RYŠIŲ REGULIAVIMO TARNYBOS PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS DIREKTORIUS
Į S A K Y M A S
DĖL SĄNAUDŲ PASKIRSTYMO TAISYKLIŲ IR SU SĄNAUDŲ APSKAITA SUSIJUSIŲ REIKALAVIMŲ PATVIRTINIMO
2002 m. gruodžio 20 d. Nr. 194
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (Žin., 1998, Nr. 56-1458; 2002, Nr. 75-3215) 14 straipsnio 2 dalimi, 15 straipsnio 3 dalimi, 24 straipsnio 8 dalimi, 26 straipsnio 5 dalimi, 28 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymo (2002, Nr. 75-3215) 3 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgdamas į 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/33/EB dėl nuotolinių ryšių tarpusavio jungimo, siekiant užtikrinti universaliąją paslaugą ir sąveiką atvirų tinklų teikimo principais, 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2887/2000 dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos, 1992 m. birželio 5 d. Tarybos direktyvą 92/44/EEB dėl atvirojo tinklo nuostatos taikymo nuomojamoms linijoms, 1995 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/62/EB dėl atvirųjų tinklų teikimo nuostatos (ONP) taikymo balso telefonijai, 1998 m. sausio 8 d. Komisijos rekomendaciją 98/195/EB dėl tinklų sujungimo liberalizuotoje telekomunikacijų rinkoje bei 1998 m. balandžio 8 d. Komisijos rekomendaciją 98/322/EB dėl tinklų sujungimo liberalizuotoje telekomunikacijų rinkoje:
PATVIRTINTA
Ryšių reguliavimo tarnybos prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės direktoriaus
2002 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 194
SĄNAUDŲ PASKIRSTYMO TAISYKLĖS
I. Bendrosios nuostatos
1. Sąnaudų paskirstymo taisyklėmis ir su sąnaudų apskaita susijusiais reikalavimais (toliau – Taisyklės) siekiama sudaryti prielaidas Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (Žin., 1998, Nr. 56-1548; 2002, Nr. 75-3215) įgyvendinimui ir telekomunikacijų veiklos reguliavimo užtikrinimui sąnaudų pripažinimo, apskaitos, paskirstymo bei paslaugų (produktų) kainodaros požiūriu, atsižvelgiant į technologinio neutralumo, funkcinio ekvivalentiškumo, veiksmingos konkurencijos užtikrinimo, mažiausio būtino reguliavimo bei skaidrumo ir nediskriminavimo principus.
2. Taisyklės parengtos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymu, bei atsižvelgiant į 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/33/EB dėl nuotolinių ryšių tarpusavio jungimo siekiant užtikrinti universaliąją paslaugą ir sąveiką atvirų tinklų teikimo principais, 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2887/2000 dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos, 1992 m. birželio 5 d. Tarybos direktyvą 92/44/EEB dėl atvirojo tinklo nuostatos taikymo nuomojamoms linijoms, 1995 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/62/EB dėl atvirųjų tinklų teikimo nuostatos (ONP) taikymo balso telefonijai, 1998 sausio 8 d. Komisijos rekomendaciją 98/195/EB dėl tinklų sujungimo liberalizuotoje telekomunikacijų rinkoje, 1998 m. balandžio 8 d. Komisijos rekomendaciją 98/322/EB dėl tinklų sujungimo liberalizuotoje telekomunikacijų rinkoje.
3. Taisyklės taikomos ūkio subjektams, kurie pagal Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymą privalo vykdyti sąnaudų apskaitą pagal Ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – Tarnybos) patvirtintas Taisykles.
4. Taisyklėse naudojamos šios pagrindinės sąvokos:
Ataskaitinis laikotarpis – laikotarpis, kurio atskaitomybė Ryšių reguliavimo tarnybai yra rengiama ir pateikiama, apimantis periodą nuo kiekvienų metų sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos įskaitytinai.
Bendrosios sąnaudos – tai sąnaudos, kurios su konkrečia paslauga (produktu) nesiejamos nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, ir kurias paskirstant nėra galimybių įgyvendinti priežastingumo principo.
Būtinoji investicijų grąžos norma – grąžos norma, užtikrinanti naudojamo kapitalo kainos padengimą.
