LIETUVOS RESPUBLIKOS ŪKIO MINISTRAS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL KAIMO TURIZMO IR TRADICINIŲ AMATŲ PLĖTOJIMO KAIMO GYVENAMOSIOSE VIETOVĖSE 2007-2013 METŲ PROGRAMOS PATVIRTINIMO IR ĮGYVENDINIMO STEBĖSENOS DARBO GRUPĖS SUDARYMO
2007 m. birželio 7 d. Nr. 4-232/3D-288
Vilnius
Įgyvendindami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1020 (Žin., 2006, Nr. 112-4273), 335 punktą ir Valstybinės kaimo plėtros 2006–2008 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 590 (Žin., 2006, Nr. 70-2564), 57 punkto 1 tikslo 1 priemonę:
1. Tvirtiname Kaimo turizmo ir tradicinių amatų plėtojimo kaimo gyvenamosiose vietovėse 2007–2013 metų programą (pridedama);
2. Sudarome Kaimo turizmo ir amatų plėtojimo kaimo gyvenamosiose vietovėse 2007–2013 metų programos įgyvendinimo stebėsenos darbo grupę (toliau – stebėsenos darbo grupė):
Virginija Žoštautienė – Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministrė, stebėsenos darbo grupės pirmininkė;
Gediminas Miškinis – Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos valstybės sekretorius, stebėsenos darbo grupės pirmininkės pavaduotojas;
Vidmantas Bezaras – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotojas;
Laura Čepukaitė – Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Turizmo ir kurortų plėtros skyriaus vyriausioji specialistė;
Gintautas Indriūnas – Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos Turizmo paslaugų skyriaus vedėjas;
Vidmantas Kanopa – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos valstybės sekretorius;
Marija Kazlauskaitė – Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Pramonės ir verslo departamento Smulkaus ir vidutinio verslo skyriaus vyriausioji specialistė;
Rasa Kuperškytė – Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyresnioji verslo ekonomikos specialistė;
Alvitis Lukoševičius – Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorius;
Dalia Miniataitė – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos sekretorė;
Irena Seliukaitė – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Profesionalaus ir mėgėjų meno skyriaus vedėja;
Regina Sirusienė – Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė;
Kristina Skebaitė – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Kaimo plėtros programų koordinavimo skyriaus vyriausioji specialistė;
Jurgita Stakėnienė – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento direktorė.
3. Nustatome, kad techniškai stebėsenos darbo grupę aptarnauja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro
2007 m. birželio 7 d. įsakymu
Nr. 4-232/3D-288
KAIMO TURIZMO IR TRADICINIŲ AMATŲ PLĖTOJIMO KAIMO GYVENAMOSIOSE VIETOVĖSE 2007–2013 METŲ PROGRAMA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Kaimo turizmo ir tradicinių amatų plėtojimo kaimo gyvenamosiose vietovėse 2007–2013 metų programos (toliau vadinama – Programa) paskirtis – įvertinti šalies regionų gamtinio, kultūrinio ir žmogiškojo potencialo panaudojimo kaimo turizmo ir tradicinių amatų plėtrai galimybes, tradicinių amatų ir kaimo turizmo produktų ir rinkų formavimo veiksnius ir plėtros perspektyvas ir numatyti Lietuvos kaimo turizmo ir tradicinių amatų efektyvesnio plėtojimo prioritetus, uždavinius ir priemones jiems įgyvendinti, kurios yra pateikiamos Programos priede.
2. Programa parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 32-852; 2002, Nr. 123-5507), Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaike strategija, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853 (Žin., 2002, Nr. 60-2424), Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. VIII-1728 (Žin., 2000, Nr. 50-1435), Valstybinė kaimo plėtros 2006–2008 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 590 (Žin., 2006, Nr. 70-2564), Tradicinių amatų ir verslų sąrašu, patvirtintu Etninės kultūros globos tarybos 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. TN-5 (Žin., 2004, Nr. 97-3622).
3. Rengiant programą buvo atsižvelgta į Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – Valstybinis turizmo departamentas) ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos parengtą Kaimo turizmo ir amatų plėtros kaimo gyvenamosiose vietovėse 2007–2013 metų studiją bei amatų ir kaimo turizmo produktų ir rinkos poreikių tyrimo rezultatus.
II. ESAMOS SITUACIJOS ANALIZĖ
5. Kaimo turizmas, kaip turizmo paslaugų verslas, plėtojamas kaimo gyvenamosiose vietovėse. Kaimo turizmo paslaugos teikiamos turint verslo liudijimą ir savivaldybės išduotą „kaimo turizmo“ ar „kaimo turizmo sodybos“ paslaugos teikėjo pažymėjimą, kuris patvirtina, kad teikiama paslauga atitinka nustatytus kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimus.
