai atkurti nuosavybės teises būtų priimti po 2012 m. sausio 31 d.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštas, kuriame pateikta informacija su šia konstitucinės justicijos byla susijusiais klausimais.
IV
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas Seimo narys V. P. Andriukaitis iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo narys K. Starkevičius ir Seimo kanceliarijos Kaimo reikalų komiteto biuro patarėja G. Dešukaitė palaikė suinteresuoto asmens paaiškinimuose išdėstytą poziciją ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
K. Starkevičius papildomai pažymėjo, kad Vyriausybei 2012 m. sausio 25 d. priėmus nutarimą Nr. 131 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 730 „Dėl Piliečių, kuriems atlyginama pinigais už valstybės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius, ir piliečių, kuriems atlyginama pinigais, kai jie atsisako perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai mieste, sąrašų sudarymo ir atlyginimo tvarkos aprašo“ pakeitimo“ buvo patikslinta piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo tvarka. Nustatyta, kad kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., piliečiams tokia piniginė kompensacija pradedama mokėti ne anksčiau kaip kitais kalendoriniais metais po sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo; iki visiško atsiskaitymo mokama dalimis, proporcingomis Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme šiam tikslui numatytoms lėšoms ir atsižvelgiant į tai, kokią sumą kiekvienam piliečiui liko išmokėti, o likusi mokėti mažesnė nei 1 000 Lt suma išmokama neskaidant jos dalimis. K. Starkevičiaus nuomone, taip buvo „patikslinti kriterijai, buvo atsižvelgta į tuometinę mūsų šalies ekonominę situaciją, krizės padarinius“.
Konstitucinis Teismas
k o n s t a t u o j a:
I
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.1. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio „Atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą terminai“ (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) nustatytas piniginių kompensacijų už atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), kai sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti įstatyme nustatytais laikotarpiais po šio straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų pabaigos, mokėjimo teisinis reguliavimas. Joje inter alia įtvirtinta: „Tuo atveju, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., piliečiams piniginė kompensacija už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., Vyriausybės nustatyta tvarka mokama iš Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme šiam tikslui numatytų lėšų.“
1.2. Pažymėtina, kad nors pareiškėjo prašyme Konstituciniam Teismui nėra nurodyta, kurių Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) nuostatų atitiktimi Konstitucijai jis abejoja, iš jame pateiktų argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja šiuo teisiniu reguliavimu tik tiek, kiek juo reguliuojami piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo santykiai.
1.3. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, grįsdamas savo abejones dėl Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, teigia, kad iš šio teisinio reguliavimo nėra aišku, kada piliečiams būtų išmokamos piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą miestų žemę, miestų teritorijoms priskirtą iki 1995 m. birželio 1 d., jeigu sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtų priimti po 2012 m. sausio 31 d., nors teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatomi paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, kurios turi būti mokamos periodiškai, dydžiai ir mokėjimo terminai (periodiškumas), turi būti toks, kad būtų aišku, kokia piniginės kompensacijos dalis ir kada (kokiu periodiškumu) turi būti išmokėta asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas.
Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis ginčija Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtintą piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo teisinį reguliavimą tik tuo aspektu, kad juo, pasak pareiškėjo, nenustatyti šių piniginių kompensacijų mokėjimo terminai.
1.4. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai traktuotinas kaip prašymas ištirti šio įstatymo 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyti piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo terminai, atitiktį Konstitucijai.
2. Vadinasi, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyti piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo terminai, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
1. Seimas 1998 m. birželio 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymą, skirtą inter alia kompensacijų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečiams pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, dydžiui, šaltiniams, mokėjimo terminams ir tvarkai reglamentuoti (1 straipsnis).
2. Seimas 2003 m. spalio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. spalio 31 d. Šio įstatymo 1 straipsniu Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, inter alia buvo pakeistas jo pavadinimas: nuo šio įstatymo įsigaliojimo jis vadinamas Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymu.
2.1. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymas (2003 m. spalio 14 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, inter alia Seimui 2011 m. lapkričio 10 d. priėmus Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. (su tam tikra išimtimi). Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 4 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2010 m. sausio 19 d. redakcija).
Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio „Atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą terminai“ (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) tiek, kiek tiriama šioje byloje, buvo inter alia nustatyta:
„Tuo atveju, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2009 m. sausio 1 d. ir iki 2010 m. gruodžio 31 d., piliečiams piniginė kompensacija už išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius išmokama 2011 metais, kai po 2011 m. sausio 1 d. – kitais kalendoriniais metais po tokio sprendimo priėmimo (išskyrus piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d.). Tuo atveju, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., piliečiams piniginė kompensacija už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., Vyriausybės nustatyta tvarka mokama iš Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme šiam tikslui numatytų lėšų. <...>“
Taigi Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) inter alia įtvirtintas bendrasis piniginių kompensacijų už išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2011 m. sausio 1 d., mokėjimo teisinis reguliavimas, pagal kurį piniginė kompensacija išmokama kitais kalendoriniais metais po tokio sprendimo priėmimo.
Nustatyta ir šio bendrojo piniginių kompensacijų mokėjimo teisinio reguliavimo, taikomo inter alia mokant piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą žemę, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2011 m. sausio 1 d., išimtis – jis netaikomas piniginėms kompensacijoms už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d.; piniginė kompensacija už šį nekilnojamąjį turtą mokama Vyriausybės nustatyta tvarka.
2.2. Pažymėtina, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) neįtvirtintas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas.
3. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) nuostatos aiškintinos kitų šio įstatymo nuostatų, kuriomis nustatyti atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą terminai, kontekste.
3.1. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse inter alia nustatyta:
„1. Piniginės kompensacijos už išperkamus atskirus nekilnojamojo turto objektus (žemę, mišką, vandens telkinius, <...>) mokamos nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo dienos kasmet lygiomis dalimis, kurių dydis nustatomas pagal šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kompensacijų išmokėjimo terminus ir atsižvelgiant į tai, kokią sumą kiekvienam piliečiui liko išmokėti.
Taigi Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, inter alia už išperkamą žemę, turėjo būti mokamos šio straipsnio 2 dalyje nustatytais terminais.
3.2. Aiškinant šioje konstitucinės justicijos byloje aktualias Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) nuostatas šio straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad įstatyme nustatytas skirtingas piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, inter alia žemę, teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į tai, kada priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises: pagal šio įstatymo 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą turėjo būti išmokėtos iki įstatyme nustatytų galutinių piniginių kompensacijų išmokėjimo terminų (inter alia piniginė kompensacija už valstybės išperkamą žemę turėjo būti išmokėta iki 2009 m. sausio 1 d.); Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo sudaryta galimybė pinigines kompensacijas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėti ir pasibaigus šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems terminams; šiuo teisiniu reguliavimu nebuvo nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas.
4. Apibendrinant Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatyme (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, konstatuotina, kad nei Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija), nei kitose šio įstatymo nuostatose nebuvo nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas.
5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimas 2012 m. lapkričio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 3, 5, 6, 7, 8 straipsnių pakeitimo ir 4 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą, kuris įsigaliojo 2012 m. lapkričio 24 d.
Nors šio įstatymo 5 straipsniu buvo pakeista Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija), joje nustatytas kompensacijų už nekilnojamąjį turtą mokėjimo teisinis reguliavimas buvo pakeistas tik tiek, kiek jis susijęs su kompensacijomis už išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.
Vadinasi, tuo aspektu, kuriuo šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai, kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėjimo teisinis reguliavimas nebuvo pakeistas.
III
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tam tikru aspektu tiriama teisinio reguliavimo, susijusio su atlyginimu už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., atitiktis konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus; jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; šio principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.
1.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d., 2013 m. vasario 20 d. nutarimai).
1.3. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste vertinant ginčijamo atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai atsižvelgtina inter alia į oficialiosios konstitucinės nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrinos nuostatas.
2.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).
Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).
2.2. Paminėtinos ir šios oficialiosios restitucijos – nuosavybės teisių atkūrimo – konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su nuosavybės teisių apsauga:
– kai įstatymo pagrindu yra atkuriamos nuosavybės teisės, jų gynybai visa apimtimi yra taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos; valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurias saugo ir gina Konstitucijos 23 straipsnis;
– Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos yra susijusios su įvairiomis kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia su Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, taip pat su konstituciniais valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principais (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas).
2.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime inter alia konstatavo, jog iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1, 2 dalių, aiškinamų kartu su konstituciniu valdžių padalijimo principu bei konstituciniu teisinės valstybės principu, apimančiu inter alia teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimus, išplaukia, kad svarbiausi piniginių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo santykių elementai turi būti nustatomi įstatymu.
