Byla Nr. 13/2008
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS AUTORIŲ TEISIŲ IR GRETUTINIŲ TEISIŲ ĮSTATYMO (1999 m. GEGUŽĖS 18 d. REDAKCIJA) 67 STRAIPSNIO 3 DALIES atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2011 m. sausio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus patarėjui Vidmondui Vėgeliui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2011 m. sausio 4 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 13/2008 pagal pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą (Nr. 1B-14/2008) ištirti, ar Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalis neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
II
Pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. Pagrindinė žalos atlyginimo funkcija – kompensuoti nukentėjusiojo turtinio ar kito intereso pažeidimą. Tačiau pareiškėjas mano, kad taikant šį specifinį civilinės atsakomybės būdą (kompensaciją) ir siekiant tiek viešojo ir privataus interesų, tiek privačių interesų pusiausvyros bei ją užtikrinant neturėtų būti pažeisti bendrieji teisės principai, tokie kaip proporcingumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, teisingumo ir protingumo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis), ir kad civilinės teisės įgyvendinimo būdai ir priemonės neturėtų prieštarauti įgyvendinamos civilinės teisės paskirčiai.
2. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus bei užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Bausmė, kaip sankcija už padarytą teisės pažeidimą, būdinga administracinės ir baudžiamosios teisės reguliuojamiems, bet ne civiliniams teisiniams santykiams.
3. Laikantis įstatymų nustatyto kompensacijos mechanizmo iš pažeidėjo priteista kompensacija, apskaičiuojama teisėtos pardavimo kainos pagrindu, gali gerokai viršyti gretutinių teisių subjekto negautas pajamas arba kitus nuostolius dėl gretutinių teisių pažeidimo, nes gretutinių teisių subjektai nepatiria išlaidų teisėto pardavimo kainai gauti. Manytina, kad pagal minėtą pažeistos teisės gynimo reguliavimą nustatant kompensaciją ir galimybę ją didinti sudaromos prielaidos nukentėjusiajam piktnaudžiauti teise.
4. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (2003 m. kovo 5 d. redakcija) 79 straipsnyje, kuriame yra reguliuojama turtinės žalos atlyginimas ir kompensacijos, iš viso nenumatyta teisėto pardavimo kaina kaip kriterijus kompensacijos dydžiui apskaičiuoti. Pasak pareiškėjo, ši aplinkybė leidžia daryti prielaidą, jog įstatymų leidėjas, keisdamas kompensacijos skaičiavimo metodiką, manė, jog pagal ją apskaičiuota kompensacija neatitiko protingumo ir teisingumo reikalavimų, taip pat proporcingumo principo.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narės Dalios Teišerskytės ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus patarėjo V. Vėgelio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Kompensacija yra siekiama veiksmingiau ginti pažeistas autorių teises ir gretutines teises, nes nukentėjusysis atleidžiamas nuo sudėtingos procedūros šios rūšies bylose – dėl teisės pažeidimo faktiškai padarytos žalos įrodinėjimo, dažnai objektyviai sudėtingo ar neįmanomo, taip pat siekiama palengvinti ir pagreitinti teismo procesą bei operatyviau apginti pažeistas teises.
2. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, kompensacijos institutas neprieštarauja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (toliau – ir Direktyva 2004/48/EB) tikslams ir nuostatoms. Direktyvos 2004/48/EB 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės savo teisėje gali būti įtvirtinusios kitokias priemones ar būdus, jeigu jos yra palankesnės teisių turėtojams, svarbu, kad būtų laikomasi privalomų Direktyvos 2004/48/EB nuostatų (16 straipsnis). Be to, svarbu pažymėti, kad Direktyvos 2004/48/EB 3 straipsnyje nurodyta, jog intelektinės nuosavybės teisių gynimo būdai turi būti atgrasantys nuo pažeidimų, t. y. pabrėžiamas ne tik kompensacinis civilinių teisių gynimo vaidmuo, bet ir prevencinis, turintis atgrasomąjį poveikį.
3. Pažymėtina, kad taikydami šią sankciją teismai turėjo galimybę, o ne prievolę didinti kompensaciją atsižvelgdami į Civilinio kodekso 1.2 bei 1.5 straipsnių nuostatas, ir teismų praktikoje buvo sugebėta užtikrinti proporcingą jos taikymą atsižvelgiant į teisių turėtojo ir pažeidėjo interesus, o tai atitiko ir teisingumo principo reikalavimus.
4. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalis 2003 m. buvo pakeista ne dėl jos antikonstitucingumo, o iš esmės tik dėl kompensacijos apskaičiavimo kriterijaus netikslumo, nes ankstesnis teisėtos pardavimo kainos kriterijus buvo netobulas ir tiek teisės doktrinoje, tiek praktikoje kritikuotas iš esmės dėl dviejų dalykų. Pirma, pagal buvusią kompensavimo tvarką kompensacija galėjo būti apskaičiuota tik tokių autoriaus teisių ar gretutinių teisių pažeidimų atvejais, kai saugomas objektas būdavo platinamas rinkoje, o jeigu į rinką jis nebūdavo išleidžiamas, kompensacijos mechanizmas negalėjo būti taikomas. Antra, pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalį kompensacija buvo skaičiuojama už kiekvieną neteisėtai apyvartoje esančio kūrinio ar gretutinių teisių objekto kopiją, tačiau Lietuvos teismai, taikydami šią įstatymo normą, dažniausiai kompensaciją skaičiuodavo atskirai už kiekvieną pažeidimą nuo kiekvieno kūrinio egzemplioriaus teisėto pardavimo kainos. Todėl minėtą teisės normos pakeitimą galima vertinti ne kaip prieštaraujančių Konstitucijai įstatymo nuostatų šalinimą, o labiau kaip teisės doktrinos ir teismų praktikos pozicijų įvertinimą pozityviojoje teisėje.
5. Suinteresuoto asmens atstovai nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje nustatytas pernelyg griežtas autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo būdas įtvirtina neproporcingą vienų ūkio subjektų pranašumą prieš kitus, todėl netarnauja tautos gerovei ir prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, nes asmens ūkinės veiklos laisvė nereiškia laisvės pažeisti įstatymus ir kitų asmenų teises.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio rašytiniai paaiškinimai.
V
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo apklausta specialistė – Lietuvos gretutinių teisių asociacijos direktorė Agnė Masalskytė.