Didmeninė paslauga (produktas) – paslauga (produktas), teikiama kitiems telekomunikacijų operatoriams ir (arba) telekomunikacijų paslaugų teikėjams, kurie tą paslaugą (produktą) naudoja kaip būtiną žaliavą, išteklių, priemonę mažmeninių paslaugų (produktų) teikimui užtikrinti.
Didmeninių paslaugų verslo vienetas – visos ūkio subjekto paslaugos (produktai), teikiamos kitiems telekomunikacijų operatoriams ir (arba) telekomunikacijų paslaugų teikėjams, kurie tas paslaugas (produktus) naudoja kaip būtinas žaliavas, išteklius, priemones mažmeninių paslaugų (produktų) teikimui užtikrinti.
Galutinė paslauga (produktas) – didmeninė arba mažmeninė paslauga (produktas), teikiama paslaugos gavėjui.
Kita veikla – bet kuri kita ūkio subjekto veikla, nepriskirtina mažmeninėms paslaugoms (produktams), pagrindinio (perdavimo) tinklo paslaugoms (produktams) ir vietinės prieigos tinklo paslaugoms (produktams), jei ūkio subjektas yra viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklo operatorius ir (arba) paslaugų teikėjas, arba bet kuri kita ūkio subjekto veikla, nepriskirtina mažmeninėms telekomunikacijų paslaugoms (produktams) ir didmeninėms telekomunikacijų paslaugoms (produktams), jei ūkio subjektas yra viešojo judriojo telefono ryšio tinklo operatorius ir (arba) paslaugų teikėjas.
Kitos veiklos verslo vienetas – visos ūkio subjekto teikiamos paslaugos (produktai), nepatenkančios į vietinės prieigos tinklo verslo vienetą, pagrindinio (perdavimo) tinklo verslo vienetą ir mažmeninių paslaugų verslo vienetą, jei ūkio subjektas yra viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklo operatorius ir (arba) paslaugų teikėjas, arba visos ūkio subjekto teikiamos paslaugos (produktai), nepatenkančios į didmeninių paslaugų verslo vienetą ir mažmeninių paslaugų verslo vienetą, jei ūkio subjektas yra viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklo operatorius ir (arba) paslaugų teikėjas.
Mažmeninė paslauga (produktas) – paslauga (produktas), teikiama telekomunikacijų paslaugų gavėjams galutiniam vartojimui.
Mažmeninių paslaugų verslo vienetas – visos paslaugos (produktai), teikiamos galutiniam vartojimui.
Netiesioginės sąnaudos – tai sąnaudos, kurios su konkrečia paslauga (produktu) siejamos netiesiogiai ir paskirstomos, naudojant norminius ekonomine logika pagrįstus koeficientus.
Pagrindinio (perdavimo) tinklo verslo vienetas – didmeninės vidinio ir išorinio tinklų sujungimo veiklos paslaugos (produktai), taip pat didmeninės paslaugos kitiems telekomunikacijų operatoriams arba paslaugų teikėjams, susiję su tinklų vystymu ir palaikymu.
Pagrindinis (perdavimo) tinklas – telekomunikacijų tinklas, jungiantis komutacines stotis arba vietinės prieigos tinklus. Pagrindinis (perdavimo) tinklas prasideda artimiausiame inicijuojančio skambutį tinklo galinio taško požiūriu skirstomajame įrenginyje ir baigiasi paskutiniame terminuojančio skambutį tinklo galinio taško požiūriu skirstomajame įrenginyje.
Pajamos – ūkio subjekto ekonominės naudos padidėjimas per ataskaitinį laikotarpį, pasireiškiantis ūkio subjekto turto padidėjimu arba įsipareigojimų sumažėjimu, kai dėl to padidėja nuosavas kapitalas, išskyrus papildomus savininkų įnašus.
Paslauga (produktas) – viešoji telekomunikacijų paslauga (produktas) ir viešojo telekomunikacijų tinklo teikimo paslauga (produktas).
Reikšmingas skirtumas – paslaugos (produkto), kurios kaina turi būti orientuota į sąnaudas, įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžos normą, visuminių sąnaudų pokytis 5 ir daugiau procentų, susidaręs dėl ūkio subjekto naudojamos sąnaudų paskirstymo sistemos pakeitimo.