6. Lietuvos kaimo turizmo produktą sudaro nakvynės, maitinimo, įvairių poilsio pramogų bei nedidelių renginių ar seminarų organizavimo paslaugos, kurios teikiamos kaip kompleksinis poilsio ir (ar) renginių produktas. Pagrindinė vartotojų rinka yra Lietuvos miestų gyventojai ar atvykę užsienio turistai. Vartotojų rinka ir į ją orientuoto kaimo turizmo produkto specifika reikalauja šiam verslui atitinkamų sąlygų, kurias sudaro aplinkos rekreacinių išteklių kokybė ir galimybės, pasiekiamumas, investicinė aplinka, teisinis reguliavimas, žmogiškieji gebėjimai, savivaldos ir vietos bendruomenės požiūris.
7. Kaimo turizmo plėtrai tinkamą Lietuvos rekreacinį potencialą sudaro gausūs miškai (32 proc. šalies teritorijos), tankus ežerų ir upių tinklas, kultūros paveldo objektai, tradiciniai amatai, kurių išsidėstymas suformuoja prioritetinius teritorinius kaimo turizmo plėtojimo regionus – rytų Aukštaitijos ežerų ir miškų, Dzūkijos miškų, upių ir ežerų, Žemaitijos aukštumų bei Pamario regionus. Pažymėtinas šių regionų ypatumas, kad dauguma rekreaciniais ištekliai pasižyminčių vietovių turi žemo našumo žemes, o tai skatina alternatyvių veiklų plėtrą kaimo gyvenamose vietovėse.
8. Kaimo turizmo ir tradicinių amatų veiklos teisinės bazės vertinimas:
8.1. dauguma kaimo turizmo paslaugų objektų yra išsidėstę prie ežerų, upių ar kitų vandens telkinių, miškų apsuptyje ar patenka į valstybės ar savivaldybės saugomas teritorijas, todėl jiems taikomi saugomų teritorijų ir vandens apsaugos zonos ir juostos, taip pat miškų, istorijos, archeologijos ir kultūros objektų apsaugos zonos reglamentai. Saugomos teritorijos užtikrina kaimo turizmo rekreacinių resursų išsaugojimą, rekreacinį teritorijos patrauklumą, tačiau šiose teritorijose nustatyti reikalavimai griežčiau reglamentuoja veiklą, o nustatyti apribojimai susiję su kaimo turizmo ar rekreacinės infrastruktūros planavimu ir statyba, atskirais atvejais stabdo kaimo turizmo paslaugų plėtrą arba mažina kaimo turizmo produktų patrauklumą ir konkurencines galimybes. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902), Lietuvos Respublikos miškų įstatyme (Žin., 1994, Nr. 96-1872; 2001, Nr. 35-1161) nenumatytas kaimo turizmo infrastruktūros plėtojimas;
8.2. tradicinių amatų veiklos reguliavimas mažai reglamentuotas. Pagrindinis dokumentas, reguliuojantis šią sritį, yra Tradicinių amatų ir verslų sąrašas, ir kol nėra priimti Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatymo projektas bei jo įgyvendinamieji teisės aktai, dėl nepakankamo reglamentavimo susiduriama su keblumais identifikuojant tradicinius amatus ir skatinant jų plėtrą.
