LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS

 

Į S A K Y M A S

DĖL MELIORACIJOS TECHNINIO REGLAMENTO MTR 2.02.01:2006 „MELIORACIJOS STATINIAI. PAGRINDINIAI REIKALAVIMAI“ PATVIRTINIMO

 

2006 m. sausio 9 d. Nr. 3D-2

Vilnius

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo (Žin., 1993, Nr. 71-1326; 2004, Nr. 28-877) 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597; 2004, Nr. 73-2545) 8 straipsnio 5 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1316 „Dėl normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų normavimo sričių paskirstymo tarp valstybės institucijų“ (Žin., 2004, Nr. 156-5701) 18 punktu,

tvirtinu Melioracijos techninį reglamentą MTR 2.02.01:2006 „Melioracijos statiniai. Pagrindiniai reikalavimai“ (pridedama).

 

 

 

ŽEMĖS ŪKIO MINISTRĖ                                                     KAZIMIRA DANUTĖ PRUNSKIENĖ

 

SUDERINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras

Arūnas Kundrotas

2006 m. sausio 6 d.

 

 

 

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro

2006 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 3D-2

 

MELIORACIJOS TECHNINIS REGLAMENTAS

MTR 2.02.01:2006

 

MELIORACIJOS STATINIAI. PAGRINDINIAI REIKALAVIMAI

 

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Šis melioracijos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) nustato naujai statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų melioracijos statinių projektavimo bei statybos pagrindinius reikalavimus, atsižvelgiant į melioracijos statinių naudojimo ypatumus.

2. Reglamentas yra suderintas ir pagrįstas atitinkamais statinių konstrukcijų projektavimą reglamentuojančių statybos techninių reglamentų [9.10–9.12, 9.14–9.15, 9.18], kitų normatyvinių dokumentų [9.13, 9.16–9.17] reikalavimais bei statybos techninių reglamentų [9.36–9.40] nustatytais pagrindiniais statinių reikalavimais.

3. Rengiant melioracijos statinių projektą, Reglamento nuostatos taikomos atsižvelgiant į konkrečių melioracijos statinių bei jų konstrukcijų projektavimo ypatumus, išdėstytus atitinkamuose statybos techniniuose reglamentuose [9.10-9.12, 9.14-9.15, 9.18].

4. Melioracijos statiniai turi būti suprojektuoti ir pastatyti iš tokių statybos produktų, kurių savybės per ekonomiškai pagrįstą statinių naudojimo trukmę [9.1] užtikrintų pagrindinius statinių reikalavimus [9.36-9.40].

5. Derinant skirtingų normatyvinių sistemų dokumentus, atliekama STR 2.05.03:2003 [9.10] 3.1 punkte aptartoji patikimumo analizė, atsižvelgiant į šiuos pagrindinius veiksnius:

5.1. Poveikių būtinąsias reikšmes;

5.2. Dalinius patikimumo koeficientus, įskaitant ir konversijos, veikimo sąlygų ir kitus, jeigu jie yra, koeficientus;

5.3. Konstrukcijų ir statybos produktų kontrolei, bandymams bei tyrinėjimams taikomų metodikų ir įrangos paklaidas;

5.4. Ypatingą melioracijos statinių specifiką (didelę įvairovę, labai dažną unikalumą, incidentų ir net avarijų grėsmę ir kt.).

6. Projektuojant ir statant melioracijos statinius būtina atsižvelgti į saugomų teritorijų [9.5], susisiekimo sistemų [9.35], geležinkelio linijų ir automobilių kelių planavimo bei poveikio aplinkai vertinimo [9.3, 9.4, 9.6] reikalavimus. Projektai rengiami vadovaujantis reglamentais [9.19, 9.21–9.23, 9.10, 9.32–9.40, 9.47] ir normatyviniais dokumentais [9.41, 9.42, 9.49].

7. Melioracijos statinių statybos leidimų išdavimo tvarką nustato melioracijos techninis reglamentas MTR 1.07.01:2006, o pripažinimo tinkamais naudoti tvarką – reglamentas MTR 1.11.01:2006.

8. Šio Reglamento nuostatos privalomos visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, užsiimantiems melioracijos statinių projektavimo, statybos, taip pat 3 punkte nurodytų konstrukcijų ir geotechnikos projektavimui ir kontrolei skirtų normatyvinių dokumentų rengimo veikla.

 

II. NUORODOS

 

9. Reglamentas parengtas vadovaujantis šiais teisės aktais ir normatyviniais dokumentais bei pateikiamos nuorodos į šiuos dokumentus:

9.1. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597);

9.2. Lietuvos Respublikos vandens įstatymas (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544);

9.3. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas (Žin., 1992, Nr. 5-75);

9.4. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (Žin., 2002, Nr. 56-2224);

9.5. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617);

9.6. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2005, Nr. 84-3105);

9.7. Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas (Žin., 1996, Nr. 53-1245);

9.8. LST ISO 8930:2003 „Bendrieji konstrukcijų patikimumo principai. Terminai“;

9.9. LST ISO 3898-2002 „Konstrukcijų projektavimo pagrindai. Žymėjimo sistema. Bendrieji žymenys“;

9.10. Statybos techninis reglamentas STR 2.05.03:2003 „Statybinių konstrukcijų projektavimo pagrindai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 231 (Žin., 2003, Nr. 59-2682);

9.11. Statybos techninis reglamentas STR 2.05.05:2005 „Betoninių ir gelžbetoninių konstrukcijų projektavimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. D1-44 (Žin., 2005, Nr. 17-550);

9.12. Statybos techninis reglamentas STR 2.05.08:2005 „Plieninių konstrukcijų projektavimas. Pagrindinės nuostatos“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-101 (Žin., 2005, Nr. 28-895);

9.13. LST L ENV 1994-1-1:2000 – LST L ENV 1994-2:2002 „Eurokodas 4. Plieno ir betono kompozicinių konstrukcijų projektavimas“ (1–2 dalys); LST L ENV 1994-1-1:2000 – LST L ENV 1994-2:2002 „Eurokodas 4“;

9.14. Statybos techninis reglamentas STR 2.05.07:2005 „Medinių konstrukcijų projektavimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. D1-79 (Žin., 2005, Nr. 25-818);

9.15. Statybos techninis reglamentas STR 2.05.09:2005 „Mūrinių konstrukcijų projektavimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. D1-38 (Žin., 2005, Nr. 14-443);

9.16. LST L ENV 1997-1-1:2001 – LST L ENV 1997-3:2001 „Eurokodas 7. Geotechninis aptarnavimas“ (1–3 dalys);

9.17. LST L ENV 1998-1-1:2002 – LST L ENV 1998-5:2002 „Eurokodas 8. Žemės drebėjimui atsparių konstrukcijų projektavimas“ (1–5 dalys);

9.18. Statybos techninis reglamentas STR 2.05.06:2005 „Aliumininių konstrukcijų projektavimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-152 (Žin., 2005, Nr. 39-1282);

9.19. Statybos techninis reglamentas STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 (Žin., 2003, Nr. 58-2611);

9.20. Statybos techninis reglamentas STR 1.01.05:2002 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 173 (Žin., 2002, Nr. 42-1586);

9.21. Statybos techninis reglamentas STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 184 (Žin., 2002, Nr. 43-1639);

9.22. Statybos techninis reglamentas STR 1.04.01:2002 „Esamų statinių tyrimai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 182 (Žin., 2002, Nr. 42-1587);

9.23. Statybos techninis reglamentas STR 1.04.02:2004 „Inžineriniai geologiniai (geotechniniai) tyrimai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 703 (Žin., 2004, Nr. 25-779);

9.24. Statybos techninis reglamentas STR 2.05.19:2005 „Inžinerinė hidrologija. Pagrindiniai skaičiavimų reikalavimai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. D1-458 (Žin., 2005, Nr. 116-4215);

9.25. Statybos techninis reglamentas STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 565 (Žin., 2002, Nr. 109-4837);

9.26. Statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 (Žin., 2002, Nr. 60-2475);

9.27. Statybos techninis reglamentas STR 1.12.03:2000 „Potencialiai pavojingų hidrotechnikos statinių techninės būklės įvertinimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 419 (Žin., 2000, Nr. 90-2818);

9.28. Statybos techninis reglamentas STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 676 (Žin., 2004, Nr. 10-286);

9.29. Statybos techninis reglamentas STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 704 (Žin., 2004, Nr. 23-720);

9.30. Statybos techninis reglamentas STR 2.01.07:2003 „Pastatų vidaus ir išorės aplinkos apsauga nuo triukšmo“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 387 (Žin., 2003, Nr. 79-3614);

9.31. Statybos techninis reglamentas STR 2.02.03:2003 „Žuvų pralaidos. Pagrindinės nuostatos“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 565 (Žin., 2003, Nr. 119-5449);

9.32. Statybos techninis reglamentas STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 233 (Žin., 2003, Nr. 59-2683);

9.33. Statybos techninis reglamentas STR 2.02.06:2004 „Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-538 (Žin., 2004, Nr. 154-5624);

9.34. Statybos techninis reglamentas STR 2.06.02:2001 „Tiltai ir tuneliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 319 (Žin., 2001, Nr. 53-1899);

9.35. Statybos techninis reglamentas STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 (Žin., 1999, Nr. 27-773);

9.36. Statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(l):2005 „Esminis statinio reikalavimas. Mechaninis atsparumas ir pastovumas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. D1-455 (Žin., 2005, Nr. 115-4195);

9.37. Statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 420 (Žin., 2000, Nr. 8-215);

9.38. Statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 421 (Žin., 2000, Nr. 8-216);

9.39. Statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 421 (Žin., 2000, Nr. 8-216);

9.40. Statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 399 (Žin., 1999, Nr. 107-3120);

9.41. Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinės taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. D1-309 (Žin., 2004, Nr. 96-3563);

9.42. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652);

9.43. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. lapkričio 2 d. įsakymas Nr. 207 „Dėl potencialiai pavojingų hidrotechnikos statinių priežiūros ir kontrolės“ (Žin., 1998, Nr. 98-2729);

9.44. Leidimų vandens lygiui keisti tvenkiniuose ir užtvenktuose ežeruose išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 33 (Žin., 1999, Nr. 16-425; 2004, Nr. 34-1118);

9.45. Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodeksas (Žin., 1996, Nr. 105-2393);

9.46. Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymas (Žin., 1993, Nr. 71-1326; 2004, Nr. 28-877);

9.47. Melioracijos techninis reglamentas MTR 1.05.01:2005 „Melioracijos statinių projektavimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 3D-1 (Žin., 2005, Nr. 3-59);

9.48. Hidrotechnikos statinių projektavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 3D-466 (Žin., 2004, Nr. 127-4582);

9.49. Sausinamosios melioracijos projektavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 3D-466 (Žin., 2004, Nr. 127-4582);

9.50. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 14 d. nutarimas Nr. 1116 „Dėl pažeistos žemės rekultivavimo ir derlingo dirvožemio sluoksnio išsaugojimo“ (Žin., 1995, Nr. 68-1656);

9.51. Kelių priežiūros tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 (Žin., 2004, Nr. 25-771);

9.52. Elektros tinklų apsaugos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 1998 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 151 (Žin., 1998, Nr. 41-1119);

9.53. Magistralinių naftotiekių apsaugos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 1998 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 151 (Žin., 1998, Nr. 41-1119);

9.54. Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 4-80 (Žin., 2005, Nr. 30-945);

9.55. Magistralinių dujotiekių apsaugos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 1993 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 152 (Žin., 1993, Nr. 74-1397);

9.56. Želdinių apsaugos, vykdant statybos darbus, taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 214 (Žin., 1993, Nr. 72-1368);

9.57. Telekomunikacijų tinklų apsaugos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministro 1997 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 117 (Žin., 1997, Nr. 89-2244);

9.58. Riboženklių apsaugos instrukcijos, patvirtintos Valstybinio žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1996 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 88 (Žin., 1996, Nr. 85-2041);

9.59. Praeinamų kolektorių ir techninių koridorių eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 35 (Žin., 1996, Nr. 63-1493);

9.60. Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 172 (Žin., 1996, Nr. 125-2923);

9.61. Vandentvarkos darbų saugos taisyklės DT 3-99, patvirtintos Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 1999 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 51 (Žin., 1999, Nr. 20-579);

9.62. Saugos ir sveikatos statyboje taisyklės DT 5-00, patvirtintos Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 (Žin., 2001, Nr. 3-74).

 

III. PAGRINDINĖS SĄVOKOS

 

10. Reglamente vartojamos sąvokos:

10.1. Drena – drenažo vamzdis arba vamzdelis;

10.2 Drenažas – 1) žemės sausinimas požeminiais vamzdžiais; 2) konstrukcija (elementas), skirta hidrotechnikos statiniui, po juo ir šalia jo besisunkiančiam (geofiltracijos) vandeniui saugiai surinkti ir nuleisti į žemutinį bjefą; 3) statinių ir jų elementų, pvz., rūsių, apsaugos nuo požeminio vandens priemonė;

10.3. Drenažo filtras – gerai vandenį praleidžiančių medžiagų sluoksnis (arba sluoksniai) aplink dreną ir virš jos (iki ariamojo sluoksnio) greitam vandens pertekliui susisunkti į sausintuvą;

10.4. Drenažo šulinys – antžeminis arba požeminis drenažo sistemos elementas drenažo veikimo kontrolei, drenų sujungimo ir drenažo veikimo efektyvumui pagerinti;

10.5. Drenažo sistema – drenų, drenažo filtrų, šulinių ir vandens nuleistuvų visuma vandens pertekliui iš žemės sklypo surinkti ir pašalinti;

10.6. Drenavimo gylis – atstumas nuo žemės paviršiaus iki sausintuvo dugno;

10.7. Griovys – dirbtinė atvira vandens nuleidimo vaga su nuolatine tėkme arba vidutinio vandeningumo metais neturinti nuolatinio nuotėkio;

10.8. Griovio šlaitų tvirtinimo priemonės – techninės, biologinės ir kt. priemonės šlaitų atsparumui ir stabilumui didinti nuo vandens tėkmės, bangų, atmosferos kritulių ir kt. poveikio;

10.9. Natūralizavimasis – 1) griovių ar kitų dirbtinių objektų apaugimas augmenija; 2) griovio vagos profilio natūralus susidarymas;

10.10. Polderis – nuo pastovaus ar periodinio apsėmimo arba užtvinimo dambomis (polderių pylimais) atitvertas (apsaugotas) žemumos plotas, iš kurio vandens perteklius šalinamas siurbliais;

10.11. Vasarinis polderis – nuo apsėmimo ar užtvinimo tik augalų vegetacijos metu (nuo to meto poplūdžių ir potvynių) apsaugotas žemumos plotas, iš kurio vandens perteklius šalinamas siurbliais;

10.12. Žieminis polderis – nuo užtvinimo praktiškai visą laiką (pagal mažos tikimybės potvynių aukščiausiuosius vandens lygius) apsauginėmis dambomis (žieminiais pylimais) apsaugotas žemumos plotas, iš kurio vandens perteklius šalinamas siurbliais;

10.13. Rinktuvas – drenažo sistemos dalis vandeniui iš sausintuvų ir vandens nuleistuvų surinkti ir nuleisti, dažniausiai į griovį;

10.14. Ištiesintas upelis – dirbtinai sutvarkyta taisyklingo skerspjūvio upelio vaga;

10.15. Renatūralizavimas – griovių ar žemės plotų pirminės gamtinės būklės atkūrimas dirbtiniu būdu;

10.16. Sausintuvas – 1) drenažo sistemos dalis požeminiam ir paviršiniam vandeniui surinkti ir nuleisti į rinktuvą arba griovį; 2) sausinimo griovys, į kurį tiesiogiai patenka vanduo;

10.17. Upės vagos reguliavimas – upės vagos tvarkymas ją pritaikant laivybai, hidrotechnikos statinių statybai ir melioracijos reikmėms: vagos gilinimas, tiesinimas, valymas ir pan.;

10.18. Vandens nuleistuvas – drenažo šulinys paviršiniam vandeniui nuleisti į drenažo sistemą;

10.19. Žiotys – drenažo sistemos dalis vandeniui nuleisti iš rinktuvo, dažniausiai į griovį;

11. Kitos Reglamente vartojamos sąvokos atitinka sąvokas, pateiktas Lietuvos Respublikos statybos [9.1], vandens [9.2], aplinkos apsaugos [9.3], melioracijos [9.46] įstatymuose, statybos techniniuose reglamentuose, melioracijos techniniuose reglamentuose.

 

IV. ŽYMENYS

 

12. Reglamente pateikti žymenys atitinka LST ISO 3898:2002 [9.9] pateiktus žymenis.

 

V. MELIORACIJOS STATINIŲ YPATUMAI

 

13. Melioracijos statiniai statomi ir rekonstruojami atsižvelgiant į jau pastatytų valstybei nuosavybės teise ir žemės savininkams bei kitiems žemės naudotojams priklausančių melioracijos statinių būklę ir naujų statinių poreikį, šlapių žemių fondą, teritorijų planavimo dokumentus.

