LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 255 STRAIPSNIO 4 IR 5 DALIŲ, 256 STRAIPSNIO 4 DALIES, 260 STRAIPSNIO 4 DALIES, 280 STRAIPSNIO 1, 2 IR 6 DALIŲ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1999 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo atstovei teisėjai Kristinai Paleckaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1999 m. sausio 19 d. išnagrinėjo bylą Nr. 5/98 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 4 ir 5 dalys, 256 straipsnio 4 dalis ir 260 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 ir 2 dalims, 118 straipsnio 1 ir 2 dalims, 31 straipsnio 2 daliai, 20 straipsniui, taip pat ar Baudžiamojo proceso kodekso 280 straipsnio 1, 2 ir 6 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, 109 straipsnio 1 daliai bei 118 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Vilniaus apygardos teismas 1997 m. spalio 29 d. tvarkomajame posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje du asmenys buvo kaltinami padarę Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 207 straipsnio 2 dalyje, 312 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus.
Vilniaus apygardos teismas bylą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio 4 ir 5 dalys, 256 straipsnio 4 dalis ir 260 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 ir 2 dalims, 118 straipsnio 1 ir 2 dalims, 31 straipsnio 2 daliai, 20 straipsniui, taip pat ar BPK 280 straipsnio 1, 2 ir 6 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, 109 straipsnio 1 daliai bei 118 straipsnio 1 daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Bylos duomenys leidžia teigti, kad parengtinis tyrimas byloje yra iš esmės nepilnas ir jo papildyti teisiamajame posėdyje negalima, todėl taikytinos BPK 255 ir 260 straipsnių normos. Tačiau iš 255 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 4 dalies turinio aišku, kad šios normos tarp teisėjo ir tardytojo ar kvotos organo sukuria tokį procesinį santykį, kai teisėjas vertina tardytojo ar kvotos organo darbo kokybę. Paaiškėjus, kad tardytojo darbas atliktas iš esmės nekokybiškai, teismas turi teisę pats imtis jį taisyti: negrąžindamas bylos tyrimui papildyti, bet ją sustabdydamas jis įpareigoja tardytoją ar kvotos organą pateikti naujus įrodymus bei nustato terminus tokiam darbui atlikti. Tokia teismo veikla neatitinka Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje išdėstyto teisingumo įgyvendinimo turinio. Pareiškėjo nuomone, esant iš esmės nepilnam parengtiniam tyrimui, ginčijamos normos prokurorus atleidžia nuo kvotos ir tardymo organų veiklos kontrolės, o jų funkciją perduoda teismui, nors teismas bylose privalo vykdyti teisingumą, o ne kontroliuoti kvotos organų ir tardytojų veiklą.
Pareiškėjo nuomone, yra pagrindo teigti, kad ginčijamos normos, nepagrįstai sumažindamos prokurorų konstitucinių pareigų ir atsakomybės apimtį, kai parengtinis tyrimas iš esmės nepilnas, apriboja teisminės valdžios galias. Šios normos neleidžia teismui grąžinti bylos tyrimui papildyti, o BPK 238 straipsnio normose numatyta prokuroro teisė grąžinti bylą tyrimui papildyti bet kokiu atveju yra besąlygiška. Tai iš esmės sukuria prokuroro viršenybę teismo atžvilgiu ir pažeidžia teisėjų bei teismo nepriklausomumo įgyvendinant teisingumą principą. Teismas šiuo atveju patenka į tiesioginę priklausomybę nuo prokuroro. Jei teismas pritaiko BPK 255 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 4 dalies normas, tai patenka į priklausomybę nuo tardytojo ar kvotos organo, kuriam paveda gauti naujus įrodymus. Nors teismo nurodymai kvotos organui bei tardytojui yra privalomi, tačiau BPK nėra numatyta normų, kurios priverstų kvotėją ar tardytoją vykdyti teismo nurodymus.
Pareiškėjui kyla abejonių, ar ginčijamos BPK normos neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje esančiai teismo bešališkumo nuostatai. Teisėjui davus nurodymus tardytojui ar kvotos organui, teisėjas palaiko su jais organizacinius ryšius tardytojui ar kvotėjui susipažįstant su jiems reikalinga bylos medžiaga. Byla lieka teismo žinioje, todėl tie ryšiai neišvengiamai įgyja suinteresuotumo pobūdį.
Ginčijamas BPK 255 straipsnio 4 dalies normos konstitucingumas, nes ji numato neadekvačias priemones teismo konstatuojamam trūkumui pašalinti. Galiojančioje BPK 255 straipsnio redakcijoje yra numatyti du parengtinio tyrimo trūkumai: esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ir esminis tyrimo nepilnumas. Tačiau įstatyme numatyti skirtingi tokių trūkumų šalinimo būdai. Jei darant parengtinį tyrimą yra iš esmės pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, tai teismas priima nutartį grąžinti baudžiamąją bylą tyrimui papildyti. Jei byloje nustatomas esminis parengtinio tyrimo nepilnumas, teismui neleidžiama bylos grąžinti tyrimui papildyti. Abu šie minėti trūkumai yra susiję kaip visuma ir dalis, t. y. iš esmės nepilnas tyrimas kartu yra ir esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Iš esmės nepilnai ištyrus bylos aplinkybes teismui kliudoma visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėti bylą, pažeidžiamos proceso dalyvių teisės, sudaromos prielaidos sąlygoti nuosprendį.
Pareiškėjo nuomone, BPK 255 straipsnio 4 dalies, 256 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 4 dalies normos, numatančios įrodymų rinkimo būdą bylai liekant pas teisėją ir ją sustabdžius, pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatytą asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisę, kad jo bylą teismas išnagrinėtų teisingai.
Sustabdžius baudžiamąją bylą dažniausiai išlieka parengtinio tyrimo metu paskirto kardomojo kalinimo paskyrimo sąlygos ir pagrindai. Tuomet kardomojo kalinimo trukmė priklauso nuo bylos sustabdymo trukmės. Tačiau šią trukmę ginčijamos normos leidžia traktuoti dviprasmiškai, o tai sudaro sąlygas vilkinti teismo nurodymų vykdymą. Pareiškėjas daro išvadą, kad BPK 255 straipsnio 4 dalies, 256 straipsnio 4 dalies nuostatos ir 260 straipsnio 4 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijos 20 straipsniui.
Pareiškėjo manymu, BPK 280 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių normos dėl kaltinimo pakeitimo teisme kelia abejonių, ar jomis nepažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje garantuota asmens teisė į gynybą. Jo teigimu, teismas, pagal BPK 280 straipsnį keisdamas kaltinimą tiek į lengvesnį, tiek į sunkesnį, imasi prokuroro funkcijų. Tai pažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje ir 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismų ir prokurorų funkcijų ribas ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisę į bešališką teismą.
Teisminiame posėdyje pareiškėjo atstovė iš esmės pakartojo prašyme Konstituciniam Teismui išdėstytus argumentus ir prašė pripažinti ginčijamas BPK normas prieštaraujančiomis Konstitucijai.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas suinteresuoto asmens atstovo – Seimo Juridinio skyriaus konsultanto P. Ancelio paaiškinimas. Jame teigiama, kad Konstitucijos 118 straipsnis pabrėžia teisminėje valdžioje ne tiek funkcijų pasidalijimą, kiek institucijas, kurios veikia šalia teismo ir sukuria atitinkamas prielaidas teisėtai ir teisingai baudžiamąją bylą išspręsti iš esmės. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata „teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“ daugiau išreiškia teisminės institucijos teisę vykdyti teisingumą, bet tai visiškai nereiškia, kad teismas vykdo vien šią funkciją ir tariamai yra visiškai nutolęs nuo kitų funkcijų vykdymo. Platesnius teismų uždavinius baudžiamajame procese aiškiai nurodo Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje numatyta teismo teisė išspręsti asmens suėmimo klausimą, 22 straipsnio 3 dalyje – teisė teismo sprendimu rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, 24 straipsnio 2 dalyje – teisė patekti į gyventojo būstą teismo sprendimu. Įstatymų leidėjas sieja teismų veiklą ne vien su teisingumo įvykdymu išnagrinėjus baudžiamąją bylą teismo posėdyje, bet ir su galimybe užkirsti kelią galimiems žmogaus teisių bei laisvių pažeidimams skiriant kardomąsias ir kitokias procesinės prievartos priemones, procesiškai kontroliuojant kvotą sumarinio proceso bylose ir t. t.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, grąžinus bylą tyrimui papildyti, neretai visiškai sužlugdoma bylos teisminio nagrinėjimo perspektyva, nes pakeičiami parodymai, iškeliamos ir tikrinamos versijos, nuvertinamas kitų įrodymų reikšmingumas, bylos nagrinėjimas yra vilkinamas. Baudžiamojo proceso uždaviniai yra greitai ir pilnutinai išaiškinti nusikaltimus, įkaltinti kaltininkus ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaudžiamas, o pagal BPK 1 straipsnį šie uždaviniai privalomi ir teismui. Todėl reikėtų taikyti ginčijamas BPK normas, bet ne grąžinti parengtiniam tyrimui papildyti.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjas klysta teigdamas, jog pagal Konstitucijos 118 straipsnį baudžiamojo persekiojimo funkciją vykdo tik prokuroras. Tai vienareikšmiškai patvirtinama ir BPK 3 straipsnyje: „teismas, prokuroras, tardytojas ir kvotos organas privalo savo kompetencijos ribose iškelti baudžiamąją bylą kiekvienu atveju, kai iškyla aikštėn nusikaltimo požymiai, imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų nustatytas nusikaltimo įvykis bei kaltieji nusikaltimo padarymu asmenys ir kad jie būtų nubausti“. Baudžiamojo persekiojimo funkcija dar ryškesnė teismo bylose, iškeliamose dėl nukentėjusiojo skundo, nes tokiose bylose parengtinis tyrimas iš viso neatliekamas (BPK 126 straipsnio 3 dalis).
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, taip pat nepagrįstas pareiškėjo kaltinimas rungimosi principo tariamu pažeidimu.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, nėra jokių prieštaravimų tarp BPK 255 straipsnio 4 dalies, 256 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 4 dalies normų ir Konstitucijos 20 straipsnio normų, apsaugančių žmogaus laisvę, nes kardomosios priemonės būtinumas ir konkretumas gali būti teismo pasirenkamas nevaržomai (BPK 65, 98, 106, 112 ir 249 straipsniai), nepriklausomai nuo to, koks prokuroro dalyvavimo šioje procedūroje laipsnis ir įtaka.
Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad visas baudžiamasis procesas išskaidytas į nuoseklias stadijas, kuriose dalyvauja tam tikri dalyviai ir sprendžiami tik konkrečiai stadijai būdingi uždaviniai su atitinkamomis įstatyme įtvirtintomis jų išsprendimo garantijomis. Įstatyme įtvirtinta teisėjo galimybė duoti nurodymus tiesiogiai tardytojui ar kvotos organui pateikti naujus įrodymus susijusi su įstatymų leidėjo ketinimu užkirsti kelią sprendimų byloje vilkinimui dėl formalių aplinkybių. Pažymėtina, kad tokiu atveju prokuroras negali visiškai nusišalinti nuo kvotos ar tardytojo veiklos kontrolės.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, nepagrįstas pareiškėjo argumentavimas ir dėl BPK 255 straipsnio 4 dalies, 256 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 4 dalies nuostatų prieštaravimo Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies nuostatai. Nors pareiškėjas teigia, kad, teisėjui davus nurodymus tardytojui ar kvotos organui, teisėjas palaiko su jais organizacinius ryšius, vėliau tie ryšiai neišvengiamai įgyja suinteresuotumo pobūdį, tačiau ir gynėjai bei kiti proceso dalyviai dažnai papildomai susipažįsta su baudžiamąja byla, kuri jau yra teisme.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjo ginčijamos BPK normos neprieštarauja Konstitucijai.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas specialisto – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Kriminalistikos ir baudžiamojo proceso katedros docento daktaro G. Godos paaiškinimas. Jame teigiama, kad Konstitucijoje nėra konkrečių procesinių taisyklių, nustatančių baudžiamosios bylos tyrimo stadijas, tvarką, kaip byla perduodama iš vienos stadijos į kitą ir t. t. Konstitucijoje taip pat nieko nekalbama apie teismo vaidmenį renkant ir tiriant įrodymus. Gramatinis Konstitucijos ir BPK nuostatų sulyginimas neduoda jokio pagrindo kalbėti apie kokius nors prieštaravimus ar neatitikimus.
Specialisto nuomone, konstitucinė nuostata, jog teisingumą vykdo tik teismas, baudžiamojoje teisenoje reiškia tai, kad tik teismas gali pripažinti asmenį kaltą nusikaltimo padarymu ir paskirti jam bausmę. Tačiau nustatyti, ar asmuo padarė nusikaltimą, teismas gali tik turėdamas teisiamojo kaltės įrodymų. Konstitucija nenumato, kad byloje sprendimą teismas turi priimti remdamasis vien tais įrodymais, kuriuos pateikė šalys, ir pats šioje srityje negali rodyti jokios iniciatyvos. Baudžiamojoje teisenoje yra būtina siekti nustatyti materialią tiesą, neapsiribojant formalios tiesos nustatymu. Todėl tokia situacija, kai teismas, matydamas, jog, norint nustatyti materialią tiesą byloje, yra būtina ir įmanoma gauti naujų įrodymų, nesiimtų jokių priemonių tiems įrodymams išreikalauti, reikštų ne teisingumo vykdymą, o atsisakymą vykdyti teisingumą.
Bylos grąžinimą tyrimui papildyti vadinti racionaliausiu ir efektyviausiu būdu siekiant tyrimo pilnumo ir visapusiškumo yra neteisinga. Nepagrįsti yra ir pareiškėjo teiginiai, kad aptarinėjamos BPK normos įteisina Konstitucijoje įtvirtinto funkcijų pasiskirstymo tarp tardytojo, prokuroro ir teismo pažeidimą. Teismo reikalavimas pateikti naujus įrodymus nereiškia kvotos organų ir tardytojo veiklos kontrolės funkcijos atėmimo iš prokuroro. Naujų įrodymų teismas reikalauja norėdamas tinkamai įvykdyti savo pareigą – teisingai išspręsti bylą. Teigti, kad teismo reikalavimas pateikti naujus įrodymus prilygsta kvotos organų ir tardytojų veiklos kontrolės vykdymui, yra neteisinga ir dėl to, kad kontrolės sąvokos turinys yra kitoks, daug įvairiapusiškesnis (BPK 141 ir 160 straipsniai).
Specialisto nuomone, nepagrįsta yra ir abejonė, kad teismas, pakeisdamas kaltinimą, praranda savo bešališkumą ar perima prokuroro funkcijas. Jeigu bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad teisiamasis gali būti pripažintas kaltu pagal kitą kaltinimą, t. y. teisiamojo veikoje yra kitos nusikalstamos veikos požymių, be jokios abejonės, teisiamasis turi būti teisiamas ir jam skiriama bausmė būtent už tą veiką, kurią jis padarė. Iki 1993 m. birželio 10 d. BPK pataisų tokiu atveju, kai kaltinimas turėjo būti keičiamas į sunkesnį, byla būdavo grąžinama tyrimui papildyti. Tačiau dažnai tai reikšdavo ryškų proceso užvilkinimą, nors parengtinio tyrimo organai, nenustatinėdami jokių naujų faktinių aplinkybių, turėdavo atlikti tik formalius veiksmus. Todėl buvo nuspręsta, kad tuo atveju, kai kaltinimas turi būti pakeistas nesikeičiant faktinei bylos pusei, bylos grąžinti į tardymą nereikia, o tai gali būti atlikta teisminio nagrinėjimo metu.
Specialistas pažymėjo, kad baudžiamojo proceso normos sudaro nuoseklią sistemą. Todėl taikant ginčijamas BPK normas kardomasis kalinimas (suėmimas) gali būti taikomas tik esant tiesiogiai BPK išvardytiems kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindams. Išnykus pagrindui, dėl kurio kardomasis kalinimas (suėmimas) buvo paskirtas kaip kardomoji priemonė, kardomasis kalinimas asmeniui turi būti nedelsiant panaikintas arba pakeistas kita kardomąja priemone.
Specialisto nuomone, BPK 280 straipsnio 1, 2, ir 6 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai.
konstatuoja:
Baudžiamąjį procesą Lietuvoje nustato BPK, priimtas dar 1961 m. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, šio teisės akto normos buvo ne kartą pakeistos ir papildytos. Procesinių santykių reguliavimo pataisomis buvo siekiama pritaikyti baudžiamąjį procesą pasikeitusioms sąlygoms, šalinti nebūdingus demokratinei sistemai elementus.
Baudžiamojo proceso normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis ginti visuomenę nuo nusikalstamų veikų. Kartu pažymėtina, kad ne mažiau svarbus yra ir kitas baudžiamojo proceso tikslas – užtikrinti ir asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisių bei laisvių apsaugą. Pakankamos gynybos priemonės bei jų garantijos baudžiamajame procese sudaro prielaidas išvengti nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo, neteisingos bausmės.
BPK normų sistema turi būti pagrįsta Konstitucijoje įtvirtintais demokratiniais principais (lygybė įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcija, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjų bešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų baudžiamojo proceso subjektų funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kt.). Pažymėtina, kad keičiant kodifikuotos sistemos elementus daroma įtaka visos sistemos funkcionavimui. Tačiau ir šiais atvejais būtina užtikrinti sistemos darną bei nuoseklumą. Todėl teisiškai vertinant BPK atskirų straipsnių normas būtina atsižvelgti į jų santykį ne tik su Konstitucija, bet ir su BPK įtvirtinta baudžiamojo proceso sistema.
