ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS
S P R E N D I M A S
DĖL PUBLIKACIJOJE „KAUNO POLICIJA IR STT SLEPIA ĮTARIAMUS VAIDO MILINIO NUSIKALTIMUS“ („LAISVAS LAIKRAŠTIS“, 2013 M. BALANDŽIO 20–26 D., NR. 16/423) PASKELBTOS INFORMACIJOS
2013 m. spalio 11 d. Nr. SPR-109
Vilnius
Š. m. gegužės 29 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas Marijos Milinienės (toliau – Pareiškėja) skundas dėl publikacijoje „Kauno policija ir STT slepia įtariamus Vaido Milinio nusikaltimus“ („Laisvas laikraštis“, 2013 m. balandžio 20–26 d., Nr. 16/423) paskelbtos informacijos.
Pareiškėja nurodė, kad minėtoje publikacijoje paskelbti tikrovės neatitinkantys, jos žuvusio (nužudyto) sūnaus Vaido Milinio garbę ir orumą žeminantys teiginiai: „<...> Vaidas gyveno audringą gyvenimą – mėgo gąsdinti žmones pistoletu“, „<...> kaip tas Vaidas Milinis, kuris grasino jums pistoletu <...>“, „Jis galimai turėjo ir problemų su narkotikais“. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiama publikacija iliustruota V. Milinio nuotrauka. Pareiškėja pažymėjo, jog V. Milinio artimieji nėra davę sutikimo visuomenės informavimo priemonei publikuoti jo nuotraukas, todėl visuomenės informavimo priemonė, publikuodama V. Milinio nuotrauką be V. Milinio artimųjų sutikimo, pažeidė V. Milinio teisę į atvaizdą, kaip teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą.
Pareiškėja prašo: 1) konstatuoti, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), paskelbdamas skundžiamą publikaciją, pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 14 straipsnį, 19 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 8 dalies nuostatas; 2) įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) dėl nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimų; 3) reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paneigtų tikrovės neatitinkančią, V. Milinio ir jo artimųjų garbę ir orumą žeminančią informaciją; 4) nustatyti, kad žurnalistas, skundžiamos publikacijos autorius ir / ar laikraščio „Laisvas laikraštis“ redaktorius, pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies bei 41 straipsnio nuostatas, ir įspėti juos dėl minėtų nuostatų pažeidimo; 5) priimtą sprendimą paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto svetainėje.
Atlikdamas Pareiškėjos skundo tyrimą dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo, žurnalistų etikos inspektorius paaiškinimų kreipėsi į laikraščio „Laisvas laikraštis“ redaktorių Aurimą Drižių, prašydamas paaiškinti skundžiamą situaciją, pateikti skundžiamo turinio informacijos atitiktį tikrovei įrodančius duomenis, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimus ir argumentus.
Laikraščio „Laisvas laikraštis“ redaktorius A. Drižius paaiškino, kad A. Rėklys kreipėsi į redakciją, teigdamas, kad kreipėsi į policiją dėl V. Milinio grasinimo jį nužudyti, o policija tą bylą numarino ir pradangino. Pasak redaktoriaus, A. Rėklys redakcijai pateikė skundą su policijos antspaudu.
Žurnalistų etikos inspektorius kreipėsi į Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato (toliau – Žaliakalnio policijos komisariatas) viršininką Egidijų Kriaučionį, prašydamas suteikti informaciją: 1) ar buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Vaido Milinio galimai neteisėtų veiksmų; 2) jeigu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, koks šio ikiteisminio tyrimo pagrindas; 3) jeigu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, koks buvo Vaido Milinio procesinis statusas ikiteisminiame tyrime; 4) kokie procesiniai veiksmai buvo atlikti dėl 2004-03-31 Algimanto Rėklio pareiškimo.
Žaliakalnio policijos komisariato viršininkas E. Kriaučionis nurodė, kad, pagal A. Rėklio 2004-03-26 pareiškimą, patikslinus nurodytas aplinkybes, 2004-04-06 buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 138 straipsniu. Žurnalistų etikos inspektoriui buvo pateikta 2004-04-06 Žaliakalnio policijos komisariato nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą kopija.
Išnagrinėjęs Pareiškėjos skundą, atlikęs tyrimą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu ir įvertinęs skundo tyrimo metu surinktą medžiagą, žurnalistų etikos inspektorius
n u s t a t ė:
Pareiškėja skundžiasi ir prašo teisinės gynybos dėl tikrovės neatitinkančios jos sūnaus V. Milinio ir jo artimųjų (motinos) garbę ir orumą žeminančios informacijos paskelbimo, taip pat teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo.
I. Dėl garbės ir orumo pažeidimo
Asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios žemina pareiškėjo garbę ir orumą; 4) faktas, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės.
Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 6 punktu, žeminančiomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą, dalykinę reputaciją ar gerą vardą; tai klaidinga bei asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį, nesąžiningą gamybinę – ūkinę, komercinę veiklą ir pan.
Konkrečiu atveju sprendžiant, ar visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija pažeidė Pareiškėjos sūnaus ir jo artimųjų (motinos) garbę ir orumą, būtina nustatyti, ar apie Pareiškėjos sūnų buvo paskelbtos žinios, ar nuomonės.
Nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalis). Tuo tarpu žinių paskelbimu laikytinas konkrečių faktų ar duomenų perdavimas, pranešimas tretiesiems asmenims, kai šie asmenys sužinojo apie perteikiamą informaciją, tiek tada, kai pranešami tikri faktai ar duomenys, tiek tada, kai pranešama apie tikrovėje neegzistuojančius (įsivaizduojamus ar melagingus) faktus ar duomenis.
Teiginio „Albertas ir Marija Miliniai, įtikėję, kad sūnų Vaidą nužudė „violetiniai“, nors Vaidas gyveno audringą gyvenimą – mėgo gąsdinti žmones pistoletu“ dalies „<...> Vaidas gyveno audringą gyvenimą – mėgo gąsdinti žmones pistoletu“ konstrukcija, kuomet atskleidžiamas žodžių junginio „gyveno audringą gyvenimą“ turinys, nulemia tai, kad informacija apie Pareiškėjos sūnaus gyvenimo būdą, skundžiamoje teiginio dalyje įgyja konstatuojamąjį pobūdį. Šioje teiginio dalyje paskelbtomis žiniomis yra detalizuotas Pareiškėjos sūnaus gyvenimo būdo požymis, t. y. pažymima, jog Pareiškėjos sūnus gąsdindavo žmones šaunamuoju ginklu. Šiomis žiniomis Pareiškėjos sūnui priskirti nusikalstami veiksmai, kurie teisės ir geros moralės požiūriu yra netoleruotini ir visuomenėje smerktini. Tokius veiksmus atliekantis asmuo apibūdinamas itin neigiamai, laikomas pavojingu visuomenei, linkusiu nusikalsti, nepaisančiu įstatymų bei visuomenėje priimtinų elgesio normų. Taigi paskelbtos skundžiamo turinio žinios apie Pareiškėjos sūnų yra vienareikšmiškai žeminančio pobūdžio.
Vertinant skundžiamų žinių atitikties tikrovei faktą, pažymėtina, kad pareiga įsitikinti skelbiamų žinių tikrumu, tikslumu bei pagrįstumu visais atvejais tenka viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui). Laikraščio „Laisvas laikraštis“ redaktorius A. Drižius paaiškino, kad A. Rėklys pats kreipėsi į redakciją ir pateikė informaciją apie V. Milinį. Tačiau tai, jog informaciją viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) pateikė kitas asmuo, neatleidžia viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nuo pareigos atidžiai patikrinti pateiktą informaciją. Konkrečiu atveju iš A. Rėklio pareiškimo, matyti, kad 2004-03-31 šis dokumentas buvo gautas Žaliakalnio policijos komisariate. Minėtame pareiškime pateikta A. Rėklio įvykio versija ir suformuluoti prašymai pareigūnams. 2004-04-06 Žaliakalnio policijos komisariato nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad įvykis buvo gatvės važiuojamojoje dalyje ir trumpalaikis, įvykio liudytojų nustatyti nepavyko, nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, taip pat nebuvo gauta įrodymų, kad V. Milinis nešiojo šaunamąjį ginklą. Minėtame nutarime taip pat nustatyta, kad V. Milinis negrasino nužudyti žmogaus ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatos, nebuvo pakankamo pagrindo manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, todėl pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad A. Rėklio kreipimosi į policijos pareigūnus faktas atskleidžia vienos ginčo šalies poziciją, tačiau neįrodo Pareiškėjos sūnaus kaltumo, todėl negali būti laikomas pakankamu ir objektyviu įrodymu, galinčiu pagrįsti skundžiamo turinio žinių atitikties tikrovei. Juo labiau, kad A. Rėklio pareiškime kalbama apie galimai įvykusį, vienkartinį veiksmą, o skundžiamame teiginyje Pareiškėjos sūnui priskiriamas audringas gyvenimo būdas, t. y. nuolatinis žmonių gąsdinimas šaunamuoju ginklu. Be to, viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) pateikta informacija apie septynerių metų senumo įvykius. Taigi šiuo atveju viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateikti įrodymai laikytini nepakankamais, todėl, vadovaujantis paskleistos informacijos neatitikties tikrovei prezumpcija, konstatuotina, kad skundžiamame teiginyje buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, kuri pagal savo turinį ir pobūdį žemina Pareiškėjos sūnaus, taip pat ir jo artimųjų (motinos) garbę ir orumą.
Teiginio „Tačiau kaip tas Vaidas Milinis, kuris grasino jums pistoletu, kaip jam baigėsi“ dalyje „<...> kaip tas Vaidas Milinis, kuris grasino jums pistoletu <...>“ paskelbta informacija, nepaisant vartojamos numanomai klausiamosios formos „kaip jam baigėsi“, gali būti patikrinta objektyviais duomenimis, todėl laikytina žiniomis, jog Pareiškėjos sūnus žurnalisto pašnekovui grasino šaunamuoju ginklu. Tokia informacija liudija apie nusikalstamus Pareiškėjos sūnaus veiksmus, todėl, jei ji neatitinka tikrovės, laikytina žeminančia. Vertinant šios žinios atitiktį tikrovei pabrėžtina, kad tiek skundžiamame teiginyje, tiek visame publikacijos kontekste ji pateikta kaip realiai įvykęs, tikras faktas. Kaip buvo konstatuota pirmiau, A. Rėklio įvykio versija neįrodo, kad Pareiškėjos sūnus iš tiesų grasino jam šaunamuoju ginklu. Juo labiau kad po 10 dienų nuo A. Rėklio pareiškimo Žaliakalnio policijos komisariate buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Iš minėto dokumento turinio matyti, kad buvo nutarta apie priimtą nutarimą informuoti suinteresuotus asmenis. Todėl preziumuojama, jog A. Rėklys buvo informuotas apie atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą ir jo motyvus. Taigi paskelbta vienašališka žinia apie septynerių metų senumo įvykius viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) turėjo tapti tyrimo objektu ir negalėjo būti paskelbta kaip realiai įvykęs, tikras faktas. Juo labiau kad buvo žinoma apie policijos pareigūnų priimtą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Taigi toks viešosios informacijos pateikimas laikytinas nesąžiningu. Vadovaujantis paskleistos informacijos neatitikties tikrovei prezumpcija, konstatuotina, kad skundžiamame teiginyje buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti Pareiškėjos sūnaus, kartu ir jo artimųjų (motinos) garbę ir orumą žeminanti informacija.
Teiginyje „Jis galimai turėjo ir problemų su narkotikais“ paskelbta informacija vertintina visame publikacijos kontekste, atsižvelgiant į sakinių konstrukciją, minčių dėstymą bei logines paskelbtos informacijos sąsajas. Publikacijoje Pareiškėjos sūnus apibūdinamas itin neigiamai: gyveno audringą gyvenimą, mėgo gąsdinti žmones šaunamuoju ginklu, aprašyto įvykio metu atrodė labai išbalansuotas, agresyvus, lyg naudojęs narkotikų. Skundžiamo teiginio konstrukcija ir bendras kontekstas sudaro prielaidą, kad Pareiškėjos sūnus vartojo narkotikus. Toliau paskelbtas tekstas: „Tačiau jokių įrodymų nėra? Žinoma, kad nėra, tačiau jeigu kažkas daro jam „stogą“, tai aišku, kad tuos įrodymus moka sunaikinti.“ Tuo skundžiama prielaida yra sustiprinama. Be to, suponuojama išvada, kad tiek narkotinių medžiagų vartojimas, tiek įrodymų naikinimas nebuvo vienkartinis veiksmas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad publikacijoje pateiktos informacijos pakanka, kad skundžiamas teiginys įgytų neigiamą konstatuojamąjį pobūdį. Be to, iš viso publikacijos turinio ir jos konteksto yra aišku, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo tikslą išimtinai neigiamai pavaizduoti Pareiškėjos sūnų, pažeminti, sumenkinti jį visuomenės akyse. Žinia, jog Pareiškėjos sūnus vartojo narkotines medžiagas, nesant tam faktinio pagrindimo, yra vienareikšmiškai žeminanti.
Atsižvelgiant į publikacijos turinį, pažymėtina, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nesiėmė tikrinti ir netikrino informacijos šaltinio jam suteiktos informacijos patikimumo ir neįsitikino ketinamų skelbti faktų tikrumu. Tai reiškia, jog pasitikėjo A. Rėklio suteiktos informacijos tikrumu ir publikacijoje informacijos šaltinio suteiktus duomenis pateikė kaip neabejotinai atitinkančius tikrovę, t. y. neva objektyviai egzistuojančius. Visame publikacijos kontekste, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) užduotas klausimas: „Tačiau jokių įrodymų nėra?“ vertintinas kaip provokacinis, kadangi atsakymu į šį klausimą yra pabrėžiama, jog įrodymų nėra, todėl, kad jie sunaikinami. Atsižvelgiant į tai, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) užduotas klausimas negali būti laikomas sąžiningu nurodymu, jog nėra galimybės patikrinti informacijos patikimumo. Aplinkybė, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) šaltinis – A. Rėklys informaciją suteikė interviu forma, nepanaikino viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pareigos nepasitikėti jam suteikta informacija ir, prieš skelbiant ją viešai, kreiptis į V. Milinio artimuosius ir išsamiai patikrinti bei įsitikinti ketinamų skelbti faktų tikrumu. To nepadaręs ir paskleidęs žinią, jog Pareiškėjos sūnus vartoja narkotines medžiagas, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) elgėsi nesąžiningai ir paskelbė tikrovės neatitinkančią, Pareiškėjos sūnaus garbę ir orumą žeminančią informaciją. Šiuo atveju V. Milinio garbės ir orumo pažeidimas yra susijęs ir su jo artimųjų (motinos) neturtinėmis teisėmis, todėl konstatuotinas kartu ir Pareiškėjos garbės ir orumo pažeidimas.
Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalį, suformulavo tokią šeimos sampratą: „Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu <...>“. Publikacijoje paskleistais duomenimis, dėl kurių paskelbimo buvo nustatytas pažeidimas, Pareiškėjos sūnui buvo priskirtas žmonių gąsdinimas šaunamuoju ginklu, narkotinių medžiagų vartojimas. Tokia informacija Pareiškėjos sūnų apibūdina kaip atlikusį teisei, gerai moralei bei paprotinėms normoms priešingus veiksmus, nevengusį netinkamo elgesio bei netoleruotinų poelgių. Tokios informacijos paskleidimas neigiamai apibūdina ne tik V. Milinį, tačiau atskleidžia ir jo artimųjų menką moralinių vertybių ir visuomenėje priimtinų elgesio normų suvokimą. Todėl laikytina, kad apie mirusį asmenį – V. Milinį paskleisti duomenys yra tiesiogiai susiję su jo artimųjų (motinos) garbe ir orumu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tikrovės neatitinkančių duomenų apie V. Milinį paskleidimas kartu žemina artimųjų (motinos) garbę ir orumą.
Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) įpareigoja viešąją informaciją visuomenės informavimo priemonėse pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 4 punktas). Žurnalistai privalo teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais (Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas), vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais (Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Taigi pateikus neteisingą, tikrovės neatitinkančią informaciją apie Pareiškėjos sūnų, buvo nesilaikyta anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimų.
Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas skleisti nekaltumo prezumpciją pažeidžiančią informaciją. Šis draudimas siejamas su kita būtina sąlyga – kliudymu teisminės valdžios nešališkumui, kuris turi būti ne menamas, bet realus. Nekaltumo prezumpcijos principo esmė yra tai, kad iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo galioja asmens nekaltumo prielaida. Tuo yra įtvirtinta prioritetinė ir išimtinė teismo teisė įstatymo nustatyta tvarka išspręsti asmens kaltumo ar nekaltumo klausimą ir įvykdyti teisingumą baudžiamosiose bylose. Nekaltumo prezumpcija, kaip oficiali teisinė padėtis, paprastai siejama su įtariamuoju, kaltinamuoju, teisiamuoju. Taigi nekaltumo prezumpcija sukuria oficialią teisinę baudžiamojo proceso dalyvio padėtį, kurią turi gerbti ne tik baudžiamojo proceso dalyviai, teisinių santykių subjektai, bet ir viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai). Šiuo atveju 2004-04-06 Žaliakalnio policijos komisariate buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Taigi baudžiamasis procesas dėl Pareiškėjos sūnui priskirtų veikų atlikimo nebuvo pradėtas. Remiantis tuo, kas aptarta darytina išvada, kad dėl Pareiškėjos sūnui priskirtų neteisėtų veikų atlikimo bei nusikalstamo elgesio konstatuotinas garbės ir orumo, tačiau ne nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Be to, nustatytos aplinkybių visumos nepakanka konstatuoti Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą, kadangi nėra įvykdyta kita būtina sąlyga – kliudymas teisminės valdžios nešališkumui.
II. Dėl privataus gyvenimo apsaugos pažeidimo
Asmens teisė į privatų gyvenimą ginama, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) informacijos paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleista informacija yra apie Pareiškėją; 3) faktas, jog paskleista informacija yra apie asmens privatų gyvenimą; 4) faktas, jog informacija paskleista be asmens sutikimo; 5) faktas, jog informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso.
Asmens teisė į privatumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnyje, kuriame numatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44647/98). Be to, Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmens privatumo apsauga yra vienas iš tikslų, pagrįstai galinčių riboti naudojimąsi saviraiškos laisve.
Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45 dalyje privatus gyvenimas apibrėžiamas kaip asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, asmens sveikatos informacija, privatus susirašinėjimas ar kitoks susižinojimas, asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus. Privataus pobūdžio informacija laikoma žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo požiūriu neskelbtina informacija apie žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo sveikatą ir kt. (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 44 dalis).
Asmens privatus gyvenimas visada siejamas su konkretaus asmens asmenine nuožiūra, t. y. tik pats asmuo turi teisę nuspręsti, kokią informaciją apie savo privatų gyvenimą ir kiek jos atskleisti viešai. Po asmens mirties tokią teisę turi jo artimieji. Skelbiant privataus pobūdžio informaciją asmens teisė į privatų gyvenimą yra apribojama, todėl toks ribojimas galimas tik laikantis Konstitucijos ir įstatymų nustatytų pagrindų. Kai duomenys apie asmens privatų gyvenimą yra paskelbiami per visuomenės informavimo priemonę, kyla dviejų konstitucinių vertybių – teisės į privatų gyvenimą ir teisės į saviraiškos laisvę – konfliktas. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kuri iš vertybių – privataus gyvenimo apsauga ar visuomenės teisė gauti informaciją – turi būti prioritetiškai ginama.
Pareiškėja nurodė, kad skundžiamai publikacijai iliustruoti be sutikimo buvo panaudota jos sūnaus nuotrauka. Pasak Pareiškėjos, tuo buvo pažeista jos sūnaus teisė į atvaizdą, kaip privataus gyvenimo dalis.
Skundžiamoje publikacijoje buvo paskelbta nuotrauka su Pareiškėjos sūnaus atvaizdu. Asmens nuotraukos ir atvaizdas yra artimai susiję su pačiu asmeniu ir pagal Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą laikytini jo privataus gyvenimo dalimi (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45 dalis). Šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viešosios informacijos rengėjų pareiga rengiant ir platinant viešąją informaciją, užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas asmuo sutinka. Asmens atvaizdo platinimas nesant sutikimo pažeidžia žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Mirusio asmens nuotrauką, padarytą jam esant gyvam, galima demonstruoti ar kitaip platinti tik jo artimųjų, šiuo atveju tėvų, sutikimu, išskyrus atvejus, kai asmuo davė tokį sutikimą būdamas gyvas. Sutikimo naudoti nuotrauką su V. Milinio atvaizdu jo artimieji nedavė. Pareiškėjos sūnus buvo privatus asmuo, todėl teisę paskleisti jo atvaizdą po mirties viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo tik gavęs jo artimųjų sutikimą (leidimą). Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) neįrodė, kad toks V. Milinio artimųjų sutikimas (leidimas) buvo gautas. Be asmens sutikimo nuotraukos su asmens atvaizdu gali būti publikuojamos tik tokiais atvejais, jeigu asmens nuotraukos publikavimą pateisina viešasis interesas. Pagal nustatytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvados, jog ginčo nuotraukos publikavimas pateisinamas teisėtu ir pagrįstu visuomenės interesu. Nurodyta nuotrauka buvo tiesiog iliustruota publikacija. Publikacijos turinys, jos kontekstas konkrečiu atveju nenulemia to, kad neegzistuoja Pareiškėjos sūnaus privatumo apsauga arba kad Pareiškėjos sūnus galėjo būti prilygintas viešajam asmeniui. Todėl darytina išvada, kad nuotraukos paskelbimo tikslas buvo patenkinti skaitytojų smalsumą. Dėl šių priežasčių nagrinėjamu atveju prioritetas turi būti suteiktas teisei į privatų gyvenimą, be kita ko, teisei į atvaizdą, o ne laisvei skleisti informaciją arba visuomenės teisei žinoti.
III. Dėl atsakomybės subjekto
Visuomenės informavimo įstatyto 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad už pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus žurnalistų etikos inspektorius gali įspėti viešosios informacijos rengėjus, skleidėjus ir už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis. Oficialiame Kultūros ministerijos interneto tinklalapyje http://www.lrkm.lt/leidb/lt/lldb.html. laikraščio „Laisvas laikraštis“ leidėju nurodomas UAB „Laisvo laikraščio leidyba“. Tuo tarpu 2013 m. balandžio 20–26 d. laikraščio „Laisvas laikraštis“ Nr. 16/423 metrikoje leidėju pateikiamas kitas juridinis asmuo – UAB „Laisvas laikraštis“. UAB „Laisvas laikraštis“ ir UAB „Laisvo laikraščio leidyba“ direktorius bei laikraščio „Laisvas laikraštis“ redaktorius yra Aurimas Drižius. Atsižvelgdamas į tai žurnalistų etikos inspektorius daro išvadą, kad šiuo atveju atsakomybė už nustatytus Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus taikytina aukščiau minėtų juridinių asmenų vadovui ir laikraščio „Laisvas laikraštis“ redaktoriui Aurimui Drižiui.
Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsniu, 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktu, žurnalistų etikos inspektorius
nusprendė:
1. Pripažinti pareiškėjos Marijos Milinienės skundą dėl publikacijoje „Kauno policija ir STT slepia įtariamus Vaido Milinio nusikaltimus“ („Laisvas laikraštis“, 2013 m. balandžio 20–26 d., Nr. 16/423) iš dalies pagrįstu.
2. Įspėti laikraščio „Laisvas laikraštis“ redaktorių Aurimą Drižių dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto, 41 straipsnio 1 ir 4 dalies pažeidimo.
3. Reikalauti paneigti teiginio „Albertas ir Marija Miliniai, įtikėję, kad sūnų Vaidą nužudė „violetiniai“, nors Vaidas gyveno audringą gyvenimą – mėgo gąsdinti žmones pistoletu“ dalyje „<...> Vaidas gyveno audringą gyvenimą – mėgo gąsdinti žmones pistoletu“, teiginio „Tačiau kaip tas Vaidas Milinis, kuris grasino jums pistoletu, kaip jam baigėsi“ dalyje „<...> kaip tas Vaidas Milinis, kuris grasino jums pistoletu <...>“, teiginyje „Jis galimai turėjo ir problemų su narkotikais“ paskelbtą informaciją.
5. Viešai paskelbti sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje.
Apie sprendimo įvykdymą žurnalistų etikos inspektorius turi būti informuotas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo (gavimo) dienos.
Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami teismui per 30 dienų nuo jų paskelbimo (gavimo) dienos.