LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DELEGAVIMO Į TARPTAUTINES ORGANIZACIJAS, EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJAS, CIVILINES TARPTAUTINES OPERACIJAS IR MISIJAS BEI UŽSIENIO VALSTYBIŲ INSTITUCIJAS ĮSTATYMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2004 m. rugpjūčio 26 d. Nr. 1079
Vilnius
Patvirtinti Lietuvos Respublikos delegavimo į tarptautines organizacijas, Europos Sąjungos institucijas, civilines tarptautines operacijas ir misijas bei užsienio valstybių institucijas įstatymo koncepciją (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu
Nr. 1079
LIETUVOS RESPUBLIKOS DELEGAVIMO Į TARPTAUTINES ORGANIZACIJAS, EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJAS, CIVILINES TARPTAUTINES OPERACIJAS IR MISIJAS BEI UŽSIENIO VALSTYBIŲ INSTITUCIJAS ĮSTATYMO KONCEPCIJA
I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
1. Lietuvos Respublikos delegavimo į tarptautines organizacijas, Europos Sąjungos institucijas, civilines tarptautines operacijas ir misijas bei užsienio valstybių institucijas įstatymo koncepcija parengta vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1196 (Žin., 2001, Nr. 86-3015), XIV skyriaus „Užsienio politika“ 568 punktą, kuriame numatyta reglamentuoti civilių ekspertų dalyvavimą tarptautinėse misijose ar operacijose. Atsižvelgiant į tai, kad delegavimas į tarptautines operacijas ir misijas yra tik viena iš dalyvavimo tarptautinių institucijų veikloje dalių, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2004 m. kovo 17 d. potvarkiu Nr. 56 sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta parengti teisės aktų, reglamentuojančių civilių ekspertų siuntimą į tarptautines organizacijas, projektus. Rengiant Lietuvos Respublikos delegavimo į tarptautines organizacijas, Europos Sąjungos institucijas, civilines tarptautines operacijas ir misijas bei užsienio valstybių institucijas įstatymo projektą, nurodytosios darbo grupės sudėtį būtina patikslinti.
2. Rengiamas įstatymas leistų aktyviau įgyvendinti Valstybės ilgalaikės raidos strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), užsienio politikos srityje.
II. ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI CHARAKTERISTIKA
3. Lietuvos Respublikos delegavimo į tarptautines organizacijas, Europos Sąjungos institucijas, civilines tarptautines operacijas ir misijas bei užsienio valstybių institucijas įstatymas (toliau vadinama – Įstatymas) reglamentuos delegavimo į tarptautines organizacijas ir institucijas, Europos Sąjungos institucijas ir įstaigas, Europos Komisijos ir Europos Sąjungos valstybių narių bendrai įsteigtas organizacijas (konsorciumus), civilines tarptautines operacijas ir misijas (toliau vadinama – tarptautinės institucijos) ir užsienio valstybių institucijas koordinavimą, asmenų, kurių delegavimo nereglamentuos kiti įstatymai, delegavimą, numatys socialines ir kitas garantijas tokiems asmenims.
4. Įstatymas nereglamentuos Lietuvos karių ir civilių krašto apsaugos sistemos statutinių valstybės tarnautojų dalyvavimo užsienyje vykstančiose tarptautinėse karinėse operacijose, pratybose ir kituose karinio bendradarbiavimo renginiuose, nes tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymas (Žin., 1994, Nr. 58-1133; 2002, Nr. 13-465), ir Lietuvos karių siuntimo į užsienio valstybių ir tarptautines karines ar gynybos institucijas, nes tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (Žin., 1998, Nr. 49-1325).
5. Tam tikrais atvejais tarptautinės institucijos ir užsienio valstybių institucijos suteikia teisę Lietuvos Respublikai deleguoti savo atstovus, atitinkančius šių institucijų nustatytus kriterijus, dirbti jose ir taip aktyviai prisidėti prie jų veiklos. Tokio dalyvavimo tarptautinių ir užsienio valstybių institucijų veikloje plėtojimas parodys, kad Lietuva tarptautiniuose santykiuose yra patikima partnerė, kuriai rūpi visai tarptautinei bendrijai svarbios problemos, ir pasirengusi prisidėti prie šių problemų sprendimo ir demokratijos plėtros. Taigi būtinas įstatymas, kuris sudarytų teisinį šio dalyvavimo pagrindą.
