Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS vietos savivaldos Įstatymo 31 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-591
2013 m. liepos 24 d. Nr. 700
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. SV-S-281 9 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-591 (toliau – Įstatymo projektas) dėl toliau išdėstytų priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Žin., 1992, Nr. 33-1014) (toliau – Konstitucija) 119 straipsnyje nustatyta, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime (Žin., 2003, Nr. 19-828) konstatuota: „Savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų.“ Europos vietos savivaldos chartijos (Žin., 1999, Nr. 82-2418) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vietinės valdžios organai savarankiškai nustato savo vidinę administracinę struktūrą, atitinkančią vietinių gyventojų poreikius ir užtikrinančią veiksmingą valdymą. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija priimti sprendimus dėl seniūnijų steigimo, panaikinimo ir jų skaičiaus nustatymo, dėl pavadinimų seniūnijoms suteikimo ir jų keitimo, dėl teritorijų priskyrimo seniūnijoms, dėl seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ribų nustatymo ir keitimo, įvertinus gyventojų nuomonę. Šių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad savivaldybės tarybai turi būti palikta laisvė (diskrecija) pačiai spręsti, kaip geriau ir veiksmingiau organizuoti savivaldybei priskirtų funkcijų įgyvendinimą: perduoti seniūnijoms visas savivaldybės administracijos funkcijas ar tik dalį jų, plėsti seniūnijų tinklą savivaldybėje ar, atsižvelgiant į savivaldybės atliekamų funkcijų apimtį ir pobūdį bei įvertinus galimą naujų seniūnijų steigimo finansinę naštą, nuspręsti, jog veiksmingiau ir ekonomiškiau šias funkcijas įgyvendintų ne seniūnijos, bet kiti savivaldybės administracijos padaliniai. Taigi Įstatymo projekte siūlomas teisinis reglamentavimas, kai panaikinama teisė savivaldybių taryboms seniūnijų nesteigti, perduodant seniūnijos ir seniūno funkcijas įgyvendinti kitiems savivaldybės administracijos struktūriniams padaliniams, taip iš esmės nustatant pareigą įsteigti ne mažiau kaip vieną seniūniją, galimai prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintam savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principui ir yra nesuderinamas su Europos vietos savivaldos chartijos nuostatomis, laiduojančiomis savivaldybės tarybai teisę savarankiškai priimti sprendimus dėl vidinės administracinės struktūros atsižvelgiant į savivaldybių funkcijas, vietos sąlygas, gyventojų interesus, poreikius, savivaldybių turimus įsipareigojimus, materialinius ir finansinius išteklius.
2. Konstitucinis Teismas, 2002 m. sausio 14 d. nutarime (Žin., 2002, Nr. 5-186) aiškindamas Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatą kartu su Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalies ir 127 straipsnio 1 dalies nuostata, be kita ko, konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas savivaldybių veiklos savarankiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją suponuoja tai, kad jeigu savivaldybėms įstatymais arba kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numatomos ir šioms pareigoms reikalingos lėšos.
Nors Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad projektui įgyvendinti papildomų biudžeto lėšų nereikės, dėl Įstatymo projekto nuostatų, kurioms įsigaliojus kiekvienos savivaldybės taryba privalėtų steigti seniūnijas, kai kurios savivaldybės, šiuo metu neįsteigusios seniūnijų (pavyzdžiui, Neringos savivaldybė, Visagino savivaldybė, Alytaus miesto savivaldybė ir kai kurios kitos), tikėtina, patirtų papildomų išlaidų. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį seniūnijos veikla finansuojama iš savivaldybės biudžeto.
Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kad būtų išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas (Žin., 2004, Nr. 181-6708).
3. Pažymėtina, kad jeigu vadovaujantis Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti nuostata savivaldybėje būtų steigiama tik viena seniūnija, kurios aptarnaujama teritorija sutaptų su savivaldybės teritorija, steigti tokią seniūniją nebūtų tikslinga, turint omenyje, kad vienas iš Įstatymo projekto rengėjų nurodytų tikslų – užtikrinti gyventojams galimybę naudotis viešosiomis paslaugomis arčiau jų gyvenamosios vietos.
Finansų ministras,
pavaduojantis Ministrą Pirmininką Rimantas Šadžius
Teisingumo ministras,
pavaduojantis vidaus reikalų ministrą Juozas Bernatonis