LIETUVOS RESPUBLIKOS

KOMPENSACIJŲ ASMENIMS, 1990–1991 M. ATSISAKIUSIEMS PRIEVARTINĖS TARNYBOS SOVIETŲ ARMIJOJE IR DĖL TO NUKENTĖJUSIEMS NUO SOVIETŲ ARMIJOS VEIKSMŲ,

ĮSTATYMAS

 

2012 m. gegužės 10 d. Nr. XI-2007

Vilnius

 

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1. Šis įstatymas nustato asmenų, 1990–1991 m. atsisakiusių prievartinės tarnybos sovietų armijoje, kuriems pripažintas nuo 1939–1990 m. okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas, ir turinčių teisę gauti valstybės vienkartinę kompensaciją už žalą, patirtą dėl sovietų armijos prievartos veiksmų (toliau – kompensacija), kategorijas, kompensacijos dydį ir kompensacijos mokėjimo tvarką.

2. Šis įstatymas netaikomas asmenims, kuriems buvo išmokėtos kompensacijos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 820 „Dėl vienkartinių kompensacijų asmenims, kurie po 1990 m. kovo 11 d. pasitraukė iš būtinosios karo tarnybos sovietinėje armijoje ir buvo globojami Raudonojo Kryžiaus globos skyriuje, bet 1990 m. kovo 27 d. buvusios TSRS desantininkų pagrobti ir išvežti“ (Žin., 1997, Nr. 72-1834).

 

2 straipsnis. Teisė į kompensaciją

Teisę į kompensaciją turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie nuo 1990 m. kovo 11 d. atsisakė tarnybos sovietų armijoje ir buvo:

1) prievarta paimti į sovietų armijos dalinius;

2) nuteisti laisvės atėmimu už pasitraukimą iš sovietų armijos arba šaukimo tarnauti joje boikotavimą;

3) priversti grįžti tęsti (išvykti atlikti) tarnybą sovietų armijos daliniuose iki 1991 m. rugsėjo 7 d.

 

3 straipsnis. Kompensacijos dydis ir mokėjimo tvarka

1. Kompensacija yra 4 000 litų dydžio. Kompensacija išmokama 2 straipsnyje nurodytiems asmenims vieną kartą iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (toliau – Krašto apsaugos ministerija) šiam tikslui skirtų valstybės biudžeto lėšų krašto apsaugos ministro sprendimu ir mažinama kompensacijos, kuri buvo išmokėta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimą Nr. 311 „Dėl vienkartinių kompensacijų asmenims, po 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems iš būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje ir už tai nuteistiems“ (Žin., 1996, Nr. 22-581), dydžiu.

2. Asmenys, atitinkantys šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio nuostatas, prašymus dėl kompensacijos skyrimo kartu su asmens tapatybę ir nukentėjusio nuo 1939–1990 m. okupacijų asmens teisinį statusą patvirtinančiais dokumentais pateikia Krašto apsaugos ministerijai.

3. Per vienus kalendorinius metus išmokamų kompensacijų bendra suma neturi viršyti 150 tūkst. litų.

4. Krašto apsaugos ministerija kompensacijas išmoka ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo ir kitų dokumentų, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, pateikimo dienos, jeigu šioms kompensacijoms skirti pakanka šio straipsnio 3 dalyje numatytų lėšų.

5. Jeigu per vienus kalendorinius metus prašomų kompensacijų suma viršija šio straipsnio 3 dalyje nurodytą sumą, kompensacijos išmokamos kitais paeiliui einančiais metais. Kompensacijų mokėjimo eilė sudaroma atsižvelgiant į prašymų ir kitų dokumentų, reikalingų kompensacijai skirti, pateikimo datą. Apie kompensacijos išmokėjimo perkėlimą į kitus metus asmenys turi būti informuojami per 10 darbo dienų nuo jų prašymo skirti šią kompensaciją ir kitų šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų pateikimo dienos.

6. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta kompensacija neindeksuojama.

 

4 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas

1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2013 m. sausio 1 d.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

 

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

 

 

RESPUBLIKOS PREZIDENTĖ                                                    DALIA GRYBAUSKAITĖ