VI
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus patarėjas V. Vėgelis iš esmės pakartojo savo ir Seimo narės d. Teišerskytės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Su autorių teisių apsauga susiję santykiai buvo reguliuojami jau tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje. Pažymėtina, kad tuo metu dėl susiklosčiusių istorinių ir politinių aplinkybių buvo ryškus privatinės teisės partikuliarizmas. Įvairiose atkurtos nepriklausomos Lietuvos teritorijose (Didžiojoje Lietuvoje, Užnemunėje, Palangos valsčiuje ir nedidelėje Zarasų apskrities dalyje), autonominiame Klaipėdos krašte, buvo perimta ir pritaikyta kitų valstybių teisė, inter alia civiliniai įstatymai. Paminėtina, kad plačiausiai Lietuvoje perimto ir pritaikyto Rusijos įstatymų sąvado, su pakeitimais ir papildymais galiojusio tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, X tomo 1 dalies („Civiliniai įstatymai“) 69521, 69522, 69523 straipsniuose, kuriuose buvo reguliuojama atsakomybė už autoriaus teisių pažeidimus, buvo nustatyta:
„69521. Žmogus, kuris tyčia ar iš neatsargumo sulaužė autoriaus ar jo teisių paveldėtojų teises, turi atlyginti nukentėjusiajam už visą jam padarytą nuostolį.
69522. Žmogus, kuris veikė sąžiningai ir sulaužė autoriaus teisę per dovanotiną apsirikimą, atsako autoriui ar jo teisių paveldėtojams už jo padarytą nuostolį ne daugiau, kaip gauta pelno.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal pacituotą teisinį reguliavimą autorius ar jo teisių paveldėtojas galėjo reikalauti atlyginti dėl autoriaus teisių pažeidimo jam padarytą žalą (nuostolius); galimybė reikalauti kompensacijos nebuvo numatyta.
2. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Aktą. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė nutarimą Nr. I-791 „Dėl Lietuvos autorių teisių agentūros turto“, kuriuo inter alia nutarė pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei kartu su Lietuvos Respublikos kūrybinėmis sąjungomis iki 1991 m. sausio 15 d. parengti pasiūlymus dėl autorių teisių gynimo Lietuvos Respublikoje bei užsienyje tvarkos (3 punktas).
Vyriausybė, vykdydama šį nutarimą, 1991 m. kovo 20 d. priėmė potvarkį Nr. 152p, kuriuo inter alia pavedė Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai vykdyti autorių teisių gynimo funkcijas pagal esamus įstatymus, iki bus priimtas Lietuvos autorių teisių įstatymas (1 punkto antra pastraipa).
1992 m. spalio 25 d. referendume priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ – Konstitucijos sudedamosios dalies – 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.
3. Autoriaus turtinių teisių gynimas buvo reguliuojamas Civilinio kodekso (1964 m. liepos 7 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 540 straipsnyje „Turtinių autoriaus teisių gynimas“ (1974 m. spalio 29 d. redakcija), kuriame buvo nustatyta: „Jeigu autoriaus teisių pažeidimas padaro autoriui arba jo teisių perėmėjams nuostolių (227 straipsnis), tai nepriklausomai nuo reikalavimų, nurodytų šio Kodekso 539 straipsnyje, autorius arba jo teisių perėmėjai turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo.“
Seimas 1994 m. gegužės 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo“, kuriuo inter alia Civilinio kodekso ketvirtąjį ir penktąjį skyrius (išskyrus 535, 541 ir 542 straipsnius, kurie pripažinti netekusiais galios) išdėstė nauja redakcija. Civilinio kodekso ketvirtojo skyriaus „Autorinė teisė“ (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 540 straipsnis „Turtinių autoriaus teisių gynimas“ buvo išdėstytas taip:
„Jeigu autoriaus teisių pažeidimas padaro autoriui arba jo teisių perėmėjui nuostolių (227 straipsnis), tai nepaisant reikalavimų, nurodytų šio kodekso 539 straipsnyje, autorius arba jo teisių perėmėjas turi teisę reikalauti nuostolius atlyginti. Visais atvejais išieškomos autoriaus arba jo teisių perėmėjo naudai visos pajamos, kurias pažeidėjas gavo arba galėjo gauti, neteisėtai naudodamasis kūriniu. Neteisėtai atgaminto kūrinio egzemplioriai gali būti perduoti autoriui arba jo teisių perėmėjui kaip padarytos žalos atlyginimas.“
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal šį teisinį reguliavimą kompensacija kaip autoriaus turtinių teisių gynimo būdas nebuvo numatyta.
Pažymėtina, kad Civilinio kodekso penktojo skyriaus (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) keturiasdešimt septintajame skirsnyje „Spektaklių režisierių, artistų, garso ir vaizdo įrašų gamintojų teisės (gretutinės autorinėms teisės)“ buvo sureguliuoti santykiai, susiję su gretutinių teisių apsauga. Šio Civilinio kodekso skyriaus 558 straipsnyje „Apsaugos subjektai“ (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) buvo nustatyta: „Šiame skyriuje nurodytos spektaklių režisierių, artistų, garso ir vaizdo įrašų gamintojų teisės ginamos, jeigu tai nepažeidžia atliekamų kūrinių autorių teisių.“
Civilinio kodekso 565 straipsnyje „Teisių gynimas“ (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) buvo nustatyta: „Pažeidus spektaklių režisierių, artistų ir garso bei vaizdo įrašų gamintojų teises, taikomos teisių gynimo priemonės, numatytos šio kodekso 539 ir 540 straipsniuose.“
Taigi pagal pacituotą teisinį reguliavimą gretutinės teisės buvo ginamos tomis pačiomis priemonėmis kaip ir autoriaus teisės (nuostolių atlyginimas; pajamų, kurias pažeidėjas gavo arba galėjo gauti neteisėtai naudodamasis kūriniu, išieškojimas; neteisėtai atgaminto kūrinio egzempliorių perdavimas spektaklių režisieriui, artistui ar garso bei vaizdo įrašų gamintojui kaip padarytos žalos atlyginimas ir kt.).
4. Seimas 1999 m. gegužės 18 d. priėmė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, kuris, išskyrus jo 16 straipsnio 3 dalį ir 23 straipsnio 4 dalį, įsigaliojo 1999 m. birželio 9 d.
Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 73 straipsnio 2 dalies 1 punktą, įsigaliojus šiam įstatymui, Civilinio kodekso ketvirtasis skyrius „Autorinė teisė“ (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) ir penktasis skyrius (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) neteko galios.
5. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 65 straipsnyje „Teisių gynimo būdai“ buvo nustatyta:
„1. Autorių teisių ir gretutinių teisių subjektai, gindami savo pažeistas teises, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kuris gali priimti sprendimą dėl:
3) pažeistų asmeninių neturtinių teisių atkūrimo (įpareigojimo padaryti atitinkamus ištaisymus, apie pažeidimą paskelbti spaudoje ar kitokiu būdu);
5) nuostolių ar žalos (materialinės ir (ar) moralinės) atlyginimo, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas;
7) neteisėtų kūrinių, kompiuterių programų, audiovizualinių kūrinių (filmų) įrašų ir fonogramų kopijų bei jų gamybos priemonių ar įrangos, taip pat kitų šiame įstatyme numatytų teisių pažeidimui panaudotų priemonių ir įrangos konfiskavimo ar sunaikinimo;
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnyje „Nuostolių ir materialinės žalos atlyginimas. Kompensacija“ buvo nustatyta:
„1. Nuostolių ir materialinės žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja Civilinis kodeksas ir šio įstatymo normos.
2. Nustatydamas nuostolių dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjekto negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas. Neteisėti kūrinių ir gretutinių teisių objektų egzemplioriai gali būti perduoti atitinkamai autorių teisių arba gretutinių teisių subjektams šių prašymu.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnyje, be žalos (nuostolių) atlyginimo instituto, numatytas ir kompensacijos institutas, kaip autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimo būdas.
6. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, ginčijamu šioje konstitucinės justicijos byloje:
1) autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektui suteikta teisė vietoj nuostolių atlyginimo reikalauti kompensacijos;
2) nustatytas kompensacijos dydžio apskaičiavimo būdas:
– kompensacijos dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų;
– esant pažeidėjo tyčiai, kompensacijos dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 300 procentų.
7. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.
7.1. Pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo ginčijama Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalies nuostata buvo keičiama Seimo 2003 m. kovo 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo įstatymu, kuris, išskyrus jo 3 straipsnyje nustatytą išimtį, įsigaliojo 2003 m. kovo 21 d. Šiuo įstatymu Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (1999 m. gegužės 18 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, o ginčijama norma šio įstatymo 79 straipsnio „Turtinės žalos atlyginimas. Kompensacijos“ 6 dalyje buvo išdėstyta taip:
„Vietoj nuostolių atlyginimo autorių teisių ar gretutinių teisių subjektas gali reikalauti kompensacijos. Jos dydį nuo 10 iki 1000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) nustato teismas atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.“
Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu palyginus Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu) 67 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (2003 m. kovo 5 d. redakcija) 79 straipsnio 6 dalyje pažymėtina, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (2003 m. kovo 5 d. redakcija) 79 straipsnio 6 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo pakeista kompensacijos dydžio nustatymo tvarka: nustatyta kompensacijos dydžio minimali ir maksimali riba, kompensacijos dydis susietas su minimaliu gyvenimo lygiu (toliau – MGL) (nuo 10 iki 1000 MGL), atsisakyta atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos kaip kompensacijos dydžio nustatymo kriterijaus, nurodytas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos teismas turi atsižvelgti nustatydamas konkretų kompensacijos dydį, sąrašas.
7.2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio 14 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas, 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. kovo 31 d. nutarimai). Tačiau, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą, nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja.
7.3. Paminėtina, kad Seimo 2006 m. spalio 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2, 4, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 22, 38, 40, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 51, 53, 54, 56, 57, 61, 65, 72 straipsnių, VI skyriaus ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2006 m. spalio 31 d., buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo VI skyrius „Autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių gynimas“, o jame esanti kompensaciją reguliuojanti norma 83 straipsnio 4 dalyje buvo išdėstyta taip:
„Vietoj dėl šio Įstatymo saugomų teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo šio Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikalauti:
1) kompensacijos, kurios dydį iki 1000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) nustato teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus; arba
Palyginus Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 83 straipsnio 4 dalyje (2006 m. spalio 12 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (2003 m. kovo 5 d. redakcija) 79 straipsnio 6 dalyje matyti, jog jis pakito taip, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 83 straipsnio 4 dalyje (2006 m. spalio 12 d. redakcija) nenumatyta kompensacijos dydžio minimali riba (10 MGL), taip pat nustatytas alternatyvus kompensacijos, kurios galima reikalauti vietoj žalos (nuostolių) atlyginimo, dydžio nustatymo būdas: galima reikalauti „atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai naudojęsis kūriniais ar kitais šio Įstatymo saugomų teisių objektais (tai yra gavęs leidimą), o kai yra pažeidėjo tyčia ar didelis neatsargumas, – iki dviejų kartų didesnio šio atlyginimo“.
Minėta, kad 2003 m. kovo 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo įstatymu teisinis reguliavimas, nustatytas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje, kuri yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo pakeistas iš esmės. Taigi teisinis reguliavimas, nustatytas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (2003 m. kovo 5 d. redakcija) 79 straipsnio 6 dalyje, ir teisinis reguliavimas, nustatytas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 83 straipsnio 4 dalyje (2006 m. spalio 12 redakcija), nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
8. Teisinė atsakomybė už autoriaus teisių ir gretutinių teisių pažeidimą nustatyta ne tik Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, bet ir kituose įstatymuose.
Antai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d., 1421 straipsnyje (2000 m. balandžio 20 d. redakcija) buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes), audiovizualinio kūrinio ar fonogramos neteisėtą atgaminimą, neteisėtų kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą komerciniais tikslais, jeigu atgaminamų, importuojamų, eksportuojamų, platinamų, gabenamų ar laikomų neteisėtų kopijų bendra vertė (apskaičiuojama pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas) buvo ne mažesnė kaip 100 MGL suma, arba už tą pačią veiką, padarytą grupės iš anksto susitarusių asmenų.
Seimo 2000 m. rugsėjo 26 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymo 1 straipsniu patvirtinto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., 192 straipsnyje buvo nustatyta, kad baudžiamas tas, kas neteisėtai atgamino literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį ar jo dalį arba importavo, eksportavo, platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą.
