Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 47 STRAIPSNIO 3 DALIES ĮGYVENDINIMO KONSTITUCINIO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1321
2009 m. gruodžio 16 d. Nr. 1804
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. SV-S-474, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-1321 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Vadovaujantis Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių (toliau – Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą aktas), kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų IX priedu (Žin., 2004, Nr. 1-1), „septynerius metus nuo įstojimo dienos Lietuva gali toliau taikyti šio Akto pasirašymo metu galiojančiuose jos teisės aktuose nustatytas taisykles, reglamentuojančias valstybių narių piliečių ir bendrovių, įkurtų pagal kitos valstybės narės įstatymus, kurios nėra įsteigtos, neįregistruotos ir neturi vietinio filialo ar atstovybės Lietuvoje, žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimą. Valstybės narės piliečiui įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę ir miškus, bet kuriuo atveju negali būti taikomos mažiau palankios sąlygos nei tos, kurios buvo Stojimo sutarties pasirašymo dieną, arba griežtesnės sąlygos nei trečiosios šalies nacionaliniam subjektui.
Kitų valstybių narių piliečiams, kurie nori įsisteigti kaip savarankiškai dirbantys ūkininkai ir apsigyventi Lietuvoje bei kurie legaliai gyvena ir užsiima žemės ūkio veikla Lietuvoje bent trejus metus be pertraukos, netaikomos pirmesnės dalies nuostatos ar kitokia tvarka nei ta, kuri taikoma Lietuvos piliečiams. [...]
Jei yra pakankamai pagrindo manyti, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui atsiras didelių trikdymų ar kils didelių trikdymų grėsmė Lietuvos žemės ūkio paskirties rinkai, Lietuvos prašymu Komisija sprendžia dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo ne ilgiau kaip trejiems metams“.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. (Žin., 1995, Nr. 86-1949), 2006 m. kovo 14 d. (Žin., 2006, Nr. 30-1050) nutarimai, 2002 m. balandžio 25 d. (Žin., 2002, Nr. 44-1679), 2004 m. balandžio 7 d. (Žin., 2004, Nr. 53-1816) sprendimai, 1995 m. sausio 24 d. išvada (Žin., 1995, Nr. 9-199).
Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad Lietuvos Respublika laikosi sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, gerbia visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus, suponuoja tai, kad tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose (inter alia įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose) nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnyje nustatyta, kad 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamoji dalis. Pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.
Taigi Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
Atsižvelgiant į išvardytas teisės aktų nuostatas, Įstatymo projektu siūlomi pakeitimai prieštarauja Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarčiai, todėl tokių pakeitimų įtvirtinimas traktuotinas ne tik kaip tarptautinių įsipareigojimų pažeidimas, bet ir kaip teisės akto keitimas nesilaikant aukščiausią juridinę galią turinčio nacionalinio teisės akto nuostatų.
Europos Sąjungos sutarties 48 straipsnis nustato, kad kiekvienos Europos Sąjungos valstybės narės vyriausybė ar Europos Komisija gali teikti Europos Tarybai pasiūlymus dėl Sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, keitimo. Jei Europos Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, o prireikus – su Europos Komisija, pateikia teigiamą nuomonę dėl valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijos sušaukimo, konferenciją šių Sutarčių pakeitimams bendru sutarimu nustatyti sušaukia Europos Tarybos pirmininkas. Pakeitimai įsigalioja visoms valstybėms narėms juos ratifikavus pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad visos Europos Sąjungos valstybės narės turėtų ratifikuoti pakeitimus, darytina išvada, kad ši procedūra būtų ilga, kompleksiška ir užimtų pakankamai daug laiko. Be to, mažai tikėtina, kad kitos valstybės narės pritartų tokiam pereinamojo laikotarpio pratęsimui, ypač atsižvelginat į tai, kad šios Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą akto nuostatos laikinai riboja laisvą asmenų, įsisteigimo ir paslaugų judėjimą. Todėl, nusprendus pratęsti pereinamąjį laikotarpį, visų pirma reikėtų pasinaudoti sąlygomis ir procedūra, numatyta Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą akto IX priede, ir prašyti Europos Komisijos pratęsti pereinamąjį laikotarpį.
Todėl, vadovaudamasi minėtomis Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties nuostatomis, Lietuva galėtų kreiptis į Europos Komisiją, pateikdama argumentuotą prašymą pratęsti pereinamąjį laikotarpį dar trejiems metams, per kurį ir toliau būtų ribojama užsienio subjektų teisė įsigyti žemės ir miškų ūkio paskirties žemę, išskyrus Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (Žin., 1996, Nr. 64-1503; 2003, Nr. 34-1418) 4 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkančius užsienio subjektus, kurie ne mažiau kaip trejus metus Lietuvoje nuolat gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla, ir užsienio juridinius asmenis bei kitas užsienio organizacijas, įsteigusius Lietuvoje atstovybes ar filialus.
2. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkantys užsienio subjektai, išskyrus tuos užsieniečius, kurie ne mažiau kaip penkerius metus Lietuvoje nuolat gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla, ir užsienio juridinius asmenis bei kitas užsienio organizacijas, įsteigusius Lietuvoje atstovybes ar filialus, negali įsigyti žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės iki 14 metų pereinamojo laikotarpio pabaigos, skaičiuojant nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Taigi siūlomu Įstatymo projektu sugriežtinami reikalavimai užsienio subjektams, pageidaujantiems įsigyti žemės ūkio ir / ar miškų ūkio paskirties žemę Lietuvoje, – jiems nustatomas ne trejų, bet penkerių metų laikotarpis, per kurį jie turi Lietuvoje nuolat gyventi ir verstis žemės ūkio veikla, taip pat pratęsiamas pereinamasis laikotarpis, per kurį apribojama užsienio subjektų teisė įsigyti žemės ir miškų ūkio paskirties žemę. Įstatymo projekto rengėjas teisiškai ir ekonomiškai nepagrindė, kodėl būtina pratęsti net septyneriems metams šiuo metu galiojančiame įstatyme numatytą pereinamąjį laikotarpį, per kurį yra apribojama užsienio subjektų teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir miškus, ir užsienio subjektų gyvenimo ir vertimosi žemės ūkio veikla Lietuvoje terminą. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad „nemažai užsienio piliečių, įregistruodami ūkius ir turėdami teisę po trejų metų įsigyti žemę oficialiai, tik imitavo ūkinę veiklą ir užvaldė nemažus žemės plotus“, tačiau šis teiginys nepagrindžia būtinumo pratęsti minėtiesiems asmenims gyvenimo ir vertimosi žemės ūkio veikla laikotarpį ir neatitinka aiškinamajame rašte nurodyto siekiamo tikslo „užtikrinti šalies nacionalinį saugumą, garantuojant dalyvavimo žemės rinkoje paritetinius Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių pagrindus“. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu galiojančiame įstatyme (taip pat ir siūlomoje Įstatymo projekto nuostatoje) užsienio subjektas, pageidaujantis įsigyti Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę ir miškus, privalo vykdyti žemės ūkio veiklą, t. y. vien ūkio įregistravimo Lietuvoje fakto neužtenka, kad užsienio subjektas įgytų teisę pirkti ar kitaip įsigyti nuosavybėn žemę. Be to, teisinio reglamentavimo pakeitimai, kuriais būtų sugriežtinami anksčiau galioję reikalavimai, gali pažeisti tokius konstitucinius principus kaip teisinis tikrumas, saugumas ir asmenų lygiateisiškumas. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga tuose santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Taigi įtvirtinus siūlomą nuostatą būtų pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas užsienio subjektų, iki Įstatymo projekto priėmimo turėjusių teisę įsigyti nuosavybėn žemės ir miškų ūkio paskirties žemės sklypus (t. y. tų užsienio subjektų, kurie gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla Lietuvoje jau trejus metus), tačiau tokią teisę praradusių priėmus siūlomą nuostatą, atžvilgiu. Be to, būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, nes vieniems užsienio subjektams, įsigijusiems Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę ir miškus iki Įstatymo projekto priėmimo, būtų taikomas trejų metų gyvenimo ir vertimosi ūkine veikla reikalavimas, o kitiems užsienio subjektams, kurie pageidautų įsigyti minėtos paskirties žemę, jau įsigaliojus Įstatymo projektu siūlomai nuostatai, šis reikalavimas būtų sugriežtintas.