Sąnaudos – ūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą.
Sąnaudų paskirstymo sistema – valdymo (vidinės) apskaitos, kiek ji susijusi su sąnaudų apskaita ir paskirstymu, principų, metodų, tvarkų ir taisyklių, skirtų ūkio subjekto sąnaudų apskaitai bei sąnaudų paskirstymui tvarkyti ir atskaitomybei sudaryti ir pateikti, visuma.
Tiesioginės sąnaudos – tai sąnaudos, kurias galima tiesiogiai ir vienareikšmiškai priskirti konkrečioms paslaugoms (produktams).
Tinklo komponentas – bet kuris tinklo įrenginys ar elementas, kuris fiziniu ar loginiu būdu gali būti identifikuojamas kaip savarankiškas tinklo vienetas (segmentas).
Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo, naudoja ir (arba) disponuoja ūkio subjektas, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos.
Valdymo (vidinės) apskaitos sistema – bendrųjų apskaitos principų, apskaitos metodų, tvarkų ir taisyklių, skirtų ūkio subjekto valdymo (vidinei) apskaitai tvarkyti ir valdymo (vidinei) atskaitomybei sudaryti ir pateikti, visuma.
Verslo vienetas – ūkio subjekto teikiamų paslaugų (produktų) grupė.
Vidinė veikla – tarpinis procesas, paslauga, produktas, reikalingas ūkio subjektui kuriant galutinės paslaugos (produkto) vertę, t. y. teikiant galutines paslaugas (produktus).
Vidinis pervedimas (vidinis transferas) – vieno verslo vieneto teikiamo kitam verslo vienetui vidinės veiklos rezultato sąnaudų perkėlimas (pervedimas) iš teikiančio verslo vieneto sąnaudų sąskaitos į gaunančio verslo vieneto sąnaudų sąskaitą.
Vietinės prieigos tinklas – sąsajų tarp tinklo galinių taškų ir artimiausių jungčių su pagrindiniu (perdavimo) tinklu visuma. Vietinės prieigos tinklas prasideda tinklo galiniu tašku ir baigiasi artimiausiame tinklo galinio taško požiūriu skirstomajame įrenginyje. Skirstomasis įrenginys priskiriamas vietinės prieigos tinklui.
Vietinės prieigos tinklo verslo vienetas – paslaugos (produktai), kurių teikimui yra naudojamas vietinės prieigos tinklas.
Visuminės paslaugos (produkto) sąnaudos – paslaugos (produkto) tiesioginės, netiesioginės ir bendrosios sąnaudos.
Kitos sąvokos suprantamos kaip Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatyme.
II. apskaitos tvarkymo principai
5. Ūkio subjekto naudojama sąnaudų paskirstymo sistema turi atitikti šiuos principus:
5.1. priežastingumo principą – vadovaudamasis priežastingumo principu, ūkio subjektas visas per ataskaitinį laikotarpį patirtas sąnaudas turi paskirstyti toms paslaugoms (produktams), kurie sąlygojo tų sąnaudų atsiradimą (susiformavimą);
5.2. kaupimo principą – vadovaudamasis kaupimo principu, ūkio subjektas su ataskaitinio laikotarpio pajamų uždirbimu susijusias sąnaudas turi paskirstyti, vadovaudamasis pajamų uždirbimo faktu ir neatsižvelgdamas į pinigų gavimo ir išmokėjimo faktą;
5.3. objektyvumo principą – vadovaudamasis objektyvumo principu, ūkio subjektas per ataskaitinį laikotarpį patirtų sąnaudų paskirstymą turi atlikti nešališkai, nesiekdamas iškreipti bet kurios paslaugos (produkto), komponento, verslo vieneto, verslo vieneto struktūrinės dalies galutinių ataskaitinio laikotarpio rezultatų ir nesiekdamas paveikti apskaitos informacijos gavėjų priimamų sprendimų;
