LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO ATASKAITOS PATVIRTINIMO
2004 m. vasario 9 d. Nr. 142
Vilnius
Įgyvendindama Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo“ (Žin., 1995, Nr. 60–1501), 44 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
2. Pavesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai organizuoti 1 punkte nurodytos ataskaitos vertimą į anglų kalbą, o Užsienio reikalų ministerijai – nustatytąja tvarka pateikti ataskaitą Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetui.
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2004 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 142
JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO ATASKAITA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
ĮVADAS
1. Vadovaudamasi Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, prie kurios Lietuvos Respublika prisijungė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 8 d. potvarkiu Nr. 11p ir kuri 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimo buvo ratifikuota įstatymu Nr. I-983, 44 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1540 „Dėl pranešimų pagal Jungtinių Tautų žmogaus teisių apsaugos konvencijas, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, rengimo ir pateikimo tvarkos patvirtinimo ir komisijų sudarymo“, Lietuvos Respublika teikia Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitą (toliau vadinama – Ataskaita).
2. Ataskaitoje pateikiama informacija apie 2001–2003 metais valstybės vykdytas priemones siekiant įgyvendinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatas, stengiamasi objektyviai ir visapusiškai apžvelgti vaikų gyvenimo pokyčius Lietuvoje.
3. Ataskaita parengta pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto priimtus bendruosius pasiūlymus dėl valstybių narių rengiamų periodinių ataskaitų. Taip pat atsižvelgta į Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto 2001 m. sausio 16 d. pateiktas išvadas dėl Įžanginės Lietuvos ataskaitos apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą. Prie Ataskaitos rengimo prisidėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Kultūros ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Teisingumo ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas ir Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija „Gelbėkit vaikus“.
Vaikų skaičius
4. Nuo 1990 metų iki 2003 metų pradžios Lietuvoje vaikų sumažėjo 194,4 tūkstančio, arba 20 procentų. Ypač sumažėjo ikimokyklinio amžiaus vaikų – net 38 procentais, o vyresnių (15–17 metų) vaikų dėl ankstesniais metais buvusio palyginti didelio gimstamumo kol kas dar gausėja. Nuo 2000 metų vaikų kasmet sumažėja vidutiniškai po 25 tūkstančius. 2003 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 802 tūkstančiai vaikų iki 18 metų. Tai sudarė 23 procentus visų gyventojų. Trečdalis vaikų yra ikimokyklinio amžiaus.
Gimstamumas
6. Vaikų skaičiaus ir jų dalies, palyginti su bendru gyventojų skaičiumi, kitimą lemia gimstamumo lygis ir jo pokyčiai. Nuo 1991 metų gimstamumas nuolat mažėja. 2002 metais gimė tik 30 tūkstančių vaikų, t. y. 4 tūkstančiais mažiau negu 2000 metais ir 27 tūkstančiais mažiau negu 1990 metais. 1995 metais 1000 gyventojų teko 11,4 naujagimio, o 2002 metais – vos 8,6. Tai apskritai žemiausias kada nors buvęs gimstamumo lygis šalyje. Vidutinis vaikų, kuriuos moteris pagimdė per visą savo gyvenimą (suminis gimstamumo rodiklis), skaičius sumažėjo nuo 1,55 vaiko 1995 metais iki 1,24 vaiko 2002 metais.
Pastaraisiais metais vis dar mažėja vaikų, kurie šeimoje gimė pirmieji ar antrieji, o tokių, kurie gimė tretieji ar paskesni, skaičius jau kelerius metus yra panašus: 2002 metais didesnio eiliškumo vaikų buvo 17,5 procento (1995 metais – 15 procentų).
Vis daugiau gimsta nesantuokinių vaikų. 2002 metais, palyginti su 1995 metais, vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, dalis padidėjo nuo 12,8 iki 27,9 procento. Daugelis vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams (apie 65 procentus), registruojami pagal motinos pareiškimą.
7. Gausėja nepilnų šeimų, dažniausiai susidedančių iš motinos ir vaikų, retai – iš tėvo ir vaikų. Po ištuokos su vienu iš tėvų 2002 metais liko 10,4 tūkstančio vaikų.
II. BENDROSIOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS
9. Ataskaitiniu laikotarpiu Lietuvoje priimti, pakeisti ar papildyti teisės aktai, reglamentuojantys vaiko teisių apsaugą.
10. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864), neteko galios Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas. Šeimos teisei naujajame teisės akte skirta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečioji knyga. Šios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reguliavimo principus ir reglamentuoja ne tik santuokos sudarymo, galiojimo, nutraukimo pagrindus, tvarką ir sutuoktinių tarpusavio santykius, bet ir įtvirtina vaiko gimimo registravimo momento, kilmės nustatymo gynimo, įvaikinimo sąlygų ir tvarkos pagrindines nuostatas. Naujajame Kodekse yra atskiras skirsnis, įtvirtinantis vaikų teises ir pareigas, įtrauktos svarbios normos, nustatančios nepilnamečių vaikų ir vieno iš sutuoktinių teisės į gyvenamąją patalpą garantijas, įvedama nauja sąvoka „šeimos turtas“ (šiam turtui taikomas specialus teisinis režimas), reglamentuojami vyro ir moters, įregistravusių savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, turtiniai santykiai, įtrauktos teisės normos, pripažįstančios santuokos sudarymą bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka, įtvirtinamas vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, lygiateisiškumas, reglamentuojamos kitos šeimos ir vaikų teisės ir pareigos. Žr. Ataskaitos dalį „Pilietinės teisės ir laisvės“, Konvencijos 5, 18, 27 straipsnių komentarus.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pirmojoje knygoje įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios šeimos teisiniams santykiams taikytiną teisę, t. y. teisę, kuri turi būti taikoma užsienio elementą turintiems santykiams. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pirmojoje knygoje daromos nuorodos į 1961 metų Hagos konvenciją dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje ir 1973 metų Hagos konvenciją dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės.
11. Nuo 2003 m. sausio 1 d. pradėjo galioti naujas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX-743).
12. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, įtvirtinančiam naujus šeimos teisės institutus, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksui, tobulinama teismų praktika nagrinėjant ginčus dėl vaikų bei kitas su šeimos teise susijusias bylas. Siekdamas nustatyti, ar teismai, nagrinėdami ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyrium, teisingai taiko materialinės ir procesinės teisės normas, kokie pažeidimai ir klaidos daromi, duoti rekomendacijas dėl įstatymo taikymo ir aiškinimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2002 m. birželio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ ir patvirtino Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalgą, kurioje taip pat analizuojamas teismų vaidmuo, ar pakankamai dėmesio skiriama tam, kad būtų sužinomi vaiko norai, kad į juos būtų atsižvelgiama, nustatomas vaiko interesų turinys, vaiko padėtis procese aiškinantis teisiškai reikšmingus faktus, renkant įrodymus, įteikiant šaukimus, pranešimus ir kitus dokumentus, kai vienas iš tėvų gyvena užsienyje.
13. Įsigalioję naujieji Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas taip pat lėmė tai, kad teismas, šalia savo pagrindinės funkcijos – ginčų sprendimo, – pradėjo atlikti ir apsaugines funkcijas, nesusijusias su ginčų dėl teisės sprendimu, tačiau reikšmingas asmenų teisių apsaugai (leidimų išdavimas, faktų ir pareiškimų patvirtinimas, turto administravimo kontrolė, paveldėjimo procedūrų taikymas ir panašiai). Ypač svarbus teismo vaidmuo apsaugant vaikų, neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų, sutuoktinių teises. Todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas suvienodinti įstatymų taikymo praktiką nagrinėjant bylas dėl teismo leidimų išdavimo, 2003 m. birželio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 41 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant bylas dėl teismo leidimų išdavimo pagal Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriaus taisykles“ ir nutarė aprobuoti tokių bylų nagrinėjimo apibendrinimo apžvalgą.
14. Teismai, nagrinėdami bylas, be kitų teisės šaltinių, atsižvelgia ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtas šio Teismo nutartis. Tai nėra privalomas, tačiau labai svarbus teisės šaltinis nagrinėjant bylas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimai, susiję su vaiko teisėmis, bus aptariami šioje Ataskaitoje.
15. Vykdant baudžiamosios sistemos reformą Lietuvoje, buvo parengti ir nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo trys kodeksai: Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785) ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (patvirtintas Lietuvos Respublikos 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994). Juose reguliuojami nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės, procesinių teisių ir garantijų, jiems paskirtų baudžiamųjų bausmių atlikimo klausimai. Žr. Konvencijos 37 ir 40 straipsnių komentarus.
16. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926. Žr. Konvencijos 32 straipsnio komentarą.
17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pagrindu buvo priimti nauji teisės aktai vaiko teisių apsaugos srityje.
18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 405 patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai, reglamentuojantys likusio be tėvų globos vaiko globos (rūpybos) organizavimo principus, vaiko globėjo (rūpintojo) atrankos, pasirengimo, skyrimo, atleidimo arba nušalinimo nuo pareigų, vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir pasibaigimo tvarką. Priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 1037 „Dėl Šeimynų nuostatų patvirtinimo“, reglamentuojantis šeimynų, kaip globos (rūpybos) formų, kai šeimos aplinkoje globojami 6 ir daugiau be tėvų globos likusių vaikų, steigimo, vaikų apgyvendinimo šeimynose, šeimynų finansavimo, likvidavimo ir šeimynų gyvenamosios vietos keitimo tvarką.
Šiais teisės aktais siekiama sudaryti išankstines teisines sąlygas vaikų globos šeimose pirmumui prieš vaikų globą institucijose.
19. Lietuvai 1997 metais ratifikavus Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, 2000 m. rugpjūčio 1 d. buvo įsteigta Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1674 patvirtinti Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 1422 patvirtinta Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarka.
20. Nuo 2001 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. 134 likviduota Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jos vykdytos įvaikinimo funkcijos perduotos Įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Funkcijos, susijusios su informacijos apie vaikus kaupimu, sisteminimu, analize ir metodiniu vadovavimu rajonų (miestų) savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų darbui, perduotos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Vaiko teisių priežiūros ir kontrolės funkcija priskirta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, įsteigtos 2000 m. rugsėjo 1 d., kompetencijai.
21. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983 patvirtinti Bendrieji vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatai, kurie pakeitė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintus Rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybų bendruosius nuostatus. Pagal naujuosius Nuostatus savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba savivaldybės teritorijoje įgyvendina pagrindines Vaiko teisių konvencijos nuostatas, vykdo vaiko teisių apsaugą, įstatymų nustatyta tvarka gina vaiko teises ir teisėtus interesus, organizuoja ir prižiūri likusių be tėvų globos vaikų globą (rūpybą), atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teismuose, organizuoja prevencinį darbą su vaiko tėvais, atlieka kitas joms pavestas funkcijas.
22. Ataskaitiniu laikotarpiu Lietuva prisijungė prie kelių toliau nurodytų tarptautinių konvencijų ir protokolų, kurių tikslas – gerinti vaiko teisių apsaugą dokumentų reglamentuojamose srityse. Daugelis konvencijų ratifikuota vykdant Lietuvos Respublikos derybinėje pozicijoje „Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse“ prisiimtus įsipareigojimus ir Europos Sąjungos acquis įgyvendinimo priemonių planą.
Lietuvos Respublikos 2001 m. kovo 23 d. įstatymu Nr. IX-229 ratifikuota Konvencija dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės, priimtas Lietuvos Respublikos 2002 m. balandžio 2 d. įstatymas Nr. IX-831 dėl Konvencijos dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo ratifikavimo. Šių konvencijų vykdymą pagal kompetenciją užtikrina Teisingumo ministerija.
Lietuvos Respublikos 2001 m. rugpjūčio 2 d. įstatymu Nr. IX-484 ratifikuota Konvencija dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskirta centrine įstaiga Konvencijoje numatytoms funkcijoms vykdyti.
Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. IX-793 ratifikuota Konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Centrine institucija, atsakinga už Konvencijoje numatytų funkcijų vykdymą, paskirta Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Priimtas Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 12 d. įstatymas Nr. IX-1194 dėl Europos konvencijos dėl sprendimų, susijusių su vaikų globa, pripažinimo ir vykdymo bei vaikų globos atnaujinimo ratifikavimo. Centrine įstaiga Konvencijoje numatytoms funkcijoms vykdyti paskirta Teisingumo ministerija.
Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 12 d. įstatymu Nr. IX-1196 ratifikuotas 1989 metų Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 2000 metų fakultatyvinis protokolas dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose.
Lietuvos Respublikos 2003 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. IX-1396 ratifikuota Konvencija dėl nepriimtino vaikų darbo uždraudimo ir neatidėliotinų veiksmų tokiam darbui panaikinti.
Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 22 d. įstatymu Nr. IX-1525 ratifikuotas Protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantis Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą.
Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. IX-1686 ratifikuota 1996 metų Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje.
2004 metais numatoma ratifikuoti kitą 1989 metų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2000 metų fakultatyvinį protokolą dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos.
23. Vaikai (asmenys iki 18 metų) dėl ypatingos savo padėties (neveiksnumo) yra išskirtinė asmenų grupė, turinti įvairių poreikių, bet dėl savo fizinio ir psichinio nebrandumo nesugebanti savęs apginti. Už vaiko gerovės užtikrinimą atsako ne tik šeima, bet ir valstybė. Vaiko teisių apsauga turi būti visų valstybės bei savivaldybių institucijų ir visų valstybės tarnautojų rūpestis bei prioritetas. Todėl Lietuvoje tobulinamas vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimas ir jos koordinavimo mechanizmas tiek centrinės, tiek vietos valdžios (savivaldybių) lygmeniu.
24. Rūpindamasis geresniu vaiko teisių apsaugos politikos koordinavimu, Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. rugsėjo 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 59, 61 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. IX-1094, kuriuo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė priskiria vienos ministerijos kompetencijai vaiko teisių apsaugos valdymo sritį. Vykdydama šį įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 194 vaiko teisių apsaugos valdymo sritį priskyrė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir nustatė kitų ministerijų kompetenciją. Švietimo ir mokslo ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai, Teisingumo ministerijai ir Sveikatos apsaugos ministerijai nustatytos papildomos funkcijos, susijusios su vaiko teisių apsaugos įgyvendinimu. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje nuo 2002 m. spalio 1 d. įsteigtas Šeimos, vaikų ir jaunimo departamentas, kuriame yra 2 skyriai: Paramos šeimai skyrius bei Vaikų ir jaunimo skyrius. Pastarajam pavesta koordinuoti vaikų ir jaunimo teisių apsaugos politikos įgyvendinimą.
25. Pagal 24 punkte nurodytąjį nutarimą ypač daug dėmesio skirtina valstybės ir savivaldybių institucijų bendradarbiavimui, informacijos vaiko teisių apsaugos klausimais kaupimui. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl statistinės informacijos apie vaikus projektą, kurį numatoma pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinti 2004 metais.
26. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2003 metais pradėjo įgyvendinti iš Pasaulio banko paskolos finansuojamą strateginės partnerystės su savivaldybėmis projektą, pagal kurį 2004 metais savivaldybėse bus įsteigtas socialinės paramos, socialinės rizikos šeimų, likusių be tėvų globos vaikų ir kitų duomenų registras, kartu bus sudaromos galimybės gauti informaciją ir keistis ja tarp savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų, savivaldybių socialinės paramos skyrių ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Tai padės Lietuvos Respublikos Vyriausybei kontroliuoti ir vertinti socialinės politikos įgyvendinimą vietos valdžios (savivaldybių) lygmeniu.
27. Galima teigti, kad vykdoma Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto rekomendacija įsteigti Lietuvos Respublikos Vyriausybėje centrinį institutą, kuris būtų atsakingas už vaikų teisių klausimus, koordinuotų veiksmus tarp įvairių ministerijų, taip pat tarp centrinės ir vietos valdžios (savivaldybių), užtikrintų geresnį bendradarbiavimą ir vykdomos politikos koordinavimą, įskaitant ir bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis.
28. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. rugsėjo 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. IX-1095, pagal kurį vaikų ir jaunimo teisių apsauga, užuot buvusi priskirta (ribotai savarankiška) savivaldybių funkcija, nuo 2003 m. sausio 1 d. tapo valstybine (perduota savivaldybėms) funkcija. Šiai funkcijai įgyvendinti 2003 metais skirta 6,67 mln. litų, iš jų 1 mln. litų numatyta 25 naujoms pareigybėms savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybose steigti. 2002 metais savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyboms finansuoti iš savo biudžetų lėšų skyrė daugiau kaip 5 mln. litų paprastųjų išlaidų. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos – tai savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai, kurių kompetencijai priskirta daug ir įvairių funkcijų vaiko teisių apsaugos srityje. Atliekamų funkcijų ypač pagausėjo įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksui, Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui ir Lietuvai ratifikavus tarptautines konvencijas, susijusias su šeimos santykiais ir vaiko teisių apsauga. Tuo tikslu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1179 patvirtinta Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa, pagal kurią skiriama papildomų lėšų savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojų kvalifikacijai tobulinti, darbui su globėjų (rūpintojų) šeimomis ir globai (rūpybai) šeimoje gerinti, skiriama lėšų papildomoms pareigybėms įsteigti ir tarnybų infrastruktūrai gerinti.
29. Atsižvelgdamas į 2002 m. gegužės 11 d. Niujorke vykusios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Specialiosios sesijos metu priimtas rekomendacijas dėl nacionalinių planų vaikų klausimais parengimo, Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. IX-1569 patvirtino Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją, kurioje pateikiami pagrindiniai vaiko gerovės politikos principai ir vertybės. Remiantis tais principais ir vertybėmis, konstatuojamos pagrindinės vaiko gerovės problemos Lietuvoje, numatomi pagrindiniai vaiko gerovės politikos tikslai artimiausiam dešimtmečiui pagrindinėse vaiko aprūpinimo, vaiko dalyvavimo ir vaiko apsaugos srityse, nurodomos vaiko gerovės politikos įgyvendinimo strateginės gairės. Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos pagrindu iki 2004 m. balandžio 30 d. numatoma parengti Vaiko gerovės valstybės politikos strategiją bei pateikti pasiūlymus dėl analizės ir stebėsenos (monitoringo) sistemos sukūrimo.
30. Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) daugiašalėje 2003–2005 metų tikslinėje programoje, pagal kurią Lietuvai skiriama parama vaiko teisių propagavimui ir specialistų kvalifikacijos tobulinimui. Naudojant teikiamos paramos lėšas, numatyta parengti ir išleisti lietuvių kalba Praktinį vadovą dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos taikymo, organizuoti vaiko teisių apsaugos srityje dirbančių specialistų mokymą.
31. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. IX-1185 patvirtino Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje planą, kurio 8 skyrius, siekiant geresnės vaiko teisių apsaugos, skirtas priemonėms vaiko teisėms ginti. Pagal šį planą numatyta 2004–2005 metais skirti lėšų vaikų, patyrusių smurtą, reabilitavimo sistemai sukurti (nuo smurto nukentėjusių vaikų reabilitacijos koncepcijos, įstatymų projektams parengti, įstatymams įvertinti, informacijos apie nuo smurto nukentėjusių vaikų reabilitaciją kampanijai organizuoti, mokymui apie nuo smurto nukentėjusių vaikų reabilitaciją organizuoti).
32. Siekiant užtikrinti vaikų teisių apsaugą ir išspręsti kai kurias problemas (smurto, priežiūros nebuvimo, narkotikų ir alkoholio vartojimo bei kitas), patvirtintos ir vykdomos tęstinės programos, kurias kartu įgyvendina tiek Vyriausybės institucijos, tiek nevyriausybinės organizacijos.
33. 2003 metais buvo toliau įgyvendinama Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 29. Žr. Konvencijos 19 straipsnio komentarą.
34. Įgyvendinamas socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 125 patvirtintas neatidėliotinų veiksmų kovai su smurtu prieš vaikus priemonių planas. Pagal šį planą plėtojamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Teisingumo ministerijos ir kitų institucijų bendradarbiavimas. Daugiausia dėmesio skiriama visuomenės švietimui, specialistų atsakomybės didinimui ir žinybų bendradarbiavimui siekiant apginti vaikus nuo smurto ir nustatyti smurto atvejus. Žr. Konvencijos 19 straipsnio komentarą.
35. Nacionaliniu lygmeniu sprendžiant priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų, augančių probleminėse šeimose, socialines problemas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 731 patvirtinta ir pradėta įgyvendinti Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2002–2004 metų programa. Žr. Konvencijos 18 straipsnio komentarą.
36. Siekiant gerinti vaikų užimtumą, ugdyti jų saviraišką, stiprinti ugdymo institucijų ryšius su vietos bendruomene, didinti rizikos grupės vaikų adaptacijos ir resocializacijos visuomenėje galimybes ataskaitiniu laikotarpiu, toliau įgyvendinama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 560 patvirtinta Vaikų vasaros poilsio organizavimo ir finansavimo programa ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 197 patvirtinta Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalinė programa.
37. 2000–2002 metais buvo įgyvendinama Nepilnamečių kriminalinės justicijos programa, sudaryta Jungtinių Tautų vystymo programos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 17 d. susitarimu. Žr. Konvencijos 40 straipsnio komentarą.
38. 1999–2003 metais buvo įgyvendinama Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 970. Žr. Konvencijos 33 straipsnio komentarą.
39. Buvo įgyvendinama Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 1998–2003 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 202. Programa skirta sudaryti sąlygas plėtoti socialines paslaugas savivaldybėse ir regionuose – užtikrinti gyventojams galimybę naudotis socialinėmis paslaugomis, skatinti nevyriausybinių organizacijų, teikiančių socialines paslaugas, savivaldybių institucijų, užsienio partnerių, regionų bendradarbiavimą. 2003 metais iš 27 finansuotų ir įgyvendintų projektų 9 projektai buvo skirti socialinės rizikos šeimoms ir vaikams (skirta 1,52 mln. litų).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtinta Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2004–2006 metų programa, kuri bus įgyvendinama 2004–2006 metais.
40. Čia nurodytos Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomos vaikų gerovei skirtos programos, finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto:
| EEil. Nr. |
Programos pavadinimas |
Lėšos, tūkst. litų |
||
| 2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
||
| 1. |
Perinatologijos programa |
343 |
79,9 |
280,14 |
| 2. |
Lietuvos Respublikos vaikų klausos ir kalbos pa-kenkimų diagnostikos ir reabilitacijos programa |
344,5 |
95,3 |
255,4 |
| 3. |
Valstybinė sutrikusio vystymosi vaikų sveikatos programa |
214,7 |
199,5 |
61,3 |
| 4. |
Naujagimių ir vaikų chirurgijos plėtojimas 2000–2001 metais |
868,3 |
962 |
753,2 |
| 5. |
Lietuvos gyventojų genofondo struktūros, defektų ir apsaugos programa |
9,25 |
258,6 |
315 |
| 6. |
Burnos sveikatos programos Vaikų dantų ėduonies profilaktikos paprogramė |
70 |
106,5 |
60 |
| 7. |
Kūdikių ir vaikų iki 3 metų mitybos gerinimo programa |
63,9 |
13,4 |
– |
| 8. |
Reanimacijos, intensyvios terapijos ir anesteziologinės pagalbos vaikams gerinimo programa |
424,1 |
– |
– |
|
|
|
Lėšos, tūkst. litų |
||
| 2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
||
| A. |
Iš viso 2000 metais išleista Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų su vaikų gerove susijusioms programoms finansuoti |
2337,75* |
|
|
| B. |
Iš viso 2001 metais išleista Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų su vaikų gerove susijusioms programoms finansuoti |
|
1715,2 |
|
| C. |
Iš viso 2002 metais suplanuota Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų su vaikų gerove susijusioms programoms finansuoti |
|
|
1725 |
| D. |
Sveikatos apsaugos ministerijai skirti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
137855 |
140297 |
138886 |
––––––––––––––––
*Iš jų 2106,6 tūkst. litų valstybės kapitalo investicijų skirta iš Privatizavimo fondo.
(Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys)
Taip pat įgyvendinama Tarptautinė Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) remiama programa dėl skydliaukės ligų, susijusių su jodo apykaitos sutrikimais, paplitimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Apie minėtas programas plačiau žr. Ataskaitos dalyje „Sveikatos apsauga ir gerovė“.
41. Vykdydama švietimo finansavimo reformą, Švietimo ir mokslo ministerija parengė Bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo reformos nuostatas, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1520. Jose numatyta nuo 2002 metų pradžios įgyvendinti principą „pinigai paskui mokinį“, t. y. nustatyti moksleivio krepšelį.
Moksleivio krepšelis – tai tikslinės valstybės lėšos, skirtos vaiko ugdymui finansuoti. Jį sudaro lėšos mokytojų atlyginimams, socialiniam draudimui, taip pat pedagogų kvalifikacijai tobulinti, mokytojams pavaduoti, vadovėliams, techninėms ir vaizdinėms mokymo priemonėms įsigyti, valdymo išlaidoms, mokyklos bibliotekai, pedagoginei, socialinei ir psichologinei pagalbai skirtos lėšos. Įgyvendinus švietimo finansavimo reformą, lėšos mokyklų steigėjams bus skiriamos pagal moksleivių skaičių.
Šia finansavimo reforma siekiama gerinti švietimo paslaugų kokybę, sudaryti galimybes teikti asmenims švietimo paslaugas pagal jų gebėjimus ir poreikius, sukurti skaidrią švietimo finansavimo sistemą, sudaryti galimybę tėvams ir moksleiviams pasirinkti mokymo įstaigą, racionaliau sutvarkyti bendrojo lavinimo mokyklų tinklą, skatinti mokyklų konkurenciją, sudaryti vienodas galimybes kaimo ir miesto vaikams įgyti gerą išsilavinimą, mažinti mokyklos nelankančių vaikų skaičių, stiprinti mokyklų finansinį savarankiškumą.
42. Nuo 2000 metų pradinėse klasėse taikoma Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nagrinėjimo pradinėse mokyklose metodika.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos dėstymas įtrauktas į visas mokytojų rengimo programas.
Lietuvos aukštosiose mokyklose Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija įtraukta į dėstomų būsimiesiems socialiniams pedagogams, socialiniams darbuotojams privalomųjų dalykų turinį.
Aukštųjų mokyklų, rengiančių teisininkus, mokymo programose Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija taip pat įtraukta į dėstomų dalykų turinį.
Kitų studijų krypčių studentai gali pasirinkti dalyką (dažniausiai teisės pagrindų), kuriame dėstoma Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija.
43. Švietimo ir mokslo ministerija visus ministro įsakymais patvirtintus dokumentus (bendruosius ugdymo planus, ministerijos strateginius ir metinius planus, metines ataskaitas ir kita) skelbia Švietimo ir mokslo ministerijos interneto tinklalapyje, svetainėje „IS mokykla“ bei svetainėje „Svarstome“, informaciniame biuletenyje „Valstybės žinios“, ministerijos informaciniame leidinyje „Švietimo naujienos“. Pateikiami ne tik patvirtinti dokumentai, bet ir svarstytini jų projektai. Taigi pedagoginė visuomenė, moksleiviai, jų tėvai, kiti Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie domisi švietimu, gali ne tik susipažinti su rengiamais ir galiojančiais vaiko teisių dokumentais, ataskaitomis, bet ir pareikšti savo nuomonę.
44. Kasmet Švietimo ir mokslo ministerija leidžia ataskaitą Lietuvos gyventojams apie švietimo sistemos būklę. Jau išėję trys raporto (ataskaitos) „Lietuvos švietimas“ leidiniai (2000, 2001 ir 2002 metais). Rengiamas ir trumpasis variantas, kuris verčiamas ir į anglų kalbą. Švietimo būklės raportai (ataskaitos) leidžia švietimo darbuotojams, mokslininkams, vadybininkams, politikams ir visiems, kurie domisi švietimu, ne tik gauti informaciją apie švietimo būklę Lietuvoje, bet ir sekti ryškiausius švietimo pokyčius.
Viešai švietimo darbuotojams pristatomos įvairių švietimo tyrimų ataskaitos, egzaminų rezultatų analizės, kai kurių vykdomos švietimo reformos darbų rezultatai. Jie taip pat skelbiami internete, leidinyje „Švietimo naujienos“, per televiziją, žiniasklaidą, leidžiami atskirais leidiniais.
III. VAIKO TEISIŲ ĮGYVENDINIMO APŽVALGA PAGAL KONVENCIJOS STRAIPSNIUS VAIKO SĄVOKA
1 straipsnis. vaiko sąvoka
45. Pagal Lietuvos teisę asmuo tampa pilnametis sulaukęs 18 metų. Tam tikrais įstatymų numatytais atvejais ir 18 metų sulaukusiam asmeniui taikomos papildomos garantijos, arba jaunesniems nei 18 metų asmenims suteikiamos tokios pat teisės ir pareigos kaip pilnamečiam asmeniui.
46. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nepilnamečiais laikomi vaikai iki 18 metų.
Nepilnametis, sulaukęs 16 metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu (emancipuotas), jeigu yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas.
47. Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės aktai nustato tam tikrą amžių, nuo kurio asmenys gali:
savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma, – iki 14 metų. Už nepilnamečius iki 14 metų jų vardu sandorius sudaro tėvai arba globėjai. Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų sandorius sudaro turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. 14–18 metų nepilnamečiai gali savarankiškai disponuoti savo pajamomis ir turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius;
sudaryti santuoką – nuo 18 metų. Neturinčio 18 metų asmens prašymu teismas turi teisę sumažinti tokio asmens santuokinį amžių, bet ne daugiau kaip 3 metais. Tačiau nėštumo atveju teismas gali leisti tuoktis asmeniui, nesulaukusiam 15 metų;
duoti sutikimą lytiškai santykiauti. Baudžiamuosiuose įstatymuose nėra tiesiogiai įtvirtintas amžius, nuo kurio asmuo laikomas galinčiu duoti sutikimą lytiškai santykiauti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už tvirkinamuosius veiksmus prieš mažamečius (iki 14 metų), laikoma, kad asmuo nuo 14 metų gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti;
atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus – kai asmeniui iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję 16 metų, o kai kuriais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatytais atvejais – 14 metų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas numato nepilnamečių atsakomybės ypatumus, taikomus asmenims iki 18 metų. Teismas gali nuspręsti kai kurias nepilnamečiams nustatytas nuostatas taikyti ir asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję 18 metų, tačiau nebuvo suėję 21 metai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse taip pat nustatyta, kad nuostatos, taikomos nepilnamečiams, taikomos asmenims iki 18 metų;
duoti parodymus civilinėse ir baudžiamosiose bylose – neribojant asmens amžiaus, jeigu yra duomenų, kad jis žino kokių nors bylai reikšmingų aplinkybių. Tačiau liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus;
paduoti skundą teismui ar kitai institucijai be tėvų sutikimo – nuo 18 metų. Tačiau jeigu ginčas kyla dėl santykių, kuriuose asmenys turi visišką civilinį veiksnumą, nepilnamečiai turi teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo savarankiškai nuo 14 metų;
duoti sutikimą vardo keitimo, šeimos ryšių keitimo, įvaikinimo ir globos (rūpybos) atveju – vaiko rašytinio sutikimo reikia, jeigu jam yra suėję 10 metų;
žinoti savo biologinius tėvus – nuo gimimo asmuo turi teisę žinoti savo tėvus. Tačiau įvaikinimo atveju ši teisė ribojama ir vaikui be jo įtėvių sutikimo ši informacija gali būti atskleista tik po pilnametystės, t. y. nuo 18 metų. Vaikui nuo 14 metų teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu gali būti suteikta informacija apie įvaikinimą, jeigu šios informacijos reikia dėl vaiko, jo artimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos ar kitų svarbių priežasčių;
paveldėti turtą – nuo gimimo. Tačiau neveiksnių asmenų vardu palikimą priima jų tėvai arba globėjai (rūpintojai);
steigti asociaciją – nuo 18 metų, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo iki 18 metų įgyja visišką veiksnumą. Asociacijos nariais, jeigu asociacijos veikla susijusi su jaunimo interesų tenkinimu, gali būti ir jaunesni asmenys. Jeigu asociacijos nariais nori tapti jaunesni negu 14 metų vaikai, būtinas tėvų sutikimas;
laisvai pasirinkti religiją – ši teisė pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (1996 m. kovo 14 d., Nr. I-1234) garantuojama vaikams nuo jų gimimo;
naudotis aktyvia rinkimų teise (t. y. teise balsuoti Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose ir referendume) – pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ši teisė suteikiama asmenims nuo 18 metų;
gyventi skyrium nuo rūpintojo – nepilnamečio, sulaukusio 16 metų, rūpintojas gali gyventi skyrium, jeigu dėl to sutikimą davė vaiko teisių apsaugos institucija;
tarnauti nacionalinėse ginkluotosiose pajėgose – ne jaunesni kaip 18 metų Lietuvos Respublikos piliečiai. Į tikrąją karo tarnybą savo noru gali būti priimami tik ne jaunesni kaip 18 metų Lietuvos Respublikos piliečiai, o prievolę atlikti privalomąją karo tarnybą (ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą) turi ne jaunesni kaip 19 metų Lietuvos Respublikos piliečiai;
gauti asmens tapatybės kortelę – nuo 16 metų (prireikus ji gali būti išduota ir nesulaukusiam 16 metų piliečiui), o pasas išduodamas piliečiui neatsižvelgiant į jo amžių;
pirkti alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius – nuo 18 metų.
Pažymėtina, kad laisvės atėmimas iki gyvos galvos nepilnamečiams (iki 18 metų) netaikomas, o mirties bausmė Lietuvoje apskritai panaikinta nuo 1998 metų.
Lietuvoje moksleiviai, turintys didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, iki 21 metų laikomi vaikais ir gali ugdytis (Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymo (1998 m. gruodžio15 d., Nr. VIII-969) 32 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nustato, kad visiškas darbinis teisnumas ir galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises bei sukurti darbo pareigas (darbinis veiksnumas) atsiranda asmeniui, sukakusiam 16 metų, išskyrus išimtis, kurias nustato minėtasis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai. Tačiau 18 metų neturinčiam dirbančiam asmeniui suteikiamos papildomos su darbu ir poilsiu susijusios garantijos. Vaikams nuo 14 metų suteikiama teisė dirbti lengvus darbus. Žr. Konvencijos 32 straipsnio komentarą.
2 straipsnis. nediskriminavimo principas
48. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
49. Visi rengiami teisės aktai turi atitikti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir joje įtvirtintus principus. Vienas iš Teisingumo ministerijos uždavinių – sudaryti lygias galimybes asmenims nepriklausomai nuo jų tautybės, lyties, įsitikinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, siekti teisingumo. Ši institucija taip pat atlieka Lietuvos Respublikos įstatymų atitikties žmogaus teisėms ir laisvėms analizės funkciją.
50. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra atskiras skyrius, reglamentuojantis nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei. Diskriminacija dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, taip pat tokios diskriminacijos kurstymas yra draudžiami ir užtraukia Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytą atsakomybę.
51. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtina nuostatą, kad vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, teisės yra lygios. Tėvai taip pat turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems tėvams, ar jiems nesusituokus, santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium.
52. Vienas iš svarbiausių švietimo sistemos principų yra lygių galimybių principas. Jis įtvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (naujos redakcijos 2003 m. birželio 17 d. įstatymas Nr. IX-1630).
Lygių galimybių principas įtvirtina, kad švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmenų lygybę, neatsižvelgiant į lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras. Kiekvienam asmeniui ji laiduoja prieinamą švietimą, bendrojo išsilavinimo ir pirmosios kvalifikacijos įsigijimą, sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują.
53. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 15 straipsnis numato galimybę specialiųjų poreikių asmeniui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, įveikti socialinę atskirtį. Įstatymo 19, 20, 21, 22, 23 straipsniai numato galimybę teikti informacinę, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę ir specialiąją pagalbą, medicinos pagalbą kiekvienam vaikui (moksleiviui), kuriam jos reikia, o 33 straipsnis garantuoja prieinamą švietimą socialinę atskirtį patiriantiems asmenims, specialiųjų poreikių, riboto mobilumo vaikams (moksleiviams).
54. Nuo 2001 metų, Nyderlandų Karalystės Vyriausybei remiant, įgyvendinamas užsieniečių, pabėgėlių ir prieglobsčio prašančių vaikų ugdymo projektas. 2002 metais parengta šių vaikų Mokymosi bendrojo lavinimo mokyklose tvarka, mokymo priemonės, vadovėlis socialiniam kultūriniam ugdymui, mokytojo knyga, pedagogų rengimo dirbti su vaikais programa. Moksleivio krepšelyje šiems vaikams skiriama 10 procentų daugiau lėšų.
55. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 7 ir 8 straipsniuose, skirtuose ikimokykliniam ir priešmokykliniam ugdymui, numatoma didesnė valstybės atsakomybė už tinkamo ugdymo garantavimą ir vaiko teisių apsaugą vaikams, ugdomiems šeimose, kurios nesudaro reikiamų sąlygų vaikui ugdytis. Įstatyme teigiama, kad institucijoms, atsakingoms už vaiko teisių apsaugą, rekomendavus, vaikas ugdomas pagal ikimokyklinio ugdymo programą, o atsakingų už vaiko teisių apsaugą institucijų sprendimu atskiram vaikui priešmokyklinis ugdymas gali būti privalomas.
56. Švietimo ir mokslo ministerija 2002 metais parengė visuotinio priešmokyklinio ugdymo įgyvendinimo programos projektą. Jame numatyta iki 2005 metų sukurti vaikų duomenų bazę, kurioje būtų kaupiami duomenys apie vaikų augimo ir ugdymo šeimoje sąlygas. Tai sudarytų galimybes vaiko teisių apsaugos institucijoms priimti sprendimus, kokia žinybų pagalba (institucinio ugdymo, sveikatos priežiūros, pedagoginė psichologinė, socialinė ar panaši) turėtų būti teikiama vaikui.
57. Visiems asmenims, sulaukusiems 14 metų ir norintiems mokytis profesijos, yra sudaromos sąlygos mokytis profesinėse mokyklose, neatsižvelgiant į lytį, kalbą, socialinę kilmę ar kitas aplinkybes. Tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas (1997 m. spalio 14 d., Nr. VIII-450), priėmimo į profesines mokyklas sąlygos, mokymo planai. Profesinių mokyklų mokiniai gauna arba socialinę stipendiją, arba stipendiją už mokslo rezultatus. Tai nustatyta Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatyme (1994 m. lapkričio 3 d., Nr. I-621), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarime Nr. 473 „Dėl valstybinių aukštųjų mokyklų dieninės studijų formos, neuniversitetinių studijų, universitetinių pirmosios ir antrosios studijų pakopų studentų, aukštesniųjų ir profesinių mokyklų moksleivių stipendijų“. Be to, našlaičiai gauna dar ir našlaičio stipendiją.
Profesinių mokyklų savivaldos institucija – mokyklos taryba – turi teisę, atsižvelgdama į mokinio socialinę būklę, diferencijuoti mokestį už gyvenimą mokyklos bendrabutyje ar atleisti nuo jo.
58. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, ir Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d., Nr. VIII-947) nediskriminavimo lyties atžvilgiu principu, Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatyme (2000 m. kovo 21 d., Nr. VIII-1586) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Estijos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės sutartyje dėl bendros aukštojo mokslo erdvės sukūrimo Baltijos šalyse (ratifikuota 2001 m. gegužės 24 d. įstatymu Nr. IX-347) įtvirtintas nediskriminavimo lyties, kalbos, socialinio statuso ar kitokių aplinkybių atžvilgiu principas. Susitariančiųjų Šalių studentai studijuoja kitų Baltijos valstybių aukštosiose mokyklose tomis pačiomis finansinėmis sąlygomis kaip ir savi studentai. Susitariančiosios Šalys skiria stipendijas ir suteikia lengvatų kitų Baltijos valstybių studentams ta pačia tvarka, kokia numatyta saviems studentams pagal galiojančius teisės aktus. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja suteikti saviems studentams teisę gauti studijų kreditą/paskolą studijoms kitoje Baltijos valstybėje.
59. Teisės aktuose, kuriuose kalbama apie aukštąjį mokslą, tiesiogiai nevartojama sąvoka „vaikas“. Ją pakeičia sąvoka „studentas“. Tačiau studentu gali tapti ir nesulaukęs 18 metų asmuo, todėl šių teisės aktų nuostatos, susijusios su abiturientų priėmimu į aukštąsias mokyklas ir studijų kokybės užtikrinimu, yra aktualios Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos atžvilgiu.
60. Pagal Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnį asmenys, turintys ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, priimami į aukštąją mokyklą konkurso būdu. Švietimo ir mokslo ministerija taip pat gali nustatyti užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės, kurių studijos visiškai ar iš dalies finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, priėmimo į aukštąsias mokyklas kvotas ir tvarką. Užsieniečiai, įgiję Lietuvoje pripažintą ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, turi teisę stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, tiek užsieniečiams studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose gali būti ir mokamos, ir nemokamos. Į valstybės finansuojamas vietas gali stoti užsieniečiai, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, arba jeigu jie yra užsienio valstybės, kurioje studijuojantiems Lietuvos Respublikos piliečiams nereikia mokėti už studijas, piliečiai. Užsieniečių priėmimo į valstybės finansuojamas vietas kvotas nustato Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Užsieniečiai studentai, priimti studijuoti į valstybės finansuojamas vietas, turi teisę gauti stipendijas tokiomis pat sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai.
Užsieniečiai, atvykstantys pagal tarptautines sutartis ir susitarimus, priimami į Lietuvos aukštąsias mokyklas tarptautinėse sutartyse ar susitarimuose numatytomis sąlygomis. Visi kiti užsieniečiai, priimti studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, moka aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą.
61. Tarptautiniuose ir Lietuvos Respublikos švietimo sistemą reglamentuojančiuose dokumentuose pabrėžiama, kad specialusis ugdymas negali būti plėtojamas izoliuotai, jis turi būti visuotinio švietimo strategijos ir naujos socialinės ir ekonominės politikos dalis, verčianti dar labiau reformuoti tradicinę mokyklą, visą švietimo sistemą.
62. Specialiųjų ugdymo poreikių turinčių asmenų lygių galimybių švietimo sistemoje principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme. Europos Sąjungos valstybių patirtis rodo, kad pagal šį principą švietimo finansavimo modelis turi atspindėti teisės aktuose deklaruojamas demokratines nuostatas specialiųjų ugdymo poreikių turinčių asmenų atžvilgiu, t. y. užtikrinti teisiškai pagrįstą realų papildomą finansavimą.
63. Norint užtikrinti specialiųjų ugdymo poreikių turinčių asmenų tinkamą ugdymąsi, būtina specialioji pedagoginė (dažnai ir psichologinė) pagalba. Reikia pritaikyti ugdymosi vietą, parengti specialistus, aprūpinti specialiųjų ugdymo poreikių turinčius asmenis kompensacinėmis ir specialiosiomis mokymo priemonėmis, pagaliau reikia ir papildomų lėšų. Šiuo tikslu parengtos Metodinės rekomendacijos dėl moksleivio krepšelio finansavimo metodikos taikymo specialiųjų poreikių turintiems moksleiviams, ugdomiems bendrosiose ugdymo klasėse.
64. Lietuvoje yra vaikų, kuriems dėl įvairių priežasčių atsiranda trukdžių pasinaudoti teise gauti išsilavinimą. Dalis jų priklauso romų (čigonų) etninei mažumai. Jie integruojami į bendrą ugdymo procesą visose bendrojo lavinimo mokyklose, tačiau daug jų nelanko mokyklos ir suaugę lieka beveik beraščiai. Norint sudaryti sąlygas, kad asmenys, priklausantys romų etninei mažumai, visaverčiai integruotųsi į Lietuvos visuomenės gyvenimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 759 priėmė Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programą ir numatė priemones (individualių programų rengimas, mokytojų kvalifikacijos tobulinimas, romų kalbos vadovėlio rengimas, papildomo ugdymo veiklos organizavimas), įgalinančias geriau organizuoti romų vaikų ir jaunuomenės ugdymą. 2001 m. rugsėjo 7 d. Kirtimų tabore buvo atidarytas Romų visuomenės centras, kuriame atidarytos dvi priešmokyklinio ugdymo grupės (vaikai rengiami mokyklai), be to, jame veikia suaugusiųjų mokymo grupės (mokoma valstybinės – lietuvių – kalbos, siuvimo).
Su romų vaikais daug dirba Švietimo kaitos fondas, parengęs ne vieną projektą, skirtą romų švietimui. Kasmet romų vaikams organizuojamos vasaros stovyklos, kuriose jie piešia, koncertuoja, bendrauja su aplinkiniais gyventojais. Rengiami seminarai mokytojams, dirbantiems su romų vaikais. Žr. Konvencijos 30 straipsnio komentarą.
65. Nediskriminavimo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (1998 m. gruodžio 17 d., Nr. VIII-978), t. y. užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs prieš įstatymą, neatsižvelgiant į lytį, rasę, kalbą, religiją, politinius ar kitokius įsitikinimus, nacionalinę ir socialinę kilmę, priklausymą tautinei mažumai, nuosavybę, gimimo vietą ar kokią nors kitokią padėtį.
66. Nediskriminacijos principas įgyvendinamas prieglobsčio prašančių vaikų atžvilgiu. Jie turi teisę pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl pabėgėlio statuso (1995 m. liepos 4 d., Nr. I-1004) 17 straipsnį:
gyventi Užsieniečių registracijos centre ar Pabėgėlių priėmimo centre ir naudotis jų teikiamomis paslaugomis;
tvarkyti ir notariškai įforminti dokumentus;
naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba;
gauti kompensaciją už naudojimąsi visuomeninio transporto priemonėmis;
naudotis valstybės teikiamomis nemokamomis vertėjo paslaugomis;
naudotis medicinos paslaugomis Užsieniečių registracijos centre ir Pabėgėlių priėmimo centre nustatyta tvarka;
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka kas mėnesį gauti piniginę pašalpą smulkioms išlaidoms;
mokytis bendrojo lavinimo mokyklose.
Vaikams pabėgėliams, kaip ir kitiems Lietuvos Respublikos gyventojams, užtikrinamos prieinamos švietimo ir sveikatos paslaugos. Pabėgėliai vaikai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali naudotis humanitarine ir kita pagalba. Įstatyme taip pat įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys gali steigti pagalbos pabėgėliams fondus.
3 straipsnis. svarbiausia – vaiko interesai
67. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtina nuostatą, kad šeimos teisinių santykių reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, taip pat kitais principais. Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas reiškia, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar kokį nors kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu ir užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti.
68. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas numato: sprendžiant kiekvieną su vaiku susijusį klausimą, reikia išklausyti vaiką, gebantį suformuluoti savo pažiūras. Priimant sprendimą, į vaiko nuomonę turi būti atsižvelgta, jeigu tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Be to, siekiant apsaugoti vaiko interesus, nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinai turi dalyvauti vaiko teisių apsaugos institucija, kuri pateikia teismui išvadą dėl ginčo.
69. Pagrindinė pareiga ir atsakomybė už vaiko teisių įgyvendinimą ir interesų gynimą tenka vaiko tėvams ir globėjams (rūpintojams). Žr. Konvencijos 9 ir 12 straipsnių komentarus.
70. Vaiko teisių apsaugos tarnybų funkcijos numatytos Bendruosiuose vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatuose – užtikrinti vaiko teisių apsaugą, užtikrinti vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimą ir priežiūrą, atstovauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teismuose, rengti ir įgyvendinti priemones vaiko teisių apsaugai ir jo teisių pažeidimų prevencijai gerinti, organizuoti likusių be tėvų globos vaikų globą (rūpybą), organizuoti įvaikinimą, atlikti kitas funkcijas. Naujų kodifikuotų teisės aktų atsiradimas ir galiojančių tobulinimas sąlygoja papildomų funkcijų priskyrimą savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnyboms.
71. Vienam savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos tarnautojui (toliau vadinama – tarnautojas) vidutiniškai tenka aptarnauti daugiau kaip po 3,5 tūkstančio vaikų. Tokių savivaldybių, kur vienam tarnautojui tenka apie 2 tūkstančius vaikų, yra vos keletas. Nemaža savivaldybių, kur vienam tarnautojui tenka 5–6 tūkstančiai vaikų, o Vilniaus ir Kėdainių rajonuose vienam tarnautojui tenka net po 7–8 tūkstančius vaikų. Vaiko teisių apsaugos tarnybų atliekamų funkcijų gausa ir įvairovė, didėjantis darbo krūvis rodo, kad jų tarnautojų nepakanka deramai atstovauti vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, jiems ginti.
Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbo krūvį 2002 metais iliustruoja šie duomenys: atstovavimas vaiko teisėms teisme – 16062 išvados teismui, 1166 pareiškimai teismui, 78 prašymai teismui, 1144 ieškiniai teismui, dalyvavimas 11866 bylose teisme; vaiko skubus paėmimas iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos dėl smurto prieš vaiką – 389 atvejai; tarnybos iniciatyva iškeltos 96 baudžiamosios bylos prieš smurtautoją; socialinio darbo organizavimas 16714 socialinės rizikos šeimų ir su 39967 jose gyvenančiais vaikais; organizuotas vaiko laikinosios ir nuolatinės globos (rūpybos) nustatymas 3003 likusiems be tėvų globos vaikams.
72. Dabar rūpestį kelia šios esminės vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos problemos: tarnybų specialistų teisinių gebėjimų užtikrinant tinkamą ir kvalifikuotą vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą stoka; nepakankama kvalifikacija atstovaujant vaikui teisme; viešojo administravimo gebėjimų stoka; socialinių partnerių, galinčių laiku suteikti kvalifikuotą pagalbą šeimai ir vaikui, trūkumas; menka tarnybų materialinė techninė bazė; žmogiškųjų išteklių tarnybose stoka.
73. Atsižvelgiant į tai, patvirtinta Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa. Žr. Ataskaitos 28 punktą.
74. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalgoje pažymėjo, kad prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu turi būti vadovaujamasi sprendžiant su vaiko teisėmis susijusias bylas (konkrečiu atveju – bylas dėl gyvenamosios vietos nustatymo). Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, nes tėvai vaiko interesus supranta skirtingai: tai sąlygoja jų pačių pažiūros, išsilavinimas, dorovė ar kitos savybės. Todėl teismas ex officio (savo iniciatyva) kiekvienoje byloje turi nustatyti konkretaus vaiko interesus. Nustatant vaiko interesus, pirmiausia reikia atsižvelgti į paties vaiko norus, tikslus, teikiamus prioritetus. Tačiau tai nėra vaiko interesų turinį nulemianti aplinkybė, nes teismas turi vadovautis objektyviais kriterijais. Nemaža problemų kyla ir dėl tėvų teisės matytis ir bendrauti su vaiku užtikrinimu. Teismai nustato tėvų bendravimo su vaikais planus, tačiau kartais jie nevykdomi ar jais piktnaudžiaujama. Geriausios vaiko interesų apsaugos ir gynimo principas neužtikrinamas ir tada, kai vaiko tėvai išvyksta gyventi (dažniausiai ilgalaikio darbo tikslais) į užsienį, palikdami nepilnamečius vaikus vienus arba kitų asmenų priežiūrai: pažeidžiama vaiko teisė gyventi kartu su savo tėvais/turimu tėvu, atsiranda socialinių problemų, nes rūpinimąsi tėvų paliktu vaiku privalo perimti ir jų išlaikymą užtikrinti valstybė.
75. Siekiant nustatyti, kaip švietimo sistemoje paisoma vaiko interesų ir kaip būtų galima keisti būklę, 2002 metais atlikti gabių vaikų ugdymo, vaikų brandumo mokyklai, papildomojo ugdymo, tautinių mažumų atstovų ugdymo, moksleivių mokymo krūvio tyrimai, kurie parodė, kad visose minėtose srityse yra spręstinų klausimų. Gabių vaikų atskleidimo ir jų rėmimo, papildomojo ugdymo prieinamumo, formų įvairovės didinimo problemų sprendimai numatyti 2003 metais parengtame vaikų ir jaunimo socializacijos programos projekte.
Siekiant sumažinti moksleivių mokymo krūvį, tikslinamos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai I–X klasėms, išleistos bendrosios programos ir standartai XI–XII klasėms, keičiama moksleivių pasiekimų ir pažangos vertinimo procese sistema. Kad vaikai turėtų lygias galimybes laiku pasiekti brandumą mokyklai, visuotinio priešmokyklinio ugdymo įgyvendinimo programos projekte numatomos priemonės vaikams nuo 5–6 metų garantuoti tinkamą ugdymą priešmokyklinėse grupėse arba teikti šių vaikų šeimoms pedagoginę psichologinę, specialiąją pagalbą, užtikrinančią pasirengimą mokyklai ir sėkmingo mokyklinio starto pradžią.
76. Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto 2001 metais atlikto vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimo „Jaunimo balsai“ duomenimis, 41 procentas apklaustų Lietuvos vaikų mano, kad priimdama sprendimus, susijusius su konkrečioje vietovėje gyvenančiais vaikais, vietos valdžia visiškai neatsižvelgia į vaikų interesus, 23 procentai apklaustųjų mano, kad atsižvelgiama nepakankamai, ir tik 9 procentai apklaustųjų mano, kad jų interesų vis dėlto paisoma. Atvirai klausiami Lietuvos vaikai dažniausiai atsako, kad norėtų, jog vietos valdžia su jais pasitartų dėl geresnių laisvalaikio organizavimo formų (25 procentai apklaustųjų) ir švietimo klausimų sprendimo (20 procentų apklaustųjų).
6 straipsnis. teisė gyventi, sveikai vystytis
77. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
78. Vaiko teisė ir galimybė sveikai gyventi ir vystytis aptarta Ataskaitos dalyje „Sveikatos apsauga ir gerovė“.
79. Švietimo sistema orientuojama į kryptingą asmens nuostatų ir įgūdžių, padedančių tausoti ir stiprinti sveikatą, ugdymą. Visose švietimo grandyse pabrėžiama nuostata, kad sveikata – tai brangintina gyvenimo vertybė, kad žmogus už sveiką gyvenseną atsako pats asmeniškai, kad būtina užtikrinti visokeriopą profilaktinę visų vaikų sveikatos priežiūrą mokyklose, išmokyti sveikos gyvensenos pagrindų visus moksleivius, sukurti visuotinį sveikų ir saugių mokyklų tinklą, diegti mokyklose ilgalaikes prevencines sveikatos stiprinimo programas ir kita.
80. Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1196, nuostatą, kuri numato stiprinti vaikų ir moksleivių sveikatos kontrolę ir susirgimų profilaktiką, grąžinti į mokyklas medicinos punktus, priimtas sveikatos apsaugos ministro 2002 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 389 „Dėl švietimo įstaigų medicinos punktų finansavimo“.
81. Lietuvos Respublikos mokyklose sėkmingai įdiegtos sveiko gyvenimo būdo ir tinkamos asmens higienos mokyklinės programos: dantų ėduonies profilaktikos mokyklinė programa antrokams „Sveiki dantys“, lytinio brendimo mokyklinė programa penktokams ir šeštokams „Pokyčiai“, plaukų ir odos priežiūros mokyklinė programa devintokams „Pasitikėjimas savimi“, programa 10–12 klasių mergaitėms „Gera savijauta. Dar apie tave“.
82. Laiduojant galimybę vaikui sveikai vystytis, Švietimo ir mokslo ministerija daug dėmesio skiria moksleivių mokymosi krūvio reguliavimui, saugių mokymosi sąlygų sudarymui, ugdymo turinio, formų ir vaiko interesų dermės laidavimui. Visas ugdymo procesas organizuojamas atsižvelgiant į vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus ir galimybes.
83. Sveikatos ugdymas yra vienas ugdymo uždavinių, įgyvendinamas rengiant mokytojus ir kitus specialistus, rengiant ir vykdant įvairias programas, leidžiant vadovėlius ir dirbant su moksleiviais.
84. Bendru švietimo ir mokslo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2000 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 169/299 patvirtintos Vaikų ir moksleivių sveikatos apsaugos politikos strateginės gairės. Jos numato švietimo įstaigose vykdyti kompleksinę sveikatinimo veiklą. Vaikų ir moksleivių sveikatinimo veiklai užtikrinti sukuriama atitinkama infrastruktūra: nacionalinei veiklai koordinuoti sudaryta tarpžinybinė taryba, regioninei praktinei veiklai telkiamos savivaldybių bendruomenės tarybos, apskričių gydytojų tarnybos, švietimo, sveikatos, socialinių reikalų sistemos struktūrų, „Sveikų miestų“, „Sveikų mokyklų“, „Sveikų darželių“ ir kiti judėjimai. Vykdoma koordinuota mokslo tiriamoji veikla, teikiama metodinė konsultacinė pagalba, skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas.
85. Visų tipų ugdymo įstaigų moksleiviai skatinami rūpintis savo sveikata. Daugelis mokyklų įsitraukė į projektą „Sveikatą stiprinanti mokykla“. Projekto tikslas – sveikatos stiprinimo veiklą integruoti į visą mokyklos gyvenimą, į ją įtraukti moksleivius, mokytojus, tėvus, medicinos darbuotojus, vietos bendruomenės narius. 2004 metais numatoma parengti Nacionalinį sveikatą stiprinančių mokyklų plėtros veiksmų planą.
86. 2002 metais parengti 89 sveikatos ugdymo konsultantai, kurie sveikos gyvensenos idėjas skleidžia regionuose, organizuotas moksleivių ir pedagogų konkursas „Sveikuolių sveikuoliai“, kurio tikslas – nuo mažens propaguoti vaikams sveiką gyvenseną, diegti sveikos gyvensenos principus kasdienėje veikloje.
12 straipsnis. pagarba vaiko norų ir pažiūrų reiškimo laisvei
87. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.164 straipsnis numato nepilnamečio vaiko dalyvavimą užtikrinant jo teises. Šiai teisei įgyvendinti šio straipsnio 1 dalyje numatytos tokios sąlygos:
87.1. sprendžiant kiekvieną su vaiku susijusį klausimą, galintis suformuluoti savo pažiūras vaikas turi būti išklausytas tiesiogiai, o jeigu tai neįmanoma, – per atstovą;
87.2. priimant sprendimą, į vaiko norus turi būti atsižvelgta, jeigu tai neprieštarauja paties vaiko interesams;
88. Vaikas gali būti išklausytas tik tada, kai jis gali suformuluoti savo pažiūras. Kiekvienu konkrečiu atveju, kai vaikas nėra naujagimis ir gali išreikšti savo nuomonę, bet nėra sulaukęs dešimties metų, išvadą dėl to, ar jis gali būti išklausytas, turėtų pateikti specialistas (paprastai psichologas). Lietuvos Respublikos įstatymai dažniausiai nurodo, nuo kokio amžiaus, kokiais atvejais ir kokiu būdu turi būti atsiklausiama vaiko. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.142 straipsnio 2 dalyje atskirai nurodyta, kad dešimties metų sulaukusio vaiko kilmė iš tėvo pagal tėvystės pripažinimo pareiškimą nustatoma tik rašytiniu vaiko sutikimu; 3.177 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėdamas ginčą dėl vaiko, galinčio išreikšti savo nuomonę, jį privalo išklausyti teismas, ir panašiai. Taip pat pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus, yra įpareigoti atsižvelgti į vaiko norus, jeigu tai neprieštarauja paties vaiko interesams.
89. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalgoje pabrėžė, kad vaiko norus ir pažiūras teismas gali aiškintis ne tik vaiką išklausydamas tiesiogiai teismo posėdžio metu, bet taip pat ir išklausydamas per atstovą. Per atstovą vaiko norų ir pažiūrų išklausoma tais atvejais, kai vaiko išklausymas teismo posėdyje prieštarautų vaiko interesams dėl vaiko jautrumo, sveikatos būklės ir panašiai. Teismas, aiškindamasis vaiko norus, turi užtikrinti, kad jie būtų išreikšti laisvai, be jokios prievartos, spaudimo ar kitokio trukdymo teisingai juos išreikšti. Būtina nustatyti, ar vaikas išreiškė tikruosius savo norus, ar nebuvo vaiko tėvų ar kitų bylos baigtimi suinteresuotų asmenų įtakos. Sužinoti vaiko norus ir pažiūras teismas gali pavesti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, vaiko pedagogams, auklėtojams ir kai kuriems kitiems asmenims, kurie, tiesiogiai bendraudami su vaiku ir aiškindamiesi jo norus ir pažiūras kuo neformalesnėje aplinkoje ir neformaliais būdais, privalo sudaryti sąlygas vaikui laisvai išreikšti savo norus ir pažiūras. Vaiko norai ir pažiūros gali būti išreikšti žodine, rašytine forma ar kitais vaiko pasirinktais būdais.
90. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.164 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę savarankiškai kreiptis gynybos į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, o nuo 14 metų – ir į teismą, jeigu jis mano, kad tėvai pažeidžia jo teises. Asmens nuo 14 metų teisė kreiptis į teismą plačiau reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 38 straipsnio 3 dalyje – nepilnamečiai nuo 14 metų turi teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo savarankiškai, jeigu ginčas yra dėl santykių, kuriuose jie turi visišką civilinį veiksnumą. Santykiais, kuriuose nepilnametis turi visišką civilinį veiksnumą, laikomi santykiai, susiję su jo teisių pažeidimais, kuriuos padaro jo tėvai. Kitais klausimais nepilnametis, atsižvelgiant į tai, kad jis neturi visiško civilinio veiksnumo, paduoti ieškinio negali.
91. Nepilnametis pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą pats dalyvauja visuose su juo susijusiuose proceso veiksmuose. Tačiau ginant jo interesus jis gali turėti atstovą pagal įstatymus. Atstovai pagal įstatymą yra tėvai, įtėviai, globėjai (rūpintojai).
92. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse išsamiai reglamentuota nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausa, numatanti, kad jaunesnio kaip 18 metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas. Proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į jaunesnių kaip 18 metų liudytojo arba nukentėjusiojo apklausą gali būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Tačiau jeigu tokiu liudytoju ar nukentėjusiuoju apklausoje dalyvauja įtariamasis ar jo gynėjas, ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, kad tokiam liudytojui ar nukentėjusiajam nebūtų daromas neleistinas poveikis. Vis dėlto jeigu jaunesniam kaip 18 metų liudytojui dėl apklausos teisme gali kilti psichinė trauma ar kitokios sunkios pasekmės, į teisiamąjį posėdį šis liudytojas nešaukiamas, o teisme balsu perskaitomi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui.
93. Gerbdama vaikų ir jaunimo nuomonę, švietimo sistema įtraukia juos į švietimo procesą ir vertina kaip aktyvius dalyvius, o ne kaip proceso objektus.
94. Moksleivių savivalda vaidina labai svarbų vaidmenį ugdant moksleivių demokratiškumą ir savarankiškumą. Mokinių išrinkti atstovai kartu su mokytojais ir tėvais dalyvauja mokyklos taryboje – aukščiausiojoje mokyklos savivaldos institucijoje, kuri svarsto svarbius mokyklos klausimus, daro įtaką direktoriaus sprendimams.
95. Profesinių mokyklų mokiniai per savivaldos instituciją – mokinių tarybą – teikia mokyklos vadovams pasiūlymus dėl mokymo proceso tobulinimo, laisvalaikio organizavimo, stipendijų už mokslo pasiekimus nustatymo tvarkos, padeda administracijai spręsti socialines ir buitines mokinių problemas.
96. Asmenys, kurie mokosi aukštesniojoje mokykloje, turi teisę nustatytąja tvarka dalyvauti mokyklos savivaldoje. Studentų tarybos atstovai dalyvauja pedagogų tarybos svarstymuose ir teikia pasiūlymus studijų proceso tobulinimo, praktikos organizavimo, techninės ir meninės kūrybos plėtotės klausimais, gina studentų teises ir interesus, padeda spręsti socialines ir buitines jų problemas (dalyvauja skiriant stipendijas ir vietas bendrabučiuose), organizuoja jaunimo laisvalaikį.
97. Mokyklose aktyviai veikia įvairios jaunimo organizacijos (maironiečiai, kudirkaičiai, skautai, valančiukai ir kitos), kurios ugdo vaikų sąmoningumą, tautiškumą, dorovės nuostatas. Švietimo ir mokslo ministerija šias organizacijas remia per įvairias programas.
98. Labai svarbu, kad vaikai ir jaunimas iš tikrųjų aktyviai dalyvautų sprendžiant problemas, atitinkančias didėjančias jų galias, kad būtų ugdomi teigiami socialiniai gebėjimai, formuojami šviesūs lūkesčiai. Nuo 2000 metų liepos Lietuvoje įgyvendinamas žalingų įpročių prevencijos projektas „Aš galiu“. Pagrindinis projekto tikslas – didinti asmenybės atsparumą ugdant konstruktyvius socialinius įgūdžius, formuojant teigiamus lūkesčius, sudarant galimybes vaikams ir jaunimui aktyviai dalyvauti priimant tokius sprendimus, kurie atitinka jų poreikius ir nuolat didėjančias galias. Projektui pasirinkta mokyklos bendruomenė, kuri gali sudaryti palankiausias sąlygas moksleiviams dalyvauti mokyklos savivaldoje, konstruktyviai jų saviraiškai. Įgyvendinant projektą, plėtojamas moksleivių interesams atstovaujančių institucijų tinklas: veikiančios mokyklos savivaldos; moksleivių saviraišką bei iniciatyvą skatinantys mokyklų arba vietos bendruomenių jaunimo interesų klubai, diskusijų stalai; rajono, miesto, kaimo moksleivių interesams atstovaujančios demokratiškai išrinktos tarybos. Šios jaunimo interesams atstovaujančios institucijos tampa dialogo su mokytojais ar tėvais partnerėmis.
99. 2000 metų pavasarį Lietuvoje įvyko demokratiniai rinkimai į Lietuvos moksleivių parlamentą. Į pirmąją dvejų metų kadenciją buvo išrinkti 95 moksleiviai iš visų Lietuvos miestų ir rajonų. Rinkimai į parlamentą (dalyvavo daugiau kaip 600 mokyklų) ir pirmieji dveji darbo metai parodė, kad Lietuvos mokykloms demokratiniai rinkimai ir moksleivių parlamentas yra reikalingi. Parlamento nariai analizavo švietimo reformos eigą ir įvairias jaunimo problemas.
2002 metų rudenį įvyko antrieji Lietuvos moksleivių parlamento rinkimai. Išrinkti 92 moksleivių parlamento nariai posėdžiavo 2-ojoje sesijoje, surengtoje 2002 m. gruodžio 12–13 dienomis.
Lietuvos moksleivių parlamentas, ypač demokratinių rinkimų procedūra, turi edukacinę reikšmę ir tarnauja pilietiniam ugdymui, formuoja moksleivių dalyvavimo visuomenės gyvenime praktinius įgūdžius. Moksleivių parlamento rinkimai turi įtaką moksleivių vietos organizacijų funkcionavimui ir stiprėjimui, o visuomeninės moksleivių organizacijos – moksleivių parlamento sprendimams. Visuomenė turi puikią progą išgirsti aktualias jaunimui problemas ir jų vertinimus.
100. Helsinkyje 2003 metų kovą posėdžiavo Europos moksleivių parlamentas. Į sesiją Helsinkyje buvo pakviesti ir bendraamžiai iš Baltijos valstybių. Lietuvai atstovavo 6 aukštesniųjų klasių moksleiviai iš įvairių Lietuvos miestų. Jaunieji europarlamentarai ieškojo optimaliausių sprendimų aktualiais aplinkosaugos, bendros užsienio ir saugumo politikos, institucijų reformos, ekonomikos ir kitais klausimais. Plenarinėje sesijoje priimtos rezoliucijos, su kuriomis supažindinami Europos Sąjungos valstybių narių ir kandidačių vadovai. Moksleivių kuriamas Europos parlamento modelis – puiki priemonė iš arčiau susipažinti su Europos Sąjungos sandara ir sprendimų priėmimo mechanizmais.
101. Sveikintina ir ši Lietuvos moksleivių parlamento iniciatyva – 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos mokyklose surengtas moksleivių referendumas dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą. Vienas iš svarbiausių šio moksleivių referendumo rengimo tikslų – suteikti galimybę jaunimui išreikšti savo nuomonę dėl to, kokioje ateities Lietuvoje jis norėtų gyventi.
PILIETINĖS TEISĖS IR LAISVĖS
102. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vaikų teisės, kitaip negu iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse, yra aiškiai reglamentuotos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.161 straipsnyje minimos šios vaikų teisės:
Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis ir nuo gimimo turėti vardą ir pavardę.
Vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jeigu tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato ko kita.
Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jeigu tai nekenkia vaiko interesams.
Vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, o tėvai – į vaikų turtą. Vaikų turtinės teisės yra nustatytos trečiojoje ir kitose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso knygose.
Įtvirtinti ir pagrindiniai principai, kad vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, teisės yra lygios, kad tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium vaikų teisės nesikeičia.
103. Detaliau vaikų teises reglamentuoja Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kurio II skyrius „Pagrindinės vaiko teisės ir laisvės“ apibrėžia šias vaikui priklausančias teises: vaiko teisė gyventi ir augti (7 straipsnis); vaiko teisė būti sveikam (8 straipsnis); vaiko teisė į individualybę ir jos išsaugojimą, t. y. vaikas nuo pat gimimo turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą (9 straipsnis); vaiko teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę (10 straipsnis); vaiko teisė į gyvenimo sąlygas (11 straipsnis); vaiko teisė į nuosavybę (12 straipsnis); vaiko teisė į gyvenamąjį būstą (13 straipsnis); vaiko socialinės teisės: teisė į mokslą, teisė įgyti specialybę, pasirinkti darbą, taip pat minties, sąžinės, religijos, žodžio laisvė, teisė naudotis įvairia humanitarine informacija ir ją platinti, dalyvauti visuomenės gyvenime, taikiuose susirinkimuose ir organizacijose, teisė laisvai reikšti savo pažiūras; autoriaus teisės į savo kūrinį, išradimą ar atradimą (14 straipsnis); vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą (15 straipsnis); vaiko teisė į poilsį ir laisvalaikį (16 straipsnis); vaiko teisė dalyvauti vaikų apsaugos programose (19 straipsnis).
7 straipsnis. teisė į vardą, pilietybę ir tėvų globą
105. Vaiko teisė nuo gimimo momento turėti vardą ir pavardę įtvirtinta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.161 straipsnio 1 dalyje.
106. Vaiko vardo ir pavardės suteikimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.166 ir 3.167 straipsniuose. Kiekvienam vaikui vardas arba pavardė (tuo atveju, kai tėvų pavardės skirtingos) suteikiami tėvų susitarimu. Tėvui ir motinai nesusitarus dėl vaiko vardo/pavardės, vardas/pavardė vaikui suteikiami teismo nutartimi. Taip pat numatyta, kad registruojant vaiko, kurio tėvai nežinomi, gimimą vaikui vardą/pavardę suteikia valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija.
Vaikų atžvilgiu taikomi ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.20 ir 2.21 straipsniai, numatantys visų fizinių asmenų teisę į vardą ir šios teisės gynimo tvarką.
107. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (2002 m. rugsėjo 17 d., Nr. IX-1078), tačiau vaiko pilietybės klausimų reglamentavimas iš esmės nepasikeitė. Vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, yra Lietuvos Respublikos pilietis, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų (8 straipsnis). Paminėtina tik tai, jog naujojo įstatymo 9 straipsnyje nebeliko nuostatos, kad esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir vaikas gimė už Lietuvos Respublikos ribų, bet tėvų arba vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pagal dabartinį Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje. O jeigu vaikas gimė už Lietuvos Respublikos ribų, jo pilietybė, iki vaikui sukaks 18 metų, gali būti nustatoma tėvų susitarimu. Taip pat pažymėtina, kad pagal įstatymą, vaikas, kurio vienas iš tėvų vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas buvo asmuo be pilietybės arba nežinomas, yra Lietuvos Respublikos pilietis neatsižvelgiant į vaiko gimimo vietą (9 straipsnis).
108. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą buvo nurodyta, jog Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (galiojusio iki 2003 m. sausio 1 d.) 10 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs Lietuvos Respublikos teritorijoje, įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę. Todėl Jungtinių Tautų Komiteto 2001 m. sausio 26 d. pateikta išvada, kad Lietuvoje gimusių asmenų be pilietybės vaikai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neįgyja pilietybės, nėra teisinga. Nuostata dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo Lietuvoje gimusiam vaikui, kurio tėvai yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai, neturintys pilietybės, taip pat įtvirtinta ir naujajame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme.
109. Lietuvos Respublikos teritorijoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvos Respublikos teritorijoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu nepaaiškėja aplinkybės, dėl kurių vaikas įgytų kitokį statusą (11 straipsnis). Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d., Nr. IX-1079) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje rasti ar gyvenantys vaikai, kurių tėvai nežinomi arba mirę, arba tėvams atimtos tėvystės teisės ir kurie globojami globos ir rūpybos institucijoje arba giminaičių, prilyginami Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 11 straipsnyje nurodytiems vaikams, t. y. laikomi gimusiais Lietuvoje ir Lietuvos Respublikos piliečiais.
110. Pagal susiklosčiusią praktiką tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į vaiko interesus ir į tai, kad vaikas neliktų be pilietybės, jo pilietybės klausimas svarstomas Pilietybės reikalų komisijoje.
111. Kitaip negu iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiojoje knygoje tiesiogiai įtvirtinta vaiko teisė žinoti savo tėvus, jeigu tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato ko kita (3.161 straipsnio 3 dalis). Ši teisė taip pat numatyta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje: vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos IV dalies X skyriuje sureguliuoti bendrieji vaiko kilmės, kuria grindžiamos vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos, nustatymo pagrindai.
112. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.138 straipsnį vaiko tėvus patvirtina civilinės metrikacijos įstaigoje įrašytas gimimo įrašas ir gimimo įrašo pagrindu išduotas gimimo liudijimas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.139 straipsnį vaiko kilmė iš motinos nustatoma remiantis pažymėjimu apie vaiko gimimą, išduotu medicinos įstaigos arba gydytojų konsultacinės komisijos. Numatyta galimybė motinystę nustatyti ir teisme. O vaiko kilmė iš tėvo nustatoma remiantis santuokos įrašu ar jo pagrindu išduotu santuokos liudijimu. Kai vaikas gimsta praėjus ne daugiau kaip trims šimtams dienų nuo gyvenimo skyrium pradžios arba po santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo, ar po vyro mirties, vaiko tėvu pripažįstamas buvęs vaiko motinos sutuoktinis. Praėjus trims šimtams dienų po ankstesnės santuokos pabaigos, vaiko tėvu įrašomas asmuo, pripažinęs tėvystę, arba teismo sprendimu nustačius tėvystę. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytos tėvystės pripažinimo sąlygos ir tvarka, numatyta galimybė pripažinti tėvystę su motinos sutikimu ir be jo, prieš vaiko gimimą ir po jo.
113. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse buvo numatytas tėvystės teisių atėmimo institutas. Dabartiniame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse tokio instituto nebėra. Numatoma tik galimybė teismo tvarka nuginčyti tėvystę (motinystę) ir galimybė apriboti tėvų (tėvo ar motinos) teises. Apribojus tėvų (tėvo ar motinos) valdžią, tėvų pareigos nepilnamečio vaiko atžvilgiu išlieka.
114. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.221 straipsnio 2 dalyje numatytas teisės žinoti savo tėvus ribojimas įvaikinimo atveju: kol vaikas sulaukia pilnametystės, be įtėvių sutikimo negali būti atskleisti duomenys apie įvaikinimą. Tačiau sulaukęs pilnametystės vaikas gali įgyvendinti teisę žinoti savo biologinius tėvus. Kai kuriais atvejais, iki vaikas taps pilnametis, apribojus tėvų valdžią, gali būti ribojama ir teisė žinoti savo tėvus, jeigu žinojimas pakenktų vaiko interesams.
8 straipsnis. identiškumo išsaugojimas
116. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
117. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.228 straipsnyje vaiko vardo ir pavardės klausimai įvaikinimo atveju sureguliuoti kitaip, negu buvo Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.227 straipsnyje numatyta, jog įvaikintojai laikomi vaiko tėvais nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo, įvaikio pavardės ir vardo klausimai sprendžiami taip pat kaip ir vaiko. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.228 straipsnis numato, kad teismo sprendimu įvaikintam vaikui suteikiama įtėvių pavardė ir gali būti pakeičiamas vaiko vardas, jeigu vardą pakeisti sutinka vaikas, galintis išreikšti savo nuomonę. Tačiau šio straipsnio antrojoje dalyje numatoma galimybė įtėvių ir įvaikio prašymu palikti buvusią įvaikio pavardę pagal kilmę. Vis dėlto kai dėl įvaikio pavardės ar vardo nesutaria įtėviai tarp savęs ar su vaiku, pavardės ar vardo keitimo klausimą išsprendžia teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus.
118. Vaiko teisė į šeimos ryšius sureguliuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.170 ir 3.172 straipsniuose, kuriuose įtvirtinta skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė bendrauti su vaiku, vaiko teisė nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu kur tėvai gyvena, ir kitų giminaičių bendravimas su vaiku. Bendravimas su vaiku ypatingomis aplinkybėmis (tokiomis kaip sulaikymas, areštas, laisvės atėmimas, bausmės atlikimas ir panašiai) išsamiau reguliuojamas kituose įstatymuose. Žr. Konvencijos 9 straipsnio komentarą.
119. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 54 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apribojus ar atėmus vaikui laisvę negali būti ribojamos kitos jo teisės, kurios nėra tiesiogiai susijusios su laisvės ribojimu ar atėmimu. Toks vaikas turi teisę palaikyti ryšius su tėvais (teisėtais atstovais), kitais šeimos nariais, giminaičiais ir artimaisiais, susirašinėdamas ir pasimatydamas su jais, išskyrus šio įstatymo numatytus ypatingus atvejus, kada visa tai gali turėti vaikui žalingos įtakos.
120. Kai nepilnamečiui teismo sprendimu paskiriama laisvės atėmimo bausmė, teisė palaikyti ryšius su artimaisiais įgyvendinama Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Nepilnamečiai, priskirti paprastajai grupei, pataisos namuose turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį ir vieną ilgalaikį pasimatymą, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda ir kartą per dvi savaites paskambinti telefonu. Lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems nepilnamečiams leidžiama skambinti telefonu neribotai.
121. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas reglamentuoja vaikų pilietybės pasikeitimą pasikeitus tėvų pilietybei.
122. Jeigu abu tėvai įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę arba abu jos netenka, atitinkamai pasikeičia jų vaikų, jaunesnių kaip 14 metų, pilietybė. Šiuo atveju įtėviai prilyginami tėvams, o įvaikiai – vaikams.
123. Jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o antrasis lieka kitos valstybės piliečiu, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu to raštu prašo abu vaiko tėvai. Kai vaiko tėvai išsituokę, vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu to raštu prašo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę vienas iš tėvų, pas kurį teismo sprendimu liko gyventi vaikas arba pas kurį vaikas faktiškai nuolat gyvena. Kai Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o kitas lieka asmeniu be pilietybės, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu to raštu prašo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę vienas iš tėvų. Kai vienas iš tėvų tapo Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau mirė, o kitas liko asmeniu be pilietybės, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu to raštu prašo vaiko turimas vienintelis iš tėvų.
124. Jeigu Lietuvos Respublikos pilietybės netenka vienas iš tėvų, o kitas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jų vaikas, jaunesnis kaip 14 metų, lieka Lietuvos Respublikos pilietis.
13 straipsnis. teisė laisvai reikšti savo nuomonę
126. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą. Taip pat žr. Konvencijos 12 ir 29 straipsnio komentarus.
127. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, atskleidimą bei panaudojimą (167 ir 168 straipsniai).
128. Įgyvendinant šią Konvencijoje įtvirtintą teisę laisvai reikšti savo nuomonę, Darželio-mokyklos bendruosiuose nuostatuose, patvirtintuose švietimo ir mokslo ministro 2000 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1418, numatyta pedagogų pareiga rengti vaiką sąmoningam, supratimo, pakantumo, taikos principais pagrįstam gyvenimui laisvoje visuomenėje. Nuostatuose reglamentuojama darželio-mokyklos savivaldos institucijų veikla. Savivaldos institucijos teikia pasiūlymus dėl veiklos planavimo, bendravimo įstaigoje formų, inicijuoja savo leidinių, vietos radijo laidų organizavimą, atlieka kitas funkcijas. Švietimo ir mokslo ministerija nuo 2002 metų kasmet organizuoja nacionalinį ikimokyklinio amžiaus vaikų fotografijų konkursą „Pažvelkim į pasaulį vaiko akimis“, kuriame dalyvauja vaikai nuo 3 iki 7 metų.
129. Pagal Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto 2001 metais organizuotą vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimą „Jaunimo balsai“ daugelis vaikų (51 procentas) mano, kad į jų nuomonę namuose, priimant vaikui aktualų sprendimą, yra atsižvelgiama. Kas devintoje šeimoje į vaiko nuomonę paprastai neatsižvelgiama. Daugiausia Lietuvos vaikų norėtų, kad būtų daugiau paisoma jų nuomonės priimant sprendimus dėl laisvalaikio (22 procentai), draugų (15 procentų) ir drabužių/išvaizdos (11 procentų).
14 straipsnis. minties, sąžinės ir religijos laisvė
130. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
131. Tikyba yra pasirenkamoji dorinio ugdymo dalis bendrojo lavinimo mokyklų mokymo programose. 1–12 klasių mokiniams kaip pasirenkamasis dalykas dėstoma tikyba arba etika. Tėvų ar globėjų (rūpintojų) pageidavimu tikybos dalykas gali būti įtrauktas į jų vaikų ikimokyklinį ugdymą. Ikimokyklinės ugdymo įstaigos nuostatai, patvirtinti švietimo ir mokslo ministro 1998 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1080, sudaro galimybes ikimokyklinėse įstaigose tėvų ar globėjų (rūpintojų) pageidavimu ugdymo programų turinį papildyti religinius įsitikinimus ar vertybes puoselėjančiomis nuostatomis, temomis, veikla.
Kitose mokyklose gali būti vykdomas religinis neformalusis švietimas ir savišvieta.
Mokinys, sulaukęs 15 metų, turi teisę rinktis vieną iš privalomojo dorinio ugdymo dalykų: tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką.
Jaunesniam kaip 15 metų mokiniui tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybos arba etikos dalyką parenka tėvai ar globėjai (rūpintojai), valstybės globojamam mokiniui jo šeimoje ar giminėje išpažįstamos tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką parenka mokykla.
Mokykla, negalinti užtikrinti mokinių arba jų tėvų ar globėjų (rūpintojų) pageidaujamos tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybos mokymo, įskaito mokiniui tikybos mokymą sekmadieninėje mokykloje ar kitoje tikybos mokymo grupėje.
Šios nuostatos įvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme.
15 straipsnis. asociacijų ir taikių susirinkimų laisvė
132. Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatyme, Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatyme) aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
133. Vaikų teisę į organizacijų laisvę reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, kurio 43 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad mokykloje gali veikti mokinių ir jaunimo organizacijos, kurios skatina mokinių, studentų dorinį, tautinį, pilietinį sąmoningumą, patriotizmą, puoselėja kultūrinę ir socialinę brandą, padeda tenkinti jų saviugdos ir saviraiškos poreikius. Šio įstatymo 43 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad mokykloje veikiančioms mokinių ir jaunimo organizacijoms sudaromos palankios veiklos sąlygos. Žr. Konvencijos 12 straipsnio komentarą.
16 straipsnis. privataus gyvenimo apsauga
134. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
135. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.114 straipsnis numato, kad civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, iš jų garbę ir orumą. Išsamiau asmens garbės ir orumo gynimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje.
136. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintos nuostatos, kuriomis siekiama apsaugoti vaikų turtines teises. Tėvai neturi nuosavybės teisės į vaikų turtą. Nepilnamečiui vaikui nuosavybės teise priklausantį turtą tėvai tvarko uzufrukto teisėmis. Tėvų uzufrukto teisė negali būti įkeista, parduota ar kitaip perleista ar suvaržyta, iš jos taip pat negali būti išieškoma. Žr. Konvencijos 18 straipsnio komentarą.
137. Jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, nutraukiant santuoką teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas taip pat gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Dalydamas bendrą sutuoktinių turtą, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo – atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus.
138. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą ir įžeidimą (154 ir 155 straipsniai), o Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 9 straipsnis numato, kad leidžiama neviešai nagrinėti teisme bylas dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami jaunesni kaip 18 metų asmenys.
139. Užtikrinant vaiko teisę į privataus gyvenimo apsaugą, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punkte įtvirtinta, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos. Žr. Konvencijos 5, 20 ir 26 straipsnių komentarus.
17 straipsnis. teisė naudotis atitinkama informacija
140. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
141. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą (2002 m. rugsėjo 10 d., Nr. IX-1067), kurio pagrindu parengti šių teisės aktų projektai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos, priskirtos viešosios informacijos kategorijai, kuri ribojama skelbti ir platinti, skelbimo ir platinimo tvarkos patvirtinimo“ ir nutarimo „Dėl neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo, garso ir vaizdo priemonių sistemos patvirtinimo“ projektai, taip pat Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo ir pakeitimo įstatymo projektas, kuriame numatyta atsakomybė už minėtų teisės aktų pažeidimą.
Minėtų teisės aktų projektų esmė – nepilnamečių apsauga nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio. Šiuose teisės aktuose nustatomi: kriterijai, pagal kuriuos vertinama, ar informacija yra ribojama skelbti ir platinti; informacijos, kuri yra ribojama skelbti ir platinti, skelbimo ir platinimo tvarka; reikalavimai, kaip minėta informacija turi būti pažymėta, kad būtų apsaugoti nepilnamečiai; administracinės nuobaudos už numatytų reikalavimų nesilaikymą (konkrečiais atvejais bauda gali būti nuo 500 iki 10000 litų). Šiuose teisės aktų projektuose suformuoti principai, sąlygojantys tinkamą nepilnamečių apsaugą nuo jiems kenksmingos informacijos ar kitos žalingos prieinamos medžiagos.
142. Lietuvos Respublikos kino įstatyme (2002 m. kovo 5 d., Nr. IX-752) įtvirtintos platinamų ir rodomų kino teatruose, kino salėse (videosalėse) filmų indeksavimo nuostatos pagal žiūrovų amžiaus cenzą. Pagal žiūrovų amžiaus cenzą nustatomi 5 tipų filmų indeksai: filmai, skirti įvairaus amžiaus žiūrovams; filmai, skirti vaikams nuo 7 metų; filmai, kuriuos vaikams iki 16 metų rekomenduojama žiūrėti su tėvais; filmai, skirti žiūrovams nuo 16 metų; filmai, skirti tik suaugusiesiems nuo 18 metų.
Taigi šiuo įstatymu ir jau minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo, garso ir vaizdo priemonių sistemos patvirtinimo“ projektu siekiama informuoti vaikus, tėvus (globėjus) apie rodomų filmų, televizijos programų bei radijo laidų turinį, kuris gali turėti neigiamą poveikį vaikų vystymuisi.
143. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. vasario 17 d. įstatymu Nr. VIII-1546 ratifikavo 1989 metų Europos konvenciją dėl televizijos be sienų ir 1998 metais priimtą nurodytosios Konvencijos pataisų protokolą. Derinant nurodytosios Konvencijos ir jos protokolo, 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl televizijos be sienų, papildytos 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB, ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (nauja redakcija 2000 m. rugpjūčio 29 d., Nr. VIII-1905) nuostatas, buvo padarytos pastarojo įstatymo pataisos, iš jų ir pakeitimai, nustatantys reklamos reikalavimus. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad reklama, skirta nepilnamečiams, arba ta, kuria naudojasi nepilnamečiai, neturi kenkti jų interesams. Tokia reklama turi atitikti šiuos reikalavimus:
143.1. neturi skatinti nepilnamečių, naudojantis jų nepatyrimu ir patiklumu, pirkti gaminį ar rinktis paslaugą;
143.2. neturi tiesiogiai skatinti nepilnamečių įtikinėti savo tėvus ar kitus asmenis, kad šie nupirktų reklamuojamus gaminius ar paslaugas;
143.3. neturi formuoti vaikų nuomonės, kad tam tikrų paslaugų ar prekių vartojimas suteiks jiems fizinį, psichologinį ar socialinį pranašumą prieš bendraamžius;
144. Nuo 2002 metų Švietimo ir mokslo ministerijos ir Švietimo kaitos fondo remiama Nacionalinė televizija veda laidą „Kultūros namai“, kurioje ypač daug dėmesio skiriama tautinių mažumų vaikams.
37 (a) straipsnis. kankinimo ar kitokio žiauraus, nežmoniško elgesio
ar bausmių draudimas
146. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis nustato draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nesunkiai jį sužalojo, arba trumpam susargdino. Tie patys veiksmai, padaryti mažamečių atžvilgiu, sukelia sunkesnes pasekmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas taip pat įtvirtina nuostatas, apsaugančias asmenis nuo kankinimo ir žiauraus elgesio. Vykdant bausmes, turi būti vadovaujamasi humanizmo principu, t. y. vykdant bausmę, žmogaus negalima kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Tuo pačiu tikslu draudžiami medicininiai, biologiniai ir kitokie moksliniai bandymai nuteistojo asmens atžvilgiu net jeigu jis duoda sutikimą.
147. Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie tarptautinių sutarčių, kurios įtvirtina kankinimo bei kitokio žiauraus elgesio draudimą: 1984 metų Jungtinių Tautų konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (prisijungta 1991 m. rugsėjo 10 d.), 1987 metų Europos Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (ratifikuota 1998 m. rugsėjo 15 d.), 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d.), 1966 metų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (ratifikuotas 2001 m. rugpjūčio 2 d.).
5 straipsnis. tėvų valdžia
148. Šį Konvencijos straipsnį atitinkančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos aptartos Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
149. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.163 straipsnį nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą pirmiausia užtikrina tėvai.
150. Vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos grindžiamos vaiko kilme, kuri patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos. Vaiko tėvus patvirtina civilinės metrikacijos įstaigoje įrašytas gimimo įrašas ir gimimo įrašo pagrindu išduotas gimimo liudijimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.137–1.140 straipsniai). Žr. Konvencijos 7 straipsnio komentarą (dėl vaiko kilmės nustatymo).
151. Tėvai yra savo veiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymus, išskyrus tėvus, pripažintus neveiksniais teismo sprendimu. Nepilnamečiai veiksnūs tėvai taip pat turi visas asmenines teises ir pareigas savo vaikams. Nepilnamečiai neveiksnūs ar ribotai veiksnūs tėvai turi teisę kartu su savo vaiku gyventi ir dalyvauti jį auklėjant – tokiais atvejais vaikui skiriamas globėjas (rūpintojas). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnį tėvų valdžios turinys reiškia, kad vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi, tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintas ir tėvų valdžios lygybės principas (t. y. tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams lygios ir tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems nutraukus santuoką, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium).
152. Dabar Lietuvoje vyksta ryškūs šeimos pokyčiai. Mažėja santuokų, gausėja kartu gyvenančių nesusituokusių porų, gana dažnos skyrybos, mažėja gimstamumas, vis daugiau gimsta nesantuokinių vaikų. Žr. Ataskaitos dalį „Demografinės charakteristikos“.
153. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, kad vaiko nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jo tėvų ar globėjų (rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta. Jeigu tėvai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, nepilnamečio gyvenamąja vieta laikoma to iš tėvų, su kuriuo vaikas daugiausia gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu teismas nėra nustatęs nepilnamečio gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų.
154. Pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą (1998 m. liepos 2 d., Nr. VIII-840), įsigaliojusį nuo 2003 m. sausio 1 d., asmenys, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti gyvenamosios vietos pasikeitimą. Vis dažniau tėvai, išvykdami į užsienį, savo vaikus palieka Lietuvos Respublikoje senelių ar kitų artimųjų giminaičių priežiūrai. Todėl iškyla problemų dėl teisinio atstovavimo šiems vaikams, jų gyvenamosios vietos nustatymo, kitų jų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo.
155. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, jeigu tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jeigu kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų nustatoma teismo sprendimu. Tačiau tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ar bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus.
156. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, mokymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų įstaigų bei institucijų, kurios turi ryšį su jo vaiku. Atsisakyti suteikti informaciją galima tik tuo atveju, jeigu yra grėsmės vaiko sveikatai ar gyvybei iš tėvo ar motinos pusės, taip pat įstatymų numatytais atvejais. Atsisakymas tėvams suteikti minėtą informaciją apie jų vaikus gali būti skundžiamas teismui.
157. Tėvai, jeigu jų nėra – globėjai (rūpintojai), turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Jeigu tėvai atsisako sudaryti sąlygas bendrauti vaikams su artimaisiais giminaičiais, vaiko teisių apsaugos institucija gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems giminaičiams bendrauti su vaikais. Jeigu tėvai nevykdo tokio įpareigojimo ar artimieji giminaičiai nesutinka su vaiko teisių apsaugos institucijos sprendimu, kuriuo atsisakoma įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas bendrauti su jų vaiku, artimieji giminaičiai gali kreiptis į teismą.
158. 1980 metų Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (Lietuvai įsigaliojo 2002 m. rugsėjo 1 d.) irgi siekiama užtikrinti tėvų ar teisėtų globėjų (rūpintojų) teises naudotis globos teisėmis, taip pat galimybę nekliudomai matytis ir bendrauti su vaiku.
159. Vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo laikomi įvaikintojai. Įvaikinimu panaikinamos tėvų, vaikų ir jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės bei turtinės teisės ir pareigos, sukuriamos įtėviams, jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuoniams tarpusavio asmeninės bei turtinės teisės ir pareigos kaip giminaičių pagal kilmę. Taigi įstatyme nustatytos įvaikintojų teisės ir pareigos, susijusios su įvaikiais, yra lygios biologinių tėvų teisėms ir pareigoms, jos turi būti vienodai įgyvendinamos ir vykdomos, o šių teisių neįgyvendinimo ir pareigų nevykdymo padariniai įtėviams nustatyti tokie patys kaip ir biologiniams tėvams.
160. Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2002 metais, palyginti su 2001 metais, pagausėjo įvaikintų vaikų. 2001 metais Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiai įvaikino 180 vaikų, o 2002 metais įvaikintas 231 vaikas. Žr. Konvencijos 21 straipsnio komentarą.
161. Vaikų, kurie yra likę be tėvų globos, teises užtikrina globėjas (rūpintojas). Globėjai (rūpintojai) yra savo globojamų (rūpinamų) vaikų atstovai pagal įstatymą ir gina jų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtina šias vaiko globos (rūpybos) formas: globa (rūpyba) šeimoje, globa (rūpyba) šeimynoje, globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje.
162. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktais duomenimis apie globojamus vaikus, 2003 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 14733 vaikai, likę be tėvų globos (2002 metų pradžioje buvo 13452 tokie vaikai); atitinkamai 2003 m. sausio 1 d. 5873 šeimose buvo globojami 7628 (2002 metų pradžioje 5965 šeimose – 7717) vaikai, 44 šeimynose buvo 359 (2002 metų pradžioje 43 šeimynose – 356) vaikai, įvairaus tipo vaikų globos institucijose, internatuose buvo globojami 6746 (2002 metų pradžioje – 5379) vaikai. Kasmet maždaug 3 tūkstančiams vaikų nustatoma globa (rūpyba). Per 2002 metus globa (rūpyba) buvo nustatyta 3003 vaikams, likusiems be tėvų globos. Tai 140 vaikų daugiau negu 2001 metais.
Daugelį vaikų, likusių be tėvų globos, tiek 2001 metais (49,6 procento), tiek ir 2002 metais (62,5 procento) augino vienas iš tėvų: viena motina – 28,9 procento, našlys – 13,9 procento, vienas iš sugyventinių – 5 procentai, išsituokęs – 14,8 procento bendro vaikų, likusių be tėvų globos, skaičiaus. Abu tėvai augino 22,7 procento vaikų, likusių be tėvų globos. Žr. Ataskaitos priedo 12 ir 13 lenteles.
18 straipsnis. tėvų atsakomybė ir vaikų priežiūra
164. Šį Konvencijos straipsnį atitinkančios nuostatos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aptartos Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
165. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Už vaikų auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas. Tėvai, atlikdami asmenines tėvų pareigas, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis.
166. Tais atvejais, kai tėvas ar motina kartu su vaiku negyvena, tėvas/motina turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.
167. Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus.
168. Į vaiko interesus būtina atsižvelgti ir tvarkant nepilnamečių vaikų turtą. Nepilnamečiam vaikui priklausantį turtą tėvai tvarko bendru susitarimu. Kilus ginčui dėl turto tvarkymo, kiekvienas iš tėvų gali kreiptis į teismą dėl turto tvarkymo nustatymo. Jeigu tėvai ar vienas iš jų netinkamai tvarko savo nepilnamečiam vaikui priklausantį turtą, darydami žalą nepilnamečio turtiniams interesams, vaiko teisių apsaugos institucija arba prokuroras gali kreiptis į teismą dėl tėvų nušalinimo nuo nepilnamečiams priklausančio turto tvarkymo. Tėvai yra įpareigoti tvarkyti nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyti atvejai, kada tėvai neturi teisės tvarkyti uzufrukto teisėmis savo nepilnamečių vaikų turto, taip pat nurodyti su nepilnamečio vaiko turtu susiję sandoriai, kurių tėvai negali sudaryti be išankstinio teismo leidimo (perleisti, įkeisti savo nepilnamečių vaikų turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį, savo nepilnamečių vaikų vardu priimti ar atsisakyti priimti palikimą, nepilnamečių vaikų vardu sudaryti arbitražinį susitarimą ir kita). Pagal nepilnamečių vaikų tėvų kreditorių reikalavimus negali būti išieškoma iš nepilnamečių vaikų turto ar iš jų tėvų uzufrukto teisės. Ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas.
171. Už tėvų valdžios nepanaudojimą taikoma teisinė atsakomybė, numatyta įstatymuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.180 straipsnyje nurodyta, kad tėvams vengiant atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiaujant tėvų valdžia, žiauriai elgiantis su vaikais, darant žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpinant vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo. Tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (ligos ar panašiai) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas gali priimti sprendimą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos). Žr. Konvencijos 9 straipsnio komentarą.
172. Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu skiria vaikui globą (rūpybą) ir nustato jo gyvenamąją vietą.
173. Už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams yra numatyta administracinė atsakomybė ir užtraukia įspėjimą tėvams arba baudą. Administracinė atsakomybė taip pat numatyta ir vaiko globėjui (rūpintojui) už nustatytų pareigų nevykdymą arba vykdymą priešingai vaiko interesams.
174. Vaiko tėvai ar globėjas (rūpintojas) privalo atsakyti už nepilnamečio iki 14 metų padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Jeigu 14 metų neturintis vaikas padaro žalą tuo metu, kai jis yra mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas, už tą žalą atsako ši institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jos kaltės. Vaikas nuo 14 iki 18 metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Tačiau jeigu jis neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dydį turi atlyginti jo tėvai ar globėjas (rūpintojas), ar mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucija, kurioje vaikas prižiūrimas.
175. Lietuvoje nuolat gausėja socialinės rizikos šeimų. Tai lemia aukštas nedarbo lygis kai kuriuose regionuose (ypač kaimo), ilgalaikė bedarbystė, nuolatinis tėvų girtavimas. Tėvų neprižiūrimi vaikai nelanko mokyklos, valkatauja, įvykdo teisės pažeidimus ar nusižengimus. Vaikais nesirūpinantys tėvai dažnai stokoja paprasčiausių bendravimo su vaikais įgūdžių: nemoka spręsti iškilusių problemų, fiziškai smurtauja prieš vaikus ir vieni prieš kitus.
176. Nuo 2000 metų iki 2002 metų pradžios savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų įskaitoje esančias socialinės rizikos šeimas papildė 2629 šeimos, jose yra 5964 vaikai. Tačiau 2003 m. sausio 1 d. duomenimis, per 2002 metus socialinės rizikos šeimų sumažėjo 158 šeimomis ir 2853 jose augančiais vaikais, nes kai kuriose savivaldybėse suintensyvėjo socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis, aktyviau į šį darbą įsitraukė seniūnijų socialiniai darbuotojai. Pokyčius šioje srityje rodo atitinkami duomenys:
|
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
2003 m. sausio 1 d. duomenys |
| Socialinės rizikos šeimų skaičius |
16043 |
18114 |
18672 |
18514 |
| Socialinės rizikos šeimose augančių vaikų skaičius |
36856 |
40276 |
42820 |
39967 |
(Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenys)
177. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. A1–207 patvirtintos Darbo su socialinės rizikos grupės šeimomis metodinės rekomendacijos, kurios turėtų padėti savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnyboms organizuoti darbą su socialinės rizikos grupės šeimomis, paskatinti savivaldybėje esančias institucijas ir įstaigas daugiau bendradarbiauti šioje srityje
178. Nuo 2002 metų įgyvendinama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2002–2004 metų programa, kuria siekiama padėti spręsti priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų, augančių probleminėse šeimose, socialines problemas, organizuoti jų ugdymą, užimtumą po pamokų, užtikrinti socialinį darbą su tėvais. Dienos centrai imasi deramos vaikų socializacijos, vaikų ir paauglių nusikalstamumo ankstyvosios prevencijos, teikia socialines paslaugas probleminėms šeimoms. Dienos centruose vaikai maitinami, ugdomi, žaidžia, rengia pamokas, šventes, parodas, dalyvauja įvairiuose ekologiniuose, kultūros ir kitokiuose renginiuose. Dirbamas socialinis darbas su dienos centrą lankančių vaikų šeimomis, tėvai skatinami labiau rūpintis vaikais, jų ugdymu. Pagal galimybes tėvams teikiama psichologinė ir pedagoginė pagalba.
Dienos centrų veiklos finansavimui 2003 metais iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto skirta 1 mln. 900 tūkst. litų (lėšų poreikis – daugiau kaip 3 mln. litų). Konkursui 70 nevyriausybinių organizacijų pateikė 79 projektus. Iš jų buvo finansuoti 68 projektai. Įgyvendinant finansuotus projektus socialines paslaugas 2003 metais gavo 2435 vaikai ir jų šeimos. Derėtų priminti, kad 2002 metais iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto Nacionalinei nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2002–2004 metų programai buvo skirta 600 tūkst. litų ir pateikti 49 projektai. Iš jų finansuota 40 projektų. Socialines paslaugas 2002 metais gavo 1693 vaikai ir jų šeimos.
Nuolatinis įvairiapusis darbas su vaikų dienos centrus lankančių vaikų šeimomis gerina vaikų ir tėvų tarpusavio santykius, padeda šeimoms pačioms spręsti iškilusias problemas, todėl tikėtina, kad mažės socialinės rizikos šeimų, mažės ir atvejų, kada būtina nustatyti vaikams laikinąją ar nuolatinę globą (rūpybą).
179. Vaikai nuo gimimo iki 6–7 metų auginami ir ugdomi dažniausiai namuose arba namuose ir ikimokyklinėse įstaigose.
180. Iki 1989–1999 mokslo metų taikytas unifikuotas akademinės krypties ikimokyklinis ugdymas tėvams nebuvo patrauklus, todėl ikimokyklinio ugdymo reformos humanizuojamos ir demokratizuojamos, į vaiką orientuojamas ugdymas labiau tenkina šeimos poreikius. Atsirado įvairesnių ugdymo formų – ikimokyklinės, priešmokyklinės grupės bendrojo lavinimo mokyklose, darželiai-mokyklos, ikimokyklinio ugdymo centrai.
181. 2000–2001 mokslo metais vaikų, lankančių ikimokyklines įstaigas, skaičius, palyginti su bendru vaikų skaičiumi, kito nedaug. Nuo 2001 iki 2002 metų jis padidėjo tik 0,8 procento, tačiau sparčiai kinta vaikų skaičius atskirose ikimokyklinio ugdymo įstaigų grupėse: priešmokyklinio ugdymo grupėse per šį laikotarpį vaikų pagausėjo 2,7 karto, jaunesnių kaip 3 metų vaikų grupėse mieste – 6 procentais.
2000–2001 mokslo metais ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankė 58 procentai miesto vaikų (2002 metų pabaigoje – 61,5 procento) ir 11,8 procento kaimo vaikų (2002 metų pabaigoje – 14,1 procento).
2000–2001 mokslo metais ikimokyklinių ugdymo įstaigų ugdytiniai iki 3 metų sudarė 13,7 procento (2002 metų pabaigoje – 16,5 procento) atitinkamo amžiaus vaikų bendro skaičiaus (2000–2001 mokslo metais – 19,9 procento mieste, 2002 metų pabaigoje – 24 procentus mieste; 2000–2001 mokslo metais – 3,2 procento kaime, 2002 metų pabaigoje – 3,5 procento kaime). Vaikų iki 3 metų ikimokyklinėse įstaigose gausėja dėl tėvų užimtumo ir žemo šeimų pragyvenimo lygio.
182. Per valstybines pašalpas našlaičiams, tikrosios krašto apsaugos tarnybos karių (prievolininkų) vaikams, šeimoms, auginančioms 3 ir daugiau vaikų, vaikų globos ar įsikūrimo pašalpas sudaromos galimybės ir nepasiturinčių šeimų vaikams siekti mokslo.
183. Pagrindinė per švietimo sistemą teikiama socialinė parama yra nemokamas moksleivių maitinimas, kurį gauna moksleiviai iš socialiai remtinų šeimų. Pastaraisiais metais gausėja moksleivių, gaunančių nemokamą maitinimą mokyklose. Antai 2000 metais nemokamai buvo maitinami 155 tūkstančiai vaikų, o 2002 metais – per 160 tūkstančių vaikų. Šiai paramai 2002 metais skirta 60 mln. litų.
9 straipsnis. atskyrimas nuo tėvų
186. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.168 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, kad vaikas negali būti išskirtas su tėvais prieš jo norą, išskyrus Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus atvejus. Ši nuostata taip pat įtvirtinta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnyje.
187. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra numatyti vaiko su tėvais išskyrimo atvejai. Atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį, galimas vaiko išskyrimas su vienu iš tėvų arba su abiem tėvais.
188. Vaiko išskyrimą su vienu iš tėvų gali sąlygoti tėvų gyvenimas skyrium (pripažinus santuoką negaliojančia, nutraukus santuoką, teismui priėmus sprendimą dėl separacijos ar vaikui gimus nesusituokusiems tėvams ir šiems kartu negyvenant). Tuomet turi būti nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji ir auklėjimo vieta. Tokiu atveju tėvai pirmiausia turi teisę ir pareigą susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos ir sudaryti tokias sąlygas, kad vaikas galėtų nuolat bendrauti su antruoju iš tėvų. Kilus ginčui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma teismo sprendimu su vienu iš tėvų. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, vaikų teisės ir tėvų pareigos nesikeičia. Taigi vaikams išlieka teisė būti tėvų auklėjamiems ir aprūpinamiems, teisė tiesiogiai ir nuolat bendrauti su tėvais ir giminaičiais, jeigu tai nekenkia vaiko interesams. Tokios pat teisės suteikiamos ir nesusituokusių tėvų vaikams. Tėvui ar motinai, negyvenančiam kartu su vaiku, suteikiama ne tik teisė, bet išlieka ir pareiga bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant. Dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tėvai paprastai susitaria tarpusavyje, ir tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, yra įpareigotas nekliudyti antrajam iš tėvų įgyvendinti šią teisę. Jeigu tėvai nesusitaria, ginčas dėl dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo sprendžiamas teisme.
189. Vaikas gali būti išskirtas su tėvais tėvų valdžios apribojimo atvejais. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra įtvirtintas naujas institutas „tėvų valdžios apribojimas“, pakeičiantis iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse įtvirtintą tėvystės teisių atėmimo institutą. Gali būti ribojama tiek biologinių vaiko tėvų, tiek vaiko tėvų pagal įstatymą (įvaikintojų) valdžia. Tėvų valdžios ribojimas yra ne tėvystės (biologinės ar pagal įstatymą) atėmimas, o tėvų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo ribojimas nustačius tam tikras aplinkybes.
Yra dvi tėvų valdžios ribojimo rūšys – vaiko atskyrimas nuo tėvų ir tėvų valdžios apribojimas.
190. Vaiko atskyrimas nuo tėvų – tai laikina vaiko interesų ir teisių apsaugos priemonė, taikoma, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams dėl tam tikrų aplinkybių, nesant tėvų kaltės. Vaikas tik teismo sprendimu gali būti atskirtas nuo tėvų, esant dvejoms tarpusavyje susijusioms aplinkybėms:
190.1. abu tėvai ar vienas iš jų dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių negyvena ar negali gyventi su vaiku (serga psichine ar kokia nors kita liga, dėl kurios jie patys turi būti prižiūrimi ar slaugomi; išvykę į ilgalaikę komandiruotę darbo reikalais ir panašiai);
191. Tais atvejais, kai vaikas teismo sprendimu atskiriamas nuo tėvų (tėvo ar motinos), atskirtam nuo tėvų vaikui išsaugomos visos asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, pagrįstos giminyste, t. y. vaiko atskyrimas nuo tėvų, atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį, neriboja vaiko teisių ir pareigų, susijusių su tėvais. Jos lieka tokios, kokios nustatytos įstatyme. Kita vertus, gali būti ribojamas vaiko bendravimas su sergančiu sunkia psichine liga tėvu ar motina arba tiesioginio bendravimo teisė gali būti neįgyvendinama vienam iš tėvų ilgam išvykus ir panašiais atvejais. Tėvams taip pat išsaugomos visos įstatymuose nustatytos su vaikais susijusios teisės ir pareigos, jeigu tik tam tikromis aplinkybėmis galima jas realiai įgyvendinti ir vykdyti. Išimtys yra tie atvejai, kai teismas nusprendžia atskirti vaiką nuo tėvų dėl to, kad susiklosčius tam tikroms objektyvioms aplinkybėms šis negali gyventi su tėvais. Todėl tėvai negali reikalauti grąžinti vaiką iš kitų asmenų, su kuriais šis gyvena, kol teismo sprendimu vaikas yra atskirtas nuo tėvų. Pasikeitus aplinkybėms ir atsiradus realiai galimybei vaikui gyventi su savo tėvais, būtina priimti sprendimą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų panaikinimo.
192. Tėvų valdžios apribojimas – tai vaiko interesų ir teisių apsaugos priemonė, taikoma, kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais. Kiekvienu atveju tėvų valdžia gali būti ribojama tik esant tėvų kaltei. Atsižvelgiant į tėvų veiksmus, kuriais tėvų valdžia neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaikų interesams, ir tų veiksmų pobūdį, tėvų valdžia gali būti ribojama laikinai arba neterminuotai.
193. Laikinas tėvų valdžios ribojimas nustatomas konkrečiam laikui (pvz., metams, pusei metų ir panašiai), tačiau turint vilties, kad tėvai pasitaisys ir vėliau galės tinkamai auklėti savo vaikus. Neterminuotas tėvų valdžios ribojimas už įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą yra daug griežtesnė sankcija, nes neterminuotai apribojus tėvų valdžią vaiką galima įvaikinti be tėvų sutikimo. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti.
195. Abiem atvejais tėvų valdžios ribojimo laikui (iki tėvų valdžios ribojimas nebus panaikintas) sustabdomos tėvų asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatyme. Pavyzdžiui, tėvai netenka teisės gyventi kartu su vaiku, reikalauti grąžinti vaiką iš kitų asmenų, dalyvauti jį auklėjant, netenka teisės paveldėti vaikų turtą pagal įstatymą, teisės būti vaiko išlaikomam šiam suaugus ir panašiai. Tačiau tėvams, jeigu tai nekenkia vaiko interesams, išlieka teisė matytis su vaiku. Be to, tėvams lieka ir tam tikros įstatyme nustatytos pareigos (pavyzdžiui, pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus).
196. Tėvų valdžios laikinas ar neterminuotas apribojimas gali būti panaikinamas, jeigu įrodoma, kad tėvai (tėvas ar motina) pakeitė savo elgesį ir gali auklėti vaiką, ir jeigu tėvų valdžios apribojimo panaikinimas neprieštarauja vaiko interesams.
197. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas taip pat gali būti pakeistas laikinu apribojimu. O laikinas ar neterminuotas apribojimas gali būti pakeistas vaiko atskyrimu nuo tėvų (jeigu po tėvų valdžios apribojimo panaikinimo lieka sąlygos, dėl kurių vaikas negali gyventi kartu su tėvais). Jeigu atskirti tėvai (tėvas ar motina) nuo vaikų savo tėvų valdžią naudoja priešingai vaikų interesams, jiems gali būti taikomas laikinas arba neterminuotas tėvų valdžios apribojimas.
198. Pirmosios instancijos teismuose 2002 metais buvo gautos 969 bylos dėl tėvų valdžios apribojimo, iš jų iš dalies ar visiškai patenkinti 909 ieškiniai (2001 metais atitinkamai gautos 805 bylos, iš jų iš dalies ar visiškai patenkinti 735 ieškiniai; 2000 metais atitinkamai gautos 547 bylos, iš jų iš dalies ar visiškai patenkinta 513 ieškinių).
199. Tėvų valdžios ribojimas yra viena pagrindinių globos nustatymo vaikams priežasčių. Žr. Konvencijos 20 straipsnio komentarą.
200. Vienas iš vaiko nuolatinio išskyrimo su tėvais būdų yra įvaikinimas. Įvaikinimas galimas tik teismo sprendimu ir tik vaiko interesais. Tėvai su įvaikintu vaiku išskiriami visam laikui be teisės tėvams bendrauti su vaiku ir be teisės panaikinti šį išskyrimo būdą. Žr. Konvencijos 21 straipsnio komentarą.
201. Prašymai dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų ir ieškiniai dėl tėvų valdžios ribojimo nagrinėjami skirtinga tvarka.
202. Ieškiniai dėl tėvų valdžios apribojimo nagrinėjami ginčo teisena taikant bendrųjų ieškinio nagrinėjimo taisyklių išimtis, taikomas šeimos byloms. Tėvų valdžios ribojimas yra lemiamas netinkamo ir kalto pačių tėvų elgesio, kurį turi įrodyti ieškovas, o tėvai turi teisę pateikti priešingus argumentus. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.182 straipsnį ieškinį dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo gali pareikšti vienas iš tėvų, vaiko artimieji giminaičiai, vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras ar vaiko globėjas (rūpintojas). Tėvai (ar vienas iš tėvų), kurių (kurio) tėvų valdžią siekiama riboti, byloje yra atsakovai.
203. Vaiko atskyrimas nuo tėvų yra objektyvių priežasčių lemiama vaiko teisių apsaugos priemonė, todėl tokios bylos nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka, t. y. prašymai tiek atskirti vaiką, tiek panaikinti tokį atskyrimą nagrinėjami greitai, vengiama proceso formalumų, kurie klausimo sprendimui neturi didelės įtakos, tačiau jį ilgina. Prašymą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) gali pateikti vaiko tėvai, artimieji giminaičiai, vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras. Šiuo atveju tėvai, jeigu jie nėra pareiškėjai, taip pat vaiko teisių apsaugos institucijos, dalyvaujančios nagrinėjant bylą, yra laikomi suinteresuotais asmenimis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą byla supaprastinto proceso tvarka nagrinėjama raštu, išskyrus atvejus, kai pats teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, nusprendžia bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymai teisme turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 5 dienas nuo jų priėmimo dienos.
204. Procesas dėl santuokos nutraukimo gali vykti supaprastinto proceso (kai santuoka nutraukiama vieno sutuoktinio prašymu) ir ieškinio teisenos tvarka (santuoka nutraukiama dėl vieno sutuoktinio kaltės). Bylos dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium nagrinėjamos ieškinio teisenos tvarka. Teismas, nagrinėdamas šias bylas, turi išspręsti nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, tėvų dalyvavimo auklėjant vaikus ir vaikų išlaikymo klausimus.
205. Prašymas įvaikinti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 480–490 straipsnių reikalavimus. Kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas, duodamas teismui. Jeigu vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių, būtinas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas įvaikinti. Tokio sutikimo nereikalaujama, jeigu teismas yra priėmęs sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium arba jeigu sutuoktinis yra paskelbtas nežinia kur esančiu ar pripažintas neveiksniu.
206. Nagrinėjant bylas tiek supaprastinto proceso, tiek ieškinio teisenos tvarka, šalims (ieškovui ir atsakovui, pareiškėjui ir suinteresuotiems asmenims) garantuojamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nurodytos šalių teisės ir pareigos. Šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus ir nuorašus, pateikti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus, teikti savo argumentus ir samprotavimus, gauti teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutartis ar nutarimus ir naudotis kitomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso šalims suteikiamomis procesinėmis teisėmis. Taigi šios šalių teisės užtikrina galimybę visose bylose dalyvaujantiems suinteresuotiems asmenims dalyvauti kiekviename prašymo ar ieškinio nagrinėjimo procese ir pareikšti savo požiūrį.
207. Be to, kai teisme sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jeigu tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jeigu tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Vaiko, kuriam yra suėję keturiolika metų, pareiškimas apie sutikimą arba nesutikimą su ieškiniu turi būti išreikštas raštu arba įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir vaiko pasirašomas.
208. Visais atvejais, teisme nagrinėjant bylas dėl tėvų valdžios apribojimo ar prašymus atskirti vaiką nuo tėvų, taip pat ginčus dėl vaikų, būtinas ir vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas. Vaiko teisių apsaugos institucija, ištyrusi šeimos gyvenimo sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo.
209. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta tėvų bendravimo su vaiku galimybė vaikui patekus į ypatingą situaciją (sulaikymas, areštas, laisvės atėmimo bausmės atlikimas, buvimas stacionarioje gydymo įstaigoje ir panašiai). Tokiais atvejais tėvų bendravimo su vaiku tvarką nustato specialūs įstatymai. Antai nepilnamečiui teismo nuosprendžiu skyrus laisvės atėmimo bausmę, vaiko bendravimo su tėvais tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse. Vaiko, kuris gydomas psichiatrijos įstaigoje, teisė bendrauti su tėvais, kaip ir kitos teisės, nustatyta Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme (1995 m. birželio 6 d., Nr. I-924). Vaikui, auklėjamam ir globojamam specialiuose auklėjimo ir globos namuose, taip pat užtikrinama bendravimo su tėvais teisė. Be to, žr. Konvencijos 8 straipsnio komentarą (dėl teisės palaikyti ryšius su artimaisiais giminaičiais vaiko laisvės apribojimo ar atėmimo atveju).
10 straipsnis. šeimos susijungimas
210. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 straipsnį vaikai iki 18 metų turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką kartu su tėvais, vienu iš jų arba kartu su kitu teisėtu atstovu, arba vieni, jeigu vyksta pas tėvus, vieną iš jų arba pas kitą teisėtą atstovą.
211. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnį teisę gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje turi vaikas, jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena vaiko tėvai arba vienas iš jų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
2001 metais buvo pateikti 5 prašymai išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje vaikams, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvai arba vienas iš jų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai (atitinkamai 2002 metais – 12 prašymų, iki 2003 m. gegužės – 4 prašymai).
Išduoti leidimai laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje vaikams, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvai arba vienas iš jų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai
| Pilietybė |
2001 metai |
2002 metai |
2003 metai (iki gegužės) |
| Rusijos |
3 |
7 |
2 |
| Ukrainos |
– |
1 |
1 |
| Graikijos |
1 |
1 |
– |
| Baltarusijos |
– |
2 |
– |
| JAV |
– |
2 |
– |
| Prancūzijos |
– |
1 |
– |
| Iš viso |
4 |
14 |
3 |
212. Vaikai ar įvaikiai iki 18 metų taip pat turi teisę laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu jų tėvai, įtėviai arba vienas iš tėvų, įtėvių:
yra išsaugoję teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka;
turi teisę gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo tėvai arba vienas iš jų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai;
turi teisę gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje;
turi pakankamai pragyvenimo lėšų, gaunamų iš teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje ar užsienyje;
nustatytąja tvarka įregistruoja užsienio kapitalo įmonę, kurios įstatinis kapitalas ar turimų akcijų vertė yra ne mažesnė kaip 250000 litų;
atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti aukštosiose mokyklose, mokslo ar mokymo įstaigose mokslinio arba pedagoginio darbo;
gavo leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje;
gavo leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinių priežasčių.
2001 metais pateikti 594 prašymai išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje vaikams, kurie atvyko kartu su tėvais ar vienu iš jų (atitinkamai 2002 metais – 483 prašymai, iki 2003 metų gegužės – 145 prašymai).
Išduoti leidimai laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje vaikams, kurie atvyko kartu su tėvais ar vienu iš jų
| Pilietybė |
2001 metai |
2002 metai |
2003 metai (iki gegužės) |
| Rusijos |
115 |
163 |
49 |
| JAV |
76 |
60 |
21 |
| Ukrainos |
34 |
45 |
14 |
| Baltarusijos |
61 |
65 |
11 |
| Vietnamo |
11 |
16 |
6 |
| Estijos |
11 |
9 |
6 |
| Armėnijos |
9 |
9 |
5 |
| Čekijos |
4 |
4 |
3 |
| Kazachstano |
8 |
5 |
3 |
| Kinijos |
16 |
10 |
2 |
| Uzbekistano |
2 |
2 |
2 |
| Izraelio |
10 |
10 |
2 |
| Lenkijos |
4 |
8 |
2 |
| Norvegijos |
– |
2 |
2 |
| Moldovos |
2 |
2 |
1 |
| Be pilietybės |
2 |
5 |
1 |
| Vokietijos |
14 |
– |
1 |
| Latvijos |
7 |
8 |
1 |
| Kirgizijos |
– |
– |
1 |
| Suomijos |
10 |
2 |
– |
| Švedijos |
9 |
2 |
– |
| Danijos |
9 |
1 |
– |
| Kanados |
8 |
1 |
– |
| Jungtinės Karalystės |
7 |
1 |
– |
| Belgijos |
6 |
– |
– |
| Gruzijos |
6 |
5 |
– |
| Korėjos |
6 |
6 |
– |
| Azerbaidžano |
3 |
7 |
– |
| Jugoslavijos |
3 |
6 |
– |
| Olandijos |
3 |
1 |
– |
| Prancūzijos |
3 |
– |
– |
| Australijos |
2 |
– |
– |
| Indijos |
2 |
2 |
– |
| Ganos |
1 |
1 |
– |
| Ispanijos |
– |
1 |
– |
| Turkmėnistano |
– |
1 |
– |
| Austrijos |
– |
1 |
– |
| Iš viso |
464 |
461 |
133 |
213. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 484 straipsnį Europos Sąjungos valstybės narės piliečio vaikai ar įvaikiai iki 18 metų turi teisę gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu ar pas jį.
2001 metais pateikti 2 prašymai išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje Europos Sąjungos valstybės narės piliečio vaikams (atitinkamai 2002 metais – 83 prašymai, iki 2003 metų gegužės – 14 prašymų).
Išduoti leidimai laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje Europos Sąjungos valstybės
narės piliečio vaikams
| Pilietybė |
2002 metai |
2003 metai (iki gegužės) |
| Danijos |
15 |
11 |
| Jungtinės Karalystės |
8 |
– |
| Vokietijos |
20 |
6 |
| Prancūzijos |
5 |
2 |
| Suomijos |
6 |
1 |
| Belgijos |
4 |
1 |
| Olandijos |
7 |
– |
| Švedijos |
3 |
– |
| Iš viso |
68 |
21 |
214. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl pabėgėlio statuso 26 straipsnį pabėgėlis turi teisę pakviesti atvykti gyventi į Lietuvos Respubliką užsienio valstybėje likusius vaikus ir įvaikius iki 18 metų, jeigu šie nesudarę santuokos. Pabėgėlis iki 18 metų turi teisę pakviesti atvykti gyventi į Lietuvos Respubliką užsienio valstybėje likusius tėvus.
Per 2001–2003 metus buvo priimti 3 sprendimai dėl šių asmenų šeimų susijungimo.
215. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 1 d. nutarimu Nr. 486 patvirtintą Leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo bei panaikinimo tvarką dėl leidimo laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo užsieniečiui iki 18 metų gali kreiptis šio užsieniečio tėvai ar kiti teisėti atstovai. Prašymas išduoti šiam užsieniečiui leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jo pateikimo, o prašymas išduoti naują leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje ar Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir jo šeimos narių prašymas išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje – ne vėliau kaip per mėnesį nuo jo pateikimo. Šie prašymai svarstomi atsižvelgiant į nediskriminavimo, vaiko interesų, pagarbos vaiko nuomonei, teisės į gyvenimą ir vystymąsi principus. Paprastai prašymai dėl leidimo laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje vaikams išdavimo išnagrinėjami ne vėliau kaip per mėnesį, ir dėl jų priimamas teigiamas sprendimas.
216. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 22 straipsnio 2 dalį leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas vaikui, jeigu jis kartu atvyksta nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje su šeimos nariu, kuris yra išsaugojęs teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra Lietuvos Respublikos pilietis.
217. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. birželio 6 d. pripažino netekusiu galios Lietuvos Respublikos emigracijos įstatymą ir panaikino Lietuvos Respublikos piliečių laisvo judėjimo suvaržymus – norintiems išvykti į kitas šalis apsigyventi nebereikia mūsų šalies institucijų leidimo. Laisvė išvykti iš šalies negali būti varžoma kitaip kaip įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnis).
218. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 15 straipsnyje nustatyta, kad leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje suteikia užsieniečiui teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos ir į ją sugrįžti šio leidimo galiojimo laiku. Judėjimo laisvė užsieniečiui gali būti apribota tik dėl valstybės saugumo ir viešosios tvarkos interesų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais.
11 straipsnis. neteisėtas perkėlimas ir negrąžinimas iš užsienio
219. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad vaikas negali būti išskirtas su tėvais prieš jo norą, išskyrus Kodekse numatytus atvejus. Tėvai turi teisę reikalauti grąžinti jiems nepilnamečius vaikus iš kiekvieno asmens, laikančio juos pas save ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą. Kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jeigu kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali pareikšti kartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
220. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 156 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, pagrobusiam svetimą mažametį vaiką arba sukeitusiam naujagimius, taip pat tėvui, motinai ar artimajam giminaičiui, pagrobusiam savo ar savo artimųjų mažametį vaiką iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno.
221. Iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 127 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę už svetimo vaiko pagrobimą arba vaiko sukeitimą savanaudišku tikslu ar dėl kitokių žemų paskatų. 2002 metais buvo užregistruoti 4 tokie nusikaltimai, perduotas teismui – 1 (2001 metais atitinkamai – 4 ir 3; 2000 metais – 1 ir 0).
222. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 302 patvirtinta nauja Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes tvarka. Ji nustato, kad vaikas paprastai į užsienio valstybę gali vykti su abiem tėvais (įtėviais) arba vienu iš jų, arba globėju (rūpintoju). Jeigu tėvai (įtėviai), globėjas (rūpintojas) lydėti vaiko negali, vaikas, turintis reikiamus ir galiojančius vykimo į užsienio valstybes dokumentus, gali vykti su įgaliotu atstovu arba vienas.
223. Iki 2002 m. kovo 2 d. galiojusioje Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes tvarkoje buvo numatyta gana griežta tėvų sutikimo, kad vaikas išvyktų į užsienio valstybę, davimo tvarka. Norint vienam iš tėvų kartu su vaiku išvykti, reikėdavo pateikti antrojo iš tėvų sutikimą. Tačiau laikotarpis, kurį galiojo minėtoji tvarka, parodė, kad atsirado labai daug piktnaudžiavimo atvejų, kai antrasis iš tėvų (kuris faktiškai su vaiku negyvena ir juo nesirūpina) piktybiškai neduoda sutikimo savo vaikui išvykti (kartais iš vaiką auginančio ir auklėjančio tėvo ar motinos netgi reikalauja pinigų, ar verčia atsisakyti teismo priteistų alimentų). Tapo akivaizdu, kad šioje situacijoje labiausiai nukenčia vaikas, negalėdamas laikinai išvykti pasisvečiuoti į kitą valstybę (turistinės kelionės, atostogos, sporto varžybos, konkursai ir kita). Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.165 straipsnio 3 dalimi, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktu, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, ir buvo patvirtinta nauja Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes tvarka. Rūpinantis vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimu, joje atsisakyta antrojo iš tėvų sutikimo.
224. Lietuvos Respublikoje asmenų, iš jų ir vaikų, kai nežinoma jų buvimo vieta, paiešką įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja ir atlieka Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžios policijos įstaigos.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas nustato, kad vykdant teismo sprendimus civilinėse bylose skolininko arba vaiko paiešką per policiją skelbia antstolis savo patvarkymu.
Policijos įstaigos, vykdydamos asmenų paiešką, vadovaujasi vidaus reikalų ministro 2000 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 9RN patvirtinta Asmenų paieškos instrukcija.
Atliekant asmenų paiešką, gali būti naudojamasi valstybės registruose bei valstybės ir savivaldybių informacinėse sistemose esančiais duomenimis, operatyvinės veiklos priemonėmis ir metodais, žiniasklaidos priemonėmis ir kitomis galimybėmis. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos gali paskelbti tarptautinę asmenų paiešką Interpolo kanalais.
Duomenys apie ieškomus asmenis kaupiami ir tvarkomi nacionalinėje ieškomų objektų informacinėje sistemoje, kuri yra viena iš Lietuvos nacionalinės Šengeno informacinės sistemos dalių.
225. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. IX-793 ratifikavo 1980 metų Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Lietuvai ji įsigaliojo 2002 m. rugsėjo 1 d. ir galioja tik valstybių, pritarusių Lietuvos Respublikos prisijungimui prie jos, atžvilgiu. Lietuvos prisijungimui prie Konvencijos jau yra pritarusios šios valstybės: Lenkija, Norvegija, Belgija, Urugvajus, Moldova, Slovakija, Kinijos Makau specialusis administracinis regionas, Izraelis, Serbija ir Juodkalnija. Konvencijos tikslas – užtikrinti greitą neteisėtai išvežtų ar laikomų vaikų grąžinimą, garantuoti, kad būtų gerbiamos globos teisės ir teisė matytis su vaiku.
226. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1322 institucija, atsakinga už Konvencijoje nustatytų centrinės įstaigos pareigų vykdymą, paskirta Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Bet kuris asmuo, įstaiga ar institucija, manantys, kad vaikas yra išvežtas ar laikomas pažeidžiant globos teises, gali kreiptis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kad ši padėtų susigrąžinti vaiką ar įgyvendinti teisę matytis su vaiku. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. A1-92 patvirtintos prašymo dėl neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo ir prašymo dėl teisės matytis su vaiku formos, kurias užpildžius galima gauti išsamią informaciją apie vaiką, pareiškėją, vaiko pagrobimu ar neteisėtu laikymu įtariamą asmenį ir kitas svarbias su prašymu susijusias aplinkybes.
Konvencijoje dalyvaujančių valstybių centrinės įstaigos yra įpareigotos bendradarbiauti tarpusavyje, kad užtikrintų greitą vaikų grąžinimą ir pasiektų kitus Konvencijoje numatytus tikslus.
27 straipsnis (4 dalis). vaiko išlaikymo užtikrinimas
227. Lietuvos įstatymai įtvirtina tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir užtikrinti sąlygas, būtinas vaikui vystytis. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas 2000 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-471, konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnį abu tėvai vienodai privalo aprūpinti nepilnametį vaiką gyvenamuoju būstu.
228. Tėvai, nutraukdami santuoką arba pradėdami gyventi skyrium, susitaria dėl savo vaikų materialinio išlaikymo. Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai nesusitaria dėl savo vaikų išlaikymo arba tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus, teismas priteisia išlaikymą.
229. Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, dėl alimentų vaikams priteisimo nagrinėjant bylas dėl ginčų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, 2000 metais gautos 2125 bylos (atitinkamai 2001 metais – 2537; 2002 metais – 4742), iš išspręstų bylų iš dalies ar visiškai patenkinti 1797 ieškiniai (atitinkamai 2001 metais – 1901; 2002 metais – 3946). Per 2000 metų laikotarpį dėl alimentų nepilnamečiams vaikams išieškojimo, kai nėra ginčo, gautos 8735 bylos (atitinkamai 2001 metais – 4611; 2002 metais –1223), iš baigtų bylų iš dalies ar visiškai patenkinti 8165 ieškiniai (atitinkamai 2001 metais – 4180; 2002 metais – 1009).
230. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d., 125 straipsnį 2002 metais buvo užregistruoti 376 ir perduoti teismui 345 piktybinio tėvo ar motinos vengimo mokėti pagal teismo sprendimą arba teisėjo nutarimą lėšas vaikams išlaikyti atvejai (atitinkamai 2001 metais – 524 ir perduoti teismui 422; 2000 metais – 663 ir perduoti teismui 536.
231. Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka net ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas.
233. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtina nuostatą, kad turintys galimybę pilnametis brolis (sesuo) arba seneliai privalo išlaikyti paramos reikalingą nepilnametį brolį (seserį) arba atitinkamai – vaikaitį.
234. Šeimos tarpusavio išlaikymo (alimentiniai) santykius, turinčius tarptautinį (užsienio) elementą, unifikuoja tarptautinės konvencijos, prie kurių Lietuvos Respublika yra prisijungusi: 1973 metų Hagos konvencija dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės, 1973 metų Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo.
20 straipsnis. netekę savo šeimos aplinkos vaikai
235. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimus vaiko teisių apsaugos institucija, gavusi informaciją apie vaiką, kuriam reikalinga globa (rūpyba), privalo užtikrinti globos paskyrimą per 3 dienas.
236. Vaikas be tėvų ar artimųjų globos gali likti dėl įvairių priežasčių: tėvai ar vienintelis iš tėvų yra miręs, tėvai laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo, kitų svarbių priežasčių, tėvai nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja psichinį ar fizinį smurtą, vaikas yra rastas ir nenustatyti tėvystės ar artimos giminystės ryšiai ir kitos priežastys.
237. Tiek anksčiau, tiek 2002 metais dažniausiai (46,2 procento visų atvejų) vaikai liko be tėvų globos dėl to, kad tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų nesirūpino, nesidomėjo vaiku, neprižiūrėjo jo, netinkamai jį auklėjo. Tai rodo tėvų abejingumą savo pareigoms dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Žr. Ataskaitos priedo 14 lentelę. Be to, apie vaikų, netekusių tėvų globos, skaičiaus kitimą 1997–2001 metais pagal globos netekimo priežastis žr. Ataskaitos priedo 15 lentelę.
238. Kasmet maždaug 3 tūkstančiams vaikų nustatoma globa (rūpyba). 2002 metų laikotarpiu globa (rūpyba) buvo nustatyta 3003 vaikams, likusiems be tėvų globos. Tai 140 vaikų daugiau negu 2001 metais.
2002 metais nustatyta globa (rūpyba) vaikams pagal amžių
(Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenys)
240. Likusiam be šeimos globos vaikui nustatoma laikinoji arba nuolatinė globa (rūpyba).
Laikinoji globa (rūpyba) – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas turint tikslą grąžinti vaiką į šeimą.
Nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą ir kuriuos prižiūrėti, auklėti, atstovauti jų teisėms bei teisėtiems interesams, juos ginti pavedama kitiems asmenims.
Pagal globos (rūpybos) nustatymo rūšį 2002 metais, kaip ir kitais metais, dominuoja laikinoji globa. Tai sudaro 80 procentų visų globos atvejų.
2002 metais nustatyta globa (rūpyba) vaikams pagal globos (rūpybos) rūšis
(Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenys)
242. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą pirmumo teisę tapti globėjais (rūpintojais) turi vaiko artimieji giminaičiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus. 2001 ir 2002 metais daugiau kaip 70 procentų iš visų šeimose globojamų vaikų buvo paimti globai (rūpybai) į artimųjų giminaičių šeimas. Dažniausiai juos imasi globoti seneliai – 43 procentus vaikų, vyresnieji broliai ar seserys – 8,3 procento, kiti giminaičiai (dėdės ir tetos) – 19,7 procento. Kitų asmenų globai (rūpybai) 2002 metais buvo atiduota 29 procentai vaikų.
Duomenys apie globą (rūpybą) šeimoje
|
|
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
| Likę be tėvų globos vaikai |
1287 |
1292 |
1359 |
| Vaikai, kurių globėjais (rūpintojais) tapo giminaičiai |
920 |
898 |
965 |
| senelis ar senelė |
486 |
524 |
581 |
| vaiko brolis, sesuo |
138 |
141 |
113 |
| vaiko tėvų brolis, sesuo (dėdė, teta) |
296 |
233 |
271 |
| Vaikai, kurių globėjais (rūpintojais) tapo kiti asmenys |
367 |
376 |
394 |
243. Nors savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai nuolat tikrina globėjų (rūpintojų) darbą, teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūras, vis dar didelį susirūpinimą kelia nepakankamas globėjų (rūpintojų) pasirengimas globoti vaiką: daugelis globėjų (rūpintojų) yra artimi giminaičiai, kuriems nekeliamas reikalavimas turėti papildomų profesinių žinių, reikalingų vaikui auklėti. Savivaldybėse trūksta socialinių partnerių, galinčių tinkamai įvertinti globėjų motyvaciją, juos mokyti, padėti tarnyboms dirbti su globėjų (rūpintojų) šeimomis. Savivaldybių skiriamų lėšų nepakanka socialinių paslaugų infrastruktūrai plėtoti, globėjams rengti. Todėl vienas iš Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programos uždavinių yra sukurti standartizuotą globėjų (rūpintojų) mokymo ir konsultavimo sistemą, kuri įgalintų užtikrinti būsimųjų globėjų (rūpintojų) tinkamą pasirengimą globoti vaiką (rūpintis juo) ir sudarytų galimybes vertinti teikiamos globos (rūpybos) paslaugų kokybę. Tuo tikslu numatyta nuolat rengti ir leisti metodinę medžiagą globėjams, organizuoti tarnybų tarnautojų arba jų įgaliotų socialinių partnerių mokymą globėjų atrankos, globos vertinimo klausimais.
244. Kad globėjams (rūpintojams) trūksta profesinio pasirengimo, patvirtina faktai. Antai 2002 metais 84 globėjai (rūpintojai) patys atsisakė globoti vaikus, 120 globėjų (rūpintojų) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka atleista iš pareigų, 41 globėjas (rūpintojas) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nušalintas nuo pareigų.
Vaiko globėjų (rūpintojų) kaita 2002 metais
| Iš viso pakeista vaiko globėjų (rūpintojų) |
281 |
| Vaiko globėjai (rūpintojai) pakeisti, kai globėjas (rūpintojas): |
|
| mirė |
36 |
| atsisakė globoti vaiką (rūpintis juo) |
84 |
| įstatymų nustatyta tvarka atleistas iš pareigų |
120 |
| įstatymų nustatyta tvarka nušalintas nuo pareigų |
41 |
245. Vaikų globa (rūpyba) šeimose 2000–2002 metais sudarė vidutiniškai apie 45 procentus visos tais metais įsteigtos globos (rūpybos). Analizuojant savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktą statistinę informaciją, galima pastebėti, kad tuo laikotarpiu daugelio vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikų globa (rūpyba) buvo steigiama vaikų globos institucijose, o ne šeimoje. Tai galima aiškinti nepakankamu vaikus globojančių (jais besirūpinančių) šeimų profesiniu pasirengimu ir baime prisiimti atsakomybę už sunkaus elgesio paauglį.
Likusių be tėvų globos vaikų siuntimo tendencijos 2000–2002 metais
|
|
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
| Bendras likusių be tėvų globos vaikų, pasiųstų į vaikų globos institucijas, šeimynas ir šeimas, skaičius |
2834 |
2863 |
3003 |
| Iš jų: |
|
|
|
| į šeimas |
1287 |
1274 |
1359 |
| į šeimynas |
45 |
32 |
36 |
| į vaikų globos institucijas |
1502 |
1557 |
1608 |
246. Vienas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo tikslų yra vaiko globos sistemos reformos vykdymas teikiant prioritetą vaiko globai šeimoje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva buvo atlikti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytų trijų vaiko globos formų (šeimoje, šeimynoje ir vaikų globos institucijose) moksliniai tyrimai. Iš mokslininkų pateiktos informacijos aiškėja, kaip derėtų tobulinti ir keisti vaiko globą šeimoje ir šeimynoje, tačiau vaikų globos institucijų tyrimas dėl vaikų globos įstaigų gausos, įvairovės, skirtingo pavaldumo, vaikų išlaikymo sąnaudų, aptarnaujančiojo personalo struktūros ir vaikų patekimo į šias įstaigas priežasčių (šeimų skurdo) sukėlė daugiausia klausimų ir neaiškumų, kokiomis kryptimis turėtų vykti tolesnis vaikų globos įstaigų reorganizavimas. Todėl numatytas dar vienas tyrimas, kuris turi nubrėžti konceptualias vaikų globos institucijų sistemos reorganizavimo kryptis ir pateikti siūlymus, kaip šią sistemą tobulinti. Šio tyrimo pagrindu 2004 metais bus parengta ir įgyvendinama našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę programa.
247. Vaiko globa (rūpyba) maždaug 40 procentų atvejų baigiasi, kai vaikas grąžinamas tėvams. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų pastangos akivaizdžios: atkakliau dirbant socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis, 2002 metais į šeimas buvo sugrąžinta 24 vaikais daugiau negu 2001 metais. Tačiau daugeliu atvejų, nepavykus išspręsti šeimos problemų (dažnai dėl socialinio darbo su probleminėmis šeimomis stokos, nes trūksta socialinių paslaugų šeimoms), vaiko laikinoji globa (rūpyba) keičiama į nuolatinę ribojant tėvų valdžią. Tai dar kartą patvirtina, kad trūksta pagalbos ir socialinių paslaugų šeimai. Kasmet pilnametystės sulaukia apie 600 globojamų (rūpinamų) vaikų. Šiems vaikams savivaldybės išmoka valstybės numatytą našlaičių įsikūrimo 60 minimalaus gyvenimo lygio (toliau vadinama – MGL) dydžio (7500 litų) pašalpą, skirtą būstui įsigyti ar nuomoti. Našlaičio įsikūrimo pašalpa 2000 metais buvo išmokėta 703 našlaičiams ir likusiems be tėvų globos vaikams, 2001 metais – 1,3 tūkstančio, 2002 metais – net 1,5 tūkstančio našlaičių ir likusių be tėvų globos vaikų. 2002 metais vaiko globa (rūpyba) pasibaigė, kai vaikas sulaukė pilnametystės – 967 atvejais (53,6 procento), 11,3 procento vaikų globa (rūpyba) pasibaigė, nes jie buvo įvaikinti.
Vaiko globos (rūpybos) pasibaigimas 2000–2002 metais
|
|
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
| Bendras vaikų, kurių globa (rūpyba) pasibaigė, skaičius |
1693 |
1874 |
1804 |
| Iš jų: |
|
|
|
| grąžinti tėvams |
788 |
696 |
720 |
| sulaukė pilnametystės arba buvo emancipuoti |
636 |
773 |
967 |
| įvaikinti |
38 |
67 |
109 |
| susituokė |
12 |
4 |
8 |
| laikinoji globa pakeista nuolatine globa |
… |
… |
1192 |
248. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 405 patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai, išsamiai reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teritorijoje likusio be tėvų globos vaiko globos (rūpybos) organizavimo principus, vaiko globėjo (rūpintojo) pirminės atrankos, pasirengimo, skyrimo, atleidimo arba nušalinimo nuo pareigų, vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir pasibaigimo tvarką.
249. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymą, vaiko globėjui (rūpintojui) kas mėnesį mokama 4 MGL (500 litų) dydžio pašalpa globojamam (rūpinamam) vaikui išlaikyti, kol baigiasi vaiko globa (rūpyba). Informacija apie piniginę paramą be tėvų globos likusiam vaikui pateikta Konvencijos 26 straipsnio komentare.
250. Įgyvendinant Konvencijos nuostatą, kad netekęs savo šeimos aplinkos vaikas turi teisę į ypatingą apsaugą, įskaitant galimybę būti įvaikintam, Lietuvos Respublikoje pripažįstama įvaikinimo sistema. Žr. Konvencijos 21 straipsnio komentarą.
251. Lietuvoje stebima tendencija prieš įvaikinimą pasirinktą vaiką globoti (rūpintis juo). 2002 metais net 49 Lietuvos Respublikos piliečių šeimos (iš 73 šeimų, įsivaikinusių be tėvų globos likusius vaikus) prieš įvaikindamos vaikus pasiėmė globai (rūpybai). Pagrindinės priežastys, nulemiančios šeimos sprendimą laikinai paimti vaiką globai (rūpybai), yra abejonės dėl gebėjimų tinkamai auginti įvaikintą vaiką ateityje, taip pat psichologinio suderinamumo problemos.
252. Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. rugpjūčio 2 d. ratifikuota 1961 metų Hagos konvencija dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje įtvirtina principinę taisyklę, kad nepilnamečio gyvenamosios vietos valstybės teisminės ir administracinės institucijos yra įgaliotos imtis nepilnamečio asmens ir nuosavybės apsaugos priemonių. Valstybės, kurios pilietis yra nepilnametis, institucijos gali imtis tokių apsaugos priemonių, apie tai iš anksto pranešusios jo gyvenamosios vietos valstybės institucijoms, jeigu, šių institucijų manymu, tai būtina ginant nepilnamečio interesus. Konvencija galioja tik šalių, pritarusių Lietuvos prisijungimui prie jos, atžvilgiu. Iki 2003 m. liepos 1 d. Lietuvos prisijungimui prie Konvencijos pritarė šios valstybės: Liuksemburgas, Vokietijos Federacinė Respublika, Austrija, Lenkija, Ispanija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1356 Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskirta centrine institucija, kuri įgaliota tiesiogiai gauti ir perduoti informaciją apie priemones, kurių ėmėsi valstybės institucijos, vadovaudamosi Konvencijos nuostatomis, valstybės, kurios pilietis yra nepilnametis, institucijoms bei prireikus – jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijoms. Taigi šia Konvencija siekiama bet kuriam Lietuvoje gyvenančiam vaikui teikti reikiamą apsaugą, globą ar rūpybą, kuri numatyta vidaus teisės aktuose.
253. 2003 m. liepos 3 d. ratifikuota 1996 metų Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje. Įsigaliojusi Konvencija Susitariančiųjų valstybių tarpusavio santykiams pakeis 1961 metų Hagos konvenciją dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje.
21 straipsnis. įvaikinimas
254. Įvaikinimo procedūros Lietuvos Respublikoje vykdomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1993 metų Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, 1989 metų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kitomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 1422 „Dėl Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos patvirtinimo“, 2002 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1674 „Dėl Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983 „Dėl Bendrųjų vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatų patvirtinimo“, kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais.
255. Teisės aktai, nurodyti 254 punkte, nustato, kad Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau vadinama – Įvaikinimo tarnyba) yra valstybinė įvaikinimo institucija, atsakinga už įvaikinimo organizavimą Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams Lietuvos Respublikoje, vaiko teisių apsaugos tarnybų darbo koordinavimą įvaikinimo srityje, vaikų teisių ir jų teisėtų interesų gynimą šioje srityje. Įvaikinimo tarnyba taip pat vykdo šias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos perduotas centrinės valdžios institucijos funkcijas: užtikrina 1993 metų Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje nuostatų įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje ir organizuoja tarptautinį įvaikinimą pagal nurodytosios Konvencijos reikalavimus.
256. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustatė naujas įvaikinimui būtinas sąlygas, iš kurių svarbiausios ir labiausiai lemiančios įvaikinimo procedūros vykdymą yra šios:
256.1. Įvaikinimui būtinas vaiko tėvų, globėjų (rūpintojų) (išskyrus valstybinę globos instituciją) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo, kuris paaiškina įvaikinimo pasekmes ir teisę atšaukti duotą sutikimą.
256.2. Nustatyta įvaikintojų amžiaus riba – iki 50 metų. Vyresni asmenys gali įvaikinti tik išimtiniais atvejais.
256.4. Reikalaujama atlikti pasirengimo įvaikinti patikrinimą ir parengti išvadą dėl įvaikintojų tinkamumo būti įtėviais.
256.5. Įvaikinimo paslapties išsaugojimas pakeistas į įvaikinimo konfidencialumą pabrėžiant jo ribas ir nustatant vaiko teisę žinoti savo kilmę.
256.7. Suteikiama galimybė užsienio piliečiams įvaikinti vaiką Lietuvos Respublikos pilietį tik tuo atveju, jeigu per 6 mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų apskaitą nėra gautas Lietuvos Respublikos piliečių prašymas jį įvaikinti ar globoti. Šis reikalavimas atitinka 1993 metų Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje preambulėje ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 21 straipsnio b) papunktyje numatytą nuostatą, kad vaiko globa jo kilmės šalyje labiau atitinka jo interesus ir yra laikoma tinkamesniu vaiko auginimo ir auklėjimo būdu už įvaikinimą kitoje šalyje.
256.8. Įvaikinant vaiką užsieniečiams, būtina imtis visų reikiamų priemonių, kad vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamos naudos. Šis reikalavimas atitinka Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 21 straipsnio d) papunkčio ir 1993 metų Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje 8 straipsnio nuostatas.
257. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato įvaikinimo panaikinimo pagrindų, nes siekiama kuo patikimiau apsaugoti vaiko teises ir teisėtus interesus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.227 straipsniu, įvaikintojai pripažįstami teisėtais vaiko tėvais nuo teismo sprendimo dėl įvaikinimo įsiteisėjimo momento ir neturi teisės kreiptis dėl įvaikinimo panaikinimo. Taip pat numatyta, kad įvaikinus baigiasi vaiko ir jo biologinių tėvų bei giminaičių tarpusavio teisės ir pareigos.
258. Siekiant tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 1422 buvo patvirtinta Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarka, kuri nustatė sistemingą ir efektyvų ikiteisminių įvaikinimo procedūrų organizavimą.
259. Įvaikinimo tarnyba, vykdydama ikiteisminį įvaikinimo procesą, glaudžiai bendradarbiauja su savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybomis. Šios tarnybos informuoja Įvaikinimo tarnybą apie galimus įvaikinti vaikus. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos taip pat informuoja Įvaikinimo tarnybą apie Lietuvos Respublikos piliečius, pageidaujančius įvaikinti vaikus, pateikia jų dokumentus ir informuoja juos apie Įvaikinimo tarnybos pasiūlymus įvaikinti konkrečius vaikus.
260. Kadangi ikiteisminės įvaikinimo procedūros buvo susistemintos ir aiškiau apibrėžtos, per pastaruosius metus įvaikinta kur kas daugiau vaikų. Lietuvos Respublikos piliečiai 2000 metais įvaikino 119 vaikų. Iš jų 82 vaikai buvo įvaikinti vaiko motinos sutuoktinio arba vaiko tėvo sutuoktinio ir 37 – be tėvų globos likę vaikai. Lietuvos Respublikos piliečiai 2001 metais įvaikino 137 vaikus. Iš jų 81 vaikas buvo įvaikintas vaiko motinos sutuoktinio arba vaiko tėvo sutuoktinio ir 46 – be tėvų globos likę vaikai. Lietuvos Respublikos piliečiai 2002 metais įvaikino 159 vaikus. Iš jų 84 buvo įvaikinti vaiko motinos sutuoktinio arba vaiko tėvo sutuoktinio ir 75 – be tėvų globos likę vaikai. Palyginus 2000–2002 metų duomenis, galima teigti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ėmė aktyviau dalyvauti įvaikinimo procese.
Lietuvos Respublikos piliečių įvaikintų iš Lietuvos Respublikos vaikų skaičius
2000–2002 metais
| Metai |
2000 |
2001 |
2002 |
| Iš viso įvaikinta vaikų Iš jų: |
119 |
137 |
159 |
| be tėvų globos likę vaikai |
37 |
56 |
75 |
| sutuoktinių vaikai |
82 |
81 |
84 |
261. Kaip jau buvo minėta, jeigu per 6 mėnesius nuo vaiko įrašymo į apskaitą datos nėra galimybės surasti vaikui Lietuvos Respublikos piliečių šeimą, kuri pageidautų jį įvaikinti ar globoti, Įvaikinimo tarnyba, gavusi vaiko (atsižvelgiant į jo amžių ir brandą), vaiko globos institucijos ir savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos sutikimą, priima sprendimą siūlyti šį vaiką įvaikinti užsienio piliečių šeimoms.
262. 1998 metais Lietuvai ratifikavus 1993 metų Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, 2000 metais ir buvo įsteigta minėtoji valstybinė įvaikinimo institucija – Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir atitinkamai pakeisti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys tarptautinio įvaikinimo procesą. Vienas svarbiausių Įvaikinimo tarnybos uždavinių – užtikrinti, kad tarpvalstybinis įvaikinimas būtų vykdomas vadovaujantis 1993 metų Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje nuostatomis, kurios vienas svarbiausių reikalavimų – ikiteisminės įvaikinimo procedūros organizavimas per centrinės valdžios arba akredituotas institucijas.
263. Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkoje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys užsienyje, ir užsienio piliečiai, pageidaujantys įvaikinti vaiką Lietuvoje, turi kreiptis į Įvaikinimo tarnybą per savo gyvenamosios vietos šalies centrinę instituciją arba jos akredituotą tarnybą. Tai atitinka 1993 metų Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje 14 straipsnyje numatytus reikalavimus.
264. 1993 metų Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje 16 straipsnio ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sprendžiant klausimą dėl įvaikinimo užsienio valstybės piliečiams turi būti atsižvelgiama į vaiko auklėjimo paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą. Toks reikalavimas nustatytas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.224 straipsnio 5 dalyje bei Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 52 punkte.
265. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas numato, jog užsienio piliečiai, pageidaujantys įvaikinti konkretų įvaiką, turi pateikti savo valstybės įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą dokumentą, kad užsienio valstybė pripažins konkretaus vaiko įvaikinimą, kad vaikui bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti į tą šalį ir nuolat joje gyventi. Šis reikalavimas atitinka 1993 metų Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje 5 ir 17 straipsniuose numatytas nuostatas.
266. Užsienio piliečiai 2000 metais įvaikino iš Lietuvos Respublikos 40 be tėvų globos likusių vaikų, 2001 metais – 43, 2002 metais – 69 be tėvų globos likusius vaikus, be to, 3 vaikai buvo įvaikinti motinos sutuoktinio. Palyginus 2000–2002 metų duomenis, galima teigti, kad užsienio piliečiai pastaruoju metu įvaikino kur kas daugiau vyresnių kaip 5 metų vaikų (2000 metais įvaikinta 11 vaikų, vyresnių kaip 5 metų, 2001 metais – 9, 2002 metais – 24 tokio amžiaus vaikai).
Užsienio piliečių įvaikintų iš Lietuvos Respublikos vaikų skaičius 2000–2002 metais
| Metai |
2000 |
2001 |
2002 |
| Įvaikinta vaikų |
40 |
43 |
72 |
267. Siekdama tinkamai įgyvendinti 1993 metų Hagos konvencijos reikalavimus dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, Įvaikinimo tarnyba glaudžiai bendradarbiauja su užsienio šalių centrinėmis institucijomis ir akredituotomis tarnybomis. Įvaikinimo tarnyba 2001 metais sudarė bendradarbiavimo susitarimus su dviem JAV agentūromis, taip pat su Vokietijos, Izraelio ir Švedijos akredituotomis tarnybomis, o 2002 metais pasirašė bendradarbiavimo protokolą su Italijos centrine institucija, bendradarbiavimo susitarimus su dviem Italijos akredituotomis tarnybomis ir Prancūzijos akredituota tarnyba. Visuose pasirašytuose susitarimuose užsienio valstybių institucijos įsipareigojo teikti informaciją apie įvaikintus iš Lietuvos Respublikos vaikus pirmuosius dvejus metus po įvaikinimo kas 6 mėnesius, kitus dvejus metus – kas 12 mėnesių, o vėliau – Įvaikinimo tarnybai pareikalavus.
268. Įvaikinimo tarnyba 2002 metais parengė interneto puslapį www. ivaikinimas. lt, kuriame nuolat pateikiama informacija įvaikinimo klausimais. Taip pat išleisti Įvaikinimo tarnybos informaciniai lankstinukai lietuvių ir anglų kalbomis. Įvaikinimo tarnybos iniciatyva 2003 metais buvo sukurtas vaizdo klipas įvaikinimo tematika. Jis pradėtas transliuoti per TV3, TV4 ir regionines televizijas.
25 straipsnis. periodinis aplinkos vertinimas
269. Šio Konvencijos straipsnio nuostatų įgyvendinimas aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
270. Per pastarąjį dešimtmetį parengta daug teisės aktų, kurie reglamentuoja sveiką ir saugią vaikų aplinką, saugius gaminius (produktus) vaikams. Su Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais suderintos šios Lietuvos higienos normos:
270.1. Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 127 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 79: 1998 „Vaikų vasaros sveikatingumo stovyklos. Higienos normos ir taisyklės“.
270.2. Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 750 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 21: 1998 „Bendrojo lavinimo mokyklos higienos normos ir taisyklės“.
270.3. Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 430 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 96: 2000 „Vaikų tekstilės gaminiai. Higienos normos ir taisyklės“.
270.4. Sveikatos apsaugos ministro 2001 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 248 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 103: 2001 „Vaikiška avalynė. Higienos normos ir taisyklės“.
270.5. Sveikatos apsaugos ministro 2001 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 475 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 102: 2001 „Profesinio mokymo įstaigos. Higienos normos ir taisyklės“.
270.6. Sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 694 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 111: 2001 „Internatinė mokykla specialiųjų poreikių vaikams. Higienos normos ir taisyklės“.
270.7. Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 102 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 75: 2002 „Ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Higienos normos ir taisyklės“.
270.8. Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. V-345 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 22: 2003 „Mokykliniai vadovėliai“.
271. Visuomenės sveikatos priežiūros institucijos – visuomenės sveikatos centrai apskrityse ir jų filialai – tikrina, kaip vaikų ugdymo įstaigose įgyvendinami 270 punkte nurodytų teisės aktų reikalavimai.
Rengiamas Lietuvos higienos normos HN 2003 „Vaikų globos įstaigos. Bendrieji saugos sveikatai reikalavimai“ projektas. Pagal šią higienos normą vaikų globos įstaigose turi būti sudaromos saugios vaiko priežiūros, auklėjimo ir ugdymo sąlygos. Vaikų įstaigos aplinka neturi kelti pavojaus vaikų sveikatai, ji turi atitikti visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų reikalavimus, vaikams turi būti sudarytos jų amžių atitinkančios priežiūros, auklėjimo ir ugdymo sąlygos.
19 straipsnis. apsauga nuo išnaudojimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio
272. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Baudžiamoji atsakomybė už veikas (mažamečio nužudymą, savo vaiko nužudymą, motinos savo naujagimio nužudymą ir kitas), tiesiogiai nukreiptas prieš vaikus, iš esmės nepasikeitė. Tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai vaikui ir šeimai išdėstyti atskirame skyriuje (vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas, vaiko pirkimas arba pardavimas, vaiko palikimas, piktnaudžiavimas tėvų, globėjo (rūpintojo) arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ir pareigomis, vaiko išnaudojimas pornografijai ir kita). Taip pat yra atskiras skyrius, reglamentuojantis baudžiamąją atsakomybę už seksualinę prievartą prieš asmenį ir vaikus (nepilnamečio ir mažamečio išžaginimą, seksualinį prievartavimą, privertimą lytiškai santykiauti, seksualinį priekabiavimą, mažamečio tvirkinimą).
273. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 5 punktą tais atvejais, kai baudžiamoji veika padaroma prieš mažametį, tai pripažįstama kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse daugelyje straipsnių, numatančių baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmogaus sveikatai ar nusikaltimus žmogaus laisvei, numatytos griežtesnės sankcijos, kai tie nusikaltimai įvykdomi mažamečių atžvilgiu.
274. Čia nurodomi 2000–2002 metais užregistruoti nusikaltimai, kurių aukomis tapo vaikai (nusikaltimai pateikiami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (vartojama santrumpa – BK), galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d., straipsnius):
|
|
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
| Bendras užregistruotų nusikaltimų Lietuvoje skaičius |
82370 |
79265 |
72646 |
| Iš viso nusikaltimų, kurių aukomis tapo vaikai |
1329 |
1496 |
1723 |
| Nusikaltimų, kurių aukomis tapo vaikai, dalis, palyginti su visais užregistruotais nusikaltimais (procentais) |
1,6 |
1,9 |
2,4 |
| Nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui |
|
|
|
| Tyčinis nužudymas (BK 104 str.) |
6 |
4 |
5 |
| Tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis |
6 |
4 |
2 |
| Motinos tyčinis nužudymas savo naujagimio (BK 106 str.) |
2 |
3 |
- |
| Nužudymas dėl neatsargumo (BK 109 str.) |
5 |
5 |
2 |
| Tyčinis sunkus kūno sužalojimas (BK 111 str.) |
12 |
13 |
15 |
| Tyčinis apysunkis kūno sužalojimas (BK 112 str.) |
35 |
31 |
36 |
| Sunkus ar apysunkis kūno sužalojimas dėl neatsargumo (BK 115 str.) |
9 |
6 |
14 |
| Tyčinis lengvas kūno sužalojimas, užkrėtimas liga ar kitoks susargdinimas (BK 116 str.) |
54 |
74 |
109 |
| Smūgių sudavimas ir žiaurus kankinimas (BK 117 str. 2-4 d.) |
24 |
19 |
30 |
| Išžaginimas (BK 118 str.) |
72 |
78 |
53 |
| Lytinis santykiavimas su lytiškai nesubrendusiu asmeniu (BK 120 str.) |
13 |
6 |
4 |
| Tvirkinamieji veiksmai (BK 121 str.) |
36 |
29 |
67 |
| Vyro lytinis santykiavimas su vyru (BK 122 str.) |
6 |
11 |
5 |
| Pagrobimas arba sukeitimas vaiko (BK 127 str.) |
1 |
4 |
4 |
| Palikimas pavojingoje gyvybei padėtyje (BK 128 str.) |
8 |
4 |
6 |
| Neteisėtas laisvės atėmimas (BK 131 str.) |
2 |
11 |
7 |
| NUSIKALTIMAI NUOSAVYBEI |
|
|
|
| Vagystė (BK 271 str.) |
241 |
286 |
399 |
| Plėšimas (BK 272 str.) |
265 |
349 |
485 |
| Turto prievartavimas (BK 273 str.) |
24 |
44 |
27 |
| Sukčiavimas (BK 274 str.) |
15 |
13 |
13 |
| Turto sunaikinimas ar sužalojimas tyčia (BK 278 str.) |
3 |
2 |
1 |
| KITI NUSIKALTIMAI |
|
|
|
| Chuliganizmas (BK 225 str.) |
226 |
188 |
180 |
| Transporto priemones vairuojančių asmenų pažeidimas eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių |
147 |
155 |
146 |
| Savavaldžiavimas (BK 214 str.) |
3 |
4 |
4 |
| Piliečių asmeninių dokumentų pagrobimas (BK 206 str.) |
1 |
- |
- |
| Grasinimas nužudyti (BK 227 str.) |
1 |
3 |
3 |
| Transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam |
– |
1 |
1 |
(Vidaus reikalų ministerijos duomenys)
275. Tėvų nesirūpinimas, nesidomėjimas vaiku, priežiūros nebuvimas, netinkamas auklėjimas yra pagrindinė priežastis, dėl kurios vaikams nustatoma globa (rūpyba). 2002 metais dėl šios priežasties globos neteko 46,2 procento visų likusių be tėvų globos vaikų. Dėl to, kad tėvai naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, 2002 metais globos neteko 2,7 procento visų likusių be tėvų globos vaikų. Žr. Ataskaitos priedus, 14 lentelę.
276. Nuo 2002 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (patvirtintas Lietuvos Respublikos 1984 m. gruodžio 13 d. įstatymu Nr. X-4449) 1811, 1812 straipsniuose numatyta administracinė atsakomybė už vaiko globėjui (rūpintojui) nustatytų pareigų nevykdymą arba vykdymą priešingai vaiko interesams, už melagingos informacijos apie nepilnamečius, likusius be tėvų globos, apie būtinumą ginti jų teises ir interesus suteikimą savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnyboms, kliudymą nustatyti vaikui globą (rūpybą).
277. Viešosios policijos pareigūnai 2002 metais nustatė 5465 administracinius teisės pažeidimus (2001 metais – 5457, 2000 metais – 4681) pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 straipsnį „Tėvų valdžios nepanaudojimas arba panaudojimas priešingai vaiko interesams“ (iki 2002 m. vasario 6 d. – „Tėvų arba juos atstojančių asmenų nevykdymas pareigos auklėti vaikus“).
278. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.164 straipsnyje numatyta: jeigu vaikas mano, jog tėvai pažeidžia jo teises, jis turi teisę savarankiškai kreiptis gynybos į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, o nuo keturiolikos metų – ir į teismą.
279. Padažnėjus smurto prieš vaikus (ypač šeimose) atvejams, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 125 buvo patvirtintas neatidėliotinų veiksmų kovai su smurtu prieš vaikus priemonių planas, kurį taip pat pasirašė teisingumo, vidaus reikalų, švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos ministrai. Jo pagrindu patikslinti švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos institucijų, policijos veiklos reglamentai. Taip pat siekiama pašalinti žinybų bendradarbiavimo kliūtis, numatyti atskirų darbuotojų pareigas ir atsakomybę nustatant smurto prieš vaikus atvejus, teikiant pagalbą nukentėjusiam nuo smurto vaikui, organizuoti visuomenės švietimą apie tinkamą vaikų auklėjimą, pilietiškumo ir netolerancijos smurtiniams nusikaltimams prieš vaikus ugdymą.
280. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.250 straipsnis įpareigoja mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros, policijos ir kitų institucijų darbuotojus, taip pat kitus asmenis, turinčius duomenų apie būtinumą ginti nepilnamečių teises ir interesus (žiaurus tėvų elgesys su vaikais, tėvų atsisakymas atsiimti vaikus iš mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaigų, tėvų liga, mirtis, išvykimas ar dingimas ir t. t.), apie tai nedelsiant informuoti vaiko teisių apsaugos instituciją pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą.
281. Pagal Bendruosius vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatus viena iš šių tarnybų funkcijų yra kaupti pranešimus apie smurtą patyrusius vaikus, organizuoti pagalbą nuo smurto nukentėjusiems vaikams. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos pagal savo kompetenciją taip pat teikia metodinę paramą savivaldybių įstaigų, susijusių su vaiko teisių apsauga, darbuotojams, konsultuoja tėvus, mokytojus, auklėtojus ir pačius vaikus jų teisių apsaugos, globos (rūpybos), įvaikinimo ir teisės pažeidimų prevencijos klausimais.
282. 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnio papildymo įstatymas, pagal kurį tais atvejais, kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija (arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija) nedelsdama paima vaiką iš tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis juo) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Paėmusi vaiką, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija apie tai nedelsdama praneša vaiko tėvams ar kitiems teisėtiems jo atstovams.
283. 2002 metais užregistruoti 389 atvejai, kai dėl smurto vaikas buvo skubiai paimtas iš šeimos, surašyta 213 administracinių teisės pažeidimų protokolų dėl smurto, iškelta 510 baudžiamųjų bylų prieš smurtautoją, iš jų vaiko teisių apsaugos tarnybų iniciatyva – 96 bylos. 2002 metais vyko parengtinis 135 bylų tyrimas, arba bylos buvo nagrinėjamos teisme. 2002 metais buvo išnagrinėtos 272 bylos ir smurtautojai nuteisti, 70 bylų nagrinėjimas nutrauktas. 2002 metais smurtą patyrusiems vaikams savivaldybių teritorijose suteikta pagalba: buvo teikiamos psichologų konsultacijos vaikams ir šeimoms, mokyklų socialinių pedagogų pagalba, dirbamas socialinis darbas su šeimomis, teikiamos socialinės paslaugos (dienos centruose) vaikams, vaikai buvo apgyvendinami savivaldybių laikinosios globos grupėse, kai kuriems vaikams nustatyta laikinoji globa (rūpyba).
284. Siekdamas efektyviau užkardyti smurto prieš vaikus atvejus, gerinti policijos ir kitų suinteresuotų institucijų bendradarbiavimą užtikrinant vaikų saugumą ir jų teises, policijos generalinis komisaras 2002 m. spalio 3 d. pasirašė nurodymą „Dėl smurto prieš vaikus prevencijos suaktyvinimo“. Vykdydami šį nurodymą, policijos pareigūnai su mokymo įstaigų administracija reguliariai aptaria mokyklose vykstančius nepalankius procesus, vaikų ir jų grupių tarpusavio bendravimo problemas, kitus neigiamus veiksnius, sąlygojančius smurtą prieš vaikus, kaupia ir analizuoja užregistruotus smurto prieš vaikus atvejus, atsižvelgdami į analizės išvadas, kartu su vaiko teisių apsaugos tarnybomis, pedagogais, medikais, nevyriausybinių organizacijų atstovais numato bendras priemones smurto prieš vaikus prevencijai, rengia tikslines prevencijos ir socializacijos programas. Kai kurios policijos įstaigos vykdo aktyvią prevencinę veiklą (antai prie Panevėžio rajono policijos komisariato įsteigtas vaiko ir motinos pagalbos centras).
285. Prievartos prieš vaikus mastą nustatyti labai sunku, nes reikia tirti asmeninius vaikų ir suaugusiųjų santykius. O šiuos asmenis dažnai sieja giminystės ryšiai. Be to, gausėja įvairių smurto atvejų tarp pačių vaikų, kur suaugusieji nedalyvauja. Remiantis savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis, 2002 metais buvo užfiksuoti 1134 smurto prieš vaikus atvejai, iš jų 92 – seksualinės prievartos, 315 – smurto nuo artimųjų, kiti atvejai – kitokio smurto (pvz., prieš nepilnamečius).
Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų 2002 metais užfiksuoti smurto atvejai
286. Įgyvendinant Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, 2000–2001 metais buvo atliktas sociologinis tyrimas seksualinės prievartos prieš vaikus paplitimo mastui nustatyti ir būklei išanalizuoti. Atliekant šį tyrimą, domėtasi respondentų nuostata į visų rūšių smurtą, t. y. į emocinę prievartą, fizinę prievartą ir seksualinę prievartą. Tyrimo rezultatai parodė, kad iki 10 procentų Lietuvos vaikų (daugiausia 13–16 metų amžiaus grupėje) patiria seksualinę prievartą. Šio tyrimo duomenimis, daugelis šalies vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą supranta kaip itin aktualią problemą, tačiau siūlydami problemos sprendimo būdus linkę pasikliauti represinėmis priemonėmis – aktyvesniu smurtautojų persekiojimu ir griežtomis bausmėmis.
287. Įgyvendinant Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu 2001 metais buvo parengtos ir išleistos Bendroji bazinio mokymo ir specializuota tobulinimosi programa, specializuotos tobulinimosi programos specialistams: policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams, socialiniams pedagogams, pedagogams, asmens sveikatos priežiūros personalui, socialiniams darbuotojams, psichologams ir psichoterapeutams, taip pat metodinė medžiaga specialistams darbui su seksualinę prievartą patyrusiu vaiku. Šių programų pagrindu buvo organizuotas atitinkamų specialistų mokymas, kurio metu pasitobulino daugiau kaip 350 asmenų.
288. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2003 metais organizavo mokymą temomis „Specialistų, dirbančių su seksualinę prievartą patyrusiais vaikais, mokymas, tarpžinybinio bendradarbiavimo skatinimas ir praktinių įgūdžių tobulinimas“, „Nepilnamečiai smurtautojai. Visuomenės informavimo priemonės ir vaikų seksualinė prievarta“, „Prievarta prieš vaikus su negalia: identifikavimas ir rizikos sumažinimas“. Čia pasitobulino daugiau kaip 1000 specialistų: policijos pareigūnai, pedagogai, socialiniai pedagogai, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai, socialiniai darbuotojai, psichologai, teisėjai, prokurorai, vaikų globos namų, internatinių mokyklų atstovai, žurnalistai, švietimo centrų atstovai ir kiti specialistai.
2003 m. gruodžio 2 d. įvyko Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos surengta konferencija „Padėkime nuo prievartos nukentėjusiam vaikui“, kurioje diskutuota prievartos ir smurto prieš vaikus klausimais.
289. Siekiant turėti bendrą duomenų apie seksualinės prievartos prieš vaikus ir komercinio seksualinio jų išnaudojimo mastą bazę, parengtas nukentėjusio nuo prievartos vaiko anketos projektas. Pradėjus jį įgyvendinti, suinteresuotoms institucijoms būtų sudaryta galimybė kaupti informaciją apie seksualinę prievartą prieš vaikus bendroje kompiuterinėje duomenų bazėje ir ja keistis.
290. Prie Nacionalinės programos prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą įgyvendinimo aktyviai prisideda su vaikais dirbančios nevyriausybinės organizacijos.
291. Lietuvoje yra nemažai telefoninės psichologinės pagalbos tarnybų, įvairių centrų, dirbančių su rizikos grupės vaikais. Kad būtų įveiktas visuomenės abejingumas ir tolerancija smurtui prieš vaikus, organizuojamos įvairios informacinės, prevencinės kampanijos. Vaiko raidos centro padalinys vaikų telefono linija teikia psichologines konsultacijas telefonu. 2002 metais buvo suteiktos 5983 konsultacijos telefonu (iš viso įregistruoti 20509 skambučiai). Daugelis konsultacijų susijusios su kuria nors prievartos rūšimi.
292. Baltijos jūros valstybės toliau bendradarbiauja vykdydamos JT projektą „Vaikų namas“ (www. vaikunamas. lt), kurio tikslas – sukurti bendrą informacinę duomenų bazę apie rizikos grupės vaikus šiame regione, kartu sudaryti galimybę įvairių sričių specialistams bendradarbiauti tarpusavyje.
293. Švietimo ir mokslo ministerija yra parengusi kompleksinės smurto mokyklose prevencijos ir kontrolės programos projektą. Programos tikslas – nustatyti pagrindines švietimo įstaigose vaikų patiriamo smurto priežastis ir sąlygas, numatyti jų šalinimo būdus, parinkti tinkamiausias priemones strateginiam tikslui pasiekti.
Rengiama informacinė prevencinė medžiaga mokykloms apie prekybos žmonėmis ir prostitucijos verslo pavojų.
Teikiamos konsultacijos rizikos grupės vaikams ir paaugliams, išgyvenusiems seksualinį išnaudojimą, be to, veikia nemokama anoniminė „Mokyklų linija“, teikianti moksleiviams, tėvams ir pedagogams telefonu psichologinę pagalbą ir būtiną informaciją apie prekybos žmonėmis pavojų. Švietimo ir mokslo ministerijos Pedagoginis psichologinis centras nuolat teikia konsultacijas ir reikiamą informaciją psichologams ir socialiniams darbuotojams, kaip organizuoti prekybos žmonėmis ir prostitucijos prevenciją mokyklose.
294. Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto 2001 metais surengto vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimo „Jaunimo balsai“ duomenimis, smurtinis elgesys (psichologinis arba fizinis smurtas) būdingas 65 procentams Lietuvos šeimų (Vakarų Europoje – 55 procentams šeimų). 14 procentų Lietuvos vaikų teigia, kad agresyviai jų šeimose elgiamasi dažnai. Apie agresyvų elgesį šeimoje kalba dažniau berniukai (70 procentų) negu mergaitės (58 procentai). Dažniau agresija pasitaikė didesnėse šeimose (68–76 procentai atvejų), rečiau – mažose šeimose, kuriose auga vienas vaikas (57 procentai atvejų). Duomenys rodo, kad Lietuvos vaikai, palyginti su Vakarų Europos, labiau toleruoja fizinį ir psichologinį smurtą šeimose ir mano, kad tokiomis priemonėmis galima išspręsti kylančias problemas. 29 procentai Lietuvos vaikų mano, kad problemas galima išspręsti pasikalbėjimu (Vakarų Europoje – 51 procentas), 46 procentai Lietuvos vaikų mano, kad kartais galima išspręsti problemas riksmu (Vakarų Europoje – 11 procentų).
23 straipsnis. vaikai su negalia
295. Pagal Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymą (1991 m. lapkričio 28 d., Nr. I–2044) vaikams iki 16 metų invalidumą nustato Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių sveikatos priežiūros paslaugas vaikams, gydytojų konsultacinės komisijos, kurių nuostatus tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija. Asmenims nuo 16 metų invalidumą nustato valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos.
296. Iki sveikatos apsaugos ministro 2003 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. V-138 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vaikams“, kuriuo pakeistas vaikų, kuriems pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikia vaikų ligų gydytojai, amžius (nuo 16 metų amžius pratęstas iki 18 metų), įsigaliojimo sveikatos apsaugos sistemoje vaikais buvo laikomi asmenys iki 16 metų. Atitinkamai vaikų invalidumas taip pat nustatomas asmenims iki 16 metų. Šiuo metu rengiamame Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymo projekte numatoma įteisinti nuostatą, kad neįgalumo faktas būtų nustatomas asmenims iki 18 metų, kurių galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime, mokytis ir būti ugdomiems bei įgyvendinti savo teises ir pareigas riboja įgyti fiziniai ar psichiniai trūkumai, nepalanki ir nepritaikyta aplinka. Neįgalumo faktas bus nustatomas kompleksiškai vertinant asmens galimybes ugdytis, būti savarankiškam kasdienėje veikloje, sveikatos būklę, aplinkos veiksnių įtaką ir kitus svarbius aspektus. Neįgalumo faktą nustatys Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Taip pat numatoma vaikų negalios laipsnį skirstyti į 4 grupes (t. y. visiškas, sunkus, vidutinis ir lengvas neįgalumas).
297. Pagal vaikams su negalia išmokėtas šalpos pensijas nustatyta, kad 2002 metais Lietuvoje gyveno 13,8 tūkstančio neįgalių vaikų iki 16 metų. Maždaug vienam tūkstančiui iš jų nustatyta visiška negalia, t. y. tokia fizinė ir (ar) psichinė negalia, kuri visiškai apriboja žmogaus galimybę orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankiškam. Sveikatos apsaugos ministerija renka duomenis apie vaikų su negalia skaičių pagal ligų grupes. Žr. Ataskaitos priedo 16–19 lenteles.
298. Vaikams su negalia ir juos auginančioms šeimoms teikiama Lietuvos Respublikos teisės aktais garantuojama parama:
298.1. Lietuvos Respublikos šalpos (socialinių) pensijų įstatyme (1994 m. lapkričio 29 d., Nr. I-675) įtvirtinta, kad vaikams, kuriems nustatytas invalidumas, iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto mokama valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio (152 litų) šalpos pensija. Tais atvejais, kai vaikas invalidas slaugomas namuose, vienam iš tėvų skiriama valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio šalpos pensija už neįgalaus vaiko priežiūrą. Vaikams su visiška negalia papildomai skiriama ir mokama ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio (152 litų) slaugos pašalpa. Slaugos pašalpa skiriama ir mokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, neatsižvelgiant į visiškos negalios asmens ar jo globėjo gaunamas pajamas.
298.2. Kompensuojama visa bazinė kompensuojamųjų vaistų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro tvirtinamus ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti bei į kompensuojamųjų vaistų sąrašus, kaina, taip pat visa bazinė medicinos pagalbos priemonių, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro tvirtinamą kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių, skirtų ambulatoriniam gydymui, sąrašą, kaina.
298.3. Kompensuojama visa bazinė medicininės reabilitacijos kaina (įskaitant sveikatą grąžinantį gydymą) siunčiamiems baigti gydymą po sunkios ligos ar traumos, kurios įrašytos į sveikatos apsaugos ministro tvirtinamą sąrašą. Taip pat kompensuojama 90 procentų bazinės sanatorinio gydymo kainos.
298.5. Kompensuojama visa bazinė ortopedijos technikos, įrašytos į socialinės apsaugos ir darbo ministro tvirtinamą ortopedijos technikos nomenklatūros sąrašą, kaina.
298.6. Vaikai invalidai, kuriems nustatytas judėjimo funkcijos sutrikimas, turi teisę kiekvieną mėnesį gauti 0,25 MGL dydžio transporto išlaidų kompensaciją (31,25 lito).
298.7. Taikomos naudojimosi transportu lengvatos. Neįgalieji ir juos lydintis vienas asmuo turi teisę įsigyti vienkartinį važiavimo tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais ir vienkartinį arba terminuotą vardinį važiavimo vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais bilietą su 80 procentų nuolaida.
298.8. Šeimoms, kuriose yra vaikas invalidas, padengiama 20 procentų suteikto kredito (ar kredito likučio) sumos būstui įsigyti.
298.9. Darbuotojai, vieni auginantys vaiką invalidą iki 16 metų, be sutikimo negali būti skiriami dirbti viršvalandinio darbo ir budėti įmonėje ar namuose. Pareikalavus darbuotojui, auginančiam vaiką invalidą iki 16 metų, jam turi būti nustatomas ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas.
298.10. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 22 straipsnis numato, kad specialiųjų poreikių asmenys turi būti aprūpinami specialiosiomis ugdymo, mokymo priemonėmis, jiems pritaikoma mokymosi vieta. Vaikai ugdomi, mokomi atsižvelgiant į jų sugebėjimus, polinkius, fizinę ir psichinę būklę bendrose ugdymo, mokymo įstaigose gyvenamojoje vietoje, namuose arba specialiosiose įstaigose.
299. Švietimo ir mokslo ministerija parengė 2 projektus, reglamentuojančius pagalbos teikimą specialiųjų poreikių asmenims: paslaugų teikimo ugdymo įstaigose specialiųjų poreikių asmenims tvarkos projektą ir kompensacinės namų mokymo įrangos teikimo specialiųjų poreikių asmenims tvarkos projektą.
300. Patvirtinti Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymo (1998 m. gruodžio 15 d., Nr. VIII-969) lydimieji teisės aktai, kurie apibrėžia asmenų pedagoginį psichologinį įvertinimą ir specialiųjų ugdymosi poreikių nustatymą, specialiojo ugdymo paslaugų skyrimą, ugdymo institucijos ir šeimos (globėjų) atsakomybę teikiant šias paslaugas.
301. Minėtieji teisės aktai reglamentuoja asmenų iki 21 metų specialiųjų ugdymosi poreikių nustatymą ir specialiojo ugdymo skyrimą. Parengti projektai įstatymų lydimųjų teisės aktų dėl specialiųjų poreikių asmenų aprūpinimo kompensacine technika ugdymo institucijose ir namuose, skaitovų, palydovų, gestų kalbos vertėjų, pedagogo padėjėjų paslaugų teikimo specialiųjų poreikių asmenims. Šie dokumentai laiduos lygias galimybes švietimo sistemoje kiekvienam specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam moksleiviui.
302. Parengtas Specialiojo ugdymo paslaugų teikimo 2003–2005 metų programos projektas. Pagrindinis šios programos tikslas – gerinti specialiųjų poreikių asmenų ugdymo ir mokymosi sąlygas, laiduoti jiems lygias teises ir galimybes švietimo sistemoje.
303. Siekiama užtikrinti specialiųjų poreikių asmeniui galimybę gauti geros kokybės švietimo paslaugas kuo mažiau ribotoje aplinkoje, gyvenant šeimoje, pagal principą „mokykla visiems“. Per kelerius metus dėl moksleivių integracijos į bendrojo lavinimo mokyklas moksleivių specialiosiose mokyklose sumažėjo. 2001–2002 metais specialiosiose internatinėse mokyklose arba specialiosiose (savivaldybių) mokyklose buvo ugdoma 11,1 procento visų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių moksleivių. Kasmet mažėja sutrikusio intelekto moksleivių, ugdomų specialiosiose internatinėse mokyklose (nuo 1990 metų jų sumažėjo apie 43 procentus). Tačiau bendrojo lavinimo mokyklose (ypač kaimo) trūksta specialistų, išmanančių darbo su specialiųjų poreikių moksleiviais specifiką.
304. Reformuoto specialiojo ugdymo naujovė – pradėti mokyti smarkiai ir vidutiniškai protiškai atsilikę vaikai, laikyti nemokytinais. Šie vaikai dažniausiai gyvena su tėvais ir lanko ugdymo centrus arba mokyklose įsteigtas lavinamąsias klases. 2000–2001 metais šalyje veikė 33 lavinamosios klasės, kuriose mokėsi 250 moksleivių.
305. Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijoje 2003 metais pritarta parengtam pedagoginės-psichologinės pagalbos teikimo modelio projektui. Įdiegus naują pedagoginės-psichologinės pagalbos teikimo modelį, bus sudaryta galimybė formuoti tęstinę ir visiems prieinamą švietimo sistemą, užtikrinti švietimo paslaugų prieinamumą ir kokybę.
306. Specialiųjų poreikių asmenys profesinę kvalifikaciją gali įgyti specializuotose profesinio mokymo įstaigose arba grupėse. Keliose mokyklose pradėtas integruotas specialiųjų poreikių asmenų profesinis mokymas. Šios mokyklos rūpinasi mokinių socializacija, medicinos aptarnavimu. Mokyklos, dalyvaudamos įvairiuose tarptautiniuose projektuose, mokosi ir perima partnerių patirtį, taip pat įgyvendindamos kitus projektus kuria specialiųjų poreikių asmenų mokymui reikalingą infrastruktūrą ir tobulina ugdymo procesą.
307. Atsižvelgdamos į asmenų su negalia poreikius, siekdamos užtikrinti sėkmingą jų integraciją į visuomenę ir didinti jiems aukštojo mokslo prieinamumą, nuo 2002 metų valstybinės aukštosios mokyklos I ar II grupės invalidus, atitinkančius konkurso reikalavimus, bet neįstojusius į valstybines aukštąsias mokyklas, gali priimti į papildomas vietas, kuriose už studijas mokama valstybės biudžeto lėšomis, tokiems asmenims numatytos atskiros kvotos. Siekiant palengvinti asmenų su negalia priėmimo į aukštąsias mokyklas sąlygas, su Švietimo ir mokslo ministerija suderintose studentų priėmimo į aukštąsias mokyklas sąlygose numatyta, kad iš stojančių į aukštąsias mokyklas asmenų, turinčių I grupės invalidumą, neimama stojamoji studijų įmoka. Kai kuriose mokyklose yra specialios studijų programos asmenims su negalia (Lietuvos kūno kultūros akademija).
308. Vadovaujantis švietimo ir mokslo ministro 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 43 „Dėl užsieniečių ir asmenų, turinčių I ir II invalidumo grupę, papildomo priėmimo 2002 metais pagal atskiras aukštąsias mokyklas, studijų kryptis, pakopas ir formas“, tvirtinamas 2002 metais papildomai priimtų į valstybines aukštąsias mokyklas užsieniečių, už kurių studijas gali būti mokama Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat užsienio lietuvių ir asmenų, turinčių I ar II invalidumo grupę ir atitinkančių konkurso reikalavimus, bet neįstojusių į aukštąją mokyklą, skaičius pagal studijų kryptis, pakopas ir formas.
309. Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Šiaurės Šalių Ministrų Taryba parengė ir 2000 metais pradėjo įgyvendinti projektą „Mokykla visiems“, kurio tikslas – sukurti veiksmingą specialiųjų poreikių vaikų ugdymo modelį Šiaulių ir Panevėžio apskrityse ir įgytą patirtį skleisti kituose regionuose.
310. Vykdant Nacionalinę žmonių su negalia socialinės integracijos 2003–2012 metų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 850, ypač daug dėmesio skiriama neįgaliųjų ugdymui, užimtumui, aplinkos jiems pritaikymui, medicininei ir psichosocialinei reabilitacijai, savarankiškumo ugdymo problemų sprendimui. Švietimo srityje numatoma įgyvendinti šias su vaikų poreikiais susijusias priemones:
310.1. parengti ir patvirtinti neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų valstybės remiamų ugdymo paslaugų krepšelį, atsižvelgiant į negalios pobūdį ir sunkumą;
310.5. rengti ir įgyvendinti pereinamąsias iš švietimo sistemos į darbo rinką ar socialinės paramos sistemą programas;
311. Vykdant 2003 metais Neįgaliųjų metų Lietuvoje veiksmų planą, siekta kuo labiau užtikrinti lygias neįgaliųjų teises ir galimybes naudotis priemonėmis, skirtomis jų nepriklausomumui, socialinei ir ekonominei integracijai skatinti. Itin daug dėmesio skirta neįgaliųjų (iš jų ir neįgalių vaikų) galimybių mokytis ir būti ugdomiems didinimo priemonių įgyvendinimui.
312. Įgyvendinant Valstybinę sutrikusio vystymosi vaikų sveikatos programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 559, šalies miestuose ir rajonuose įsteigta 40 ankstyvosios reabilitacijos tarnybų, todėl vaikams, gyvenantiems kaimo vietovėse, šių tarnybų paslaugos prieinamesnės. Vaikai su vystymosi ir psichikos sutrikimais, gaudami pagalbą bendruomenės lygio tarnybose, palaipsniui integruosis į visuomenę, tai skatins geresnį psichologinį klimatą, toleranciją visuomenėje ir šeimoje. Programos apima šias prioritetines kryptis: motinos ir vaiko sveikatos apsaugą, invalidų socialinę integraciją, vaiko teisių apsaugą, psichikos sveikatos priežiūrą.
6 ir 24 straipsniai. sveikata ir sveikatos apsaugos paslaugos
313. Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymas Nr. IX-1219), kuriame nustatyta, kad:
313.1. 100 procentų bazinės kompensuojamųjų vaistų, įrašytų į ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti ir medicinos pagalbos priemonių sąrašus, kainos kompensuojama vaikams jau iki 18 metų;
313.2. visa bazinė medicininės reabilitacijos, įskaitant sveikatą grąžinantį gydymą, kaina kompensuojama vaikams iki 18 metų;
314. Sveikatos apsaugos ministro 2003 m vasario 28 d. įsakyme Nr. V–138 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vaikams“ nustatyta, kad vaikams iki 18 metų asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikia vaikų ligų gydytojai ir specialistai. Iki šio įsakymo įsigaliojimo vaikų ligų gydytojai asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikė vaikams iki 16 metų, todėl ir statistikos duomenys, susiję su vaikų sveikata, apima tik vaikus iki 16 metų.
315. Siekiant gerinti vaikų sveikatos būklę ir apsaugoti juos nuo užkrečiamųjų ligų, taip pat įgyvendinti jų teisę naudotis tobuliausiomis sveikatos priežiūros paslaugomis, sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 464 patvirtintas Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius, o įsakymu Nr. 468 – Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklės. Nauja tai, kad B hepatito vakcina skiepijami ne tik kūdikiai, bet ir 12 metų vaikai. Kasmet nuo tuberkuliozės ir B hepatito paskiepijami 99 procentai naujagimių, nuo kokliušo, difterijos ir stabligės – 95 procentai, poliomielito – 97 procentai, tymų, epideminio parotito, raudonukės – 97 procentai vaikų.
316. Vaikų sveikatos profilaktinės apžiūros rezultatai, dažniausios ligos, mirtingumas pateikiami lentelėse:
Vaikų iki 15 metų profilaktinės apžiūros rezultatų kitimas 2001–2002 metais
| Metai |
Profilaktiškai apžiūrėtų vaikų skaičius |
Sveikatos grupės (procentais) |
||||
| I |
II |
III |
IV |
V |
||
| 2001 |
730238 |
45 |
45,4 |
8,4 |
1 |
0,2 |
| 2002 |
698687 |
43,6 |
46,2 |
9,1 |
1,1 |
0,1 |
| Metai |
1000 profilaktiškai apžiūrėtų vaikų |
||||
| susilpnėjęs regėjimas |
susilpnėjusi klausa |
kalbos defektai |
netaisyklinga laikysena |
skoliozė |
|
| 2001 |
108,8 |
2,6 |
30,3 |
78 |
22,4 |
| 2002 |
118,3 |
2,7 |
30,7 |
84,9 |
25,6 |
Žindymo skatinimas
317. Lietuvoje vykdoma Kūdikių ir vaikų iki 3 metų mitybos gerinimo programa, kurios tikslas – skatinti žindyti kūdikius ir mažus vaikus, organizuoti racionalų, taisyklingą papildomą ir dirbtinį kūdikių maitinimą, kai neįmanoma jų žindyti, biologiškai vertingais produktais. Tyrimų, atliktų vykdant šią programą, duomenys rodo, kad natūralaus kūdikių maitinimo tendencijos Lietuvoje gerėja. Lietuvos informacijos centro duomenimis (pagal statistines formas), 2001 metais kūdikius iki 4 mėnesių žindė 42,3 procento motinų, 2002 metais kūdikius iki 3 mėnesių (bent iš dalies) žindė 46,2 procento motinų, iki 6 mėnesių (bent iš dalies) – 26,6 procento, išimtinai iki 6 mėnesių – 13,8 procento.
318. Valstybinėje maisto ir mitybos 2003–2010 metų strategijoje numatyta įgyvendinti priemones, skatinančias Lietuvos gyventojus taisyklingai maitintis, vienas iš tikslų – pasiekti, kad kūdikiai iki 6 mėnesių būtų maitinami vien tik motinos pienu, toliau žindant ir antraisiais gyvenimo metais.
319. Visi juridiniai ir fiziniai asmenys, gaminantys, fasuojantys, gabenantys, laikantys, įvežantys į Lietuvos Respubliką ir parduodantys specialios paskirties maisto produktus, privalo laikytis Lietuvos higienos normos HN 107: 2001 „Specialios paskirties maisto produktai“. Siekiant skatinti ir palaikyti kūdikių maitinimą motinos pienu ir atsižvelgiant į tai, kokį svarbų vaidmenį nėščioms moterims ir kūdikių motinoms renkantis kūdikių maitinimo būdą atlieka informacija, šioje higienos normoje nustatyti tokie kūdikių mišinių ženklinimo ir informacijos teikimo reikalavimai, kad teikiama informacija užtikrintų tinkamą kūdikių produktų vartojimą ir neskatintų atsisakyti kūdikį žindyti motinos pienu.
320. Pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymą, priimtą 2000 m. liepos 18 d., motinos pieno pakaitalus reklamuoti leidžiama tik sveikatos priežiūros specialistams skirtuose leidiniuose, taip pat ant šių prekių pakuočių Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.
321. Lietuvoje apie 70 procentų geriamojo vandens, gaunamo iš šulinių, užteršti nitratais. Jų koncentracija viršija leidžiamas normas 3–4 kartus ir sudaro 150–200 mg/l vandens. Siekiant užkirsti kelią tokio vandens naudojimui kūdikių mišinių gamybai ir kūdikių apsinuodijimui nitratais ir nitritais, sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 250 „Dėl apsinuodijimų nitritais ir nitratais diagnostikos ir profilaktikos“ asmens sveikatos priežiūros įstaigos įpareigotos rinkti ir teikti visuomenės sveikatos centrams apskrityse informaciją apie nėščiąsias ir kūdikius iki 6 mėnesių, kurie mitybai naudoja kastinių šulinių vandenį.
322. Lietuva – Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau vadinama – PSO) narė privalo laikytis Pirmojo maisto ir mitybos veiksmų Europoje plano 2000–2005 metais ir iki 2005 metų telkti pastangas vykdyti keturis pagrindinius „Innocenti“ deklaracijos teiginius ir plėsti tinkamų naujagimiams ligoninių tinklą. Įgyvendinant tinkamos naujagimiams ligoninės iniciatyvas, trims ligoninėms – Vilniaus gimdymo namams, Panevėžio ir Kelmės ligoninėms – suteiktas šis statusas.
Jodo stokos sukeltų sveikatos sutrikimų šalinimas
323. Lietuva priskiriama jodo stokojančiam endeminiam regionui, nes gėlame vandenyje ir dirvožemyje jodo beveik nėra, todėl jo stinga ir augaliniame bei gyvuliniame maiste.
324. Nuo 1995 metų Sveikatos apsaugos ministerijos Respublikinis mitybos centras, bendradarbiaudamas su Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos institutu, vykdo tarptautinę Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) remiamą programą – Skydliaukės ligų, susijusių su jodo apykaitos sutrikimais, paplitimas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Pagal tarptautinius reikalavimus 28 bendrojo lavinimo mokyklose atrinkti ir ištirti 2087 vaikai. Ištyrus jų šlapimą, paaiškėjo, kad tik 40 procentų ištirtųjų šlapime jodo koncentracija atitinka normą – 10 mg/dl arba didesnė. 46 procentų tirtų vaikų organizme aptikta nedidelių ir vidutiniškų jodo stokos sukeltų sutrikimų. Rizikos grupei priskirta 11 procentų ištirtųjų – jodo koncentracija šlapime mažesnė kaip 2 mg/dl. Lietuvos gyventojų epidemiologiniai tyrimai rodo, kad kas ketvirtas suaugusysis turi skydliaukės pakitimų, daugiau kaip 50 procentų 8–10 metų vaikų organizme stinga jodo.
325. Būtinybė šalinti jodo stygių maiste įtvirtinta Lietuvos sveikatos programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833, taip pat Nacionalinėje aplinkos sveikatinimo veiksmų 2003–2006 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 66, Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros strategijos įgyvendinimo 2002–2004 metų priemonių plane, patvirtintame sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 686, Valstybinėje maisto ir mitybos strategijoje ir jos įgyvendinimo priemonių 2003–2010 metų plane, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1325.
326. Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 510 „Dėl rekomenduojamų paros maistinių medžiagų ir energijos normų“ patvirtintos paros jodo normos, atitinkančios PSO, UNICEF ir Tarptautinės jodo trūkumo sukeltų sutrikimų tarybos (ICCIDD) rekomendacijas.
327. 2000 metų spalio–gruodžio mėnesiais organizuota jodo stokos šalinimo akcija – Jodo mėnuo. Visuomenė supažindinta su jodo stokos problema, atkreiptas dėmesys į suderintos mitybos ir sergamumo skydliaukės ligomis ryšį, parodyta, kaip papildyti maistą jodu.
328. Rengiami pasitarimai, seminarai, kuriuose aptariamos jodo stokos šalinimo problemos, rūpimos visuomenės sveikatos centrų specialistams, joduotos druskos importuotojams, maisto produktų su jodu gamintojams, plačiajai visuomenei.
329. Vykusioje 2003 metų gegužės mėnesį Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje vaikų klausimais Lietuva kartu su kitomis valstybėmis įsipareigojo iki 2005 metų išspręsti jodo stokos maiste problemą. Šiuo tikslu parengtas Jodo programos įgyvendinimo 2003–2006 metų priemonių projektas, kuris apima joduotos druskos vartojimo įteisinimą Lietuvos teisės aktuose, visuomenės informavimą apie jodo stokos problemą visais lygiais; skydliaukės ligų, susijusių su jodo apykaitos sutrikimais, stebėjimą ir duomenų kaupimo sistemos sukūrimą; skydliaukės ligų paplitimo rizikos grupių nustatymą; komplekso profilaktikos priemonių, mažinančių jodo stokos sukeltų sutrikimų paplitimą, sukūrimą; nėščių moterų ir vaikų iki 10 metų organizmo aprūpinimo jodu reguliavimo sistemos sukūrimą; reguliaraus rizikos grupių (naujagimių, nėščių moterų ir kitų asmenų iki 30 metų) stebėjimo ir duomenų kaupimo sistemos sukūrimą, joduotos valgomosios druskos ir maisto produktų, kuriuose gausu jodo, vartojimo skatinimą.
330. Siekiant užtikrinti, kad kuo daugiau gyventojų papildytų maistą joduota druska, joduotos druskos importui netaikomas pridėtinės vertės mokestis.
Sveikos aplinkos kūrimas
332. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 66 patvirtinta Nacionalinė aplinkos sveikatinimo veiksmų 2003–2006 metų programa, kurios ilgalaikis tikslas – apsaugoti ir gerinti Lietuvos gyventojų sveikatą, šiuo tikslu tobulinti aplinkos sveikatinimo valdymą ir užtikrinti, kad visuomenės sveikata taptų ilgalaikių ekonominių interesų objektu.
333. Vaikai – viena pažeidžiamiausių gyventojų grupių, dėl savo fiziologinių, elgsenos ir kitų ypatybių ypač jautri neigiamam aplinkos taršos poveikiui. Cheminė, fizikinė ir biologinė aplinkos oro tarša neabejotinai skatina gyventojų, ypač vaikų iki 15 metų, sergamumą kvėpavimo organų, kraujotakos ligomis ir veikia besivystančią imuninę sistemą – prarandamas atsparumas ligoms. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, sergančiųjų kvėpavimo organų ligomis miestuose ir rajonuose, kuriuose atliekami aplinkos oro tyrimai, daugėja – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Nerimą kelia gana dažnas smulkių kietųjų dalelių (iki 10 mikronų) koncentracijos didėjimas – ypač didesniuose miestuose, esant dideliam kelių transporto eismo intensyvumui ir nepalankioms teršalų sklaidai meteorologinėms sąlygoms.
334. Įgyvendinus Nacionalinę aplinkos sveikatinimo veiksmų 2003–2006 metų programą, pagerės aplinkos kokybė ir sumažės neigiamo poveikio gyventojų sveikatai rizika.
335. Lietuvoje pastaraisiais metais pradėtas išsamiau nagrinėti būsto ir sveikatos ryšys. Su PSO Europos regiono biuro pagalba Sveikatos apsaugos ministerija ir Valstybinis visuomenės sveikatos centras Vilniuje atliko du modelinius būsto ir sveikatos tyrimus. Nors kol kas šie tyrimai neleidžia daryti platesnių apibendrinimų, tačiau kai kurie skaičiai rodo rimtą pavojų vaikų sveikatai: 6,3 procento namų valdų teigia, kad prirūkytuose kambariuose miega vaikai, iš jų net 40 procentų miega nuolat. Nuo pasyvaus rūkymo vaikas gali susirgti astma. 34,3 procento tirtų būstų vaikams įvykę nelaimingi atsitikimai namuose. Dažniausiai vaikai krinta ar apvirsta (58,3 procento), nusidegina (33,3 procento), įsipjauna ar įsiduria (29,2 procento), užkliūva ir susitrenkia (16,7 procento). 17,2 procento namų valdų teigia, kad jų būste yra ypač pavojingų vaikams vietų. Dauguma jų mano, kad pavojinga yra elektros įranga, įskaitant laidus ir rozetes (28,2 procento), viryklė ir orkaitė (15,5 procento), laiptinė ir laiptai (11,8 procento), balkonas ar terasa (11,8 procento), virtuvės įranga, įskaitant virtuvės įrankius ir vandens šildytuvus (9,1 procento), židinys (6,4 procento).
Nelaimingų atsitikimų prevencija
336. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, kelių eismo įvykiuose 2000 metais nukentėjo 146 vaikai, 2001 metais – 154, 2002 metais – 146.
337. Siekiant užtikrinti šio Konvencijos straipsnio nuostatų įgyvendinimą, bendrojo lavinimo mokyklų 2003–2005 metų bendruosiuose ugdymo planuose numatyta saugų eismą pradinio ugdymo programoje įtraukti į mokomuosius dalykus. Civilinei saugai pagrindinio ir vidurinio ugdymo programose klasei skiriama ne mažiau kaip po 6 pamokas per mokslo metus, saugaus eismo mokymui pagrindinio ugdymo programos pirmajame koncentre – ne mažiau kaip po 12–18 pamokų per mokslo metus. Veikia 4 saugaus eismo mokyklos (Vilniuje, Kaune, Pasvalyje ir Kėdainiuose), kurios organizuoja įvairias priemones vaikų saugumui gerinti.
Vaikų sergamumas tuberkulioze
338. Tuberkuliozės epidemiologinė būklė Lietuvoje gana sudėtinga. Atsižvelgiant į šią būklę, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 1611 patvirtinta Valstybinė tuberkuliozės profilaktikos ir kontrolės 2003–2006 metų programa. Programos tikslas – valstybės ir savivaldybių lygiu įgyvendinti kompleksą priemonių, apsaugančių gyventojus nuo tuberkuliozės užkrato.
Vaikų iki 15 metų sergamumas tuberkulioze 2001–2002 metais
| Metai |
Iš viso |
100000 vaikų |
| 2001 |
124 |
18,4 |
| 2002 |
139 |
21,5 |
339. Vaikų tuberkuliozės diagnostikos ir gydymo principai tokie patys kaip suaugusiųjų. Mama, neserganti atvira tuberkulioze, gali žindyti kūdikį. Kol mama serga tuberkulioze ir skleidžia į aplinką tuberkuliozės bakterijas, kūdikis skiepijamas ir izoliuojamas nuo infekcijos šaltinio.
340. Visi naujagimiai 2–3 gyvenimo dieną skiepijami BCG skiepu. Papildomai skiepijami 11 mėnesių kūdikiai, o jeigu nesusiformuoja randelis, prieš tai atliekamas Mantoux mėginys.
Psichikos sveikata
342. Siekiama, kad pagalba psichikos, elgesio ir raidos sutrikimų turintiems vaikams ir jų šeimoms atitiktų individo, šeimos ir bendruomenės poreikius.
343. Vaikų psichikos sveikatos priežiūros idėjas Lietuvoje bandoma nuosekliai įgyvendinti nuo nepriklausomybės atkūrimo. Sveikatos apsaugos ministerija 1990 metais įsteigė Respublikinės universitetinės ligoninės Vaiko raidos centrą (tuo metu vadintą Vaikų psichikos sveikatos centru), kurio svarbiausiasis uždavinys – bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centru ugdyti naują požiūrį į vaikų psichikos, elgesio ir raidos sutrikimų gydymo, reabilitacijos ir prevencijos sistemą, taikyti naujus šios veiklos metodus. Šis darbas dirbamas iki šiol.
344. Paslaugos integruojamos į pirminę sveikatos priežiūrą, bendrąją mediciną ir bendruomenės socialinės infrastruktūros tinklą. Svarbiausia – komandinis specialistų darbas, bendradarbiavimas su tėvais kaip lygiaverčiais partneriais.
345. Parengtas ir pradėtas taikyti naujas vaikų psichikos sveikatos priežiūros ir vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnybų modelis. Sukurtas vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnybų tinklas. Paslaugos prieinamos ir miesto, ir kaimo gyventojams. Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatyta galimybė teikti ligonių kasų apmokamas šias paslaugas asmens sveikatos priežiūros įstaigų struktūriniuose padaliniuose. Nurodytųjų tarnybų tikslas – kuo anksčiau nustatyti vaiko raidos sutrikimus, vykdyti šių sutrikimų ir tokių vaikų invalidumo pirminę, antrinę ir tretinę prevenciją, sutrikusios raidos vaikų kompleksinę reabilitaciją, integruoti juos į bendrąją švietimo sistemą. Šios paslaugos teikiamos ankstyvojo amžiaus vaikams, turintiems psichologinės, motorinės ir socialinės raidos sutrikimų ir jų rizikos faktorių, šių vaikų tėvams (globėjams). Pirmenybė teikiama vaikams iki 4 metų. Dirba specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas (vadovauja komandai), turintis pediatro, vaikų neurologo ar fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo licenciją ir socialinio pediatro sertifikatą, medicinos psichologas, logopedas, kineziterapeutas, specialusis pedagogas, ergoterapeutas, slaugytojas, socialinis darbuotojas. Tai antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos, teikiamos vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnybų, kurios atitinka bendruosius antrinio lygio ambulatorinių paslaugų reikalavimus ir veikia prie antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų. Tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros konsultacinės ir stacionarinės paslaugos teikiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (Respublikinės universitetinės ligoninės Vaiko raidos centre) vaikams iki 7 metų. Per tretinio lygio konsultaciją vaikai konsultuojami, tikslinamas jų stacionarizavimo būtinumas, sudaroma ir tikslinama individuali ankstyvosios reabilitacijos programa. Į tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiantį stacionaro skyrių siunčiami vaikai su kompleksiniais raidos sutrikimais, kurių eigą sunkina gretutiniai psichikos, regos, klausos, fizinės raidos ir kiti sutrikimai, kai po 3 mėnesių ambulatorinio gydymo nepasiekiama laukiamų rezultatų. Stacionare atliekama kompleksinė raidos ir psichologinė diagnostika, taikoma intensyvi reabilitacijos programa.
Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principai
346. Vaikų psichikos sveikatos priežiūra – psichiatrijos, psichoterapijos, psichologinio konsultavimo ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugos vaikams, paaugliams ir jų tėvams (globėjams, teisėtiems paciento atstovams).
347. Vaikų ir paauglių psichiatrijos paslaugos teikiamos savivaldybių psichikos sveikatos centruose ar psichiatrijos kabinetuose, antrinio ir tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose. Šios paslaugos prieinamos ir miestuose, ir kaimuose gyvenantiems vaikams, paaugliams ir jų šeimoms.
348. Pirminės vaikų ir paauglių psichiatrijos asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos savivaldybių psichikos sveikatos centruose vaikams ir paaugliams nuo 3 iki 18 metų. Šiuo metu Lietuvoje veikia 62 psichikos sveikatos centrai, juose dirba ir suaugusiųjų, ir vaikų psichiatrai (126,55 etato – suaugusiųjų psichiatrai, 40,25 etato – vaikų ir paauglių psichiatrai, 167,65 etato – slaugos specialistai, 111,55 etato – socialiniai darbuotojai, 71,45 etato – klinikiniai psichologai). Vaikų psichiatrijos paslaugas teikia specialistų komanda. Komandą sudaro gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras (komandos koordinatorius), medicinos psichologas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas. Vaikai ir paaugliai konsultuojami ir gydomi atskirai nuo suaugusiųjų, specialiai įrengtose patalpose, kuriose sukurta terapinė aplinka, atitinkanti vaiko raidos ypatumus. Vienai vaikų ir paauglių psichikos sveikatos specialisto paslaugai (diagnostikos ar terapijos) skiriama valanda. Pirminės vaikų psichikos sveikatos priežiūros specialistų tikslas – bendradarbiaujant su bendrosios praktikos gydytojais, pediatrijos tarnyba, švietimo, socialinės rūpybos, vaikų teisių apsaugos, policijos ir kitomis institucijomis, nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimus, organizuoti ir taikyti tinkamas prevencijos, gydymo ir psichosocialinės reabilitacijos priemones, o esant indikacijų siųsti į kitas sveikatos priežiūros įstaigas.
Antrinio lygio vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos asmens sveikatos priežiūros paslaugos
349. Vaikų ir paauglių psichiatrijos ambulatorines paslaugas teikia vaikų ir paauglių psichiatrai, gydytojai psichoterapeutai, psichologai psichoterapeutai, medicinos psichologai, kiti specialistai. Šios paslaugos teikiamos antrinio lygio ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose sveikatos priežiūros įstaigose.
350. Siekiama kurti ir plėtoti dienos stacionarų vaikams ir paaugliams paslaugas šalies mastu. Paslaugos numatomos teikti vaikų ir paauglių dienos stacionaruose, įsteigtuose prie stacionarinių vaikų ir paauglių psichiatrijos, pediatrijos skyrių. Taip pat numatoma teikti vaikų ir paauglių krizių intervencijos stacionarines paslaugas.
351. Vaikų ir paauglių psichiatrinės antrinio lygio paslaugos teikiamos vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuose arba poskyriuose. Vaikų nuo 14 iki 18 metų psichiatrijos skyriai veikia psichiatrijos ligoninėse, o vaikų iki 14 metų – psichiatrijos ligoninėse arba ligoninėse, turinčiose vaikų ligų skyrius. Lietuvoje 2003 metais veikė 6 vaikų psichiatrijos stacionarai. Juose gydomi vaikai iki 18 metų, turintys įvairių psichikos ir elgesio sutrikimų, priklausantys visoms TLK-10 vaikų ir paauglių psichiatrijos diagnostikos kategorijoms. Vaikų psichiatrijos stacionare dirba specialistų komandos. Komandą sudaro gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras (komandos koordinatorius), medicinos psichologas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas, vaikų priežiūros darbuotojai. Stacionaruose daugiausia dėmesio skiriama aplinkos terapijai. Tuo rūpinasi vaikų priežiūros darbuotojai ir psichikos sveikatos slaugytojai, vykdydami nuolatinę individualią ir grupinę hospitalizuotų vaikų priežiūrą.
352. Statistinė informacija apie vaikų psichikos ir elgesio sutrikimus pateikta Ataskaitos priede, žr. 20–22 lenteles.
353. Valstybinė lošimų priežiūros komisija atkreipė valstybės institucijų dėmesį į tai, kad plėtojant azartinių lošimų veiklą atsiranda žmonių, turinčių liguistą (patologinį) potraukį prie azartinių lošimų. Šis potraukis priskiriamas prie įpročių ir potraukių sutrikimų. Lietuvoje šis reiškinys dar nėra paplitęs, tačiau sparčiai plečiantis legaliam azartinių lošimų verslui ir nesugebant surasti visų nelegalių lošimų organizavimo vietų, labai svarbu imtis priemonių, kurios apsaugotų Lietuvos žmones ir ypač didžiausią rizikos grupę – vaikus ir jaunimą – nuo galimų neigiamų potraukio prie azartinių lošimų padarinių. Sudaryta darbo grupė, kuri rūpinsis šio liguisto potraukio prevencija.
Savižudybių prevencija
354. Atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus vykdyti radikalias reformas, Lietuvoje ėmė sparčiai daugėti savižudybių: 1991–1996 metais – 55 procentais (nuo 30,8 iki 47,8 savižudybės 100000 gyventojų), 1998 metais – 43,8 savižudybės 100000 gyventojų, 1999 metais – atitinkamai 44 savižudybės, 2000 metais – 46,6 savižudybės, 2001 metais – 44,1 savižudybės ir 2002 metais – 44,7 savižudybės. Europos Sąjungos valstybių vidurkis – 25 savižudybės 100000 gyventojų.
Pagal amžių didžiausios rizikos grupė Lietuvoje 2002 metais buvo 40–59 metų vyrai, gyvenantys kaime, ir 45–54 metų ir vyresnės nei 65 metų moterys.
355. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 451 patvirtinta Savižudybių prevencijos 2003–2005 metų programa.
356. Savižudybių prevencijos 2003–2005 metų programoje numatyti šie artimieji tikslai:
356.2. parengti savižudybių ir krizių prevencijos mokymo programas pirminės sveikatos priežiūros specialistams, kvalifikacijos kėlimo programas psichikos sveikatos specialistams;
356.3. palengvinti psichologinės pagalbos prieinamumą Lietuvos vaikams, paaugliams ir suaugusiems asmenims – optimizuoti pagalbos telefonų tarnybų darbą, jas restruktūrizuoti;
356.4. siekti visų tarnybų, kuriose dirba savanoriai konsultantai, mokymo programų atitikties ir veiksmingo mokymo veiklos koordinavimo;
356.5. sukurti sistemą, kuri laiduotų nuolatines ir tęstines profesionalių psichikos sveikatos priežiūros specialistų ir savanorių paslaugas, specialistų ir savanorių kvalifikacijos kėlimą ir išlaikymą;
356.6. padėti steigti naujas krizių ir savižudybių įveikimo komandas, kurios atliktų tarpininko tarp socialinių ir medicinos paslaugų teikėjų vaidmenį ir užtikrintų nuolatinę pagalbą esant krizinėms situacijoms;
357. Numatytos minėtosios programos įgyvendinimo priemonės, iš jų – organizuoti pedagogų kvalifikacijos kėlimo kursus – mokyti savižudybių prevencijos mokykloje, parengti ir išleisti psichologinės pagalbos (savižudybių prevencijos) metodines rekomendacijas mokyklų socialiniams pedagogams, socialiniams darbuotojams ir kitiems specialistams, kaip dirbti su rizikos grupės vaikais ir jaunimu, nuolat mokyti įvairių specialybių darbuotojus – savanorius, pedagogus, medikus, moksleivius, tėvus ir visuomenės informavimo priemonių atstovus – savižudybių prevencijos, skaityti paskaitas švietimo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos institucijų ir įstaigų darbuotojams, religinių ir kitų bendruomenių nariams, mokyti kompleksinės pagalbos rizikos grupių vaikams ir jaunimui specialistus, dirbančius su rizikos grupės asmenimis (gydytojus, mokytojus, socialinių tarnybų, vaiko teisių apsaugos tarnybų, policijos darbuotojus) pasirinktame Lietuvos regione.
ŽIV ir AIDS epidemiologinė situacija
359. PSO duomenimis, Lietuvoje ŽIV paplitimas vienas mažiausių Europoje – 20,36 atvejo 100000 gyventojų, arba 735 ŽIV infekuoti asmenys (2002 metų pradžioje).
360. Pirmasis ŽIV atvejis Lietuvoje diagnozuotas 1988 metais. Lietuvos AIDS centro duomenimis (iki 2002 m. sausio 1 d.), šalyje užregistruoti 735 ŽIV atvejai, iš jų 55 asmenys serga AIDS, 41 asmuo mirė. Didžiuma ŽIV infekuotųjų – intraveninių narkotikų vartotojai (81 procentas). Daugėja ŽIV infekuotų moterų. Nuo 2001 metų ŽIV infekuotų vyrų ir moterų santykis kito nuo 2: 1 iki 12: 1. Daugiausiai ŽIV infekuotųjų – 15–30 metų asmenys (48 procentai).
1999 metais nustatytas jauniausias – 15 metų ŽIV infekuotas paauglys, kuris užsikrėtė vartodamas intraveninius narkotikus. Iki 2003 m. sausio 1 d. užregistruoti 9 ŽIV infekuoti vaikinai (15–17 metų). Iš jų 8 užsikrėtė vartodami narkotines medžiagas, kaip užsikrėtė vienas – nežinoma. Jų amžius – vienas penkiolikmetis, 2 šešiolikmečiai, 6 septyniolikmečiai. Šie nepilnamečiai konsultuojami ir stebimi Lietuvos AIDS centre, prireikus jiems skiriamas atitinkamas gydymas.
2002 metais nustatytas vienas didžiausių ŽIV infekcijos židinių – Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonija, kurioje nustatyti 299 nauji infekuotieji.
361. Pirmasis ŽIV infekuotasis nustatytas 1994 metais, šis asmuo užsikrėtė vartodamas intraveninius narkotikus. Šis atvejis – naujo viruso plitimo etapo pradžia. 1997–2002 metais ŽIV plito būtent tarp intraveninių narkotikų vartotojų. ŽIV infekuotų narkomanų amžiaus vidurkis (28 metai) mažesnis nei ŽIV infekuotų asmenų (32 metai). Dauguma ŽIV infekuotų asmenų – 20–39 metų. Ši grupė jaunėja, kadangi narkomanais tampa nepilnamečiai. Iki šiol Lietuvoje vyravusį ŽIV B subtipą keičia A subtipas, daug lengviau (10–20 kartų) plintantis lytiniu būdu.
362. Lietuvoje bendrosios praktikos gydytojai ir akušeriai ginekologai vykdo nėščiųjų priežiūrą ir siūlo joms ŽIV tyrimą. 2002 metais pirmą kartą gimdė dvi ŽIV infekuotos moterys, nėštumo metu joms skirtas antiretrovirusinis gydymas ir PSO rekomenduojama priežiūra. Kūdikiams taip pat skirtas antiretrovirusinis gydymas.
363. ŽIV/AIDS užsikrėtusiais asmenimis ir jų artimaisiais rūpinasi, juos stebi ir gydo Lietuvos AIDS centras Vilniuje, Klaipėdos miesto ligoninės AIDS skyrius, Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinika. Sėkmingai veikia 2 nevyriausybinės organizacijos – Lietuvos pozityviųjų grupė, ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija.
ŽIV/AIDS prevencija
365. Sisteminga ir koordinuota ŽIV/AIDS prevencija šalyje pradėta 1989 metais, kai Sveikatos apsaugos ministerija įsteigė Lietuvos AIDS centrą ir pavedė jam organizuoti ŽIV/AIDS profilaktiką, diagnostiką ir kontrolę šalyje, metodiškai vadovauti visoms sveikatos priežiūros ir visuomenės sveikatos įstaigoms visais su ŽIV/AIDS susijusiais klausimais.
366. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 41 patvirtinta Valstybinė lytiškai plintančių ligų profilaktikos programa, kurios tikslas – sumažinti gyventojų sergamumą lytiškai plintančiomis ligomis.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1273 patvirtinta Valstybinė ŽIV/AIDS profilaktikos ir kontrolės 2003–2008 metų programa, kurios svarbiausieji tikslai – mažinti ŽIV/AIDS ir su jais susijusių infekcijų plitimą Lietuvoje, neigiamus ŽIV ir su juo susijusių infekcijų padarinius individui ir visuomenei, teikti tinkamas sveikatos priežiūros paslaugas ŽIV infekuotiems ir sergantiems AIDS asmenims, tobulinti ŽIV/AIDS stebėsenos sistemą.
367. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 28 d. nutarime Nr. 290 „Dėl Lietuvos dalyvavimo Europos Sąjungos programose“ pareikštas pageidavimas dalyvauti Europos Sąjungos sveikatos ir socialinės politikos programose, įskaitant AIDS prevenciją.
368. Susirūpinimą ŽIV/AIDS problema rodo ir tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1998 metais patvirtintoje Lietuvos sveikatos programoje numatytas aiškus tikslas – iki 2010 metų sustabdyti AIDS plitimą.
ŽIV/AIDS prevencija tarp moksleivių ir jaunimo
370. Šalyje ŽIV/AIDS prevencijai skiriami 2 tradiciniai projektai – piešinio, rašinio, kompiuterinio plakato ir fotografijos konkursas (nuo 1994 metų) ir žinių konkursas „Moksleiviai prieš AIDS“ (nuo 1999 metų). Jų tikslas – įtraukti pačius vaikus į prevencinę veiklą, suprantamai teikti informaciją bendraamžiams, perspėti dėl rizikingo elgesio padarinių. Konkursų nuostatus tvirtina švietimo ir mokslo ministras.
371. Šviesti moksleivius ŽIV/AIDS klausimais pradedama pradinėse klasėse, šie klausimai įtraukti į gamtos ir dorinio ugdymo dalykus. Kadangi tai apima ir gyvenimo įgūdžių ugdymą, šiems klausimams skiriamas dėmesys ir kitų dalykų turinyje. Tiesiogiai ŽIV/AIDS ir susijusios problemos nagrinėjamos vyresnėse klasėse.
372. 2000 metais parengtos ir Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertų patvirtintos „Narkotikų vartojimo ir ŽIV/AIDS prevencija: metodinės rekomendacijos“, kuriomis vadovaujantis šalies ugdymo įstaigose organizuojama prevencinė veikla.
373. Pedagogams parengtos ir Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertų rekomenduotos programos „Mokykla be narkotikų“ (UNDCP ir Švietimo ir mokslo ministerijos projektas), „Kaip nuo narkomanijos apsaugoti Svajonės mokyklą“ (Lietuvos AIDS centro projektas), „Gyvenimas kryžkelėje“ (organizacijos „Naujasis gyvenimas“ projektas), skiriamos ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijai.
374. Šalyje vykdomos ir kitos programos bei projektai.
Vis daugiau ugdymo įstaigų prisideda prie Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintos programos „Sveika mokykla“, „Sveiki darželiai“. Į šį judėjimą įsitraukė daugiau kaip 100 mokyklų ir 150 darželių.
Projektą „Sniego gniūžtė“, skirtą alkoholio, narkomanijos ir AIDS prevencijai, inicijavo Amerikos profesinė draugija Lietuvos švietimui – Amerikos mokytojai Lietuvos mokytojams (APPLE). Jis aktyviai vykdomas mažesniuose miestuose.
Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija pagal projektą „Bendraamžių švietimas“, bendradarbiaudama su Sveikatos apsaugos ministerija ir visuomenės sveikatos centrų specialistais, 5 didžiausiuose miestuose įsteigė jaunimo centrus, kuriuose ŽIV/AIDS ir susijusių problemų prevencija vykdoma pagal „bendraamžiai – bendraamžiams“ veiklos modelį.
375. Naujausia informacija apie ŽIV/AIDS pateikiama interneto svetainėje http://www. aids. lt. Ją kasdien aplanko apie 100 asmenų: moksleivių (ypač prieš konkursus), mokytojų, žurnalistų, medikų. Šios svetainės adresas nuolat pateikiamas jaunimo lankomuose portaluose – http://www. omni. lt, http://www. delfi. lt, http://www. sala. lt ir kituose. Rengiami konkursai ir akcijos – „Aš – Tau…Tu – Man!“ (jos dalyviai pildė interaktyvią anketą ir galėjo nemokamai pasikonsultuoti ir pasitikrinti dėl ŽIV), AIDS kampanijų šūkio atrankos konkursas.
376. Tradiciniais tampa pasaulinių AIDS ir mirusiųjų nuo AIDS atminimo dienų renginiai – akcijos „Studentai prieš AIDS“, „Raudonasis kaspinas“ (Raudonasis kaspinas – tarptautinis prevencijos ir solidarumo su ŽIV infekuotais ir AIDS sergančiais asmenimis simbolis), „Didžėjai prieš AIDS“. Jas organizuoja ir jose dalyvauja įvairios jaunimo organizacijos, moksleiviai.
378. Lietuvoje sukurta perinatalinės medicinos sistema turėjo lemiamą įtaką perinatalinės pagalbos kokybės gerinimui, nėščiųjų ir gimdyvių mirtingumo, perinatalinio sergamumo ir mirtingumo, kūdikių mirtingumo mažinimui.
379. Atsižvelgiant į Vakarų valstybių perinatologijos patirtį ir turimus vietos ekonominius išteklius, Lietuvoje sukurta perinatalinės medicinos sistema, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1999 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 117 „Dėl Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos patvirtinimo“. Įsakyme nustatyta, kad visos Lietuvos asmens sveikatos priežiūros įstaigos (taip pat privačios) turi laikytis perinatalinės pagalbos regionalizacijos principo ir pateikti duomenis apie nėščiąsias, gimdyves ir naujagimius Lietuvos Respublikos sveikatos informacijos centrui ir Sveikatos apsaugos ministerijos specialistams.
380. Perinatalinis mirtingumas – vienas svarbiųjų šalies sveikatos priežiūros kokybės rodiklių. Lietuvoje šie rodikliai geresni nei kitose Baltijos valstybėse. Be to, mūsų šalyje perinatalinis mirtingumas – vienas mažiausių tarp kandidačių į Europos Sąjungą.
381. Įgyvendinant perinatologijos programą, perinatalinis mirtingumas Lietuvoje mažėjo, tačiau negyvų kūdikių gimimo dažnumas beveik nekito. 2000 metais didžiausias perinatalinis mirtingumas buvo tarp neišnešiotų, ypač mažos gestacijos, naujagimių. Perinataliniu laikotarpiu mirė 53,7 procento gimusiųjų iki 28 nėštumo savaitės.
382. Dažniausios perinatalinio mirtingumo priežastys 2002 metais – asfiksija gimdymo metu (25,4 procento), vaisiaus hipoksija (34,7 procento), įgimtos anomalijos (24,4 procento).
383. Perinatologijos programos (programa pradėta vykdyti 1992 metais) ir jos nuostatų įgyvendinimas darė lemiamą įtaką kūdikių mirtingumo mažėjimui. Svarbiausia priežastis – naujagimių mirtingumo mažėjimas.
384. Kūdikių mirtingumo struktūra 2002 metais: mirčių, susijusių su perinatalinio periodo būklėmis (asfiksija, gimdymo trauma ir kitomis), sumažėjo iki 29,4 procento (2001 metais atitinkamai – iki 28,8 procento), mirčių nuo įgimtų anomalijų – iki 38,7 procento (2001 metais atitinkamai – iki 38 procentų). Didžiumoje valstybių manoma, kad kūdikio mirtis nuo traumų ir apsinuodijimo, kvėpavimo organų ir infekcinių ligų išvengiama. Lietuvoje tokių mirčių daugėja, 2002 metais jos sudarė 20,6 procento (2001 metais atitinkamai – 21,6 procento) visų vaikų iki vienerių metų mirčių.
385. Išgyvena vis daugiau mažo svorio neišnešiotų naujagimių.
Padaugėjus mažo svorio naujagimių, atsiranda naujų problemų: neišnešiotų naujagimių retinopatija, klausos sutrikimai, psichomotorinės raidos sutrikimų rizika ir panašiai.
386. Kauno medicinos universiteto Neonatologijos klinikoje ir Vilniaus universiteto Neonatologijos klinikoje įsteigti padaliniai, toliau stebintys, gydantys ir reabilituojantys sirgusius naujagimius. Būtina tobulinti ir plėtoti tokių vaikų tolesnio stebėjimo, priežiūros, ankstyvosios raidos, regos ir klausos sutrikimų profilaktikos sistemą, siekiant mažinti neįgalumą iš vaikystės. Nuo 1996 metų Tarptautiniame audiologijos ir foniatrijos centre vykdyta Lietuvos vaikų ankstyvos klausos ir kalbos pažeidimų diagnostikos ir reabilitacijos programa. Pagerėjo klausos pažeidimų diagnostika, nustatytos pagrindinės prikurtimo priežastys.
Labai mažos kūno masės naujagimių išgyvenamumas (procentais)
388. Perinatalinis ir naujagimių sergamumas ir mirtingumas glaudžiai susiję su moterų sveikata, nėštumo ir gimdymo priežiūra.
Nėščiųjų ir gimdyvių mirtingumo kitimas Lietuvoje 1992–2001 metais
(100000 gyvų gimusiųjų)
(Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys)
390. Lietuvos nėščiųjų ir gimdyvių mirčių struktūra skiriasi nuo pasaulio rodiklių. Beveik pusė Lietuvos nėščiųjų ir gimdyvių miršta dėl netiesioginių priežasčių, t. y. ne dėl nėštumo ar gimdymo komplikacijų, bet sunkių sisteminių ligų. Antrojoje vietoje – sepsinės komplikacijos.
391. Nėščiųjų ir gimdyvių sergamumo struktūra ir komplikuotų gimdymų skaičius ir struktūra iš esmės nekinta.
|
|
2001 metais |
2002 metais |
| Nėščiųjų, įrašytų į įskaitą iki 12 nėštumo savaitės (procentais) |
71 |
71,5 |
| Motinai atliktos akušerinės procedūros (procentais): |
|
|
| tyrimas ultragarsu |
94,3 |
94,5 |
| anti-D imunoprofilaktika |
3,4 |
4,4 |
(šaltinis – metinės statistinės ataskaitos forma Nr. 22 „Medicinos pagalbos nėščiosioms ir gimdyvėms ataskaita“)
Nėščiųjų, sergančių sifiliu, gonorėja, mažėja, tačiau yra daugiau nei ES valstybių vidurkis.
392. Lietuvos sveikatos 1998–2010 metų programoje vienais pagrindinių tikslų laikytini gyventojų mirtingumo mažinimas ir gyvenimo kokybės gerinimas. Programoje numatyta iki 2010 metų sumažinti kūdikių sergamumą 30 procentų, padidinti 4–6 mėnesių žindomų kūdikių iki 40 procentų.
393. Yra trijų pakopų nėščiosios, gimdyvės ir naujagimio sveikatos priežiūros sistema: pirmoji pakopa – rajonų, antroji – didžiųjų apskričių ir trečioji – universiteto ligoninės. Regionalizacijos principas numato, kokia pagalba gali būti teikiama, kokios nėščiosios, gimdyvės ir naujagimiai gali būti gydomi kiekvienoje pakopoje, kokia medicinos įranga privalėtų būti, kur ir kada siunčiami konsultuoti pacientai, kokia turi būti naujagimių transportavimo sistema ir tvarka.
394. Numatytas nėščiosioms, gimdyvėms ir naujagimiams teikiamos pagalbos eiliškumas, apimtis ir atskirų lygių aprūpinimas medicinos įranga, sunkiausius ligonius ir pagrindinius išteklius telkiant Vilniaus ir Kauno perinataliniuose centruose. Nustatyta gimdyvių konsultavimo ir naujagimių transportavimo tvarka. Regionalizavus pagalbą gimdyvėms ir naujagimiams, perinatalinis ir naujagimių mirtingumas nuolat mažėjo.
395. Siekiant gerinti veikiantį perinatalinės medicinos modelį, tobulinama nėščiųjų skirstymo pagal rizikos laipsnius metodika, jų priežiūros ir gydymo tvarka skirtingų lygių akušerijos stacionaruose; detalizuota akušerijos ir neonatologijos paslaugų apimtis; privačių akušerijos klinikų ir moterų konsultacijų veiklos teikiant pagalbą nėščiosioms principai suderinti su bendraisiais asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos principais; tobulinama specializuotos pagalbos nėščiosioms, gimdyvėms ir naujagimiams organizavimo tvarka, analizuojamos motinų, perinatalinio ir naujagimių mirtingumo priežastys, tobulinama ir plėtojama tolesnio sirgusių naujagimių raidos stebėjimo ir vertinimo sistema.
396. Rengiama Valstybinė motinos ir vaiko sveikatos 2004–2006 metų programa. Programoje daugiausia dėmesio skiriama perinatologijai, naujagimių chirurgijai, vaikų klausos defektų ankstyvajai diagnostikai ir gydymui. Motinos ir vaiko sveikata, jų sergamumo ir mirtingumo profilaktika – viena svarbiausiųjų ne tik medicinos, bet ir socialinių bei valstybinių problemų.
397. Lietuvoje mažėja dirbtinių abortų, tačiau jų dar gana daug: 2001 metais – 13677 (43,4 100 gyvų gimusiųjų), 2002 metais – 12495 (41,4 100 gyvų gimusiųjų).
Abortų skaičius 2001–2002 metais pagal mergaičių amžių
|
|
2001 metais |
2002 metais |
| Iki 15 metų |
1 |
3 |
| 15–19 metų |
1009 |
860 |
398. Vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 1994 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 50 „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos nutraukimo tvarkos“, pageidautinas tėvų ar globėjų sutikimas, kad abortas būtų atliktas mergaitei iki 18 metų, o mergaitei iki 16 metų – toks sutikimas būtinas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.7 straipsniu ir 2.25 straipsnio 2 dalimi, būtinas teismo leidimas nutraukti nėštumą mergaitei iki 14 metų.
399. Siekiant mažinti abortų, mokyklose dėstoma lytiškumo ugdymo programa, įtraukta į kitus ugdymo dalykus.
400. Penkiuose didžiuosiuose šalies miestuose veikia jaunimo centrai, kuriuos įsteigė sveikatos ugdymo centrai ir Seksualinės sveikatos ir šeimos planavimo asociacija. Šių centrų tikslas – teikti paaugliams informaciją apie reprodukcinę sveikatą, saugius lytinius santykius, mokyti juos planuoti nėštumą. Poliklinikose, kuriose dirba akušeriai ginekologai, reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugos prieinamos visoms pacientėms. Bendrosios praktikos gydytojai taip pat turi supažindinti pacientus su šeimos planavimu, kontraceptinių priemonių naudojimu.
26 straipsnis. socialinis aprūpinimas
401. Šio straipsnio įgyvendinimas aptartas Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą. Šioje Ataskaitoje pateikiama informacija apie atliktus pakeitimus.
402. Visoms vaikus auginančioms šeimoms ir likusiems be tėvų globos vaikams mokamoms pašalpoms 2001–2002 metais vidutiniškai išleista apie 260 mln. litų kasmet (žr. lentelę).
Vaikus auginančioms šeimoms ir likusiems be tėvų globos vaikams mokamų pašalpų gavėjų skaičius ir išlaidos 2001–2002 metais
| Pašalpos |
Gavėjų skaičius* (tūkst. gyventojų) |
Išlaidos (tūkst. litų) |
|||
| 2001 metais |
2002 metais |
2001 metais |
2002 metais |
||
| I. |
Iš viso (1.1+1.2) |
– |
– |
260082 |
259416 |
| 1.1. |
Vaikus auginančioms šeimoms, iš jų: |
– |
– |
199549 |
193311 |
| 1.1.1. |
Vienkartinė pašalpa gimus kūdikiui |
31,1 |
29,8 |
23299 |
22343 |
| 1.1.2. |
Šeimos pašalpa |
85,2 |
81,8 |
93043 |
89259 |
| 1.1.3. |
Pašalpa tikrosios krašto apsaugos tarnybos karių vaikams |
0,07 |
0,08 |
136,7 |
158,5 |
| 1.1.4. |
Pašalpa šeimoms, auginančioms 3 ir daugiau vaikų |
45,8 |
45,6 |
83016 |
81498 |
| 1.1.5. |
Nėštumo pašalpa besimokančioms moterims |
0,25 |
0,24 |
54,5 |
52,7 |
| 1.2. |
Likusiems be tėvų globos vaikams išlaikyti ir įsikurti, iš jų: |
– |
– |
60533 |
66105 |
| 1.2.1. |
Vaiko globos (rūpybos) pašalpa |
8,4 |
8,8 |
44515 |
46932 |
| 1.2.2. |
Pašalpa našlaičiams ir likusiems be tėvų globos vaikams įsikurti |
1,28 |
1,52 |
4348 |
5841 |
| 1.2.3. |
Našlaičio stipendija |
1,95 |
2,2 |
11670 |
13332 |
(Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys)
–––––––––––––––––––
*1.1.1, 1.1.2, 1.1.3 ir 1.2.1 punktuose pateiktas vaikų, už kuriuos skiriama atitinkama pašalpa, skaičius, 1.1.4 punkte – šeimų skaičius.
403. Pažvelgus į pašalpų gavėjų skaičiaus kitimą 1995–2002 metais, matyti pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, mažėjimo tendencija (žr. iliustraciją). 2002 metais, palyginti su 1995 metais, išmokėta 25 procentais mažiau vienkartinių pašalpų gimus kūdikiui, 17 procentų mažiau šeimos pašalpų už vaikus iki 3 metų, o palyginti su 1999–2002 metų laikotarpiu – atitinkamai apie 17 procentų mažiau vienkartinių pašalpų gimus kūdikiui, apie 10 procentų mažiau šeimos pašalpų už vaikus iki 3 metų. Vaiko globos (rūpybos) pašalpų 1999–2002 metais padaugėjo 20 procentų, mat mažėja gimstamumas ir daugėja socialinės rizikos šeimų, kuriose tėvai netinkamai auklėja vaikus ar jų neprižiūri ir dėl to laikinai ar neterminuotai jiems ribojama tėvų valdžia.
Pašalpų gavėjų skaičiaus kitimas 1995–2002 metais (tūkst. gyventojų)
(Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys)
404. Šeimos, dėl objektyvių priežasčių neturinčios pakankamai pajamų pragyventi, remiamos atsižvelgiant į jų turimas pajamas. Joms mokama socialinė pašalpa, skiriamos būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensacijos.
405. Socialinę pašalpą 2002 metais vidutiniškai per mėnesį gavo apie 117 tūkst. gyventojų (3,4 procento visų nuolatinių Lietuvos gyventojų), išleista 90 mln. litų.
406. Socialinės pašalpos gavėjų skaičiaus kitimą lemia bedarbių skaičiaus kitimas, gyventojų pajamų ir minimalių dydžių (minimalios mėnesinės algos, bazinės pensijos ir kitų) pokyčiai, kiti šalies ir regionų socialinės-ekonominės raidos pokyčiai. Panagrinėjus socialinės pašalpos gavėjų skaičiaus kitimą 1996–2002 metais, matyti, kad nuo 1998 metų socialinės pašalpos gavėjų pradėjo daugėti, atitinkamai didėjo ir šios pašalpos mokėjimo išlaidos (žr. iliustraciją). Socialinės pašalpos gavėjų daugėjo visų pirma dėl to, kad daugėjo bedarbių. Vidutinis metinis nedarbo lygis 1998–2001 metais išaugo nuo 6,4 procento iki 12,5 procento.
Socialinės pašalpos gavėjų ir pašalpų mokėjimo išlaidų kitimas 1996–2002 metais
(Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys)
407. Statistinė informacija ir įvairių socialinių tyrimų duomenys rodo, kad skurdžiau gyvena šeimos, turinčios vaikų (kas penktas ikimokyklinio amžiaus vaikas gyvena skurstančioje šeimoje, o gausiose šeimose skurdo lygis didesnis kaip 30 procentų). Socialinę pašalpą gauna apie 7 procentus šeimų, auginančių vaikus. Šeimos, auginančios vaikus, sudaro 85 procentus socialinę pašalpą gaunančių šeimų.
408. Iki 2002 metų minėtosios pašalpos ir kompensacijos buvo mokamos iš savivaldybių biudžetų. Dažnai savivaldybės pristigdavo lėšų ir vėluodavo mokėti pašalpas ir kompensacijas. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymuose nustatytų pašalpų ir kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas yra valstybinė (perduota savivaldybėms) funkcija, nuo 2002 metų lėšos pašalpoms ir kompensacijoms skaičiuoti ir mokėti skiriamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir pervedamos savivaldybėms kaip speciali tikslinė dotacija. Be to, taip siekiama užtikrinti, kad pašalpos ir kompensacijos būtų mokamos laiku.
409. Pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą (2000 m. gruodžio 21 d., Nr. IX-110) mokamas pašalpas turi teisę gauti tik tie apdraustieji, kurie iki nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis vieneri metai, pradžios turi tam tikros trukmės socialinio draudimo stažą. Asmenys, kurie neturi reikiamo stažo ir negali gauti motinystės ar motinystės (tėvystės) pašalpų pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, turi teisę gauti šeimos pašalpą, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatyme (1994 m. lapkričio 3 d., Nr. I-621). Šeimos pašalpa tokioms šeimoms mokama nuo vaiko gimimo, iki jam sukanka 3 metai. Šeimai, turinčiai teisę gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpą, šeimos pašalpa mokama pasibaigus motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimui, iki vaikui sukanka 3 metai. Taip derinant draudimo principą ir socialinę paramą, pagal valstybės finansines išgales siekiama užtikrinti auginančių vaikus šeimų socialines garantijas.
410. Pagal Lietuvos Respublikos šalpos (socialinių) pensijų įstatymą (1994 m. lapkričio 29 d., Nr. I-675) iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto mokamos šalpos (socialinės) pensijos ir kompensacijos invalidus slaugantiems asmenims, daugiavaikėms motinoms. Šalpos pensijos skiriamos asmenims, kurie dėl objektyvių priežasčių (yra invalidai nuo vaikystės, slaugo vaikus invalidus ar invalidus nuo vaikystės, augina 5 ir daugiau vaikų ir panašiai) negalėjo dirbti ir įgyti valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažo valstybinei socialinio draudimo pensijai gauti.
411. Pašalpa nėščioms besimokančioms moterims, neturinčioms gauti motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, mokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, skirtų mokymo įstaigoms.
412. Našlių ir našlaičių pensijos mokamos siekiant užtikrinti sutuoktinio prievolės išlaikyti nedarbingą sutuoktinį ar įpėdinį (vaiką) tęstinumą. 2000 metais našlių ir našlaičių pensijas gavo 200,8 tūkstančio asmenų (2001 metais – 211,8 tūkstančio, 2002 metais – 219 tūkstančių). Vidutinis našlių ir našlaičių pensijos dydis 2000 metais buvo 60 litų (2001 metais – 61 litas, 2002 metais – 62 litai).
414. Taikoma 50 procentų mokesčio už vaiko išlaikymą ikimokyklinėje įstaigoje nuolaida, jeigu vaikas (vaikai), lankantis ikimokyklinę įstaigą, turi tik vieną iš tėvų, šeima augina 3 ir daugiau vaikų, tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą, vaikas auga moksleivių ar studentų šeimoje, kurioje vienas iš tėvų mokosi mokymo įstaigos dieniniame skyriuje. Savivaldybės gali nustatyti papildomas minėtojo mokesčio lengvatas. Savivaldybių sprendimu sunkiai besiverčiančios šeimos nuo mokesčio gali būti atleistos.
415. Moksleiviai iš mažas pajamas turinčių šeimų bendrojo lavinimo mokyklose maitinami nemokamai. Moksleiviams skiriami nemokami pietūs, o moksleiviams iš ypač skurdžiai gyvenančių šeimų – nemokami pietūs ir pusryčiai. Teisė į nemokamą maitinimą nustatoma atsižvelgiant į šeimos gaunamas pajamas. Nemokamai maitintis turi teisę moksleiviai iš tų šeimų, kurių pajamos vienam šeimos nariui – ne daugiau kaip 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio (202,5 lito per mėnesį). Vieno moksleivio pietums skiriama iki 3 litų per dieną. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos mokiniams nemokamai maitinti skiriamos nuo 1997 metų. Kasmet šiam tikslui skiriama apie 60 mln. litų, taigi nemokamai maitintis kasmet turi galimybę apie 27 procentus bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių.
416. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (2002 m. liepos 2 d., Nr. IX-1007) nuo 2003 m. sausio 1 d. vaikus auginantiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams taikomi individualūs neapmokestinamieji pajamų dydžiai (t. y. didesni nei pagrindinės neapmokestinamosios 290 litų per mėnesį pajamos):
416.1. asmenims, auginantiems 3 ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, – 430 litų per mėnesį, be to, už ketvirtąjį ir kiekvieną paskesnįjį vaiką (įvaikį) neapmokestinamosios pajamos didinamos 46 litais;
416.2. motinai (įmotei) arba tėvui (įtėviui), kuris (kuri) vaikus (įvaikius) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, augina vienas (viena), – 335 litai per mėnesį, be to, už auginamą antrąjį ir kiekvieną paskesnįjį vaiką (įvaikį) neapmokestinamosios pajamos didinamos 53 litais.
417. Socialinės apsaugos garantijų šeimoms ir vaikams sistema dar nėra gerai suderinta ir efektyvi. Svarbiausieji šeimų, auginančių vaikus, ir be tėvų globos likusių vaikų rėmimo valstybės politikos tikslai yra:
417.2. daryti veiksmingesnę paramos be tėvų globos likusiems vaikams sistemą – užtikrinti vidutinį gyvenimo lygį vaikams, kuriems nustatyta globa (rūpyba), didinti artimų giminaičių atsakomybę už paramos reikalingus vaikus, užtikrinti tikslingesnę paramą pradedantiesiems savarankišką gyvenimą;
418. Žemiau santykinės skurdo ribos 2002 metais gyveno 16,6 procento gyventojų, tačiau ne visi gyventojai, dėl objektyvių priežasčių neturintys pragyvenimo šaltinio, gauna socialinę paramą (pvz., neremiamos ilgalaikių bedarbių šeimos). Didėja ilgalaikių paramos gavėjų socialinė atskirtis. Paramos skyrimas atsižvelgiant tik į šeimos pajamas, o ne jos turtą skatina piktnaudžiavimą.
419. Siekiant užtikrinti paramą jos labiausiai reikalingiems gyventojams, 2003 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas, kuris įsigalios nuo 2004 m. balandžio 1 dienos. Pagal šį įstatymą sukurta bendra teikiamos vadovaujantis pajamų ir turto įvertinimo principu piniginės socialinės paramos sistema. Siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimams, išplėsti savivaldybių teises ir gavėjų pareigas, taikyti paramos gavėjams socialinės integracijos priemones.
420. 1998–2000 metais pradėta pertvarkyti paramos likusiems be tėvų globos vaikams sistema taip, kad pirmenybė būtų teikiama tėvų globos netekusių vaikų globai (rūpybai) šeimose ar šeimynose, įvaikinimui, bet ne įkurdinimui vaikų globos institucijose. Atitinkamai palaipsniui buvo didinama vaiko globos (rūpybos) pašalpa ir parama pilnametystės sulaukusiems našlaičiams ir tėvų globos netekusiems vaikams. Šiems vaikams užtikrinta parama iki pilnametystės, studijų laikotarpiu, būstui įsigyti.
421. 1998–1999 metais palaipsniui didintos vaiko globos (rūpybos) pašalpos, atsisakant papildomų lengvatų globojamam vaikui, tai iš esmės skatino 1999–2002 metais steigti globą šeimose, o ne vaikų globos institucijose. Kita vertus, svari valstybės parama globojamam vaikui neskatino atsirasti daugiau asmenų, panorusių globoti vaikus.
422. Iki 1998 metų liepos mėnesio vaiko globos (rūpybos) pašalpa buvo mokama už kiekvieną globojamą vaiką iki 16 metų. Vadovaujantis nuostata, kad vaiku laikomi asmenys, neturintys 18 metų, vaiko globos (rūpybos) pašalpos mokėjimo laikotarpis pratęstas, kol vaikas sulaukia pilnametystės (18 metų), emancipuojamas arba susituokia.
423. Asmenims, kuriems pasibaigia globa (rūpyba) dėl pilnametystės, emancipacijos ar santuokos sudarymo, skiriama vienkartinė 50 MGL dydžio pašalpa būstui įsigyti arba įsikurti, jeigu jie nėra išlaikomi valstybės (nakvynė ir maistas) ar savivaldybės finansuojamose įstaigose ir su prašymu skirti pašalpą kreipiasi, iki jiems sukanka 25 metai.
424. Mokamos tokio dydžio pašalpos be tėvų globos likusiems vaikams ir našlaičiams:
| Pašalpos pavadinimas |
Dydis |
|||
| iki 1999 metų |
nuo 2000 metų |
|||
| Vaiko globos (rūpybos) pašalpa1 |
1,5 MGL |
187,5 lito |
4 MGL |
500 litų |
| Našlaičio stipendija2 |
1,5 MGL |
187,5 lito |
4 MGL |
500 litų |
| Pašalpa našlaičiams ir likusiems be tėvų globos vaikams įsikurti |
18 MGL |
2250 litų |
50 MGL |
6250 litų |
(Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys)
––––––––––––––––––––
1Kai globojamam vaikui paskirta našlaičių pensija ir (ar) alimentai, pašalpa lygi skirtumui tarp 4 MGL dydžio ir šių išmokų dydžio.
2Kai pilnametis moksleivis (studentas), kuriam iki pilnametystės nustatyta rūpyba, gauna našlaičių pensiją, stipendija lygi skirtumui tarp 4 MGL dydžio ir gaunamos našlaičių pensijos dydžio.
27 straipsnis (1–3 dalys). gyvenimo sąlygos
425. Šio Konvencijos straipsnio įgyvendinimas daugiausia priklauso nuo valstybių ekonominės būklės ir socialinių sąlygų.
Pajamos
426. Namų ūkių biudžetų tyrimų duomenimis, namų ūkiai, turintys vaikų iki 18 metų, 2002 metais per mėnesį disponavo 362 litų pajamomis vienam namų ūkio nariui (86 procentai šalies vidurkio). Palyginti su 2001 metais, jos padidėjo 1,5 procento, o atsižvelgiant į kainų kitimą realiosios pajamos padidėjo 1,2 procento. Pajamų didėjimui didžiausią įtaką turėjo darbo pajamų didėjimas. Piniginės pajamos sudarė 305 litus (84 procentus disponuojamų pajamų).
Pajamų kitimas (litais vienam asmeniui per mėnesį)
427. Namų ūkių gyvenimo lygis priklauso tiek nuo namų ūkio tipo, tiek nuo vaikų skaičiaus. Namų ūkiai, turintys vieną vaiką iki 18 metų, disponavo pajamomis (vienam namų ūkio nariui), 1,8 karto didesnėmis nei namų ūkiai, turintys 3 ir daugiau vaikų. Kadangi namų ūkių, turinčių vieną vaiką, pajamos didėjo, šis skirtumas per metus truputį padidėjo. Namų ūkių, turinčių vieną vaiką, pajamos 2002 metais padidėjo 3,3 procento, turinčių 2, 3 ir daugiau vaikų, sumažėjo atitinkamai 0,4 procento ir 2 procentais.
428. Pagrindinis visų minėtųjų namų ūkių pajamų šaltinis – darbo pajamos, tačiau namų ūkių, turinčių 3 ir daugiau vaikų, darbo pajamos mažesnės, kur kas didesnę pajamų dalį sudarė pašalpos.
429. Namų ūkių, susidedančių iš vieno suaugusio asmens (dažniausiai motinos) ir nepilnamečių vaikų, pajamos buvo 348 litai vienam asmeniui, t. y. 4 procentais mažesnės nei vidutinės visų namų ūkių, kuriuose yra vaikų, be to, trečdalis visų šių ūkių pajamų – alimentai, artimųjų parama ir panašios pajamos.
Vartojimo išlaidos
431. Namų ūkių, auginančių nepilnamečius vaikus, vartojimo išlaidos 2002 metais sudarė 357 litus vienam asmeniui per mėnesį (visų namų ūkių – 416 litų).
432. Namų ūkių, auginančių 2 vaikus, vartojimo išlaidos sudarė 82 procentus, o auginančių 3 ir daugiau vaikų, – 58 procentus vidutinio šalies lygio. Daugiavaikiai (auginantys 3 ir daugiau nepilnamečių vaikų) namų ūkiai vieno asmens mitybai galėjo skirti tik po 3,8 lito per dieną (visi namų ūkiai vidutiniškai po 5,6 lito), nors mitybos išlaidos sudarė 49 procentus jų vartojimo išlaidų.
433. Suskirsčius visus tiriamus namų ūkius į decilius pagal išlaidų lygį, matyti, kad pusė namų ūkių, turinčių 3 ir daugiau vaikų, priskiriami dviem pirmiesiems (skurdžiausiems) deciliams ir tik 2 procentai – dviem paskutiniams (turtingiausiems) deciliams. Dviem pirmiesiems deciliams priskiriami 27 procentai namų ūkių, auginančių 2 nepilnamečius vaikus, dviem paskutiniams – 11 procentų. Daugiavaikiai namų ūkiai sudaro 3,7 procento visų tirtų namų ūkių, pirmajame decilyje jie sudaro 15,4 procento, o dešimtajame – tik 0,2 procento.
Gyvenimo sąlygos
435. Dauguma tirtų namų ūkių turėjo nuosavą butą ar namą, nors tarp namų ūkių, auginančių vaikus, turinčiųjų nuosavą butą ar namą buvo mažiau. Matyti, kad kuo daugiau vaikų, tuo prastesnis būstas. Kaimo gyventojai paprastai turi didesnio ploto, bet blogiau įrengtus butus (namus). Kadangi daugiau kaip pusė (60 procentų) namų ūkių, auginančių 3 ir daugiau vaikų, gyveno kaime (kaime gyveno 32 procentai visų ūkių, turinčių vaikų), tai iš dalies lėmė blogesnes jų būstų sąlygas.
Santykinio skurdo lygis
436. Statistikos departamento atlikta santykinio skurdo lygio analizė rodo, kad tarp gyvenančiųjų žemiau santykinės skurdo ribos, kuri lygi 50 procentų vartojimo išlaidų vidurkio, vyrauja namų ūkiai, turintys vaikų iki 18 metų. Skurdo lygis (gyventojų, esančių žemiau skurdo ribos, dalis) tarp namų ūkių, turinčių nepilnamečių vaikų, 2002 metais buvo 19,5 procento (vidutiniškai šalyje – 16,6 procento).
437. Atlikti skaičiavimai leidžia daryti išvadą, kad skurdo lygis labai priklauso nuo vaikų skaičiaus šeimoje. 2002 metais namų ūkių, auginančių tik vieną vaiką iki 18 metų, santykinio skurdo lygis buvo 15,8 procento, 2 vaikus – 18,6 procento, o auginančių 3 ir daugiau vaikų – 34,5 procento. Galima drąsiai teigti, kad daugiavaikės šeimos patiria didžiausią skurdą. Jos labiausiai rizikuoja patekti į skurstančiųjų gretas.
439. Informacija apie piniginę paramą šeimoms, turinčioms vaikų ir juos auginančioms, pateikta Konvencijos 26 straipsnio ataskaitoje.
440. Skurdo, ligos, invalidumo, stichinės nelaimės ir kitais atvejais šeimoms skiriamos vienkartinės pašalpos, jos aprūpinamos maistu, drabužiais. Tokią paramą savo teritorijos gyventojams teikia savivaldybės, atsižvelgdamos į biudžetų galimybes.
441. Siekiant remti dirbančias vaikus auginančias šeimas, drauge skatinti jas ieškoti darbo ir užsidirbti pinigų pragyventi ir vaikams išlaikyti, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (2002 m. liepos 2 d., Nr. IX-1007) vaikus auginantiems gyventojams nustatyti individualūs neapmokestinamieji pajamų dydžiai:
441.1. asmenims, auginantiems 3 ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, – 430 litų per mėnesį, be to, už ketvirtąjį ir kiekvieną paskesnįjį vaiką (įvaikį) neapmokestinamosios pajamos didinamos 46 litais;
441.2. motinai (įmotei) arba tėvui (įtėviui), kuris (kuri) vaikus (įvaikius) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, augina vienas (viena), – 335 litai per mėnesį, be to, už auginamą antrąjį ir kiekvieną paskesnįjį vaiką (įvaikį) neapmokestinamosios pajamos didinamos 53 litais.
Pagrindinis neapmokestinamasis pajamų dydis – 290 litų per mėnesį.
442. Svarbi parama šeimai – palankių kredito gavimo sąlygų sudarymas jaunoms šeimoms, kitos priemonės, padedančios spręsti būsto įsigijimo problemas.
443. Siekiant sudaryti sąlygas šeimoms apsirūpinti būstu, pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą (2002 m. lapkričio 12 d., Nr. IX-1188) valstybės parama teikiama pirmajam tinkamam būstui įsigyti, daugiau kaip 60 procentų nusidėvėjusiam būstui rekonstruoti, taip pat rekonstruoti būstui, nepritaikytam neįgaliųjų, kurių judėjimo funkcija sutrikusi, poreikiams. Ši valstybės parama teikiama mokant iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų būsto kreditų draudimo įmokas ar jų dalį, teikiant subsidijas būsto kredito daliai padengti. Subsidija būsto kredito daliai padengti teikiama šia tvarka: pilnamečiams našlaičiams, kol jiems sukanka 35 metai, I ar II grupės invalidams, šeimoms, kuriose yra I ar II grupės invalidas ar vaikas invalidas, padengiama 20 procentų, šeimoms, auginančioms 3 ar daugiau vaikų (įvaikių), ir jaunoms šeimoms, auginančioms vieną ar daugiau vaikų (įvaikių), padengiama 10 procentų suteikto kredito sumos.
444. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnį iš nuolatinių Lietuvos Respublikos gyventojų gautų pajamų sumos, apskaičiuojant pajamų mokestį už mokestinį laikotarpį pagal pateiktą metinę pajamų mokesčio deklaraciją, gali būti atimamos palūkanos už paimtą kreditą gyvenamajam būstui statyti ar įsigyti.
28 ir 29 straipsniai. švietimas
446. Lietuvos švietimo sistema aptarta Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
447. Besimokančio jaunimo nuo 1993–1994 mokslo metų nuolat daugėja. Bendrojo lavinimo mokyklose 2001–2002 mokslo metais mokėsi 600 tūkstančių moksleivių, iš viso mokėsi apie 800 tūkstančių jaunuolių. Nemokamas vežiojimas į mokyklas, stipendijos profesinėse ir aukštosiose mokyklose, iš dalies nemokamas mokslas universitetuose išplėtė mokymosi galimybes, iš dalies padidino švietimo prieinamumą.
448. Siekiant užtikrinti mokymosi prieinamumą visiems vaikams, kuo visapusiškiau ugdyti vaiką kaip asmenybę, parengti jį sąmoningam gyvenimui kintančioje visuomenėje, skatinti mokymosi motyvaciją, nuo 2000 metų pradėtas visuotinis profilinis mokymas visose vidurinio ugdymo programą įgyvendinančiose mokyklose, kuris sudaro galimybes moksleiviui rinktis jo gebėjimus ir interesus, poreikius atitinkantį ugdymosi turinį, iš dalies ir formą, savo siekiams įgyvendinti naudotis jam labiausiai prieinamais informacijos šaltiniais.
449. Diegti kompiuterines informacines technologijas švietimo sistemoje – vienas iš strateginių valstybės uždavinių. Prioritetinis valstybės uždavinys – aprūpinti kompiuterių technika vidurinių bendrojo lavinimo mokyklų 9–12 klasių ir gimnazijų 1–4 klasių moksleivius. 2001 metų pabaigoje šiose klasėse vienas kompiuteris teko 21–22 moksleiviams, 2002 metais – 11–12 klasėse – 12 moksleivių. Visi moksleiviai turės išlaikyti kompiuterinio raštingumo įskaitą (ECDL).
450. 2001 metais pradėta įgyvendinti programa „Švietimas informacinei visuomenei“, kurios tikslas – užtikrinti, kad visos mokyklos turėtų galimybę naudotis internetu ir multimedia ištekliais.
451. Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva atlikti moksleivių mokymosi krūvių tyrimai rodo, kad mokymosi krūviai labai dideli, moksleivių sveikatos būklė verčia ieškoti racionalių šio klausimo sprendimų. Taigi nuo 2003–2004 mokslo metų bendruosiuose ugdymo planuose įvesti namų darbų skyrimo, pamokų tvarkaraščio, pamokų skaičiaus per dieną apribojimai, tobulinamos dalykų bendrosios programos ir išsilavinimo standartai, egzaminų programos.
452. Siekiant aprūpinti ir modernizuoti bendrąjį ugdymą, moksleivio krepšelyje atskirai skiriamos lėšos vadovėliams įsigyti. Jiems įsigyti vienam moksleiviui skiriama vis daugiau lėšų. 2002 metais vienam moksleiviui skirta 21 litas, socialiai remtiniems vaikams – 36 litai, specialiųjų poreikių vaikams – 61 litas, bibliotekoms – 2 litai vienam moksleiviui (2001 metais – 17,6 lito, specialiųjų poreikių vaikams – 25 litai, bibliotekoms – 0,99 lito).
453. Tobulinama profilinio mokymo sistema – moksleiviai rengiami rinktis ugdymo turinį, skleidžiama geroji patirtis, mažinami moksleivių krūviai.
454. Profesinio mokymo paskirtis – padėti asmeniui įgyti, keisti ar tobulinti kvalifikaciją ir pasirengti veikti kintančioje darbo rinkoje.
455. Į profesines mokyklas priimami moksleiviai, kuriems sukakę 14 metų, jeigu jų sveikata leidžia mokytis ir dirbti pasirinktos specialybės darbus.
456. Profesinės mokyklos priima moksleivius į I, II, III ir IV pakopų grupes.
I pakopa skirta profesinei kvalifikacijai įgyti. Priimami asmenys, neturintys pagrindinio išsilavinimo. Mokymosi trukmė siekiantiesiems įgyti tik profesinę kvalifikaciją – 2 metai. Mokinių, baigusių 9 klases ir norinčių įgyti pagrindinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją, mokymosi trukmė – 3 metai.
II pakopa skirta kvalifikuoto darbuotojo profesijai įgyti. Priimami asmenys, įgiję pagrindinį išsilavinimą arba turintys ne daugiau kaip dviejų 10 klasės dalykų nepatenkinamus metinius įvertinimus, arba neatestuoti ne daugiau kaip iš 2 dalykų. Mokymosi trukmė – 2 metai.
III pakopa skirta kvalifikuoto darbuotojo profesijai ir viduriniam išsilavinimui įgyti. Priimami asmenys, pateikę mokyklos direktoriui pagrindinio išsilavinimo pažymėjimą, patvirtinantį, kad jie baigė 6 metų pagrindinio ugdymo programą, arba mokymosi pasiekimų pažymėjimą, patvirtinantį, kad jie baigė 10 klasę. Kai kuriais atvejais asmuo, turintis pagrindinio išsilavinimo pažymėjimą, išduotą 1995–1998 metais, gali būti priimtas mokytis pagal vidurinio ugdymo programą, jeigu patikrinus jo pagrindinių mokomųjų dalykų žinias nustatoma, kad jos atitinka pagrindinio išsilavinimo standartus. Mokymosi trukmė – 3 metai. Mokinių, norinčių mokytis pagal vidurinio ugdymo programas technologinės gimnazijos grupėse, mokymosi trukmė – 2 metai, jas baigusiems ir norintiems įgyti profesinę kvalifikaciją – 1 metai.
IV pakopa skirta kvalifikuoto darbuotojo profesijai įgyti. Priimami asmenys, įgiję vidurinį išsilavinimą arba išklausę vidurinio ugdymo programą. Mokymosi trukmė – 1–2 metai.
457. Profesinėse mokyklose taikomi aktyvieji mokymo metodai, profesinis mokymas siejamas su bendruoju lavinimu, rengiami atskiri moduliai, projektai, ugdymui naudojamos informacinės technologijos. Moksleiviai mokomi informacinių technologijų, verslumo pagrindų. Taigi profesinio mokymo ir vidurinio ugdymo kokybė gerėja, jie patrauklesni ir prieinamesni įvairių gebėjimų vaikams.
458. Kultūrinis, meninis ugdymas profesinėse mokyklose prieinamas kiekvienam moksleiviui, kad ir kokia jo socialinė padėtis, kalba, tikėjimas. Ypač svarbus vaidmuo tenka kaimo vietovėse esančioms žemės ūkio mokykloms, kurios yra vietos bendruomenės kultūros ir švietimo centrai.
459. Vis daugiau dėmesio skiriama profesiniam informavimui. Veikia profesinio orientavimo centrai, kai kuriose mokyklose skiriami pedagogai, atsakingi už profesinį orientavimą ir konsultavimą. Tai padeda įvairių gebėjimų moksleiviams susiorientuoti ir rinktis jų siekius atitinkantį tolesnį ugdymąsi. Nuo 2001 metų, bendradarbiaujant su ES Leonardo Da Vinčio programos koordinavimo paramos fondu, leidžiama knyga „Profesijos vadovas“, skirta moksleiviams, jų tėvams, mokytojams.
460. 2002 metais patobulintas profilinio mokymo modelis. Profilinio mokymo įvedimas leido labiau derinti mokymosi krūvius, diferencijuoti ugdymą, o moksleiviams – pasirinkti ugdymo turinį, t. y. dalykų programas, kurias sudaro įvairūs privalomi ir pasirenkami bendrojo ugdymo ir galimi profesinio mokymo moduliai.
461. Švietimo ir mokslo ministerija, siekdama tobulinti bendrąjį ugdymą, rengia modernias strategijas: ekonominio raštingumo ir verslumo, technologinio ugdymo, kalbų mokymo.
462. Aukštesnio lygio profesinį išsilavinimą teikia aukštesniosios mokyklos. Į aukštesniąsias mokyklas priimami tik asmenys, turintys vidurinį išsilavinimą (brandos atestatą). Dieninių studijų trukmė – nuo 2 iki 4 metų, atsižvelgiant į programos sudėtingumą. Dirbantis jaunimas gali rinktis vakarines arba neakivaizdines studijas, tačiau jos ilgesnės. Studentų priėmimo į aukštesniąsias mokyklas sąlygose numatyta, kad esant vienodam balų skaičiui pirmenybė įstoti teikiama: neįgaliems ar abiejų tėvų neturintiems asmenims; profesines mokyklas baigusiems asmenims, kurių įgyta kvalifikacija artima pasirinktai studijų programai. Baigusieji studijas pagal pasirinktą programą gauna aukštesniojo mokslo diplomą, kuris liudija apie įgytą aukštesnįjį išsilavinimą ir suteiktą profesinę kvalifikaciją.
463. Siekiant profesinį mokymą padaryti prieinamesnį jaunimui, profesinio mokymo institucijos taiko ir modulines mokymo programas. Siekiant užtikrinti profesinio mokymo perimamumą ir tęstinumą, modulių sistema taikoma ir baigusiesiems III ar IV profesinės mokyklos pakopą.
464. Nuo 2000 metų pradėta aukštesniojo mokslo reforma. Priėmus naująjį Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymą (2000 m. kovo 21 d., Nr. VIII-1586), aukštesniųjų mokyklų pagrindu pradėtos steigti kolegijos – naujo tipo aukštosios mokyklos, teikiančios aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą. Aukštesniosios mokyklos, neatitinkančios kolegijai keliamų reikalavimų, bus pertvarkytos į profesines mokyklas.
465. 2002 metų vasario mėnesį pradėjo veikti interneto svetainė „IS mokykla“, skirta informuoti visuomenę apie visų tipų švietimo įstaigas, jų turimus leidimus mokyti ir įgaliojimus išduoti išsilavinimą arba kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus, vykdomas studijų ir mokymo programas. Ši svetainė gali padėti moksleiviams pasirinkti tolesnį mokymąsi ir profesiją, nes joje pateiktos visos programos, leidžiančios įgyti profesinę kvalifikaciją arba išsilavinimą.
466. 2003 metais pradėtas įgyvendinti Atviros informavimo, konsultavimo, orientavimo sistemos (AIKOS) investicinis projektas, didinantis svetainės „IS mokykla“ integralumą. Šis projektas vykdomas kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir skirtas sujungti 3 sistemų turimus duomenis: Švietimo ir mokslo ministerijos duomenis apie mokymosi galimybes, Statistikos departamento duomenis apie studijuojančiųjų ir besimokančiųjų skaičių, Lietuvos darbo biržos turimą informaciją apie laisvas darbo vietas ir apibendrintą informaciją apie bedarbių išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją. Be to, šis projektas turi užtikrinti edukologines sąlygas atsirasti ne tik profesinio informavimo, bet ir profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemai, didinti piliečių prieigą prie interneto informacijos šaltinių. Pirmasis šio projekto vystymo etapas pasibaigs 2003 metais, o visas projektas turėtų būti įgyvendintas iki 2005 metų pabaigos.
467. Kiekviena valstybė susiduria su nebaigusių, nelankančių mokyklos vaikų problema. Siekdama geriau spręsti šią problemą, Švietimo ir mokslo ministerija nuo 2001 metų steigia socialinių pedagogų etatus ugdymo įstaigose. 2001 m. rugsėjo 1 d. įsteigti 169 socialinio pedagogo etatai švietimo įstaigose, 2002 metais įsteigtas 231 etatas. Savivaldybių 2003 m. vasario 1 d. duomenimis, Lietuvoje dirba daugiau kaip 600 socialinių pedagogų. Numatoma, kad iki 2005 metų įvairių tipų mokyklose dirbs daugiau kaip 800 socialinių pedagogų.
468. Nuo 2000 metų socialiai remtini vaikai maitinami nemokamai. Nemokamam moksleivių maitinimui kasmet skiriama 60 mln. litų, maitinama daugiau kaip 160000 moksleivių. Tai paskatino grįžti į mokyklas daugiau vaikų, kurie jos nelankė dėl įvairių socialinių priežasčių.
469. Vienas iš mokyklų finansavimo reformos tikslų – mažinti nelankančių mokyklos vaikų, nes moksleivio krepšelis – ekonominė priemonė, skatinanti mokyklą turėti kuo daugiau moksleivių. Moksleivio krepšelis skatina ugdymo įstaigas ir jų steigėjus tvarkyti tikslią vaikų apskaitą, nes kiekvienas vaikas – tai papildomos nustatytojo dydžio lėšos.
470. Nuo 2000 metų įgyvendinama Geltonųjų autobusų programa. 2000–2002 metais nupirkti 149 mokykliniai autobusai, 2003 metais nupirkta dar 20. Geltonaisiais autobusais vežiojami moksleiviai sugaišta mažiau laiko, geriau lanko mokyklą. Savivaldybių duomenimis, 2002–2003 metais į mokyklas vežiojama 85710 moksleivių.
471. Siekiant grąžinti vaikus į mokyklas, stiprinamas mokyklos ir moksleivio šeimos ryšys, vykdomi psichologinio mikroklimato gerinimo projektai ugdymo įstaigose, tobulinamas ugdymo pasiekimų vertinimas.
472. Šiuo metu vykdomas projektas „Moksleivių pažangos ir pasiekimų vertinimas ugdymo procese“. Kuriama modernesnė moksleivių pažangos ir pasiekimų vertinimo sistema skatins moksleivius mokytis, padės tobulinti ugdymo turinį ir procesą. Mokytojai rengs naujas vertinimo metodikas, bandys ir tobulins jas ugdymo procese, dalysis įgyta patirtimi su kolegomis ir skleis ją regionuose, rengs moksleivių pažangos vertinimo metodikas.
473. Vaikų grąžinimas į mokyklas – viena iš regioninės politikos dalių. Pradėtas įgyvendinti bendras Švietimo ir mokslo ministerijos, Atviros Lietuvos fondo ir savivaldybių švietimo padalinių vadovų projektas „Regioninė švietimo politika“. Kiekviena savivaldybė gali rengti specifines, konkretaus regiono poreikius atitinkančias programas.
474. Mokyklos nelankantiems, mokymosi motyvaciją praradusiems jaunuoliams grįžti prie nuoseklaus švietimo (-si) padeda jaunimo mokyklos. 2002 metais Lietuvoje buvo 26 jaunimo mokyklos, steigiamos jaunimo klasės bendrojo lavinimo mokyklose.
475. Skirtingų tarnybų duomenys apie mokyklas nelankančius vaikus nesutampa. 2002 metais visiems vaikams iki 16 metų suteikti asmens kodai, kurie leis tiksliai suskaičiuoti mokyklos nelankančius vaikus.
476. Siekdama parengti jaunąją kartą gyventi sparčiai kintant socialinei tikrovei, Lietuvos mokykla įsipareigoja padėti kiekvienam jaunuoliui įgyti reikiamą asmeninę, socialinę, kultūrinę kompetenciją, sudaro sąlygas išsiugdyti atsakomybės, humanizmo ir demokratijos principais ir vertybėmis pagrįstą dorovinę ir pilietinę sąmonę, plėtoti prigimtines asmens galias, kritinio mąstymo, problemų sprendimo ir kitus gebėjimus, plėtoti komunikacinius gebėjimus ir informacinę kultūrą (gimtosios ir užsienio kalbų mokėjimo, kompiuterinio raštingumo), išsiugdyti socialinę kultūrą – bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimus, kompetenciją, būtiną darniam sugyvenimui įvairių socialinių kultūrinių tradicijų visuomenėje, puoselėti pasitikėjimą savo jėgomis, iniciatyvumą, savarankiškumą, ryžtą imtis atsakomybės, nuostatą ir gebėjimą mokytis visą gyvenimą, tobulėti.
477. Mokykla puoselėja šias vertybines nuostatas: nuoširdų, atvirą bendravimą su artimaisiais, šeima, paramą ir pagalbą jiems, pagarbą asmens orumui, tolerantišką požiūrį į skirtybes – fizinius, religinius, socialinius ir kultūrinius žmonių skirtumus, meilę Tėvynei, ryžtą ginti jos laisvę ir nepriklausomybę, savo darbu prisidėti prie gimtojo krašto pažangos, pagarbą savo tautos tradicijoms, religijai, kultūros paveldui, etnokultūriniam savitumui, norą tai saugoti ir plėtoti, pagarbą ir atvirumą Europos ir pasaulio etnokultūrinių tradicijų įvairovei, palankų požiūrį į kultūrų dialogą, tarptautinį bendradarbiavimą, pagarbą valstybės tradicijoms, principams ir institutams, ryžtą juos puoselėti, tobulinti, skleisti ir ginti, sąžiningumą, pareigingumą, atsakingą požiūrį į prisiimtus įsipareigojimus, rimtą požiūrį į globalias problemas, asmeniškai prisidedant prie jų sprendimo.
478. Mokyklose įvesta pilietinio ugdymo sistema sudaryta iš kelių dalių: pilietinė problematika įtraukta į visų dalykų programas (8 ir 10 klasėse įvestas atskiras dalykas – pilietinės visuomenės pagrindai), pilietinis ugdymas įgyvendinamas per demokratinę mokyklos bendruomenės plėtrą, savivaldos funkcionavimą, parengta bendroji pilietinio ugdymo programa ir standartai, kuriuose nurodyta, kokias pilietines nuostatas turi išsiugdyti moksleiviai, parengtos mokymo priemonės, parengti mokytojai, galintys dėstyti pilietinės visuomenės pagrindų kursą.
479. Kartu su Regioniniu pilietinės edukacijos centru vykdomas projektas „Konstitucinės vertybės jaunimui“. Projekto pagrindu į pilietinio išsilavinimo standartus įtrauktas Lietuvos Respublikos Konstitucijos mokymas. 2003–2004 metais šia tema bus rengiami vadovėliai, kitos mokymo priemonės, seminarai pedagogams. Tai sudarys tinkamas konstitucinių vertybių, žmogaus teisių ir laisvių sklaidos tarp vaikų ir jaunimo sąlygas. Ilgalaikiais tapo projektai „Demokratiniai rinkimai“, „Veiksmo diena savivaldybėje“, „Žmogaus teisių perspektyva mokyklos bendruomenėje“.
480. Su pedagogine visuomene, moksleivių organizacijomis aptariami rengiami dokumentai. Moksleiviai įtraukiami į darbo grupių, rengiančių jiems svarbius dokumentus, kitokią veiklą (moksleivių parlamento, moksleivių organizacijų).
31 straipsnis. laisvalaikis, pramogos ir kultūrinė veikla
482. Siekiant organizuoti turiningą vaikų laisvalaikį ir poilsį, rengiamos įvairių lygmenų (šalies, savivaldybių, vietos bendruomenių, ugdymo įstaigų) programos. Plėtojamas neformalusis vaikų švietimas, atitinkantis įvairių poreikių vaikų interesus.
483. Turiningai ir visuomenei priimtais būdais vaikai ugdomi ir laisvalaikį leidžia meno, muzikos, dailės, choreografijos, sporto mokyklose, įvairaus profilio neformalaus ugdymo būreliuose, klubuose, studijose, stovyklose. Visose bendrojo lavinimo mokyklose po pamokų taip pat veikia įvairūs būreliai, klubai ir panašiai.
484. Institucijos, kurioms švietimas nėra pagrindinė veikla (bibliotekos, muziejai ir panašios), atsižvelgdamos į vietos poreikius, taip pat vykdo šviečiamąsias programas ir projektus.
485. Savivaldybėse veikia 277 papildomojo ugdymo įstaigos, kurias kasmet lanko apie 77000 moksleivių. Veikia 5 šalies pavaldumo papildomojo ugdymo centrai, kuriuos kasmet lanko per 60000 moksleivių.
486. Švietimo ir mokslo ministerija, spręsdama vaikų užimtumo vasarą, socialiai ir pedagogiškai apleistų vaikų problemas, kasmet organizuoja vaikų vasaros poilsio programas, Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programos konkursus, kuriems lėšas skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
487. Lietuvos moksleiviai aktyviai dalyvauja šalies ir tarptautinėse dalykų olimpiadose. Moksleivių komandas tarptautinėms olimpiadoms rengia aukštos kvalifikacijos pedagogai. Moksleivių, dalyvavusių tarptautinėse dalykų olimpiadose ir laimėjusių medalius, skaičius rodo darbo su gabiais moksleiviais rezultatus, netiesiogiai – švietimo kokybės lygį, mokomųjų dalykų populiarumą, asmeninį pedagogų indėlį.
489. Siekdama užtikrinti vaiko teisę į laisvalaikį, teisę dalyvauti žaidynėse ir jo amžių atitinkančiose programiniuose renginiuose, Krašto apsaugos ministerija, bendradarbiaudama su Švietimo ir mokslo ministerija, rengia bendrus vaikų užimtumo projektus. Organizuojamos mobiliosios stovyklos, kuriose aktyviai ilsisi 12–18 metų jaunieji šauliai ir kiti atostogaujantys paaugliai. 2003 metų vasarą šiose stovyklose atostogavo 5920 vaikų. Organizuojamos ir kitokios visuomeninių organizacijų rengiamos, Krašto apsaugos ministerijos finansuojamos, taip pat bendros su kariniais daliniais stovyklos. Iš viso 2002 metais organizuota apie 88 tokių stovyklų, kuriose atostogavo daugiau kaip 7000 vaikų. Krašto apsaugos ministerija kartu su sporto klubais 2001–2002 metais organizavo tarptautinį vaikų graikų bei romėnų imtynių turnyrą, vaikų orientavimosi sporto varžybas, kitus sportinius žaidimus. Jaunimo mokymo ir globos įstaigoms surengtos bendros šventės, atvirų durų dienos, susitikimai, ekskursijos, paramos akcijos, sporto varžybos ir panašiai. Krašto apsaugos ministerijos iniciatyva išleisti kompaktiniai diskeliai, videofilmas, knygos, plakatai, kartu su Čekijos ambasada organizuoti susitikimai su Lietuvos moksleiviais ir pedagogais, skaitytos paskaitos ir rengtos diskusijos transatlantinės integracijos ir karinėmis temomis.
490. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 153 patvirtinta Paramos jauniesiems menininkams programa, numatanti valstybės, savivaldybių institucijų, visuomeninių organizacijų paramos jauniesiems menininkams būdus ir priemones, padedančias jauniesiems menininkams lengviau integruotis į Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir tapti aktyviais meno kūrėjais. Programa skirta meno kūryba ir menine veikla užsiimantiems asmenims nuo 16 iki 35 metų, taigi liečia ir vaikus. Šios programos įgyvendinimo priemonėms vykdyti per Kultūros ministeriją (daugumą priemonių ministerija įgyvendina kartu su kitomis institucijomis) numatyta 1763000 litų per metus.
491. Kultūros ministerijos kolegijos 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 7 patvirtinti 2003 metų kultūros projektų prioritetai. Pagal šio nutarimo 1.1.5 punktą pirmiausia remiami projektai, kurie sudaro sąlygas vaikams ir jaunimui kurti, dalyvauti kultūros gyvenime, o pagal 1.2.1 punktą – vaikų literatūros leidybos projektai.
492. Realizuojant vaiko teisę visapusiškai dalyvauti kultūros gyvenime, kurti meno kūrinius, svarbus vaidmuo tenka valstybinėms profesionalaus meno įstaigoms – teatrams ir koncertinėms organizacijoms. Iš 13 valstybinių teatrų 2 – Kauno lėlių ir Vilniaus „Lėlės“ – funkcijos tiesiogiai susijusios su šviečiamosiomis programomis. Per 2001 metų teatrinį sezoną šiuose teatruose parodyti 524 dieniniai spektakliai vaikams. Kiti valstybiniai dramos ir muzikiniai teatrai per tą patį teatrinį sezoną parodė 927 spektaklius vaikams (iš jų – 112 muzikinių teatrų spektaklių). Penkios valstybinės muzikinės organizacijos taip pat turi savas koncertų ciklų vaikams tradicijas. Sekmadieninius koncertus vaikams rengia Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (vidutiniškai 9–10 koncertų per sezoną), šviečiamųjų abonementinių koncertų ciklą rengia Lietuvos nacionalinė filharmonija. Šiuose koncertuose dalyvauja pripažinti atlikėjai ir muzikos mokyklų jaunieji muzikai. Kitos koncertinės organizacijos – valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, kamerinis choras „Polifonija“ – rengia šviečiamuosius koncertus vidurinėse mokyklose. Be valstybinių profesionalaus meno įstaigų, koncertus ir spektaklius vaikams rengia nevalstybinės organizacijos: Lietuvos muzikų rėmimo fondas, Lietuvos muzikų sąjunga, Keistuolių teatras ir kitos.
493. Leidybos programos lėšomis 2001 metais paremtos 2 vaikų literatūros knygos (skirta 29800 litų), 2002 metais – 8 knygos (skirta 78100 litų). Po 70–150 visų šių knygų egzempliorių Kultūros ministerija padovanojo savivaldybių ir apskričių viešosioms bibliotekoms. Tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje tarp 8 įvairioms literatūros ir meno sritims skirtų knygų katalogų pristatytas ir pastaruoju metu Lietuvoje išleistų vaikiškų knygų katalogas. Atsižvelgiant į Kultūros ministerijos kolegijos 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimą, 2003 metais paremta 19 vaikiškų knygų leidyba (skirta 161000 litų).
494. Kintant mokymosi metodams, rengiant moksleivius gyventi žinių visuomenėje, ypač svarbiomis mokymosi vietomis tampa bibliotekos ir skaityklos. Švietimo institucijų bibliotekų modernizavimas – vienas iš švietimo sistemos prioritetų.
495. 2003 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvoje veikė 15 savivaldybių viešųjų bibliotekų vaikų filialų. Viešosiose bibliotekose veikia vaikų literatūros skyriai, kuriuose kaupiama ne tik literatūra vaikams, bet ir rengiami įvairūs renginiai ir parodos. Viešųjų bibliotekų vaikų filialai ir bibliotekų vaikų literatūros skyriai bendradarbiauja su savivaldybėse esančiomis mokyklomis, rengia bendrus renginius, skirtus žymioms datoms paminėti, organizuoja temines moksleivių darbų parodas, kurios skatina vaikų aktyvumą, kūrybiškumą, padeda atsiskleisti vaikų gebėjimams.
496. Viešosios bibliotekos atviros bendruomenės nariams, teikia vis daugiau įvairesnių paslaugų, taigi jose apsilanko vis daugiau vaikų. Čia jie praleidžia didžiąją dalį savo laisvalaikio, žaidžia žaislotekose, naudojasi interneto skaityklomis, ieškodami reikiamos informacijos, ruošdami pamokas, gerindami darbo su informacinėmis technologijomis įgūdžius.
497. 2003 m. sausio 1 d. duomenimis, savivaldybių viešosiose bibliotekose buvo 490 kompiuterių, skirtų vartotojams, iš kurių 9 – vaikų filialuose. 2002 metais savivaldybių viešosiose bibliotekose įregistruoti 705946 vartotojai, iš jų – 281169 vaikai. Išduota (fiziniais vienetais) iš viso 21129110 dokumentų, iš jų vaikams – 6922439.
498. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veikia Vaikų literatūros centras, kuris kaupia, kataloguoja ir saugo lietuvių originaliąją ir verstinę vaikų literatūrą, literatūros istorijos, teorijos ir kritikos leidinius, pažintinę ir informacinę literatūrą, įvairių valstybių spaudą vaikų literatūros klausimais. Centro tikslas – kuo pilniau sukaupti senąją originalią ir verstinę vaikų literatūrą, lietuvių išeivijos autorių knygas vaikams. Centro fondą sudaro apie 102600 egzempliorių spaudinių. Centras organizuoja vaikų skaitymo tyrimus, analizuoja knygų populiarumą, dizainą, iliustracijas, vertimus į kitas kalbas. Centras rengia tarptautines vaikų knygų parodas, seminarus, konferencijas vaikų knygos ir skaitybos klausimais, naujų knygų pristatymus, susitikimus su autoriais, leidėjais, iliustratoriais. Centras teikia informaciją apie vaikų literatūros faktus leidėjams, rašytojams, bibliotekininkams, iliustratoriams, veda ekskursijas po Centrą ir biblioteką, leidžia žurnalą „Rubinaitis“ apie vaikiškas knygas. Centras kasmet organizuoja Tarptautinės vaikų knygos dienos šventę, per kurią vaikai renka populiariausių knygų penketuką, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius apdovanoja reikšmingiausius metų Lietuvos knygų vaikams kūrėjus, renkama geriausia metų poezijos knyga vaikams, geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams, reikšmingiausias ir meniškiausias metų vertimas vaikams, gražiausiai iliustruota knyga.
499. Šiandienos Lietuvos muziejai – tai ne tik saugykla, bet ir svarbi auklėjamoji, lavinamoji vieta, kintančios informacijos centras. Pastaraisiais metais labai suaktyvėjo Lietuvos muziejų švietėjiška veikla, skirta pagrindiniam muziejaus lankytojui – vaikui. Į Lietuvą pamažu ateina pasaulyje senokai egzistuojanti praktika kai kuriuos mokyklinius užsiėmimus perkelti į muziejus. Tai pradedama daryti istorijos, kraštotyros, dailės, literatūros muziejuose. Steigiami mokymo centrai, rengiamos ir įgyvendinamos ilgalaikės šviečiamosios programos. Kultūros ministerija skatina muziejus aktyviai bendradarbiauti su mokyklomis – švietėjiška veikla yra vienas iš muziejų programų finansavimo prioritetų.
500. Kultūros ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija inicijavo akciją „Atverkime muziejus moksleiviams“. Akcija pradėta 2001 metų kovo mėnesį ir truko iki mokslo metų pabaigos. Moksleiviams leista nemokamai lankyti nacionalinių muziejų ekspozicijas ir parodas, sudarytos galimybės susipažinti su Lietuvos istorijos relikvijomis ir meno šedevrais. Prie akcijos prisijungė ir kai kurie savivaldybių muziejai.
501. Lietuvos muziejuose 2002 metais surengta daugiau kaip 6 tūkstančiai šviečiamųjų renginių, kuriuose dalyvavo per 130 tūkstančių moksleivių. Moksleiviai sudaro apie 32 procentus muziejų lankytojų.
502. Kultūros ministerija rengia programas, remia įvairius projektus:
502.1. pagal Kultūros ministerijos Etninės kultūros programą 2003 metais paremta 11 projektų (skirta 26500 litų);
502.3. pagal Kultūros ministerijos Lietuvoje rengiamų profesionalaus meno tarptautinių festivalių ir konkursų projektų rėmimo programą 2003 metais paremti 3 tarptautiniai teatrų festivaliai vaikams, 2 įvyko Vilniuje ir vienas Kaune, taip pat vienas tarptautinis konkursas (skirta 145000 litų);
503. Vienas iš nevyriausybinių organizacijų kultūros projektų finansavimo prioritetų – vaikų ir jaunimo meninė saviraiška. 2003 metais paremti 39 nevyriausybinių organizacijų kultūros projektai (skirta 150000 litų), skatinantys vaikų ir jaunimo meninę saviraišką, – vasaros stovyklos, šventės, konferencijos, paskaitos, ekspedicijos, festivaliai, konkursai, laboratorijos ir kita. Dalis finansuotų projektų skirta vaikams ir jaunimui iš socialiai remtinų ir asocialių šeimų, vaikams ir jaunimui su negalia, kitų tautybių vaikams ir jaunimui. Pagrindinis šių projektų tikslas – sudaryti sąlygas vaikams ir jaunimui kurti ir dalyvauti kultūros veikloje.
504. Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondas 2003 metais parėmė 49 projektus, susijusius su vaikų teisėmis (skyrė 469300 litų).
505. Siekiant realizuoti vaiko teisę visapusiškai dalyvauti kultūros gyvenime, kultūros ministro 1998 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 410 Šiuolaikinio meno centro, nacionalinių ir respublikinių muziejų vadovams suteikta teisė, o vietinio pavaldumo muziejų vadovams rekomenduota nustatyti ekskursijos kainą, taip pat vieno lankymo bilieto kainą, taikant 50 procentų nuolaidą moksleiviams ir studentams, taip pat leisti nemokamai lankyti muziejų ekspozicijas ikimokyklinio amžiaus vaikams, vaikų namų auklėtiniams ir mokinių grupėms, kurias lydi mokytojai – nuo rugsėjo 1 d. iki gegužės 1 dienos.
506. Surengto 2001 metais Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimo „Jaunimo balsai“ duomenimis, daugiausia Lietuvos vaikų nurodo priklausantys sporto klubams (29 procentai), taip pat šokių (14 procentų), muzikinėms (13 procentų) ir meno grupėms (13 procentų). 41 procentas vaikų nepriklauso jokiai laisvalaikio grupei. Laisvalaikio klubuose daugiau vaikų, kurie auga mažesnėse šeimose (3 asmenų šeimose – 64 procentai, 4 asmenų – 60 procentų, 5 ir daugiau asmenų – 49 procentai).
22 straipsnis. prieglobsčio siekiantys vaikai
507. Priimtu 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo įstatymu Nr. IX-704 papildyta ir pakeista dalis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl pabėgėlio statuso (1995 m. liepos 4 d., Nr. I-1004) straipsnių. Dalis pakeitimų susiję su nelydimų nepilnamečių prieglobsčio prašytojų teisinės padėties reglamentavimu.
508. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl pabėgėlio statuso 8 straipsnio 3 punktas numato, kad už nepilnametį vaiką prašymą suteikti pabėgėlio statusą gali paduoti jo tėvai arba kiti teisėti atstovai. Nepilnametis vaikas, kurio nelydi tėvai arba kiti teisėti atstovai, pats gali paduoti prašymą. Tokiam vaikui Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nustatoma laikinoji globa. Nepilnamečio vaiko, kurio nelydi tėvai arba kiti teisėti atstovai, globėjas turi patvirtinti vaiko prašymą ir privalo atstovauti vaiko teisėtiems interesams jo prašymo nagrinėjimo laikotarpiu.
509. Pagal minėtojo įstatymo 10 straipsnį nelydimiems nepilnamečiams gali būti netaikomas saugios trečiosios valstybės (valstybė, kuri nėra užsieniečio kilmės šalis, tačiau yra 1951 metų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir (arba) 1967 metų Protokolo dėl pabėgėlių statuso, taip pat 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir (arba) 1966 metų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto dalyvė, įgyvendinanti šių dokumentų nuostatas ir vadovaudamasi nacionaliniais įstatymais suteikianti realią galimybę prašyti pabėgėlio statuso ir nustatytąja tvarka jį gauti) principas.
510. Minėtojo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad nelydimo nepilnamečio prašymas suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje nagrinėjamas iš esmės bendra tvarka ir gali būti netaikomas prašymo nagrinėjimas skubos tvarka (kai užsienietis atvyksta iš saugios kilmės valstybės arba prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas). Tai reiškia, kad nelydimų nepilnamečių prieglobsčio prašytojų prašymai nagrinėjami itin kruopščiai, netaikomos jokios spartesnio šių prašymų nagrinėjimo procedūros, prašymai turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Be to, saugios trečiosios valstybės principo taikymas yra vienintelis užsieniečio, pateikusio prašymą suteikti pabėgėlio statusą, neįleidimo į Lietuvos Respubliką pagrindas.
511. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu dėl pabėgėlio statuso, užsienietis gali būti sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms, tačiau nepilnamečiai sulaikomi tik išimtiniais atvejais. Jeigu teisme nagrinėjamas nepilnamečio vaiko, kurio nelydi tėvai arba kiti teisėti atstovai, sulaikymo klausimas, vaiko interesams teisme atstovauja jam paskirtas globėjas. Skiriant sulaikymą nepilnamečiam vaikui, turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, vaiko suėmimas, laisvės atėmimas ar kitoks jo laisvės ribojimas turi būti pagrįstas, kuo trumpesnis ir taikomas tik išimtiniais atvejais. Vaikas, kuriam apribota ar atimta laisvė, turi būti laikomas atskirai nuo suaugusiųjų, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai atsižvelgiant į vaiko interesus to daryti nedera. Taip pat negali būti ribojamos tokio vaiko teisės į mokslą, fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį vystymąsi.
512. Visų nelydimų vaikų prieglobsčio prašymai nagrinėjami pirmiausia. Nelydimi nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai apgyvendinami Pabėgėlių priėmimo centre, jeigu globėjas nepageidauja kitaip, kuriame jiems skiriama laikinoji globa. Šiame centre jie turi galimybę lankyti darželį, o mokyklinio amžiaus vaikai lanko vidurinę mokyklą.
513. Prašymų suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjimo ir asmens dokumentų išdavimo tvarkoje, patvirtintoje vidaus reikalų ministro 2001 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 528, nustatyta, kad nelydimo nepilnamečio apklausos atliekamos dalyvaujant teisėtiems jo atstovams ir teisininkams. Apklausas atlieka tik 3 kompetentingi ir patyrę Migracijos departamento valstybės tarnautojai, susipažinę su Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatomis. Pagal šios tvarkos 59 punktą, jeigu tarnautojai, nagrinėjantys nelydimų nepilnamečių prieglobsčio prašytojų prašymus, turi pagrįstų įtarimų dėl tokio vaiko amžiaus, jie gali nustatytąja tvarka kreiptis į atitinkamas medicinos įstaigas, prašydami nustatyti vaiko amžių. Vaiko amžiaus nustatymo procedūra atliekama tik tuo atveju, jeigu ją atlikti sutinka nelydimo nepilnamečio prieglobsčio prašytojo paskirtas globėjas ir įgaliotas atstovas. Šios tvarkos 61 punkte numatyta, kad nelydimų nepilnamečių prieglobsčio prašytojų prašymai nagrinėjami kuo skubiau. Paprastai jie išnagrinėjami per 2–3 mėnesius. Nelydimiems nepilnamečiams prieglobsčio prašytojams nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, tačiau išduoti leidimai laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių.
514. Vaikas, kuris pagal įstatymus pripažįstamas pabėgėliu, turi teisę į pagalbą ir apsaugą. Jeigu būtina, ieškomi tokio vaiko tėvai, giminaičiai ar kiti asmenys bei įstaigos, kuriems jis gali būti perduotas.
515. 2003 metais parengtas veiksmų planas, pagal kurį visi nelydimi vaikai užsieniečiai (nepaisant to, ar jie pateikia prašymus suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje) gyvens Pabėgėlių priėmimo centre. Čia jiems padės kvalifikuoti specialistai: pedagogai, psichologai, socialiniai darbuotojai.
516. Lietuvos Respublika sprendžia pabėgėlių problemas bendradarbiaudama su Jungtinių Tautų Pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro valdyba, sudaro sąlygas šiai valdybai stebėti, kaip Lietuvos Respublikoje laikomasi 1951 metų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir 1967 metų Protokolo dėl pabėgėlių statuso reikalavimų, teikia reikiamą informaciją ir statistikos duomenis apie užsieniečius ir pabėgėlius, nurodytosios konvencijos ir protokolo įgyvendinimą, galiojančius ar įsigaliosiančius norminius aktus dėl pabėgėlių.
517. 2001 metais prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė 143 vaikai, 2002 metais – 185. Iš jų 2001 metais nelydimi tėvų ar teisėtų atstovų atvyko 39 vaikai, o 2002 metais – 25. 2001 metais pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje suteiktas 2 vaikams, o 2002 ir 2003 metais pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktas nė vienam vaikui. Žr. Ataskaitos priedo 30–36 lenteles.
518. Pabėgėlių priėmimo centre gyvenantys užsieniečiai, be kitokios paramos ir paslaugų, gali gauti nemokamą teisinę pagalbą, susijusią su pabėgėlio statuso suteikimu Lietuvos Respublikoje, tvarkyti ir notariškai įforminti dokumentus, susijusius su pabėgėlio statuso suteikimu Lietuvos Respublikoje, jiems sudarytos sąlygos naudotis medicinos paslaugomis. Nuo 2002 metų rugsėjo mėnesio centre dirba psichologas. Nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai (taip pat nelydimi nepilnamečiai) mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, turi teisę lankyti ikimokyklinio lavinimo įstaigas. Pabėgėlių priėmimo centro gyventojams sudarytos sąlygos naudotis centre esančios bibliotekos paslaugomis, visuomenės informavimo priemonėmis (televizija ir radijas), sportuoti, dalyvauti kultūros renginiuose, dirbti visuomenei naudingą darbą, lankyti lietuvių kalbos kursus.
519. Pabėgėlių priėmimo centro nuostatuose, patvirtintuose socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 45, reglamentuojant priėmimo organizavimą ir apgyvendinimą minėtajame centre, nelydimi nepilnamečiai (pateikę prašymus suteikti pabėgėlio statusą nepilnamečiai vaikai, kurių nelydi tėvai ar kiti teisėti atstovai) išskirti kaip atskira centro gyventojų grupė. Pagal užsieniečių apgyvendinimo Pabėgėlių priėmimo centre sąlygas ir tvarką, užsieniečių užimtumo organizavimo bei drausminio poveikio priemonių taikymo jiems tvarką nelydimi nepilnamečiai turi būti apgyvendinami atskirai nuo suaugusiųjų. Drauge su nepilnamečiais gali būti apgyvendinti suaugusieji, kurie yra nelydimų nepilnamečių globėjai.
38 straipsnis. vaikai ginkluotuose konfliktuose
521. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. gegužės 2 d. ratifikavo 1949 metų Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos ir jų 2 Papildomus protokolus, kurių specialios normos nustato specifinę vaikų padėtį ginkluoto konflikto metu ir suteikia jiems papildomą apsaugą ir garantijas. Ženevos konvencijų nuostatos Lietuvai galiojo nuo 1997 m. balandžio 3 d. (1993 m. liepos 7 d. Lietuva prie jų prisijungė Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu), tačiau Lietuvos Respublikos teisinės sistemos sudėtine dalimi jos tapo tik ratifikuotos. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas (1999 m. birželio 22 d., Nr. VIII-1248) nustato, kad visos Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji valstybės teisinės sistemos dalis. Jeigu įsigaliojusi ratifikuota tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos įstatymai, taikomos tarptautinės sutarties nuostatos. Šis principas sudaro palankiausias sąlygas įgyvendinti tarptautinę humanitarinę teisę.
522. Tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimą pagal kompetenciją koordinuoja Krašto apsaugos ministerija. Krašto apsaugos ministro 2001 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 1139 įsteigta Tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimo komisija, patvirtinta jos sudėtis ir darbo reglamentas. Ši komisija yra patariamoji krašto apsaugos ministro institucija, kurios pagrindinis uždavinys – padėti vykdyti Krašto apsaugos ministerijos funkciją koordinuoti tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimą Lietuvoje. Komisiją sudaro įvairių ministerijų ir institucijų atstovai. Ji svarsto visus klausimus, susijusius su tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimu Lietuvoje, atlieka situacijos analizę, teikia pasiūlymus dėl galiojančių šalies teisės aktų pakeitimo, koordinuoja tarptautinės humanitarinės teisės platinimą. Tarptautinė humanitarinė teisė įtraukta į Lietuvos kariuomenės ir policijos mokymo programas. Jos taip pat mokomasi Lietuvos karo akademijoje, Puskarininkių mokykloje, Lietuvos teisės universitete, Vilniaus universiteto teisės fakultete ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
523. Tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimo komisija 2002 metais inicijavo prisijungimą prie 1989 metų Vaiko teisių konvencijos 2000 metų fakultatyvinio protokolo dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose (toliau vadinama – protokolas). Lietuvos Respublikos Seimas protokolą ratifikavo 2002 m. lapkričio 12 d. (jo nuostatos Lietuvos Respublikai įsigaliojo 2003 m. kovo 20 d.). Ratifikuodamas protokolą, Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis protokolo 3 straipsnio 2 dalimi, pareiškė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nacionalinėse ginkluotosiose pajėgose gali tarnauti tik ne jaunesni kaip 18 metų Lietuvos Respublikos piliečiai: į tikrąją karo tarnybą savo noru gali būti priimami tik ne jaunesni kaip 18 metų Lietuvos Respublikos piliečiai, o prievolę atlikti privalomąją karo tarnybą (ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą) turi ne jaunesni kaip 19 metų Lietuvos Respublikos piliečiai. Priverstinis vaikų iki 18 metų ėmimas į karo tarnybą valstybės ginkluotosiose pajėgose pagal Lietuvos Respublikos įstatymus užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
524. Įgyvendindamas protokolo 4 straipsnį, Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, galiojusį iki 2003 m. gegužės 1 d., papildė 3401 straipsniu, kuris nustatė baudžiamąją atsakomybę už vaikų ėmimą į karo tarnybą ir panaudojimą karo operacijoje. Pagal šį straipsnį asmenų iki 18 metų ėmimas į karo tarnybą valstybės ginkluotosioms pajėgoms nepriklausančiose ginkluotose grupėse arba panaudojimas karo operacijoje buvo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 3 iki 10 metų.
525. Protokolo nuostatos įtrauktos į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, įsigaliojusio nuo 2003 m. gegužės 1 d., 105 straipsnį „Civilių ar karo belaisvių prievartinis panaudojimas priešo ginkluotosiose pajėgose“. Pagal šio straipsnio 1 dalį tas, kuris karo, ginkluoto tarptautinio konflikto, okupacijos ar aneksijos metu pažeisdamas tarptautinę humanitarinę teisę vertė civilius ar karo belaisvius tarnauti jų priešo ginkluotosiose pajėgose, naudojo juos kaip gyvąjį skydą karo operacijoje, ėmė ar verbavo vaikus iki 18 metų į ginkluotąsias pajėgas arba panaudojo juos karo operacijoje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 3 iki 10 metų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 2 dalis pakartoja iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusią nuostatą dėl vaikų ėmimo į karo tarnybą valstybės ginkluotosioms pajėgoms nepriklausančiose ginkluotose grupėse, tačiau šalia vaikų ėmimo į karo tarnybą kriminalizuoja ir vaikų verbavimą ir padidina maksimalią galimą bausmę nuo 10 metų laisvės atėmimo iki 12 metų laisvės atėmimo. Taigi pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 2 dalį tas, kuris ėmė arba verbavo vaikus iki 18 metų į karo tarnybą valstybės ginkluotosioms pajėgoms nepriklausančiose ginkluotose grupėse arba panaudojo juos karo operacijoje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 3 iki 12 metų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio nuostatos turi grįžtamąją galią (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis) ir joms netaikoma senatis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 5 dalies 7 punktas).
40 straipsnis. nepilnamečiai baudžiamajame procese
526. Vykdant baudžiamosios sistemos reformą Lietuvoje, priimti ir nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo 3 kodeksai: Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, kurie kitaip sureguliavo nepilnamečių asmenų baudžiamąją atsakomybę, procesines teises ir garantijas, jiems paskirtų baudžiamųjų bausmių atlikimo tvarką.
527. Kalbant apie nepilnamečiams taikomas procesines teises ir garantijas, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą jiems suteikiamos tokios pat teisės gauti teisinę pagalbą ir ginčyti laisvės atėmimo teisėtumą kaip ir kitiems asmenims.
528. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso atskirame straipsnyje asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu tikslu įtvirtintos šios pagrindinės asmenų procesinės teisės ir garantijos:
528.1. niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais atvejais ir nustatyta tvarka;
528.2. kiekvienam sulaikytajam ar suimtajam nedelsiant jam suprantama kalba turi būti pranešama, dėl ko jis sulaikomas ar suimamas;
528.3. kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis turi teisę kreiptis į teismą, skųsdamasis, kad neteisingai sulaikytas ar suimtas;
528.4. kiekvienas asmuo, kuris buvo nepagrįstai sulaikytas ar suimtas, turi teisę į žalos atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka;
528.5. kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas;
528.6. kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu;
528.7. kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai;
528.8. kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka;
528.9. kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisę į būsto neliečiamybę, susirašinėjimo, telefono pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą. Šios asmens teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais atvejais ir tvarka;
529. Kad šiomis teisėmis asmenys naudotųsi ir jos būtų užtikrintos baudžiamojo proceso metu, teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas įpareigoti paaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti.
530. Nors Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra atskiro skyriaus, įtvirtinančio nepilnamečių asmenų procesinės padėties ypatumus, tačiau yra nuostatų, reglamentuojančių kai kuriuos su nepilnamečiais susijusius proceso aspektus.
531. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse sutrumpinti ikiteisminio tyrimo terminai – numatyta, kad suėmimas pirmą kartą gali būti skiriamas tik iki 3 mėnesių, o pagal galiojusį iki 2003 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą suimant pirmąjį kartą buvo numatyta galimybė paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) iki 6 mėnesių. Trumpinant ikiteisminio suėmimo terminus nepilnamečiams, numatyta, kad dėl ypatingo bylos sudėtingumo ar didelės apimties pratęsiant šios kardomosios priemonės terminą, galutinis terminas neturi būti ilgesnis kaip 12 mėnesių. Dėl šios priežasties naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse teisėjas įpareigotas priimti nutartį pratęsti suėmimo terminą arba šio termino nepratęsti, jeigu nustato, kad per paskutinius 2 kardomosios priemonės – suėmimo taikymo mėnesius jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami ir prokuroras nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių tai nebuvo daroma.
532. Atskiri Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso straipsniai reglamentuoja nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausą ir tokios apklausos ypatumus. Kodekse nustatyta, kad gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant bylas dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis. Be to, nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba teismo iniciatyva į jaunesnio kaip 18 metų kaltinamojo apklausą gali būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda nepilnametį apklausti atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą.
533. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatytas minimalus amžius, nuo kurio pagal baudžiamuosius įstatymus kyla baudžiamoji atsakomybė, – 16 metų, tačiau už kai kuriuos nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus nustatytas mažesnis amžius – pagal kodekso 13 straipsnio 2 dalį asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję 14 metų, atsako už:
534. Pateikiama nepilnamečių baudžiamųjų bylų nagrinėjimo pirmos instancijos teisme 2000–2002 metų ataskaita:
|
|
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
| Nebaigtų bylų likutis ataskaitinio laikotarpio pradžioje |
708 |
531 |
475 |
| Gauta bylų ataskaitiniu laikotarpiu |
1859 |
1891 |
1913 |
| Baigta bylų per ataskaitinį laikotarpį: |
|
|
|
| išnagrinėta bylų, priimant nuosprendį |
1853 |
1771 |
1732 |
| nutraukta parengiamajame ir teisiamajame posėdyje |
96 |
90 |
101 |
| nepakaltinamam asmeniui pritaikytos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės |
7 |
5 |
3 |
| perduota tyrimui papildyti tvarkomajame ar teisiamajame posėdyje |
58 |
64 |
63 |
| perduota pagal teismingumą, pradėjus nagrinėti teisme |
21 |
22 |
7 |
| perduota pagal teismingumą, nepradėjus nagrinėti teisme |
5 |
9 |
5 |
| iš viso baigta bylų (3–7 skilčių suma) |
2035 |
1952 |
1906 |
| Bylose, išnagrinėtose ataskaitiniu laikotarpiu: |
|
|
|
| nuteista asmenų |
2799 |
2642 |
2571 |
| išteisinta asmenų |
28 |
31 |
25 |
| asmenų, kurių bylos nutrauktos |
153 |
140 |
180 |
| asmenų, kurių bylos paduotos tyrimui papildyti |
98 |
106 |
105 |
| Sujungta bylų |
11 |
13 |
23 |
| Nebaigtų bylų likutis ataskaitinio laikotarpio pabaigai |
521 |
477 |
493 |
(Nacionalinės teismų administracijos duomenys)
535. 2000–2002 metais įgyvendinta Nepilnamečių kriminalinės justicijos programa, kurią finansiškai rėmė Jungtinių Tautų vystymo programa. Siekiant išmokyti pareigūnus bendrauti su vaikais, nesvarbu, ar jie būtų aukos, ar nusikaltėliai, tardytojams, kriminalinės policijos pareigūnams ir nepilnamečių reikalų policijos pareigūnams Vilniuje surengti kvalifikacijos kėlimo kursai „Nepilnamečių kriminalinė justicija“. Iš viso organizuota 14 kvalifikacijos kėlimo kursų ciklų. Šiuos kursus baigė daugiau kaip 460 policijos pareigūnų ir prokuratūros, specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų bei jaunimo mokyklų darbuotojų. 2002 metais visuose policijos komisariatuose atlikta tardytojų, kriminalinės policijos ir savivaldybių policijos pareigūnų apklausa, kuria siekta sužinoti, su kokiomis problemomis šioje srityje susiduria pareigūnai, kaip jie vertina tarnybų, dirbančių su nepilnamečiais pažeidėjais, darbą, kokios yra nepilnamečių nusikaltimų priežastys ir kita. Kartu su Lietuvos žmogaus teisių centru atlikta ir Vilniaus miesto moksleivių apklausa. Šio tyrimo tikslas – sužinoti Vilniaus miesto moksleivių požiūrį į kai kurias nepilnamečių justicijos problemas: policijos darbą, nepilnamečių nusikaltimų priežastis, taip pat nuomonę apie informaciją nepilnamečių justicijos klausimais, pateikiamą žiniasklaidoje. 2002 metų gruodžio mėnesį atlikta nepilnamečių sociologinė apklausa. Visoje Lietuvoje apklausti 1032 rizikos grupei priklausantys nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų. Tyrimo tikslas – sužinoti nepilnamečių požiūrį į policijos darbą, nepilnamečių nusikaltimų priežastis, bendravimo su policijos pareigūnais patirtį. Remiantis tyrimų rezultatais, siekiama tobulinti policijos darbą, gerinti nepilnamečių, bendraujančių su policija, situaciją.
536. Toliau įgyvendindama Nepilnamečių kriminalinės justicijos programą, Švietimo ir mokslo ministerija rengia teisinę-norminę bazę, kurios reikia nepilnamečių justicijos sistemai funkcionuoti. 2002 metais parengta Lietuvos Respublikos nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo koncepcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 581. Rengiamas Lietuvos Respublikos nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas, kurio tikslas – sukurti vaiko teises atitinkančią, į vaikų ugdymą, socialinę, pedagoginę ir psichologinę pagalbą orientuotą socialaus elgesio sutrikimų turinčių nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistemą.
37 straipsnis. laisvės netekę vaikai ir nuosprendžių skyrimas
537. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją žmogaus laisvė neliečiama, taigi niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias nustatęs įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.
538. Skirtingai nei iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusiame, naujame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra atskiras skyrius, reglamentuojantis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, kurių paskirtis:
538.2. riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes;
538.3. padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu;
539. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatytas ir asmenų, kurie laikomi nepilnamečiais, amžius, visos nuostatos, taikomos nepilnamečiams, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję 18 metų. Teismas gali nuspręsti kai kurias nepilnamečiams nustatytas nuostatas taikyti ir asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję 18 metų, tačiau nebuvo suėję 21 metai.
540. Reglamentuojant nepilnamečių laisvės atėmimo klausimus, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiame skyriuje dėl nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų nustatyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti tik kaip kraštutinę priemonę, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Taip pat įtvirtinta, kad mažinant nepilnamečiams taikomų laisvės atėmimo bausmių terminus skiriamos laisvės atėmimo bausmės nepilnamečiui minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje (91 straipsnis).
541. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 91 straipsnį turi atsižvelgti į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikaltimo padarymo.
542. Atsižvelgiant į minėtąjį tikslą riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo nepilnamečiams galimybes, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytos galimybės nepilnamečiui laisvės atėmimo bausmę pakeisti auklėjamojo poveikio priemonėmis:
542.4. atidavimu tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti;
542.5. elgesio apribojimu, kai teismas nustato tam tikrus įpareigojimus arba draudimus nepilnamečiams;
543. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konvenciją vaikams neturi būti skiriama nei mirties bausmė, nei laisvės atėmimas iki gyvos galvos, pažymėtina, kad mirties bausmė Lietuvos Respublikoje panaikinta nuo 1998 m. gruodžio 21 d., o 1999 m. birželio 22 d. Lietuva ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos šeštąjį protokolą dėl mirties bausmės panaikinimo. Lietuva 2001 m. rugpjūčio 2 d. ratifikavo ir 1966 metų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 1989 metų Antrąjį fakultatyvinį protokolą mirties bausmei panaikinti. Laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą negali būti ilgesnė kaip 10 metų (90 straipsnis), t. y. laisvės atėmimas iki gyvos galvos nepilnamečiams taip pat netaikomas.
544. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nepilnamečiui, nuteistam už neatsargų nusikaltimą arba nuteistam bauda, areštu ar laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už tyčinį nusikaltimą, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki 3 metų (92 straipsnis). Kai nepilnametis pirmą kartą padaro neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, gali tokį nepilnametį visai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (93 straipsnis). Nurodytaisiais atvejais teismas gali paskirti auklėjamojo poveikio priemones.
545. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse taip pat numatytos ir asmens, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję 18 metų, palankesnės lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir laisvės atėmimo bausmės pakeitimo švelnesne bausme sąlygos.
546. Siekiant užtikrinti, kad nebūtų savavališkai atimama ar varžoma vaiko laisvė, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnyje nustatyta, kad ir atiduodant vaiką į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą reikia teismo sprendimo.
547. Nepilnamečių laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygas ir ypatybes reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, kuris nuo 2003 m. gegužės 1 d. pakeitė iki tol galiojusį Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodeksą.
548. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtinti bausmių vykdymo principai, kurie nebuvo aiškiai išdėstyti šiuos teisinius santykius reguliavusiame Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekse. Pagal kodekse įtvirtintą teisėtumo principą bausmės vykdymo pagrindas yra tik įsiteisėjęs apkaltinamasis Lietuvos Respublikos teismo nuosprendis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais atvejais bausmės vykdymo pagrindas yra įsiteisėjęs užsienio valstybės teismo arba tarptautinės teisminės institucijos apkaltinamasis nuosprendis (sprendimas). Kodekse įtvirtintas ir kitas svarbus principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi vykdant asmeniui teismo paskirtas bausmes, t. y. humanizmo principas, kuris nustato, kad vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Ginant nuteistojo asmenybę, net ir su jo sutikimu draudžiami medicinos, biologiniai ir kitokie mokslo bandymai.
549. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas numato, kad nepilnamečiai, atliekantys arešto bausmę, turi būti laikomi areštinėse izoliuotai nuo suaugusiųjų. Nustatyta, kad nepilnamečiai turi būti laikomi pataisos įstaigose, atskirose nuo suaugusiųjų, o laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose – atskirai arba izoliuotai nuo suaugusiųjų.
550. Nepilnamečių skaičius įkalinimo įstaigose (metų pradžioje):
|
|
2001 metai |
2002 metai |
2003 metai |
| Iš viso: |
201 |
299 |
306 |
| nuteistieji |
69 |
183 |
222 |
| suimtieji |
132 |
116 |
84 |
| Pagal lytį: |
|
|
|
| vaikinai |
68 |
179 |
218 |
| merginos |
1 |
4 |
4 |
| Pagal bausmės terminą: |
|
|
|
| iki 6 mėnesių |
– |
5 |
7 |
| nuo 6 mėnesių iki 1 metų |
6 |
12 |
6 |
| nuo 1 metų iki 3 metų |
37 |
102 |
124 |
| nuo 3 metų iki 5 metų |
15 |
51 |
64 |
| nuo 5 metų iki 10 metų |
11 |
13 |
21 |
(Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos duomenys)
551. Viena iš pataisos įstaigų rūšių, numatytų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, yra nepilnamečių pataisos namai. Atskiras kodekso skirsnis reglamentuoja nepilnamečių pataisos namų veiklą. Nepilnamečių pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlieka nepilnamečiai ir pilnamečiai, palikti šiose įstaigose, jeigu jie yra aiškiai ėmę taisytis ir siekiant įtvirtinti jų pataisymo rezultatus tikslinga juos palikti nepilnamečių pataisos namuose iki bausmės laiko pabaigos, bet ne ilgiau kaip iki to laiko, kai jiems sukaks 21 metai.
552. Nepilnamečiai iki teismo, taip pat nuteisti nepilnamečiai laikomi Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose ir Panevėžio pataisos namuose (laikomos nepilnametės). Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose – 398 vietos, 2001 m. liepos 1 d. jame laikyti 132, o 2003 m. gegužės 1 d. – 123 nepilnamečiai, nuteistųjų atitinkamai 101 ir 159. 2003 m. gegužės 1 d. Panevėžio pataisos namuose laikytos 4 nuteistos nepilnametės (anksčiau nepilnametės buvo laikomos Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose).
553. Laisvės atėmimo bausmę nepilnamečių pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstyti į paprastąją ir lengvąją grupes. Pagal kodeksą daugiau teisių turi nepilnamečiai, priskirti lengvajai grupei, tačiau visi nuteistieji, kad ir kuriai grupei priklausytų, naudojasi bendromis nuteistiems nepilnamečiams numatytomis teisėmis. Pavyzdžiui, atliekantys laisvės atėmimo bausmę nepilnamečiai turi teisę gauti vaisių ir daržovių siuntinius ir perdavimus neribotai, šie siuntiniai ir perdavimai neįskaitomi į bendrą siuntinių ir perdavimų skaičių, taip pat ne trumpiau kaip 2 valandas pasivaikščioti, o atlikę ne mažiau kaip trečdalį teismo paskirtosios bausmės – kartą per 3 mėnesius 3 paroms parvykti į namus.
554. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose iki 2005 metų ketinama įrengti 3 ilgalaikių pasimatymų kambarius. Šioje įstaigoje kalintys nepilnamečiai netrukus turės galimybę gauti ir ilgalaikius pasimatymus su artimaisiais.
555. Kodekse įtvirtintos ir papildomos nepilnamečių apsaugos priemonės: prieš nepilnamečius draudžiama panaudoti specialiąsias priemones, tarnybinius šunis, vandensvydžius ir šaunamuosius ginklus (išskyrus antrankius ir surišimo priemones), išskyrus tuos atvejus, kai jie patys puola arba priešinasi jėga ar ginklu.
556. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas įtvirtina asmenų, kuriems atimta laisvė, teisę ginčyti jų laisvės atėmimo teisėtumą, kitus procesinius veiksmus. Nuteistieji, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, gali apskųsti teismo sprendimą paskirti laisvės atėmimo bausmę apeliacine ir kasacine tvarka. Šiame kodekse numatyta ir galimybė apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų proceso veiksmus ir nutarimus.
557. Šiuo metu įgyvendinamos nepilnamečių auklėjamojo darbo ir socialinės reabilitacijos programos: Narkomanijos prevencijos programa, Smurto prevencijos programa, Savižalojimosi prevencijos programa, Socialinių įgūdžių programa „Mąstyk pats“, Adaptacijos programa, Pasirengimo paleidimui programa, Socialinio rėmimo programa, Meno terapijos programa.
Palyginti su 2001 metais, įgyvendinamų programų šiek tiek sumažėjo (buvo 11), tačiau labai pagerėjo jų rengimo, organizavimo ir vykdymo kokybė. Atsisakyta programų tokios veiklos, kuri ir taip nuolat vykdoma – fizinio lavinimo ir bibliotekos darbo.
39 straipsnis. fizinė ir psichinė vaiko reabilitacija ir socialinė reintegracija
558. Vykdydama Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2003 metais parengė vaiko, patyrusio seksualinę prievartą, ir jo artimųjų reabilitacijos ir reintegracijos metodines rekomendacijas, skirtas psichologams, socialiniams darbuotojams ir socialiniams pedagogams, kurias numatoma išleisti 2004 metais. Sveikatos apsaugos ministerija 2003 metais parengė vaiko prievartos diagnostikos metodines rekomendacijas.
559. Įgyvendinus Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, 2004 metais numatoma parengti Nacionalinę vaikų, patyrusių seksualinę prievartą ir komercinį seksualinį išnaudojimą, reabilitacijos ir reintegracijos programą, kuri užtikrintų, kad vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos ir komercinio seksualinio išnaudojimo, būtų laiku suteikta tinkama psichologinė, teisinė ir socialinė pagalba.
32 straipsnis. apsauga nuo ekonominio išnaudojimo ir vaikų darbas
561. Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas minimalus jaunų asmenų įdarbinimo amžius atitinka Tarptautinės darbo organizacijos 1973 metų konvencijos Nr. 138 dėl minimalaus įdarbinimo amžiaus ir Europos Bendrijų direktyvos 94/33 EB dėl jaunimo apsaugos darbe nuostatas.
562. Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nustato, kad visiškas darbinis teisnumas ir galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises ir sukurti darbo pareigas (darbinis veiksnumas) atsiranda asmeniui, sukakusiam 16 metų. Išimtis nustato šis Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai.
563. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 277 straipsnio 2 dalį asmenų iki 18 metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarką, darbo laiko, jiems draudžiamų dirbti darbų, kenksmingų ir pavojingų veiksnių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
564. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 138 patvirtintos Asmenų iki aštuoniolikos metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarkos, darbo laiko, jiems draudžiamų dirbti darbų, sveikatai kenksmingų, pavojingų veiksnių sąrašo 33 ir 34 punktuose nustatyta, kad draudžiama skirti jaunus asmenis (iki 18 metų) dirbti darbus, kurių aplinkoje yra tam tikrų sveikatai kenksmingų ir pavojingų veiksnių.
565. Jauniems asmenims draudžiamų dirbti darbų ir jaunų asmenų sveikatai kenksmingų ir pavojingų veiksnių sąrašai parengti vadovaujantis Europos Bendrijų direktyvos 94/33 EB 7 straipsniu.
566. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nustato specialias sąlygas, kurioms esant darbo sutartis lengviems darbams gali būti sudaryta su asmeniu nuo 14 iki 16 metų. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 104 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priimdamas į darbą nepilnametį nuo 14 iki 16 metų darbdavys privalo pareikalauti, kad priimamasis į darbą pateiktų gimimo liudijimą, mokyklos, kurioje mokosi, taip pat vieno iš tėvų ar kito vaiko atstovo pagal įstatymą raštišką sutikimą, vaiko sveikatą prižiūrinčio gydytojo leidimą.
567. Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatytas minimalus asmenų, priimamų į darbą, amžiaus reikalavimas taikomas visų kategorijų darbams, įskaitant darbą žemės ūkyje, namų ūkiuose ir šeimos versle. Asmenų nuo 14 iki 16 metų įdarbinimo sąlygos taikomos juos įdarbinant dirbti lengvus darbus, kurių sąrašas patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 138. Šiame nutarime nurodyta, kad jauno asmens (iki 18 metų) galimybę dirbti konkretų darbą nustato sveikatos priežiūros specialistai (gydytojai). Išvada apie tinkamumą dirbti konkrečius darbus įrašoma medicininėje pažymoje, kurią jauni asmenys iki 18 metų privalo pateikti darbdaviui. Jaunų asmenų sveikata privalomai tikrinama įsidarbinant ir vėliau kiekvienais metais, iki jiems sukaks 18 metų. Privalomi sveikatos patikrinimai atliekami darbo laiku. Vidutinį darbo užmokestį darbuotojams už darbo laiką, kurį darbuotojas tikrinasi sveikatą, moka darbdavys (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 265 straipsnio 6 dalis).
568. Prieš įdarbindamas jaunus asmenis, darbdavys jaunus asmenis ir jų tėvus ar kitus jauno asmens atstovus pagal įstatymą informuoja apie galimus pavojus ir priemones jiems išvengti. Sudarydamas darbo sutartį su jaunu asmeniu, darbdavys privalo pasirašytinai jį supažindinti su būsimo darbo sąlygomis, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais jo darbo sąlygas, o prieš leisdamas pradėti darbą – instruktuoti saugos darbe klausimais.
569. Asmenų iki aštuoniolikos metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarkos, darbo laiko, jiems draudžiamų dirbti darbų, sveikatai kenksmingų, pavojingų veiksnių sąraše nurodyta, kad lengvas darbas vaikui – darbas, kuris yra saugus, nekelia pavojaus vaiko sveikatai, vystymuisi ir netrukdo lankyti mokyklos, taip pat, numatyti mokomosiose programose darbai, kurie turi būti saugūs ir nekelti pavojaus vaiko sveikatai ir vystymuisi.
Vaikai gali dirbti leidžiamus lengvus darbus per atostogas ar kitu laisvu nuo mokymosi metu. Minėtajame sąraše nustatyta atskira vaikų (asmenų nuo 14 iki 16 metų) įdarbinimo tvarka. Darbdavys, kuris su 14–16 metų vaiku sudaro darbo sutartį lengviems darbams, turi pateikti mokyklai, kurioje vaikas mokosi, taip pat vienam iš tėvų ar kitam vaiko atstovui pagal įstatymą ir vaiką prižiūrinčiam gydytojui numatomų darbo sutarties sąlygų aprašymą, taip pat gauti mokyklos, vieno iš tėvų ar kito vaiko atstovo pagal įstatymą sutikimą, vaiką prižiūrinčio gydytojo leidimą (pažymą) su išvada apie vaiko sveikatą ir tinkamumą dirbti darbus, numatomus darbo sutarties sąlygų aprašyme.
Sudaręs darbo sutartį, darbdavys per 3 darbo dienas praneša apie sudarytą darbo sutartį Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniam skyriui, nurodydamas, iš ko gauti sutikimai ir leidimas vaiką įdarbinti, ir pateikia informaciją apie vaiko darbo sutarties sąlygas (lengvo darbo pobūdį, darbo funkcijas, darbo trukmę, poilsio pertraukas, nustatytą darbo apmokėjimą).
570. Jeigu darbo sutartis su vaiku keičiama, darbdavys privalo laikytis tvarkos (procedūrų), nurodytos Ataskaitos 569 punkte.
571. Darbo sutartis su vaiku gali būti bet kuriuo metu nutraukta, vaiko, vieno iš tėvų ar kito vaiko atstovo pagal įstatymą, vaiką prižiūrinčio gydytojo ar mokyklos, kurioje vaikas mokosi, reikalavimu. Nutraukęs su vaiku darbo sutartį, darbdavys praneša apie tai Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniam skyriui, nurodydamas asmenis, kurių reikalavimu darbo sutartis nutraukta, ir darbo sutarties nutraukimo priežastis.
572. Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatyta, kad kiekvienoje įmonėje turi būti sudarytas jaunesnių kaip 18 metų darbuotojų sąrašas, kad asmenys iki 18 metų negali vienu metu dirbti daugiau negu vienoje darbovietėje, jeigu bendra darbo trukmė viršija Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme nustatytą darbo trukmę. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 36 straipsnio 7 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarime Nr. 138 nustatytas toks darbo laikas jauniems asmenims:
572.1. paaugliams – ne daugiau kaip 8 valandos per parą kartu su kasdiene pamokų trukme ir ne daugiau kaip 40 valandų per savaitę kartu su pamokų trukme per savaitę;
572.2. vaikams (dirbantiems lengvus darbus) – iki 2 valandų mokslo metų laiku ir 12 valandų per savaitę, jeigu dirbama trimestro arba pusmečio metu, tačiau ne tada, kai mokykloje vyksta pamokos, arba 7 valandos per dieną ir 35 valandos per savaitę, kai dirbama ne mažiau kaip savaitę ne mokslo metų laiku (šis darbo laikas gali būti pailgintas iki 8 valandų per dieną ir 40 valandų per savaitę vaikams, kuriems sukako 15 metų);
572.3. jauniems asmenims – iki 8 valandų per dieną ir 40 valandų per savaitę, jeigu dirbama pagal sudėtinę darbo ir mokymo ar praktikos įmonėje programą. Į nurodytąjį darbo laiką jauniems asmenims, dirbantiems pagal sudėtinę darbo ir mokymo programą, įeina darbo laikas įmonėje ir mokymo laikas mokykloje.
573. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 138 nustatytas nepertraukiamo poilsio laikas asmenims iki 18 metų: vaikams per 24 valandų laikotarpį – ne trumpesnis kaip 14 valandų paeiliui, paaugliams – ne trumpesnis kaip 12 valandų paeiliui ir apimti laiką nuo 22 iki 6 valandos ryto. Jauniems asmenims, kurių darbo dienos trukmė ilgesnė kaip 4 valandos, privalo būti suteikta mažiausiai 30 minučių papildoma pertrauka darbo metu. Ji įskaitoma į darbo laiką. Jauniems asmenims būtina suteikti ne mažiau kaip 2 poilsio dienas paeiliui per savaitę, vieną iš jų – sekmadienį. Nustatytas jaunų asmenų maksimalus darbo laikas ir minimalus poilsio laikas atitinka Europos Bendrijų direktyvos 94/33 EB nuostatas.
574. Ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas nustatomas darbuotojo iki 18 metų reikalavimu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Jaunų asmenų darbas, nustatytas ne viso darbo laiko režimu, neriboja teisės aktuose jiems nustatytų garantijų: kasmetinių atostogų trukmės, darbo stažo apskaičiavimo, kvalifikacijos kėlimo, skyrimo į aukštesnes pareigas.
575. Dirbantieji pagal amžiaus grupes:
2001 metais
|
|
Iš viso |
Vyrai |
Moterys |
Mieste |
Kaime |
| Visi dirbantieji, iš jų pagal amžiaus grupes, metais: |
1351789 |
664468 |
687321 |
944227 |
407562 |
| 15 |
316 |
99 |
217 |
0 |
316 |
| 16 |
511 |
390 |
121 |
0 |
511 |
| 17 |
840 |
770 |
70 |
363 |
477 |
| 18 |
2950 |
1924 |
1026 |
1508 |
1442 |
| 19 + |
1347172 |
661285 |
685887 |
942356 |
404816 |
2002 metais
|
|
Iš viso |
Vyrai |
Moterys |
Mieste |
Kaime |
| Visi dirbantieji, iš jų pagal amžiaus grupes, metais: |
1405877 |
707824 |
698053 |
973320 |
432557 |
| 15 |
232 |
150 |
82 |
86 |
146 |
| 16 |
563 |
451 |
112 |
107 |
456 |
| 17 |
1439 |
1247 |
192 |
378 |
1061 |
| 18 |
2663 |
1836 |
827 |
1292 |
1371 |
| 19 + |
1400980 |
704140 |
696840 |
971457 |
429523 |
576. Asmenys iki 18 metų negali būti skiriami dirbti darbo, kuris fiziškai ir psichologiškai per sunkus; darbo, kuriame naudojamos toksinės, kancerogeninės, mutageninės ar kitos sveikatą veikiančios medžiagos; darbo, kai galimas jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis, kitų sveikatai kenksmingų ir (ar) pavojingų veiksnių poveikis; darbo, kurį dirbant didesnė nelaimingų atsitikimų ar susirgimų profesinėmis ligomis tikimybė, taip pat darbo, kurio dėl per menko atsargumo jausmo ar patirties stokos asmuo saugiai dirbti gali nesugebėti.
577. Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai, draudžiantys skirti jaunus asmenis dirbti nakties darbo laiku, atitinka Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 90 dėl jaunuolių naktinio darbo pramonėje ir Europos Bendrijų direktyvos 94/33 EB nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 154 straipsnio 3 dalį asmenims iki 18 metų dirbti naktį draudžiama. Nakties laikas yra kalendorinis laikas nuo 22 valandos iki 6 valandos ryto. Tokio amžiaus asmenims taip pat draudžiama budėti įmonėje arba namuose, skirti juos dirbti viršvalandinius darbus.
578. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 265 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojai iki 18 metų privalo tikrintis sveikatą įsidarbindami ir kiekvienais metais, iki jiems sukaks 18 metų.
579. Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pagal kompetenciją vykdydama įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių darbuotojų saugą, sveikatą ir darbo santykius, pažeidimų prevenciją, kontroliuoja, ar laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų, tarp jų reglamentuojančių saugos ir sveikatos garantijų taikymą asmenims iki 18 metų.
580. Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 26 d. nutarimą Nr. 1407 „Dėl nelegalaus darbo reiškinių kontrolės koordinavimo“, Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos koordinuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių vykdomus nelegalaus darbo, taip pat vaikų ir paauglių, kontrolės veiksmus.
581. Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, koordinuodama nelegalaus darbo reiškinių kontrolę ir derindama veiksmus pagal kompetenciją su anksčiau išvardytomis institucijomis ir įstaigomis, rengia nelegalaus darbo reiškinių kontrolės metodikas ir rekomendacijas, organizuoja seminarus, nustato kontroliuojančiųjų institucijų ir įstaigų pareigūnams bendradarbiavimo organizuojant bendrus patikrinimus tvarką, analizuoja kontrolės rezultatus ir teikia išvadas visoms nelegalų darbą kontroliuojančioms institucijoms ir įstaigoms, organizuoja švietėjišką veiklą, skirtą ugdyti nepakantumą nelegalaus darbo reiškiniams ir skatinti visuomenę juos atskleisti, atlieka kitus veiksmus. Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, inspektavimų metu nustačius nelegalaus darbo faktą, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka surašo administracinių teisės pažeidimų protokolą ir perduoda jį nagrinėti teismams. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, vaikų ir paauglių nelegalaus darbo reiškinių 2001–2002 metais nenustatyta.
582. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 413 straipsnyje numatytos sankcijos už nustatytą nelegalų darbą. Nelegalus darbas darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims užtraukia baudą – už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 3 iki 10 tūkstančių litų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytą pažeidimą, darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims užtraukia baudą – už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 10 iki 20 tūkstančių litų.
583. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 41 straipsnyje numatytos sankcijos už nustatytus darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimus – bauda darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo 500 iki 5 tūkstančių litų.
584. Bauda už darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimą pareigūnams – nuo 300 iki 3 tūkstančių litų, o kitiems darbuotojams – nuo 20 iki 100 litų.
585. Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. IX-1396 ratifikuota Konvencija dėl nepriimtino vaikų darbo uždraudimo ir neatidėliotinų veiksmų tokiam darbui panaikinti. Konvencijos tikslas – atkreipti dėmesį į pasaulyje egzistuojančias nepriimtinas vaikų darbo formas, skatinti imtis neatidėliotinų ir efektyvių priemonių tokiam darbui kuo skubiau uždrausti ir panaikinti.
586. Pagal 2001 metais Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto organizuotą vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimą „Jaunimo balsai“ 6 procentai Lietuvos vaikų teigia dirbantys atsitiktinį darbą (t. y. kartais dirba visą darbo dieną arba jos dalį ir už tai gauna piniginį atlygį). Tyrimas parodė, kad dirba daugiau berniukų (9 procentai) nei mergaičių (3 procentai), daugiau dirba vaikų, priklausančių žemesnei socialinei-ekonominei grupei (9 procentai), nei priklausančių vidurinei ar aukštesnei socialinei–ekonominei grupei (4 procentai), daugiau dirba kaimo vaikų (9 procentai), mažiau – miesto (5 procentai)
33 straipsnis. piktnaudžiavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis
587. Lietuva nuo 1995 metų dalyvauja tarptautiniame narkotikų vartojimo Europos mokyklose tyrime (ESPAD).
588. ESPAD tyrime 1999 metais dalyvavo 184 bendrojo lavinimo, 66 profesinės mokyklos. Iš viso apklausti 5039 moksleiviai. Tyrimo duomenys rodo, kad dauguma 15–18 metų moksleivių bent kartą gyvenime bandė rūkyti (85,5 procento berniukų, 67,8 procento mergaičių). Ketvirtadalis moksleivių pradeda rūkyti 11 metų ir jaunesni. Tyrimo duomenys rodo, kad visi be išimties rūkomuosius narkotikus vartojantys moksleiviai rūko ir cigaretes. Beveik ketvirtis moksleivių nurodė vartoję alkoholį 40 ir daugiau kartų. Nustatyta, kad 54–70 procentų 13 metų ir jaunesnių moksleivių yra gėrę alaus ir vyno, daugiau nei 30 procentų – stiprių alkoholinių gėrimų, o daugiau nei 20 procentų buvo bent kartą girti. 73,6 procento šalies 15–16 metų moksleivių bent kartą buvo girti.
Narkotikai daugiau paplitę profesinėse (nurodė 19,3 procento moksleivių) nei bendrojo lavinimo (nurodė 14,5 procento moksleivių) mokyklose.
7,5 procento moksleivių marihuaną ar hašišą nurodė kaip pirmąjį vartotą narkotiką. 9,9 procento moksleivių pirmiausia išbandė raminamuosius ir migdomuosius.
Tyrimas rodo, kad plinta rūkomųjų narkotikų (ypač heroino), alkoholio kartu su marihuana ir tabletėmis vartojimas.
590. Švietimo ir mokslo ministerija siekia švietimo įstaigose užtikrinti saugią ir sveiką aplinką vaikams, stiprinti žalingų įpročių pirminės prevencijos ir ankstyvosios intervencijos veiklą, plėtoti bendradarbiavimą su socialiniais partneriais.
591. Kad rūkymas – opi problema, pripažįsta dauguma švietimo įstaigų. Rūkančiųjų daugėja aukštesniosiose klasėse, ypač jaunimo, suaugusiųjų, pagrindinio profesinio mokymo įstaigose. Kasdien rūko iki 80 procentų moksleivių. Kai kuriose ugdymo įstaigose beveik visi aukštesniųjų klasių berniukai rūko. Didelį susirūpinimą kelia tai, kad rūkyti pradeda vis daugiau mergaičių.
592. Paplitęs alkoholinių gėrimų vartojimas. Dauguma moksleivių pradeda vartoti alkoholinius gėrimus labai anksti. Kai kurios mokyklos nustato nemažai piktnaudžiavimo alkoholiu, girtumo faktų. Kai kuriose profesinio mokymo įstaigose per metus geriančių moksleivių labai padaugėjo. Tam, matyt, turi įtakos padidėjusi alaus gamyba, reklama, organizuojamos įvairios alaus šventės arba šventės, kuriose ypač didelė alaus pasiūla.
593. Nors prevencijos renginiai organizuojami plačiai, narkotikų populiarumas nemažėja. Iki 95 procentų moksleivių žino daugelio narkotikų pavadinimus, tačiau dar didžiuma neturi reikiamų žinių ir nesuvokia neigiamo narkotinių medžiagų poveikio organizmui (pusė ir daugiau moksleivių), nesuvokia ir netiki, kad juos vartojant atsiranda priklausomybė. Moksleiviai tiki įvairiais mitais apie silpnus narkotikus, kurie žmogui neva nekenksmingi.
594. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 160 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už vaiko įtraukimą į vaistų ar kitų kvaišinamųjų priemonių vartojimą, 161 straipsnis – už vaiko įtraukimą į girtavimą, 264 straipsnio 2 dalis – už nepilnamečio lenkimą vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, 261 straipsnis – už narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams.
| Nusikaltimai (pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d., straipsnius) |
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
|||
| užregist-ruota |
perduota teismui |
užregist-ruota |
perduota teismui |
užregist-ruota |
perduota teismui |
|
| Nepilnamečio lenkimas vartoti psichotropines ar narkotines medžiagas (2325 straipsnio 3 dalis) |
3 |
3 |
2 |
1 |
– |
– |
| Nepilnamečio įtraukimas į girtavimą (241 straipsnio 3 dalis) |
3 |
3 |
9 |
9 |
4 |
3 |
| Nepilnamečio įtraukimas į nemedicininį vaistų ir kitų nenarkotinių priemonių, sukeliančių apkvaišinimą, vartojimą (2411 straipsnis) |
– |
– |
3 |
3 |
– |
– |
(Vidaus reikalų ministerijos duomenys)
595. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas nustato tėvų ar rūpintojų atsakomybę už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų psichotropinių ar narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo. Kodeksas 2002 metais papildytas nuostata, numatančia tėvų ar rūpintojų atsakomybę už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti.
596. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 178 straipsniu, girtų nepilnamečių iki 16 metų pasirodymas viešosiose vietose, taip pat jų gėrimas alkoholinių gėrimų užtraukia tėvams arba globėjams (rūpintojams) administracinę atsakomybę.
597. Siekiant apsaugoti vaikus nuo alkoholio vartojimo ir sugriežtinti atsakomybę už jų įtraukimą į girtavimą, nuo 2002 m. vasario 6 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 180 straipsnis – papildomai nustatyta atsakomybė už alkoholinių gėrimų nupirkimą ar kitokį perdavimą nepilnamečiui vartoti (anksčiau pažeidėjas buvo baudžiamas tik už nepilnamečio nugirdymą). Viešosios policijos pareigūnai 2002 metais atskleidė 453 administracinius teisės pažeidimus pagal minėtąjį straipsnį (2001 metais – 403, 2000 metais – 314).
598. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas 2002 metais papildytas 1854 straipsniu „Tabako gaminių nepilnamečiui nupirkimas ar kitoks perdavimas“.
599. Siekiant užkardyti neteisėtą vaistų, turinčių narkotinį poveikį, prekybą ir apsaugoti vaikus nuo svaigiųjų medžiagų (vaistų) vartojimo, policijos įstaigų prevencijos padalinių pareigūnai įpareigoti vaistinių savininkams, darbuotojams aiškinti teisinę atsakomybę už neteisėtą farmacinę veiklą.
600. Nuo 2001 m. liepos 1 d. Narkotikų kontrolės valdyboje pradėjo veikti nemokama telefono linija, į kurią gali paskambinti bet kuris asmuo ir informuoti apie narkotikų problemas.
601. Vykdant narkotikų prevenciją, siekiama plačiau informuoti šiais klausimais visuomenę, ypač rūpinamasi vaikų ir jaunimo švietimu ir sveikata. Siekiant užkirsti kelią neteisėtam vaikų (moksleivių) psichiką veikiančių medžiagų vartojimui ir neteisėtai šių medžiagų apyvartai švietimo įstaigose, taip pat įgyvendinant Nacionalinę narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999–2003 metų programą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 437 patvirtinta Ankstyvo vaikų (moksleivių) psichiką veikiančių medžiagų vartojimo nustatymo tvarka, kuri reglamentuoja narkotinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo nustatymą ir vaiko (moksleivio) medicinos apžiūrą (testavimą). Nemažai mokyklų įkūrusios narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo prevencinio darbo grupes, į kurių veiklą įtraukti policijos komisariatų nepilnamečių reikalų inspektoriai, vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai, mokyklų socialiniai pedagogai, psichologai ir kitų suinteresuotų institucijų atstovai. Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999–2003 metų programos įgyvendinimo laikotarpiu iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto remiami nevyriausybinių organizacijų narkotikų ir kitų psichiką veikiančių medžiagų prevencijos ir narkomanų reabilitacijos projektai. Organizuojamos psichologinės-pedagoginės reabilitacijos stovyklos rizikos grupės vaikams ir jaunimui, nukentėjusiems nuo narkotinių medžiagų vartojimo, taip pat narkomanijos prevencijos renginiai po pamokų, rūpinamasi vaikų ir jaunimo laisvalaikio užimtumu. Siekiant mokyti ir perkvalifikuoti darbuotojus, dirbančius su rizikos grupių asmenimis ir jų šeimos nariais, organizuoti seminarai ir mokymas.
602. Vykdant narkotikų vartojimo prevenciją mokymo įstaigose, nuo 2000 metų rudens kiekvienai mokymo įstaigai paskirti viešosios ir kriminalinės policijos pareigūnai, atsakingi už teisės pažeidimų jose prevenciją. Mokymo įstaigose viešai paskelbti už šias įstaigas atsakingų policijos pareigūnų, vietos policijos komisariato ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pasitikėjimo telefonų numeriai. Nuolat organizuojami viešosios policijos pareigūnų susitikimai su savivaldybės švietimo, sveikatos priežiūros skyrių, mokymo įstaigų vadovais, pedagogais, juose aptariamos narkotikų plitimo ir vartojimo tarp moksleivių problemos, svarstoma, kuo policija galėtų pagelbėti užkirsti kelią narkotikų platinimui ir vartojimui mokymo įstaigose, numatomos konkrečios bendradarbiavimo priemonės. Mokymo įstaigų vadovams siūloma nemokama policijos pareigūnų pagalba užtikrinant viešąją tvarką mokyklose ir jų prieigose. Atsižvelgiant į teisės pažeidimų, susijusių su narkotikų platinimu ir vartojimu, būklę, taip pat mokymo įstaigų vadovybės pageidavimus, tikslinami policijos patrulių maršrutai, atkreipiant ypač didelį dėmesį į mokyklas ir jų prieigas.
603. Aktyviai ir rezultatyviai bendradarbiauja Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos AIDS centras, 2000 metais pasirašę bendradarbiavimo protokolą. 2001 metų kovo–gegužės mėnesiais policija ir Lietuvos AIDS centras Vilniuje ir Vilniaus apskrityje organizavo akciją „Nemokamas narkotinio apsvaigimo nustatymas“. Šios akcijos tikslas – suteikti galimybę policijos komisariatams nemokamai patikrinti sulaikytus ar įtariamus asmenis, ar jie vartoja narkotines medžiagas. Apie šią akciją paskelbta ir mokymo įstaigose, kad tėvai nemokamai galėtų patikrinti savo vaikus, ar jie vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas. Tėvai atnešė ištirti 99 vaikų šlapimo mėginius, iš jų 29 vaikų šlapimo tyrimo rezultatai teigiami.
604. Švietimo ir mokslo ministerija yra parengusi Narkomanijos pirminės prevencijos švietimo įstaigose strategiją, integruotą į šalies Narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės politikos strategiją.
605. Siekiama kelti administracijos, mokytojų, psichologų, socialinių pedagogų ir kitų darbuotojų kvalifikaciją narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo prevencijos klausimais.
606. Apskričių viršininkų ir savivaldybių administracijų švietimo padalinių vadovams pavesta sustiprinti pirminę prevenciją švietimo įstaigose, numatyti bendradarbiavimo su pedagoginėmis-psichologinėmis tarnybomis, policijos, sveikatos priežiūros, vaiko teisių apsaugos, verslo, religinėmis bendruomenėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis priemones, įtraukti į aktyvią prevencijos veiklą ir moksleivių tėvus, steigti konkurso būdu socialinių pedagogų etatus švietimo įstaigose.
607. Šalies švietimo įstaigos nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. yra parengusios priemones narkomanijos prevencijai organizuoti, o švietimo įstaigose, savivaldybių ir apskričių švietimo padaliniuose paskirti asmenys, atsakingi už narkomanijos prevencijos organizavimą.
608. Švietimo įstaigų vadovai įpareigoti informuoti vietos kriminalinę policiją apie žinomus narkotikų platinimo, vartojimo atvejus mokyklose ar šalia mokyklų esančiose teritorijose, prireikus sudaryti sąlygas įvesti sveikatos pamokas ar kursą, kuriuose daugiausia dėmesio būtų skiriama vaikų sveiko gyvenimo įgūdžių formavimui, psichologinio atsparumo didinimui, lytiškumo ugdymui, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, ŽIV/AIDS prevencijai.
609. Į aktyvią prevencijos veiklą įtraukiami patys moksleiviai, tam pasitelkiamos vaikų ir jaunimo organizacijos, savanoriai ir kiti partneriai. Moksleivių lyderiai mokomi organizuoti pirminės narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo prevencijos veiklą pagal principą „bendraamžiai–bendraamžiams“, supažindinami su pirminės narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo prevencijos ugdant gyvenimo įgūdžius, naudojant aktyvų darbą metodais. Rengiamos diskusijos, debatai, diskusijos-pokalbiai pradinių klasių moksleiviams, veikia diskusijų klubai, organizuojamos konferencijos vyresniųjų klasių moksleiviams, kuriami įvairūs projektai. Moksleiviai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose.
610. Vykdant prevencinę veiklą, bendradarbiaujama su įvairiomis institucijomis, aukštųjų mokyklų dėstytojais, psichologinės pagalbos, sveikatos, vaiko teises ginančiomis ir įgyvendinančiomis institucijomis, konfesinėmis bendruomenėmis.
611. Švietimo ir mokslo ministerija 2003 metais parengė Vaikų ir jaunimo socializacijos programos projektą. Programoje numatyta gerinti moksleivių užimtumą, plėtoti neformalų papildomąjį ugdymą, vykdyti narkotikų kontrolę ir narkomanijos prevenciją, skatinti demokratinį ir pilietinį ugdymą, įtraukti į šią veiklą nevyriausybines ir jaunimo organizacijas.
612. Pagal Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto 2001 metais organizuotą vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimą „Jaunimo balsai“ Lietuvoje daugiau vaikų nei Vakarų Europoje teigia turį draugų ar pažįstamų, kada nors bandžiusių tabako (70 procentų) ir alkoholio (63 procentai). Kas aštuntas Lietuvos vaikas yra bandęs pavojingesnių narkotinių medžiagų, tačiau įpratimas prie narkotikų Vakarų Europoje labiau paplitęs.
34 straipsnis. seksualinis išnaudojimas ir prievarta
613. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 308 straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už nepilnamečio įtraukimą į prostituciją, 307 straipsnio 3 dalis – už pelnymąsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos arba nepilnamečio asmens prostitucijos organizavimą ar vadovavimą jai, arba nepilnamečio asmens gabenimą jo sutikimu verstis prostitucija į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos, 162 straipsnis – už vaiko išnaudojimą pornografijai, o 309 straipsnis – už pornografinio turinio dalykų, kuriuose pavaizduotas vaikas, pagaminimą, įsigijimą arba platinimą, arba už šių dalykų demonstravimą ar reklamavimą.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149, 150 ir 151 straipsniai nustato baudžiamąją atsakomybę už nepilnamečio ir mažamečio asmens išžaginimą, seksualinį prievartavimą ir privertimą lytiškai santykiauti, 153 straipsnis – už mažamečio asmens tvirkinimą.
Visos minėtosios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatos apima nusikalstamas veikas, padarytas tiek mergaitėms, tiek berniukams.
614. Iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 120 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą su lytiškai nesubrendusiu asmeniu. 2002 metais užregistruoti ir perduoti teismui nagrinėti 4 tokie nusikaltimai (2001 metais – 6, iš jų 5 perduoti teismui, 2000 metais – 13, 12 perduota teismui). Baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta ir už vyro lytinį santykiavimą su vyru. 2002 metais užregistruoti 5 (vienas perduotas teismui) tokie nusikaltimai, padaryti nepilnamečio atžvilgiu (2001 metais – 11 (10 perduota teismui), 2000 metais – 6 (4 perduoti teismui). 2002 metais užregistruoti 67 (59 perduoti teismui) tvirkinamųjų veiksmų jaunesnio kaip 16 metų asmens atžvilgiu atvejai (2001 metais – 29 (27 perduoti teismui), 2000 metais – 36 (visi perduoti teismui). 2000–2002 metais nepilnamečio įtraukimo į prostituciją atvejų neužregistruota. 2002 metais užregistruotas ir perduotas teismui nagrinėti vienas nusikaltimas pagal galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 242 straipsnio 2 dalį „Vaikų iki 18 metų panaudojimas pornografiniams spausdintiems leidiniams, atvaizdams, videofilmams, kino filmams ar kitiems pornografinio pobūdžio daiktams gaminti arba šių daiktų pardavimas ar kitoks platinimas“.
615. Lietuva įsipareigojo ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų. Derinant šios konvencijos reikalavimus su Lietuvos nacionalinių teisės aktų reikalavimais, bus keičiamas ir pildomas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, pavyzdžiui, išplečiama baudžiamoji atsakomybė už pornografijos platinimą naudojant informacines sistemas, taip pat pildomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas.
616. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos, priskirtos viešosios informacijos kategorijai, kuri ribojama skelbti ir platinti, skelbimo ir platinimo tvarkos patvirtinimo projekte nustatyta, kad erotinio ir smurtinio pobūdžio spaudos leidiniams, filmams ir videofilmams platinti ar kitaip viešai skleisti draudžiama pasitelkti nepilnamečius.
617. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 62 patvirtinta Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2002–2004 metų programa, kuria siekiama šalinti prostitucijos priežastis ir sąlygas, griauti nusikalstamų grupių, susivienijimų, kurie verčiasi vaikų prievartos ir komercinio išnaudojimo organizavimu, tinklus, sukurti socialinės pagalbos sistemas, trukdančias įtraukti į prostituciją nepilnamečius. Pagal šią programą numatyta sukurti ir Lietuvos mokyklose įdiegti prevencinio švietimo programą, supažindinti jaunimą su prostitucijos verslo keliamais pavojais, ugdyti jam dorovines nuostatas. Numatyta plėsti konsultavimo paslaugų, teikiamų rizikos grupių vaikams ir jų tėvams, sistemą, parengti ir įgyvendinti priemones veikiančių pedagoginių ir psichologinių, socialinių, teisinių ir medicinos konsultacijų veiklai gerinti – teikti reikiamą pagalbą rizikos grupių vaikams ir jų tėvams. Visų tipų švietimo įstaigose rengiamos paskaitos apie pavojus, susijusius su prekyba žmonėmis ir prostitucija, ankstyvąjį lytinį gyvenimą, smurtą tarp paauglių, lytiškai plintančių ligų, alkoholio ir narkotikų žalą, taip pat pavojus, slypinčius viliojamuose pasiūlymuose greitai praturtėti Vakaruose.
35 straipsnis. vaikų grobimas, prekyba ir kontrabanda
618. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 156 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už vaiko pagrobimą arba sukeitimą, 157 straipsnis – už mažamečio vaiko pirkimą arba pardavimą, 147 straipsnis – už prekybą žmonėmis. Už pastarąsias 2 nusikalstamas veikas, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsniu, asmenys pagal šį kodeksą atsako neatsižvelgiant į jų pilietybę ir gyvenamąją vietą, nusikaltimo padarymo vietą, taip pat į tai, ar už padarytą veiką jie baudžiami pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus.
619. 2002 metais atskleistas ir perduotas teismui nagrinėti vienas prekybos žmonėmis atvejis, kai nusikaltimo auka tapo nepilnametis asmuo (2001 metais – 2, iš jų vienas perduotas teismui).
620. Lietuvos Respublikos Seimas 2003 metų balandžio mėnesį ratifikavo 2000 m. lapkričio 15 d. Palerme priimtą Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantį Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą.
621. Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2002–2004 metų programoje, be kita ko, užsibrėžta kompleksiškai šalinti prekybos žmonėmis (įskaitant nepilnamečius) priežastis ir sąlygas, sukurti prevencijos priemonių sistemą, užkertančią kelią prekybai žmonėmis, griauti nusikalstamų grupių, susivienijimų, kurie verčiasi prekybos žmonėmis organizavimu, tinklus, vienyti valstybės ir visuomenės pastangas užkardyti prekybą žmonėmis, plėsti tarptautinį bendradarbiavimą užkertant kelią prekybai žmonėmis. Įgyvendinant šią programą, 2002 metais paskelbtas atviras konkursas ir paremti 5 vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų projektai, skirti priverstinės prostitucijos aukų socialinei pagalbai ir reintegracijai į visuomenę. 2002 metais įgyvendinant minėtąją programą, vykdytos 2 informacinės kampanijos – Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro kampanija prieš prekybą moterimis ir Šiaurės Baltijos valstybių informacinė kampanija prieš prekybą moterimis. Surengti 5 teminiai seminarai švietimo, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojams Vilniuje, Klaipėdoje, Utenoje, Kaune, Panevėžyje.
622. Siekdama plačiau aiškinti prostitucijos ir prekybos žmonėmis problemas ambasadų ir konsulatų darbuotojams, informuoti asmenis apie seksualinio išnaudojimo pavojų, telkti nevyriausybines organizacijas, galinčias suteikti reikiamą pagalbą, ir panašiai, Užsienio reikalų ministerija parengė nevyriausybinių organizacijų ir centrų, galinčių suteikti pagalbą prostitucijos aukoms užsienio valstybėse, sąrašą, kuriame nurodyta daugiau nei 500 nevyriausybinių organizacijų ir centrų, į kuriuos gali kreiptis prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukos užsienio valstybėse. Taip pat parengtos metodinės rekomendacijos Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų užsienio valstybėse pareigūnams.
36 straipsnis. kitos išnaudojimo formos
623. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už karo, ginkluoto tarptautinio konflikto, okupacijos ar aneksijos metu vaikų iki 18 metų verbavimą į ginkluotąsias pajėgas arba panaudojimą karo operacijoje (Ataskaitos 525 punktas), 159 straipsnis – už vaiko įtraukimą į nusikalstamą veiką.
624. Iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 241 straipsnio 1 dalis numatė baudžiamąją atsakomybę už nepilnamečio įtraukimą į nusikalstamą veiklą, azartinius lošimus ar elgetavimą. 2002 metais atskleistas 301 toks nusikaltimas (2001 metais – 367, 2000 metais – 302).
30 straipsnis
625. Etninėms, religinėms ar kalbinėms mažumoms priklausančių vaikų teisės laiduojamos Lietuvos teisės aktuose, kurių dalis aptarta Įžanginėje Lietuvos ataskaitoje apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimą.
626. Siekiant užtikrinti lygias visų vaikų teises, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 30 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui ir užsieniečiui, turinčiam teisę gyventi ar laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, garantuojamas mokymas valstybine lietuvių kalba ir valstybinės lietuvių kalbos mokymas. Mokyklose, kuriose įteisintas mokymas tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kultūros puoselėjimas, ugdymo procesas vykdomas arba kai kurių dalykų mokoma tautinės mažumos kalba. Valstybinės, savivaldybės ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo lavinimo mokyklos sudaro sąlygas tautinėms mažumoms priklausantiems moksleiviams papildomai mokytis gimtosios kalbos, jeigu yra realus poreikis, tos kalbos specialistas ir ugdymo procesas vykdomas kita mokomąja kalba. Tautinei mažumai priklausantis asmuo gimtosios kalbos gali mokytis neformaliojo švietimo programas vykdančioje mokykloje arba pas kitą švietimo teikėją.
627. Tautinių mažumų ugdymosi poreikių tenkinimo galimybes apibrėžia švietimo ir mokslo ministro 2002 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 56 patvirtintos Tautinių mažumų švietimo nuostatos. Šios nuostatos apibrėžia Lietuvos tautinėms mažumoms priklausančių asmenų iki 18 metų švietimo principus. Tautinių mažumų švietimo nuostatos įgyvendintos Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, mokyklų finansavimo nuostatuose ir metodikose, skiriant papildomas lėšas moksleivio krepšelyje (ugdymo procesui organizuoti, vadovėliams įsigyti), bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo planuose, skiriant papildomas valandas gimtosios ir lietuvių kalbos mokymui, aprūpinimo vadovėliais ir kitomis mokymo priemonėmis tvarkoje, skiriant daugiau lėšų vadovėliams tautinės mažumos kalba įsigyti, dvikalbio ugdymo įgyvendinimo programoje, bendrojo lavinimo mokyklos egzaminų gairėse, kurios suteikia teisę laikyti gimtosios kalbos egzaminus, bendruosiuose sekmadieninių mokyklų nuostatuose. Ugdymo skirtingomis mokomosiomis kalbomis įstaigų įvairovė ir skaičius rodo tautinių mažumų ryžtą išsaugoti tradiciškai susiklosčiusią sistemą. Nuo 1995–1996 metų iki 2001–2002 metų padaugėjo mokyklų lenkų mokomąja kalba (+19) ir labai sumažėjo mokyklų rusų mokomąja kalba (–20). Per tą patį laiką labai sumažėjo (–23) mišrių mokyklų (keliomis mokomosiomis kalbomis), jose ir toliau mažėja klasių ir moksleivių. Lietuvoje veikia ir viena baltarusių, viena žydų ir viena vokiečių mokykla, kuriose skiriama itin daug dėmesio tautiniam tapatumui, ypač popamokinėje veikloje.
628. Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 31 straipsnį tikybos, kaip dorinio ugdymo dalyko, mokymas yra pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo dalis. Tėvų (globėjų) pageidavimu jų vaikams tikybos mokymas gali būti įterptas į ikimokyklinio ugdymo programas. Kitose mokyklose gali būti vykdomas religinis neformalusis švietimas ir savišvieta. Mokantis pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas, mokykloje tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką kaip vieną iš dorinio ugdymo dalykų moksleivis privalo pasirinkti pats arba jam parinkti tėvai. 2000–2001 metais tikybos mokėsi 324765 moksleiviai (iš viso mokyklose mokėsi 586294 moksleiviai).
629. Mokykla, negalinti užtikrinti mokinių ar jų tėvų pageidaujamos tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybos mokymo, įskaito mokiniui tikybos mokymąsi sekmadieninėje mokykloje ar kitoje tikybos mokymo grupėje.
630. Profesinėse mokyklose sudaromos sąlygos tautinių mažumų vaikams mokytis gimtąja kalba, kuri gali būti kaip atskiras mokomasis dalykas. Tai numatyta Tautinių mažumų švietimo nuostatose. Rengiamas projektas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, kuriame numatyta, kad moksleiviams, kurie baigia profesinės mokyklos II pakopos grupes ne lietuvių mokomąja kalba, valstybinės kalbos mokėjimas prilyginamas antrajai kategorijai.
632. Lietuvoje veikiančios sekmadieninės mokyklos skirtos tautinių mažumų vaikų saviraiškos, socializacijos, tautinių mažumų tapatumo išsaugojimo poreikiams tenkinti. Lietuvoje yra apie 40 tautinių mažumų mokyklų, tačiau ne visos jos registruotos.
633. Toliau įgyvendinant Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programą, organizuojamas nemokamas romų vaikų, lankančių priešmokyklines klases, maitinimas. 2002 metais 31 tūkst. litų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto skirta Vilniaus miesto savivaldybei, kuri atsakinga už romų vaikų, lankančių priešmokyklines klases, nemokamo maitinimo organizavimą. Darbo rinkos mokymo tarnyba parengė darbo rinkos mokymo programas, skirtas romams, kurios suteikia pirmojo lygio profesinę kvalifikaciją ar teisę atlikti tam tikrus darbus.
Plačiau romų vaikų integracija į Lietuvos visuomenę aptarta Konvencijos 2 straipsnio komentare.
634. Švietimo ir mokslo ministerija, vykdydama 1977 m. liepos 25 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvą dėl darbuotojų migrantų vaikų mokymo (ES direktyva 77/486/EEC), 2002–2003 metais kartu su Olandijos SARDES agentūra įgyvendino projektą, kuriuo siekta sukurti darbuotojų migrantų vaikų ugdymo ir kultūrinio švietimo Lietuvoje teisinį ir institucinį pagrindą. Vykdant šį projektą, parengtas švietimo ir mokslo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymas „Dėl užsieniečių, atvykusių dirbti arba gyventi į Lietuvos Respubliką, vaikų ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose įgyvendinimo“, parengtos ir išleistos 3 knygos bendru pavadinimu „Mano ir Tavo šalis Lietuva“ – lietuvių kalbos mokymo, sociakultūrinio ir pilietinio ugdymo vadovėliai 12–16 metų vaikams, atvykusiems į Lietuvą iš užsienio ir besimokantiems bendrojo lavinimo mokyklų VII–IX klasėse, taip pat mokytojo knyga.
635. Kultūros ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Rusijos Federacijos, Baltarusijos Respublikos kultūros ministerijų bei Ukrainos kultūros ir meno ministerijos pasirašytais kultūrinio bendradarbiavimo susitarimais, tarpininkauja Lietuvos Respublikos ambasadose Maskvoje, Minske, Kijeve ir Lietuvos Respublikos generaliniuose konsulatuose Sankt Peterburge (Rusija) ir Gardine (Baltarusija), kad įvažiavimo į Lietuvos Respubliką vizos be žyminio mokesčio būtų išduodamos (pagal galimybes) šių valstybių pavieniams kultūros darbuotojams, artistams, kino ir teatro darbuotojams, meno kolektyvams, taip pat vaikams, vykstantiems į Lietuvą su meno vadovais (vaikų teatrų kolektyvai, folkloriniai ansambliai ir panašiai).
636. Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto 2001 metais organizuotas vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimas „Jaunimo balsai“, nagrinėjantis vaikų nuomonę apie tai, kaip elgiamasi su vaikais iš įvairių socialinių grupių (neįgaliaisiais, kitų tikėjimų, kitų etninių grupių, neturtingų šeimų vaikais), rodo, kad Lietuvos vaikų nuostatos šiais klausimais teigiamesnės nei Vakarų Europoje gyvenančių vaikų:
| Vaikų nuomonė |
Lietuva (procentais) |
Vakarų Europa (procentais) |
| ELGIAMASI tinkamai |
|
|
| Neįgalūs vaikai |
37 |
37 |
| Kitų tikėjimų vaikai |
41 |
43 |
| Kitų etninių grupių vaikai |
42 |
36 |
| Vaikai iš neturtingų šeimų |
28 |
32 |
| ELGIAMASI NETinkamAI |
|
|
| Neįgalūs vaikai |
45 |
46 |
| Kitų tikėjimų vaikai |
27 |
36 |
| Kitų etninių grupių vaikai |
29 |
44 |
| Vaikai iš neturtingų šeimų |
63 |
49 |
______________
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos
įgyvendinimo ataskaitos
PRIEDAS
1 lentelė. VAIKŲ SKAIČIUS pagal amžių
| Amžius, metais |
1990 metai |
1996 metai |
2001 metai |
2002 metai |
2003 metai |
| Iš viso 0–17 metų vaikų, tūkstančiais |
996,7 |
934,3 |
852,8 |
828,4 |
802,3 |
| Iš jų: |
|
|
|
|
|
| 0–2 |
171,3 |
128,3 |
106,1 |
101 |
94,9 |
| 3–6 |
237,6 |
213,6 |
156,3 |
151,5 |
147,1 |
| 7–9 |
161,5 |
169 |
150,6 |
138,4 |
126,5 |
| 10–14 |
263,2 |
271,4 |
273,5 |
268,8 |
264,4 |
| 15–17 |
163,1 |
152 |
166,2 |
168,7 |
169,3 |
| Palyginti su bendru gyventojų skaičiumi, procentais |
27 |
25,8 |
24,5 |
23,8 |
23,2 |
| Iš jų: |
|
|
|
|
|
| 0–2 |
4,6 |
3,5 |
3 |
2,9 |
2,7 |
| 3–6 |
6,4 |
5,9 |
4,5 |
4,4 |
4,2 |
| 7–9 |
4,4 |
4,7 |
4,3 |
4 |
3,7 |
| 10–14 |
7,1 |
7,5 |
7,8 |
7,7 |
7,6 |
| 15–17 |
4,4 |
4,2 |
4,8 |
4,9 |
4,9 |
(Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys)
2 lentelė. Vaikai pagal lytį ir amžių (2003 m. sausio 1 d. duomenys)
|
|
Iš viso |
Mieste |
Kaime |
||||||
| Amžius, metais |
abiejų lyčių |
berniu-kai |
mergai-tės |
abiejų lyčių |
berniu-kai |
mergai-tės |
abiejų lyčių |
berniu-kai |
mergai-tės |
| Iš viso 0–17 metų vaikų |
802292 |
410517 |
391775 |
514573 |
262692 |
251881 |
287719 |
147825 |
139894 |
| 0 |
29813 |
15379 |
14434 |
18588 |
9566 |
9022 |
11225 |
5813 |
5412 |
| 1 |
31301 |
15978 |
15323 |
19534 |
9945 |
9589 |
11767 |
6033 |
5734 |
| 2 |
33755 |
17478 |
16277 |
21679 |
11250 |
10429 |
12076 |
6228 |
5848 |
| 3 |
35849 |
18451 |
17398 |
23054 |
11762 |
11292 |
12795 |
6689 |
6106 |
| 4 |
36254 |
18786 |
17468 |
23349 |
12076 |
11273 |
12905 |
6710 |
6195 |
| 5 |
36918 |
18999 |
17919 |
23935 |
12410 |
11525 |
12983 |
6589 |
6394 |
| 6 |
38092 |
19429 |
18663 |
24495 |
12509 |
11986 |
13597 |
6920 |
6677 |
| 7 |
40019 |
20515 |
19504 |
25848 |
13299 |
12549 |
14171 |
7216 |
6955 |
| 8 |
40954 |
20912 |
20042 |
25967 |
13279 |
12688 |
14987 |
7633 |
7354 |
| 9 |
45571 |
23452 |
22119 |
29108 |
14903 |
14205 |
16463 |
8549 |
7914 |
| 10 |
51726 |
26372 |
25354 |
32667 |
16629 |
16038 |
19059 |
9743 |
9316 |
| 11 |
53004 |
27178 |
25826 |
33626 |
17193 |
16433 |
19378 |
9985 |
9393 |
| 12 |
53638 |
27380 |
26258 |
34340 |
17559 |
16781 |
19298 |
9821 |
9477 |
| 13 |
52548 |
26928 |
25620 |
33417 |
16991 |
16426 |
19131 |
9937 |
9194 |
| 14 |
53523 |
27275 |
26248 |
34457 |
17431 |
17026 |
19066 |
9844 |
9222 |
| 15 |
55833 |
28336 |
27497 |
35978 |
18230 |
17748 |
19855 |
10106 |
9749 |
| 16 |
57381 |
29433 |
27948 |
37509 |
19137 |
18372 |
19872 |
10296 |
9576 |
| 17 |
56113 |
28236 |
27877 |
37022 |
18523 |
18499 |
19091 |
9713 |
9378 |
(Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys)
3 lentelė. Vaikų skaičius pagal amžių apskrityse 2003 metų pradžioje
| Apskrities ir savivaldybės pavadinimas |
Iš viso |
Amžiaus grupės, metais |
||||
| 0–6 |
7–9 |
10–13 |
14–15 |
16–17 |
||
| Iš viso |
802292 |
241982 |
126544 |
210916 |
109356 |
113494 |
| Alytaus apskritis |
44197 |
13044 |
7162 |
11906 |
5893 |
6192 |
| Alytaus miesto savivaldybė |
17778 |
5506 |
2879 |
4694 |
2241 |
2458 |
| Druskininkų savivaldybė |
5898 |
1492 |
1019 |
1649 |
860 |
878 |
| Alytaus rajono savivaldybė |
7242 |
2133 |
1138 |
1933 |
1015 |
1023 |
| Lazdijų rajono savivaldybė |
6326 |
1880 |
1008 |
1707 |
861 |
870 |
| Varėnos rajono savivaldybė |
6953 |
2033 |
1118 |
1923 |
916 |
963 |
| Kauno apskritis |
155659 |
48923 |
25212 |
39633 |
20260 |
21631 |
| Kauno miesto savivaldybė |
77091 |
24614 |
12735 |
19165 |
9907 |
10670 |
| Birštono savivaldybė |
1248 |
287 |
238 |
354 |
168 |
201 |
| Jonavos rajono savivaldybė |
13234 |
4352 |
2015 |
3299 |
1719 |
1849 |
| Kaišiadorių rajono savivaldybė |
8596 |
2706 |
1388 |
2222 |
1124 |
1156 |
| Kauno rajono savivaldybė |
20589 |
6264 |
3302 |
5423 |
2680 |
2920 |
| Kėdainių rajono savivaldybė |
15804 |
4915 |
2438 |
4144 |
2097 |
2210 |
| Prienų rajono savivaldybė |
8383 |
2512 |
1349 |
2215 |
1116 |
1191 |
| Raseinių rajono savivaldybė |
10714 |
3273 |
1747 |
2811 |
1449 |
1434 |
| Klaipėdos apskritis |
90639 |
26797 |
13886 |
24356 |
12595 |
13005 |
| Klaipėdos miesto savivaldybė |
39984 |
11751 |
5903 |
10675 |
5747 |
5908 |
| Neringos savivaldybė |
586 |
168 |
100 |
160 |
71 |
87 |
| Palangos miesto savivaldybė |
4007 |
1069 |
643 |
1084 |
612 |
599 |
| Klaipėdos rajono savivaldybė |
12082 |
3648 |
1903 |
3192 |
1595 |
1744 |
| Kretingos rajono savivaldybė |
11729 |
3565 |
1918 |
3187 |
1517 |
1542 |
| Skuodo rajono savivaldybė |
6931 |
2019 |
1098 |
1910 |
943 |
961 |
| Šilutės rajono savivaldybė |
15320 |
4577 |
2321 |
4148 |
2110 |
2164 |
| Marijampolės apskritis |
48162 |
14966 |
7765 |
12438 |
6428 |
6565 |
| Marijampolės savivaldybė |
17788 |
5421 |
2799 |
4657 |
2416 |
2495 |
| Kalvarijos savivaldybė |
3653 |
1127 |
651 |
952 |
457 |
466 |
| Kazlų Rūdos savivaldybė |
3688 |
1128 |
600 |
961 |
502 |
497 |
| Šakių rajono savivaldybė |
9891 |
3114 |
1639 |
2544 |
1276 |
1318 |
| Vilkaviškio rajono savivaldybė |
13142 |
4176 |
2076 |
3324 |
1777 |
1789 |
| Panevėžio apskritis |
70447 |
20929 |
11192 |
18908 |
9756 |
9662 |
| Panevėžio miesto savivaldybė |
27030 |
7896 |
4257 |
7154 |
3838 |
3885 |
| Biržų rajono savivaldybė |
8369 |
2574 |
1391 |
2208 |
1104 |
1092 |
| Kupiškio rajono savivaldybė |
5918 |
1738 |
961 |
1608 |
815 |
796 |
| Panevėžio rajono savivaldybė |
10843 |
3289 |
1658 |
2973 |
1477 |
1446 |
| Pasvalio rajono savivaldybė |
8879 |
2721 |
1474 |
2392 |
1194 |
1098 |
| Rokiškio rajono savivaldybė |
9408 |
2711 |
1451 |
2573 |
1328 |
1345 |
| Šiaulių apskritis |
89238 |
26318 |
14222 |
23950 |
12087 |
12661 |
| Šiaulių miesto savivaldybė |
29514 |
8566 |
4649 |
7927 |
4076 |
4296 |
| Akmenės rajono savivaldybė |
7761 |
2260 |
1282 |
2115 |
1009 |
1095 |
| Joniškio rajono savivaldybė |
8211 |
2417 |
1329 |
2186 |
1112 |
1167 |
| Kelmės rajono savivaldybė |
10078 |
2991 |
1577 |
2738 |
1337 |
1435 |
| Pakruojo rajono savivaldybė |
7424 |
2267 |
1224 |
1914 |
973 |
1046 |
| Radviliškio rajono savivaldybė |
12895 |
3888 |
2009 |
3415 |
1770 |
1813 |
| Šiaulių rajono savivaldybė |
13355 |
3929 |
2152 |
3655 |
1810 |
1809 |
| Tauragės apskritis |
35183 |
10306 |
5803 |
9430 |
4763 |
4881 |
| Jurbarko rajono savivaldybė |
9149 |
2671 |
1503 |
2429 |
1223 |
1323 |
| Pagėgių savivaldybė |
3408 |
1067 |
531 |
881 |
433 |
496 |
| Šilalės rajono savivaldybė |
9156 |
2760 |
1557 |
2467 |
1200 |
1172 |
| Tauragės rajono savivaldybė |
13470 |
3808 |
2212 |
3653 |
1907 |
1890 |
| Telšių apskritis |
47775 |
14171 |
7835 |
12963 |
6308 |
6498 |
| Mažeikių rajono savivaldybė |
17894 |
5473 |
2902 |
4762 |
2318 |
2439 |
| Plungės rajono savivaldybė |
12158 |
3543 |
2033 |
3382 |
1609 |
1591 |
| Rietavo savivaldybė |
2901 |
803 |
429 |
864 |
395 |
410 |
| Telšių rajono savivaldybė |
14822 |
4352 |
2471 |
3955 |
1986 |
2058 |
| Utenos apskritis |
40639 |
11223 |
6181 |
10826 |
6156 |
6253 |
| Visagino savivaldybė |
6579 |
1501 |
791 |
1630 |
1268 |
1389 |
| Anykščių rajono savivaldybė |
7687 |
2154 |
1214 |
2109 |
1151 |
1059 |
| Ignalinos rajono savivaldybė |
4638 |
1326 |
746 |
1217 |
656 |
693 |
| Molėtų rajono savivaldybė |
5492 |
1628 |
909 |
1468 |
753 |
734 |
| Utenos rajono savivaldybė |
11066 |
3127 |
1751 |
3001 |
1573 |
1614 |
| Zarasų rajono savivaldybė |
5177 |
1487 |
770 |
1401 |
755 |
764 |
| Vilniaus apskritis |
180353 |
55305 |
27286 |
46506 |
25110 |
26146 |
| Vilniaus miesto savivaldybė |
111023 |
34669 |
16764 |
28203 |
15167 |
16220 |
| Elektrėnų savivaldybė |
6748 |
1921 |
949 |
1828 |
1005 |
1045 |
| Šalčininkų rajono savivaldybė |
9578 |
2889 |
1498 |
2537 |
1349 |
1305 |
| Širvintų rajono savivaldybė |
4728 |
1332 |
675 |
1286 |
710 |
725 |
| Švenčionių rajono savivaldybė |
7078 |
2062 |
1092 |
1794 |
1065 |
1065 |
| Trakų rajono savivaldybė |
8819 |
2669 |
1401 |
2297 |
1239 |
1213 |
| Ukmergės rajono savivaldybė |
10712 |
3046 |
1684 |
2881 |
1575 |
1526 |
| Vilniaus rajono savivaldybė |
21667 |
6717 |
3223 |
5680 |
3000 |
3047 |
4 lentelė. VAIKAI PAGAL TAUTYBĘ*
(Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų 2001 metų visuotinio surašymo duomenys)
| Tautybė |
Iš viso |
Mieste |
Kaime |
| Iš viso |
845831 |
547351 |
298480 |
| lietuviai |
739928 |
470488 |
269440 |
| lenkai |
49095 |
27515 |
21580 |
| rusai |
34130 |
30176 |
3954 |
| baltarusiai |
3914 |
3365 |
549 |
| ukrainiečiai |
1863 |
1614 |
249 |
| kiti |
4152 |
3331 |
821 |
| nenurodė |
12749 |
10862 |
1887 |
| Palyginti su bendru vaikų skaičiumi, procentais |
|
|
|
| Iš viso |
100 |
100 |
100 |
| lietuviai |
87,5 |
86 |
90,3 |
| lenkai |
5,8 |
5 |
7,2 |
| rusai |
4 |
5,5 |
1,3 |
| baltarusiai |
0,5 |
0,6 |
0,2 |
| ukrainiečiai |
0,2 |
0,3 |
0,1 |
| kiti |
0,5 |
0,6 |
0,3 |
| nenurodė |
1,5 |
2 |
0,6 |
________________
*Duomenis apie vaikų tautybę surašymo metu pateikė tėvai. Svarbesne buvo laikoma motinos nuomonė.
(Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys)
5 lentelė. Naujagimiai
|
|
1995 metai |
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
| Iš viso naujagimių |
41195 |
34149 |
31546 |
30014 |
| Iš jų: |
|
|
|
|
| berniukai |
21171 |
17682 |
16139 |
15490 |
| mergaitės |
20024 |
16467 |
15407 |
14524 |
6 lentelė. Naujagimiai pagal gimimo eiliškumą
|
|
Naujagimių skaičius |
|||
| 1995 metai |
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
|
| Iš viso naujagimių |
41195 |
34149 |
31546 |
30014 |
| Iš jų gimė: |
|
|
|
|
| pirmieji |
20663 |
15981 |
14870 |
14635 |
| antrieji |
14260 |
11660 |
10782 |
10124 |
| tretieji |
4005 |
4000 |
3503 |
3119 |
| ketvirtieji ir paskesni |
2249 |
2495 |
2380 |
2130 |
| nežinoma, kelinti |
18 |
13 |
11 |
6 |
| Iš viso naujagimių, procentais |
100 |
100 |
100 |
100 |
| Iš jų gimė: |
|
|
|
|
| pirmieji |
50,2 |
46,8 |
47,1 |
48,8 |
| antrieji |
34,6 |
34,2 |
34,2 |
33,7 |
| tretieji |
9,7 |
11,7 |
11,1 |
10,4 |
| ketvirtieji ir paskesni |
5,5 |
7,3 |
7,5 |
7,1 |
| nežinoma, kelinti |
– |
– |
– |
– |
7 lentelė. GIMSTAMUMO RODIKLIAI
| Metai |
Naujagimių skaičius 1000 atitinkamo amžiaus moterų |
Suminis gimstamumo rodiklis |
|||||||
| 15–17 |
18–19 |
20–24 |
25–29 |
30–34 |
35–39 |
40+ |
15–49 |
||
| Iš viso |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 1995 |
16,6 |
77,2 |
120,2 |
87,9 |
41,6 |
15,9 |
1,9 |
45,6 |
1,55 |
| 2000 |
9,1 |
50,6 |
96,2 |
85,1 |
47,6 |
19 |
2,2 |
38,6 |
1,39 |
| 2001 |
8,5 |
41,8 |
85,2 |
83,8 |
45,1 |
19 |
2,2 |
35,7 |
1,3 |
| 2002 |
8,5 |
39,9 |
79,8 |
80,1 |
44,8 |
17 |
2,1 |
33,8 |
1,24 |
| Mieste |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 1995 |
13,4 |
64,1 |
105,8 |
81,6 |
38,3 |
13,8 |
1,4 |
39,9 |
1,38 |
| 2000 |
7,1 |
36 |
75 |
76 |
43,3 |
16,5 |
1,7 |
32,6 |
1,16 |
| 2001 |
6,7 |
31 |
66,7 |
74,3 |
42 |
17 |
1,8 |
30,6 |
1,1 |
| 2002 |
6,3 |
30,7 |
62,8 |
71,9 |
41,1 |
14,9 |
1,7 |
29,1 |
1,05 |
| Kaime |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 1995 |
24,2 |
109,1 |
156,3 |
104,1 |
51,5 |
22,5 |
3,3 |
61,7 |
2 |
| 2000 |
13,5 |
92,6 |
158,4 |
110,3 |
58,5 |
25,8 |
3,6 |
54,9 |
2,03 |
| 2001 |
12,3 |
69,7 |
140,7 |
110,5 |
53 |
24,3 |
3,3 |
49 |
1,85 |
| 2002 |
12,8 |
60,3 |
130 |
103,8 |
54,6 |
22,7 |
3,2 |
46 |
1,75 |
8 lentelė. Nesantuokiniai vaikai
|
|
Naujagimių skaičius |
|||
| 1995 metai |
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
|
| Iš viso naujagimių |
41195 |
34149 |
31546 |
30014 |
| Įregistruota nesantuokinių vaikų |
5253 |
7713 |
8006 |
8386 |
| Iš jų pagal: |
|
|
|
|
| motinos pareiškimą |
3250 |
5387 |
5332 |
5484 |
| abiejų tėvų pareiškimą |
2003 |
2309 |
2635 |
2869 |
| globėjų pareiškimą |
– |
17 |
34 |
29 |
| Mieste |
26597 |
21008 |
19672 |
18697 |
| Įregistruota nesantuokinių vaikų |
3211 |
4350 |
4588 |
4761 |
| Iš jų pagal: |
|
|
|
|
| motinos pareiškimą |
1966 |
2919 |
2984 |
3031 |
| abiejų tėvų pareiškimą |
1245 |
1418 |
1571 |
1702 |
| globėjų pareiškimą |
– |
13 |
31 |
24 |
| Kaime |
14598 |
13141 |
11874 |
11317 |
| Įregistruota nesantuokinių vaikų |
2042 |
3363 |
3418 |
3625 |
| Iš jų pagal: |
|
|
|
|
| motinos pareiškimą |
1284 |
2468 |
2348 |
2453 |
| abiejų tėvų pareiškimą |
758 |
891 |
1064 |
1167 |
| globėjų pareiškimą |
– |
4 |
3 |
5 |
| Palyginti su bendru naujagimių skaičiumi, procentais |
|
|
|
|
| Iš viso naujagimių |
100 |
100 |
100 |
100 |
| Įregistruota nesantuokinių vaikų |
12,8 |
22,6 |
25,4 |
27,9 |
| Iš jų pagal: |
|
|
|
|
| motinos pareiškimą |
7,9 |
15,8 |
16,9 |
18,3 |
| abiejų tėvų pareiškimą |
4,9 |
6,8 |
8,4 |
9,6 |
| globėjų pareiškimą |
– |
– |
0,1 |
0,1 |
| Mieste |
100 |
100 |
100 |
100 |
| Įregistruota nesantuokinių vaikų |
12,1 |
20,7 |
23,3 |
25,5 |
| Iš jų pagal: |
|
|
|
|
| motinos pareiškimą |
7,4 |
13,9 |
15,2 |
16,2 |
| abiejų tėvų pareiškimą |
4,7 |
6,7 |
8 |
9,1 |
| globėjų pareiškimą |
– |
0,1 |
0,2 |
0,1 |
| Kaime |
100 |
100 |
100 |
100 |
| Įregistruota nesantuokinių vaikų |
14 |
25,6 |
28,8 |
32 |
| Iš jų pagal: |
|
|
|
|
| motinos pareiškimą |
8,8 |
18,8 |
19,8 |
21,7 |
| abiejų tėvų pareiškimą |
5,2 |
6,8 |
9 |
10,3 |
| globėjų pareiškimą |
– |
– |
– |
– |
9 lentelė. Nesantuokiniai vaikai pagal motinos amžių
| Motinos amžius, metais |
Nesantuokinių vaikų skaičius* |
|||
| 1995 metai |
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
|
| Iš viso naujagimių, kai gimdyvė: |
5253 |
7713 |
8006 |
8386 |
| 15 metų ar jaunesnė |
74 |
36 |
39 |
49 |
| 16–17 |
384 |
416 |
438 |
477 |
| 18–19 |
718 |
1002 |
970 |
1078 |
| 20–24 |
1616 |
2523 |
2668 |
2802 |
| 25–29 |
1100 |
1691 |
1766 |
1843 |
| 30–39 |
1236 |
1846 |
1921 |
1933 |
| 40 metų ar vyresnė |
111 |
196 |
194 |
196 |
| Nesantuokinių vaikų dalis, palyginti su bendru naujagimių skaičiumi (procentais) |
12,8 |
22,6 |
25,4 |
27,9 |
| Iš jų, kai gimdyvė: |
|
|
|
|
| 15 metų ar jaunesnė |
61,2 |
81,8 |
78 |
92,5 |
| 16–17 |
34,3 |
61,8 |
68,1 |
73,3 |
| 18–19 |
18,5 |
40,6 |
46,3 |
51,6 |
| 20–24 |
10,2 |
22,5 |
26,9 |
29,8 |
| 25–29 |
9,5 |
16,3 |
17,8 |
19,8 |
| 30–39 |
15 |
21,1 |
23,2 |
24,4 |
| 40 metų ar vyresnė |
24,8 |
31,9 |
30,7 |
32,2 |
10 lentelė. Ankstyvos santuokos
| Amžius, metais |
1995 metai |
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
| Merginos, iš viso |
1145 |
349 |
274* |
191* |
| 14 |
9 |
1 |
1 |
– |
| 15 |
80 |
19 |
13 |
6 |
| 16 |
302 |
98 |
65 |
53 |
| 17 |
754 |
231 |
194 |
131 |
| Vaikinai, iš viso |
159 |
25 |
21 |
12 |
| 14 |
– |
– |
– |
– |
| 15 |
3 |
– |
– |
– |
| 16 |
30 |
1 |
2 |
4 |
| 17 |
126 |
24 |
19 |
8 |
11 lentelė. IŠTUOKOS PAGAL BENDRŲ NEPILNAMEČIŲ VAIKŲ SKAIČIŲ
| Metai |
Ištuokos |
Vaikų skaičius, tūkstančiais |
||
| iš viso ištuokų, tūkstančiais |
iš jų ištuokos, kai turėta bendrų vaikų |
|||
| tūkstančiais |
procentais |
|||
| 1995 |
10,2 |
7,3 |
71 |
11 |
| 2000 |
10,9 |
7,5 |
69 |
11,2 |
| 2001 |
11 |
7,4 |
67 |
10,8 |
| 2002 |
10,6 |
7,3 |
69 |
10,4 |
12 lentelė. Duomenys apie šeimas, kurių vaikams 2002 metais buvo nustatyta globa (rūpyba)
| Vaikus augino |
Šeimų skaičius |
Vaikų skaičius |
Bendro vaikų skaičiaus procentais |
| Abu tėvai |
397 |
681 |
22,7 |
| Vienas iš tėvų |
1271 |
1878 |
62,5 |
| Iš jų: |
|
|
|
| našlys (-ė) |
248 |
418 |
13,9 |
| išsituokęs (-usi) |
306 |
444 |
14,8 |
| vienas iš sugyventinių |
94 |
149 |
5 |
| viena (vieniša) motina, kai nėra duomenų apie tėvą |
623 |
867 |
28,9 |
| Vaiko senelis ar senelė |
190 |
256 |
8,5 |
| Vaiko teta, dėdė |
50 |
71 |
2,4 |
| Vaiko brolis, sesuo |
32 |
38 |
1,3 |
| Kiti asmenys |
55 |
66 |
2,2 |
| Iš viso likusių be tėvų globos vaikų |
1995 |
3003* |
100 |
13 lentelė. Duomenys apie šeimas, kurių vaikams 2001 metais buvo nustatyta globa (rūpyba)
| Vaikus augino |
Šeimų skaičius |
Vaikų skaičius |
Bendro vaikų skaičiaus procentais |
| Abu tėvai |
377 |
636 |
22,2 |
| Išsituokusi motina |
244 |
360 |
12,6 |
| Išsituokęs tėvas |
49 |
77 |
2,7 |
| Vienas iš tėvų ir patėvis (pamotė) |
82 |
120 |
4,2 |
| Vienas iš tėvų ir sugyventinis (-ė) |
183 |
301 |
10,5 |
| Vieniša motina |
486 |
649 |
22,7 |
| Našlys tėvas |
90 |
131 |
4,6 |
| Našlė motina |
131 |
200 |
7 |
| Patėvis |
2 |
2 |
0,07 |
| Pamotė |
1 |
1 |
0,03 |
| Vaiko broliai, seserys |
31 |
38 |
1,3 |
| Seneliai (senelis arba senelė) |
160 |
193 |
6,7 |
| Kiti asmenys |
114 |
155 |
5,4 |
| Iš viso vaikų, netekusių tėvų globos |
1950 |
2863 |
100 |
14 lentelė. Likusių be tėvų globos vaikų skaičius 2002 metais pagal globos (rūpybos) nustatymo pagrindus
| Globos netekimo priežastys |
Vaikų skaičius |
Bendro likusių be tėvų globos vaikų skaičiaus procentais |
| Iš viso |
3003 |
100 |
| Abu tėvai arba vienintelis iš tėvų yra mirę |
267 |
8,9 |
| Tėvystės ar artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per 3 mėnesius |
7 |
0,2 |
| Abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų teismo paskelbti mirusiais arba pripažinti nežinia kur esančiais |
5 |
0,2 |
| Tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nustatytąja tvarka pripažinti neveiksniais |
17 |
0,6 |
| Tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma |
97 |
3,2 |
| Vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų |
699 |
23,3 |
| Tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai jį auklėja |
1388 |
46,2 |
| Tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų naudoja fizinį ir psichologinį smurtą |
81 |
2,7 |
| Tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku |
442 |
14,7 |
| Iš jų dėl: |
|
|
| abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos |
174 |
5,8 |
| abiejų tėvų ar vieno iš jų suėmimo, bausmės atlikimo |
128 |
4,3 |
| kitų svarbių priežasčių |
140 |
4,7 |
15 lentelė. Vaikų, netekusių tėvų globos, skaičiaus kitimas 1997–2001 metais pagal globos netekimo priežastis
| Globos netekimo priežastys |
Vaikų skaičius |
||||
| 1997 metai |
1998 metai |
1999 metai |
2000 metai |
2001 metai |
|
| Iš viso |
3175 |
3502 |
3261 |
2597 |
2863 |
| Vaikai tapo našlaičiais |
317 |
293 |
273 |
237 |
269 |
| Apribota tėvų valdžia |
362 |
354 |
397 |
388 |
612 |
| Ilgalaikė tėvų liga |
142 |
168 |
236 |
185 |
171 |
| Tėvai įkalinimo įstaigoje |
184 |
197 |
182 |
99 |
122 |
| Nenustatyta tėvų buvimo vieta |
117 |
132 |
123 |
109 |
102 |
| Nedarni (asociali) šeima |
843 |
1046 |
951 |
755 |
770 |
| Tėvai patys atsisakė vaikų |
236 |
177 |
182 |
104 |
81 |
| Vieno iš tėvų nėra, o kitas vaikais (-u) nesirūpina |
396 |
600 |
554 |
394 |
413 |
| Dėl skurdo |
462 |
361 |
201 |
125 |
131 |
| Dėl tėvų smurto |
30 |
24 |
28 |
66 |
68 |
| Tėvai išvyko į užsienį ir neprižiūri, neišlaiko savo vaikų (-o) |
… |
… |
33 |
33 |
30 |
| Dėl invalidumo (vaiko) |
25 |
9 |
23 |
22 |
19 |
| Kitos priežastys |
16 |
17 |
78 |
80 |
75 |
| Be to, 2001 metais pasikeitė vaikų globa, nes: |
|
|
|
|
|
| globėjai mirė |
… |
… |
35 |
26 |
40 |
| atsisakyta globėjų |
… |
… |
47 |
105 |
84 |
| globėjai atsisakė globoti vaikus (-ą) |
45 |
45 |
75 |
124 |
127 |
16 lentelė. 0–15 metų vaikų invalidų skaičius pagal ligų grupes 1999–2002 metais
| Ligų grupės |
Absoliučiais skaičiais |
Iš 1000 vaikų |
||||||
| 1999 metai |
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
1999 metai |
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
|
| Iš viso |
13276 |
12725 |
12909 |
12034 |
16,6 |
16,4 |
17,7 |
16,5 |
| Užkrečiamosios ir parazitinės |
16 |
20 |
14 |
4 |
0,02 |
0,03 |
0,02 |
0,01 |
| Piktybiniai navikai |
406 |
425 |
362 |
332 |
0,5 |
0,5 |
0,5 |
0,4 |
| Kraujo ir kraujodaros organų |
94 |
110 |
89 |
92 |
0,1 |
0,1 |
0,1 |
0,1 |
| Endokrininės, mitybos ir medžiagų apykaitos |
977 |
964 |
922 |
856 |
1,2 |
1,2 |
1,3 |
1,2 |
| Psichikos ir elgesio sutrikimai |
1726 |
1609 |
1760 |
1784 |
2,2 |
2,1 |
2,4 |
2,4 |
| Nervų sistemos |
3298 |
2985 |
2842 |
2779 |
4,1 |
3,8 |
3,9 |
3,8 |
| Akies ir jos priedinių organų |
400 |
373 |
358 |
375 |
0,5 |
0,5 |
0,5 |
0,5 |
| Ausies ir speninės ataugos |
934 |
867 |
840 |
707 |
1,2 |
1,1 |
1,2 |
1 |
| Kraujotakos sistemos |
131 |
128 |
148 |
186 |
0,2 |
0,2 |
0,2 |
0,2 |
| Kvėpavimo sistemos |
1572 |
1643 |
1712 |
1668 |
2 |
2,1 |
2,3 |
2,3 |
| Virškinimo sistemos |
141 |
141 |
153 |
148 |
0,2 |
0,2 |
0,2 |
0,2 |
| Odos ir poodžio |
330 |
334 |
696 |
320 |
0,4 |
0,4 |
1 |
0,4 |
| Jungiamojo audinio ir skeleto raumenų |
360 |
325 |
325 |
317 |
0,5 |
0,4 |
0,4 |
0,4 |
| Šlapimo ir lyties organų |
183 |
185 |
165 |
120 |
0,2 |
0,2 |
0,2 |
0,2 |
| Perinatalinio periodo ligos |
23 |
27 |
16 |
10 |
0,02 |
0,03 |
0,02 |
0,01 |
| Įgimtos formavimosi ydos ir chromosomų anomalijos |
2570 |
2452 |
2367 |
2218 |
3,2 |
3,2 |
3,2 |
3 |
| Simptomai, pakitimai ir nenormalūs klinikiniai radiniai |
10 |
8 |
9 |
6 |
0,01 |
0,01 |
0,01 |
0,01 |
| Traumos, apsinuodijimai ir kiti išorinių priežasčių padariniai |
105 |
129 |
131 |
112 |
0,1 |
0,2 |
0,2 |
0,2 |
(Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys)
17 lentelė (diagrama). 0–15 metų vaikų invalidų skaičius pagal ligų grupes
1999–2002 metais
18 lentelė. 0–15 metų vaikams nustatytas invalidumas pirmą kartą gyvenime 1999–2002 metais
| Ligų grupės |
Absoliučiais skaičiais |
Iš 1000 vaikų |
||||||
| 1999 metai |
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
1999 metai |
2000 metai |
2001 metai |
2002 metai |
|
| Iš viso |
1782 |
1652 |
1685 |
1481 |
2,2 |
2,1 |
2,3 |
2 |
| Užkrečiamosios ir parazitinės |
1 |
3 |
1 |
– |
0,001 |
0,003 |
0,001 |
– |
| Navikai |
68 |
78 |
75 |
52 |
0,09 |
0,1 |
0,1 |
0,1 |
| Kraujo ir kraujodaros organų |
14 |
12 |
15 |
19 |
0,02 |
0,02 |
0,02 |
0,03 |
| Endokrininės, mitybos ir medžiagų apykaitos |
125 |
127 |
121 |
115 |
0,2 |
0,2 |
0,2 |
0,2 |
| Psichikos ir elgesio sutrikimai |
249 |
184 |
203 |
229 |
0,3 |
0,2 |
0,3 |
0,3 |
| Nervų sistemos |
342 |
273 |
298 |
253 |
0,4 |
0,4 |
0,4 |
0,3 |
| Akies ir jos priedinių organų |
34 |
38 |
53 |
46 |
0,04 |
0,05 |
0,1 |
0,1 |
| Ausies ir speninės ataugos |
89 |
82 |
93 |
80 |
0,1 |
0,1 |
0,1 |
0,1 |
| Kraujotakos sistemos |
18 |
27 |
23 |
30 |
0,02 |
0,03 |
0,03 |
0,04 |
| Kvėpavimo sistemos |
276 |
288 |
277 |
243 |
0,3 |
0,4 |
0,4 |
0,3 |
| Virškinimo sistemos |
16 |
18 |
23 |
19 |
0,02 |
0,02 |
0,03 |
0,03 |
| Odos ir poodžio |
66 |
54 |
62 |
47 |
0,08 |
0,1 |
0,1 |
0,1 |
| Jungiamojo audinio ir skeleto raumenų |
65 |
66 |
72 |
56 |
0,08 |
0,1 |
0,1 |
0,1 |
| Šlapimo ir lyties organų |
23 |
22 |
19 |
9 |
0,02 |
0,03 |
0,03 |
0,01 |
| Perinatalinio periodo ligos |
6 |
9 |
1 |
– |
0,01 |
0,01 |
0,001 |
– |
| Įgimtos formavimosi ydos ir chromosomų anomalijos |
379 |
346 |
323 |
264 |
0,5 |
0,4 |
0,4 |
0,4 |
| Simptomai, pakitimai ir nenormalūs klinikiniai radiniai |
– |
3 |
2 |
– |
– |
0,004 |
0,003 |
– |
| Traumos, apsinuodijimai ir kiti išorinių priežasčių padariniai |
11 |
22 |
24 |
19 |
0,01 |
0,03 |
0,04 |
0,03 |
(Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys)
19 lentelė (diagrama). 0–15 metų vaikams nustatytas invalidumas pirmą kartą gyvenime 1999–2002 metais
20 lentelė. Psichikos ir elgesio sutrikimai 0–14 metų vaikams, užregistruoti pirmą kartą gyvenime (sergamumas) ambulatorinę pagalbą teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose 2001–2002 metais (iš 1000 vaikų)
|
|
2001 metai |
2002 metai |
| Psichikos ir elgesio sutrikimai |
44,7 |
42,1 |
| Iš jų: |
|
|
| protinis atsilikimas ir psichologinės raidos sutrikimai |
15,1 |
15,1 |
| elgesio ir emociniai sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje |
13,9 |
12,8 |
21 lentelė. Psichikos ir elgesio sutrikimai 0–14 metų vaikams, užregistruoti ambulatorinę pagalbą teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose iš viso (ligotumas) 2001–2002 metais (Iš 1000 vaikų)
|
|
2001 metai |
2002 metai |
| Psichikos ir elgesio sutrikimai |
65,4 |
60,5 |
| Iš jų: |
|
|
| protinis atsilikimas ir psichologinės raidos sutrikimai |
24,3 |
24,4 |
| elgesio ir emociniai sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje |
19,3 |
17,5 |
22 lentelė. Stacionarinis 0–14 metų vaikų sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais 2001–2002 metais (Iš 1000 vaikų)
|
|
2001 metai |
2002 metai |
| Psichikos ir elgesio sutrikimai |
3,7 |
3 |
| Iš jų: |
|
|
| protinis atsilikimas ir psichologinės raidos sutrikimai |
0,8 |
0,6 |
| elgesio ir emociniai sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje |
1 |
1 |
(Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys)
23 lentelė (diagrama). ŽIV/AIDS registruotų atvejų skaičius pamečiui
(Lietuvos AIDS centro duomenys)
24 lentelė (diagrama). Santykinio skurdo lygis namų ūkiuose, turinčiuose vaikų, 2002 metais
25 lentelė. Namų ūkių pasiskirstymas pagal vaikų skaičių deciliuose 2002 metais
(procentais)
|
|
Visi namų ūkiai |
Iš jų pagal decilius |
|||||||||
| I |
II |
III |
IV |
V |
VI |
VII |
VIII |
IX |
X |
||
| Visi namų ūkiai |
100 |
7,2 |
8,1 |
8,7 |
9 |
9,8 |
10 |
10,5 |
11,3 |
12 |
13,4 |
| Namų ūkiai, turintys vaikų iki 18 metų |
100 |
12,3 |
12 |
11,2 |
10,8 |
10,3 |
10,2 |
10 |
8,7 |
7,9 |
6,7 |
| 1 vaiką |
100 |
9 |
9,6 |
10,2 |
9,6 |
10,6 |
10,7 |
10,7 |
10,5 |
10 |
9,2 |
| 2 vaikus |
100 |
12,8 |
13,9 |
11,8 |
12,4 |
10,8 |
10,6 |
10 |
6,9 |
6,4 |
4,4 |
| 3 vaikus ir daugiau |
100 |
30,1 |
19,1 |
15,7 |
11,3 |
6,5 |
5,2 |
5,3 |
4,5 |
1,7 |
0,6 |
| Namų ūkiai, neturintys vaikų |
100 |
4 |
5,5 |
7 |
7,9 |
9,5 |
9,9 |
10,9 |
13 |
14,7 |
17,7 |
(Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys)
26 lentelė. Namų ūkių, turinčių vaikų, pajamos 2002 metais
(litais vienam namų ūkio nariui per mėnesį)
|
|
Namų ūkiai, turintys vaikų iki 18 metų |
Iš jų |
Namų ūkiai, neturintys vaikų |
||
| 1 vaiką |
2 vaikus |
3 vaikus ir daugiau |
|||
| Visos pajamos |
362 |
423,3 |
329 |
240,8 |
502,2 |
| Samdomojo darbo pajamos |
223,3 |
274,9 |
206,4 |
91,9 |
230,2 |
| Nesamdomojo darbo pajamos |
48,4 |
50,5 |
45,2 |
49,7 |
46,5 |
| Pajamos iš nuosavybės, rentos |
0,3 |
0,5 |
0,2 |
0 |
1,5 |
| Senatvės pensija |
11,6 |
15,7 |
7,8 |
7,6 |
128,2 |
| Bedarbio pašalpa |
1,2 |
1,3 |
1,1 |
0,9 |
2 |
| Kitos pašalpos, pensijos |
33,7 |
29,5 |
28,3 |
63 |
49,6 |
| Kitos pajamos |
43,5 |
50,9 |
40 |
27,7 |
44,2 |
(Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys)
27 lentelė. Vartojimo išlaidų kitimas
(litais vienam namų ūkio nariui per mėnesį)
| Metai |
Visi namų ūkiai |
namų ūkiai, turintys vaikų iki 18 metų |
namų ūkiai, neturintys vaikų |
||
| 1 vaiką |
2 vaikus |
3 vaikus ir daugiau |
|||
| 1996 |
348,1 |
352,8 |
298,8 |
221,8 |
410,3 |
| 2000* |
404,4 |
400,3 |
344,1 |
236,3 |
478,3 |
| 2001 |
411 |
408,7 |
337,1 |
255,8 |
485,4 |
| 2002 |
416,1 |
403,4 |
342,2 |
239,7 |
494,6 |
–––––––––––––––––
* 2000-ųjų ir ankstesnių metų imties pasiskirstymas pagal lytį, amžių ir gyvenamąją vietą atitinka iki 2001 metų gyventojų surašymo skelbtą gyventojų pasiskirstymą.
(Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys)
28 lentelė. Namų ūkių, turinčių vaikų, vartojimo išlaidos 2002 metais
(litais vienam namų ūkio nariui per mėnesį)
|
|
Namų ūkiai, turintys vaikų iki 18 metų |
Iš jų |
Namų ūkiai, neturintys vaikų |
||
| 1 vaiką |
2 vaikus |
3 vaikus ir daugiau |
|||
| Visos vartojimo išlaidos |
357,3 |
403,4 |
342,2 |
239,7 |
494,6 |
| maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai |
142,6 |
153,8 |
138 |
116,6 |
204,8 |
| alkoholiniai gėrimai |
6,8 |
8,2 |
6,2 |
3,5 |
11 |
| tabako gaminiai |
6,1 |
7,3 |
5,4 |
3,6 |
7,8 |
| drabužiai ir avalynė |
26,9 |
30,8 |
25,9 |
16,7 |
26,8 |
| būstas, vanduo, elektra, dujos, kitas kuras |
45,1 |
53,8 |
42,1 |
23 |
75,7 |
| būsto apstatymas, namų apyvokos įranga ir kasdienė būsto priežiūra |
19,9 |
23,7 |
19,1 |
8,8 |
21,5 |
| sveikatos priežiūra |
9,9 |
11,6 |
9,4 |
5,7 |
32,9 |
| transportas |
27 |
29,5 |
27,3 |
17,6 |
31,2 |
| ryšiai |
18,6 |
21,5 |
18,1 |
10 |
26,1 |
| poilsis ir kultūra |
18,1 |
21,6 |
16,5 |
10,5 |
17,7 |
| švietimas |
3,5 |
4,5 |
3 |
1,1 |
1,4 |
| viešbučiai, kavinės, restoranai, valgyklos |
18,4 |
20 |
18,3 |
13,3 |
20,1 |
| įvairios prekės ir paslaugos |
14,4 |
17,2 |
12,7 |
9,4 |
17,4 |
(Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys)
29 lentelė. Namų ūkių, turinčių vaikų, vartojimo išlaidų struktūra 2002 metais
(procentais)
|
|
Namų ūkiai, turintys vaikų iki 18 metų |
Iš jų |
Namų ūkiai, neturintys vaikų |
||
| 1 vaiką |
2 vaikus |
3 vaikus ir daugiau |
|||
| Visos vartojimo išlaidos |
100 |
100 |
100 |
100 |
100 |
| maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai |
39,9 |
38,1 |
40,3 |
48,6 |
41,4 |
| alkoholiniai gėrimai |
1,9 |
2 |
1,8 |
1,5 |
2,2 |
| tabako gaminiai |
1,7 |
1,8 |
1,6 |
1,5 |
1,6 |
| drabužiai ir avalynė |
7,5 |
7,6 |
7,6 |
6,9 |
5,4 |
| būstas, vanduo, elektra, dujos, kitas kuras |
12,6 |
13,3 |
12,3 |
9,6 |
15,3 |
| būsto apstatymas, namų apyvokos įranga ir kasdienė būsto priežiūra |
5,6 |
5,9 |
5,6 |
3,7 |
4,3 |
| sveikatos priežiūra |
2,8 |
2,9 |
2,8 |
2,4 |
6,7 |
| transportas |
7,5 |
7,3 |
8 |
7,3 |
6,3 |
| ryšiai |
5,2 |
5,3 |
5,3 |
4,2 |
5,3 |
| poilsis ir kultūra |
5,1 |
5,3 |
4,8 |
4,4 |
3,6 |
| švietimas |
1 |
1,1 |
0,9 |
0,4 |
0,3 |
| viešbučiai, kavinės, restoranai, valgyklos |
5,2 |
5 |
5,4 |
5,6 |
4,1 |
| įvairios prekės ir paslaugos |
4 |
4,3 |
3,7 |
3,9 |
3,5 |
(Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys)
30 lentelė. Vaikai, 2001 metais pateikę prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje
| Kilmės valstybė |
Amžius, metais |
Iš viso |
|||
| 0–5 |
6–18 |
||||
| berniukas |
mergaitė |
berniukas |
mergaitė |
||
| Afganistanas |
3 |
1 |
18 |
2 |
24 |
| Austrija |
0 |
0 |
1 |
0 |
1 |
| Baltarusija |
0 |
0 |
0 |
2 |
2 |
| Be pilietybės |
0 |
0 |
0 |
2 |
2 |
| Kazachstanas |
0 |
0 |
0 |
2 |
2 |
| Latvija |
1 |
0 |
0 |
0 |
1 |
| Pakistanas |
1 |
0 |
2 |
0 |
3 |
| Rusija |
19 |
12 |
36 |
28 |
95 |
| Šri Lanka |
0 |
0 |
4 |
0 |
4 |
| Ukraina |
1 |
5 |
2 |
1 |
9 |
| Iš viso |
25 |
18 |
63 |
37 |
143 |
| Kilmės valstybė |
Amžius, metais |
Iš viso |
|||
| 0–5 |
6–18 |
||||
| berniukas |
mergaitė |
berniukas |
mergaitė |
||
| Afganistanas |
0 |
0 |
2 |
0 |
2 |
32 lentelė. Nelydimi vaikai, 2001 metais pateikę prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje
| Kilmės valstybė |
Amžius, metais |
Iš viso |
|||
| 0–5 |
6–18 |
||||
| berniukas |
mergaitė |
berniukas |
mergaitė |
||
| Afganistanas |
0 |
0 |
12 |
0 |
12 |
| Austrija |
0 |
0 |
1 |
0 |
1 |
| Be pilietybės |
0 |
0 |
0 |
1 |
1 |
| Latvija |
1 |
0 |
0 |
0 |
1 |
| Rusija |
2 |
0 |
10 |
8 |
20 |
| Šri Lanka |
0 |
0 |
4 |
0 |
4 |
| Iš viso |
3 |
0 |
27 |
9 |
39 |
33 lentelė. Vaikai, 2002 metais pateikę prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje
| Kilmės valstybė |
Amžius, metais |
Iš viso |
|||
| 0–5 |
6–18 |
||||
| berniukas |
mergaitė |
berniukas |
mergaitė |
||
| Afganistanas |
2 |
0 |
4 |
3 |
9 |
| Baltarusija |
0 |
0 |
0 |
2 |
2 |
| Be pilietybės |
0 |
0 |
1 |
3 |
4 |
| Irakas |
0 |
1 |
0 |
1 |
2 |
| Latvija |
0 |
0 |
1 |
0 |
1 |
| Rusija |
35 |
31 |
50 |
42 |
158 |
| Šri Lanka |
1 |
1 |
0 |
0 |
2 |
| Turkija |
0 |
1 |
2 |
4 |
7 |
| Iš viso |
38 |
34 |
58 |
55 |
185 |
34 lentelė. Nelydimi vaikai, 2002 metais pateikę prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje
| Kilmės valstybė |
Amžius, metais |
Iš viso |
|||
| 0–5 |
6–18 |
||||
| berniukas |
mergaitė |
berniukas |
mergaitė |
||
| Baltarusija |
0 |
0 |
0 |
2 |
2 |
| Be pilietybės |
0 |
0 |
2 |
1 |
3 |
| Latvija |
0 |
0 |
1 |
0 |
1 |
| Rusija |
0 |
0 |
12 |
7 |
19 |
| Iš viso |
0 |
0 |
15 |
10 |
25 |
35 lentelė. Vaikai, iki 2003 metų gegužės mėnesio pateikę prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje
| Kilmės valstybė |
Amžius, metais |
Iš viso |
|||
| 0–5 |
6–18 |
||||
| berniukas |
mergaitė |
berniukas |
mergaitė |
||
| Armėnija |
0 |
0 |
1 |
0 |
1 |
| Kazachstanas |
0 |
0 |
0 |
2 |
2 |
| Rusija |
24 |
22 |
30 |
24 |
100 |
| Šri Lanka |
1 |
1 |
0 |
0 |
2 |
| Iš viso |
25 |
23 |
31 |
26 |
105 |
36 lentelė. Nelydimi vaikai, 2003 metais pateikę prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje
| Kilmės valstybė |
Amžius, metais |
Iš viso |
|||
| 0–5 |
6–18 |
||||
| berniukas |
mergaitė |
berniukas |
mergaitė |
||
| Armėnija |
0 |
0 |
1 |
0 |
1 |
| Rusija |
1 |
0 |
3 |
3 |
7 |
| Iš viso |
1 |
0 |
4 |
3 |
8 |