Teismo santykius su kitomis valstybės institucijomis ar pareigūnais, jo veiksmų pobūdį baudžiamajame procese sąlygoja Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje sukonkretinant šį principą nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Šia norma įtvirtinta, kad teismai yra vienintelė valstybės institucija, vykdanti teisingumą. Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos. Ją teismas vykdo laikydamasis tam tikros procesinės tvarkos, kuri yra reglamentuota įstatyme.
Prokurorų ir tardytojų, kaip baudžiamojo proceso subjektų, funkcijos įtvirtintos Konstitucijos 118 straipsnyje. Jame nustatyta, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai, o parengtinį tardymą atlieka tardytojai. Taigi būtent prokurorams priklauso šios funkcijos: baudžiamasis persekiojimas, valstybinis kaltinimas, kvotos organų veiklos kontrolė
1. Dėl BPK 255 straipsnio 4 ir 5 dalių, 256 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijai
BPK 255 straipsnio „Bylos grąžinimas tyrimui papildyti“ 4 ir 5 dalyse nustatyta:
„Jeigu teismas, atiduodamas kaltinamąjį teismui, pripažįsta, kad parengtinis tyrimas iš esmės nepilnas, o teisiamajame posėdyje jo papildyti negalima, tai teismas, negrąžindamas bylos tyrimui papildyti, savo nutartimi įpareigoja tardytoją ar kvotos organą pateikti naujus įrodymus, o baudžiamąją bylą sustabdo.
Teismo nurodymai tardytojui ar kvotos organui yra privalomi. Duodamas nurodymus teismas nustato jų įvykdymo terminus.“
BPK 256 straipsnio, reguliuojančio baudžiamosios bylos sustabdymą, 4 dalyje nustatyta: „Jeigu teismas pripažįsta, kad parengtinis tyrimas yra iš esmės nepilnas ir duoda tardytojui ar kvotos organui nurodymus pateikti naujus įrodymus, teismas priima nutartį sustabdyti bylą, iki bus gauti nauji įrodymai.“
BPK 260 straipsnio „Teisėjo veiksmai teisiamajam posėdžiui paruošti“ 4 dalyje nustatyta: „Jeigu parengtinis tyrimas iš esmės nepilnas, o teisiamajame posėdyje jo papildyti negalima, teisėjas savo nutartimi duoda nurodymus tardytojui ar kvotos organui pateikti naujus įrodymus ir sustabdo bylą, iki bus gauti nauji įrodymai. Teismas privalo supažindinti proceso dalyvius su naujai gautais įrodymais iki teisminio tardymo pradžios.“
Ginčijamose normose reguliuojami iš esmės vienos rūšies santykiai, todėl Konstitucinis Teismas nagrinės visos šios normų grupės atitikimą Konstitucijai.
1.1. Pareiškėjo nuomone, ginčijamos baudžiamojo proceso normos pažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas dėl teismo, prokurorų ir tardytojų funkcijų padalijimo, kadangi jose numatyti teisėjo veiksmai yra ne teisingumo įgyvendinimas, bet tardytojo bei kvotos organo kontrolė, būdinga prokurorui. Be to, šiomis normomis teismui iš dalies perkeliama ir baudžiamojo persekiojimo funkcija.
Konstitucinis Teismas pažymi, jog Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, baudžiamojo proceso teisėje reiškia, jog asmuo negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu bei nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir pagal įstatymą. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas šią funkciją, teisminiame nagrinėjime turi visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės. Tik teismas asmenį gali pripažinti kaltu ir skirti jam bausmę.
Konstitucijos IX skirsnio „Teismas“ 118 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai, o parengtinį tardymą atlieka tardytojai. Konstitucijoje prokurorai traktuojami kaip teisminės valdžios dalis, vykdanti specifines funkcijas. Taigi prokuroras yra pareigūnas, vadovaujantis ikiteisminiam tyrimui, atsakantis už tai, kad asmuo pagrįstai būtų traukiamas atsakomybėn. Prokuroro kompetenciją, jo teises ir pareigas apibrėžia įstatymas. Prokuroro funkcijoms įgyvendinti BPK yra numatytos atitinkamos taisyklės. Pagal įstatymą prokuroras yra nepriklausomas ir savarankiškas.
Sugretinus Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies ir 118 straipsnio 1 bei 2 dalių normas aiškiai matyti, kad teismo konstitucinė funkcija – teisingumo vykdymas yra kitokia nei parengtinis tyrimas, baudžiamasis persekiojimas ar kaltinimo palaikymas. Vykdydamas teisingumą, teismas nagrinėja baudžiamąją bylą, sprendžia, kaltas ar nekaltas teisiamasis, skiria jam kriminalinę bausmę ar jį išteisina.
BPK 255 straipsnio 4 ir 5 dalių, 256 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 4 dalies normos išdėstytos BPK IV skyriaus „Bylų procesas pirmosios instancijos teisme“ dvidešimt trečiajame skirsnyje „Kaltinamojo atidavimas teismui ir pasiruošimo teisiamajam posėdžiui veiksmai“. Aiškinantis ginčijamų normų atitikimo Konstitucijai klausimą būtina atsižvelgti į šios baudžiamojo proceso stadijos tikslus bei ypatumus.
Kaltinamojo atidavimo teismui ir pasiruošimo teisiamajam posėdžiui stadijoje kaltinamojo kaltumo klausimas nesprendžiamas. Teisėjas arba tvarkomajame posėdyje teismas daro tik preliminarias išvadas, todėl byloje įrodymai netiriami, bet žiūrima, ar pakanka duomenų bylai teisiamajame posėdyje nagrinėti. Nagrinėdamas bylą iš esmės teisiamajame posėdyje teismas nėra saistomas sprendimo atiduoti kaltinamąjį teismui. Jei tvarkomajame posėdyje BPK išvardyti klausimai išsprendžiami atidžiai ir teisingai, sudaromos prielaidos tinkamai išnagrinėti bylą iš esmės.