5.4. pastovumo principą – vadovaudamasis pastovumo principu, ūkio subjektas pasirinktą sąnaudų paskirstymo sistemą turi naudoti nuolatos, išskyrus atvejus, nurodytus šių Taisyklių 5.4.1 ir 5.4.2 punktuose. Jei ūkio subjektui įvykdžius pakeitimus naudojamoje sąnaudų paskirstymo sistemoje, tie pakeitimai sąlygoja reikšmingus skirtumus, ūkio subjektas turi, naudodamas pakeistą sąnaudų paskirstymo sistemą, atlikti paskutinių dviejų laikotarpių (pasibaigusių iki ataskaitinio laikotarpio pradžios) sąnaudų paskirstymą, siekiant gauti apskaitos duomenų palyginamumą. Ūkio subjekto naudojama sąnaudų paskirstymo sistema yra keičiama, jei:
5.4.1. įvykę reikšmingi įvykiai ar aplinkybės sąlygoja ūkio subjekto naudojamos sistemos pakeitimo būtinybę;
5.5. skaidrumo principą – vadovaudamasis skaidrumo principu, ūkio subjektas per laikotarpį patirtų sąnaudų paskirstymą turi tvarkyti taip, kad kiekviename sąnaudų paskirstymo etape bei galutinėse ataskaitinio laikotarpio suvestinėse būtų galimybė aiškiai, skaidriai ir nesudėtingai identifikuoti paslaugų ir produktų tiesiogines, netiesiogines, bendrąsias sąnaudas ir vidinius pervedimus (vidinius transferus);
III. sąnaudų paskirstymo taisyklės
6. Visos ūkio subjekto patiriamos sąnaudos, laikantis šių Taisyklių 5 punkte nurodytų principų, galutinių teikiamų paslaugų (produktų) atžvilgiu turi būti priskirtos vienai iš šių rūšių:
6.1. tiesioginėms sąnaudoms, kurios turi būti tiesiogiai priskirtos konkrečioms paslaugoms (produktams), sąlygojusioms tų sąnaudų atsiradimą;
6.2. netiesioginėms sąnaudoms, kurios konkrečioms paslaugoms (produktams) turi būti paskirstytos, naudojant bet kurį ūkio subjekto pasirinktą netiesioginių sąnaudų paskirstymo metodą, kuris užtikrina Taisyklių 5 punkte išvardytų principų įgyvendinimą;
6.3. bendrosioms sąnaudoms, kurios turi sudaryti kiek galima mažesnę proporciją visų ūkio subjektų per ataskaitinį laikotarpį patirtų sąnaudų struktūroje ir kurioms paskirstyti ūkio subjektas turi savarankiškai pasirinkti bet kurį bendrųjų sąnaudų paskirstymo konkrečioms paslaugoms (produktams) metodą, kuris užtikrina Taisyklių 5 punkte išvardytų principų įgyvendinimą.
7. Ūkio subjektas, apskaičiuodamas konkrečių galutinių paslaugų (produktų) vieneto visuminių sąnaudų dydį turi į visumines sąnaudas įtraukti ne tik patirtas tiesiogines sąnaudas, netiesiogines sąnaudas, bendrąsias sąnaudas, bet ir vidinius pervedimus (vidinius transferus), tenkančius konkrečios galutinės paslaugos (produkto) vienetui. Kiekvienas vidinis pervedimas (vidinis transferas) turi būti aiškiai ekonomiškai pagrįstas, logiškai pateisinamas ir nustatytas nediskriminaciniais pagrindais.
8. Ūkio subjektas turi parengti, pagal šių Taisyklių 19 punktą pateikti Tarnybai ir savo veikloje naudoti detalų veiklos poreikiams pritaikytą sąnaudų sąskaitų ir subsąskaitų planą, kuris leistų ūkio subjektui įgyvendinti šias Taisykles.
9. Ūkio subjekto sąnaudų paskirstymas verslo vienetams turi būti atliekamas, laikantis 5 punkte nustatytų principų.
10. Turto, naudojamo pajamoms uždirbti, paskirstymas verslo vienetams turi būti atliekamas, laikantis Taisyklių 5 punkte nustatytų principų. Ūkio subjektas, atsižvelgdamas į veiklos specifiką, turi parengti, pagal šių Taisyklių 19 punktą pateikti Tarnybai ir savo veikloje naudoti detalų turto, naudojamo pajamoms uždirbti, sąskaitų ir subsąskaitų planą, kuris leistų ūkio subjektui įgyvendinti šias Taisykles.
11. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudas ūkio subjektas turi apskaičiuoti, naudodamas konkretaus ilgalaikio turto vieneto ekonomiškai pagrįstą naudojimo laikotarpį. Ūkio subjektas pasirenka ilgalaikio turto vertės, nuo kurios skaičiuoja nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudas, nustatymo metodą. Ūkio subjektas ilgalaikį turtą gali įvertinti buhalterine verte arba einamąja verte.
12. Ūkio subjekto naudojamo kapitalo sąnaudų kategorijai priklausančios sąnaudos turi būti apskaičiuotos kaip naudojamo kapitalo kainos ir turto, naudojamo pajamoms uždirbti, vertės sandauga. Turto, naudojamo pajamoms uždirbti, vertė nustatoma, kaip nurodyta šių Taisyklių 11 punkte. Naudojamo kapitalo kaina turi būti apskaičiuota kapitalui, investuotam į tinklo komponentus ir kitą susijusį ilgalaikį turtą. Naudojamo kapitalo kaina turi būti apskaičiuota kaip vidutinė svertinė kapitalo kaina.
13. Ūkio subjekto vidutinė svertinė kapitalo kaina, reikalinga, nustatant būtinąją grąžos normą užtikrinančius paslaugų, kurių kainos turi būti orientuotos į sąnaudas, įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią grąžos normą, tarifus, turi būti apskaičiuojama, naudojant vidutinę svertinę skolinto kapitalo kainą, vidutinę svertinę nuosavo kapitalo kainą bei skolinto ir nuosavo kapitalo santykines dalis ūkio subjekto kapitalo apimtyje.
14. Visų ne telekomunikacijų veiklos sąnaudų apskaita turi būti vykdoma atskirai nuo telekomunikacijų veiklos sąnaudų apskaitos.
15. Ūkio subjektas, pripažintas didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiu ūkio subjektu, šias Taisykles privalo įdiegti per du mėnesius nuo jo pripažinimo didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiu ūkio subjektu dienos. Jei ūkio subjektas buvo pripažintas didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiu ūkio subjektu iki šių Taisyklių įsigaliojimo dienos, ūkio subjektas privalo šias Taisykles įdiegti per du mėnesius nuo šių Taisyklių įsigaliojimo dienos.
IV. SU SĄNAUDŲ APSKAITA SUSIJĘ REIKALAVIMAI
16. Ūkio subjektas privalo sąnaudas paskirstyti, savo veiklą suskirstęs:
16.1. į keturis verslo vienetus, jei ūkio subjektas yra viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklo operatorius arba paslaugų teikėjas:
17. Ūkio subjektas privalo naudoti tokią sąnaudų paskirstymo sistemą, kad bet kuriuo ataskaitinio laikotarpio momentu, Tarnybai pareikalavus, per 30 kalendorinių dienų ūkio subjektas turėtų galimybę pateikti detalius sąnaudų paskirstymo sistemos duomenis, atskirtus pagal verslo vienetus ir pagal verslo vieneto struktūrines dalis (konkrečias paslaugas (produktus)).