Seimas 2009 m. liepos 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170, 191, 192 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 1701 straipsniu įstatymą, įsigaliojusį 2009 m. liepos 23 d., kuriuo inter alia pakeitė ir papildė Baudžiamojo kodekso 192 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija). Pagal Baudžiamojo kodekso 192 straipsnį (2009 m. liepos 9 d. redakcija) baudžiamas tas, kas neteisėtai atgamino literatūros, mokslo ar meno kūrinį (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) ar gretutinių teisių objektą arba jų dalį komercijos tikslais arba platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų, o kai jų nėra – pagal atgamintų kūrinių originalų kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą (1 dalis), taip pat tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu neteisėtų kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų, o kai jų nėra – pagal atgamintų kūrinių originalų kainas viršijo 250 MGL dydžio sumą (2 dalis).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste lyginant Baudžiamojo kodekso 1421 straipsnyje (2000 m. balandžio 20 d. redakcija), Baudžiamojo kodekso 192 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir Baudžiamojo kodekso 192 straipsnyje (2009 m. liepos 9 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad Baudžiamojo kodekso 192 straipsnyje (2009 m. liepos 9 d. redakcija) vietoj ankstesnėse redakcijose buvusios nuostatos, jog neteisėtų kopijų bendra vertė apskaičiuojama pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas, buvo įtvirtinta nuostata, jog neteisėtų kopijų bendra vertė nustatoma pagal teisėtų kopijų, o kai jų nėra – pagal atgamintų kūrinių originalų kainas.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 21410 straipsnyje (1998 m. vasario 24 d. redakcija) už neteisėtą (neturint autoriaus arba garso ir (ar) vaizdo įrašo gamintojo, arba jų teisių perėmėjų leidimo) literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) arba garso ir (ar) vaizdo įrašo atgaminimą, platinimą, viešą atlikimą, kitokį panaudojimą bet kokiais būdais ir priemonėmis komerciniams tikslams, taip pat laikymą tokiems tikslams, 21410 straipsnyje (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) už neteisėtą literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes), audiovizualinio kūrinio ar fonogramos viešą atlikimą, atgaminimą, viešą paskelbimą, kitokį panaudojimą bet kokiais būdais ir priemonėmis siekiant turtinės naudos, taip pat neteisėtų kopijų platinimą, laikymą, importavimą, eksportavimą ar gabenimą siekiant turtinės naudos buvo nustatyta administracinė atsakomybė. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 21410 straipsnyje (2009 m. liepos 9 d. redakcija) nustatyta atsakomybė už neteisėtą literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) ar gretutinių teisių objekto arba jų dalies viešą atlikimą, atgaminimą, viešą paskelbimą, kitokį panaudojimą bet kokiais būdais ir priemonėmis nekomerciniais tikslais, taip pat neteisėtų kopijų platinimą, gabenimą ar laikymą komerciniais tikslais.
9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad su autorių teisių ir gretutinių teisių teisine apsauga susijusius santykius reguliuoja ir tam tikri tarptautiniai teisės aktai.
9.1. 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, prie kurios (peržiūrėtos 1971 m. liepos 24 d. Paryžiuje ir pataisytos 1979 m. rugsėjo 28 d.) buvo prisijungta Vyriausybei 1994 m. liepos 29 d. priėmus nutarimą Nr. 677 „Dėl prisijungimo prie 1886 metų Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“ (1 punktas).
Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos 6bis straipsnyje nustatyta, kad, nepaisant autoriaus turtinių teisių, net ir po jų perdavimo autorius turi teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę ir prieštarauti bet kokiam šio kūrinio iškraipymui, išdarkymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam autoriaus garbei ar reputacijai galinčiam padaryti žalos kėsinimuisi į kūrinį (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje autoriui suteiktos teisės galioja ir po autoriaus mirties bent jau iki turtinių teisių galiojimo pabaigos, o jas įgyvendina asmenys ar institucijos, įgalioti pagal šalies, kurioje tokios apsaugos reikalaujama, įstatymus, tačiau tos šalys, kurių įstatymai šio akto ratifikavimo ar prisijungimo prie jo metu nenustato visų šio straipsnio 1 dalyje išvardytų teisių apsaugos po autoriaus mirties, gali numatyti, kad kai kurios iš šių teisių po autoriaus mirties gali nustoti galioti (2 dalis); teisinės gynybos būdus šiame straipsnyje numatytoms teisėms apsaugoti reguliuoja šalies, kurioje reikalaujama apsaugos, įstatymai (3 dalis).
9.2. 1961 m. spalio 26 d. Tarptautinė Romos konvencija dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos, kurią Seimas ratifikavo 1998 m. gruodžio 22 d. priėmęs Lietuvos Respublikos Tarptautinės Romos konvencijos dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos ratifikavimo įstatymą. Tarptautinėje Romos konvencijoje dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos inter alia nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis taiko fonogramų gamintojams nacionalinį apsaugos režimą, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: a) fonogramų gamintojas yra kitos sutarties šalies pilietis (pilietybės kriterijus); b) pirmasis garso įrašas buvo padarytas kitoje sutarties šalyje (įrašo kriterijus); c) fonograma pirmą kartą buvo išleista kitoje sutarties šalyje (išleidimo kriterijus) (5 straipsnio 1 dalis); be to, fonogramų gamintojai turi teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti jų fonogramas (10 straipsnis); jeigu komerciniais tikslais išleista fonograma ar jos kopija naudojama tiesioginiam transliavimui arba bet kokiam kitam viešam skelbimui, naudotojas išmoka vienkartinį teisingą atlyginimą atlikėjams ir (ar) fonogramų gamintojams; jeigu šalys nesusitaria, atlyginimo paskirstymo sąlygos gali būti nustatomos sutarties šalių įstatymais (12 straipsnis).
9.3. 1971 m. spalio 29 d. Konvencija dėl fonogramų gamintojų apsaugos nuo neteisėto jų fonogramų kopijavimo, kurią Seimas ratifikavo 1999 m. balandžio 13 d. priėmęs Lietuvos Respublikos Konvencijos dėl fonogramų gamintojų apsaugos nuo neteisėto jų fonogramų kopijavimo ratifikavimo įstatymą. Iš šios konvencijos preambulės matyti, kad neteisėtu fonogramų kopijavimu žala daroma ne tik fonogramų gamintojų, bet ir autorių bei atlikėjų interesams. Šios konvencijos 2 straipsnyje nustatyta, kad „kiekviena Sutarties šalis turi apsaugoti fonogramų gamintojus, kurie yra kitų Sutarties šalių piliečiai, kad be gamintojo leidimo nebūtų daromos fonogramos kopijos, kad tokios kopijos nebūtų importuojamos (kai toks kopijavimas ir importavimas vykdomas viešo platinimo tikslu) ir viešai platinamos“, o 3 straipsnyje – kad „kiekviena Sutarties šalis savo vidaus įstatymais nustato šios Konvencijos įgyvendinimo priemones, kurios turėtų apimti vieną ar daugiau tokių apsaugos užtikrinimo priemonių kaip: autoriaus teisių ar kitų specifinių teisių suteikimas; įstatymas dėl nesąžiningos konkurencijos; baudžiamosios sankcijos“.
9.4. Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis, kurios 1C priedo III dalies „Intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimas“ 1 skyriaus „Bendri įsipareigojimai“ 41 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo tvarka, numatyta šioje Sutarties dalyje, būtų apibrėžta jų įstatymuose taip, kad būtų leidžiama imtis efektyvių veiksmų prieš kiekvieną šioje Sutartyje numatytų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo veiksmą, įskaitant operatyvias priemones pažeidimų išvengti ir priemones, kurios sulaikytų nuo tolesnių pažeidimų. Ši tvarka turi būti taikoma taip, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir kad būtų numatytos protekcinės priemonės nuo piktnaudžiavimo ja.
Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1C priedo III dalies „Intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimas“ 2 skyriaus „Civilinis bei administracinis procesas ir žalos atlyginimo priemonės“ 45 straipsnyje „Nuostolių atlyginimas“ nustatyta:
„1. Teismai turi teisę įpareigoti pažeidėją atlyginti teisės turėtojui nuostolius, ir atlyginimas / kompensacija turi būti pakankamas, kad kompensuotų teisės turėtojo dėl jo intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo patirtą žalą, kai pažeidėjas, žinodamas arba turėdamas rimtą pagrindą manyti, jog pažeidžia teisę, ėmėsi neteisėtos veiklos.
2. Teismai taip pat turi teisę įpareigoti pažeidėją apmokėti teisės turėtojo išlaidas, į kurias gali įeiti ir atitinkamas mokestis patikėtiniui / advokatui. Atitinkamais atvejais valstybės narės gali įgalioti teismus, kad šie įgaliotų išieškoti pelną ir / ar apmokėti tikėtinus nuostolius net tada, kai pažeidėjas ėmėsi neteisėtos veiklos, nežinodamas ar neturėdamas rimto pagrindo manyti, jog ėmėsi neteisėtos veiklos.“
Seimas 2001 m. balandžio 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT 1947), Baigiamojo dokumento, išreiškiančio daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raundo rezultatus, Sutarties dėl civilinės aviacijos orlaivių prekybos, Lietuvos prisijungimo prie Marakešo sutarties, įsteigiančios Pasaulio prekybos organizaciją, protokolo, Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Meksikos Valstijų supratimo memorandumo dėl geografinių nuorodų apsaugos ir Darbo grupės dėl Lietuvos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją ataskaitos ratifikavimo įstatymą, kuriuo inter alia ratifikavo Lietuvos prisijungimo prie Marakešo sutarties, įsteigiančios Pasaulio prekybos organizaciją, protokolą, pasirašytą 2000 m. gruodžio 8 d. Ženevoje. Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis Lietuvoje įsigaliojo 2001 m. gegužės 31 d.
10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad su autoriaus teisių ir gretutinių teisių teisine apsauga susijusius santykius reguliuoja ir Europos Sąjungos teisė.
Direktyvos 2004/48/EB paskirtis – suderinti teisės sistemas, kad vidaus rinkoje būtų užtikrintas aukštas ir vienodas apsaugos lygis intelektinės nuosavybės teisių srityje. Pagal Direktyvos 2004/48/EB 2 straipsnio 1 dalį valstybės narės savo teisėje gali būti įtvirtinusios kitokias priemones ar būdus, jeigu jos yra palankesnės teisių turėtojams.
Direktyvos 2004/48/EB 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„1. Valstybės narės numato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, vykdymą. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti ar brangūs, ar sukelti nepagrįstą vėlavimą ar delsimą.
2. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“
Taigi Direktyvoje 2004/48/EB yra pabrėžiama ne tik kompensacinė, bet ir prevencinė, turinti atgrasomąjį poveikį civilinių teisių gynimo paskirtis, tačiau tuo neturi būti piktnaudžiaujama.
Pažymėtina, kad Direktyvos 2004/48/EB 13 straipsnyje yra nustatyta:
„Nustatydamos nuostolių dydį, teismo institucijos:
a) atsižvelgia į visus atitinkamus aspektus, tokius kaip neigiamos ekonominės pasekmės, įskaitant negautas pajamas, kurių neįgijo nukentėjusioji šalis, neteisėtai gautą pažeidėjo naudą ir atitinkamais atvejais kitus neekonominius veiksnius, tokius kaip dėl pažeidimo teisių turėtojo patirtą moralinę žalą;
arba
b) kaip alternatyvą a punktui, jos gali atitinkamais atvejais nustatyti vienkartinę žalos atlyginimo sumą, remdamosi tokiais elementais kaip bent autorinis atlyginimas ar vienkartinis mokestis, kuris būtų sumokėtas, jei pažeidėjas būtų prašęs leidimo naudotis atitinkama intelektinės nuosavybės teise.“
Darytina išvada, kad Direktyva 2004/48/EB leidžia nustatyti alternatyvius intelektinės nuosavybės teisių, inter alia gretutinių teisių, subjekto patirtos žalos atlyginimo būdus.
II
1. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
2. Minėta, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnyje „Nuostolių ir materialinės žalos atlyginimas. Kompensacija“ buvo nustatyta:
„1. Nuostolių ir materialinės žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja Civilinis kodeksas ir šio įstatymo normos.
2. Nustatydamas nuostolių dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjekto negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas. Neteisėti kūrinių ir gretutinių teisių objektų egzemplioriai gali būti perduoti atitinkamai autorių teisių arba gretutinių teisių subjektams šių prašymu.
Taip pat minėta, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, kuris yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje:
1) autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektui suteikta teisė vietoj nuostolių atlyginimo reikalauti kompensacijos;
2) nustatytas kompensacijos dydžio apskaičiavimo būdas:
– kompensacijos dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų;
– esant pažeidėjo tyčiai, kompensacijos dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 300 procentų.
3. Paminėtina, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 2 straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ pateiktos tokios apibrėžtys:
– „Autoriaus teisių subjektas – autorius, kitas fizinis arba juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, šio įstatymo nustatytais atvejais turintis išimtines turtines autoriaus teises, taip pat fizinis arba juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, kuriems perėjo išimtinės turtinės autoriaus teisės (autoriaus teisių perėmėjas)“ (2 dalis);
– „Gretutinių teisių objektas – kūrinio atlikimas, tiek tiesioginis (gyvas atlikimas), tiek įrašytas į garso ar vaizdo laikmeną, fonograma, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmasis įrašas, transliuojančiosios organizacijos radijo ir televizijos laida bei programa“ (10 dalis);
– „Gretutinių teisių subjektas – atlikėjas, fonogramos gamintojas, transliuojančioji organizacija, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojas, kitas fizinis arba juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, šio įstatymo nustatytais atvejais turintys išimtines gretutines teises, taip pat fizinis arba juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, kuriems perėjo išimtinės gretutinės teisės (gretutinių teisių perėmėjas)“ (11 dalis);
– „Kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos“ (17 dalis).
4. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant į šio įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 65 straipsnį „Teisių gynimo būdai“, kuriame buvo įtvirtinti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimo teisme būdai, taip pat į kitas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio dalis.
4.1. Autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektai pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 65 straipsnio 1 dalį turėjo teisę dėl pažeistų teisių gynimo įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, prašydami priimti sprendimą, inter alia dėl: 1) nuostolių ar žalos (materialinės ir (ar) moralinės) atlyginimo, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas (5 punktas); 2) kompensacijos išmokėjimo (6 punktas).
4.2. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnyje buvo reguliuojami santykiai, susiję su nuostolių ir žalos atlyginimu, taip pat kompensacijos išmokėjimu autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektui. Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektas turėjo teisę pasirinkti vieną iš dviejų minėtų pažeistų savo teisių gynimo būdų.
4.3. Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjekto patirtų nuostolių ir žalos atlyginimo tvarką nustato Civilinis kodeksas ir Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas.
Civiliniame kodekse inter alia nustatyta pareiga visiškai atlyginti žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis); pagal Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalį padarytus nuostolius privalu atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę; pagal Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatą „teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių“.
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjekto patirtų nuostolių dydį, atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjekto negautas pajamas ir kitas išlaidas. Autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjekto prašymu teismo sprendimu atitinkamai autorių teisių arba gretutinių teisių subjektams galėjo būti perduoti ir neteisėti kūrinių ir gretutinių teisių objektų egzemplioriai.
4.4. Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalį vietoj nuostolių atlyginimo autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektas galėjo reikalauti kompensacijos. Čia vartojama sąvoka „kompensacija“ nei šiame straipsnyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose expressis verbis nebuvo atskleista.
4.4.1. Pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 65 straipsnį kompensacijos išmokėjimas yra vienas iš autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimo teisme būdų. Taigi darytina išvada, kad kompensacijos instituto paskirtis – apginti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistas teises teisingai jiems atlyginant jų patirtus materialinio ir nematerialinio pobūdžio praradimus.
4.4.2. Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnyje „Nuostolių ir materialinės žalos atlyginimas. Kompensacija“ nustatyto teisinio reguliavimo prasmę kompensacija yra nuostolių ir materialinės žalos atlyginimui alternatyvus autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimo būdas. Nei Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nenustatyti kokie nors pagrindai (kriterijai), pagal kuriuos autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektas, kurio teisės pažeistos, galėtų ir turėtų spręsti, kokį pažeistų teisių gynimo būdą – nuostolių ir materialinės žalos atlyginimą ar kompensaciją – pasirinkti. Vadinasi, pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnyje, autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektas, kurio teisės pažeistos, pats pasirenka teisių gynimo būdą konkrečiu jo teisių pažeidimo atveju.
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) reguliuojamų santykių pobūdis, autorių ir gretutinių teisių subjektų teisių bei jų pažeidimų specifika lemia tai, kad autoriaus teisių ir gretutinių teisių pažeidimo atveju nustatyti tikslų žalos (nuostolių) dydį yra sunku arba netgi neįmanoma. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo paskirtis – kompensuoti autorių teisių ir gretutinių teisių subjektams jų patirtus materialinio ir nematerialinio pobūdžio praradimus ir taip užtikrinti teisingą autorių teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimą tuo atveju, kai dėl autoriaus teisių ir gretutinių teisių pažeidimo padarytos žalos dydžio neįmanoma nustatyti.
5. Kompensacijos institutas nėra Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) novela. Jis buvo ir yra įtvirtintas ir kituose įstatymuose, reguliuojančiuose intelektinės nuosavybės santykius, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme, kuris reglamentuoja inter alia prekių ženklų savininkų teisių įgyvendinimą ir gynimą.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. kovo 27 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, jog Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalies nuostata, kad prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina „gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“, ta apimtimi, kuria yra numatytas tik vienas tokio didinimo kriterijus – kaltės forma ir nėra nustatyta kitų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, prieštaravo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta:
„Vietoj nuostolių atlyginimo ženklo savininkas gali reikalauti kompensacijos. Jos dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą: ji gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų.“
6. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kompensacijos dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos. Nei Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose expressis verbis nebuvo atskleista, ką reiškia formuluotė „kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kaina“.
Pažymėtina, kad sąvoka „kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kaina“ gali būti suprantama ir aiškinama įvairiai.
„Kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kaina“ gali būti aiškinama kaip reiškianti kūrinio ar gretutinių teisių objekto mažmeninę kainą, t. y. galutinę prekės kainą, į kurią įskaityti visi mokesčiai.
Galimas ir kitoks Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje nurodytos „kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos“ interpretavimas: ją galima suprasti ir kaip kitokią, ne mažmeninę kūrinio ar gretutinių teisių objekto kainą, pavyzdžiui, kainą, kurią kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo atveju gauna autorius ar gretutinių teisių subjektas.
Taigi Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kaina laikyta kompensacijos apskaičiavimo kriterijumi, nebuvo aiškus, leido įvairiai interpretuoti kūrinio ar gretutinių teisių objekto kainą. Šis reguliavimas nebuvo aiškus dar ir todėl, kad nebuvo nustatyta, į kokį kūrinių ar gretutinių teisių objektų, inter alia neteisėtų kopijų, kiekį reikia atsižvelgti apskaičiuojant kompensacijos dydį – tik realizuotų (parduotų) ar ir nerealizuotų.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nutartyse (inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2003, 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-774/2003, 2006 m. gegužės 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2006) ne kartą buvo išaiškinta, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje nurodyta kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kaina – tai rinkos mažmeninė kaina, t. y. galutinė prekės kaina, į kurią įskaityti visi mokesčiai, arba kaina, kurią sumoka vartotojas, teisėtai įsigyjantis prekę.
7. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalies nuostata, kad kompensacija „gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“, reiškia, jog teismas turėjo diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar didinti kompensaciją, o jei didinti, tai kokiu procentiniu dydžiu.
Įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo teisę sprendžiant dėl kompensacijos autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektams dydžio kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainą padidinti iki 200, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) eksplicitiškai įtvirtino vienintelį kriterijų, į kurį turi atsižvelgti teismas, spręsdamas kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos padidinimo klausimą, – tai pažeidėjo kaltės formą.
8. Apibendrinant konstatuotina, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektams gali būti atlyginami nuostoliai, kurie yra piniginė žalos išraiška, ir teisiniu reguliavimu, pagal kurį jiems gali būti priteista kompensacija, siekiama to paties tikslo – apginti pažeistas autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų teises.
9. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą apibendrinant pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo nurodytu aspektu konstatuotina, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme (1999 m. gegužės 18 d. redakcija):
– expressis verbis nebuvo atskleista, ką reiškia formuluotė „kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kaina“; pagal susiformavusią teismų praktiką kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kaina, nuo kurios apskaičiuojamas kompensacijos dydis, buvo suprantama kaip jų mažmeninė kaina;
– eksplicitiškai įtvirtintas vienintelis kriterijus, į kurį turi atsižvelgti teismas, spręsdamas kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos padidinimo klausimą, – pažeidėjo kaltės forma.
III
1. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
2. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus.
Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).
Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios dalies nuostata „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei, kad tik tokio vertinimo pagrindu įmanoma remti konkrečias ūkinės veiklos sritis ar konkrečias ūkines pastangas, taip pat kad toks ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas valstybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).
Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies formuluotė „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra administruoti visą ar tam tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, inter alia nustatyti ūkinės veiklos sąlygas, ribojimus (draudimus), teisės aktais reguliuoti procedūras. Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai).
Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą, paisant Konstitucijos normų ir principų, atsižvelgiant į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, nustatyti tokį ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kuris tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvienas jų turi būti aiškinamas nepaneigiant kitų konstitucinių principų. Pažeidus kurioje nors vienoje Konstitucijos 46 straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 46 straipsnio, inter alia šiame straipsnyje įtvirtinto sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvo, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų teisių apsaugą.
3. Iš Konstitucijos 46 straipsnio kylantys imperatyvai yra neatsiejami ir nuo jos 23 straipsnio.
Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jame įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.
Iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys reikalavimai užtikrinti nuosavybės neliečiamumą ir jos apsaugą visa apimtimi taikytini ir ginant intelektinės nuosavybės teises, užtikrinant autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų nuosavybės neliečiamumą bei jos apsaugą.
4. Nuosavybės teisių gynimo specifiką lemia ir nuosavybės objektas. Įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų specifiką, įtvirtinti įvairius šių objektų savininkų pažeistų teisių gynimo būdus, inter alia susijusius su jiems padarytos žalos, kitų praradimų atlyginimu (kompensavimu).
5. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš Konstitucijos, inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymuose turi būti numatyta atsakomybė už autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų teisių pažeidimą, inter alia pareiga atlyginti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektui padarytą materialinę ir moralinę žalą (praradimus).
Konstitucinis Teismas 2009 m. kovo 27 d. nutarime pažymėjo, kad prekių ženklo savininkas gali patirti įvairių praradimų – tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio (kaip antai: prekių ženklo vertės sumažėjimas, prekių ženklo savininko įmonės reputacijos sumažėjimas ir kt.), atsiradusių dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Įstatymų leidėjui iš Konstitucijos, inter alia jos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų atlyginti (kompensuoti) savininko patirtus tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio praradimus. Toks reguliavimas turi sudaryti prielaidas, atsižvelgiant į intelektinės nuosavybės specifiką, apskaičiuoti prekių ženklo savininko dėl kito asmens neteisėtų veiksmų patirtus praradimus; tais atvejais, kai kartais net neįmanoma apskaičiuoti prekių ženklo savininkui padarytos materialinės žalos dydžio, reikia nustatyti ir tokius šiems savininkams atsiradusių praradimų atlyginimo būdus, kurie nebūtų siejami vien su jiems padaryta materialine žala. Šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir teisiniam reguliavimui, kuriuo nustatomi dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektams atsiradusių praradimų kompensavimo būdai.
6. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, jog Konstitucinį Teismą saisto jo paties sukurti (ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose) precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina; nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d., 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas).
7. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardytos įvairiais kitais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) konstitucinė šių žalos rūšių samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai).
8. Konstitucinis imperatyvas atlyginti materialinę ir moralinę žalą yra neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos už padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucijoje reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai).
Konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs ir su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, pagal kuriuos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas šio konstitucinio imperatyvo turi paisyti ir įstatyme įtvirtindamas tokius autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimo būdus, kai už praradimus, atsiradusius autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektui dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, išmokėtino atlyginimo (kompensacijos) dydis nėra eksplicitiškai siejamas vien su atsiradusia materialine žala.
Konstitucijoje netoleruojamas toks teisinis reguliavimas, kai teismas, pagal Konstituciją (inter alia jos 109 straipsnį) privalantis vykdyti teisingumą, negali, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, vadovaudamasis teise, inter alia nenusižengdamas teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai).
9. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas žalos atlyginimo santykius, inter alia žalos, neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjekto interesams, privalo paisyti ir konstitucinio teisinės valstybės principo. Kaip ne kartą savo teisės aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisinis aiškumas, teisinis tikrumas.
Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai).
IV
Dėl Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
1. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
2. Ginčijamoje Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta: „Vietoj nuostolių atlyginimo autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektas gali reikalauti kompensacijos, kurios dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų.“
3. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis ginčija ne visą Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, o tik Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektų reikalaujamos kompensacijos dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų, t. y. kompensacijos dydžio apskaičiavimo mechanizmą.
4. Minėta, kad iš Konstitucijos 46 straipsnio, inter alia šiame straipsnyje įtvirtintų sąžiningos konkurencijos apsaugos ir vartotojų teisių gynimo imperatyvų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų bei vartotojų teisių apsaugą.
Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys reikalavimai užtikrinti nuosavybės neliečiamumą ir jos apsaugą visa apimtimi taikytini ir ginant intelektinės nuosavybės teises, užtikrinant autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų nuosavybės neliečiamumą bei jos apsaugą; nuosavybės teisių gynimo specifiką lemia ir nuosavybės objektas. Įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų specifiką, įtvirtinti įvairius šių objektų savininkų pažeistų teisių gynimo būdus, inter alia susijusius su jiems padarytos žalos, kitų praradimų atlyginimu (kompensavimu); autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektai gali patirti įvairių praradimų – tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio (kaip antai: kūrinio ir gretutinių teisių objekto vertės sumažėjimas, autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų reputacijos sumažėjimas ir kt.), atsiradusių dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Įstatymų leidėjui iš Konstitucijos, inter alia jos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų atlyginti (kompensuoti) savininko (autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų) patirtus tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio praradimus. Toks reguliavimas turi sudaryti prielaidas, atsižvelgiant į intelektinės nuosavybės specifiką, apskaičiuoti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų dėl kito asmens neteisėtų veiksmų patirtus praradimus; tais atvejais, kai kartais net neįmanoma apskaičiuoti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektams padarytos materialinės žalos dydžio, reikia nustatyti ir tokius šiems subjektams atsiradusių praradimų atlyginimo būdus, kurie nebūtų siejami vien su jiems padaryta materialine žala.
Taip pat minėta, kad Konstitucijoje reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti; konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs ir su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, pagal kuriuos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise; įstatymų leidėjas šio konstitucinio imperatyvo turi paisyti ir įstatyme įtvirtindamas tokius autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimo būdus, kai už praradimus, atsiradusius autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektui dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, išmokėtino atlyginimo (kompensacijos) dydis nėra eksplicitiškai siejamas vien su atsiradusia materialine žala.
5. Minėta, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje, kuri ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo inter alia nustatyta autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų teisė vietoj nuostolių atlyginimo reikalauti kompensacijos, kurios dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainą. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme expressis verbis nėra atskleista, ką reiškia formuluotė „kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kaina“; kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kaina, nuo kurios apskaičiuojamas kompensacijos dydis, gali būti ir jų mažmeninė kaina.
6. Vertinant Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad kompensacijos autorių teisių ir gretutinių teisių subjektams dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainą, atitikties Konstitucijai požiūriu pažymėtina, kad neteisėtai pardavus (realizavus) kūrinius ar gretutinių teisių objektus autorių teisių ir gretutinių teisių subjektams padaryta žala yra susijusi su atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto pardavimo kaina. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismas, spręsdamas ginčus dėl autorių teisių ir gretutinių teisių subjektams kitų asmenų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, inter alia spręsdamas dėl kompensacijos dydžio pagal atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainą, privalo vadovautis teisingumo, proporcingumo, protingumo ir kitais bendraisiais teisės principais, atsižvelgti į faktines bylos aplinkybes.
6.1. Minėta, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme įtvirtinto kompensacijos instituto paskirtis – kompensuoti autorių teisių ir gretutinių teisių subjektams jų patirtus materialinio ir nematerialinio pobūdžio praradimus ir taip užtikrinti teisingą autorių teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimą tuo atveju, kai dėl autoriaus teisių ir gretutinių teisių pažeidimo padarytos žalos dydžio neįmanoma nustatyti. Vadinasi, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio teismas negali iškreipti kompensacijos, kaip vieno iš autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimo būdų, esmės ir paskirties teisingai atlyginti jų patirtą žalą.
6.2. Taigi Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį kompensacijos autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektams dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainą, pats savaime neužkerta kelio teismui, vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitais bendraisiais teisės principais bei atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą dėl pažeistų autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų teisių gynimo, t. y. teisingai atlyginti jų patirtą žalą.
7. Vertinant Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kaina, pagal kurią apskaičiuojamas kompensacijos autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektams dydis, gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame nutarime, neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisinis aiškumas, teisinis tikrumas.
7.1. Minėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo teisę apskaičiuojant kompensacijos autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektams dydį kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainą padidinti iki 200, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų, eksplicitiškai įtvirtino vienintelį kriterijų, į kurį turi atsižvelgti teismas, spręsdamas kompensacijos padidinimo klausimą, – tai kaltės formą. Konstatuotina, kad dėl tokio teisinio reguliavimo imperatyvumo labai pasunkėja teismo galimybė sprendžiant dėl minėtos kainos didinimo remtis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitais bendraisiais teisės principais, atsižvelgti į kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai teismas vadovaujasi minėtais principais, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kaina gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų, lieka labai neaiškus, atsiranda teisinis neapibrėžtumas.
7.2. Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai teismo galimybės vykdyti teisingumą sumažėja (o kai kada apskritai neįmanoma vykdyti teisingumo), kadangi eksplicitiškai yra įtvirtintas vienintelis kriterijus, į kurį teismas turi atsižvelgti, spręsdamas, ar padidinti kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainą, o jeigu padidinti, tai kiek. Tai nedera su Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teismas vykdo teisingumą.
7.3. Pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucinį Teismą saisto jo paties sukurti (ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose) precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina.
Minėta, jog Konstitucinis Teismas 2009 m. kovo 27 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalies nuostata, kad prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina „gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“, ta apimtimi, kuria yra numatytas tik vienas tokio didinimo kriterijus – kaltės forma ir nėra nustatyta kitų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, prieštaravo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje, su teisiniu reguliavimu, nustatytu Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje, darytina išvada, kad tiek Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalyje, tiek Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatytas tik vienas kriterijus, į kurį atsižvelgia teismas nustatydamas kompensacijos dydį, – kaltės forma ir nėra nustatyta kitų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti teismas.
7.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektas gali reikalauti kompensacijos, kurios dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“, tiek, kiek yra numatytas tik vienas tokio didinimo kriterijus – kaltės forma ir nėra nustatyta kitų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, prieštaravo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
7.5. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas netirs, ar Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 67 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektas gali reikalauti kompensacijos, kurios dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. redakcija; Žin., 1999, Nr. 50-1598) 67 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektas gali reikalauti kompensacijos, kurios dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“, tiek, kiek yra numatytas tik vienas tokio didinimo kriterijus – kaltės forma ir nėra nustatyta kitų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Pranas Kuconis Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis |