ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS
SPRENDIMAS
DĖL PUBLIKACIJOJE „DARBIETIS“ APSIMELAVO“ („KĖDAINIŲ KRAŠTAS“, 2011-01-21, NR. 15) PASKELBTOS INFORMACIJOS
2011 m. birželio 21 d. Nr. SPR-60
Vilnius
Š. m. kovo 24 d. žurnalistų etikos inspektorė gavo pareiškėjo Juozo Gaidamavičiaus skundą dėl publikacijoje „Darbietis“ apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011-01-21, Nr. 15) paskelbtos informacijos.
Pareiškėjas skunde teigia, kad minėtos publikacijos antraštėje „Darbietis“ apsimelavo“ ir teiginiuose „Įžūlus melas“, „Galbūt J. Gaidamavičiaus ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui, rusų mokyklos direktoriui, tarybos nariui Ariskinui, buvusiam prokurorui Garusovui, MGB įgaliotiniam Kėdainiuose Kudrašovui ir Kėdainių jedinstvininkams“, „Nereikia klastoti istorijos, klaidinti atgimstančios laisvos Lietuvos jaunimo, mulkinti paprastų žmonių vardan asmeninių ir vienos liaupsinamos partijos interesų“ paskelbta tikrovės neatitinkanti ir jo garbę bei orumą žeminanti informacija. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokios informacijos paskleidimu siekiama įtikinti laikraščio skaitytojus, jog jis yra melagis, klastojantis istorijos faktus, jog nedalyvavo 1991 m. sausio 13 nakties įvykiuose. Pareiškėjas akcentavo, kad minėtais teiginiais paskelbiama žinia, neva jis, prisimindamas 1991 m. sausio 13 nakties įvykius, sąmoningai iškraipo faktus ir tuo nepagrįstai siekia asmeninės naudos – Kėdainių bendruomenės palankumo savivaldybių tarybų rinkimuose. Pareiškėjas prašo: 1) nustatyti Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto pažeidimus; 2) įspėti laikraščio „Kėdainių kraštas“ leidėją VšĮ „Šou centras“ dėl nustatytų pažeidimų; 3) pareikalauti, kad VšĮ „Šou centras“ paneigtų tikrovės neatitinkančią ir jo garbę bei orumą žeminančią informaciją; 4) priimtą sprendimą paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“.
Žurnalistų etikos inspektorė, tirdama pareiškėjo skundą, du kartus kreipėsi į laikraščio „Kėdainių kraštas“ redaktorę Angelę Staniulienę, prašydama paaiškinti ginčo objektu esančios informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes bei pateikti savo poziciją dėl susidariusios situacijos, tačiau viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo paaiškinimai nebuvo pateikti.
Žurnalistų etikos inspektorė, pareiškėjo skundą išnagrinėjusi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu,
nustatė:
Fizinio asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios yra žeminančio pobūdžio; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės.
Konkrečiu atveju sprendžiant, ar visuomenės informavimo priemonėje buvo paskelbta pareiškėjo garbę ir orumą žeminanti informacija, būtina nustatyti, ar ginčo objektu esančiuose teiginiuose buvo paskelbta žinia ar nuomonė. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 84 dalis nustato, kad žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas tikras faktas ar tikri (teisingi) duomenys.
Žeminančiomis žiniomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, todėl viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą kritiką ir ne visai tikslią informaciją. Tuo tarpu viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, veikdamas sąžiningai ir turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, gali pateikti informaciją su tam tikrais netikslumais ir išreikšti agresyvią kritiką, tačiau neleistina skelbti tokios informacijos, kuria siekiama viešąjį asmenį pažeminti.
Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje įtvirtintoje viešojo asmens sąvokoje nustatyta, kad viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Nagrinėjamu atveju publikacijos paskelbimo metu pareiškėjas buvo Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys ir vienas iš kandidatų 2011 m. vasario 27 d. Kėdainių rajono savivaldybės tarybos rinkimuose. Kaip matyti, pareiškėjas buvo tiek savivaldybės pareigūnas, įgaliotas įgyvendinti valdymą savivaldybėje, tiek politikas, dalyvavęs savivaldybių tarybų rinkimuose, todėl neabejotinai laikytinas viešuoju asmeniu. Atsižvelgiant į tai, būtina nustatyti, ar viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, publikacijoje paskelbęs informaciją apie viešąjį asmenį, sąžiningai informavo visuomenę apie jo veiklą ir ar neperžengė teisės skleisti informaciją ribų.
Pažymėtina, kad duomenis paskelbusiam asmeniui tenka pareiga įrodyti, kad jo paskelbti duomenys atitinka tikrovę ir kad paskelbdamas informaciją apie pareiškėją kaip viešąjį asmenį veikė sąžiningai, siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Nagrinėjamu atveju A. Staniulienė, nepateikusi paaiškinimų, neįrodė minėtų aplinkybių, todėl preziumuojama, kad ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskleistos žinios neatitinka tikrovės ir kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas veikė nesąžiningai.
Atsižvelgiant į ginčo objektu esančios publikacijos kontekstą, publikacijos antraštėje „Darbietis“ apsimelavo“ ir teiginiuose „Įžūlus melas“, „Nereikia klastoti istorijos, klaidinti atgimstančios laisvos Lietuvos jaunimo, mulkinti paprastų žmonių vardan asmeninių ir vienos liaupsinamos partijos interesų“ viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas paskelbė konstatuojamojo pobūdžio informaciją apie tai, kad pareiškėjo pateikti faktai publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11) neatitinka tikrovės. Teiginyje „Galbūt J. Gaidamavičiaus ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui, rusų mokyklos direktoriui, tarybos nariui Ariskinui, buvusiam prokurorui Garusovui, MGB įgaliotiniam Kėdainiuose Kudrašovui ir Kėdainių jedinstvininkams“ viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas nurodė konkrečius pareiškėjo pasakytus faktus, kurie neatitinka tikrovės. Konkrečiu atveju įvertinus tai, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas du kartus prašomas žurnalistų etikos inspektorės nepateikė ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbtą informaciją patvirtinančių įrodymų ir savo pozicijos, vadovaujantis paskelbtų žinių neatitikimo tikrovei prezumpcija, konstatuotina, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, elgdamasis nesąžiningai, publikacijos antraštėje „Darbietis“ apsimelavo“ ir teiginiuose „Įžūlus melas“, „Galbūt J. Gaidamavičiaus ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui, rusų mokyklos direktoriui, tarybos nariui Ariskinui, buvusiam prokurorui Garusovui, MGB įgaliotiniam Kėdainiuose Kudrašovui ir Kėdainių jedinstvininkams“, „Nereikia klastoti istorijos, klaidinti atgimstančios laisvos Lietuvos jaunimo, mulkinti paprastų žmonių vardan asmeninių ir vienos liaupsinamos partijos interesų“ paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją. Nagrinėjamo turinio informacija diskredituoja pareiškėją, teigia apie jo padarytą moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį bei netinkamą elgesį viešajame gyvenime, todėl laikytina pareiškėjo garbę ir orumą žeminančia informacija. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, paskelbęs tokio pobūdžio informaciją ir nesiėmęs įrodyti jos tikrumo, siekė ne sąžiningai informuoti visuomenę jai aktualiu klausimu, bet pažeminti pareiškėją.
Pažymėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalis draudžia platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams, o žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais.
Konkrečiu atveju, vadovaujantis paskelbtų žinių neatitikimo tikrovei prezumpcija ir šiuo pagrindu nustačius, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbė tikrovės neatitinkančią ir pareiškėjo garbę bei orumą žeminančią informaciją, konstatuotina, jog viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas pažeidė aukščiau nurodytas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.
Vadovaudamasi nurodytais motyvais ir Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 bei 5 punktais ir 50 straipsnio 3 dalies 1 bei 2 punktais, žurnalistų etikos inspektorė
nusprendė:
Įspėti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją VšĮ „Šou centras“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.
Įpareigoti VšĮ „Šou centras“ Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti tikrovės neatitinkančią bei pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją.
Išsiųsti sprendimo kopiją pareiškėjui, VšĮ „Šou centras“ direktoriui Valdui Vaidotui bei laikraščio „Kėdainių kraštas“ redaktorei A. Staniulienei.
Viešai paskelbti sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje.
Rezoliucinė šio sprendimo dalis turi būti nedelsiant paskelbta laikraštyje „Kėdainių kraštas“.
Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami teismui per 30 dienų nuo jų paskelbimo (gavimo) dienos.