6. Įstatymo bendrieji tikslai yra:
6.1. stiprinti Lietuvos įtaką tarptautinėse institucijose ir užtikrinti aktyvų dalyvavimą jų veikloje;
6.3. nustatyti asmenų, nesančių valstybės tarnautojais, teisėjais ar prokurorais, delegavimo tvarką;
6.4. sudaryti sąlygas Lietuvos deleguojamiems asmenims tinkamai pasirengti dirbti tarptautinėse ir užsienio valstybių institucijose;
III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, CHARAKTERISTIKA
7. Sąvokos „delegavimas“ – perkėlimas į tarptautinę ar užsienio valstybės instituciją Lietuvos teisės aktuose nėra. Vartojamas terminas „perkėlimas“, kuris, jeigu būtų praplėstas, tiktų ir valstybės tarnautojų, teisėjų ar prokurorų delegavimui nusakyti, tačiau būtų per siauras, kai kalbama apie, pavyzdžiui, nevalstybinėse organizacijose dirbančių asmenų delegavimą, nes jų nėra iš kur perkelti. Taigi Įstatyme reikėtų vartoti sąvoką „delegavimas“.
8. Perkėlimas į tarptautines institucijas šiuo metu reglamentuojamas iš dalies. Karjeros valstybės tarnautojų perkėlimas į tarptautines organizacijas numatytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708; 2003, Nr. 101-4534) 19 straipsnio 2 dalyje. Šiai nuostatai įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 2 d. nutarime Nr. 678 „Dėl Karjeros valstybės tarnautojų, pretenduojančių būti laikinai perkeltų į pareigas tarptautinėje organizacijoje ar institucijoje, Europos Sąjungos institucijoje ar įstaigoje, atrankos taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 89-3278) nustatyta karjeros valstybės tarnautojų atrankos tvarka. Tačiau nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, nei minėtasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas nereglamentuoja perkėlimo koordinavimo. Taigi delegavimą būtina reglamentuoti išsamiau, apimant karjeros valstybės tarnautojų perkėlimą.
9. Iš visų statutinių valstybės tarnautojų pagal galiojančius teisės aktus į tam tikras tarptautines institucijas galima perkelti tik vidaus tarnybos sistemos pareigūnus ir civilinės krašto apsaugos tarnybos civilius statutinius valstybės tarnautojus. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų perkėlimą reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu (Žin., 2003, Nr. 42-1927). Statuto 19 straipsnyje numatyta perkėlimo į tarptautines organizacijas ar jų misijas galimybė. Policijos pareigūnų dalyvavimą misijose reglamentuoja Policijos pareigūnų atrankos ir dalyvavimo Jungtinių Tautų ar kitų tarptautinių organizacijų misijose taisyklės, pavirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. V-314 (Žin., 2003, Nr. 56-2517). Šios taisyklės nustato reikalavimus pareigūnams, pageidaujantiems dalyvauti misijose, reglamentuoja jų atranką, atrinktų pareigūnų rezervo sudarymą, policijos misijos narių teises, pareigas ir atsakomybę. Civilinės krašto apsaugos tarnybos civilių statutinių valstybės tarnautojų tarnybos santykius reglamentuoja Civilinės krašto apsaugos tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymu (Žin., 2003, Nr. 73-3348), numatantis šių tarnautojų perkėlimą į užsienio ar tarptautinę karinę ar gynybos instituciją.
Kitų šiame punkte minėtų statutinių valstybės tarnautojų perkėlimas reglamentuojamas iš dalies, nenumatytos pakankamos apmokėjimo, socialinių garantijų suteikimo ir kitos sąlygos.
10. Kitų statutinių valstybės tarnautojų perkėlimas į tarptautines institucijas nereglamentuotas jų statusą nustatančiuose statutuose ir įstatymuose. Perkėlimas į užsienio valstybių institucijas iš viso nereglamentuotas. Nereglamentuotas teisėjų ir prokurorų perkėlimas į tarptautines ir užsienio valstybių institucijas, išlaikant jų statusą.
IV. KEIČIAMŲ AR PANAIKINAMŲ TEISĖS NORMŲ NEEFEKTYVUMO ANALIZĖ
11. Pagal galiojančius teisės aktus negalima deleguoti ne valstybės tarnyboje, teismuose ar prokuratūroje dirbančių asmenų, o delegavimo koordinavimo sistemos iš viso nėra. Nenumatytas ir finansinis delegavimo pagrindas. Net ir tais atvejais, kai įstatymai nustato tam tikrų asmenų delegavimą, dabartinės teisės normos ne tik neskatina institucijų deleguoti asmenų į tarptautines ir užsienio valstybių institucijas, priešingai, skatina nedeleguoti, visų pirma dėl papildomų išlaidų, susijusių su pakaitinių valstybės tarnautojų priėmimu, kurios institucijoms negrąžinamos.
12. Nesant perkėlimo koordinavimo sistemos, šiuo metu vyksta tik pavieniai perkėlimai, kuriuos reikėtų susieti su valstybės užsienio politikos tikslais.
14. Teisės aktai, reglamentuojantys mokesčių mokėjimą asmenims, deleguojamiems į skirtingas tarptautines institucijas, nustato skirtingas taisykles, todėl būtų tikslinga jas suvienodinti. Asmenys, dirbantys Jungtinėse Tautose (taip pat visose jų specializuotose agentūrose ir kitose institucijose), Europos Sąjungos institucijose ir Europos Taryboje, nemoka mokesčių savo valstybėms, nes tai numatyta atitinkamose konvencijose ir kituose teisės aktuose (Konvencija dėl Jungtinių Tautų privilegijų ir imunitetų (Žin., 1999, Nr. 83-2457), Konvencija dėl specializuotųjų agentūrų privilegijų ir imunitetų (Žin., 1999, Nr. 83-2458), Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų protokolas, priimtas 1965 m. balandžio 8 d., Europos Tarybos privilegijų ir imunitetų pagrindinis susitarimas (Žin., 1998, Nr. 59-1658). Kadangi su kitomis tarptautinėmis organizacijomis tokių susitarimų nėra, į jas deleguoti asmenys turi mokėti mokesčius nuo sumų, gautų iš šių organizacijų. Nustatant mokesčių mokėjimo tvarką, reikėtų suvienodinti visų tarptautinėse ir užsienio valstybių institucijose dirbančių asmenų teisinį statusą, t. y. visiems nustatyti tokią pat kaip nustatyta minėtose tarptautinėse sutartyse mokesčių mokėjimo nuo išmokų, kurias mokėtų tarptautinė ar užsienio valstybės institucija, tvarką, išskyrus tuos atvejus, kai deleguojamam asmeniui mokamas darbo užmokestis. Ši tvarka turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai tarptautinė ar užsienio valstybės institucija deleguojamam asmeniui mokamos sumos nevadina atlyginimu, t. y. kai ši išmoka laikoma kompensacija už papildomas išlaidas, kurias toks asmuo patiria būdamas ne toje valstybėje, kurioje jo pagrindinė darbovietė. Tai būtų analogiška kompensacijoms, mokamoms diplomatams pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 7-140) 55 straipsnį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad deleguoti asmenys turės mokėti mokesčius nuo darbo užmokesčio, kuris bus mokamas Lietuvoje. Būtina parengti mokesčių įstatymų pakeitimus, kurie aiškiai nustatytų tokių asmenų apmokestinimo taisykles.
V. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA
16. Kadangi įvairiose valstybėse asmenų delegavimo sistemos skirtingos, toliau pateikiama tik Europos Sąjungos valstybėse narėse galiojanti perkėlimo arba delegavimo tvarka.
17. Airija. Piliečiai tarptautinėse misijose dalyvauja tik savanoriškai, todėl sprendimas dėl dalyvavimo priimamas ad hoc, atsižvelgiant į suinteresuotumą. Planuojant pajėgumus, laikomasi sudėtinio pritaikomumo principo, t. y. tie patys ekspertai tuo pat metu gali būti priskiriami kelioms sritims. Civilių asmenų delegavimo išlaidas kartu arba atskirai apmoka Užsienio reikalų ministerija ir Teisingumo ministerija.
18. Italija. Už dalyvavimą tarptautinėse operacijose atsakinga Užsienio reikalų ministerija, kuri rengia institucijų konsultacijas. Civilius ekspertus dirbti tarptautinėse misijose rengia Valstybės tarnybos mokymo centras.
19. Jungtinė Karalystė. Dalyvavimas tarptautinėse misijose ir operacijose finansuojamas iš Konfliktų prevencijos fondo (Global conflict prevention fund). Tai bendros Užsienio reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos ir Vidaus reikalų ministerijos lėšos. Jas administruoja Užsienio reikalų ministerija, o politinę priežiūrą vykdo valdymo komitetas. Kiekvienu atveju sprendimas dėl pasirinkimo, kokioje misijoje ar operacijoje dalyvauti, priimamas ministro. Nustatomi tik tam tikri operacijų finansavimo prioritetai, tai atlieka Konfliktų prevencijos fondo valdymo komitetas.
Su nepriklausomais ekspertais, vykstančiais į misijas, Užsienio reikalų ministerija sudaro tipines metines sutartis. Ekspertai atrenkami iš duomenų bazės, iš pradžių kurtos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) „React“ sistemai, tačiau šiuo metu taikomos ir kitų tarptautinių organizacijų misijoms. Tiek siunčiamiems ekspertams, tiek deleguojamiems nacionaliniams ekspertams iš fondo finansuojama kelionė, sveikatos draudimas, mokami dienpinigiai ir kita.
Dirbti į Europos Sąjungos institucijas Jungtinės Karalystės piliečius kiekviena institucija deleguoja (deleguotų nacionalinių ekspertų pagrindu) decentralizuotai (institucija įsipareigoja finansuoti delegavimo išlaidas), tačiau apie delegavimą būtina informuoti Vyriausybės kanceliariją ir Jungtinės Karalystės nuolatinę atstovybę prie Europos Sąjungos Briuselyje, kurios analizuoja piliečių atstovavimą skirtingose institucijose ir veiklos srityse. Dažniausiai institucijos Europos Sąjungos departamentas atsakingas už ekspertų delegavimo finansavimą (lėšų numatymą ir skyrimą konkrečiam asmeniui), Žmogiškųjų išteklių valdymo departamentas – už ekspertų delegavimo praktinius klausimus, pvz., šis padalinys ne tik suteikia visą informaciją apie delegavimą, bet ir finansuoja deleguojamo eksperto ir jo sutuoktinio kelionę į Briuselį, kad susirastų gyvenamąjį būstą, vaikų mokslo įstaigą, padengia persikėlimo išlaidas, iš anksto sumoka trijų mėnesių darbo užmokestį, taip pat užtikrinamas užsienio kalbų kursų apmokėjimas ekspertui ir jo sutuoktiniui. Jungtinės Karalystės institucijos vertina deleguoto eksperto darbą ir įvertinimo pagrindu sprendžia apie grįžtančio pareigūno pakėlimo į aukštesnes pareigas galimybes.
20. Prancūzija. Prisidėjimo prie tarptautinių misijų klausimas svarstomas Užsienio reikalų ministerijos koordinuojamuose įvairių institucijų pasitarimuose. Asmenų, kurie nėra valstybės tarnautojai, dalyvavimą misijose koordinuoja tik Užsienio reikalų ministerija. Prancūzijoje piliečių delegavimas klasifikuojamas pagal instituciją, į kurią pilietis deleguojamas, arba delegavimo tikslą: delegavimas į kitą valstybės instituciją, delegavimas į bendruosius interesus užtikrinančią privačią įmonę, delegavimas mokytis į užsienį, delegavimas vykdyti viešojo intereso misiją užsienyje arba prie tarptautinės organizacijos ir panašiai. Delegavimo į tarptautinio bendradarbiavimo misijas sąlygos (darbo sąlygos, darbo užmokestis, socialinės garantijos) nustatomos deleguojančiosios ir priimančiosios institucijos ar organizacijos susitarimu, kurį vizuoja finansų kontrolierius. Šį susitarimą taip pat pasirašo ir užsienio reikalų ministras. Piliečiai gali būti deleguojami trumpam laikui (ne ilgiau kaip 6 mėnesiams) ir ilgam laikui (ne ilgiau kaip 5 metams). Trumpam laikui deleguotas pareigūnas, atlikęs misiją, grąžinamas į tas pačias pareigas. Ilgam laikui deleguotam pareigūnui buvusios pareigos negarantuojamos, tačiau jis grąžinamas į buvusią darbovietę į jo lygį atitinkančias pareigas.
Prancūzijos ekspertams, vykstantiems į tarptautines misijas, paprastai paliekamos visos socialinės garantijos (skaičiuojamas stažas, mokamas darbo užmokestis). Nepriklausomiems ekspertams, norintiems vykti į misijas, tenka formaliai atsistatydinti ar palikti savo darbovietę ir sudaryti sutartis su nacionalinėmis Prancūzijos institucijomis – Užsienio reikalų ministerija, SGDN (Secretariat general a la defence nationale). Pasirašius tokią sutartį, socialines įmokas ir dienpinigius ekspertui moka Prancūzijos valstybė. Pastaruoju metu nepriklausomi ekspertai vis daugiau sutarčių sudaro su Europos Sąjunga, o nacionalinės Prancūzijos institucijos nepriklausomus sutartinius ekspertus deleguoja į misijas tik išimtiniais atvejais, kai ekspertas turi išskirtinių gebėjimų arba kai tam tikroje misijoje ypač svarbu užtikrinti nacionalinius Prancūzijos interesus. Europos Sąjunga valstybėms narėms siūlo civilinių krizių valdymo aspektų mokymo programą (European community project on training for civilian aspects of crisis management). Informacija apie asmenis, atrinktus į šiuos mokymus, kaupiama Prancūzijos nacionalinėje duomenų bazėje.
21. Portugalija. Dalyvavimą tarptautinėse misijose koordinuoja Užsienio reikalų ministerija, tačiau kiekviena institucija savo ekspertų siuntimą į tarptautines misijas finansuoja pati. Deleguojamiems ekspertams organizuojami ne tik parengiamieji krizių valdymo, bet ir užsienio kalbos kursai.
22. Suomija. Atrankos ir mokymų klausimai iš Užsienio reikalų ministerijos perduodami Vidaus reikalų ministerijai, Užsienio reikalų ministerijai paliekama tik sprendimų priėmimo teisė.
23. Švedija. Ekspertų siuntimo į tarptautines misijas procese dalyvauja Teisingumo ministerija (policijos ir teisės viršenybės sritys), Finansų ministerija (finansiniai klausimai) ir Gynybos ministerija (civilinė sauga). Centralizuotai dalyvavimą misijose finansuoja Užsienio reikalų ministerija, tačiau ir kitos ministerijos šiam tikslui turi savo biudžete numatę lėšas. Švedija rengia mokymus įvairių sričių į misijas siunčiamiems ekspertams.
24. Vokietija. Vidaus reikalų ministerija ir Užsienio reikalų ministerija atsako už dalyvavimą tarptautinėse misijose (Vidaus reikalų ministerija – policijos, Užsienio reikalų ministerija – civilinės administracijos, teisės viršenybės ir civilinės saugos sritys). Pretendentus atrenka ir rengia Užsienio reikalų ministerijai atskaitingas tarptautinių taikos operacijų centras. Informacija apie parengtus ekspertus kaupiama duomenų bazėje ir nuolat atnaujinama. Iš visų į duomenų bazę įrašytų ekspertų vienu metu į misijas gali būti išsiųstas tik trečdalis – kiti du trečdaliai tuo metu mokosi arba ilsisi.
VI. TARPTAUTINĖS TEISĖS IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
25. Tarptautinės institucijos yra priėmusios įvairių dokumentų, nustatančių piliečių delegavimo į jas tvarką.
26. Europos Sąjungos misijos steigiamos patvirtinant bendruosius veiksmus (pavyzdžiui, Council Joint Action on the European Union Police Mission in the Former Yugoslav Republic of Macedonia (EUPOL PROXIMA), į juos įtraukiamos ir nuostatos dėl misijos personalo (formavimo tvarka, trumpiausias eksperto paskyrimo į misiją terminas, pareigūno dalyvavimo misijoje išlaidų apmokėjimas, deleguotojo eksperto atsakomybė). Misijos personalo statusą (privilegijas, imunitetus ir kitas garantijas) nustato Europos Sąjungos ir tos valstybės, kurioje steigiama misija, sutartis (pavyzdžiui, Europos Sąjungos ir Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos sutartis dėl Europos Sąjungos policijos misijos statuso ir veiklos Buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje).
27. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Nuolatinė taryba yra patvirtinusi personalo nuostatus (Staff Rules and Regulations for the Organisation for Security and Co- operation in Europe), kuriuose reglamentuojamas ir į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misijas deleguotų ekspertų paskyrimas, teisės ir pareigos, išlaidų apmokėjimas, socialinės garantijos ir kiti klausimai, susiję su jų veikla.
28. Jungtinėse Tautose ekspertai paprastai įdarbinami tiesiogiai, o ne deleguojami. Dažniausiai ekspertai deleguojami tik į labai aukštas pareigas, kai priimtas politinis sprendimas. Valstybių narių tarpininkavimas būtinas tik tada, kai siunčiami kariai arba policijos pareigūnai (tai nėra Įstatymo reguliavimo dalykas).
29. Tarptautinių institucijų įvairiuose dokumentuose nustatyta delegavimo tvarka privaloma ir į ją būtina atsižvelgti nustatant asmenų iš Lietuvos delegavimo procedūras. Pageidautina, kad Lietuvoje nustatyta tvarka neprieštarautų tarptautinių institucijų taisyklėms, kitaip šios institucijos nepriims Lietuvos Respublikos piliečių.
VII. PAGRINDINĖS VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO NUOSTATOS
30. Įstatymas nustatys delegavimo į tarptautines ir užsienio valstybių institucijas koordinavimo tvarką (delegavimo prioritetų ir kriterijų nustatymas, atrankos principai ir kandidatų rezervo sudarymas, asmenų, kurių delegavimo nereglamentuos kiti įstatymai, delegavimas, deleguojamų asmenų socialinės garantijos).
31. Įstatyme bus įtvirtinta nuostata, kad atsižvelgdamos į bendrus užsienio politikos prioritetus Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau vadinama – Vyriausybė) nustatys delegavimo prioritetus, o Užsienio reikalų ministerija – kriterijus, pagal kuriuos nustatomos pareigos tarptautinėse ir užsienio valstybių institucijose, į kurias gali būti deleguojami Lietuvos Respublikos piliečiai. Įstatyme bus nustatyta delegavimo prioritetų ir kriterijų patvirtinimo tvarka.
32. Delegavimo prioritetai yra svarbiausios delegavimo kryptys – į kokias organizacijas ir užsienio valstybių institucijas, vadovaujantis Lietuvos užsienio politikos tikslais, reikėtų deleguoti Lietuvos atstovus ir kokiose srityse šie asmenys turėtų dirbti. Prioritetai turės būti nustatomi atsižvelgiant ir į turimas galimybes. Reikės aktyviai ieškoti prioritetus atitinkančių pareigų ir stengtis, kad Lietuvos deleguojamas asmuo būtų į jas priimtas.
33. Delegavimo kriterijai nustato, į kokias tarptautines ar užsienio valstybių institucijas, atsižvelgiant į Lietuvos užsienio politikos prioritetus ir interesus, galėtų būti deleguojami asmenys iš Lietuvos.
34. Bus numatyta valstybės tarnautojų, teisėjų ir prokurorų atrankos koordinavimo tvarka, paties atrankos proceso detaliai nereglamentuojant. Įstatymas turės sudaryti vieną sistemą su Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu, kuris turėtų būti papildytas nuostatomis dėl statutinių valstybės tarnautojų delegavimo, taip pat Lietuvos Respublikos teismų įstatymu (Žin., 1994, Nr. 46-851; 2003, Nr. 39-1765) ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymu (Žin., 1994, Nr. 81-1514; 2003, Nr. 42-1919), kurie turėtų nustatyti teisėjų ir prokurorų perkėlimo ar delegavimo taisykles.
35. Įstatyme bus numatyta asmenų, kurie nėra valstybės tarnautojai, teisėjai ar prokurorai, atrankos tvarka. Asmenys, patys suradę informacijos apie laisvas pareigas tarptautinėje institucijoje, į kurias turės būti deleguojami Lietuvos Respublikos, galės kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją, kuri, apsvarsčiusi tokio delegavimo atitiktį anksčiau minėtiems kriterijams ir kitoms aplinkybėms, priims sprendimą dėl šio asmens delegavimo. Prireikus minėtoji tvarka gali būti detalizuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime.
36. Įstatyme bus nustatyta, kad kandidatai į visas pareigas iš daugiau kaip vieno pageidaujančiojo atrenkami konkurso būdu, jeigu tokio konkurso organizavimas nėra numatytas kituose teisės aktuose.
37. Užsienio reikalų ministerija sudarys rezervą, iš kurio asmenys bus siunčiami į tarptautines misijas ir operacijas (kai reikės greitai reaguoti). Šis rezervas bus sudaromas iš kandidatų, atrinktų pagal išankstinius bendruosius tarptautinės ar užsienio valstybės institucijos reikalavimus pareigoms.
38. Bus nustatyta, kad su atrinktu kandidatu, kuris nėra valstybės tarnautojas, teisėjas ar prokuroras, bus sudaroma terminuota darbo sutartis.
39. Atrinktiems kandidatams pagal poreikį bus sudarytos sąlygos pasirengti dirbti tarptautinėje ar užsienio valstybės institucijoje.
40. Deleguotam asmeniui bus mokamas darbo užmokestis ir dienpinigiai (jeigu jų nemokės tarptautinė ar užsienio valstybės institucija), sumokama už tokio asmens gyvybės ir sveikatos draudimą, taip pat padengtos medicininio evakavimo draudimo išlaidos, jeigu deleguoto asmens darbo vieta bus pavojingoje vietovėje. Pavojingų vietovių sąrašą tvirtins Užsienio reikalų ministerija. Deleguotų asmenų socialinis draudimas, privalomasis sveikatos draudimas ir mokesčiai būtų reglamentuojami bendrų teisės aktų nuostatų, Įstatyme būtų nustatytos tik papildomos socialinės garantijos, būtinos asmenims, laikinai dirbantiems užsienyje. Deleguojamiems asmenims bus nustatytos ir kitos socialinės garantijos ir lengvatos. Rengiant Įstatymą, turės būti apsvarstyta, ar reikės siūlyti pakeisti kitus įstatymus, reglamentuojančius socialines garantijas.
VIII. GALIMOS NUMATYTO TEISINIO REGULIAVIMO PASEKMĖS
42. Didžiausią poveikį Įstatymas darys užsienio politikai. Jis sudarys sąlygas suaktyvinti Lietuvos dalyvavimą tarptautinėse institucijose ir daugiau prisidėti prie jų veiklos. Bus sudaryta galimybė deleguoti asmenis į užsienio valstybių institucijas ir plėtoti bendradarbiavimą su atitinkamomis valstybėmis.
43. Delegavimas į tarptautines ir užsienio valstybių institucijas bus koordinuojamas, vadinasi, susijęs su Lietuvos užsienio politikos tikslų įgyvendinimu. Kartu bus atsižvelgta į turimas galimybes, ypač specialistus. Be to, šie specialistai galės sugrįžti į ankstesnę tarnybą ir perduoti žinias, informaciją ir patirtį, įgytą tarptautinėse ir užsienio valstybių institucijose.
44. Įstatymas sudarys galimybę asmenims, ne valstybės tarnautojams ir nedirbantiems teismuose ar prokuratūroje, tačiau turintiems tinkamų žinių ir patirties, dirbti tarptautinėse ar užsienio valstybių institucijose. Tai leis plėtoti bendradarbiavimą su visuomeninėmis organizacijomis, naudotis jų specialistų žiniomis ir patirtimi.
IX. FINANSINIS EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
46. Įstatymui įgyvendinti naujų institucijų steigti nereikės, tai atliks jau įsteigtos institucijos, tačiau reikės papildomų darbuotojų delegavimui koordinuoti.
47. Darbo užmokestis ir draudimo išlaidos sudarys papildomas išlaidas, kurios neišvengiamos plėtojant naują tarptautinės politikos sritį.
X. NUMATOMA ĮSTATYMO STRUKTŪRA
49. Įstatymą sudaro šie skirsniai: I. Bendrosios nuostatos; II. Delegavimo prioritetų ir kriterijų nustatymas ir delegavimo koordinavimas; III. Deleguojamų asmenų atranka; IV. Kandidatų rezervo sudarymas ir valdymas; V. Atrinktų asmenų delegavimo tvarkos aprašymas; VI. Socialinės garantijos deleguotiems asmenims; VII. Baigiamosios nuostatos.
50. Pirmajame skirsnyje apibrėžiamos sąvokos, taip pat delegavimo sąvoka, nustatoma Įstatymo paskirtis, numatomi subjektai, kurie vykdys delegavimą.
51. Antrajame skirsnyje reglamentuojama tvarka, pagal kurią bus nustatomi ir keičiami delegavimo prioritetai ir kriterijai. Nustatant šiuos prioritetus ir kriterijus, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos užsienio politikos prioritetus, turimas galimybes ir kitas svarbias aplinkybes.
52. Pagal nustatytus prioritetus ir kriterijus delegavimą koordinuoja nustatytos atsakingos institucijos. Tai įgyvendindamos, atsakingos institucijos teikia Vyriausybei prioritetų nustatymo projektus, nustato pareigų kriterijus, ieško pareigų, atitinkančių prioritetus, imasi priemonių, kad į laisvas pareigas būtų paskirtas Lietuvos deleguotas asmuo, sudaro į tarptautines misijas ir civilines operacijas deleguojamų asmenų rezervą, perduoda informaciją apie laisvas vietas deleguojančioms Lietuvos Respublikos institucijoms, tvarko Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimus, skirtus programai, susijusiai su delegavimu, vykdo asmenų, ne valstybės tarnautojų, teisėjų ar prokurorų, atranką.
53. Trečiajame skirsnyje nustatoma atrankos tvarka tais atvejais, kai šie klausimai nereglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme ar kituose įstatymuose. Atranka į pareigas, atitinkančias Vyriausybės patvirtintus prioritetus, gali būti dviejų pakopų: pirminė ir antrinė.
54. Informaciją apie laisvą pareigybę tarptautinėje ar užsienio valstybės institucijoje atsakingos institucijos perduoda pirminę atranką vykdančiai institucijai. Pagal atitinkamą įstatymą vykdoma atranka bus laikoma pirmine. Asmenų, kurie yra ne valstybės tarnautojai, teisėjai ir prokurorai, pirminę atranką vykdys atsakingos institucijos Įstatyme nustatyta tvarka.
55. Atranką į pareigas, atitinkančias Užsienio reikalų ministerijos patvirtintus kriterijus, vykdo tik deleguojančios institucijos (pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą, Lietuvos Respublikos teismų įstatymą ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymą) ir Įstatyme nustatytos atsakingos institucijos, kai asmenys yra ne valstybės tarnautojai, teisėjai ar prokurorai. Atranka vyksta tik į tas pareigas, kurios atitinka delegavimo prioritetus ir kriterijus.
56. Ketvirtajame skirsnyje reglamentuojama kandidatų vykti į tarptautines misijas ir operacijas rezervo sudarymo tvarka, nustatyta, kad šį rezervą sudarys Užsienio reikalų ministerija, atsižvelgdama į nustatytuosius delegavimo prioritetus. Atranka vyks konkurso būdu tokia pat tvarka, kaip ir į kitas pareigas tarptautinėse ar užsienio valstybių institucijose.
57. Penktajame skirsnyje įtvirtintas principas, kad atrinktus valstybės tarnautojus, teisėjus ir prokurorus deleguos institucijos, kuriose jie dirba, o kitus asmenis – Užsienio reikalų ministerija; nustatyta delegavimo pratęsimo ir nutraukimo tvarka, taip pat lengvatos, teikiamos deleguojamiems asmenims.
58. Šeštajame skirsnyje nustatyta, kad deleguojami asmenys bus draudžiami gyvybės ir sveikatos draudimu, taip pat medicininio evakavimo draudimu, kai jie dirbs pavojingose zonose. Jiems bus teikiamos ir kitos socialinės garantijos.
XI. NUMATOMI PAKEISTI AR PANAIKINTI TEISĖS AKTAI
60. Kadangi Įstatymas sudarys vientisą sistemą su kitais įstatymais, prieš jį priimant (arba priimant) turės būti pakeisti: Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos teismų įstatymas ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas – numatyta galimybė deleguoti ar perkelti valstybės tarnautojus, teisėjus ir prokurorus į tarptautines institucijas. Kad rengiant projektus būtų išlaikytas reguliavimo vientisumas, juos turėtų rengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudaryta iš suinteresuotų institucijų atstovų darbo grupė.