LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR KROATIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS SUSITARIMAS DĖL INVESTICIJŲ SKATINIMO IR ABIPUSĖS APSAUGOS
Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Kroatijos Respublikos Vyriausybė, toliau – Susitariančiosios Šalys,
siekdamos stiprinti ekonominį bendradarbiavimą tarp Susitariančiųjų Šalių;
pasiryžusios sukurti palankias sąlygas investicijoms, kurias vienos Susitariančiosios Šalies investuotojai investuoja kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje;
pripažindamos, kad investicijų skatinimas ir apsauga skatins privataus verslo iniciatyvą šioje srityje ir kels abiejų šalių gerovę,
susitarė:
1 straipsnis
Apibrėžtys
1. Sąvoka „investicija“ reiškia bet kokios rūšies turtą, kurį vienos Susitariančiosios Šalies investuotojas investuoja kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, su sąlyga, kad investuojama laikantis kitos Susitariančiosios Šalies įstatymų ir kitų teisės aktų, ir visų pirma, bet ne išimtinai, apima:
a) kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir bet kurias kitas turtines teises, būtent: hipoteką teisę į skolininko turtą, įkeitimus, uzufruktus bei panašias teises;
d) intelektinės nuosavybės teises, visų pirma, bet ne išimtinai, autorių teises ir gretutines teises, pramoninės nuosavybės teises (pavyzdžiui, patentai, prekių ženklai, pramoninis dizainas ir modeliai, firmų vardai, techniniai procesai, komercinės paslaptys, teisės į augalų veisles), ir praktinę patirtį,
f) įstatymų ar sutarčių suteiktas bet kokias teises verstis ekonomine ir komercine veikla, įskaitant koncesijas žvalgyti gamtos išteklius, juos išgauti ir eksploatuoti.
2. Sąvoka „investuotojas“ abiem Susitariančiosioms Šalims reiškia:
a) fizinius asmenis, kurie pagal tos Susitariančiosios Šalies įstatymus ir kitus teisės aktus yra jos piliečiai, ir asmenis be pilietybės, nuolat gyvenančius Susitariančiosios Šalies teritorijoje;
3. Sąvoka „pajamos“ reiškia visas iš investicijos gautas lėšas, įskaitant visų pirma, bet ne išimtinai, pelną, kapitalo padidėjimo pajamas, palūkanas, dividendus, autoriaus honorarus ir atlyginimus.
4. Sąvoka „teritorija“ reiškia Susitariančiosios Šalies valstybės teritoriją, taip pat tas jūros dalis, kurios ribojasi su išorine teritorinės jūros riba, įskaitant jūros dugną ir žemės gelmes, ir kuriose atitinkamos Susitariančiosios Šalies valstybė pagal tarptautinę teisę įgyvendina suverenias teises ar vykdo jurisdikciją.
2 straipsnis
Investicijų skatinimas ir priėmimas
1. Viena Susitariančioji Šalis skatina kitos Susitariančiosios Šalies investuotojus investuoti savo teritorijoje, sudaro kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams palankias sąlygas investuoti ir pagal savo įstatymus ir kitus teisės aktus priima tokias investicijas.
2. Vienos Susitariančiosios Šalies prašymu keičiamasi informacija apie galimą kitos Susitariančiosios Šalies įstatymų, kitų teisės aktų, sprendimų, administracinės praktikos ar procedūrų ar politikos krypčių poveikį investicijoms, kurioms taikomas šis Susitarimas.
3. Susitariančiosios Šalys prireikus pagal savo įstatymus ir kitus teisės aktus neatidėliodamos suteikia leidimus, kurių reikia dėl Susitariančiųjų Šalių investuotojų samdomų konsultantų ar ekspertų veiklos.
4. Viena Susitariančioji Šalis, atsižvelgdama į savo įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su fizinių asmenų atvykimu, buvimu ir darbu, sąžiningai nagrinėja ir palankiai svarsto, nepriklausomai nuo pilietybės, pagrindinio personalo, įskaitant aukščiausią vadovaujantį ir techninį personalą, kuris yra įdarbintas investicijų jos teritorijoje tikslais, prašymus atvykti, laikinai būti ir dirbti jos teritorijoje.
