Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS DRAUDIMO ĮSTATYMO 8 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-2167(2)
2011 m. vasario 17 d. Nr. 180
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. SV-S-959 6 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-2167(2) (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimas privalomas visiems asmenims ir pagrįstas visuotinumo bei solidarumo principais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3, 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2007, Nr. 102-4171), kuriais remiantis privalomojo sveikatos draudimo įmokas turi mokėti kiekvienas asmuo pagal savo galimybes ir gaunamas pajamas. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 55-1287; 2002, Nr. 123-5512) (toliau – Sveikatos draudimo įstatymas) 17 straipsnio nuostatas visi asmenys, pradėję vykdyti bet kokią ekonominę veiklą, turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Tai reiškia, kad draudžiamieji privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o įvykus draudžiamajam įvykiui, turi teisę gauti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.
2. Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka privalomojo sveikatos draudimo įmokos turi būti mokamos kas mėnesį. Šiuo metu asmenų, nurodytų Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3–7 ir 9 dalyse, privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos arba jie patys mokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Galimybė apsidrausti nelaukiant 3 mėnesių laikotarpio jau nustatyta Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje – asmenys tampa apdrausti nuo tos dienos, kai sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką. 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmokos sumokėjimas neatleidžia nuo prievolės mokėti Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnyje nustatyto dydžio įmokas.
3. Įstatymo projektu sudaroma galimybė apsidrausti privalomuoju sveikatos draudimu sumokant laiku nesumokėtas privalomojo sveikatos draudimo įmokas (kitaip tariant, skolą, susidariusią dėl nesumokėtų privalomojo sveikatos draudimo įmokų). Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad darbingo amžiaus asmenys, netekę su darbo santykiais susijusių pajamų ir dėl įvairių priežasčių nors vieną mėnesį nesumokėję nustatyto dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba neužsiregistravę teritorinėje darbo biržoje, netenka teisės į asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones, už kuriuos mokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Įstatymo projekte teigiama, kad, priėmus įstatymą, minėtų asmenų, laiku nesumokėjusių privalomojo sveikatos draudimo įmokų, privalomasis sveikatos draudimas įsigaliotų nuo tos dienos, kai šios įmokos sumokamos. Siūloma formuluotė prieštarauja šiuo metu galiojančioms nuostatoms dėl privalomojo sveikatos draudimo galiojimo:
3.1. Asmenys piktybiškai gali kas mėnesį nebemokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų, nes jų sveikatos draudimas įsigaliotų padengus skolą, susidariusią dėl nesumokėtų įmokų. Tokiu atveju netektų prasmės Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos dėl 3 mėnesių privalomojo sveikatos draudimo stažo ir dėl 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmokos sumokėjimo. Šiomis nuostatomis siekiama, kad draudžiamieji aktyviau rūpintųsi savo sveikatos draudimu, kuris jiems garantuoja, įvykus draudžiamajam įvykiui, kompensuojamąsias sveikatos priežiūros paslaugas ir kompensuojamuosius vaistus bei medicinos pagalbos priemones, už kuriuos mokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.
3.2. Nuostata dėl 3 mėnesių privalomojo sveikatos draudimo stažo yra svarbi ir atsižvelgiant į emigravusius iš Lietuvos asmenis, nemokančius privalomojo sveikatos draudimo įmokų Lietuvoje. Jei būtų vadovaujamasi Įstatymo projektu, šie asmenys, grįžę į Lietuvą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, turėtų galimybę tapti apdraustaisiais nesilaikydami nustatytos privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tvarkos – tereikėtų padengti skolą, susidariusią dėl nesumokėtų įmokų. Vertinant socialiniu požiūriu, tai būtų neteisinga kitų Lietuvos gyventojų, nuolat mokančių privalomojo sveikatos draudimo įmokas, atžvilgiu.
3.3. Sudarius skolininkams išimtines privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo sąlygas, jų padėtis taptų pranašesnė nei sąžiningai kas mėnesį įmokas mokančių asmenų. Pavyzdžiui, asmuo, savarankiškai nustatyta tvarka kas mėnesį mokantis įmokas, turėtų laukti 3 mėnesius, kol įsigaliotų jo privalomasis sveikatos draudimas, o kitas savarankiškai privalomuoju sveikatos draudimu turintis draustis asmuo, atsiradus prievolei mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, galėtų jų nemokėti tol, kol prireiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų. Prireikus paslaugų, toks asmuo padengtų skolą, susidariusią dėl nesumokėtų įmokų (už vieną ar kelis mėnesius) ir taptų apdraustuoju privalomuoju sveikatos draudimu. Toks teisinis reglamentavimas pažeistų solidarumo ir visuotinumo principus, nes dalis asmenų nebemokėtų privalomojo sveikatos draudimo įmokų, vadinasi, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas prarastų dalį pajamų.
MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS
SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRAS,
PAVADUOJANTIS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRĄ DONATAS JANKAUSKAS