9. Kaimo turizmo paslaugų ir tradicinių amatų svarbos vertinimas ir problemos:
9.1. pastaraisiais metais sėkmingai plėtojamas kaimo turizmas laikomas viena iš pagrindinių alternatyvių ekonominių veiklos rūšių kaime. Kaimo turizmas kuria ekonominę ir socialinę naudą kaimo gyvenamosiose vietovėse, kadangi kaimo turizmo veikla ne tik darbo vietų ir pajamų šaltinis kaimo gyventojams, bet ir jaunimui patraukli veikla, be to, augantys poilsiautojų srautai kaimo gyvenamosiose vietovėse palaiko šio verslo gyvybingumą;
9.2. kaimo turizmas – veiksminga gamtos ir kultūros paveldo vertybių, kultūros ir tradicijų išsaugojimo priemonė. Turizmas suteikia prasmę senųjų dvarų, rūmų atstatymui, vandens ar vėjo malūnų panaudojimui, savitų kraštovaizdžių apsaugai, socialinių ir istorinių reiškinių pristatymui, didina bendruomenės narių domėjimąsi gamta, tradicijomis ir papročiais. Plečiantis kaimo turizmui šalyje auga ir tradicinių amatų paklausa, todėl jaučiamas poreikis sustiprinti šią alternatyvią ekonominę veiklą. Taip būtų ne tik diversifikuojama kaimo gyventojų ūkinė veikla, bet ir plėtojamos Lietuvos etnokultūrinės vertybės;
9.3. nepakankamai išplėtota kaimo infrastruktūra (privažiavimai, vandens tiekimas, nutekamojo vandens apdorojimas, interneto prieigos) yra nepalankios sąlygos kaimo turizmo plėtrai. Nors Lietuva turi gerai išvystytą vietinių kelių tinklą, vis dėlto regioninių ir vietinių kelių būklė yra prasta, kadangi dauguma jų yra žvyrkeliai. Elektros tiekimas yra gerai išvystytas, tačiau įsikuriančios naujos ar persitvarkančios kaimo turizmo sodybos susiduria su problema prie ūkio sodybų ar kitos paskirties pastatų prijungdamos elektrą ar nutiesdamos privažiavimo kelius;
9.4. kaimo turizmo plėtros požiūriu itin reikšminga dviračių, vandens turizmo trasų ir informacinės sistemos plėtra, kaimo turizmo paslaugų sezoniškumui mažinti – slidinėjimo trasų infrastruktūros plėtros skatinimas;
9.5. nors kaimo turizmo verslo pagrindus galima gauti pasirinkus vieną iš profesinio mokymo programų, kurias siūlo įvairios šalies mokymo įstaigos, tačiau vis dar nemaža dalis kaimo turizmo verslą pradedančių ar netgi tęsiančių asmenų neturi pakankamo profesinio pasirengimo ir gebėjimų, prastai moka užsienio kalbų. Šiuo metu kaimo turizmo paslaugų teikėjams mokymus organizuoja valstybinės institucijos, Lietuvos kaimo turizmo asociacija, verslo ir turizmo informacijos centrai ar kitos vietinės organizacijos. Todėl siekiant geresnių rezultatų gebėjimų ugdymas turėtų tapti planingu ir nuosekliu procesu;
9.6. tradiciniai amatai – svarbi šalies etnokultūros dalis ir reikšminga alternatyvi kaimo ekonominė veikla, kurioje pastaraisiais metais taip pat jaučiamas didelis pagyvėjimas. Pasaulio nematerialiojo kultūros paveldo šedevru pripažinta kryždirbystės tradicija, garsi Lietuvos keramika, tekstilė, kalvystė, juvelyrika. Lietuva turi gilias amatų tradicijas, siejamas su bitininkyste, namų apyvokos daiktų gamyba, tradiciniais nacionaliniais apdarais ir kitais rankų darbo gaminiais;
9.7. svarbiausia amatininkų problema ta, kad daugumai užsiimančiųjų tradiciniais amatais trūksta verslumo, vadybos, rinkodaros žinių, kartais profesionalumo. Paprastai amatininkai savo verslą organizuoja patys arba su šeima. Didžioji dalis amatininkų žinių trūkumo nejaučia ir neturi poreikio tobulintis, nes tai susiję su senyvu amatininkų amžiumi ar paties tradicinio amato specifika.
10. Kaimo turizmo ir tradicinių amatų raidos vertinimas:
10.1. Nacionalinės turizmo informacijos sistemos duomenimis, 2003 metais veikė 284 kaimo turizmo sodybos, 2004 metais – 376, 2005 metais – 438, 2006 metais – 510 kaimo turizmo sodybų ir jų skaičius per šį laikotarpį išaugo 1,8 karto. Daugiausia kaimo turizmo sodybų 2006 metais buvo Utenos apskrityje – 36 proc., Vilniaus apskrityje – 15 proc. ir Alytaus apskrityje – 15 proc. visų kaimo turizmo sodybų;
10.2. 2006 m. Statistikos departamento duomenimis, kaimo turizmo sodybose ilsėjosi 246,5 tūkst. poilsiautojų, iš jų 25,8 tūkst. užsieniečių (2005 m. apgyvendinta 155 tūkst. poilsiautojų, iš jų 17,9 tūkst. užsieniečių). Užsieniečiai sudarė 10 procentų visų poilsiautojų, daugiausia jų atvyko iš Vokietijos (6,9 tūkst.), Latvijos (3,9 tūkst.), Lenkijos (3,5 tūkst.), Rusijos (1,9 tūkst.). Sodybų skaičius, palyginti su 2005 m., padidėjo 33 procentais. Dėl augančio užsienio turistų susidomėjimo kaimo turizmu taip pat turėtų būti sustiprinta kaimo turizmo rinkodara užsienyje: 2003 m. užsienio turistai sudarė 3 proc. visų kaimo turizmo sodybų lankytojų, 2004 metais – 10 proc.;
10.3. Lietuvių etninės kultūros draugijos atlikto tyrimo rezultatais, kuriais buvo nustatyta amatininkų skaičiaus bei atskirų tradicinių amatų rūšių paplitimo diferenciacija, amatininkų pasiskirstymas Lietuvos regionuose ir pagal atskiras tradicinių amatų rūšis yra netolygus. Didžiausia amatininkų koncentracija yra Kauno (683), Klaipėdos (437) ir Vilniaus (347) apskrityse, mažiausia – Alytaus (46) ir Tauragės (23) apskrityse.
11. Tradicinių amatų produktų ir kaimo turizmo plėtros finansavimo vertinimas:
11.1. Europos Sąjungos (toliau – ES) finansinė parama kaimo turizmo ir tradicinių amatų projektams Lietuvoje buvo skirta pagal dvi priemones: Specialiosios žemės ūkio ir kaimo plėtros programos (toliau vadinama – SAPARD) III krypties „Ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas“ 2 sektorių „Kaimo turizmo ir poilsio paslaugos“ ir 5 sektorių „Tradiciniai amatai“ bei pagal Lietuvos 2004–2006 metų Bendrojo programavimo dokumento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935 „Dėl Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 123-4486) (toliau – BPD), 4 prioriteto 4 priemonės „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“ (toliau – 4 prioritetas) veiklos grupę „Kaimo turizmo ir amatų skatinimas“ (toliau – 4 priemonė);
11.2. pagal SAPARD programą buvo pateiktos 45 paraiškos – prašoma per 20 mln. litų paramos. Parama skirta 17 projektų, jiems skirta 6,2 mln. litų. Taip pat reikia pažymėti, kad pagal šios krypties 5 sektorių „Tradiciniai amatai“ paraiškų paramai gauti nebuvo pateikta. Kaimo turizmo ir poilsio paslaugų išskyrimas į atskirą sektorių rodo, kad ši veikla kaimo plėtros strateginiuose dokumentuose įvardyta kaip gana reikšminga, tačiau šios veiklos plėtrai per visą SAPARD programos laikotarpį buvo skirta 1 proc. visų SAPARD programos lėšų.
11.3. Pagal BPD 4 prioriteto 4 priemonę buvo gauta 118 paraiškų, prašoma paramos suma – 104,5 mln. Lt – 44 proc. viršijo šiam laikotarpiui planuotą skirti paramą. 2004–2006 metais kaimo turizmo ir tradicinių amatų skatinimo projektams skirta 9 proc. 4 prioriteto kaimo plėtros priemonių biudžeto, t. y. pagal priemonę „Kaimo turizmo ir amatų skatinimas“ pasirašytos 58 sutartys ir projektams įgyvendinti skirta 54,9 mln. litų parama.
12. Kaimo turizmo paslaugų ir tradicinių amatų produktų konkurencingumo vertinimas:
12.1. kaimo turizmo paslaugų paklausa itin priklauso nuo vietovės rekreacinių išteklių. Rinkos tyrimo rezultatais, vietovės patrauklumą turistams pirmiausia lemia gamtinė aplinka, šiek tiek mažiau vertinamas vietovės istorinis autentiškumas, kultūros, etnografinis paveldas;
12.2. kaimo turizmo paslaugų vertę lemia ne tik aplinka ir sukurta infrastruktūra, bet ir aptarnavimo kokybės lygis. Geras paslaugos kokybės ir kainos santykis yra kaimo turizmo produkto patrauklumo ir konkurencingumo veiksnys, kurį didele dalimi lemia žmogiškasis potencialas. Kaimo turizmo paslaugų kokybė yra vienas iš lemiančių veiksnių, formuojančių tiek paties paslaugų teikėjo, tiek bendrą šalies kaimo turizmo įvaizdį. Todėl tik kokybiškos kaimo turizmo paslaugos ir aukšti svetingumo standartai garantuoja sėkmingą konkurenciją kaimo turizmo verslui;
12.3. kaimo turizmo paslaugos konkuruoja su poilsiu prie jūros, poilsiu prie ežerų, apsigyvenant kempinguose, poilsio namuose ir pan. Rinkos tyrimai parodė, kad populiariausios kaimo turizmo paslaugos, be apgyvendinimo, yra poilsis (pirtis, žvejyba, baidarės), o labiausiai trūksta aktyvaus laisvalaikio paslaugų ir su ja susijusios infrastruktūros (vandens turizmo, sporto aikštelių, hipodromų, golfo aikštynų);
12.4. nuolatinį kaimo turizmo paslaugų paklausos augimą gali užtikrinti tik šios paslaugos savitumas, kokybė ir įvairovė bei geras paslaugos kokybės ir kainos santykis. Šiuo metu jau išryškėjo tendencijos, kad Lietuvoje kaimo turizmo samprata ir turinys formuojasi orientuojantis į sodybos savininkų šeimos narių teikiamą aptarnavimą (svetingumą); paslaugas ir veiklą, sudarančias sąlygas organizuoti aktyvų poilsį, pramogas ir renginius; etnokultūros elementų panaudojimą tiek sodybos aplinkoje, tiek ir teikiant paslaugas;
12.5. tradicinių amatų gaminio vertė sukuriama gaminio savybių išryškinimu, gamybos ir pateikimo tam tikroje geografinėje kaimo vietovėje krašto tradicijų populiarinimu, viešu tradicinio technologinio proceso demonstravimu. Konkrečiai kaimo vietovei ar etnografiniam regionui būdingų tradicinių amatų puoselėjimas galėtų būti svarbi kaimo vietovių socialinio gyvybingumo ir jų patrauklumo didinimo priemonė. Daugiausia Lietuvoje yra amatininkų, kurie užsiima medžio darbais, juvelyrika, keramika, o mažiausia – gintaru, suvenyrais, margučiais;
12.6. rinkos tyrimų rezultatais nustatytas menkas amatininkų verslumas, nesugebėjimas dirbti šiandieninėmis rinkos sąlygomis, daug darbo laiko reikalaujanti gamyba mažina tradicinio amato gaminio konkurencines galimybes. Todėl tradicinių amatų centrų kūrimosi ir plėtros rėmimas iš dalies spręstų amatininkų vadybos problemas, sudarytų jiems palankesnes sąlygas dirbti ir konkuruoti rinkoje, skatintų ne tik gamybą, bet ir realizavimą.
13. Rinkodaros vertinimas:
13.1. bendrų regionų ir (arba) rajonų turizmo galimybių pristatymo procese dažniausia dalyvauja rajono savivaldybės bei turizmo informacijos centrai, o privataus turizmo objektams atstovaujantys asmenys daugiau dėmesio skiria konkrečių paslaugų pristatymui tiesioginiams vartotojams. Daugiausia naudojamos tradicinės rinkodaros priemonės: internetas, spausdinti leidiniai, turizmo mugės, pristatymai, pažintinės kelionės. Šiomis rinkodaros priemonėmis vykdoma informavimo funkcija, nesiekiant ilgalaikių turizmo vartotojų elgsenos pokyčių. Kaimo turizmo paslaugų teikėjai, kaip fiziniai asmenys, nesiima suderintų aktyvių rinkodaros veiksmų. Viena iš aktualiausių problemų – silpnas privačių paslaugų teikėjų bendradarbiavimas plėtojant bendrus rinkodaros projektus;
13.2. į kaimo turizmo sodybas pritraukti didesnius turistų srautus ir spręsti kaimo turizmui itin aktualius sezoniškumo klausimus siekiantiems kaimo turizmo paslaugų teikėjams būtina ne tik išplėsti paslaugų įvairovę, nuolat pristatyti teikiamas paslaugas, bet ir daugiau bendradarbiauti su turizmo informaciniais centrais (ypač didžiųjų miestų) bei kelionių agentūromis, užtikrinti nuolatinį interneto ryšio palaikymą;
13.3. Lietuvoje šiuo metu vyrauja tokie tradicinių amatų gaminių pardavimo būdai kaip asmeninis pardavimas savo gyvenamojoje aplinkoje, pardavimas per tarpininkus Lietuvoje ir užsienyje, pardavimas pagal užsakymus iš dirbtuvių, pardavimas mugėse, turguose ir parodose, barteriniai mainai. Tačiau tradicinių amatų populiarinimas nėra kryptingas ir nuolatinis, jis daugiausia paplitęs ribotoje aplinkoje. Trūkstant susistemintos informacijos apie tradicinius amatus, nepakankama ir nenuosekli amatų gaminių rinkodara. Kryptinga ir valstybės mastu vykdoma tradicinių amatų produktų rinkodara padidintų paklausą tradicinių amatų gaminiams Lietuvos ir užsienio rinkose;
14. Kaimo turizmo paslaugų ir tradicinių amatų produktų plėtros stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė:
14.1. kaimo turizmo paslaugų ir tradicinių amatų produktų plėtros stiprybės yra šios: rekreacinių išteklių (ežerai, upės, miškai) ir kultūrinio paveldo objektų gausa, kaimo gyventojų svetingumas, neurbanizuoti kaimai, išlaikytos autentiškos tradicijos ir senieji tradiciniai amatai, gana tankus kelių tinklas, geras kaimo turizmo paslaugų kokybės ir kainos santykis ir nuolat auganti paklausa, išlaikyti stiprūs Lietuvos ir kitų valstybių (Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Vokietijos, Izraelio, JAV) istoriniai ir kultūriniai bei etniniai ryšiai;
14.2. kaimo turizmo paslaugų ir tradicinių amatų produktų plėtros silpnybės yra šios: kaimo turizmo ir tradicinių amatų plėtrai nepalanki teisinė aplinka, netobula kaimo turizmo sodybų kokybės vertinimo sistema, kaimo turizmo paslaugų sezoniškumas, neišplėtota dviračių, vandens turizmo ir autoturizmo trasų infrastruktūra, gamtiniai, kultūriniai ir istoriniai ištekliai nepritaikyti lankymui, kaimo gyvenamose vietovėse trūksta laisvalaikio ir pramogų įvairovės, kaimo turizmo paslaugų teikėjai neskiria reikiamo dėmesio paslaugų kokybei, silpni kaimo turizmo paslaugų teikėjų ir amatininkų vadybiniai įgūdžiai ir jų tarpusavio bendradarbiavimo ryšiai, nepakankamas tradicinių amatų vertės suvokimas visuomenėje, nepakankamas dėmesys rinkodaros priemonėms;
14.3. kaimo turizmo paslaugų ir tradicinių amatų produktų plėtros galimybės yra šios: auganti šalies ekonomika ir didėjančios vietinių gyventojų pajamos, skatinančios kaimo turizmo ir tradicinių amatų produktų paklausą ir vietinių ir užsienio turistų srautų augimą ir domėjimąsi tradiciniais amatais, ES struktūrinių fondų paramos galimybės kaimo turizmo ir tradicinių amatų infrastruktūros ir rinkodaros projektams įgyvendinti, kaimo turizmo paslaugų plėtra šalia nacionalinių vandens, dviračių turizmo ir autoturizmo trasų, tradicinių amatų centrų kūrimo rėmimas, efektyvesnis šalies rekreacinio ir etnokultūrinio potencialo panaudojimas;
14.4. kaimo turizmo paslaugų ir tradicinių amatų produktų plėtros grėsmės yra šios: nepakankamai remiamas kaimo turizmo ir tradicinių amatų plėtros finansavimas, neracionalus investicijų kaimo turizmo ir tradicinių amatų sektoriuje panaudojimas, kultūrinių ir gamtos paveldo objekto patrauklumo praradimas, ženklus gyventojų sumažėjimas kaimo gyvenamosiose vietovėse dėl gimstamumo mažėjimo ir emigracijos, kaimo turizmo sodybų suvienodėjimas ir savitumo praradimas, tradicinių amatų išnykimas ir šių amatų produktų komercializavimas, prarandant autentiškus gamybos metodus, nesugebėjimas panaudoti ES struktūrinių fondų ir kitų paramos lėšų.
III. PROGRAMOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
15. Vienas svarbiausių kaimo turizmo ir tradicinių amatų, kaip alternatyvios žemės ūkiui veiklos kaimo gyvenamose vietovėse, plėtros skatinimo tikslų – efektyviau panaudojant kaimo gyvenamųjų vietovių gamtinį, kultūrinį ir žmogiškąjį potencialą, gerinti gyvenimo kokybę kaimo gyvenamosiose vietovėse ir tenkinti kaimo turizmo ir tradicinių amatų rinkos poreikius. Skatinant ir remiant kaimo turizmo ir tradicinių amatų plėtrą prioritetas teikiamas tradicinio pobūdžio kaimo turizmo sodybų formavimui, tradicinių amatų centrų kūrimui ir paveldo objektų pritaikymui tradicinių amatų plėtrai, kaimo turizmo ir tradicinių amatų produktų propagavimui.
16. Įgyvendinant Programą nustatomi šie kaimo turizmo ir tradicinių amatų plėtros kaimo gyvenamosiose vietovėse tikslai ir uždaviniai:
16.1. Pirmasis tikslas – formuoti teisinę ir ekonominę aplinką, palankią kaimo turizmo paslaugų plėtrai. Įgyvendinami šie uždaviniai: tobulinti teisinį kaimo turizmo infrastruktūros planavimą ir plėtros reguliavimą ir remti kaimo turizmo plėtrą, ugdyti kaimo turizmo paslaugų teikėjų gebėjimus.
16.2. Antrasis tikslas – skatinti tradicinių amatų plėtrą kaimo gyvenamosiose vietovėse. Įgyvendinami šie uždaviniai: ugdyti kaimo amatininkų gebėjimus ir skatinti tradicinių amatų veiklas kaimo gyvenamosiose vietovėse.
IV. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO VERTINIMO
KRITERIJAI IR LAUKIAMI REZULTATAI
17. Programos vertinimo kriterijai ir rezultatai yra šie:
17.2. Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšomis finansuotų kaimo turizmo sodybų ir tradicinių amatų projektų skaičius (per metus vidutiniškai 10 projektų);
17.4. parengtų ir organizuotų kaimo turizmo paslaugų teikėjų kvalifikacijos kėlimo priemonių skaičius (per metus vidutiniškai 5 priemonės);
17.5. parengtų ir organizuotų amatininkų kvalifikacijos kėlimo priemonių skaičius (per metus vidutiniškai 4 priemonės);
17.7. įgyvendinta kaimo turizmo ir tradicinių amatų rinkodaros priemonių, išskyrus leidybą (per metus vidutiniškai 3 priemonės);
17.8. išleista kaimo turizmo ir tradicinius amatus pristatančių leidinių (per metus vidutiniškai 1 leidinys);
V. LĖŠŲ POREIKIS
18. Lėšos Programai įgyvendinti bus skiriamos pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansines galimybes, rengiant Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektus. Finansavimo šaltiniai – valstybės biudžeto, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir kitos lėšos.
______________
Kaimo turizmo ir tradicinių amatų plėtojimo
kaimo gyvenamose vietovėse
2007–2013 metų programos
priedas
KAIMO TURIZMO IR TRADICINIŲ AMATŲ PLĖTOJIMO KAIMO GYVENAMOSIOSE VIETOVĖSE 2007–2013 METŲ PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONIŲ PLANAS
| Uždaviniai |
Priemonės pavadinimas |
Atsakingi vykdytojai |
Vykdymo terminai (metai) |
| I. FORMUOTI TEISINĘ IR EKONOMINĘ APLINKĄ, PALANKIĄ KAIMO TURIZMO PASLAUGŲ PLĖTRAI (PIRMASIS TIKSLAS) |
|||
| 1. Tobulinti teisinį kaimo turizmo infrastruktūros planavimą ir plėtros reguliavimą ir remti kaimo turizmo plėtrą |
1.1. Remti kaimo turizmo sodybų ir tradicinių amatų plėtrą, panaudojant Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšas |
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – Žemės ūkio ministerija), Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – Ūkio ministerija) |
2007–2013 |
| 1.2. Parengti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (Žin., 1992, Nr. 22-652), pakeitimo projektą, atsižvelgiant į rekreacijos vystymo poreikius ir kaimo turizmo specifiką |
Žemės ūkio ministerija, Ūkio ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – Aplinkos ministerija), Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – Valstybinis turizmo departamentas) |
2008 |
|
| 1.3. Parengti pasiūlymus dėl teisės aktų, reglamentuojančių žemės naudojimo paskirtį ir teritorijų planavimą, pakeitimo, sudarant palankias sąlygas naujų kaimo turizmo sodybų ir sporto aikštelių, pvz., golfo, kūrimo, kaip ne žemės ūkio veiklos kaime, skatinimui |
Žemės ūkio ministerija, Aplinkos ministerija, Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas |
2007–2008 |
|
| 1.4. Išanalizuoti turizmo sektoriaus statistinių duomenų papildymo kaimo turizmo ir tradicinių amatų rodikliais galimybes ir įgyvendinti pasiūlymus |
Žemės ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės |
2007 |
|
| 1.5. Atlikti kaimo turizmo tyrimą bei parengti ir Valstybinio turizmo departamento direktoriaus įsakymu patvirtinti Kaimo turizmo paslaugų kokybės stebėsenos tvarką |
Valstybinis turizmo departamentas, Žemės ūkio ministerija |
2008 |
|
| 2. Ugdyti kaimo turizmo paslaugų teikėjų gebėjimus |
2.1. Atlikti kaimo turizmo paslaugų teikėjų kvalifikacijos lygio kėlimo poreikių tyrimą ir parengti poilsio kaime organizavimo mokymo reglamentą ir jį taikyti Kaimo verslų paslaugų teikėjo profesinio mokymo programose |
Žemės ūkio ministerija, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (toliau – Švietimo ir mokslo ministerija), Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai (toliau – Žemės ūkio rūmai) |
2008 |
| 2.2. Parengti naujas kaimo turizmo paslaugų vadybos mokymo priemones ir organizuoti mokymus |
Žemės ūkio ministerija, Žemės ūkio rūmai, Švietimo ir mokslo ministerija, Valstybinis turizmo departamentas |
2008–2013 |
|
| 2.3. Parengti ir išleisti taikomojo pobūdžio leidinį apie etninės kultūros panaudojimą kaimo turizmo paslaugų versle |
Žemės ūkio ministerija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau – Kultūros ministerija), Žemės ūkio rūmai, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos |
2009 |
|
| 2.4. Parengti kultūrinio ir ekoturizmo mokymo pavyzdines metodines rekomendacijas kaimo turizmo paslaugų teikėjams bei organizuoti mokymus |
Valstybinis turizmo departamentas, Žemės ūkio ministerija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Žemės ūkio rūmai |
2008–2013 |
|
| II.. SKATINTI TRADICINIŲ AMATŲ PLĖTRĄ KAIMO GYVENAMOSIOSE VIETOVĖSE (ANTRASIS TIKSLAS) |
|||
| 3. Ugdyti kaimo amatininkų gebėjimus ir skatinti tradicinių amatų veiklas |
3.1. Organizuoti tarptautinę konferenciją tradicinių amatų raidos klausimais |
Žemės ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Kultūros ministerija |
2010 |
| 3.2. Remti amatininkų ir tradicinių amatų centrų kūrimąsi ir jų plėtrą |
Žemės ūkio ministerija, Ūkio ministerija |
2007–2013 |
|
| 3.3. Parengti kaimo amatininkų verslumo neformalaus ugdymo priemones ir organizuoti mokymus |
Ūkio ministerija, Žemės ūkio rūmai |
2007–2008 |
|
| 3.4. Parengti tradicinių amatų centrų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo priemones ir organizuoti mokymus |
Žemės ūkio ministerija, Kultūros ministerija |
2010 |
|
| III. IŠPLĖSTI ŠALIES KAIMO TURIZMO IR TRADICINIŲ AMATŲ RINKODAROS VEIKLĄ VIDAUS IR TARPTAUTINĖSE RINKOSE (TREČIASIS TIKSLAS) |
|||
| 4. Formuoti patrauklų Lietuvos kaimo turizmo ir tradicinių amatų įvaizdį |
4.1. Į Lietuvos turizmo rinkodaros planus įtraukti kaimo turizmo rinkodaros priemones |
Valstybinis turizmo departamentas |
2008–2013 |
| 4.2. Remti Lietuvos kaimo turizmo ir tradicinių amatų pristatymą tarptautinėse turizmo parodose |
Žemės ūkio ministerija, Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas |
2007–2013 |
|
| 4.3. Periodiškai rengti, leisti ir platinti leidinius, pristatančius Lietuvos kaimo turizmo bei tradicinių amatų produktus |
Valstybinis turizmo departamentas, Žemės ūkio rūmai |
2008–2013 |
|
| 4.4. Kasmet organizuoti konferenciją, skirtą kaimo turizmo ir tradicinių amatų plėtros problematikai aptarti |
Žemės ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas |
2008–2013 |
|
| 4.5. Kasmet rinkti sėkmingiausiai veikiančias kaimo turizmo sodybas ir pasižymėjusius amatininkus |
Valstybinis turizmo departamentas, Žemės ūkio ministerija |
2007–2013 |
|
| 5. Plėtoti informacijos šaltinių galimybes |
5.1. Atnaujinti kaimo turizmo sodybų ir tradicinių amatų interneto svetainės (www. countrvside. lt) informacija. orientuota i užsienio turistus |
Žemės ūkio ministerija, Žemės ūkio rūmai, Valstybinis turizmo departamentas |
2008–2009 |
| 5.2. Reguliariai viešinti kaimo turizmo paslaugas ir tradicinių amatų produktus masinėse informavimo priemonėse bei turizmo informacijos centruose Lietuvoje ir užsienyje |
Valstybinis turizmo departamentas, Žemės ūkio ministerija, Kultūros ministerija |
2007–2013 |
|
______________