18. Nustatydamas protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžos normą, ūkio subjektas privalo:
18.1. atsižvelgti į vidutinę svertinę kapitalo kainą ir kitų ūkio subjektų, veikiančių palyginamose rinkose, investicijų grąžos normą;
19. Ūkio subjektas privalo:
19.1. pripažintas didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiu ūkio subjektu, pateikti Tarnybai naudojamos sąnaudų paskirstymo sistemos laisvos formos išsamų aprašą, kurį sudaro tokie elementai, kaip principai, metodai, taisyklės, tvarkos, kiti elementai, per du mėnesius nuo jo pripažinimo didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiu ūkio subjektu dienos. Jei ūkio subjektas buvo pripažintas didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiu ūkio subjektu iki šių Taisyklių įsigaliojimo dienos, ūkio subjektas privalo pateikti šiame punkte nurodytą informaciją per du mėnesius nuo šių Taisyklių įsigaliojimo dienos;
19.2. apie naudojamos sąnaudų paskirstymo sistemos, pakeitimus ūkio subjektas privalo pranešti Tarnybai:
19.2.1. per 30 kalendorinių dienų nuo tų pakeitimų įvykdymo dienos, jei ūkio subjektui įvykdžius pakeitimus naudojamoje sąnaudų paskirstymo sistemoje, tie pakeitimai sąlygojo reikšmingus skirtumus;
19.3. vieną kartą per ataskaitinį laikotarpį, tačiau ne vėliau kaip iki kito ataskaitinio laikotarpio gegužės 1 dienos, ūkio subjektas turi parengti ir pateikti Tarnybai laisvos formos detalią metinę ataskaitą, kuri būtų pakankama Tarnybai įsitikinti ūkio subjekto naudotos sąnaudų paskirstymo sistemos bei paslaugų (produktų), kurių kainos turi būti orientuotos į sąnaudas, įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžos normą, kainodaros atitikimu šiuo įsakymu patvirtintoms Taisyklėms bei kitiems Tarnybos patvirtintų teisės aktų reikalavimams;
19.4. vieną kartą per ataskaitinį laikotarpį, tačiau ne vėliau kaip iki kito ataskaitinio laikotarpio gegužės 1 dienos, ūkio subjektas turi parengti ir pateikti Tarnybai:
19.4.1. metinės finansinės atskaitomybės dokumentus – balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą, finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaitą, paaiškinamąjį raštą;
20. Ūkio subjektas privalo:
20.1. ūkio subjektas vieną kartą per ataskaitinį laikotarpį, bet ne vėliau kaip iki kito ataskaitinio laikotarpio gegužės 1 dienos, turi paskelbti šio dokumento 19 punkte nurodytą informaciją, išskyrus konfidencialią informaciją, savo tinklapyje. Tinklapyje paskelbta informacija turi būti viešai prieinama ne trumpiau nei vienerius metus nuo jos paskelbimo dienos, bet ne trumpiau kaip iki atnaujintos informacijos paskelbimo. Apie informacijos paskelbimą tinklapyje ūkio subjektas turi pranešti Tarnybai ne vėliau kaip per 10 dienų;
21. Ūkio subjektas vieną kartą per ataskaitinį laikotarpį, bet ne vėliau kaip iki po ataskaitinio laikotarpio einančio ataskaitinio laikotarpio gegužės 1 dienos, turi atlikti nepriklausomą auditą, kurio objektas yra ūkio subjekto ataskaitiniu laikotarpiu naudotos sąnaudų paskirstymo sistemos atitikimas šiuo įsakymu patvirtintoms Taisyklėms bei kitiems Tarnybos patvirtintų teisės aktų reikalavimams bei paslaugų (produktų), kurių kainos turi būti orientuotos į sąnaudas, įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžos normą, kainodaros atitikimas šioms Taisyklėms bei kitiems Tarnybos patvirtintų teisės aktų reikalavimams.
V. Baigiamosios nuostatos
22. Į ūkio subjekto raštiškus paklausimus, susijusius su šių Taisyklių įgyvendinimu, Ryšių reguliavimo tarnyba atsako per 30 kalendorinių dienų. Atskirais atvejais, atsižvelgiant į paklausimo apimtį ir sudėtingumą, bei atsižvelgiant į bendrą konkrečiu metu gautų paklausimų skaičių ir sudėtingumą, Tarnybos direktoriaus įsakymu šis terminas gali būti pratęstas.
23. Ryšių reguliavimo tarnyba, vertindama didelę įtaką turinčių ūkio subjektų pateiktus duomenis ir (arba) nustatydama paslaugų (produktų) aukščiausias kainų ribas, naudoja:
23.1. tiesiogiai gautus ūkio subjektų sąnaudų paskirstymo sistemos duomenis bei kitą informaciją, gautą ūkio subjektams vykdant šiuo įsakymu patvirtintas Taisykles bei kitus teisės aktuose nustatytus reikalavimus;
23.2. netiesioginiais sąnaudų vertinimo metodais gautus duomenis apie atitinkamas paslaugų (produktų) sąnaudas, tarp jų lygindama atitinkamų paslaugų kainas, atsižvelgiant į geriausią Europos Sąjungos valstybių praktiką, panašaus išsivystymo valstybių praktiką, Lietuvos Respublikos praktiką, taip pat vertindama atitinkamų paslaugų (produktų) didmeninių ir mažmeninių kainų santykį.