Konstitucinis Teismas, 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime plėtodamas šią doktrininę nuostatą, konstatavo ir tai, kad:
– terminai, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), gali būti nustatomi tik įstatymu; iš įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo turi būti aišku, kokie yra galutiniai piniginių kompensacijų išmokėjimo terminai;
– įstatymu nustatydamas piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dydžius bei paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės kompensacijos turi būti mokamos dalimis periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą), įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją: jis gali pats įstatymu nustatyti piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dydžius bei paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės kompensacijos turi būti mokamos dalimis periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą); tačiau įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir kitą būdą – įstatyme įtvirtinti aiškius kriterijus, pagal kuriuos piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dydžius ir (arba) paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės kompensacijos turi būti mokamos dalimis periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą) galėtų nustatyti Vyriausybė.
Pažymėta, kad būtinumas aiškiai nustatyti, kokia paskirtos piniginės kompensacijos dalis ir kada (kokiu periodiškumu) turi būti išmokėta asmenims, turintiems teisę gauti piniginę kompensaciją, yra teisinė garantija, kad valstybė savo prisiimtus įsipareigojimus įvykdys įstatyme nustatytais terminais, kad nebus pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės.
2.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs ir tai, kad:
– valstybė nutarė, kad paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, reiškia, jog valstybė prisiėmė įsipareigojimą įstatyme nustatytais būdais, sąlygomis ir tvarka, taip pat įstatyme nustatytais terminais atkurti nuosavybės teises; kartu valstybei (jos institucijoms) atsirado pareiga skirti nuosavybės teisių atkūrimui (inter alia piniginėms kompensacijoms už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėti) būtinas lėšas, kitus finansinius ir materialinius išteklius;
– Konstitucija apskritai neužkerta kelio įstatymų leidėjui prireikus pailginti terminus, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, ir keisti anksčiau nustatytą piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumą, inter alia nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris būtų mažiau palankus asmenims, turintiems teisę gauti pinigines kompensacijas; bet nustatyti tokį – asmenims, turintiems teisę gauti pinigines kompensacijas, mažiau palankų – teisinį reguliavimą galima tik išimtiniais atvejais, kai tai yra konstituciškai pateisinama;
– konstituciškai pateisinamas yra inter alia toks atvejis, kai dėl ypatingų aplinkybių valstybėje susidaro ypač sunki ekonominė ir finansinė padėtis ir nepailginus anksčiau įstatymais nustatytų terminų, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, ir (arba) anksčiau nustatyto piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumo nepakeitus į mažiau palankų asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas, Konstitucijos saugomoms vertybėms būtų padaryta didesnė žala negu ta, kuri galėtų atsirasti dėl to, kad terminai, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, nebūtų pailginti ir (arba) anksčiau nustatytas piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumas nebūtų pakeistas į mažiau palankų asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas;
– dėl objektyvių priežasčių pailgindamas anksčiau nustatytus terminus, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, keisdamas anksčiau nustatytą piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumą įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinių teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimų, kurie suponuoja įstatymų leidėjo pareigą ir tokiais atvejais įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų aišku, iki kada bus baigta mokėti pinigines kompensacijas, taip pat kokia piniginių kompensacijų dalis ir kada bus mokama asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas;
– konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja ir tai, kad terminai, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, negali būti nepagrįstai ilgi, jie negali būti ir pailginami nepagrįstai ilgam laikui, nes nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia nevienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą, pažeisti asmens konstitucines nuosavybės teises, taip pat kitas teises, pakirsti žmonių pasitikėjimą valstybe ir teise.
3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23 straipsnio 1, 2 dalis, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, siekdamas nepažeisti asmens konstitucinių nuosavybės teisių ir užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise, privalo, įtvirtindamas piniginių kompensacijų už atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) mokėjimo teisinį reguliavimą, įstatyme nustatyti inter alia galutinius piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) išmokėjimo terminus.
Pažymėtina ir tai, kad šie terminai privalo būti nustatyti paisant Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo ir protingumo imperatyvų, ir atsižvelgiant į valstybės finansines bei materialines galimybes, inter alia į valstybės galimybes vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus esant ypač sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai.
4. Paminėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje yra ne kartą konstatuota, jog Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirdamas, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), kartu tiria ir tai, ar šis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai – vieningai, darniai sistemai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pareiškėjo nurodytuose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) išdėstytų normų negalima interpretuoti jas atribojus nuo kitų Konstitucijos normų, taip pat kad Konstitucinis Teismas, nustatęs, jog ginčijamas aktas (jo dalis) prieštarauja pareiškėjo nenurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), turi įgaliojimus tai konstatuoti (2000 m. birželio 13 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai).
IV
Dėl Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo tiek, kiek juo nenustatyti piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo terminai, atitiktis konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Minėta, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio „Atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą terminai“ (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: „Tuo atveju, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., piliečiams piniginė kompensacija už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., Vyriausybės nustatyta tvarka mokama iš Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme šiam tikslui numatytų lėšų.“
3. Pareiškėjo nuomone, iš Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo nėra aišku, kada piliečiams būtų išmokamos piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą miestų žemę, nustatytąja tvarka miestų teritorijoms priskirtą iki 1995 m. birželio 1 d., jeigu sprendimai atkurti nuosavybės teises būtų priimti po 2012 m. sausio 31 d. Dėl to, pasak pareiškėjo, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Sprendžiant dėl Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo nurodytąja apimtimi atitikties Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 23 straipsnio 1, 2 dalis, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, siekdamas nepažeisti asmens konstitucinių nuosavybės teisių ir užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise, privalo, įtvirtindamas piniginių kompensacijų už atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) mokėjimo teisinį reguliavimą, įstatyme nustatyti inter alia galutinius piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) išmokėjimo terminus.
4.1. Minėta, kad nei Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija), nei kitose šio įstatymo nuostatose nebuvo nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas.
4.2. Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo santykius, įtvirtino tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nenustatė vieno svarbiausių su šiomis piniginėmis kompensacijomis susijusių elementų – galutinio jų išmokėjimo termino.
Taip įstatymų leidėjas nesilaikė iš Konstitucijos, inter alia jos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 128 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančio reikalavimo galutinį šių piniginių kompensacijų išmokėjimo terminą, kaip vieną svarbiausių su šiomis piniginėmis kompensacijomis susijusių elementų, nustatyti įstatyme.
Vadinasi, Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtintas piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo teisinis reguliavimas tiek, kiek juo nebuvo nustatytas galutinis šių piniginių kompensacijų išmokėjimo terminas, buvo nesuderinamas su Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.
4.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nebuvo nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
4.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Įstatymų leidėjui, kuris pagal Konstituciją privalo įstatyme nustatyti inter alia vieną svarbiausių su piniginėmis kompensacijomis susijusių elementų – terminus, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), nenustačius galutinio piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo termino, buvo pažeisti esminiai iš Konstitucijos kylantys reikalavimai, todėl ginčijamo teisinio reguliavimo suderinamumas su konstituciniais reikalavimais kitais nei minėtasis aspektais negali būti vertinamas.
Taigi nustatęs, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtintas piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo teisinis reguliavimas tiek, kiek nurodyta, prieštaravo Konstitucijai, Konstitucinis Teismas toliau netirs šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai kitais aspektais.
5. Kaip minėta, Seimas 2012 m. lapkričio 13 d. priėmė Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 3, 5, 6, 7, 8 straipsnių pakeitimo ir 4 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą, kuris įsigaliojo 2012 m. lapkričio 24 d.
5.1. Minėta, kad nors šio įstatymo 5 straipsniu buvo pakeista Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija), joje nustatytas kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėjimo teisinis reguliavimas buvo pakeistas tik tiek, kiek jis susijęs su kompensacijomis už išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus; tuo aspektu, kuriuo Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, kompensacijų už nekilnojamąjį turtą mokėjimo teisinis reguliavimas nebuvo pakeistas.
5.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nebuvo nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2012 m. lapkričio 13 d. redakcija) tiek, kiek joje nėra nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas, nėra paisoma iš Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalių, 128 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
5.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2012 m. lapkričio 13 d. redakcija) tiek, kiek joje nėra nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
n u t a r i a:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 143-6707) tiek, kiek joje nebuvo nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2012 m. lapkričio 13 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 136-6963) tiek, kiek joje nėra nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas |