Byla Nr. 17/2000
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 573 STRAIPSNIO (1994 M. GEGUŽĖS 17 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2002 m. kovo 4 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam konsultantui Dariui Karveliui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2002 m. vasario 21 d. išnagrinėjo bylą Nr. 17/2000 pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 573 straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas 2000 m. kovo 28 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija. – Žin., 1994, Nr. 44-805) 1 dalies 1 ir 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta piliečių teisė gauti socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šia konstitucine nuostata valstybė yra įpareigota nebloginti socialiai neapsaugotų asmenų, taip pat ir nedarbingų išlaikytinių, turtinės padėties, o 1994 m. gegužės 17 d. pakeitus CK 573 straipsnį ši padėtis buvo pabloginta.
CK 573 straipsnyje (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) nedarbingiems išlaikytiniams, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties, numatytos nelygios galimybės paveldėti turtą. Palikėjui nepareiškus valios, šiems asmenims atimta galimybė paveldėti kartu su pirmosios eilės įpėdiniais, o kai paveldima pagal testamentą, jie turi teisę į privalomąją palikimo dalį. Vadinasi, galimybės paveldėti priklauso ne nuo asmens statuso, bet nuo kitų aplinkybių. Pareiškėjo nuomone, testamento buvimas negali turėti įtakos nedarbingų įpėdinių ir išlaikytinių galimybei paveldėti turtą. CK 573 straipsnyje (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) nustatytos nelygios asmenų galimybės paveldėti, nes nedarbingų išlaikytinių teisė paveldėti priklauso nuo paveldėjimo būdo.
Dėl to pareiškėjui kyla abejonės, ar CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto V. Stankevičiaus rašytiniai paaiškinimai.
1. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Konstitucijoje paveldėjimo santykiai nereguliuojami. Jie reguliuojami įstatymais. Įstatymų leidėjo apsisprendimas keisti CK 573 straipsnio nuostatas sietinas su Konstitucijos priėmimu. Jo nuomone, priėmus Konstituciją iš esmės pasikeitė nuosavybės ir šeimos santykių teisinis reguliavimas.
2. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas privačios nuosavybės prioritetas, o jos 23 straipsnio 1 dalyje garantuotas nuosavybės neliečiamumas. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalį šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šeima ir nuosavybė Konstitucijoje įteisintos kaip svarbiausios visuomenės vertybės. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, todėl suinteresuoto asmens atstovas mano, jog paveldėjimą reguliuojančios teisės normos turėtų tarnauti privačios nuosavybės apsaugai, skatinti jos gausinimą, užtikrinti jos tęstinumą. Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis), todėl privačios nuosavybės išsaugojimas ir puoselėjimas turi ypatingą reikšmę visuomenėje. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, paveldint pagal įstatymą įpėdinių eilę lemia ne turto palikėjo, o įstatymų leidėjo valia. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į minėtas Konstitucijos nuostatas, tinkamiausiais įpėdiniais, galinčiais tęsti palikėjo turtinius teisinius santykius, išsaugoti bei gausinti jo sukurtą turtą, laikė vaikus (įvaikius), sutuoktinį, tėvus (įtėvius), kurie pagal CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą paveldėjo pirmąja eile.
3. Įstatymų leidėjas, CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatęs, kad pirmosios eilės įpėdiniai yra sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), siekė stiprinti šeimos santykius. Konstitucinės nuostatos, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, įgyvendinimas turėtų būti susijęs ne tik su šeimos, bet ir su paveldėjimo bei kitų santykių teisiniu reglamentavimu. CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto nuostatos suteikia sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) ir tėvams (įtėviams) vienodas galimybes paveldėti pagal įstatymą. Toks minėtų šeimos narių paveldėjimo santykių reglamentavimas stiprina jų tarpusavio ryšius.
4. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad Konstitucijos 52 straipsnyje numatytų valstybės socialinių garantijų negalima sieti su paveldėjimo teisiniais santykiais. Jo manymu, CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos teisės universiteto Civilinės ir komercinės teisės katedros doc. dr. P. Miškinio paaiškinimai.
konstatuoja:
1. Seimas 1994 m. gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo“ pakeitė šio kodekso 573 straipsnį ir jį išdėstė taip:
1) pirmosios eilės – mirusiojo vaikai (tarp jų ir įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai). Prie pirmosios eilės įpėdinių priskiriamas taip pat ir mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties;
2) antrosios eilės – mirusiojo senoliai iš tėvo ir iš motinos pusės, mirusiojo vaikaičiai, taip pat nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties. Išlaikytiniai nenušalina nuo paveldėjimo trečiosios, ketvirtosios ir penktosios eilės įpėdinių. Jeigu antrosios eilės įpėdiniai yra vien tik išlaikytiniai, jie paveldi kartu bei lygiomis dalimis su šaukiamosios paveldėti trečiosios, ketvirtosios ar penktosios eilės įpėdiniais;
3) trečiosios eilės – mirusiojo broliai ir seserys, provaikaičiai, proseneliai ir prosenelės iš tėvo ir iš motinos pusės;
4) ketvirtosios eilės – mirusiojo brolio ar sesers vaikai (sūnėnai ar dukterėčios), taip pat mirusiojo tėvo motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos) iš tėvo ir iš motinos pusės;
5) penktosios eilės – mirusiojo tėvo ar motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės) iš tėvo ir iš motinos pusės.
Antrosios eilės įpėdiniai šaukiami paveldėti pagal įstatymus tik, jei nėra pirmosios eilės įpėdinių arba jei šie nepriėmė palikimo ar jo atsisakė, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmosios eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (572 ir 575 straipsniai).
Trečiosios eilės įpėdiniai šaukiami paveldėti pagal įstatymus tik, jei nėra antrosios eilės įpėdinių, ketvirtosios eilės – jei nėra trečiosios eilės įpėdinių, penktosios eilės – jei nėra ketvirtosios eilės įpėdinių.
Palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai, proseneliai ir prosenelės, sūnėnai ir dukterėčios bei pusbroliai ir pusseserės paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus. Įvaikiai ir jų palikuonys, paveldint po įtėvio (įmotės) ar jų giminaičių mirties, prilyginami įtėvių vaikams ir jų palikuonims. Jie nepaveldi pagal įstatymus po savo tėvų ir kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo seserų pagal kilmę mirties.
Įtėviai ir jų giminaičiai, paveldint po įvaikio ar jo palikuonių mirties, prilyginami tėvams ir kitiems giminaičiams pagal kilmę. Įvaikio tėvai ir kiti jo aukštutinės linijos giminaičiai pagal kilmę nepaveldi pagal įstatymus po įvaikio ar jo palikuonių mirties.“
2. Pareiškėjas abejoja, ar CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams, nes nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties, neteko pagal CK 573 straipsnio (1964 m. liepos 7 d. redakcija) 3 dalį turėtos teisės paveldėti pagal įstatymą lygiomis dalimis kartu su pirmosios eilės įpėdiniais.
3. Seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam Civiliniam kodeksui, anksčiau galiojęs Civilinis kodeksas, taigi ir jo 573 straipsnis, neteko galios. Į Konstitucinį Teismą kreipėsi Panevėžio miesto apylinkės teismas, kuris CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktų konstitucingumu suabejojo nagrinėdamas civilinę bylą. Teismas sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas išspręs, ar CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktai neprieštarauja Konstitucijai.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Formuluotė „yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, bet ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta (Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas).
Pažymėtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismui kreipusis su prašymu ištirti, ar ginčijama nuostata (nors ji yra panaikinta) neprieštarauja Konstitucijai, o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos teismui kilusios abejonės dėl teisės akto konstitucingumo. Nepašalinus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo ir pritaikius tokį aktą, sprendžiant bylą galėtų būti pažeistos asmens teisės.
4. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar CK 573 straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo numatyta, kad nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties, paveldi pagal įstatymą kartu su pirmosios eilės įpėdiniais, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams.
5. Tiriant CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, būtina išsiaiškinti paveldėjimo instituto konstitucinę prasmę.
Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga. Šios Konstitucijos nuostatos reiškia ir tai, kad savininkas turi teisę pareikšti savo valią, kam nuosavybė atiteks po jo mirties, o tais atvejais, kai tokia valia nėra pareikšta, teisę į tai, kad po jo mirties nuosavybę paveldės įstatymu nustatyti įpėdiniai.
Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas aiškinant sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo ir ypač konstitucinių nuostatų, įtvirtinančių, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, nustatančių valstybės pareigą saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, tėvų teisę ir pareigą iki pilnametystės savo vaikus išlaikyti, vaikų pareigą globoti tėvus senatvėje ir tausoti jų palikimą (Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2, 6 ir 7 dalys), valstybės pareigą įstatymu ginti nepilnamečius vaikus (Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalis), įtvirtinančių konstitucines žmogaus teises bei jų prigimtinį pobūdį (Konstitucijos 18 straipsnis) ir kt., kontekste konstatuotina, kad paveldėjimo teisės institutas kyla iš Konstitucijos. Konstitucija garantuoja paveldėjimo teisę.
Pagal Konstituciją paveldėjimo santykiai turi būti reguliuojami tik įstatymais. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas šiuos santykius, privalo paisyti Konstitucijos principų ir normų. Tai inter alia reiškia, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį, viena vertus, būtų paneigta palikėjo valia palikti nuosavybę kaip palikimą kitiems asmenims, kita vertus, nesant pareikštos palikėjo valios, prioritetas būtų teikiamas ne asmenims, susijusiems su palikėju Konstitucijoje įtvirtintais šeimos, tėvų ir vaikų ryšiais, bet kitiems. Pažymėtina, kad reguliuodamas paveldėjimo santykius įstatymų leidėjas turi užtikrinti pusiausvyrą tarp asmens teisės palikti nuosavybę kitiems asmenims ir kitų Konstitucijos ginamų vertybių.
6. Pagal CK 573 straipsnio (1964 m. liepos 7 d. redakcija) 3 dalį įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal įstatymą, buvo ir nedarbingi asmenys, kurie mirusiojo buvo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties. Jie turėjo teisę paveldėti su šaukiamos paveldėti eilės (taigi ir pirmosios eilės) įpėdiniais. Vadinasi, išlaikymas lėmė tai, kad minėti nedarbingi išlaikytiniai turėjo teisę į asmens, kurio buvo išlaikomi, palikimo dalį. Šią teisę tokie nedarbingi išlaikytiniai turėjo net ir tada, kai testamentu jiems nebūdavo paliekama jokio turto: pagal CK 576 straipsnio 1 dalį (joje nustatytas teisinis reguliavimas liko toks pat ir 1994 m. gegužės 17 d. pakeitus CK 573 straipsnį) nepriklausomai nuo testamento turinio jie turėjo teisę paveldėti privalomąją palikimo dalį. Minėti nedarbingi palikėjo išlaikytiniai turėjo teisę paveldėti kartu su pirmosios ar kitos šaukiamos paveldėti eilės įpėdiniais nepriklausomai nuo to, ar jie buvo palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), ar jie nebuvo susiję su palikėju šeimos, tėvų ir vaikų ryšiais. Tokie asmenys turėjo teisę paveldėti nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu būdavo grindžiami išlaikymo santykiai. Taigi nedarbingų išlaikytinių, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties, bet nebuvo palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), teisė paveldėti kartu su pirmosios ar kitos šaukiamos paveldėti eilės įpėdiniais ribojo palikėjo vaikų (įvaikių), sutuoktinio, tėvų (įtėvių) teisę paveldėti palikėjo nuosavybę.
Pagal CK 573 straipsnį (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties, buvo priskirti prie antrosios eilės įpėdinių. Nedarbingi išlaikytiniai turėjo teisę paveldėti pagal įstatymą tik nesant pirmosios eilės įpėdinių arba jei šie nepriėmė palikimo ar jo atsisakė, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmosios eilės įpėdinių buvo atimta paveldėjimo teisė (572 ir 575 straipsniai). Taigi pagal CK 573 straipsnį (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) nedarbingi išlaikytiniai jau neturėjo teisės paveldėti su pirmosios eilės įpėdiniais.
7. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta:
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstitucija garantuoja paveldėjimo teisę. Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinta savininko teisė palikti nuosavybę kaip palikimą. Pareiškėjo nurodytos CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies nuostatos iš esmės reiškia, kad, nesant pareikštos palikėjo valios, nedarbingiems išlaikytiniams, kurie su palikėju nebuvo susiję šeimos, tėvų ir vaikų ryšiais, nėra teikiamas prioritetas tokiais ryšiais su palikėju susijusių asmenų – jo vaikų (įvaikių), sutuoktinio, tėvų (įtėvių) atžvilgiu. Ta aplinkybė, kad palikėjas išlaikė nedarbingą asmenį, savaime nesuponuoja tokio asmens teisės į palikimą.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad CK 573 straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo numatyta, kad nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties, paveldi pagal įstatymą kartu su pirmosios eilės įpėdiniais, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.
8. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“
Šiose Konstitucijos nuostatose yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Tai – formalios teisinės lygybės principas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas paveldėjimo santykius, gali šį reguliavimą diferencijuoti pagal tai, kokiais šeimos ar giminystės ryšiais tam tikri asmenys buvo susiję su palikėju.
Minėta, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį, viena vertus, būtų paneigta palikėjo valia palikti nuosavybę kaip palikimą kitiems asmenims, kita vertus, nesant pareikštos palikėjo valios, prioritetas būtų teikiamas ne asmenims, susijusiems su palikėju Konstitucijoje įtvirtintais šeimos, tėvų ir vaikų ryšiais, bet kitiems. Vien ta aplinkybė, kad palikėjas išlaikė nedarbingą asmenį, savaime nėra pagrindas įstatymu nustatyti, kad nedarbingas išlaikytinis turi teisę paveldėti pagal įstatymą kartu su pirmosios eilės įpėdiniais.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad CK 573 straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo numatyta, kad nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties, paveldi pagal įstatymą kartu su pirmosios eilės įpėdiniais, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.
9. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“
Pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyta valstybės pareiga laiduoti teisę į socialinę paramą jos reikalingiems asmenims, tuo tarpu CK 573 straipsnyje (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) buvo reguliuojami ne valstybės laiduojamos teisės į socialinę paramą, bet paveldėjimo santykiai.
Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 52 straipsnyje reguliuojami kitokie santykiai, negu CK 573 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gegužės 17 d. redakcija), darytina išvada, kad CK 573 straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo numatyta, kad nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties, paveldi pagal įstatymą kartu su pirmosios eilės įpėdiniais, neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 573 straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo numatyta, kad nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties, paveldi pagal įstatymą kartu su pirmosios eilės įpėdiniais, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė