Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-3082
2008 m. gruodžio 3 d. Nr. 1289
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2008 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 2431 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XP-3082 (toliau vadinama – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projektu siūloma papildyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558) 2 straipsnį, išplečiant asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, ratą, nes šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas, kaip nurodyta aiškinamajame rašte, „apriboja Konstitucijoje garantuojamą teisę paveldėti, yra nesuderinamas su teisinės valstybės principu, todėl turi būti pakeistas tokiu būdu, kad būtų pasiektas teisingumas“. Visų pirma pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą savo nutarimuose nagrinėjo teisės aktų (taip pat ir įstatymų), reguliuojančių nuosavybės teisių atkūrimo santykius, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose yra suformuluota plati oficiali konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktrina. Tačiau pažymėtina, kad nė viename Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime nebuvo konstatuota, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnis tiek, kiek nustato ribotą baigtinį asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, sąrašą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime (Žin., 2003, Nr. 24-1004) nurodė, kad Lietuvoje atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Tokį teisinį reguliavimą objektyviai lėmė tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto nacionalizavimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. vasario 8 d. nutartyje Nr. A2-143/2007 taip pat konstatavo, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nustato, kad nuosavybės teisių atkūrimui taikoma ribota restitucija. Ši nuostata taikoma ne tik nuosavybės objektams (ne visas turtas grąžinamas natūra, nustatyti grąžinamos žemės ploto apribojimai ir kita), bet ir asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės: jie turi būti Lietuvos Respublikos piliečiai, o buvusiam savininkui mirus – teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgyja ne bet kokie turto paveldėtojai, o tik tie asmenys, kurie nurodyti įstatyme, kitaip tariant, subjektų ratas yra specialiai sureguliuotas. Dėl šios priežasties bendrosios paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos, nustatančios įpėdinius pagal įstatymą, nustatant asmenis, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį turtą, netaikomos. Taigi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, kuriomis nustatytas ribotas asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, ratas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems principams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, keisti šiuo metu nustatytą nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reguliavimą nėra tikslinga.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarime (Žin., 2007, Nr. 76-3018) pabrėžė, kad konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai; taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prielaidas nepagrįstai ilgai užtęsti šį procesą. Dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise. Priėmus Įstatymo projektą, restitucijos procesas būtų pratęstas tam tikram laikui, kas keltų grėsmę iškreipti restitucijos instituto esmę. Be to, pažymėtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas eina į pabaigą, todėl naujas restitucijos teisinis reglamentavimas gali pažeisti teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus tų asmenų, kurie šiuo metu disponuoja grąžintinu turtu.
3. Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnį nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1991, Nr. 21-545) nustatytais terminais ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo pateikti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atsižvelgiant į šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytus terminus, asmenų, nurodytų Įstatymo projekte, teisės pateikti prašymus ir atitinkamus dokumentus būtų ribotos, reikėtų papildomų išlaidų įstatyme nustatytiesiems terminams atnaujinti.
4. Įstatymo projekto įgyvendinimas yra susijęs su valstybės finansinių įsipareigojimų didinimu, tačiau Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nenurodoma, kiek valstybės finansinių išteklių prireiktų Įstatymo projektui įgyvendinti, jeigu jis būtų priimtas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teisės norma, kuria valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, turi būti paremta materialiniais ir finansiniais ištekliais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimas (Žin., 1996, Nr. 112-2558). Valstybė turi apdairiai planuoti finansus, atsižvelgdama į šalies ūkio plėtros lėtėjimą, į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projektas rengiamas remiantis Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), Lietuvos Respublikos fiskalinės drausmės įstatymu (Žin., 2007, Nr. 120-4881) ir kitais teisės aktais, taip pat ūkio plėtros makroekonominėmis prognozėmis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais nacionalinio biudžeto prognozuojamais pagrindiniais rodikliais, užtikrinančiais valdžios sektoriaus finansų stabilumą. Todėl tikslinga užbaigti jau prisiimtų valstybės įsipareigojimų, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimo klausimus, vykdymą ir neprisiimti naujų neapibrėžto dydžio įsipareigojimų nenumatytam laikotarpiui.
L. E. MINISTRO PIRMININKO PAREIGAS GEDIMINAS KIRKILAS
L. E. TEISINGUMO MINISTRO PAREIGAS PETRAS BAGUŠKA