3 straipsnis
Investicijų apsauga ir režimas
1. Viena Susitariančioji Šalis savo teritorijoje visuomet užtikrina kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms teisingą ir lygiavertį režimą, taip pat visišką jų apsaugą ir saugumą. Nė viena Susitariančioji Šalis vienašalėmis, nepagrįstomis ar diskriminacinėmis priemonėmis netrukdo tokių investicijų valdymo, palaikymo, naudojimo, naudojimosi, plėtojimo ar disponavimo.
2. Viena Susitariančioji Šalis savo teritorijoje taiko kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms ir iš jų gautoms pajamoms ne mažiau palankų režimą negu tas, kurį ji taiko savo ar bet kurios trečiosios valstybės investuotojų investicijoms ir iš jų gautoms pajamoms, atsižvelgdama į tai, kuris režimas palankesnis atitinkamiems investuotojams.
3. Viena Susitariančioji Šalis savo teritorijoje taiko kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams dėl investicijų valdymo, palaikymo, naudojimo, naudojimosi ar disponavimo ne mažiau palankų režimą negu tas, kurį ji taiko savo investuotojams ar bet kurios trečiosios valstybės investuotojams, atsižvelgdama į tai, kuris režimas palankesnis atitinkamiems investuotojams.
4. Šio straipsnio nuostatos dėl nacionalinio režimo ir didžiausio palankumo režimo netaikomos privilegijoms, kurias taiko Susitariančioji Šalis vykdydama savo įsipareigojimus, kylančius iš narystės muitų, ekonominėje ar pinigų sąjungoje, bendrojoje rinkoje ar laisvosios prekybos zonoje,
5. Šio Susitarimo nuostatos neturi būti aiškinamos taip, kad įpareigotų vieną Susitariančiąja Šalį taikyti kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams palankesnį režimą, lengvatas ar privilegijas, kurias pirmoji Susitariančioji Šalis taiko trečiosios valstybės investuotojams dėl tos Susitariančiosios Šalies įsipareigojimų, kylančių iš narystės muitų, ekonominėje ar pinigų sąjungoje, bendrojoje rinkoje ar laisvosios prekybos zonoje.
4 straipsnis
Ekspropriacija
1. Nė viena Susitariančioji Šalis neeksproprijuoja, nenacionalizuoja kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijų ir netaiko joms priemonių, sukeliančių panašias pasekmes (toliau – ekspropriacija), išskyrus atvejus, kai:
2. Kompensacija, nurodyta šio straipsnio 1 dalies c punkte, atitinka eksproprijuotų investicijų rinkos vertę, buvusią prieš pat ekspropriaciją arba prieš tai, kai apie numatomą ekspropriaciją tapo viešai žinoma, atsižvelgiant į tai, kas įvyko anksčiau; tokia kompensacija išmokama nepagrįstai neatidėliojant. Į ją įskaičiuojamos palūkanos, skaičiuojamos nuo ekspropriacijos datos iki visiško išmokėjimo pagal Londono bankų biržos kursą (LIBOR).
3. Investuotojai, kurių turtas eksproprijuojamas, nepažeidžiant šio Susitarimo 8 straipsnyje nustatytųjų teisių, turi teisę, kad eksproprijuojančios Susitariančiosios Šalies valstybės teisminės ar kitos kompetentingos ir nepriklausomos institucijos nedelsdamos išnagrinėtų jų bylą ir nustatytų, ar tokia ekspropriacija ir su ja susijusi kompensacija atitinka šio straipsnio principus ir eksproprijuojančios Susitariančiosios Šalies įstatymus ir kitus teisės aktus.
5 straipsnis
Nuostolių kompensavimas
1. Vienos Susitariančiosios Šalies investuotojams, kurie patiria nuostolių, susijusių su jų investicijomis kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje dėl karo, nepaprastosios padėties įvedimo, sukilimo, maišto ar kitų panašių įvykių, pastaroji Susitariančioji Šalis taiko ne mažiau palankų režimą, negu tas, kurį ta Susitariančioji Šalis taiko savo arba bet kurios trečiosios valstybės investuotojams, atsižvelgdama į tai, kuris režimas palankesnis.
2. Nepaisant šio straipsnio 1 dalies, vienos Susitariančiosios Šalies investuotojams, kurie kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje patiria nuostolių dėl:
a) pastarosios karinių pajėgų ar valdžios institucijų įvykdytos jų investicijų visiškos ar dalinės rekvizicijos, arba
6 straipsnis
Pervedimai
1. Viena Susitariančioji Šalis garantuoja kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams, kad į jos teritoriją ir iš jos teritorijos bus be apribojimų pervedamos su investicijomis susijusios lėšos, visų pirma:
g) darbo užmokestis iš užsienyje įdarbintų asmenų, kurių darbas jos teritorijoje susijęs su investicijomis;
2. Nepažeidžiant Europos Sąjungos nustatytų priemonių, pervedimai atliekami be pagrindo neatidėliojant valiuta, kuria buvo atliktos investicijos, ar, investuotojui sutikus, bet kuria konvertuojama valiuta pagal pervedimo dieną vyraujantį sutartą taikomą valiutos keitimo rinkos kursą.
7 straipsnis
Subrogacija
Jeigu viena Susitariančioji Šalis ar jos paskirtoji agentūra (pirmoji Susitariančioji Šalis) sumoka pagal suteiktą garantiją ar draudimo sutartį, susijusią su kitos Susitariančiosios Šalies (antroji Susitariančioji Šalis) valstybės teritorijoje esančia investicija, antroji Susitariančioji Šalis pripažįsta:
a) kompensaciją gavusios šalies visų teisių ir reikalavimų perdavimą pirmajai Susitariančiajai Šaliai pagal įstatymą arba pagal teisinį sandorį ir
8 straipsnis
Investicinių ginčų sprendimas
1. Vienos Susitariančiosios Šalies ir kitos Susitariančiosios Šalies investuotojo ginčai, susiję su pastarojo investicijomis pirmosios Susitariančiosios Šalies teritorijoje, sprendžiami, jei įmanoma, taikiai. Investuotojas apie kilusį ginčą raštu praneša Susitariančiajai Šaliai, kurios teritorijoje atliktos investicijos, kartu pateikdamas išsamią informaciją.
2. Jei ginčas negali būti išsprendžiamas taikiai per šešis mėnesius nuo 1 dalyje nustatyto raštiško pranešimo dienos, investuotojas turi teisę perduoti ginčą:
– kompetentingam Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje investuojama, teismui; arba
– Susitariančiųjų Šalių nacionalinėms komercinio arbitražo institucijoms pagal galiojančias arbitražo taisykles; arba
– Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui (ICSID), įsteigtam pagal Konvenciją dėl valstybių ir kitų valstybių fizinių bei juridinių asmenų investicinių ginčų sprendimo, dėl sutaikinimo ar arbitražo pagal ICSID arbitražo proceso taisykles; arba
– ad hoc arbitražui, sudarytam pagal Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisykles. Šios taisyklės gali būti pakeistos ginčo šalių rašytiniu susitarimu.
3. Arbitražo sprendimai yra galutiniai ir privalomi ginčo šalims. Abi Susitariančiosios Šalys nedelsdamos vykdo šiuos sprendimus, pripažintus pagal atitinkamos Susitariančiosios Šalies įstatymus ir kitus teisės aktus, ir imasi priemonių juos veiksmingai įgyvendinti savo teritorijoje.
9 straipsnis
Ginčų tarp Susitariančiųjų Šalių sprendimas
1. Bet koks ginčas tarp Susitariančiųjų Šalių dėl šio Susitarimo aiškinimo ar taikymo, kiek įmanoma, sprendžiamas derybomis diplomatiniais kanalais.
2. Jeigu Susitariančiosioms Šalims nepavyksta susitarti per šešis mėnesius nuo ginčo pradžios, ginčas bet kurios Susitariančiosios Šalies prašymu perduodamas nagrinėti arbitražui.
3. Arbitražas kiekvienu konkrečiu atveju sudaromas taip: per du mėnesius nuo dienos, kai viena Susitariančioji Šalis gauna pranešimą iš kitos Susitariančiosios Šalies apie prašymą ginčą spręsti arbitraže, abi Susitariančiosios Šalys paskiria po vieną arbitrą. Šie du arbitrai per du paskesnius mėnesius išrenka trečią arbitrą, kuris turi būti trečiosios valstybės pilietis. Abiem Susitariančiosioms Šalims pritarus, trečiasis arbitras skiriamas arbitražo pirmininku.
4. Jeigu per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį arbitražo teismas nebuvo sudarytas ir jei nėra jokio kito susitarimo, bet kuri Susitariančioji Šalis gali prašyti Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininką atlikti būtinus paskyrimus. Jeigu pirmininkas yra vienos Susitariančiosios Šalies valstybės pilietis arba dėl kitų priežasčių negali atlikti nurodytos funkcijos, būtinus paskyrimus atlikti prašoma Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo. Jeigu pirmininko pavaduotojas yra vienos Susitariančiosios Šalies valstybės pilietis arba jis taip pat negali atlikti nurodytos funkcijos, būtinus paskyrimus atlikti prašoma kito pagal vyresnumą Tarptautinio Teisingumo Teismo nario, kuris nėra Susitariančiosios Šalies valstybės pilietis.
5. Arbitražo teismas nusistato savo darbo tvarką. Arbitražas sprendimus priima balsų dauguma. Sprendimai yra galutiniai ir privalomi abiem Susitariančiosioms Šalims.
6. Abi Susitariančiosios Šalys apmoka išlaidas, susijusias su jų paskirto arbitro veikla ir su joms atstovavimu nagrinėjant ginčą arbitraže; išlaidas, susijusias su arbitražo pirmininko veikla, ir kitas išlaidas abi Susitariančiosios Šalys dengia po lygiai. Tačiau arbitražas gali nuspręsti, kad didesnę išlaidų dalį padengia viena Susitariančioji Šalis, ir toks sprendimas privalomas abiem Susitariančiosioms Šalims.
10 straipsnis
Didesnio palankumo nuostatos
Jei pagal vienos Susitariančiosios Šalies įstatymus ir kitus teisės aktus ar tarptautinės teisės nuostatas kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams ar jų investicijoms taikomas režimas yra palankesnis, nei nustatytas šiame Susitarime, taikomos tokios nuostatos tiek, kiek jos yra palankesnės, o ne šio Susitarimo nuostatos.
11 straipsnis
Konsultacijos
12 straipsnis
Susitarimo taikymas
Šis Susitarimas taikomas toms investicijoms, kurias vienos Susitariančiosios Šalies investuotojai atliko kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje pagal pastarosios įstatymus ir kitus teisės aktus ir iki šio Susitarimo įsigaliojimo, ir po jo įsigaliojimo, tačiau netaikomas su investicijomis susijusiems ginčams, kurie iškilo ar galėjo kilti iki šio Susitarimo įsigaliojimo, ar bet kuriems ginčams, kurie buvo išnagrinėti iki šio Susitarimo įsigaliojimo.
13 straipsnis
Pakeitimai
14 straipsnis
Susitarimo įsigaliojimas, galiojimo laikas ir nutraukimas
1. Šis Susitarimas įsigalioja vėlesniojo Susitariančiosios Šalies raštiško pranešimo diplomatiniais kanalais kitai Susitariančiajai Šaliai apie vidaus teisės procedūrų, būtinų šiam Susitarimui įsigalioti, atlikimą gavimo dieną.
2. Šis Susitarimas galioja dešimt (10) metų. Pasibaigus šiam laikotarpiui, jis galioja ir toliau, kol pasibaigia dvylika (12) mėnesių nuo tos dienos, kurią viena Susitariančioji Šalis raštu praneša kitai Susitariančiajai Šaliai apie šio Susitarimo nutraukimą.
3. Investicijoms, atliktoms iki šio Susitarimo nutraukimo dienos, dar dešimt (10) metų nuo tos dienos galioja šio Susitarimo nuostatos.
SUDARYTA 2008 m. balandžio 15 d. Zagrebe dviem egzemplioriais lietuvių, kroatų ir anglų kalbomis. Visi tekstai yra autentiški. Kilus nesutarimų dėl šio Susitarimo aiškinimo, vadovaujamasi tekstu anglų kalba.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS VARDU |
KROATIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS VARDU |