Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS MOKESČIO ĮSTATYMO 6 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-278(2), LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS MOKESČIO ĮSTATYMO 6 IR 9 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-363(2) IR LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS MOKESČIO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO 2 IR 3 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-374
2013 m. birželio 26 d. Nr. 597
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. SV-S-159 21, 22 ir 23 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-278(2) (toliau – projektas Nr. XIIP-278(2) ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui patobulinti projektą Nr. XIIP-278(2) pagal šiuos pasiūlymus:
1.1. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2013 m. vasario 27 d. išvadoje Nr. XIIP-278(2) išdėstytas pastabas, projekto Nr. XIIP-278(2) įsigaliojimą atidėti iki 2014 m. sausio 1 d. ir, kadangi žemės mokesčio tarifus 2014 metų mokestiniam laikotarpiui savivaldybių tarybos turėjo patvirtinti iki 2013 m. birželio 1 d., nustatyti, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nustatant žemės mokesčio tarifus 2015 metų ir vėlesniems mokestiniams laikotarpiams.
2. Nepritarti Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 6 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-363(2) (toliau – projektas Nr. XIIP-363(2) dėl šių priežasčių:
2.1. Nuo 2013 m. sausio 1 d. žemės mokestis apskaičiuojamas pagal vidutinę žemės rinkos vertę, kuri, palyginti su ankstesne nominaliąja verte (naudota žemės mokesčiui apskaičiuoti iki 2012 m. gruodžio 31 d.), pasikeitė nevienodai: vienose savivaldybėse tam tikrų paskirčių žemės vidutinė rinkos vertė yra didesnė už buvusią nominaliąją, o kitose – mažesnė. Todėl nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs didelis galimų žemės mokesčio tarifų intervalas, be kita ko, savivaldybių taryboms suteikia galimybę neutralizuoti mokesčio naštos padidėjimą savivaldybėse, kuriose vidutinė žemės rinkos vertė yra didesnė už nominaliąją vertę, o tose savivaldybėse, kuriose žemės rinkos vertė sumažėja, – leidžia užtikrinti buvusias savivaldybių biudžetų pajamas iš žemės mokesčio. Priėmus šį įstatymą ir nustačius, kad maksimalus mokesčio tarifas yra ne didesnis nei 1 procentas, keistųsi savivaldybių biudžetų pajamos, o remiantis Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo (Žin., 1997, Nr. 69-1743; 2001, Nr. 94-3307) 10 straipsnio 5 dalimi, tokie savivaldybių biudžetų pajamų pokyčiai turėtų būti kompensuojami.
2.2. Turto naudojimo kriterijai (nenaudojamas, apleistas, naudojamas ne pagal paskirtį, naudojamas viešiesiems interesams tenkinti turtas ir panašiai) jau nuo 2011 metų taikomi nustatant nekilnojamojo turto mokesčio tarifus. Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatyme įtvirtinti žemės naudojimo arba nenaudojimo kriterijai, išskyrus apleistos žemės ūkio naudmenas, suteikia teisę savivaldybių taryboms, kurios geriausiai gali įvertinti situaciją konkrečioje savivaldybėje, priimti atitinkamus sprendimus dėl šių kriterijų taikymo ir tuo paskatinti žemės savininkus racionaliau ir efektyviau naudoti turimą žemę. Taip prisidedama prie žemės naudojimo efektyvumo didinimo ir vietos savivaldos stiprinimo. Priėmus šį įstatymą, ne tik būtų siaurinama savivaldybių tarybų kompetencija, bet ir taptų sunkiau įgyvendinti vieną iš Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2011, Nr. 163-7743) tikslų – skatinti efektyvesnį žemės naudojimą ir mažinti apleistus žemės plotus.
2.3. 20 procentų kriterijus (skirtumas tarp turto vertinimo įmonės, tvarkančios Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, masiniu vertinimo būdu nustatytos žemės vertės ir žemės vertės, nustatytos atlikus individualų žemės vertinimą) pasirinktas atsižvelgiant į esamą nekilnojamojo turto mokesčio administravimo praktiką (tokio paties dydžio kriterijus nustatytas ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (Žin., 2005, Nr. 76-2741) 8 straipsnio 2 dalyje), tai yra – priimant sprendimą dėl individualaus turto vertinimo būdu nustatytos žemės vertės pripažinimo mokestine verte, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į dažnai pasitaikantį (10–15 procentų) verčių skirtumą, atsirandantį dėl pačių vertinimo būdų skirtumo, bet ir į tuos atvejus, kai dėl specifinių konkretaus turto savybių, kurių negalima užfiksuoti masinio vertinimo būdu, individualiu vertinimo būdu nustatyta vertė gerokai skiriasi. Nekilnojamojo turto mokesčio administravimo praktika rodo, kad 20 procentų riba yra optimali ir leidžia užtikrinti, kad mokestinė vertė būtų tikslinama tik esant objektyviam pagrindui.
2.4. Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatytas žemės ūkio paskirties žemei taikomas vertės mažinimo koeficientas 0,35 reiškia, kad žemės mokestis už tokią žemę skaičiuojamas tik nuo 35 procentų nustatytos žemės vertės. Pažymėtina, kad toks vertės mažinimo koeficientas žemės ūkio paskirties žemei taikomas nuo 1993 metų. Tokia lengvatinė žemės ūkio paskirties žemės apmokestinimo sąlyga nustatyta atsižvelgiant į tai, kad žemės ūkio veikloje žemė yra būtinas elementas, šiai veiklai paprastai reikia didelių žemės plotų, o galimos žemės panaudojimo šioje veikloje alternatyvos ir ekonominė nauda yra objektyviai ribotos. Žemės vertės mažinimo koeficiento taikymas kitų paskirčių žemei nebūtų argumentuotai pagrįstas. Be to, tose savivaldybėse, kuriose tam tikros paskirties žemės vidutinė rinkos vertė yra mažesnė už buvusią nominaliąją vertę, tokio vertės mažinimo koeficiento taikymas visų paskirčių žemei dar labiau sumažintų savivaldybių galimybes surinkti turėtas pajamas iš žemės mokesčio ir silpnintų savivaldybių finansinį savarankiškumą. Šio įstatymo įsigaliojimas galėtų turėti neigiamos įtakos ir kitų savivaldybių biudžetams.
3. Nepritarti Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-374, kuriuo siekiama nukelti Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2011, Nr. 163-7743) įsigaliojimą iki 2014 m. sausio 1 d., kadangi šio projekto tikslas siūlomu būdu negali būti pasiektas – teisėkūros požiūriu neįmanoma atidėti jau galiojančio įstatymo įsigaliojimo.