14. Melioracijos statinių tipai, jų parametrai, komponavimas turi būti parinkti techniniu, ekonominiu, socialiniu, aplinkosauginiu bei estetiniu požiūriu lyginant galimus variantus, atsižvelgiant į:

14.1. Melioracijos statinių statybos vietos ir aplinkos sąlygas (klimatą topografijos, inžinerinės geologijos, hidrogeologijos, hidrologijos, biologijos, ekologijos ir kt. ypatumus);

14.2. Regiono ūkio plėtros mastą energetikos, susisiekimo, transporto apyvartos, pramonės, žemių drėkinimo bei sausinimo ir kt. srityse;

14.3. Priemones, garantuojančias reikiamą vandens kokybę: tinkamo sanitarinio režimo vandens apsaugos zonoje laikymąsi, biogeninių medžiagų patekimo apribojimus;

14.4. Žuvivaisos reikmes, ypač vertingų migruojančių žuvų išsaugojimą;

14.5. Melioracijos statinių architektūrinį suderinimą su kraštovaizdžiu;

14.6. Melioracijos statinių statybos ir naudojimo (laikinojo ir nuolatinio) sąlygas;

14.7. Darbo jėgos išteklių pasiskirstymą.

15. Melioracijos statinius projektuojant, statant ir naudojant turi būti numatyta bei garantuota:

15.1. Statinių patikimumas, efektyvumas ir ilgaamžiškumas, pagrįstas tiksliu poveikių ir apkrovų, ypač patvenkto vandens, įvertinimu, tolesnėmis projektavimo ir skaičiavimų procedūromis, statybos ir naudojimo kokybe;

15.2. Darbo ir sveikatos, gaisrinė sauga statant ir naudojant melioracijos statinius;

15.3. Žuvisaugos ir žuvivaisos, kitų ekologinių priemonių organizavimas;

15.4. Tinkama melioracijos statinių architektūra;

15.5. Melioracijos statinių ir gretimų teritorijų paruošimas;

15.6. Saugomų teritorijų, kultūros paveldo objektų, miškų, vandens telkinių, kitų ekologiškai svarbių teritorijų išsaugojimas;

15.7. Tinkamiausias upės debitų, vandens lygių bei tėkmės greičių žemutiniame bjefe režimas, atsižvelgiant į visų vandens naudotojų bei vartotojų interesus;

15.8. Priimtinas gruntinių vandenų lygis ir režimas hidromazgo aplinkoje;

15.9. Normatyvinis statybos laikas, kiek įmanoma mechanizuojant darbus ir sumažinant darbo jėgos sąnaudas;

15.10. Nuolatinis statinių techninės būklės ir veikimo stebėjimas (vizualiai ir patikros priemonėmis) juos statant ir naudojant.

16. Melioracijos statinių projektavimui, statybai bei naudojimui optimizuoti taikoma:

16.1. Statinių, atliekančių skirtingas funkcijas, sutapdinimas;

16.2. Esamų statinių rekonstravimas;

16.3. Statinių statyba, pripažinimas tinkamais naudoti atskirais etapais;

16.4. Įrangos, konstrukcijų ir jų matmenų, statybos ir montavimo darbų unifikavimas;

16.5. Techninių dokumentų rengimas kompiuterinėmis technologijomis;

16.6. Statinių techninės būklės stebėjimų ir matavimų operatyvi analizė, prognozavimas, nedelsiamas neigiamų reiškinių likvidavimas.

17. Melioracijos statinių rekonstravimas. Esamų melioracijos statinių rekonstravimą reikia atlikti panaudojant naujas moksliškai pagrįstas priemones bei būdus ir, siekiant pagerinti techninius, ekonominius naudojimo rodiklius, įvykdyti šias sąlygas:

17.1. Pagerinti gruntinio vandens režimą sausinamose bei drėkinamose žemėse;

17.2. Pagerinti paviršinio vandens nuleidimą nuo sausinamų bei drėkinamų plotų;

17.3. Pagerinti vandens tiekimą vandentiekos, pramonės, drėkinimo tikslams;

17.4. Pagerinti melioracijos statinių ir jų įtakos zonos ekologines sąlygas;

17.5. Rekonstruojant melioracijos statinius reikia stengtis nenutraukti jų pagrindinių naudojimo funkcijų;

17.6. Rekonstruojant melioracijos statinius reikia kiek įmanoma panaudoti esamus melioracijos statinius ir automatizavimo priemones;

17.7. Rekonstruojamų statinių techninė būklė ir naudojimo būklė, medžiagų ir gruntų skaičiuotinės charakteristikos turi būti nustatytos specialiaisiais tyrimais.

18. Melioracijos statiniai projektuojami ir statomi norint sureguliuoti dirvožemio vandens, šilumos ir oro režimą, sudaryti geresnes sąlygas žemdirbystei, išsaugoti ir padidinti dirvos derlingumą, sudaryti racionaliai tvarkomą žemės valdą. Melioracijos statiniai ir melioracijos sistemos [9.46] turi užtikrinti:

18.1. Optimalų augalams augti drėgmės režimą dirvoje;

18.2. Greitą vandens pertekliaus pašalinimą;

18.3. Gerą žemės ūkio technikos ir transporto panaudojimą;

18.4. Geras sąlygas melioracijos statinių remontui;

18.5. Palankias sąlygas racionaliam nusausintų žemių panaudojimui, formuojant optimalius žemdirbystės laukus;

18.6. Aplinkosaugos gerinimą.

19. Sausintini dirvožemiai skirstomi į:

19.1. Pastoviai arba periodiškai užmirkusius mineralinius dirvožemius;

19.2. Supelkėjusius šlapius dirvožemius, kurių paviršiuje durpių sluoksnio storis ne mažesnis kaip 0,3 m.

20. Projektuojant sausinimą, būtina žinoti dirvožemio drėgmės pertekliaus priežastis ir dirvožemių granulometrinę sudėtį, kad būtų galima teisingai parinkti sausinimo būdą ir agrotechnines priemones drėgmės pertekliui pašalinti.

21. Vandeniu maitinimo tipai gali būti:

21.1. Atmosferinis (dirvožemių užmirkimo priežastis yra krituliai);

21.2. Gruntinis (drėgmės pertekliaus priežastis yra aukštas gruntinio vandens lygis);

21.3. Gruntinis-slėginis (drėgmės pertekliaus priežastis yra aukštas tarpsluoksninių vandenų lygis);

21.4. Deliuvinis (drėgmės perteklių dirvožemyje sudaro pavasarį ištirpusio sniego arba po didesnių liūčių žemės paviršiaus įdubimuose susikaupęs vanduo);

21.5. Aliuvinis (drėgmės perteklių dirvožemyje sudaro išsiliejęs potvynio metu iš upės vagos arba ežero vanduo).

22. Kai sausinamame plote drėgmės pertekliaus priežastys yra kelios, reikia atrinkti iš jų svarbiausiąją ir pagal ją parinkti sausinimo būdą visame plote, kartu numatant papildomas priemones antraeilėms drėgmės pertekliaus priežastims pašalinti.

23. Sausinimo-šliuzavimo sistemos įrengiamos tuo atveju, kai yra palankios reljefo, dirvožemio ir vandens šaltinio padėties sąlygos.

24. Kompleksinis žemės sausinimo projektas turi apimti:

24.1. Vandens imtuvų statybą;

24.2. Sausinimo tinklo statybą;

24.3. Kultūrtechninius darbus (krūmų, miško, kelmų bei akmenų pašalinimą, kupstų naikinimą, pirminį žemės įdirbimą ir kt.);

24.4. Melioruojamo ploto paviršiaus išlyginimą;

24.5. Paviršinio vandens nuleidimo priemones;

24.6. Agromelioracines priemones, pievų ar ganyklų įrengimą {jeigu reikia);

24.7. Vidaus kelių tiesimą;

24.8. Įvairios paskirties hidrotechnikos statinių statybą;

24.9. Aplinkos apsaugos priemones.

25. Projektuojant 24 punkte išvardintus objektus, būtina siekti:

25.1. Žemės ūkio naudmenų kontūringumo mažinimo;

25.2. Stačiakampės laukų formos sudarymo;

25.3. Maksimalaus statybos darbų mechanizavimo.

26. Melioracijos statinių projektas rengiamas vadovaujantis Melioracijos įstatymu [9.46], kitais įstatymais, melioracijos techniniu reglamentu MTR 1.05.01:2005 [9.47], kitais normatyviniais dokumentais ir šiuo Reglamentu.

27. Projektų techniniai sprendimai turi būti ekonomiškai pagrįsti.

28. Kai statybos aikštelėje požeminių inžinerinių tinklų bei kitų inžinerinių statinių vietos tiksliai nežinomos, juos naudojančių įmonių atstovai privalo būti žemės darbų vykdymo vietoje, kol bus nustatyta tiksli tinklų bei kitų statinių vieta.

29. Melioracijos statinių projektavimo ir statybos dokumentuose griovių dugno nuolydis nurodomas promilėmis (‰), o visų kitų melioracijos statinių – procentais (%).

30. Statybos darbai vykdomi vadovaujantis melioracijos statinių projektu [9.47].

31. Atkastieji inžineriniai tinklai bei kiti inžineriniai statiniai užpilami žeme, dalyvaujant juos valdančių įmonių atstovams.

32. Iškasos kelių važiuojamojoje dalyje žeme užpilamos prižiūrint kelią valdančios įmonės atstovui. Užpilamas gruntas sutankinamas. Apie užpylimo darbų pradžią šiai įmonei pranešama ne vėliau kaip prieš parą.

33. Vykdant statybos darbus, draudžiama užversti žeme ar statybinėmis medžiagomis bei jų atliekomis želdinius, požeminių inžinerinių tinklų šulinių (kamerų) dangčius, gaisrinius hidrantus, geodezijos ženklus, kitus įrenginius bei priešgaisrinius kelius, taip pat nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijas ir jų apsaugos zonas. Derlingasis dirvožemio sluoksnis turi būti išsaugomas [9.50].

34. Melioracijos statinių statybos darbai geležinkelio apsauginėje zonoje gali būti vykdomi tiktai dalyvaujant atsakingam geležinkelio atstovui, kuris prireikus privalo iškviesti suinteresuotų geležinkelio padalinių atstovus.

35. Kad inžineriniai tinklai, elektros ryšių ir radiofikacijos linijos, įvairūs įrenginiai, statiniai, kelių, gatvių bei šaligatvių danga nebūtų gadinama, o želdiniai nebūtų žalojami vykdant melioracijos statinių statybos, montavimo, remonto bei ardymo darbus, būtina laikytis šio Reglamento ir kitų teisės aktų [9.52–9.62].

36. Sausinimo darbų teritorijoje esantys menkaverčiai medžiai nupjaunami, po to išraunami kelmai ir šaknys. Krūmai gali būti išraunami kartu su šaknimis. Išrauti krūmai ir kelmai paliekami džiūti, po to sustumiami į krūvas ir pašalinami, išvežami iš objekto teritorijos.

37. Humusingą dirvožemį reikia nukasti nuo visų statybos metu pažeidžiamų plotų. Jis turi būti supilamas atskirai, nesumaišant jo su kitokiu gruntu. Greitai pūvanti augalinė danga, pvz., velėna, laikoma dirvožemiu.

38. Jeigu šalia statybos vietos reikia išsaugoti medžius, dirvožemio iš po lajų pašalinti negalima.

39. Nukastas dirvožemis vėliau naudojamas apželdinimui, šlaitų sutvirtinimui ir dirvų pagerinimui arba rekultivacijai.

40. Jeigu humusingas dirvožemis bus nukasamas, tai:

40.1. Šio dirvožemio negalima užteršti statybos atliekomis, šiukšlėmis, ilgai pūvančiomis augalų liekanomis;

40.2. Dirvožemį sandėliuoti šalia kelio juostos, atskirai nuo kitų gruntų. Per jį negalima važiuoti arba kitokiu būdu tankinti.

 

VI. MELIORACIJOS STATINIŲ PROJEKTAVIMO IR STATYBOS REIKALAVIMAI

 

I. GRIOVIAI

 

41. Griovių planinė padėtis projektuojama 1:2000 mastelio topografiniuose planuose. Išimtiniais atvejais, projektinius sprendimus patikrinus vietoje, gali būti panaudoti ir 1:5000 mastelio topografiniai planai. Griovių trasą taip pat galima parinkti vietoje (trasuojant).

42. Parenkant griovių vietas reikia atsižvelgti į esamus ar projektuojamus kelius, žemės naudotojų sklypų ribas, žemėveikslius, kitus objektus ir siekti, kad projektuojamas griovys nesudarytų žemės dirbimui nepatogių sklypų. Durpynuose griovių trasos projektuotinos giliausiomis durpynų vietomis. Pageidautina, kad projektuojamo griovio žemupys ir natūralios upelio vagos ruožas, su kuriuo griovys sujungiamas, turėtų bendrą tiesią ašį.

43. Grioviai turi būti taip projektuojami, kad į juos negalėtų patekti teršalai iš teršiančių objektų. Todėl, jei tenka griovį projektuoti pavojingame atstume nuo teršiančio objekto, kartu turi būti projektuojamos apsauginės priemonės griovio teršimui išvengti (apsauginiai pylimėliai, teršalų lokalizavimas ir kt.).

44. Minimalus griovių atstumas nuo aukštų griūvančių šlaitų turi būti ne mažesnis kaip 50 m.

45. Atstumai tarp griovių ir inžinerinių statinių, saugomų teritorijų bei objektų neturi būti mažesni, negu nustatyti specialiose žemės ir miško naudojimo sąlygose [9.42].

46. Griovių tinklas turi būti tokio tankumo, kad plotą būtų galima sausinti drenažu, optimalaus dydžio sistemomis, kad susidarytų patogūs sklypai. Siektina griovius trasuoti prie pastovių kontūrų, kreivus patiesinant.

47. Griovių trasos prie ežerų turi būti parenkamos, atkreipiant dėmesį į šios vietos hidrologines sąlygas, kad atstumas tarp projektuojamo griovio ir ežero būtų pakankamas vandens lygiui ežere palaikyti.

48. Jeigu griovio trasa ne statmena keliui, tai geriau projektuoti įstrižą pralaidą negu kreivinant griovį projektuoti statmeną griovio ir kelio persikirtimą. Minimalus kampas tarp kelio ir griovio ašių – 60°.

49. Reguliuojamų upelių trasos projektuojamos taip, kad busimoji vaga tiktų prie vietos landšafto, negadintų jo. Sausinant poilsio vietas, parkus, vagą tikslinga projektuoti tik kreivėmis.

50. Griovių dviejų tiesių ruožų sujungimui naudotini tokie lanksmų spinduliai:

50.1. Hidrauliškai skaičiuojamiems grioviams, kurių baseinas mažesnis kaip 5 km2, – 20–25 m;

50.2. Hidrauliškai skaičiuojamiems grioviams, kai skaičiuojamasis debitas mažesnis kaip 5 m3/s – ne mažiau kaip 5 B (B – griovio viršaus plotis maksimalaus vandens lygyje);

50.3. Hidrauliškai skaičiuojamiems grioviams, kai skaičiuojamasis debitas didesnis nei 5 m3/s, lanksmų spindulys R0 (m) apskaičiuojamas pagal formulę:

 

R0 = 100 R1,5,                                             (1)

 

čia: R – griovio hidraulinis spindulys, atitinkantis maksimalų skaičiuojamąjį debitą (m).

 

51. Hidrauliškai neskaičiuojami grioviai su aukštesnės eilės grioviais jungiami 10–15 m spinduliu, o hidrauliškai skaičiuojami – 20 m.

52. Kad griovių santaka nebūtų labai smaila ir nestabili, sujungimas užbaigiamas ne lanksmų, bet tiesiąja, kuri, kaip lanksmo liečiamoji, išvedama 45–60° kampu.

53. Grioviai projektuojami tokio gylio, kad galėtų surinkti ir nuleisti vandenį iš griovio baseine sausinamų žemės plotų.

54. Ariamose žemėse grioviai turi talpinti skaičiuotinos tikimybės vandens debitus.

55. Šoninių griovių dugnai jų įjungimo į hidrauliškai neskaičiuojamų aukštesnės eilės griovius vietose projektuojami tame pat lygyje, kaip ir aukštesnės eilės griovio dugnas.

56. Jeigu šoninis griovys yra daug seklesnis už aukštesnės eilės griovį, tai šoninio griovio žemutinis ruožas projektuojamas didesniu nuolydžiu, parenkant jį pagal esamą gruntą kad nereikėtų šio ruožo stiprinti.

57. Jeigu aukštesnės eilės griovys hidrauliškai skaičiuojamas, tai hidrauliškai neskaičiuojamo šoninio griovio dugną reikia projektuoti vidutinio vasaros aukštesnės eilės griovio lygyje.

58. Hidrauliškai skaičiuojami grioviai su aukštesnės eilės grioviais jungiami taip, kad jų vasaros vidutiniai vandens lygiai būtų viename aukštyje.

59. Reikia vengti griovių dugno nuolydžių staigių pasikeitimų. Ypač nepageidautinas staigus perėjimas iš didelio į mažą nuolydį.

60. Minimalus leistinas hidrauliškai neskaičiuojamų griovių dugno nuolydis yra 0,5 ‰. Hidrauliškai skaičiuojamų griovių arba reguliuojamų upelių dugno nuolydžiai nustatomi skaičiavimais, išlaikant sąlygą kad vasaros vidutinis vandens greitis nebūtų mažesnis nei 0,3 m/s.

61. Maksimalų leistiną dugno nuolydį sąlygoja esami gruntai ir jiems leistini vandens greičiai. Vandens greičių leistinumas tikrinamas imant 10 % tikimybės pavasario potvynio arba vasaros liūčių debitą priklausomai nuo to, kuris didesnis.

62. Hidrauliškai neskaičiuojamiems grioviams taikomas trapecinis skerspjūvis su dugno pločiu nestiprinamiems grioviams – 0,8 m, o numačius papėdės stiprinimą – 0,6 m.

63. Hidrauliškai skaičiuojamiems grioviams iki 50 km2 baseino ploto taikomas trapecinis skerspjūvis, kurio dugno plotis nustatomas hidrauliniais skaičiavimais.

64. Griovių šlaitų koeficientai priimami pagal 1 lentelėje pateiktus duomenis.

65. Griovių, projektuojamų sluoksniuotuose gruntuose, kai atskirų sluoksnių storis viršija 30 cm, šlaitų koeficientas priimamas pagal gruntą, kuriam reikalingas didesnis šlaito koeficientas.

66. Gilesnių kaip 3,0 m griovių šlaitų koeficientas m nustatomas pagal formulę:

 

                                                     ,                                              (2)

 

čia φ – grunto vidaus trinties kampas.

Jeigu pagal šią formulę apskaičiuota šlaitų koeficiento reikšmė gaunama mažesnė, negu duota 1 lentelėje, tai priimama pagal 1 lentelę.

 

1 lentelė. Griovių šlaitų koeficientai, priklausomai nuo grunto rūšies ir griovių gylio

 

Gruntai griovio trasoje

Trapecinė skerspločio forma

Šlaito koeficientas m, esant statybiniam griovio gyliui

iki 1,5

1,5–2,5

3,0 m

Molis, vidutinis ir sunkus priemolis

1,25

1,5

2,0

Lengvas priemolis ir priesmėlis

1,5

1,75

2,0

Smulkus ir vidutinis smėlis

2,0

2,5

3,0

Smulkus dulkinis smėlis

2,5

3,0

3,5

 

67. Griovių parametrams parinkti turi būti atliekami hidrauliniai skaičiavimai, o šiems skaičiavimams reikalingi hidrologiniai išeities duomenys.

68. Vandens kiekis, tekantis grioviu, nuolat kinta, todėl grioviams hidrauliškai skaičiuoti naudojami tam tikros tikimybės debitai, vadinami projektiniais (skaičiuojamaisiais). Projektinių debitų tikimybė grioviams bei atskiriems jų elementams skaičiuoti nurodyti 2 lentelėje.

 

2 lentelė. Projektinių debitų tikimybės grioviams ir jų elementams skaičiuoti

 

Taikymo sritis

Projektinio debito pavadinimas

Projektinio debito tikimybė %

Griovių parametrams (dugno pločiui, gyliui, nuolydžiui) parinkti, maksimalių vandens greičių leidžiamumui patikrinti

Pavasario arba vasaros potvynio maksimalusis

10

Griovių papėdės tvirtinimo konstrukcijų aukščiui parinkti

Vegetacijos periodo vidutinis

50

Drenažo žiočių aukščiui nustatyti

Vegetacijos periodo vidutinis

10

Vamzdinėms pralaidoms pervažiavimuose per griovius (ne keliuose) hidrauliškai skaičiuoti

Pavasario arba vasaros potvynio maksimalusis

5

Vamzdinėms pralaidoms griovio susikirtimuose su keliais hidrauliškai skaičiuoti

Pavasario arba vasaros potvynio maksimalusis

Pagal kelių projektavimo normas

Slenksčiams, greitvietėms ir kitiems hidrotechnikos statiniams skaičiuoti

Pavasario arba vasaros potvynio maksimalusis

1

Kapitaliniams griovių tvirtinimams hidrauliškai skaičiuoti

Pavasario arba vasaros potvynio maksimalusis

5

 

Pastaba. Hidrauliniams skaičiavimams naudojamas tas maksimalusis debitas (pavasario arba vasaros potvynių), kuris iš jų yra didesnis.

 

69. Skaičiuojamieji debitai nustatomi hidrologiniais (ilgalaikių stebėjimų, analogijos arba empiriniais) metodais.

70. Hidrauliškai turi būti skaičiuojami:

70.1. Visi grioviai, kurių skaičiuojamasis maksimalus debitas didesnis kaip 0,5 m3/s;

70.2. Grioviai, kurių skaičiuojamais maksimalus debitas mažesnis kaip 0,5 m3/s, tačiau dugno nuolydis didesnis kaip: smėlio gruntuose – 1,5 ‰, priemolio – 3 ‰, molio gruntuose – 5 ‰.

71. Grioviams hidrauliškai skaičiuoti tolyginio tekėjimo formulės taikomos pastovaus nuolydžio ir skerspjūvio, be pralaidų bei kitokių statinių grioviuose. Kitais atvejais grioviai hidrauliškai turi būti skaičiuojami pagal netolyginio tekėjimo metodiką.

72. Hidrauliniu skaičiavimu (pasirinkus dugno plotį bei šlaitų koeficientus), nustatomi vandens gyliai ir greičiai, susidarantys tekant skaičiuojamiems debitams. Skaičiuojant reikalingas griovių šiurkštumo koeficientas n parenkamas iš 3 lentelės.

73. Natūralizuojamus griovius, kai šlaituose numatoma palikti užaugusius medžius ar krūmus, hidrauliškai rekomenduojama skaičiuoti pagal specialią metodiką, įvertinančią šių kliuvinių buvimą, tankumą bei kitus jų parametrus.

 

3 lentelė. Šiurkštumo koeficientų n vidutinės reikšmės

 

Vagos tipas

Vagos charakteristika

n reikšmė

1

2

3

Nauji grioviai natūraliame grunte

Taisyklinga, tiesi su lygiu paviršiumi vaga

0,025

Vingiuota vaga, apaugusi trumpomis žolėmis

0,030

Vaga su gerai neišlygintu paviršiumi

0,035

Seni grioviai natūraliame grunte

Šlaitai apaugę 2,5 cm skersmens medeliais kas 0,5 m

0,070

Tas pats, kai apaugęs plotas užima tik 50 %

0,050

Šlaitai, apaugę 5 cm skersmens medeliais kas 1,0 m

0,050

Šlaitai, apaugę 10 cm skersmens medeliais kas 2 m

0,035

Šlaitai ir dugnas apaugę tankiais krūmais

0,142

Vienas griovio šlaitas apaugęs tankiais krūmais

0,086

Šlaitai apaugę vidutinio tankumo krūmais, 2,5 cm skersmens kas 0,5 m

0,060

Tas pats, kai krūmai tik viename šlaite

0,046

Šlaitai apaugę nendrėmis, kai stiebai kas 0,1 m

0,200

Tas pats, kai apaugęs plotas užima tik 30 %

0,089

Šlaitai apaugę stambiastiebėmis žolėmis, stiebai kas 5 cm

0,300

Sutvirtinti grioviai

Monolitiniu betonu ištisai padengti grioviai

0,015

Surenkamomis betono plokštėmis sutvirtinti grioviai

0,02

Grioviai, kurių dugnas žvyruotas, šlaitai velėnuoti

0,025

Akmenimis grįsti grioviai

0,025

Ištisai velėnuoti grioviai

0,035

Maži upeliai

Vaga švari, tiesi, be duobių ir slenksčių

0,03

Vaga tiesi, dugne yra akmenukų ir žolių

0,035

Vaga vingiuota, dugne yra duobių ir seklumų

0,04

Vaga vingiuota, dugne daug akmenukų ir žolių

0,05

Vaga su sietuvomis, žolėmis ir giliomis duobėmis

0,07

Vaga su sietuvomis, duobėmis, privirtusi medžių

0,10

 

74. Vandens gyliai bei greičiai hidrauliniu skaičiavimu turi būti nustatyti ties kiekvieno griovio ruožo pradžia ir pabaiga ir slūgio bei patvankos zonose kas 10-100 m. Griovio ruožu laikoma griovio atkarpa, kurios skerspjūvio parametrai (dugno plotis, šlaitų koeficientas, šiurkštumo koeficientas), dugno nuolydis ir debitas yra pastovūs.

75. Pagal apskaičiuotus maksimalius gylius tikrinama, ar potvynio vanduo neišsilies iš griovio ir ar natūraliam gruntui yra leidžiami vandens greičiai. Vandens gyliai, nustatyti pagal skaičiuojamuosius vegetacijos periodo vidutinius debitus, panaudojami numatant griovio papėdės tvirtinimo konstrukcijų aukštį ir drenažo rinktuvų žiočių altitudes.

76. Jeigu projektuojamo griovio maksimalus vandens greitis yra neleidžiamas esamam gruntui, tai griovio dugnas ir šlaitai turi būti sutvirtinti arba dugno nuolydis sumažintas, numatant statyti slenksčius arba greitvietes. Vieno ar kito varianto pasirinkimas turi būti pagrįstas techniniais-ekonominiais skaičiavimais.

77. Griovių šlaitų tvirtinimas, kai vandens greičiai neleidžiami vietos gruntams, projektuojamas iki altitudės, 0,5 m aukštesnės už nustatytą griovio skaičiuojamąjį maksimalų (10 % tikimybės) vandens lygį.

78. Nepriklausomai nuo vandens greičių, tvirtinami:

78.1. Griovių, kasamų gyvenvietėse, – papėdės ir šlaitai 1 m pločio juostomis;

78.2. Griovių, kasamų smėlio, priesmėlio dirvožemiuose, – papėdės ir šlaitai 0,5 m pločio juostomis;

78.3. Griovių, kasamų dulkiniuose dirvožemiuose ir sudėtingose hidrogeologinėse sąlygose, – papėdė ir šlaitai iki tokio aukščio, kad būtų užtikrinta šlaitų apsauga nuo nuslinkimo.

79. Dugno tvirtinimui, kai vandens greičiai neleidžiami, taikomas žvyras, skalda, akmenys, betono arba gelžbetonio plokštės, velėnos, geosintetinės medžiagos. Šių medžiagų, taip pat birių medžiagų dalelių stambumo pasirinkimas, turi būti pagrįsti apskaičiuotais vandens greičiais bei ekonominiu palyginimu. Dugno tvirtinimas velėnomis taikomas tik tuo atveju, kai vegetacijos periode vanduo teka tik epizodiškai.

80. Šlaitų papėdei tvirtinti taikomos žabų arba lentų atraižų tvorelės ir fašinos.

81. Šlaitams tvirtinti, esant neleidžiamiems greičiams, tvirtinimo medžiagos parenkamos pagal vandens greičius, 78 p. nurodytais atvejais taikomas velėnavimas arba užsėjimas daugiamečių žolių mišiniu, padengus apsaugine geosintetine medžiaga.

82. Pagal aukščiau nurodytas normas netvirtinamų šlaitų dalys apsėjamos daugiamečių žolių mišiniu. Mineraliniame grunte, prieš apsėjant, šlaitai turi būti supurenti ir padengti 3-5 cm storio humusingo dirvožemio sluoksniu. Daugiamečių žolių mišiniais apsėjamos ir pagriovių apsauginės juostos.

83. Apsauginiai pašlaičių grioviai netvirtinami, o apsauginiai – gaudomieji grioviai, gali būti tvirtinami. Šių griovių tvirtinimo konstrukcija parenkama individualiai, atsižvelgiant į hidrogeologines sąlygas.

84. Griovių šlaitų pastovumui padidinti, esant gruntiniam slėginiam maitinimui arba aukštam gruntinio vandens lygiui, lygiagrečiai šlaitui projektuojamos drenos. Griovių rekonstravimo atveju šlaitų drenos rengiamos už šlaito briaunos prieš griovio pagilinimą.

85. Šlaitų velėnavimui naudojama 5-7 cm storio natūrali arba specialiai išauginta velėna.

86. Griovių šlaitams apsėti taikoma 40 kg/ha sėklų norma. Žolių mišinio sudėtis nurodyta 4 lentelėje.

 

4 lentelė. Daugiamečių žolių mišinio sudėtis griovių šlaitams apsėti (kg/ha)

 

Sėklos

Mineraliniam gruntui, g/ha

Durpiniam gruntui, kg/ha

Motiejukai

10

10

Tikrieji arba raudonieji eraičinai

8

8

Daugiametės svidrės

7

–

Pievinės miglės arba beginklės dirsės

7

–

Pievinės miglės arba pelkinės miglės

–

8

Rausvieji arba baltieji dobilai

8

7

Baltosios smilgos

–

7

Iš viso

40

40

 

87. Prieš daugiamečių žolių mišinių sėją griovių šlaitai mineraliniuose gruntuose patręšiami 400 kg/ha superfosfato, 300 kg/ha kalio druskos ir 100 kg/ha amonio salietros, o durpiniuose – 400 kg/ha superfosfato ir 300 kg/ha kalio druskos.

88. Daugiamečių žolių mišiniai gali būti sėjami nuo vegetacijos pradžios iki rugpjūčio 15 d.

89. Šlaitus tvirtinant užsėjimu su apsaugine danga, šiai dangai gali būti naudojamos organinės bei geosintetinės medžiagos.

90. Žabų tvorelėmis bei fašinomis negali būti naudojami žali kuolai bei žabai, tų medžių veislių, kurios geba sužaliuoti.

91. Tvirtinimų žvyru ar skalda sluoksnio minimalus storis – 10 cm.

92. Tvirtinimai akmenimis, betono arba gelžbetonio plokštėmis turi būti projektuojami ant parengiamojo karjerinio žvyro ne plonesnio kaip 8 cm sluoksnio arba geosintetinės medžiagos.

93. Grioviuose turi būti įrengta pakankamai tiltų, pralaidų, lieptų ir kitų statinių, jų vietas ir skaičių derinant su užsakovu.

94. Paviršiniam vandeniui į griovius suleisti reikiamose vietose turi būti statomi atitinkamos konstrukcijos latakai.

95. Pralaidų vamzdžių užpylimas kelio važiuojamoje dalyje turi būti ne mažesnis kaip 0,70 m.

96. Griovių ašys ženklinamos geodeziniais prietaisais.

97. Paženklinus griovio ašį, ji piketuojama, niveliuojama, pradedant ir užbaigiant reperiais.

98. Apskaičiavus griovių viršaus plotį, kiekviename pikete paženklinama griovio trasa, grunto supylimo sampilų ašys ir apačios pločio riba nuo griovio pusės.

99. Prieš kasant griovį reikia paruošti trasą: pašalinti krūmus, kelmus, akmenis ir trasą išlyginti. Į trasos plotį įskaičiuojamas ir grunto sampilų paskleidimo juostos plotis.

100. Griovių kasimą, remontą ar rekonstrukciją būtina pradėti nuo žemupio link aukštupio. Kai grioviuose, ištiesintuose upeliuose bei upėse esama vandens, dėl sąnašų sulaikymo galimas atvirkščias būdas.

101. Iškastą gruntą reikia supilti kuo toliau nuo griovio krašto, kad būtų lengviau paskleisti buldozeriu. Geriausiai, kai kasant didelio skerspločio griovius tarp griovio krašto ir sampilos paliekamas neužpiltas 3 m pločio tarpas, o kasant nedidelio skerspločio griovius – ne mažesnis kaip 1,5 m pločio tarpas.

102. Latakų, šoninių griovių vietose reikia palikti neužpiltus 6–10 m pločio tarpus paviršiniam vandeniui sutekėti į griovį. Be to, 3–5 ekskavatoriaus kaušo sėmimais būsimų latakų vietose padaromi grioveliai, kad reikėtų mažiau rankų darbo latakams užbaigti.

103. Jei sausa, viršutinę griovio dalį galima nukasti buldozeriu, iš karto paskleidžiant gruntą. Griovys iki projektinio gylio baigiamas kasti ekskavatoriumi. Lietingu metu šis metodas netaikytinas, nes ekskavatoriaus darbo sąlygos būna labai blogos.

104. Klampiuose ir šlapiuose gruntuose, ypač pelkėse, griovio trasą būtina apsausinti laikinais sausinimo grioviais. Jų gylis ir skerspjūvio plotas apskaičiuojamas priklausomai nuo kasamo griovio gylio ir pritekančio vandens debito. Griovio kasimą galima pradėti pažeminus gruntinio vandens lygį 2/3 griovio gylio.

105. Kai grunto leistinoji apkrova nuo 0,2 MPa (0,2 kg/cm2) iki 0,3 MPa (0,33 kg/cm2), reikia naudoti kasimo techniką su praplatinta važiuokle arba naudoti klojinius.

106. Kai grunto leistinoji apkrova mažesnė kaip 0,2 Mpa (0,2 kg/cm2), griovius reikia kasti žiemą kai įšalas atlaiko kasimo technikos slėgį darbo metu.

107. Nuo griovių paviršiaus būtina nukasti humusingą dirvožemį, jį išvežti arba supilti į laikinas krūvas tolesniam naudojimui apželdinimo darbams, aplinkos tvarkymui. Iš griovio iškasamas gruntas turi būti išvežamas arba supilamas į laikinas krūvas (sampilas) išilgai griovio į vieną arba į abi puses.

108. Sampilos turi būti supiltos ne arčiau kaip 3 m nuo griovio krašto.

109. Supilant sampilas išilgai griovių reikia palikti neužpiltus tarpus šoninių griovių, drenažo rinktuvų, statinių statybos vietose, reljefo pažemėjimuose ir lomose paviršinio vandens sutekėjimui į griovį, tvirtinimo medžiagų privežimui.

110. Į sampilas supiltą gruntą reikia kuo greičiau paskleisti. Mineraliniam gruntui paskleisti geriausiai tinka buldozeriai. Žemes reikia paskleisti taip, kad jos nesulaikytų vandens. Tose vietose, kur gali susitelkti paviršinis vanduo, iškasami latakai. Žemės paskleidžiamos projekte numatyto storio sluoksniu užpilant duobes, senus griovius ir kitokius nelygumus. Dažniausiai žemės skleidžiamos 10 cm storio sluoksniu.

111. Ant laukų paskleidžiamo grunto paviršiaus nuolydis turi būti suformuotas link griovio arba latakų.

112. Griovių gylis ir dugno nuolydis tikrinami niveliuojant. Niveliuoti pradedama ir užbaigiama reperiu.

113. Šlaitų statumas kontroliuojamas šablonu. Jo neturint, šlaitų statumą galima patikrinti išmatavus griovio gylį, viršaus ir dugno plotį.

114. Technologinė darbų kokybė tikrinama tokiais etapais:

114.1. Trasos paruošimas ir išlyginimas;

114.2. Griovio ašies nužymėjimo planinė padėtis;

114.3. Armens (augalinio grunto) nukasimas, jo išvežimas ar supylimas į laikinas krūvas;

114.4. Griovio parametrai ir išilginis dugno nuolydis;

114.5. Iškasto grunto išvežimas arba supylimas į sampilas;

114.6. Latakų ir šoninių vagų įrengimas paviršinio vandens nuleidimui;

114.7. Grunto sampilų paskleidimas ir išlyginimas;

114.8. Dugno ir šlaitų paruošimas tvirtinimo darbams;

114.9. Dugno ir šlaitų tvirtinimas, filtracinių konstrukcijų įrengimas;

114.10. Griovio paruošimas pripažinimui tinkamu naudoti;

114.11. Griovių kasimo ir tvirtinimo darbų kokybė tikrinama ir vertinama pagal 5 lentelėje pateiktus parametrus.

115. Griovių parametrai tikrinami pasirinktinai.

116. Griovių gylis ir dugno nuolydis tikrinami niveliuojant, pradedant ir užbaigiant reperiais. Nuolydis (dugno aukščiai) tikrinamas kas 500 m posūkių, šoninių griovių ir rinktuvų žiočių vietose.

 

5 lentelė. Griovių ir jų statinių kokybės tikrinimo parametrai ir leistini nuokrypiai

 

Eil. Nr.

Tikrinami parametrai

Leistini nuokrypiai

I. Griovio planinė padėtis, jo geometriniai parametrai ir aukščiai

1.

Griovio ašies planinė padėtis vietoje

+4 m

–4 m

2.

Griovio posūkio spindulys (R)

+5 %

–5 %

3.

Griovio ašies tiesumas

pusė griovio

dugno pločio

4.

Griovio dugno altitudės:

 

kai papėdė tvirtinama tvorele

+5 cm

–10 cm

kai papėdė netvirtinama

+5 cm

–20 cm

5.

Dugno plotis (b):

 

Tvirtinant papėdę

+10 cm

–5 cm

Netvirtinamuose grioviuose

+20 cm

–10 cm

6.

Šlaito koeficientas (m):

 

m = 1,5

+10 %

–7 %

m = 2,0

–10 %

+10 %

m = 2,5

+6 %

–6 %

II. Stiprinimų įrengimas

7.

Tvorelės aukštis:

 

h = 0, l m

+5 cm

–0 cm

h = 0,2 m

+5 cm

–2 cm

 

II. GRIOVIŲ VANDENS PRALAIDOS IR LIEPTAI

 

117. Griovių susikirtimuose su keliais projektuojamos pralaidos arba tiltai. Vienguboms pralaidoms taikomi tipiniai projektai. Tiltams, dviguboms pralaidoms, pralaidoms iš stačiakampių vamzdžių bei visiems statiniams esant sudėtingoms sąlygoms taikomi individualūs projektai.

118. Atskirais atvejais, įvertinus žemės naudotojų ribas, žemės dirbimo ir kitas sąlygas, pralaidos gali būti projektuojamos ir ne kelių trasose.

119. Pralaidoms turi būti parinkti tokie vamzdžių skersmenys, kad jos projektinį vandens debitą praleistų neslėginiu režimu. Slėginiame režime pralaidos gali būti projektuojamos tik išimtiniais atvejais, esant specifinėms sąlygoms.

120. Tipinių pralaidų žemutinio bjefo tvirtinimo ilgiai turi būti patikslinti skaičiavimu, įvertinant leidžiamą vandens greitį vietos gruntui ir išplovimo duobės žemiau tvirtinimo ruožo leidžiamą gylį, kuris neturi viršyti 75 % „danties“, rengiamo tvirtinimo gale, gylio.

121. Pralaidų vamzdžio dugnas projektuojamas su ne mažesniu išilginiu nuolydžiu, negu griovys aukščiau pralaidos.

122. Numatomose pėsčiųjų perėjimo per griovį vietose projektuojami tipinės arba individualios konstrukcijos pėsčiųjų lieptai.

123. Pralaidos ir lieptai projektuojami ir statomi pagal STR 2.02.06:2004. Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos [9.33].

 

III. GRIOVIŲ SLENKSČIAI IR GREITVIETĖS

 

124. Vandens greičiams grioviuose sumažinti (norint išvengti griovių tvirtinimo) projektuojami slenksčiai, vamzdinės arba atviros greitvietės. Įrenginio tipas turi būti parinktas atlikus ekonominius skaičiavimus.

125. Kad būtų palankiausios ledų praleidimo sąlygos, slenksčių angos projektuojamos sudėtinio profilio.

126. Įvertinant tai, kad vamzdinės greitvietės kartu užtikrina ir pervažiavimo galimybę, joms teikiamas pirmumas prieš atviras greitvietes.

127. Slenksčiai ir greitvietės projektuojami ir statomi pagal STR 2.02.06:2004. Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos [9.33].

 

IV. DRENAŽAS

 

128. Drenažas rengiamas vandens lygiui dirvoje pažeminti iki projektinės sausinimo normos. Sausinimo norma priimama pagal 6 lentelę.

 

6 lentelė. Projektinės vegetacijos periodo sausinimo normos, cm

 

Žemės ūkio kultūros

Sausinimo norma

Pievų žolės, linai, mišiniai

50–60

Ganyklų žolės, javai

70–80

Daržovės, šakniavaisiai

80–90

Vaismedžiai

100–125

 

Pastaba. Šios sausinimo normos netaikomos sunkiuose, vandeniui nelaidžiuose dirvožemiuose.

 

129. Žemės ūkio paskirties žemėms sausinti paprastai taikomas horizontalusis drenažas. Sudėtingose hidrogeologinėse sąlygose, atskirose spūdinio maitinimo vietose gali būti taikomas ir vertikalusis drenažas.

130. Drenažo sistemų ribos derinamos su natūraliomis vandenskyromis. Sistemų ribų nežymūs nukrypimai nuo natūralių vandenskyrų leidžiami tik siekiant jas priderinti prie žemės sklypų ribų, kelių, žemės naudmenų.

131. Drenažo sistemą sudaro rinktuvai, sausintuvai ir drenažo bei paviršinio vandens nuleidimo statiniai.

132. Lygaus arba švelniai banguoto reljefo plotuose projektuojamas sisteminis drenažas, kurį sudaro lygiagrečiai suklotų drenų – sausintuvų tinklas. Kalvotame plote, be sisteminio drenažo, taikytinas ir atrankinis drenažas, kai drenos sausinamajame plote išdėstomi ne ištisai, o tik žemiausiose reljefo vietose.

133. Drenažas projektuojamas 1:2000 mastelio plane su horizontalėmis: lygiame reljefe kas 0,25 m, kalvotame reljefe – kas 0,5 m. Topografiniame plane turi būti pažymėtos gilesnių kaip 10 cm lomų altitudės.

134. Drenažo rinktuvams naudojami gofruoti perforuoti 75–200 mm išorės arba 65–180 mm vidaus skersmens apvynioti filtruojančia medžiaga ir lygūs neperforuoti 250–400 mm (mažesnio skersmens naudojami tik specialiomis sąlygomis – tarp želdinių, prie tvenkinių ir kt.) plastikiniai vamzdžiai bei jų montavimo fasoninės dalys: balninės atšakos, trišakiai, alkūnės, perėjimai, sujungimo movos, antgaliai, sujungimo vamzdžiai ir kt. Vamzdžiai drenažo rinktuvams parenkami pagal reikalingus techninius parametrus ir klojimo gylį.

135. Rinktuvo planinė padėtis vandentakos ar lomos atžvilgiu nereglamentuojama. Jo padėtį apsprendžia sausintuvų ir kitų sausinimo priemonių išdėstymas.

136. Nuo paliekamų arba numatomų pasodinti želdinių rinktuvai atitraukiami ne mažiau kaip 15 m. Jei toks atitraukimas negalimas arba ekonomiškai nepriimtinas, rinktuvas ties želdiniais projektuojamas iš neperforuotų vamzdžių. Drenažo rinktuvo žemutinė dalis prie žiočių, kai rinktuvas įjungiamas į apželdintus arba numatytus apželdinti griovius, projektuojama ne mažiau kaip 20 m iš neperforuotų vamzdžių.

137. Jei sausinant mineralinius dirvožemius vandentaka projektuojamo rinktuvo trasa praeitų per trasoje pasitaikiusį nedidelį, bet gilų (gilesnį už rinktuvo gylį) durpynėlį, rinktuvas projektuojamas greta šio durpynėlio. Toks durpynėlis paliekamas natūralioje būklėje arba sausinamas, numatant jame atskirą šoninį rinktuvą.

138. Rinktuvai plane turi būti taip išdėstyti, kad sausintuvų gyliai visame ilgyje būtų kuo vienodesni.

139. Drenažo šuliniai rinktuvuose projektuojami: sudėtinguose drenažo rinktuvų mazguose (kur sujungiami trys ir daugiau rinktuvai; sujungiami du didesnio kaip 125 mm skersmens rinktuvai; sujungiami du ir daugiau skirtingų gylių rinktuvai, kai reikia išvengti per didelio nuolydžio), drenažo rinktuvams praplauti (rinktuvų posūkiuose ir ne rečiau 150 m tiesiuose baruose), kertant inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas. Drenažo šuliniai rinktuvuose, esant reikalui, gali būti projektuojami ant žemės savininkų ar kitų naudotojų žemės sklypų ribų.

140. Drenažo rinktuvų gylis turi būti toks, kad būtų garantuotas normalus sausintuvų gylis. Ruožuose, kur rinktuvo gylio sausintuvai nediktuoja, minimalus rinktuvo gylis parenkamas toks, kad rinktuvo vamzdžių užpylimas būtų ne mažesnis kaip 1 m, o ruožuose, kur rinktuvas kerta paliekamą seklų griovį, – ne mažesnis kaip 0,6 m.

141. Reikiamas rinktuvų gylis durpynuose priimamas, įvertinant būsimą durpyno suslūgimą. Durpyno suslūgimas skaičiuojamas pagal Tombergo metodiką [9.49].

142. Drenažo rinktuvų skersmenys nustatomi hidrauliniais skaičiavimais pagal sąlygą, kad maksimalus skaičiuojamasis debitas rinktuvu būtų praleistas neslėginiu režimu. Maksimalus skaičiuojamais rinktuvo debitas Qr – tai į drenažo rinktuvus suleidžiamo atmosferinio maitinimo, gruntinio maitinimo ir paviršinio vandens debitų suma, t. y.:

 

                                Qr = Qa + Qg + Qp,                                   (3)

 

čia:

Qa – atmosferinio maitinimo skaičiuojamais debitas,

 

Qg – gruntinio maitinimo skaičiuojamasis debitas,

 

Qp – paviršinio vandens skaičiuojamasis debitas.

 

143. Atmosferinio maitinimo drenažo skaičiuojamieji debitai Qa nustatomi pagal 7 lentelėje nurodytus drenažo nuotėkio modulius g, t. y. Qa = qA (čia A – drenuojamas plotas).

 

7 lentelė. Projektiniai drenažo nuotėkio moduliai q, l/s. ha

 

Dirvožemis

Drenažo nuotėkio modulių zonos

A-1

A-2

B-1

B-2

Priemolis, molis

0,8

0,7

0,6

0,5

Priesmėlis, smėlis, durpės

0,9

0,8

0,7

0,6

 

Pastaba. Drenažo nuotėkio modulių zonos nustatytos pagal sąlyginių hidroterminių koeficientų, įvertinančių metinį kritulių kiekį ir metinį išgaravimą atskirose vietose, reikšmes ir parodytos 1 pav.

 

 

1 pav. Drenažo nuotėkio modulių zonos. (Skaičiai ir izolinijos rodo sąlyginio hidroterminio koeficiento HTKs reikšmes, vidutinį Lietuvos HTKs prilyginus vienetui).

144. Gruntinio maitinimo debitai skaičiuojami pagal hidrogeologinių tyrinėjimų duomenis, naudojantis techninėje literatūroje duotomis metodikomis.

145. Paviršinio vandens debitai skaičiuojami taip, kad vegetacijos periodu kritulių vanduo uždarose lomose netelkšotų ilgiau kaip vieną parą [9.49].

146. Jei rinktuvo baseinas sausinamas atrankinėmis drenomis, rinktuvo skaičiuojamasis debitas nustatomas pagal drenų lyginamuosius (1 m1) debitus q1, l/s. m, t. y. skaičiuojamas pagal formulę:

 

                                               Qa = qL,                                  (4)

 

čia: L – atrankinių drenų ilgis, m.

 

Mineraliniuose gruntuose drenų lyginamasis debitas gali būti imamas (l/s)/m1:

– priesmėlio dirvožemiuose – 0,008,

– lengvo ir vidutinio priemolio dirvožemiuose – 0,006,

– sunkaus priemolio ir molio dirvožemiuose – 0,003.

147. Rinktuvai, kurie kertasi su inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis, turi būti suprojektuoti su vamzdiniais dėklais.

148. Siekiant geriau panaudoti melioruotą žemę, sumažinti melioracijos sistemų statybos, eksploatacijos išlaidas, apsaugoti vandens telkinius nuo teršimo (srutomis drėkinamuose plotuose) gali būti projektuojami 250-400 mm skersmens rinktuvai iš lygių neperforuotų plastikinių vamzdžių. Šio skersmens vamzdžių rinktuvus (išskyrus atvejus kai jie rengiami srutomis drėkinamuose plotuose) galima projektuoti, tik ekonomiškai pagrindus (palyginus atvirų nuleidžiamųjų griovių ir didelio skersmens rinktuvų statybos ir eksploatacijos kainas).

149. Didelio skersmens vamzdžių rinktuvus gali būti tikslinga projektuoti, esant šioms sąlygoms:

149.1. Kai rinktuvo arba griovio gylis didesnis kaip 3 m;

149.2. Kai dėl didelio nuolydžio griovio dugną ir šlaitų papėdę reiktų stiprinti betono plokštėmis arba kitomis brangiomis stiprinimo priemonėmis;

149.3. Drėkinamuose plotuose, kur grioviai trukdytų naudoti plačiabarę lietinimo techniką;

149.4. Nuotekomis arba srutomis drėkinamuose plotuose bei jų apsauginėse zonose;

149.5. Gyvenviečių bei gamybinių statinių ribose;

149.6. Melioruotuose plotuose, jei grioviai suskaldytų lauką į labai nepatogios formos sklypus;

149.7. Sudėtingų hidrogeologinių sąlygų plotuose, kur griovio – imtuvo įrengimas ir eksploatacija būtų sunki ir brangi.

150. Didelio skersmens rinktuvų trasa projektuojama laužtine linija. Siekiant ilgesnių tiesių vamzdyno barų, rinktuvo trasa gali būti iškelta iš vandentakos į iki 0,5 m aukštesnę vietą.

151. Rinktuvų posūkiuose ir šoninių rinktuvų į didelio skersmens rinktuvą įjungimo mazguose projektuojami šuliniai. Kaip taisyklė, projektuotini atviri (iškelti iki žemės paviršiaus) šuliniai. Žemės dirbimui labai kliudančiose vietose, gali būti projektuojami ir paslėpti (požeminiai) šuliniai.

152. įjungiamų šoninių rinktuvų dugnas projektuojamas ne žemiau kaip ties didelio skersmens rinktuvo vamzdžių viduriu.

153. Minimalus didelio skersmens rinktuvų užpylimo gruntu aukštis – 0,8 m, o persikirtimo su paliekamais sekliais grioviais vietose – 0,6 m.

154. Minimalus didelio skersmens vamzdynų nuolydis priimamas toks, kad, tekant maksimaliam projektiniam debitui, vandens greitis būtų ne mažesnis kaip 0,6 m/s.

Maksimalus didelio skersmens vamzdžių nuolydis nustatomas pagal maksimalų leidžiamą vandens greitį vamzdyne – 4 m/s.

Orientaciniai minimalūs ir maksimalūs didelio skersmens rinktuvų dugno nuolydžiai pateikti 8 lentelėje.

 

8 lentelė. Orientaciniai minimalūs ir maksimalūs didelio skersmens rinktuvų nuolydžiai, %

 

Rinktuvo skersmuo, mm

250

300

400

Minimalus nuolydis

0,25

0,20

0,15

Maksimalus nuolydis

7,0

6,0

4,0

 

155. Didelio skersmens rinktuvams sujungti su grioviu projektuojami išleidimo antgaliai. Juose rinktuvo vamzdyno dugnas projektuojamas tokiame aukštyje, kad vandens lygis rinktuve (tekant skaičiuojamajam vandens debitui) būtų 0–10 cm aukščiau 10 % tikimybės vidutinio vandens lygio griovyje.

156. Didelio skersmens rinktuvų skersmuo nustatomas hidrauliniu skaičiavimu. Hidrauliškai rinktuvai skaičiuojami pagal žinynuose duodamas neslėginio tekėjimo formules. Vamzdžių užpildymo vandeniu laipsnis, tekant maksimaliam projektiniam debitui, nelimituojamas.

157. Jei dėl nuolydžio padidėjimo žemiau esančiam ruožui hidrauliškai būtų pakankamas mažesnis skersmuo, negu aukščiau esančiam ruožui, tai žemesniojo ruožo rinktuvo skersmuo mažinamas tik tuo atveju, jei šis ruožas ne trumpesnis kaip 50 m.

158. Rinktuvo vamzdžiai smėlio ir priesmėlio gruntuose klojami ant išlyginto vietos grunto. Jei vamzdžių klojimo gylyje yra molis arba priemolis, vamzdžiai klojami ant išlyginamojo žvyro, žvyro-smėlio mišinio arba smėlio, vidutiniškai 10 cm storio sluoksnio.

159. Didelio skersmens rinktuvų tranšėjoms kasti naudojami vienkaušiai ekskavatoriai. Kasamos trapecinio arba kombinuoto (aukštutinė dalis trapecinė – žemutinė – stačiakampė) skerspjūvio tranšėjos. Tranšėjos šlaitų koeficientai virš gruntinio vandens lygio priimami pagal 9 lentelę. Jei gruntinio vandens lygis yra aukščiau klojamo vamzdyno pado, gruntinio vandens lygis turi būti numatomas pažeminti (iki lygio 0,5 m žemiau klojamo vamzdyno).

160. Didelio skersmens rinktuvo sujungimo su grioviu konstrukcija parenkama pagal rinktuvo gale susidarančius vandens greičius.

161. Drenažo sausintuvai didelio nuolydžio (> 1 %) plotuose projektuojami mažu kampu su horizontalėmis (skersinis drenažas), o mažo nuolydžio (< 0,4%) – didžiausio nuolydžio kryptimi (išilginis drenažas).

162. Drenažo sausintuvai negali kirsti inžinerinių tinklų [9.1] ir susisiekimo komunikacijų [9.1].

 

9 lentelė. Rinktuvų tranšėjų šlaitų koeficientai, m

 

Gruntai

Iškasos gylis, m

1,5

3

5

Supiltiniai

0,67

1

1,25

Smėlis, žvyras

0,5

1

1

Priesmėlis

0,25

0,67

0,85

Priemolis

0

0,5

0,75

Molis

0

0,25

0,5

Dulkiniai gruntai

0

0,5

0,5

 

163. Nesant ypatingų vietos sąlygų, į tiesų rinktuvo ruožą įjungiami sausintuvai tarpusavyje turi būti lygiagretūs.

164. Drenažo tinklas turi būti išdėstytas, kad kiekviename slėnyje būtų sausintuvas arba normalaus gylio perforuotų vamzdžių drenažo rinktuvas.

165. Projektuojant sisteminį drenažą, atstumas tarp drenų atmosferinio maitinimo plotuose nustatomas dauginant bazinį atstumą priklausantį nuo sausinamo dirvožemio mechaninės sudėties, iš pataisos koeficientų, įvertinančių papildomas vietos sąlygas (žemės paviršiaus nuolydį, kritulių kiekį, dirvožemio glėjiškumą ir kt.).

166. Bazinis atstumas tarp sausintuvų atmosferinio maitinimo mineraliniuose dirvožemiuose imamas iš 2 pav., o durpynuose iš 3 pav.

 

2 pav. Baziniai atstumai tarp sausintuvų atmosferinio maitinimo mineraliniuose dirvožemiuose

 

Grunto dalelių, smulkesnių kaip 0,01 mm, kiekis, %

 

3 pav. Atstumai tarp sausintuvų atmosferinio maitinimo žemutinio tipo durpynuose

 

 

167. Jei dirvožemis sluoksniuotas, tai bazinis atstumas tarp sausintuvų L (metrais) nustatomas pagal formulę:

 

                                  ,                               (5)

 

čia:

h1 – viršutinio dirvožemio sluoksnio, įskaitant ir armenį, storis, m,

 

h2... hn – žemesnių dirvožemio sluoksnių storiai, m, (žemutinio sluoksnio storis imamas iki gylio 0,3 m žemiau drenavimo gylio),

 

a – armens sluoksnio storis, m,

 

L1, L2... Ln – baziniai atstumai tarp sausintuvų, atitinkantys atskirų sluoksnių dirvožemį, m,

 

h – drenavimo gylis m.

 

168. Atstumų tarp drenų koeficientai, įvertinantys vietos sąlygas, imami iš 10 lentelės. Apskaičiuoti atstumai tarp sausintuvų apvalinami 1 m tikslumu.

 

10 lentelė. Pataisos koeficientai atstumams tarp sausintuvų skaičiuoti atmosferinio maitinimo plotuose

 

Nr.

Vietos sąlygos

Pataisos koeficientas

1

Molyje ir priemolyje yra puraus humusingo dirvožemio arba lengvo dirvožemio sluoksnių

1,1

2

Lengvame dirvožemyje yra mažai laidaus dirvožemio sluoksnelių

0,9

3

Dirvožemyje nėra aiškiai pastebimų glėjiškumo žymių

1,2

4

Zonoje „A-1“, kurioje sąlyginis hidroterminis koeficientas > 1,1

0,9

5

Zonoje „B-2“, kurioje sąlyginis hidroterminis koeficientas < 0,9

1,1

6

Dribsmėliai, geležingi dirvožemiai

0,85

7

Žemės paviršiaus nuolydis didesnis kaip 2 %

1,3(1,2)

8

Žemės paviršiaus nuolydis mažesnis kaip 0,5 %

0,85

9

Šlaitų papėdės ir uždarų lomų dugnas

0,5

 

Pastaba. Skliausteliuose užrašyta koeficiento reikšmė taikoma šiauriniams šlaitams.

 

169. Kai dirvožemio drėgmės pertekliaus priežastis yra gruntinis maitinimas, atstumai tarp drenų skaičiuojami pagal Hooghout'o/Ernst'o formulę [9.49].

170. Kai sausintuvų galai remiasi į griovį, tarp griovio šlaito viršutinės briaunos ir sausintuvų galų paliekama 1/2 apskaičiuoto atstumo tarp sausintuvų.

Kai sausintuvai projektuojami lygiagrečiai grioviui, normaliomis sąlygomis tarp griovio briaunos ir sausintuvo paliekamas toks pat atstumas kaip ir tarp sausintuvų. Tačiau, jei griovys kasamas sudėtingomis hidrogeologinėmis sąlygomis, griovio šlaito pastovumui padidinti sausintuvas projektuojamas 4–6 m atstumu nuo griovio briaunos.

171. Kai dvi sausintuvų eilės remiasi galais, tarp sausintuvų galų paliekama ne daugiau kaip 1/8 apskaičiuoto atstumo tarp sausintuvų. Kai sausintuvų grupės galai remiasi į sausintuvo ar perforuoto plastikinio rinktuvo šoną tarp jų paliekamas 1/2 apskaičiuoto atstumo tarp sausintuvų.

172. Lygiagrečiai žemės naudotojo sklypo ribai projektuojami sausintuvai nuo šios ribos atitraukiami 1/2 apskaičiuoto atstumo tarp sausintuvų, o kai sausintuvai į žemės naudotojo sklypo ribą remiasi galais – 1/8 apskaičiuoto atstumo tarp sausintuvų.

173. Optimalus sausintuvų ilgis 100–150 m. Esant palankioms sąlygoms įrengti ilgesnius sausintuvus, galimybė tai daryti turi būti patikrinta priimto skersmens sausintuvo pralaidumo skaičiavimu.

174. Normalus sausintuvų gylis projektuojamas:

174.1. molio, sunkaus bei vidutinio priemolio dirvožemiuose – 1,2 m,

174.2. lengvo priemolio, priesmėlio dirvožemiuose bei sunkiuose dirvožemiuose su laidaus dirvožemio tarpsluoksniais – 1,1 m;

174.3. smėlio dirvožemiuose – 1,0 m;

174.4. durpynuose po suslūgimo – 1,2 m;

174.5. normalus sausintuvų gylis gali būti sumažintas 0,2 m jų viršūnėse ir kertamų lomų dugne, jei sumažinto gylio ruožas bus ne ilgesnis kaip 20 m.

175. Jei dėl vietos sąlygų nėra galimybės kloti sausintuvus tokiais gyliais, kaip nurodyta 174 punkte, sausintuvų gylis gali būti sumažintas tik sumažinus ir atstumus tarp sausintuvų tiek, kad būtų garantuota sausinimo norma.

176. Optimalus sausintuvų nuolydis – 0,8%. Minimalus sausintuvų nuolydis šlapiame smėlyje, dribsmėlyje ir priesmėlio dirvožemiuose – 0,6 %, kituose dirvožemiuose – 0,4 %.

177. Mineraliniuose (molio, priemolio ir priesmėlio) dirvožemiuose normaliomis sąlygomis sausintuvams taikomi 63 mm išorės arba 50 mm vidaus skersmens gofruoti, perforuoti, apvynioti filtruojančia medžiaga plastikiniai vamzdžiai. Uždarose lomose, pašlaitėse, gruntinio-spūdinio vandens maitinamuose plotuose sausintuvų skersmuo parenkamas pagal skaičiavimus. Sausintuvus užpilti smėlio-žvyro mišiniu (kf ≥ 3 m/d) sluoksnio storiu (nuo vamzdžio apačios) ≥ 10 cm. Rinktuvus užpilti smėlio-žvyro mišiniu taip, kad virš vamzdžio būtų ≥ 5 cm storio sluoksnis. Juodžemis ant sausintuvų ir rinktuvų nepilamas. Tokios konstrukcijos drenažas klojamas mineraliniuose gruntuose, išskyrus dulkinius ir geležingus dirvožemius, o atstumams tarp sausintuvų taikomas pataisos koeficientas 1,1. Taip pakloto drenažo garantinis terminas – 25 metai.

178. Sunkios mechaninės sudėties dirvožemiuose sausintuvų tranšėjų laidumui pagerinti į užpildo gruntą gali būti įterpiamos kalkinės medžiagos, susmulkinti šiaudai, medžio skiedros, pjuvenos bei kitos užpildo laidumą didinančios medžiagos. Kalkinių medžiagų, įterpiamų į tranšėjų užpildą, normos nurodytos 11 lentelėje.

179. Esant sudėtingoms hidrogeologinėms sąlygoms, dirvožemio sausinimas projektuojamas tik išimtiniais atvejais, ekonomiškai pagrindus tokio ploto sausinimo tikslingumą.

180. Sausintini plotai, kuriuose vyraujanti drėgmės pertekliaus priežastis yra požeminiai vandenys, melioraciniu požiūriu skirstomi į dvi grupes: 1 – kai drenas galima kloti į laidų vandeningą sluoksnį; 2 – kai drenos klojamos viršutiniame mažai laidžiame sluoksnyje (moliniame dirvožemyje arba durpėse), o laidus maitinantis sluoksnis yra giliau nei drenų klojimo gylis. Skirtingų grupių plotams sausinti taikomos skirtingos priemonės.

 

11 lentelė. Kalkinių medžiagų normos tranšėjų užpildo filtracinėms savybėms gerinti, kg/m

 

Dirvožemis

Statybinių kalkių norma

Skiedrų, pjuvenų norma

Susmulkintų šiaudų norma

Lengvas priemolis

6

15

5

Vidutinis priemolis

7

Sunkus priemolis

8

Lengvas molis

10

Vidutinis molis

12

Sunkus molis

14

 

181. Esant sudėtingoms hidrogeologinėms sąlygoms, projektuojamos ne didesnės kaip 10 ha drenažo sistemos.

182. Sudėtingų hidrogeologinių sąlygų dirvožemiams sausinti gali būti projektuojamos šios drenažo rūšys:

182.1. tankus sisteminis (horizontalusis) drenažas;

182.2. sisteminis drenažas derinyje su gaudomaisiais grioviais arba drenomis;

182.3. sisteminis drenažas derinyje su vertikaliosiomis drenomis;

182.4. nedideliuose plotuose paprastai taikytinas tankus sisteminis drenažas;

182.5. sisteminis drenažas su gaudomaisiais grioviais arba drenomis taikytinas tais atvejais, kai plotas intensyviai maitinamas iš šlaito ir yra sąlygos gaudomuoju grioviu arba drena perkirsti visą maitinantį vandeningą dirvožemio sluoksnį;

182.6. sisteminio drenažo derinys su vertikaliosiomis drenomis taikytinas ten, kur dideliame plote yra slėginis maitinimas, o maitinančiame dirvožemio sluoksnyje įrengti horizontaliųjų sausintuvų nėra galimybės (šis sluoksnis yra giliau už horizontaliųjų drenų realų klojimo gylį).

183. Gaudomųjų drenų bei drenų ir vertikaliųjų drenų vieta bei gyliai, atstumai tarp horizontaliųjų drenų parenkami pagal hidrogeologinių tyrinėjimų duomenis, naudojantis literatūroje duodamomis filtracijos per gruntą skaičiavimo metodikomis. Pagal jas nustatomi ir į drenas pritekančio vandens debitai.

184. Tais atvejais, kai dėl sudėtingų hidrogeologinių sąlygų ploto mažumo atlikti tik supaprastinti hidrogeologiniai tyrinėjimai (nustatyti tik gruntinio vandens pjezometrinio slėgio lygis bei maitinančiojo sluoksnio filtracijos koeficientas), atstumai tarp sisteminio drenažo sausintuvų skaičiuojami pagal formulę:

 

                                   ,                                (6)

 

čia:

T – vandeningo sluoksnio gylis, matuojant nuo drenų plokštumos, m;

h – hidraulinis slėgis tarpdrenyje, m, priimamas lygus drenavimo gylio ir sausinimo normos skirtumui;

 

H0 – pjezometrinis slėgis, matuojant nuo drenų plokštumos, m;

 

h0 – depresijos kreivės „kabojimo“ virš drenos aukštis, m, nustatomas pagal formulę:

 

                            h0 = 0,18H0 + 0,67h – 0,08T – 0,04.                      (7)

 

Šiuo atveju drenažo nuotėkio modulis q, l/s ha, skaičiuojamas pagal formulę:

 

                                                   q = qa + qg,                                      (8)

 

čia;

qa – atmosferinio maitinimo drenažo nuotėkio modulis, priimamas pagal 7 lentelę;

 

qg – gruntinio maitinimo nuotėkio modulis, skaičiuojamas pagal formulę:

 

                                          ,                              (9)

 

čia: kv – dirvožemio sluoksnio, esančio tarp drenų plokštumos ir maitinančiojo vandeningo sluoksnio, filtracijos koeficientas, m/d.

 

185. Jei gruntinio bei spūdinio maitinimo plotuose skaičiavimais gaunamas atstumas tarp drenų mažesnis kaip 6 m, sisteminis horizontalusis drenažas nebus efektyvus, todėl tokio ploto sausinimo reikia atsisakyti arba projektuoti sisteminio drenažo derinį su vertikaliosiomis drenomis.

186. Drenažo rinktuvai ir sausintuvai sudėtingų hidrogeologinių sąlygų plotuose rengiami tik atlikus pirminį ploto sausinimą grioviais.

187. Kai gruntiniame vandenyje arba dirvožemyje yra dvivalentės geležies junginių, veiksniai, keliantys drenų uždumblėjimo geležies junginiais pavojų, yra:

187.1. dvivalentės geležies koncentracija gruntiniame vandenyj e;

187.2. maitinimo tipas (didesnis drenų uždumblėjimo pavojus gruntinio maitinimo užsistovinčio vandens plotuose);

187.3. organinių medžiagų dirvožemyje kiekis (kuo mažiau organinių medžiagų, tuo didesnis pavojus drenoms uždumblėti geležies junginiais);

187.4. dirvožemio oksidacinis-redukcinis potencialas Eh.

188. Turint dvivalentės geležies koncentracijos, dirvožemio rūgštingumo ir organinių medžiagų kiekio tyrimų rezultatus, apie drenų uždumblėjimo geležies junginiais tikimybę galima spręsti pagal 12 lentelės duomenis.

 

12 lentelė. Drenų užsidumblinimo geležies junginiais tikimybė

 

Dvivalentės geležies koncentracija mg/l

Organinių medžiagų kiekis, %

Drenų uždumblėjimo geležies junginiais tikimybė

kai pH<7

kai pH>7

0,5

1,0

 

labai maža

0,5-1,0

1,0-3,0

>20

maža

1,0-3,0

3,0-6,0

5-20

vidutinė

3,0-6,0

6,0-9,0

<5

didelė

6,0

9,0

 

labai didelė

 

189. Nuo uždumblėjimo geležies junginiais drenažas efektyviausiai apsaugomas tada, kai jis būna nuolatos patvenktas. Todėl, esant vidutinei ir didesnei uždumblėjimo tikimybei ir palankioms drenų patvenkimo sąlygoms, turi būti projektuojamas nuolatos patvenktas drenažas.

190. Kai drenų uždumblėjimo geležies junginiais tikimybė didelė arba labai didelė, geležingo dirvožemio plote drenažą projektuoti nerekomenduojama – toks plotas sausintinas grioviais.

191. Jei smėlinis dirvožemis yra periodiškai ar nuolatos šlapias – jo pagrindinė drėgmės priežastis – gruntinis maitinimas. Todėl sausintinuose smėlio dirvožemiuose turi būti atlikti inžineriniai-hidrogeologiniai tyrinėjimai, įgalinantys atstumus tarp drenų nustatyti pagal gruntinio maitinimo formules (pvz., pagal Hooghout'o/Ernst'o, Averjanovo formules) [9.49].

192. Norint melioruoti pelkes ar šaltinynus, prieš rengiant projektą reikia atlikti durpyno tyrimus ir įvertinti jo nusausinimo leistinumą ir tikslingumą [9.42].

193. Durpynų sausinimo projektui sudaryti turi būti nustatyti: durpyno tipas, kelmuotumas, drėgmės pertekliaus priežastys, durpių susiskaidymo laipsnis, peleningumas, atsparumas šlyčiai, rūgštingumas ir podurpio grunto granuliometrinė sudėtis.

194. Klampių, gilesnių kaip 1,5 m ir didesnių kaip 3–5 ha, durpynų sausinimas projektuojamas dviem etapais: pirmame etape durpynas sausinamas grioviais ir atliekami reikalingi kultūrtechniniai darbai; antrame etape (po 2–3 metų) toks durpynas sausinamas drenažu.

195. Gilūs (gilesni nei drenavimo gylis) durpynai projektuojami sausinti pavienėmis drenomis, tiesiogiai jungiamomis į nuleidžiamąjį griovį. Išimtiniais atvejais sausintuvus galima jungti į mažas nesudėtingas sistemas. Tuo atveju rinktuvai projektuojami giliausiomis durpyno vietomis.

196. Rinktuvų išilginį profilį reikia projektuoti tokį, kad, durpynui suslūgus, jų nuolydis nesumažėtų iki neleidžiamų ribų. Rinktuvų vamzdžių nuslūgimui po nusausinimo skaičiuoti rekomenduojama Tombergo metodika [9.49].

197. Projektuojant sodo arba medelyno drenažą be kitų duomenų, reikia turėti jų planavimo projektą arba pasodinto sodo ar medelyno sodinių, kelių, apsauginių želdinių, drėkinimo vamzdynų išdėstymo planą.

198. Vaismedžių soduose sausintuvai projektuojami vaismedžių tarpueilių viduryje. Parenkant atstumus tarp sausintuvų reikia vadovautis ne tik dirvožemio tyrimo duomenimis, bet ir sodo sodinių planavimu. Esant tarpueilių pločiui 6–8 m, sunkaus ir vidutinio priemolio dirvožemiuose atstumas tarp sausintuvų priimamas 12–16 m, o lengvo priemolio – 18–24 m.

Vaiskrūmių soduose bei medelynuose, kuriuose sodinukai sodinami iki 2 m atstumais, drenažo tinklas prie sodinukų eilių netaikomas, o atstumai tarp sausintuvų imami:

198.1. vaiskrūmių soduose – pagal dirvožemio mechaninę sudėtį;

198.2. drėgmės nemėgstančių augalų medelynuose – 25 % mažesni, negu nustatyti pagal dirvožemio mechaninę sudėtį;

198.3. drėgmę mėgstančių augalų (gluosnių, topolių) medelynuose – pagal reljefą, numatant sausintuvus tik lomose, pašlaitėse bei vandentakose.

199. Sausintuvų gylis soduose bei medelynuose imamas 1,4 m, maksimalus sausintuvų ilgis – 150 m.

200. Drėkinamoje žemėje neleidžiama, kad drenažo sausintuvai plane kirstų požeminius drėkinimo vamzdžius.

201. Drenavimo gylis, drėkinant sąlyginai švariu vandeniu, imamas pagal dirvožemio mechaninę sudėtį. Kai drėkinimui naudojami nutekamieji vandenys, siekiant pagerinti drėkinimui naudojamo vandens apsivalymą drenavimo gylis imamas didesnis – 1,4 m.

202. Atstumai tarp sausintuvų imami:

202.1. kai drėkinama sąlyginai švariu vandeniu – pagal dirvožemių mechaninę sudėtį;

202.2. kai drėkinama nutekamuoju vandeniu ir jo kaupimui žiemos bei lietingais laikotarpiais yra numatytos specialios talpos – pagal dirvožemio mechaninę sudėtį;

202.3. kai drėkinama nutekamuoju vandeniu ir jo kaupimui žiemos bei lietingais laikotarpiais nėra numatyta specialiųjų kaupimo talpų – pagal formulę:

 

                                                        E = E0K,                                    (10)

 

čia: E0 – atstumas tarp sausintuvų, nustatytas pagal dirvožemio mechaninę sudėtį;

K – pataisos koeficientas, priklausantis nuo laistymo normų, imamas iš 4 pav.

 

203. Projektiniai drenažo nuotėkio moduliai, lyginant su nedrėkinamų žemių moduliais, padidinami:

203.1. laistant tik šiltuoju metų laiku – 0,1 l/s. ha;

203.2. laistant visus metus – 0,3 l/s. ha.

204. Drėkinamoje nutekamaisiais vandenimis žemėje paviršiniam vandeniui į drenažo sistemą nuleisti negali būti naudojami atviro tipo vandens nuleistuvai.

205. Užstatytose teritorijose drenažo tinklo planas turi būti priderintas prie esamų ir perspektyvinių statinių. Drenažo sistemos užstatytoje teritorijoje turi būti kuo mažesnės.

206. Drenažo rinktuvų gylis turi būti toks, kad galėtų priimti užstatytoje teritorijoje esančių pastatų statybinio drenažo vandenį. Jeigu drenažą numatoma kloti žemiau pastatų pamatų pado, tai pastato pastovumui užtikrinti minimalus atstumas tarp drenos ir pastato pamato turi būti nustatomas skaičiavimais.

 

4 pav. Atstumų tarp sausintuvų pataisos koeficiento K reikšmės nutekamaisiais vandenimis drėkinamoje žemėje

 

 

207. Atstumai tarp sausintuvų, jei jų nediktuoja pastatų išsidėstymas, priimami pagal vietos dirvožemių mechaninę sudėtį. Intensyvaus užstatymo plotuose, kur galimas didesnis vandens pritekėjimas nuo kelių, aikščių, stogų, taip nustatyti atstumai tarp sausintuvų mažinami iki 20 %.

208. Sausintuvų gylis, jei jų funkcija nesiejama su pastatų rūsių sausinimu, priimama pagal dirvožemio mechaninę sudėtį. Jei sausinant teritoriją reikia kartu nusausinti ir pastatų rūsius, sausintuvų, skirtų pastarajai paskirčiai, gylis priimamas 0,3–0,4 m žemiau rūsių grindų lygio.

209. Drenažo nuotėkio modulis atmosferinio maitinimo atveju, lyginant su priimamu žemės ūkio plotams, didinamas 10 %.

210. Drenuojamoje žemėje, kur kritulių ar tirpstančio sniego vanduo negali nutekėti į nuleidžiamuosius griovius nesukeldamas dirvos erozijos, turi būti projektuojami specialūs statiniai paviršiniam vandeniui nuleisti.

211. Projektuotini tokie pagrindiniai paviršinio vandens nuleidimo statiniai:

211.1. apsauginiai grioviai – iš šalies (nuo nedrenuojamos teritorijos) pritekančiam paviršiniam vandeniui nuleisti į drenažo rinktuvus arba nuleidžiamuosius griovius;

211.2. vandens nuleistuvai – sutekančiam į gilias uždaras lomas, pakeles ar specialiai pertveriamas vandentakas paviršiniam vandeniui nuleisti į drenažo rinktuvus;

211.3. papildomos drenos su požeminiais filtrais – iš nedidelio baseino ploto negilių uždarų lomų paviršiniam vandeniui nuleisti į drenažo rinktuvus;

211.4. uždarų lomų „atidarymas“ – paviršiniam vandeniui nuleisti iš uždarų lomų į netoli esančius griovius arba kitas lomas;

211.5. paviršinio vandens nuleidimo statiniai parenkami pagal apskaičiuotą paviršinio vandens debitą vietos sąlygas ir alternatyvų vandens nuleidimo priemonių ekonominį palyginimą.

212. Projektuojami paviršinio vandens nuleidimo statiniai vegetacijos periodu turi užtikrinti ne ilgesnę kaip 1 paros kritulių vandens telkšojimo lomose trukmę nepriklausomai nuo drenuojamoje žemėje auginamų kultūrų.

213. Paviršinio vandens nuleidimo statiniams parinkti bei nuo jų nuvedančiųjų rinktuvų skersmenims nustatyti debitai skaičiuojami pagal vegetacijos periodo vienos paros 10 % tikimybės kritulių kiekius H (mm). Jų reikšmės, išskaičiuotos laikotarpiui nuo stebėjimų pradžios iki 1992 metų, pateikiamos 14 lentelėje.

 

14 lentelė. Vegetacijos periodo vienos paros 10 % tikimybės krituliai, mm

 

Meteorologinė stotis

H

Meteorologinė stotis

H

Meteorologinė stotis

H

Anykščiai

43

Lyduvėnai

51

Skuodas

59

Biržai

50

Marijampolė

56

Šiauliai

47

Dūkštas

47

Pabradė

51

Šilutė

60

Joniškis

50

Padubysys

45

Švenčionys

54

Kaunas

55

Pajūris

61

Tauragė

49

Kybartai

58

Panevėžys

48

Telšiai

60

Klaipėda

52

Papilė

47

Ukmergė

46

Kupiškis

51

Pasvalys

50

Utena

45

Laukuva

51

Ramygala

54

Varėna

52

Lazdijai

55

Raseiniai

51

Vilnius

55

 

214. Paviršinio vandens paros nuotėkio sluoksnis Δh pagal 14 lentelėje duotus kritulių kiekius, įvertinant dirvožemio mechaninę sudėtį bei paviršiaus nuolydį, nustatomas pagal techninėje literatūroje duodamas formules arba naudojantis nomograma [9.49].

215. Per vieną parą į apsauginį griovį arba uždarą lomą sutekantis paviršinio vandens kiekis V, m3, skaičiuojamas pagal formulę:

 

                                                   V = 10ΔhF,                                  (11)

 

čia:

F – baseino plotas, ha,

 

Δh – 1 paros paviršinio vandens nuotėkio aukštis, mm.

 

Paviršinio vandens debitas, užtikrinantis vandens telkšojimo uždaroje lomoje trukmę, ne ilgesnę kaip 1 para, Qpav, l/s, skaičiuojamas pagal formulę:

 

                                                  .                                 (12)

 

216. Apsauginiai grioviai projektuojami drenuojamo ploto apsaugai nuo paviršinio vandens, pritekančio nuo išorinio baseino (nedrenuojamo ploto). Maži iki 3 ha pritekančio vandens baseinai nuo drenuojamo ploto apsauginiais grioviais neatskiriami, išskyrus atvejus, kai jų trasa sutampa su žemės naudotojo sklypo riba.

217. Apsauginiai grioviai projektuojami 0,6–1,5 m gylio su 0,6 m pločio dugnu. Šlaitų koeficientai priimami pagal grunto mechaninę sudėtį bei hidrogeologines sąlygas [9.49].

218. Apsauginiai grioviai įjungiami į nuleidžiamuosius griovius tiesiogiai arba per drenažo rinktuvus. Pastaruoju atveju vandens suleidimui į rinktuvą turi būti projektuojami specialūs antgaliai, užtikrinantys rinktuvo apsaugą nuo nešmenų patekimo į jį.

219. Vandens nuleistuvais laikomi statiniai, kuriais paviršinis vanduo atviru būdu (nefiltruojant per gruntą) nuleidžiamas į drenažo rinktuvą.

220. Vandens nuleistuvai drenuotame plote išdėstomi uždarų lomų žemiausiose vietose, pakelėse, apsauginiuose grioviuose arba vandentakose, jas pertvėrus pylimėliais arba grioveliais. Esant galimybei, vandens nuleistuvai projektuojami prie naudmenų ribų arba pastovių vietos objektų.

221. Baseino plotas, nuo kurio paviršinis vanduo turės tekėti į projektuojamą vandens nuleistuvą, neturi viršyti kritiškų baseinų plotų. Kritiškais baseinų plotais laikomi tokie plotai, kuriuos viršijus gali prasidėti dirvožemio vandens erozija. Kritiškų baseinų reikšmės duotos 15 lentelėje.

 

15 lentelė. Paviršinio nuotėkio kritiški baseinų plotai, ha

 

Dirvožemis

Pagrindinės vandentakos nuolydis, %

2

3

5

7

10

Smėlis, priesmėlis

9

7

5

3

1

Lengvas priemolis

9

7

5

3

1,5

Vidutinis priemolis

12

8

6

4

2

Sunkus priemolis ir molis

22

16

13

8

6

 

222. Nuleistuvo tipas bei vandenį nuo jo nuvedančio rinktuvo skersmuo parenkami tokie, kad jais be slėgio būtų nuleidžiamas į lomą pritekantis paviršinio vandens skaičiuojamasis debitas, nustatytas pagal 213–215 punktuose nurodytą metodiką. Vandens nuleistuvų praleidžiamas debitas imamas iš jų techninių charakteristikų, duodamų jų projektuose.

223. Esant palankioms sąlygoms, paviršinio vandens nuvedimui nuo vandens nuleistuvo iki rinktuvo, pirmumas teikiamas autonominiams rinktuvams, t. y. tokiems, į kuriuos neleidžiamas drenažo vanduo.

224. Paviršiniam vandeniui nuleisti papildomos drenos su požeminiais filtrais projektuojamos tais atvejais, kai lomos paviršiuje yra storas (> 15 cm) humusingo dirvožemio arba struktūringų durpių sluoksnis ir lomos plotas Fl, lyginant su jos baseino plotu Fp, yra didelis (apytikriai Fl/Fp>0,125).

225. Papildomomis drenomis su požeminiais filtrais nuleidžiamas debitas, Qpdf, l/s, skaičiuojamas pagal formulę:

 

                                              Qpdf = qpd L + qfn,                                (13)

 

čia:

qpd – papildomų drenų lyginamasis (1 m) debitas, l/s, priimamas pagal 147 punktą;

 

L – papildomų drenų ilgis, m;

 

qf – požeminio filtro projektinis debitas, l/s, priimamas pagal jų projektinius duomenis;

 

n – požeminių filtrų skaičius.

 

226. Apskaičiuotas papildomų drenų su požeminiais filtrais debitas Qpdf turi būti ne mažesnis negu pritekančio į lomą paviršinio vandens debitas, apskaičiuotas pagal 213–215 punktuose nurodytą metodiką.

227. „Atidaromos“ tik nedidelės, negilios (iki 0,5 m) ir nedidelio baseino lomos, siekiant sumažinti bendrą vandens nuleistuvų kiekį drenuojamoje žemėje. Lomų „atidarymas“ labiau negu papildomos drenos su požeminiais filtrais tinka tik tais atvejais, kai lomoje vyrauja sunkūs dirvožemiai, o žemiau lomos yra patogios sąlygos paviršiniam vandeniui priimti (yra griovys arba kontūras, prie kurio patogu eksploatuoti vandens nuleistuvą).

228. „Atidarant“ lomas negalima sudaryti didesnių negu kritiški (15 lentelė) lomų baseinų plotų.

229. Lomos „atidaromos“, takoskyriniame ruože padarant 6 m dugno pločio su ne statesniais kaip 1:8 šlaitais vandentaką. Mažo ploto lomose vietoj visiško „Atidarymo“ gali būti projektuojamas dalinis „atidarymas“ su daliniu lomos užpylimu.

„Atidaromų“ bei užpilamų lomų vandentakų išilginis nuolydis turi būti ≥ 0,3 %.

230. „Atidarant“ bei užpilant lomas turi būti išsaugotas humusingas dirvožemis.

231. Paviršiniam vandeniui iš pakelių nuleisti projektuojama:

231.1. paviršiaus lyginimas;

231.2. pakelės grioviai;

231.3. vandens nuleidimas vandens nuleistuvais į drenažo rinktuvus;

231.4. vandens pralaidos kelyje.

232. Pakelės paviršiaus lyginimas taikomas tuo atveju, kai pakelės žemės paviršius yra smulkiai banguotas. Lyginimu sudaromas pastovus, ne mažesnis kaip 0,3 %, išilginis nuolydis griovio, pralaidos arba vandens nuleistuvo link.

233. Pakelės grioviai taikomi ilguose be nuolydžio pakelės ruožuose. Projektuojami tokių parametrų pakelės grioviai: minimalus dugno plotis 0,6 m (kasamų greideriu – 0,1 m), šlaitų koeficientas ne mažesniais kaip 1,5, gylis – ne mažesnis kaip 0,3 m. Pakelės griovių dugno minimalus nuolydis 0,3 %.

234. Pakelių vandens nuleidimas į drenažo rinktuvus projektuojamas stambiai banguotose pakelėse, kai arti nėra nuleidžiamųjų griovių. Vandens nuleistuvai pakelėse išdėstomi taip, kad vanduo pakelės paviršiumi tekėtų ne toliau kaip 100 m atstumu, o vandentakos įsigilinimas nebūtų didesnis kaip 40 cm. Vandeniui nuo vandens nuleistuvų į nuleidžiamuosius griovius nuleisti, esant galimybei, taikomi autonominiai rinktuvai.

235. Nuleidžiant vandenį iš intensyvaus eismo kelių (kai eismas viršija 2000 automobilių per parą) pakelės, prie autonominių rinktuvų žiočių turi būti projektuojami vandens apvalymo statiniai (infiltracinės aikštelės, žolių filtrai ir panašiai).

236. Pralaidos paviršiniam vandeniui praleisti per kelio sankasą projektuojamos tuo atveju, kai vandentakos baseino plotas kalvotame reljefe didesnis kaip 5 ha, lygumose – didesnis kaip 8 ha.

237. Drenažo sistemų veikimas dėl natūralaus senėjimo, gamtos reiškinių bei žmogaus netinkamos veiklos sutrinka ir plotai reikiamai nebesausinami. Jei drenažo veikimo negalima suintensyvinti atliekant priežiūros arba remonto darbus, drenažą reikia rekonstruoti.

238. Rekonstruojant drenažą, dažniausiai naujų techninių sprendimų pagrindu, pertvarkoma visa drenažo sistema, siekiant efektyviau nusausinti ir geriau panaudoti žemės sklypus, racionaliau spręsti aplinkosaugos klausimus. Į melioracijos statinių rekonstravimo projektą gali būti įtrauktas ir drenažo sistemų remontas, nes vienoje nusausinto žemės ploto vietoje pakanka tik drenažą suremontuoti, kitur reikia jį rekonstruoti.

239. Pagrindinės drenažo rekonstravimo kryptys turi būti:

239.1. sausinimo efektyvumo padidinimas;

239.2. drenažo sistemų mažinimas, siekiant paprastesnio paviršinio vandens nuleidimo, mažesnio nuleidžiamųjų griovių gylio bei jų rekonstravimo išvengimo;

239.3. drenažo sistemų tinklo bei sistemų ribų pritaikymas prie naujų statinių, komunikacijų arba (išimtinais atvejais) žemės naudotojų ribų;

239.4. mažų užmirkusių bei apaugančių želdiniais sausintų plotų renatūralizacijos, siekiant išvengti nuleidžiamųjų griovių rekonstravimo ir mažesnių priežiūros bei remonto darbų.

240. Rekonstruojamų sausinimo sistemų plotai apskaitomi taip:

240.1. Kai keičiamas neefektyviai veikiančios drenažo sistemos magistralinis rinktuvas, atskirose vietose projektuojami papildomi sausintuvai arba kitos priemonės dirvožemio drėgmei reguliuoti, rekonstruojamu plotu laikomas visas tos sistemos plotas, išskyrus geros melioracinės būklės šoniniais rinktuvais ir magistralinio rinktuvo aukštupiu sausinamus plotus, jei juose nėra patenkinamos ir blogos melioracinės būklės žemės plotų.

240.2. Kai keičiamas tik šoninis rinktuvas ir jo aptarnaujamuose plotuose projektuojami papildomi sausintuvai bei kitos sausinimo priemonės dirvožemio drėgmei reguliuoti, rekonstruojamu plotu laikomas visas tuo šoniniu rinktuvu sausinamas plotas.

240.3. Kai netvarkant rinktuvu tik atskirose vietose projektuojamos papildomos sausinimo arba paviršinio vandens nuleidimo priemonės, rekonstruojamu plotu laikomas plotas, kuriam šios priemonės turi įtakos dirvožemio drėgmei.

241. Melioracijos statinių darbo projektui parengti turi būti naudojama 1:2000 mastelio topografinė nuotrauka su drenažo tinklu. Ši nuotrauka paruošiama naujai arba koreguojama esama topografinė nuotrauka, joje pažymint situacijos bei reljefo pasikeitimus ir drenažo tinklą.

242. Be topografinės nuotraukos paruošimo, dar atliekami normatyviniame dokumente nurodyti specialūs tyrinėjimai [9.49].

243. Melioracijos statinių techniniame darbo projekte turi būti:

243.1. esamo sausinamojo tinklo įvertinimas ir rekonstravimo būtinumo pagrindimas;

243.2. drenažo sistemų pertvarkymas (sistemų skaldymas, jų drenų tinklo pertvarkymas) ir numatomo pertvarkymo pagrindimas;

243.3. papildomos sausinimo priemonės ir jų pagrindimas;

243.4. papildomos paviršinio vandens nuleidimo priemonės ir jų pagrindimas;

243.5. atskirų plotelių renatūralizacija ir jos pagrindimas;

243.6. aplinkos apsaugos priemonės.

244. Drenažo rekonstravimo techninės priemonės parenkamos priklausomai nuo tyrinėjimais nustatytos esamos sistemos neefektyvaus veikimo priežasčių, vandens maitinimo tipo, dirvožemio geotechninių savybių.

245. Jei tyrinėjimais nustatoma, kad drenažas ir nuleidžiamieji grioviai yra techniškai tvarkingi ir jų parametrai (pralaidumas, atstumai tarp drenų, gyliai, žiočių aukštis virš vandens lygio nuleidžiamajame griovyje) praktiškai atitinka projektavimo metu galiojusias normas, tačiau plotas yra per drėgnas, projektuojamos tik papildomos paviršinio vandens nuleidimo ir agromelioracinės priemonės. Šiuo atveju drenažo tinklas pertvarkomas tik tiek, kiek to reikalauja papildomos paviršinio vandens nuleidimo priemonės. Paviršiniam vandeniui nuo papildomų vandens nuleistuvų nuleisti, esant galimybei, taikomi autonominiai rinktuvai.

246. Jeigu drenažo rinktuvo techninė būklė gera (pralaidumas sumažėjęs mažiau kaip 25 %), tada šalia esamo rinktuvo projektuojamas papildomas, kuris priima dalies sausintuvų ir paviršinio vandens nuleistuvų vandenį. Abu rinktuvus šulinių pagalba reikia sujungti į vieną hidraulinę sistemą.

247. Esamas rinktuvas keičiamas nauju, jei:

247.1. esamas rinktuvas yra per seklus, t. y. nėra galimybės į jį įjungti reikiamo gylio papildomų sausintuvų;

247.2. per mažas rinktuvo pralaidumas, o įrengti greta papildomo nėra sąlygų;

247.3. esamas rinktuvas uždumblėjęs daugiau kaip 30 % skersmens arba užsikimšęs augalų šaknimis;

247.4. esamas rinktuvas yra nepatenkinamoje būklėje dėl kitų priežasčių (nekokybiški vamzdžiai, yra ilgų ruožų su atvirkštiniu nuolydžiu ir panašiai).

248. Kai rinktuvo gyliai ir kiti parametrai yra tinkami, bet atskirose vietose yra vietinių gedimų (sulūžę vamzdžiai, vamzdžiai užaugę šaknimis, uždumblėję daugiau kaip 30 % skersmens), projektuojama perkloti arba praplauti tik sugedusius rinktuvu ruožus. Želdinių zonoje, juos išsaugant, šaknimis užaugusių keraminių vamzdžių rinktuvu ruožus numatoma pakeisti į plastiko vamzdžių ruožus. Kai rinktuvu gedimų atskiri ruožai sudaro daugiau kaip 50 % bendro rinktuvo ilgio, projektuojama perkloti visą sugedusį rinktuvą.

249. Esant palankioms sąlygoms (netoli vandens imtuvas), rekomenduojama projektuoti papildomus autonominius rinktuvus vandeniui nuvesti į griovį nuo vandens nuleistuvų.

250. Drenažo sausintuvai, įvertinant jų preliminarinio ištyrimo rezultatus, rekonstruojami vadovaujantis šiais principais:

250.1. Jei nustatyta, kad sausintuvai uždumblėję daugiau kaip 40 % jų skersmens, tai tame plote projektuojami nauji sausintuvai. Naujų sausintuvų kryptis parenkama tokia, kad jie kirstų esamus, o jei to padaryti negalima – seni, neveikiantys sausintuvai numatomi sunaikinti, juos perkasant daugiakaušiu ekskavatoriumi.

250.2. Jei sausintuvai neuždumblėję arba uždumblėję mažiau kaip 40 %, bet yra mažesnio kaip 0,8 m gylio, ir plotas sausinamas neefektyviai, esamų sausintuvų tarpuose projektuojami papildomi sausintuvai, papildomi paviršinio vandens nuleidimo statiniai ir agromelioracinės priemonės.

251. Paliekami drenažo sausintuvai prie naujų rinktuvu jungiami specialiomis sujungimo fasoninėmis dalimis.

252. Jeigu esami geros kokybės sausintuvai perkertami nauju rinktuvu, tai šių sausintuvų viršutinė dalis prijungiama prie naujo rinktuvo, o žemutinės dalies atviras galas užsandarinamas.

253. Visa drenažo sistema rekonstruojama šiais atvejais:

253.1. kai reikia drenažo tinklą priderinti prie kitų pastatytų ar projektuojamų statinių bei komunikacijų;

253.2. kai siekiama išvengti nuleidžiamųjų griovių gilinimo;

253.3. kai siekiama drenažo tinklą pritaikyti prie naujų žemės naudotojų sklypų ribų (taikytina išimties atvejais).

254. Pritaikant drenažo tinklą prie kitų statinių (pastatų, kelių, vandentiekio, dujotiekio vamzdynų ir panašiai) drenažo sistema pertvarkoma taip, kad sausintuvai nekirstų šių statinių. Rinktuvai, patenkantys po pastatais, rekonstruojami taip, kad jie šiuos pastatus apeitų. Rinktuvų susikirtimai su linijiniais statiniais yra leidžiami, tačiau, pertvarkant juos, persikirtimų skaičius turi būti minimalus. Rinktuvų persikirtimuose su vamzdinėmis komunikacijomis turi būti išlaikyti saugūs vertikalieji atstumai tarp jų ir rinktuvu. Susikirtimų su kitais statiniais vietose rinktuvu ruožai projektuojami iš neperforuotų plastiko arba gelžbetonio vamzdžių.

255. Siekiant išvengti nuleidžiamųjų griovių gilinimo, didelės drenažo sistemos gali būti skaldomos į mažesnes, projektuojamos papildomos nuvedančiųjų griovių atšakos vietoj rinktuvu žemupių, renatūralizuojami maži anksčiau sausinti ploteliai, diktuojantys nuvedančiųjų griovių gylį.

256. Drenažo įrengimo kokybė tikrinama ir vertinama pagal 16 lentelėje pateiktus parametrus. Nustatant įrengtų drenų kokybę, tikrinama drenažo tinklo nužymėjimas vietoje, gylis ir dugno altitudės, nuolydis.

 

16 lentelė. Drenažo kokybės tikrinimo parametrai ir leistini nuokrypiai

 

Eil. Nr.

Tikrinami parametrai

Leistini nuokrypiai

1

2

3

1.

Drenos planinė padėtis

+ 4m

– 4m

2.

Rinktuvų altitudės

+ 5 cm

– 10 cm

3.

Drenų be nuolydžio baro ilgis

ne daugiau kaip 10 m

 

257. Drenažo rinktuvų nuolydis tikrinamas niveliuojant kas 2 m. Altitudės apskaičiuojamos ties žiotimis, nuolydžio pasikeitimo, posūkių, šoninių rinktuvų vietose prie šulinių iš abiejų pusių ir rinktuvo gale. Altitudės surašomos niveliavimo žurnaluose ir projektų išilginiuose profiliuose.

258. Drenažo sausintuvų nuolydis tikrinamas niveliuojant nuo rinktuvų, ištisai kas 5 m, kai sausintuvo nuolydis didesnis kaip 1,5 %, jo galima netikrinti.

259. Tikrinimo metu nustačius neleistinus nukrypimus, brokas ištaisomas, o darbų kokybė tikrinama iš naujo.

260. Drenažo sistemose projektuojama: žiotys, šuliniai, vandens nuleistuvai, filtrai, įtekėjimo antgaliai.

261. Drenažo žiotys skirtos drenažo rinktuvams ir atskiriems sausintuvams sujungti su grioviu arba lataku. Jas sudaro neperforuotas plastikinis vamzdis, vandens nuleidimo latakas ir tvirtinimo priemonės. Didesnio skersmens (≥160 mm) žiotyse įrengiamos specialios grotelės.

262. Hidrauliškai neskaičiuojamuose grioviuose (griovio skaičiuojamasis maksimalus debitas mažesnis kaip 0,5 m3/s) žiočių vamzdžio dugnas projektuojamas 30 cm virš griovio dugno:

262.1. hidrauliškai skaičiuojamuose grioviuose rinktuvų drenažo žiočių vamzdžio dugnas projektuojamas 10 cm aukščiau vegetacijos periodo 10 % tikimybės vidutinio vandens lygio nuvedančiajame griovyje, bet ne žemiau kaip 30 cm virš griovio dugno;

262.2. hidrauliškai skaičiuojamuose grioviuose didelio skersmens rinktuvų žiočių vamzdžio dugnas projektuojamas tokiame aukštyje, kad skaičiuojamais vandens lygis rinktuve būtų 5-10 cm aukščiau už 10 % tikimybės vegetacijos periodo vidutinį vandens lygį griovyje.

263. Jei griovio gylis nepakankamas, kad būtų išlaikyti 262 punkte nurodyti žiočių vamzdžio peraukštėjimai, o griovį gilinti negalima arba ekonomiškai netikslinga, žiotims įrengti gali būti projektuojamas griovys – latakas. Tuo atveju drenažo žiočių vamzdžio dugnas projektuojamas 20 cm virš griovio – latako dugno, o griovio – latako dugnas 10 cm virš nuvedančiojo griovio vegetacijos periodo 10 % tikimybės vidutinio vandens lygio, bet ne žemiau kaip 20 cm nuo griovio dugno.

Rekonstruojant ir remontuojant drenažo rinktuvus ir griovius, drenažo žiočių esamas aukštis nuo griovio dugno neribojamas, bet jų veikimui pagerinti išnagrinėjamos galimybės ir daromi sprendimai žiotis pakelti arba iškelti į palankesnę vietą. Reikalui esant, galima projektuoti iš dalies patvenktą drenažą, numatant požeminius šulinius, tačiau užtikrinant nusausinimo normą.

264. Drenažo žiotys vietoje pažymimos melioraciniu PE stulpeliu, statomu ties griovio viršutine briauna 0,3 m atstumu nuo drenažo žiočių ašies. Stulpelio aukštis virš žemės paviršiaus – 1,2 m.

265. Drenažo šuliniai statomi požeminio ir atviro tipo.

266. Vandens nuleistuvai projektuojami iš gelžbetonio arba plastiko gaminių.

267. Nuleistuvų įtekėjimo angos turi būti apsaugotos nuo nešmenų patekimo į nuleidžiamąjį šulinį bei nuvedantįjį rinktuvą, todėl:

267.1. prieš nuleistuvo šulinį turi būti mineralinių (skęstančių) nešmenų sėsdintuvas;

267.2. įtekėjimo į vandens nuleistuvą angos turi būti apsaugotos nuo plaukiančių medžiagų patekimo į nuleistuvo šulinį.

268. Vandens nuleistuvo šulinio apatinėje dalyje turi būti ne mažesnio kaip 10 cm gylio vidinis sėsdintuvas.

269. Aplink vandens nuleistuvą turi būti ne siauresnė kaip 1 m apsauginė velėnuota arba daugiamečių žolių mišiniu apsėta juosta.

270. Vandens nuleistuvai turi būti pažymėti 1 m aukščio melioraciniais PE stulpeliais.

271. Drenažo filtrais laikomi drenažo sistemos elementai, kurie paviršinį vandenį į drenažo sausintuvus ar rinktuvus nuleidžia per laidžių medžiagų tranšėjos užpildą arba per specialios paskirties rulonines medžiagas filtracijos būdu.

272. Filtrams įrengti naudojamos vietinės didelio hidraulinio laidumo medžiagos (skalda, žvirgždas, žvirgždo-smėlio mišinys, smėlis, žabai, medžio skiedros, trupininės durpės) arba geotekstilė.

273. Naudojant vietines medžiagas, jomis 3–6 m ilgio sausintuvo tranšėja užpilama iki armeninio sluoksnio; naudojant filtrui geotekstilę, tarp sausintuvo ir armeninio sluoksnio įrengiamos viena ar dvi geotekstilės juostos, o likusi tranšėjos dalis užpilama vietiniu gruntu.

274. Įtekėjimo antgaliai rengiami vandeniui iš apsauginių bei kitos paskirties griovių suleisti į drenažo rinktuvus.

275. Įtekėjimo antgalių konstrukcija turi apsaugoti rinktuvą nuo smėlio ir plaukiančių nešmenų patekimo. Todėl įtekėjimo angos apačia turi būti ne mažiau kaip 10 cm iškilusi virš griovio dugno, o pati anga apsaugota panardintu skydeliu arba apsauginiu tinkleliu.

 

V. POLDERIAI

 

276. Polderiai rengiami žemei, kuri natūraliai ilgą laiką arba nuolatos būna užliejama, sausinti. Jie rengiami tokiomis reljefo sąlygomis:

276.1. pajūrio užliejamose arba patvenkiamose lygumose;

276.2. lygumų upių ilgą laiką arba nuolatos užliejamuose slėniuose;

276.3. prieežerinėse užpelkėjusiose žemumose;

276.4. sekliai užliejamose arba patvenkiamose teritorijose prie tvenkinių.

277. Pajūryje ir paežerėse projektuotini tik žieminiai polderiai. Upių slėniuose gali būti projektuojami tiek vasariniai, tiek žieminiai polderiai. Jų tipas pasirenkamas, įvertinus sausinamoje žemėje pastatų buvimą, numatomus auginti augalus bei ekonominius rodiklius.

278. Sausinimas vandens perteklių šalinant siurbliais gali būti taikomas potvyniais bei poplūdžiais neužliejamuose plotuose, iš kurių vandens pertekliaus savitaka pašalinti neįmanoma (per aukštas vandens lygis imtuve, o jo reguliuoti negalima) arba ekonomiškai neapsimoka.

279. Sausinimas vandens perteklių šalinant siurbliais taikomas tokiose reljefo sąlygose:

279.1. punkte 278 nurodytose sąlygose, kai nebūtina teritorijos apsauga nuo užliejimo;

279.2. benuolydinėms teritorijoms ir dauboms sausinti, siekiant išvengti didelio nuvedamųjų griovių gylio;

279.3. išeksploatuotiems karjerams, statybos aikštelėms sausinti, kai arti nėra vandens imtuvų, į kuriuos vandenį būtų galima nuleisti savitaka.

280. Polderių sistemą bendruoju atveju sudaro:

280.1. pylimai, skirti polderio teritorijai apsaugoti nuo išorinio vandens;

280.2. vandens iš sausinamojo ploto šalinimo statiniai (siurblinės, šliuzai reguliatoriai, vandens išleistuvai);

280.3. elektros tiekimo linijos ir įrenginiai;

280.4. vandens pritekėjimą į siurblinę reguliuojantis rezervuaras;

280.5. magistralinis ir nuleidžiamieji grioviai;

280.6. detalaus sausinimo tinklas (drenažas arba sausinamieji grioviai);

280.7. apsauginiai grioviai bei drenos.

Atsižvelgiant į reljefą ir hidrogeologines sąlygas, polderinė sausinimo sistema gali turėti visus šiuos elementus arba dalį jų, tačiau pylimai visais atvejais būtini.

281. Polderio arba sausinimo sistemos, iš kurios vandens perteklius šalinamas siurbliais, aptarnaujamos viena siurbline, plotas nustatomas techniniais ekonominiais skaičiavimais, įvertinant magistralinio griovio įgilinimą, vandens režimo reguliavimo siurbliais galimybę.

282. Jei polderio sausinimo sprendimai siejasi su gretimų plotų apsauga nuo užliejimo, pirmiausiai turi būti paruošta visos užliejamos teritorijos schema, kurioje nustatomos apsauginių pylimų trasos bei aukščiai, masyvas suskirstomas į atskirus polderius, parenkamas siurblinių skaičius bei jų vietos, magistralinių nuleidžiamųjų griovių trasos.

283. Kad pavasario potvynio vanduo vasarinį polderį užlietų sklandžiai, o po potvynio paviršinis vanduo galėtų ištekėti savitaka, šio tipo polderių pylime turi būti projektuojami dvipusio veikimo šliuzai reguliatoriai. Jei savitakis vandens ištekėjimas iš polderio negalimas arba ekonomiškai nepasiteisina, vasarinio polderio užliejimui vietoj šliuzo reguliatoriaus projektuojamas persiliejimo ruožas. Tai pažemintas, su lėkštesniu vidiniu šlaitu ir kapitališkiau sutvirtintas pylimo ruožas. Polderio užpildymui bei savaiminiam ištuštinimui galimas ir abiejų statinių – šliuzo reguliatoriaus ir persiliejimo ruožų – derinys. Kurį variantą (šliuzą reguliatorių, persiliejimo ruožą ar abiejų statinių derinį) pasirinkti, turi nulemti statybos ir ilgalaikių (10–15 metų) eksploatacijos išlaidų suma (persiliejimo ruožai pigesni, jų eksploatacinės išlaidos didesnės, nes potvyniui praėjus, polderyje likusį vandenį tenka pašalinti siurbliais).

284. Šliuzo reguliatoriaus angų matmenys, jei polderio užliejimui persiliejimo ruožas neprojektuojamas, parenkami hidrauliniu skaičiavimu, atsižvelgiant į sąlygą, kad polderio tūris Vp iš esmės būtų užlietas per laikotarpį tkl.

Čia:

Vp – polderio tūris (iki pylimo viršaus);

 

tkl – vandens lygio upėje kilimo nuo šliuzo reguliatoriaus dugno iki pylimo viršaus laikas.

Šliuzo reguliatoriaus bei persiliejimo ruožų projektinio debito nustatymo metodika ir šių statinių projektavimo principai pateikti Hidrotechnikos statinių projektavimo taisyklėse [9.48].

285. Atsižvelgiant į vietos sąlygas, polderiuose ir kitose, tik su siurblių pagalba veikiančiose, sausinimo sistemose magistralinių griovių išilginis profilis gali būti projektuojamas pagal du principus:

285.1. Jei žemės paviršius magistralinio griovio trasoje turi nuolydį ne mažesnį už minimalų leistiną griovio dugno nuolydį (užtikrinant vandens greitį 0,3 m/s), tai magistralinio griovio žiotys projektuojamos 10-20 cm žemiau eksploatacinio minimalaus vandens lygio reguliuojamame rezervuare, o toliau griovio dugno nuolydis projektuojamas pagal vietos sąlygas, bet imamas ne mažesnis kaip minimalus leistinas.

285.2. Jei magistralinio griovio trasoje nuolydžio nėra arba jis mažesnis už minimalų leistiną griovio dugno nuolydį, magistralinio griovio dugnas prie reguliuojančiojo rezervuaro projektuojamas 1,0-–1,5 m žemiau eksploatacinio minimalaus vandens lygio rezervuare, o toliau dugnui suteikiamas minimalus 0,2 ‰–0,3 ‰ nuolydis.

285.3. Pagal antrąjį principą rekomenduojama magistralinius griovius projektuoti taip pat ir tais atvejais, kai juose būna žuvų (vasariniai polderiai), arba kai siekiama išvengti griovių užaugimo vandens augmenija.

285.4. Kitos magistralinių griovių projektavimo normos – kaip ir savitakinių griovių.

286. Šoniniai nuleidžiamieji ir apsauginiai grioviai projektuojami pagal bendras griovių projektavimo normas.

287. Pagrindinis polderių ir kitų sausinimo sistemų, iš kurių vandens perteklius šalinamas siurbliais, detalaus sausinimo būdas yra drenažas, susidedantis iš pavienių drenų, betarpiai jungiamų į nuleidžiamąjį griovį. Išimtiniais atvejais drenas galima jungti į mažas nesudėtingas sistemas.

Detalus sausinimas grioviais taikomas išimtiniais atvejais, kai reikia sausinti klampius durpynus arba geležingus dirvožemius.

288. Drenažo rinktuvų bei pavienių drenų, jungiamų į magistralinį griovį, žiotys projektuojamos eksploatacinio aukščiausiojo vandens lygio aukštyje, o jungiamų į šoninius nuleidžiamuosius griovius – išlaikant peraukštėjimus virš griovio dugno bei vandens lygio jame, kaip ir savitakinėse sistemose.

Geležinguose dirvožemiuose drenos rengiamos žemiau žemiausio eksploatacinio vandens lygio grioviuose.

289. Atstumai tarp sausintuvų žieminiuose polderiuose imami 10 %, o vasaros – 20 % mažesni negu tokiuose pat dirvožemiuose savitakinėse sistemose.

290. Rekonstruojant sausinimo sistemas bei siekiant panaudoti esamas siurblines, dulkiniuose dirvožemiuose galima projektuoti pavienes drenas be nuolydžio, abiem galais įjungtas į du lygiagrečius nuleidžiamuosius griovius. Tokiu atveju atstumai tarp griovių turi būti ne didesni kaip 400 m, o drenų skersmuo ne mažesnis kaip 100 mm.

 

VI. SIURBLINĖS

 

291. Vandeniui iš polderio šalinti projektuojamos siurblinės.

292. Nesant ypatingų sąlygų, projektuojamos stacionarios automatizuotos siurblinės (siurblių paleidimas bei išjungimas numatomas pagal vandens lygį reguliavimo rezervuare).

293. Vandens pritekėjimo į polderių siurblines, projektinio siurblinės slėgio aukščio nustatymo skaičiavimo principai, taip pat siurblinių konstrukciniai reikalavimai pateikti Hidrotechnikos statinių projektavimo taisyklėse [9.48].

294. Kad siurblinių veikimas būtų racionalus, prieš siurblines, magistralinio griovio žemupyje, projektuojamas reguliavimo rezervuaras. Minimalus rezervuaro naudingasis (reguliuojantysis) tūris nustatomas pagal sąlygą kad siurblinės siurblių veikimo ciklo (pumpavimo ir po to sekančios pertraukos) trukmė nebūtų trumpesnė kaip 0,3–0,5 valandos ir būtų patenkintos siurblių pakartotino įjungimo dažnumo sąlygos (jei jos nurodytos siurblių eksploatacijos instrukcijoje).

295. Polderiuose reguliavimo rezervuarui įrengti panaudojamos senvagės, karjerai arba numatomas magistralinio griovio žemupio pagilinimas bei paplatinimas. Prie mažo našumo sausinimo siurblinių gali būti projektuojami požeminiai reguliavimo rezervuarai iš gelžbetonio konstrukcijų.

296. Reguliavimo rezervuarų projektavimo principai pateikti Hidrotechnikos statinių projektavimo taisyklėse [9.48].

 

VII. PYLIMAI

 

297. Pagal čia pateikiamas normas projektuojami tik epizodiškai vandens veikiami pylimai, kai veikianti patvanka neviršija 3 m. Jei pylimas vandens bus veikiamas nuolatos arba veikianti patvanka viršys 3 m, jis turi būti projektuojamas pagal užtvankų projektavimo normas [9.48].

298. Pylimo padėtis plane parenkama, įvertinus:

298.1. techniniu ir ekonominiu požiūriu optimalų atstumą tarp pylimo ir vandens imtuvo (upės, ežero, jūros);

298.2. minimalų atstumą tarp pylimo ir vandens imtuvo kranto, užtikrinantį pylimo pastovumą;

298.3. vietos reljefą;

298.4. vietos geologines sąlygas;

298.5. polderyje esamus bei projektuojamus statinius.

299. Ekonominiu požiūriu optimalus atstumas tarp pylimų, projektuojamų abiejose upės pusėse, bei pylimo atstumas nuo upės kranto, kai projektuojamas pylimas tik viename upės krante, nustatomas atliekant upės hidraulinius skaičiavimus. Mažinant atstumą tarp pylimų (arba pylimo atstumą nuo kranto), kils vandens lygis upėje, sąlygojantis pylimų aukščio didinimą. Todėl optimalus atstumas tarp pylimų turi būti surastas nagrinėjant kelis šių atstumų variantus.

300. Kai upės slėnis lygus, o jo skerspjūvis nekinta, upė hidrauliškai gali būti skaičiuojama pagal tolyginės tėkmės formules. Kitais atvejais turi būti skaičiuojama netolyginio tekėjimo režimui. Vagos ir slėnio šiurkštumo koeficientus rekomenduoja nustatyti pagal specialių tyrinėjimų duomenis.

301. Minimalus atstumas tarp pylimų apatinės briaunos ir vandens imtuvo, polderio griovio arba grunto karjero šlaito žemutinės dalies bm, reikalingas pylimo pastovumui užtikrinti, skaičiuojamas pagal formules:

mineraliniame grunte:

 

                                                         bm = Hg + 2Hp,                                (14)

 

durpiniame grunte

 

                                                         bd = 3Hg + 4Hp,                               (15)

 

čia:

Hg – imtuvo, griovio ar karjero gylis, m;

 

Hp – pylimo aukštis, m.

 

302. Jei pylimai projektuojami prie vandens imtuvo, kuriame gyvena ondatros arba bebrai, siekiant apsaugoti pylimus nuo šių gyvūnų ardančios veiklos, pylimai nuo vandens imtuvų atitraukiami; mineraliniuose dirvožemiuose ne mažiau kaip 10 m, durpiniuose – 15 m. Nesant realios galimybės tokiems atstumams išlaikyti, pylimo išorinio šlaito papėdėje rekomenduojama įrengti įlaidų sienelę arba kitokios konstrukcijos užtvarą, kurios apačia turi būti 0,6 m žemiau imtuvo minimalaus vandens lygio.

303. Pylimo viršaus altitudė Hp, m, skaičiuojama pagal formulę:

 

                                              Hp = Hv+ hb, u + Δhs + a,                    (16)

 

čia:

Hv – projektinė (skaičiuojamoji) maksimalaus vandens lygio imtuve altitudė, m;

 

hu – bangos užbėgimo ant šlaito aukštis, m;

 

Δhs – sampūtos (vandens lygio pakilimas dėl vėjo supūtimo) aukštis, m;

 

a – atsarga, m, paimama: žieminių polderių pylimams 0,5 m ir vasaros – 0,3 m.

 

304. Projektinė maksimalaus vandens lygio altitudė Hv priimama:

304.1. Žieminių polderių pylimams, jei polderio plote nėra gyvenviečių bei gyvenamųjų sodybų, – 5 % tikimybės maksimalaus pavasario potvynio vandens lygio.

304.2. Žieminių polderių pylimams, jei polderio plote yra gyvenviečių ar gyvenamųjų sodybų – pagal statinio pasekmių klasę: pylimams, priskirtiems CC4 klasei – 1%, priskirtiems CC2 klasei – 0,5 % tikimybės maksimalaus pavasario potvynio vandens lygio; pylimų klasė nustatoma pagal STR 2.02.06:2004. Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos [9.33].

304.3. Vasariniams polderiams, kuriuose numatoma auginti tik daugiametes žoles arba vasarinius javus, – 5% tikimybės maksimalaus vegetacijos laikotarpio (V–X mėn.) potvynio.

304.4. Jei vandens imtuvai yra upės – projektinė maksimalaus potvynio altitudė nustatoma, įvertinus būsimą vagos suspaudimą pylimu (pylimais).

305. Vandens užbėgimo ant šlaito aukštis hb. u bei sampūtos aukštis Δhs skaičiuojami pagal Hidrotechnikos statinių projektavimo taisykles [9.48].

306. Pylimų skerspjūvis paprastai yra nelygiašonės trapecijos formos.

307. Netapdinamų su keliais pylimų keteros plotis imamas 3 m, o tapdinamų su keliais – pagal kelių projektavimo normas.

308. Bangų neveikiamų pylimų šlaitų koeficientai, įvertinant jų supylimo technologiją, priimami pagal 16 lentelę.

 

16 lentelė. Bangų neveikiamų pylimų šlaitų koeficientai

 

Pylimų gruntas

Išorinio šlaito (nuo vandens imtuvo pusės)

Vidinio šlaito (nuo sausinamosios žemės pusės)

Molis, priemolis

1:1,5–1:2,5

1:1,5–1:2,5

Priesmėlis

1:2–1:3

1:1,5–1:3

Durpės

1:2,5–1:3

1:2–1:2,5

 

309. Bangų veikiamų, tačiau kapitalinėmis priemonėmis (betono bei gelžbetonio plokštėmis, akmenų grindiniu ar metiniu) netvirtinamų pylimų, šlaitų koeficientai priimami pagal 17 lentelę.

 

17 lentelė. Bangų veikiamų pylimų netvirtinamų šlaitų koeficientai

 

5 % tikimybės bangų aukštis, hb, m

0,1

1,2

0,3

0,4

0,5

0,6

0,7

Šlaito koeficientas, m

3,0

4,0

5,5

7,0

8,5

9,5

10,5

 

Pastaba. Jei bangos aukštis > 0,7 m, pylimų apsaugai taikomos bangų slopinimo priemonės (apsauginiai želdiniai ar kt.) arba projektuojamos kapitalinės tvirtinimo priemonės.

 

310. Pylimams ant mineralinio pagrindo supilti naudojamas bet koks vietoje esantis mineralinis gruntas. Pylimų gruntas projektuojamas iki tokių grunto tankių ρ:

310.1. priesmėlis – 1,7 g/cm3;

310.2. lengvas priemolis – 1,6–1,7 g/cm3;

310.3. vidutinis ir sunkus priemolis – 1,66 g/cm3;

310.4. molis – 1,55 g/cm3;

310.5. smėlis – 1,8–2,0 g/cm3.

311. Pylimų ketera ir šlaitai turi būti sutvirtinti, kad pylimai būtų atsparūs juos veikiantiems atmosferos krituliams, vandens tėkmėms, bangoms, ledams. Nesant stipraus bangų bei ledo veikimo, ketera bei šlaitai tvirtinami biologinėmis priemonėmis: apsėjimu daugiamečių žolių mišiniu, geotekstile apsaugotu apsėjimu, velėnavimu.

312. Užsėjamų šlaitų žolių sudėtis ir išsėjimo norma imama pagal 18 lentelę.

 

18 lentelė. Daugiamečių žolių sudėtis ir normos pylimams apželdinti, kg/ha

 

Žolės

Išsėjimo norma

Tikrieji eraičinai

27

Raudonieji eraičinai

20

Beginklės dirsės

12

Pievinės miglės

8

Pievinė avižuolė

6

Pelkinės miglės

7

Iš viso

80

 

313. Užsėjami šlaitai bei ketera turi būti padengti humusingu dirvožemiu ir patręšti mineralinėmis trąšomis. Užpilamo humusingo dirvožemio sluoksnio storis imamas:

313.1. žieminių polderių ir teritorijų apsaugos nuo potvynių pylimų vidiniam šlaitui ir keterai – 5 cm;

313.2. žieminių polderių ir teritorijų apsaugos nuo potvynių pylimų išoriniam šlaitui – 10 cm;

313.3. vasarinių polderių pylimų šlaitams ir keterai – 15 cm.

314. Mineralinių trąšų norma, kg/ha veikliosios medžiagos:

314.1. mineraliniame dirvožemyje – K2O – 120, P2O5 – 90, N – 90;

314.2. durpiniame dirvožemyje – K2O – 120, P2O5 – 90, N – 60.

315. Organiniais pagrindo gruntais laikomos durpės, kai jose organinių medžiagų yra daugiau kaip 60 %, ir sapropelis, kuriame organinių medžiagų likutis didesnis kaip 10 %.

316. Organiniai gruntai pagal jų pastovumą statinių pagrinduose skirstomi į tris tipus:

316.1. I tipas – pastovūs, kai jų atsparumas kirpimui > 0,12 kg/cm2 ir atlaiko iki 0,5 kg/cm2 apkrovą;

316.2. II tipas – vidutiniškai pastovūs, kai jų atsparumas 0,06–0,12 kg/cm2 ir atlaiko 0,25-0,5 kg/cm2 apkrovą;

316.3. III tipas – mažai pastovūs, kai jų atsparumas mažesnis kaip 0,06 kg/cm2 ir gali atlaikyti tik iki 0,25 kg/cm2 apkrovą.

317. Kai pylimo pagrindas yra pastovus organinis gruntas (I tipas), projektuojami mineralinio grunto pylimai.

318. Esant vidutiniškai pastoviems pagrindo gruntams (II tipas), pirmumas teiktinas durpių pylimams su apsauginiu mineralinio grunto sluoksniu ant pylimo šlaitų bei viršaus. Šio sluoksnio storis – 0,3 m.

319. Jei pagrindo gruntas mažai pastovus (III tipas), projektuojamas jo iškasimas ir pakeitimas mineraliniu gruntu. Kai mažai pastovų pagrindą be durpių sudaro dar ir sapropelis, gali būti projektuojamas jo išspaudimas pylimo gruntu. Iki 1,5 m aukščio pylimai, patikrinus pagrindo laikančią galią gali būti projektuojami iš durpių su mineralinio grunto 30 cm apsauginiu sluoksniu, nenumatant pagrindo durpių pakeitimo. Šiuo atveju augalinis pagrindo sluoksnis nenukasamas.

320. Esant bet kuriam organinio pagrindo tipui, turi būti nustatyta:

320.1. pagrindo laikančioji apkrova ir patikrinta, ar ji pakankama projektuojamo pylimo apkrovai atlaikyti;

320.2. pagrindo ir pylimo nusėdimas;

320.3. pagrindo paruošimo ir pylimo supylimo technologija.

321. Pilant pylimus ant organinio pagrindo, jo pastovumui padidinti rekomenduojama numatyti šias (vieną arba kelias) pagrindo paruošimo bei pylimo supylimo technologijas:

321.1. pylimo trasos nusausinimą;

321.2. pylimo supylimą etapais (ne visu aukščiu iš karto);

321.3. drenuojančių ir prislegiančiųjų pasluoksnių įrengimą;

321.4. geotekstilinių medžiagų pakloto įrengimą;

321.5. vertikaliųjų drenų pagrinde įrengimą.

322. Pylimams supilti naudojamos durpės turi būti sutankintos iki tokio jų tankio: kai susiskaidymas: iki 20 % – 0,18 g/cm3, iki 20 % – 0,18 g/cm3, 20–40 % – 0,20 g/cm3, daugiau kaip 40 % – 0,22 g/cm3.

323. Pylimų statybos darbų kokybė tikrinama ir vertinama pagal 19 lentelėje nurodytus nuokrypius.

 

19 lentelė. Pylimų statybos maksimalus leistini nuokrypiai

 

Tikrinami parametrai

Leistini nuokrypiai

1 Pylimo išilgines ašies padėties

±50 cm

2 Grunto sutankinimo koeficiento sumažėjimo atveju, atsižvelgiant į visus tirtus kontrolinius pavyzdžius

10%

3 Pylimo viršaus pločio

+20 cm

–10 cm

4 Pylimo viršaus altitudes

+20 cm

–3 cm

5 Šlapiojo šlaito stiprinimo paviršiaus nelygumų

±1,5 cm

6 Šlapiojo šlaito koeficiento sumažėjimo

–3%

7 Pylimo bermų pločio

–10%

8 Pylimo bermų altitudes

+20 cm

–3 cm

 

324. Technologinė darbų kokybė tikrinama tokiais etapais:

324.1. trasos paženklinimas;

324.2. trasos paruošimas ir nusausinimas;

324.3. armens (augalinio sluoksnio) nukasimas;

324.4. pylimo pado paruošimas ir išlyginimas;

324.5. pylimų pado grunto savybės;

324.6. supilamo grunto savybės ir kokybė;

324.7. grunto sutankinimas pasluoksniui;

324.8. šlaitų ir viršaus paruošimas tvirtinti;

324.9. šlaitų ir viršaus tvirtinimas.

 

VIII. TVENKINIŲ ŽEMIŲ UŽTVANKOS

 

325. Tvenkinių žemių užtvankos projektuojamos ir statomos pagal STR 2.02.06:2004 „Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos“ [9.33].

 

IX. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

 

326. Juridiniai ir fiziniai asmenys, statant melioracijos statinius padarę žalą saugomoms teritorijoms, nekilnojamoms kultūros paveldo vertybėms ar esamiems inžineriniams statiniams, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

327. Ginčai dėl šio Reglamento taikymo sprendžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

______________