Prokuroras gali dalyvauti baudžiamojoje byloje nuo pat jos pradžios. Jis turi plačius įgaliojimus baudžiamosios bylos iškėlimo, parengtinio tyrimo stadijose. Įstatymų nustatyta tvarka jis pradeda baudžiamąjį persekiojimą, tirdamas nusikaltimą vykdo persekiojimo veiksmus. Viena iš jo funkcijų – parengtinį tyrimą vykdančių institucijų kontrolė. Prokuroras įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja kvotą ir jai vadovauja, siekdamas, kad kvotos organai tiksliai pagal įstatymų reikalavimus imtųsi visų galimų paieškos ir procesinių veiksmų, kad nustatytų nusikaltimą padariusį asmenį, kurio atžvilgiu jis galėtų pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Prokuroras pats gali atlikti kvotą dėl bet kurio nusikaltimo. Kvotai vadovaujantis prokuroras už įstatymų pažeidimus, taip pat už prokuroro nurodymų nevykdymą gali nušalinti kvotėją nuo konkretaus nusikaltimo tyrimo ir t. t.
Tardytojas, atlikęs parengtinį tyrimą ir iš bylos medžiagos matydamas, kad yra pakankamai pagrindo kaltinamąjį atiduoti teismui, surašo kaltinamąją išvadą. Byla su kaltinamąja išvada perduodama prokurorui. Nagrinėdamas gautą su kaltinamąja išvada bylą, prokuroras privalo pagal bylos medžiagą patikrinti, ar buvo veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, ar šioje veikoje yra nusikaltimo sudėtis, ar parengtinis tyrimas padarytas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai, ar kaltinimas pagrįstas byloje esančiais įrodymais, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir t. t. Pripažinęs, kad yra pagrindas bylą perduoti į teismą ir kad kaltinamoji išvada surašyta tinkamai, prokuroras savo rezoliucija patvirtina kaltinamąją išvadą. Po to jis perduoda bylą teismui. Taigi prokuroras yra atsakingas už baudžiamojo proceso ikiteisminį tarpsnį. Teismui turėtų būti perduota tik tinkamai parengta byla.
Teismo priedermė – išnaudoti visas galimybes, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta tiesa. Kartu pažymėtina, kad siekdamas šio tikslo teismas negali peržengti Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo vykdymo funkcijos ribų.
Vertinant ginčijamose BPK normose numatytą teisinę situaciją, kuriai esant teismas savo nutartimi įpareigoja tardytoją ar kvotos organą pateikti naujus įrodymus, būtina atsižvelgti į tokius momentus.
Pirma, ginčijamos BPK 255 straipsnio 4 ir 5 dalies normos teismo nurodymus tardytojui ar kvotos organui sieja su pripažinimu, kad parengtinis tyrimas yra iš esmės nepilnas. Tai reiškia, kad byloje neišaiškintos aplinkybės, kurios turi esminę reikšmę pateikiant kaltinimą. Kitaip sakant, konstatuojama, kad ikiteisminis tyrimas, kuriam vadovauja ir už kurį yra atsakingas prokuroras, atliktas netinkamai. Todėl pripažinus, kad byla netinkamai parengta, ginčijamose BPK normose nustatytą teismo įpareigojimą prašyti naujų įrodymų reikėtų vertinti kaip ėmimąsi spręsti kaltinimui keliamus uždavinius. Tokiu procesiniu sureguliavimu sudaromos prielaidos perduoti teismui nagrinėti neparengtas baudžiamąsias bylas. Kartu Konstitucinis Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 378 straipsnio 8 dalies normoje apeliacinės instancijos teismo pavedimas įpareigoti tardytoją ar kvotos organą atlikti reikiamus tardymo veiksmus siejamas ne su iš esmės nepilnu parengtiniu tyrimu, bet jo metu nenustatytomis aplinkybėmis.
Antra, baudžiamoji byla, kurioje teismas yra davęs įpareigojimus parengtinio tyrimo institucijoms, lieka teismo žinioje. Tačiau įstatymas teismui nesuteikia procesinių priemonių, kurios užtikrintų tokio pavedimo įvykdymą tinkamai ir laiku. Pažymėtina, kad būtent prokuroras turi procesines priemones kontroliuoti parengtinį tyrimą.
Trečia, teismas įpareigoja pateikti naujus įrodymus ne bylą teismui perdavusį prokurorą, o tiesiogiai tardytoją ar kvotos organą. Toks teismo reikalavimas, paaiškėjus, kad parengtinis tyrimas iš esmės nepilnas, rodo, jog teismas tam tikra prasme ėmėsi prokuroro, atsakingo už parengtinį bylos tyrimą, funkcijų. Tai leidžia manyti, kad teismo veiksmuose atsiranda teisingumo vykdymui nebūdingi baudžiamojo persekiojimo elementai.
Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir motyvus darytina išvada, kad ginčijamos BPK 255 straipsnio 4 ir 5 dalių, 256 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 4 dalies normos neatitinka Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, 118 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų.
1.2. Pareiškėjo nuomone, ginčijamos BPK normos apriboja teisminės valdžios galias ir daro teismą priklausomą nuo prokuroro, tardytojo ir kvotos organo veiksmų.
Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.“ Ši Konstitucijos norma yra susijusi su Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.
Teismų ir teisėjų nepriklausomumas yra vienas svarbiausių teisingumo vykdymo principų. Šio principo įtvirtinimas ne vien Konstitucijos IX skirsnyje „Teismas“, bet ir Konstitucijos II skirsnio „Žmogus ir valstybė“ 31 straipsnio 2 dalies normoje rodo, kad teisėjo ir teismo nepriklausomumas pirmiausia yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga.
Būti nepriklausomam teisėją įpareigoja ir priesaika, kuri, pagal Konstitucijos 112 straipsnio 6 dalį, duodama prieš pradedant eiti jam savo pareigas. Teisėjas prisiekia „būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti sąžiningas, humaniškas ir savo elgesiu nepakenkti teisėjo vardui“.
Teismo nepriklausomumo principas įtvirtintas ir daugelyje tarptautinių dokumentų. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus, remdamasis visiška lygybe, turi teisę į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, kuris nustatytų jo teises ir pareigas ar jam pareikšto kaltinimo pagrįstumą. 1985 m. lapkričio 29 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja rezoliucija Nr. 40/32 ir 1985 m. gruodžio 13 d. rezoliucija Nr. 40/146 patvirtino „Pagrindinius teismo nepriklausomumo principus“.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta kiekvieno žmogaus teisė, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta per kiek įmanoma trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo.
Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1994 m. spalio 13 d. priėmė rekomendaciją Nr. 94/12 „Dėl teisėjų nepriklausomumo veiksmingumo ir vaidmens“. Joje įtvirtinta teisėjo pareiga visais atvejais veikti laisvai ir nepriklausomai nuo pašalinės įtakos, bešališkai nagrinėti bylas remiantis nustatytų faktų įvertinimu ir įstatymų supratimu, garantuojant bešališką visų šalių išklausymą ir pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Taip pat reikalaujama tam tikrais atvejais teisėjui nusišalinti nuo bylos ar imtis kitokių priemonių, kad būtų visiškai įgyvendintas teismų nepriklausomumas ir bešališkumas.
1995 m. gruodžio 5 d. nutarime Konstitucinis Teismas, įvertinęs teisėjo ir teismo nepriklausomumo garantijų visumą, pažymėjo, kad jos tarpusavyje yra glaudžiai susietos: „[...] Todėl teisėjo ir teismo nepriklausomumo apskritai negalima vertinti pagal kokį nors vieną, kad ir labai reikšmingą, požymį. Kita vertus, negalima nepripažinti, kad pažeidus bet kurią iš teisėjo ir teismo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmonių teisių ir laisvių užtikrinimui.“
Svarbus teisėjo ir teismo nepriklausomumo baudžiamajame procese aspektas – teismo savarankiškumas sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus. BPK normose įtvirtinta, kad teismas gali sujungti ar išskirti baudžiamąsias bylas, nutraukti bylą teisiamajame posėdyje, grąžinti bylą tyrimui papildyti ir pan. Tik pats teismas sprendžia, kaip jam reikėtų nagrinėti baudžiamąją bylą. Teismas yra savarankiškas visose baudžiamosios bylos, kurią jis nagrinėja, stadijose, taip pat ir kaltinamojo atidavimo teismui bei pasiruošimo teisiamajam posėdžiui stadijoje.
Teismo nepriklausomumo požiūriu tai, kad teismas vadovaujasi atitinkamomis BPK normomis, savaime nereiškia jo nepriklausomumo paneigimo. Teismas visais atvejais, taip pat ir pripažinęs, kad parengtinis tyrimas iš esmės nepilnas, privalo laikytis BPK normų.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ginčijamos BPK 255 straipsnio 4 ir 5 dalių, 256 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 4 dalies normos neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies ir 31 straipsnio 2 dalies nuostatoms dėl teismo nepriklausomumo.
1.3. Pareiškėjas abejoja, ar taikant ginčijamas BPK 255 straipsnio 4 dalies, 256 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 4 dalies normas nepažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teismo bešališkumo principas bei asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą teismas išnagrinėtų teisingai.
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Šia konstitucine nuostata yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas. Jo laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Garantuojant asmens teises teisminiame procese, būtina teisės normomis užtikrinti, kad procesas vyktų sąžiningai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos proceso šalių teisės, o bylą nagrinėtų neutralus teisėjas.
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nurodytos nuostatos susisieja su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio norma, nustatančia kiekvieno asmens teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir bešališkas teismas.
Be to, siekiant užtikrinti, kad bylos būtų nagrinėjamos objektyviai, BPK numatyta, kad teisėjas negali nagrinėti baudžiamosios bylos bet kurioje proceso stadijoje, jeigu anksčiau toje byloje jis yra nukentėjusysis, civilinis ieškovas ar atsakovas, jei yra dalyvavęs byloje kaip liudytojas, prokuroras, ekspertas ir t. t. Esant tokioms aplinkybėms teisėjas privalo nusišalinti. Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, kad tuo pačiu pagrindu teisėjui gali pareikšti nušalinimą prokuroras, teisiamasis, gynėjas ir kiti nurodyti baudžiamojo proceso dalyviai.
Pažymėtina, kad panašiai šiuos procesinius santykius traktuoja ir Europos žmogaus teisių apsaugos institucijos. Antai Europos žmogaus teisių teismas 1984 m. spalio 26 d. sprendime, priimtame byloje De Cubber prieš Belgiją (Publications de la Cour Europščenne des droit de l'homme. Publications of the European Court of Human Rights. Sščrie A: Arręts et decisions. Series A: Judgments and decisions, Vol. 86), pabrėžė, kad tas pats asmuo procese negali būti teisėju ir tardytoju, o 1982 m. spalio 1 d. byloje Piersack prieš Belgiją (Publications de la Cour Europščenne des droit de l'homme. Publications of the European Court of Human Rights. Sščrie A: Arręts et decisions. Series A: Judgments and decisions, Vol. 53) tokia pat išvada padaryta remiantis tuo, kad teismo pirmininkas toje pačioje byloje anksčiau buvo prokuroru.
Siekiant pateisinti ginčijamas BPK normas kartais remiamasi kitų valstybių, dažniausiai Austrijos ar Vokietijos, baudžiamojo proceso įstatymais. Teigiama, kad Austrijos baudžiamojo proceso įstatymuose numatyta, jog teismas tarpinio proceso stadijoje, atsižvelgdamas į šalių prašymus, gali pavesti ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti papildomus tyrimo veiksmus. Vokietijoje tarpiniame procese teismas, siekdamas geriau ištirti bylos aplinkybes, turi teisę duoti nurodymus pateikti atskirus įrodymus.
Pastebėtina, kad nurodytas teisinis reguliavimas taikomas kitokioje baudžiamojo proceso normų sistemoje. Pavyzdžiui, teismo veiksmai nesiejami su iš esmės nepilnu parengtiniu tyrimu ir t. t. Todėl šie pavyzdžiai greičiau paneigia, o ne pagrindžia ginčijamų normų suderinamumą su Lietuvos BPK įtvirtinta proceso normų sistema.
Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus. Teismo bešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Tokia pat sąlyga būtų ir procesinės veiklos subjektų funkcijų atskyrimas. Todėl byla teisingai išnagrinėjama tik nepažeidus konstitucinių procesinės veiklos principų, laiduojant visų proceso dalyvių teises.
Ginčijamose BPK normose numatytas teismo reikalavimas tardytojui ar kvotos organui, pripažinus, kad parengtinis tyrimas iš esmės nepilnas, pateikti naujus įrodymus leidžia teigti, jog teismui numatytos nebūdingos funkcijos. Kai teismas ar teisėjas duoda nurodymus tardytojui ar kvotos organui, tarp šių institucijų susiklosto atitinkami procesiniai ryšiai, kurie gali sąlygoti teismo suinteresuotumą. Taip sudaromos prielaidos abejoti, ar teismas, taikydamas šias normas, yra bešališkas arbitras. Pažymėtina, kad tokiais atvejais ir pačiam teisėjui gali būti sunkiau objektyviai vertinti bylos aplinkybes.
Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir motyvus darytina išvada, kad ginčijamos BPK 255 straipsnio 4 ir 5 dalių, 256 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 4 dalies normos prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai.
1.4. Pareiškėjas teigia, kad sustabdžius bylą ginčijamų BPK normų nustatytais pagrindais kardomasis kalinimas (suėmimas) tęsiasi neteisėtai.
Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus laisvė neliečiama. Ši Konstitucijoje įtvirtinta laisvė – tai visų pirma asmens apsauga nuo savavališko sulaikymo ar suėmimo. Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas: asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios yra nustatytos įstatyme.
Viena iš laisvės ribojimo rūšių – baudžiamajame procese taikomas kardomasis kalinimas (suėmimas). Šios kardomosios priemonės skyrimą, jos trukmę, suimtojo ir jo gynėjo teisę apskųsti nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) arba nutartį pratęsti kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą bei kitas su kardomuoju kalinimu susijusias aplinkybes reglamentuoja įstatymas.
BPK 104 straipsnyje išvardyti kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindai. Tai pagrįstas manymas, kad kaltinamasis:
3) darys naujus nusikaltimus, nurodytus BPK 104 straipsnio 6 dalyje.
Kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindas taip pat yra prašymas išduoti asmenį užsienio valstybės teisėsaugos institucijoms.
Ginčijamose BPK normose nėra numatyti nauji pagrindai kardomajam kalinimui (suėmimui) paskirti, todėl jas taikant kardomasis kalinimas (suėmimas) galimas tik esant tiesiogiai BPK išvardytiems kardomojo kalinimo (suėmimo) pagrindams.
Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir motyvus galima daryti išvadą, kad ginčijamos BPK 255 straipsnio 4 ir 5 dalių, 256 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 4 dalies normos neprieštarauja Konstitucijos 20 straipsniui.
2. Dėl BPK 280 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių atitikimo Konstitucijai.
Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą.“
Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos byloje nustatymo garantijų. Ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinanti, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas.
Konstitucijoje įtvirtintą teisę į gynybą galima sieti su tarptautinės teisės aktų normomis, nustatančiomis atitinkamus asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisių apsaugos standartus. Antai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje numatytos asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, garantijos. Toks asmuo turi teisę mažiausiai į šias garantijas: a) kad jam būtų skubiai ir nuodugniai pranešta tokia kalba, kurią jis supranta, apie jam reiškiamo kaltinimo pagrindus ir motyvus; b) kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai; c) kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai; d) kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėtų teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir turėtų teisę, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams; e) kad jis galėtų nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu jis nesupranta teismo procese vartojamos kalbos arba ja nekalba.
Kaltinamuoju laikomas asmuo, kurio atžvilgiu įstatymo nustatyta tvarka yra priimtas nutarimas patraukti kaltinamuoju ar nutarimas iškelti jam bylą sumarinio proceso tvarka. Šis asmuo turi teisę žinoti, kuo jis kaltinamas. Tik žinodamas kaltinimą jis gali tinkamai įgyvendinti savo teisę gintis. Kaltinamajam turi būti pranešama apie kaltinimo pakeitimą bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje. Jis gali gintis duodamas paaiškinimus dėl pareikšto kaltinimo, teikdamas įrodymus, reikšdamas prašymus, nušalinimus, nustatyta tvarka dalyvaudamas teisminiame nagrinėjime, skųsdamas kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo veiksmus ar sprendimus. Toks asmuo turi teisę turėti gynėją ir t. t.
BPK išvardytos kaltinamojo teisės reiškia ir atitinkamų valstybės institucijų ar pareigūnų pareigą jas užtikrinti. Kvotėjas ar tardytojas, prokuroras, teismas privalo užtikrinti kaltinamajam galimybę įstatymo nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pareikšto kaltinimo ir užtikrinti jo asmeninių bei turtinių teisių apsaugą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu svarbi asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisės į gynybą garantija yra kaltintojo, teisiamojo, gynėjo, nukentėjusiojo ir jo atstovo, taip pat civilinio ieškovo ir atsakovo, jų atstovų teisių lygybė ir rungimosi principo laikymasis.
Pažymėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies norma, kuria laiduota teisė į gynybą, susijusi su Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies ir 118 straipsnio 1 dalies normomis, kuriose įtvirtintos teismo ir prokurorų funkcijos, bei Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies norma, laiduojančia asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, teisę, kad jo bylą išnagrinėtų bešališkas teismas. Jose įtvirtintos reikšmingos žmogaus teisių apsaugos garantijos.
Pareiškėjo manymu, BPK 280 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių normos dėl kaltinimo pakeitimo teisme kelia abejonių, ar jomis nepažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje garantuota asmens teisė į gynybą. Jo teigimu, teismas, pagal BPK 280 straipsnį keisdamas kaltinimą tiek į lengvesnį, tiek į sunkesnį, imasi prokuroro funkcijų. Tai pažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje ir 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismų ir prokurorų funkcijų ribas ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisę į bešališką teismą.
2.1. BPK 280 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Pakeisti kaltinimą į lengvesnį teisme leidžiama, jeigu naujasis kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės nesiskiria nuo pradinio kaltinimo. Taip pat leidžiama pašalinti iš pradinio kaltinimo jo dalį arba aplinkybes, sunkinančias teisiamojo atsakomybę.“
Vertinant šią normą, kurioje leidžiama teismui kvalifikuoti teisiamojo veiką pagal lengvesnį BK straipsnį, pašalinti iš pradinio kaltinimo jo dalį arba aplinkybes, sunkinančias teisiamojo padėtį, nėra prielaidų teigti, kad pabloginama teisiamojo padėtis.
Ginčijamojoje normoje numatytas kaltinimo pakeitimas į lengvesnį traktuotinas kaip teismo vykdomos teisingumo funkcijos elementas. Teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, įvertina bylos aplinkybes ir priima atitinkamą sprendimą byloje. Tai neleidžia teigti, kad teismas peržengė asmeniui laiduotos teisės į bešališką teisminį nagrinėjimą ribas. Įstatymo normos, numatančios tokį kaltinimo pakeitimą, taip pat nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto teismo ir prokurorų funkcijų atskyrimo (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis ir 118 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į šiuos motyvus ir argumentus darytina išvada, kad BPK 280 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 bei 6 dalims, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai.
2.2. BPK 280 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Pakeisti kaltinimą į sunkesnį ir teisiamojo veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą teisme leidžiama, jeigu pakeistas kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės nesiskiria nuo pradinio kaltinimo. Apie tokią kaltinimo pakeitimo galimybę pirmininkaujantysis įspėja teisiamajame posėdyje dalyvaujančius teisminio nagrinėjimo dalyvius iki teisminio tardymo pabaigos. Tokiais atvejais teisiamojo ar gynėjo prašymu teismas padaro pertrauką pasiruošti gynybai.“
To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Įspėjus teisminio nagrinėjimo dalyvius apie galimybę kaltinimą pakeisti sunkesniu, taip pat prokurorui ar nukentėjusiajam pareiškus prašymą nagrinėti kitą kaltinimą, susijusį su pirmiau pareikštu byloje kaltinimu, teisiamojo ar gynėjo prašymu teismas padaro pertrauką gynybai pasiruošti.“
Pakeitus kaltinimą į sunkesnį pablogėja teisiamojo padėtis. Todėl ypatingą reikšmę įgyja asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisės į gynybą užtikrinimas. Asmens, kuriam kaltinimas pareikštas parengtinio tyrimo stadijoje, ir asmens, kuriam toks kaltinimas, taikant BPK 280 straipsnio ginčijamas normas, pareikštas teisme, teisinės galimybės gintis siekiant paneigti kaltinimą ar sušvelninti atsakomybę negali skirtis. Kitaip būtų pažeista asmens teisė į gynybą.
Analizuojant BPK 280 straipsnio 2 dalį pirmiausia reikia pažymėti, kad ji suformuluota iš esmės ydingai: neaišku, kieno iniciatyva keičiamas kaltinimas, kokius konkrečius veiksmus atlieka proceso dalyviai. BPK 280 straipsnio 2 dalį galima suprasti taip, kad pagal ją teismas savo iniciatyva privalo imtis procesinių veiksmų, kuriais kaltinimas keičiamas į sunkesnį. Normoje nustatyta, kad pirmininkaujantysis įspėja proceso dalyvius apie tokią kaltinimo pakeitimo galimybę. Toks įspėjimas, formuluojamas kaip įspėjimas apie kaltinimo pakeitimo galimybę, yra nekonkretus. Neaišku, ar tai reiškia, kad asmeniui toks kaltinimas tik gali būti pareikštas, ar jis jau yra inkriminuojamas. Netiksli normos formuluotė leidžia teigti, kad ginčijama norma neužtikrina kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis kaltinamas. Taikant šią normą gali būti pažeidžiamas kaltinimo ir gynybos lygybės bei rungimosi principai teisminiame nagrinėjime. Tokiu atveju galima daryti prielaidą, kad teismas vienu metu atlieka ne tik teisingumo, bet ir kaltinimo funkcijas. Taigi šia norma pažeidžiamos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies ir 118 straipsnio 1 dalies normos.
Kaip minėta, ginčijamą normą galima suprasti taip, kad teismas, savo iniciatyva įspėdamas proceso dalyvius, imasi veiksmų, susijusių su kaltinimo pakeitimu į sunkesnį. Šiame procese tai nesiderina su teismo bešališkumo principu. Šitaip keisdamas kaltinimą teismas iš esmės parodo, kokia linkme jis kreips bylos nagrinėjimą. Toks kaltinimo pakeitimas gali kliudyti teisėjui bešališkai nagrinėti bylą ir objektyviai vertinti bylos aplinkybes. Be to, tai sudaro prielaidas kitiems proceso dalyviams pagrįstai abejoti teismo bešališkumu.
Atsižvelgiant į šiuos motyvus ir argumentus darytina išvada, kad BPK 280 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria leidžiama teismo iniciatyva pakeisti kaltinimą į sunkesnį ir teisiamojo veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai.
BPK 280 straipsnio 6 dalis iš esmės pakartoja BPK 280 straipsnio 2 dalies normą. Todėl remiantis anksčiau išdėstytais argumentais ir motyvais taip pat darytina išvada, kad BPK 280 straipsnio 6 dalis ta apimtimi, kuria leidžiama teismo iniciatyva pakeisti kaltinimą į sunkesnį ir teisiamojo veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 4 ir 5 dalys, 256 straipsnio 4 dalis ir 260 straipsnio 4 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 ir 2 dalims.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 280 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 280 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria leidžiama teismo iniciatyva pakeisti kaltinimą į sunkesnį ir teisiamojo veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 280 straipsnio 6 dalis ta apimtimi, kuria leidžiama teismo iniciatyva pakeisti kaltinimą į sunkesnį ir teisiamojo veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalims, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Teodora Staugaitienė
Juozas Žilys