LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO 2000 M. SAUSIO 10 D. ĮSAKYMO NR. 5 „DĖL MEDAUS ANALIZĖS METODŲ“ PAKEITIMO
2005 m. lapkričio 28 d. Nr. 3D-545
Vilnius
1. Pakeičiu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. 5 „Dėl medaus analizės metodų“ (Žin., 2000, Nr. 4-116) ir išdėstau jį nauja redakcija:
2. Nustatau, kad Medaus analizės metodus, pavirtintus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl medaus analizės metodų“ (Žin., 2000, Nr. 4-116), galima taikyti iki 2007 m. sausio 1 d.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro
2000 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 5
(Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro
2005 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 3D-545
redakcija)
ANALIZĖS METODAI MEDAUS SUDĖČIAI NUSTATYTI
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Analizės metodai medaus sudėčiai nustatyti (toliau – analizės metodai) parengti atsižvelgiant į 2001 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvą 2001/110/EB dėl medaus.
2. Medaus sudėčiai nustatyti taikomi šie tyrimų metodai: mėginių paruošimo analizei, cukrų nustatymo efektyviąja skysčių chromatografija, cukrų atskyrimo efektyviąja skysčių chromatografija, c-4 augalinių cukrų nustatymo pagal stabilių anglies izotopų santykį, medaus rūgštingumo nustatymo, diastazės aktyvumo nustatymo pagal Phadebą, savitojo elektrinio laidžio nustatymo, vandenyje netirpių medžiagų nustatymo, hidroksilmetilfurfurolo nustatymo efektyviąja skysčių chromatografija, drėgnio nustatymo, medaus botaninės sudėties nustatymo.
3. Šiuose analizės metoduose vartojamos sąvokos:
Lipčiaus medus – medus, gautas iš augalais mintančių vabzdžių (Hemiptera būrio) išskyrų, likusių ant augalų gyvųjų dalių arba iš augalų gyvųjų dalių išskyrų.
Medaus drėgnis – vandens kiekis meduje, išreikštas procentais.
Medaus rūgštingumas – rūgšties kiekis meduje, išreikštas miliekvivalentais rūgšties kilograme.
Medus – saldi medžiaga, naminių bičių (Apis mellifera) gaminama iš augalų nektaro, augalų gyvųjų dalių išskyrų arba ant augalo gyvųjų dalių likusių augalais mintančių vabzdžių išskyrų, kurias bitės surenka, perdirba, papildydamos specifinėmis savo medžiagomis, suneša į korius, padeda išgarinti drėgmę ir palieka koriuose subręsti.
Melisopalinologija – mokslas, tiriantis bičių produktuose esančių žiedadulkių botaninę sudėtį.
II. MĖGINIŲ PARUOŠIMAS ANALIZEI
4. Prieš atliekant medaus analizę, jis turi būti paruošiamas laikantis šių reikalavimų:
4.1. skystas arba presuotas medus – jeigu jame nėra kristalų, sumaišomas plakant arba kratant. Susikristalizavęs medus sudedamas į sandarų indą ir nemerkiant dedamas ant vandens vonios, šildomas 30 min. 60°C temperatūroje. Jeigu būtina, toliau šildomas 65°C temperatūroje, kartais supurtant kol suskystės, išmaišomas ir kiek galima greičiau, kol skystas, pasveriamas reikalingas kiekis. Medus, kuris naudojamas hidroksilmetilfurfurolo kiekiui arba diastazės aktyvumui nustatyti, nešildomas. Jeigu meduje esama pašalinių priemaišų (kiaušinėlių, vaško, medžio, bičių ar korių gabaliukų), prieš mėginio paruošimą jis pašildomas ant vandens vonios iki 40°C temperatūros ir košiamas per marlę, įklotą į vandens srauto šildomą piltuvėlį;
4.2. korinis medus – jei jis koryje dengtas, dangteliai pašalinami. Medus galutinai atskiriamas nuo korių perkošiant per vielos tinklo sietą, kurio kvadratinių akučių kraštinės yra 0,50 mm. Jeigu vaško dalelės praeina pro sietą, mėginys pašildomas, kaip nurodyta 2 punkte, ir košiamas per filtrą. Jeigu medus susikristalizavęs, jis pašildomas, iki vaškas išsilydys, pamaišomas ir atvėsinamas. Vaškui sustingus, jis pašalinamas.
III. CUKRŲ NUSTATYMAS MEDUJE EFEKTYVIOSIOS SKYSČIŲ CHROMATOGRAFIJOS METODU
5. Metodas skirtas fruktozės, gliukozės, sacharozės, turanozės ir maltozės nustatymui meduje. Metodą galima taikyti ir kitų sacharidų (melezitozės, erlozės, izomaltozės, rafinozės ir pan.) nustatymui, kaip aprašyta publikuotame originaliame S. Bogdanovo (S. Bogdanov 1988) metode.
6. Metodo principas – nufiltravus medaus tirpalą, cukrų kiekis nustatomas efektyviosios skysčių chromatografijos metodu, naudojant refraktometrinį detektorių. Chromatografinės smailės identifikuojamos pagal jų sulaikymo trukmę. Kiekybiškai tiriamų medžiagų kiekiai nustatomi išorinio standarto metodu pagal smailių plotą arba aukštį.
7. Šiam tyrimui naudojami reagentai:
7.4. judančioji fazė, skirta chromatografijai, – sumaišoma 80 tūrio dalių acetonitrilo su 20 tūrio dalių vandens. Prieš naudojimą iš judančiosios fazės pašalinamos dujos;
7.5. etalonų tirpalai:
7.5.1. į 100 ml matavimo kolbą pipete įpilama 25 ml metanolio. Priklausomai nuo to, koks cukrus bus analizuojamas, 40 ml vandens ištirpinami toliau nurodyti kiekiai ir perkeliami į matavimo kolbą su metanoliu. Praskiedžiama vandeniu iki žymės:
fruktozės 2,000 g;
gliukozės 1,500 g;
sacharozės 0,250 g;
turanozės 0,150 g;
maltozės 0,150 g;
9. Šiam tyrimui naudojama įranga ir priemonės:
9.7. skysčių chromatografas, susidedantis iš siurblio, mėginių švirkšto, reguliuojamos temperatūros RI detektoriaus su nustatoma 30°C temperatūra, kolonėlių termostato su nustatoma 30°C temperatūra. Chromatografavimas gali būti atliekamas kambario temperatūroje ir tai neturi jokios įtakos cukrų atskyrimui. Tačiau šioje temperatūroje negalima atskirti erlozės ir melezitozės;
10. Prieš pradedant tyrimą, atliekamas sistemos tinkamumo testas, kad būtų galima įsitikinti cukrų atskyrimo galimybėmis.
11. Mėginio paruošimo ir analizės procedūra:
11.2. mėginio tirpalo paruošimas – 0,01 g tikslumu pasveriama 5 g medaus ir ištirpinama 40 ml vandens. Į 100 ml matavimo kolbą įpilama 25 ml metanolio ir į jį supilamas vandeninis medaus tirpalas. Praskiedžiama vandeniu iki žymės. Tirpalas nufiltruojamas per membraninį filtrą į chromatografinius buteliukus. Saugojimo sąlygos tokios pat kaip etalonų tirpalų;
11.3. efektyvioji skysčių chromatografija – jei naudojama šio metodo 9.8 punkte aprašyta kolonėlė, cukrams atskirti yra optimalios šios chromatografavimo sąlygos:
11.3.3. kolonėlės ir detektoriaus temperatūra: 30°C. Jei negalima atlikti analizės 30°C temperatūroje, ji gali būti atliekama kambario temperatūroje. Šiuo atveju neįmanoma atskirti melezitozės ir erlozės;
12. Rezultatų apskaičiavimas ir išreiškimas:
12.1. medaus cukrūs yra identifikuojami ir kiekybiškai apskaičiuojami lyginant jų sulaikymo trukmes ir smailių plotus su atitinkamų cukrų etalonų sulaikymo trukme ir smailių plotais;
12.2. atskirai nustatyto cukraus fruktozės, gliukozės, maltozės ir kt. masės dalis (W) 100 g apskaičiuojama pagal formulę:
, kai:
A1 – atitinkamo cukraus smailės plotas ar aukštis mėginio chromatogramoje, išreikštas ploto, ilgio ar integravimo vienetais;
A2 – atitinkamo cukraus smailės plotas ar aukštis etalono chromatogramoje, išreikštas ploto, ilgio ar integravimo vienetais;
V1 – visas mėginio tirpalo tūris ml;
V2 – visas etalono tirpalo tūris ml;
m1 – cukraus masė gramais, esanti visame etalono tirpalo tūryje (V2);
m0 – mėginio svoris g;
IV. CUKRŲ ATSKYRIMAS MEDUJE EFEKTYVIOSIOS SKYSČIŲ CHROMATOGRAFIJOS METODU
13. Cukrų atskyrimas efektyviosios skysčių chromatografijos metodu skirtas fruktozės, gliukozės ir sacharozės kiekiui meduje nustatyti.
14. Metodo principas – metodas paremtas paskelbtu originaliu AOAC 977.20 metodu. Nufiltravus medaus tirpalą, cukrų kiekis nustatomas efektyviosios skysčių chromatografijos metodu naudojant refraktometrinį detektorių. Chromatografinės smailės identifikuojamos pagal jų sulaikymo trukmę. Kiekybiškai tiriamų medžiagų kiekiai nustatomi išorinio standarto metodu pagal smailių aukštį.
15. Šiam tyrimui naudojami reagentai:
15.3. judančioji fazė, skirta chromatografijai, – sumaišoma 83 tūrio dalys acetonitrilo su 17 tūrio dalių vandens. Prieš naudojimą iš judančiosios fazės pašalinamos dujos;
15.4. etalonų tirpalai:
15.4.2. į 100 ml matavimo kolbą įdedama 3,804 g fruktozės, 3,010 g gliukozės ir 0,602 g sacharozės, ištirpinama 50 ml vandens ir praskiedžiama acetonitrilu iki 100 ml. Etalonų tirpalo sudėtis atitinka 5 g medaus ištirpinto 50 ml vandeninio acetonitrilo tirpalo (1:1);
17. Šiam tyrimui naudojama įranga ir priemonės:
17.1. chromatografas – Waters Asociaciates modelis ALC/GPC arba ekvivalentus jam modelis su 6000A modelio tirpiklių paėmimo sistema ir U6K modelio mėginių švirkštu;
17.4. chromatografinė kolonėlė – 300 × 4 mm µ-Bondapak/Carbohydrate (Waters Asociaciates, Nr. 84038);
17.5. filtravimo sistema – Waters Asociaciates Nr. 26865 arba ekvivalentus rinkinys; galima naudoti 0,45 mm porų diametro membraninius filtrus;
18. Mėginio paruošimo ir analizės procedūra:
18.1. chromatografavimo sąlygos – fruktozė, gliukozė ir sacharozė visiškai atskiriamos ir kiekybiškai nustatomos per 20 min esant šioms sąlygoms: judančiosios fazės tekėjimo debitas – 1,0 ml/min (slėgis apie 500 psi; 3,45 MPa); temperatūra – aplinkos (apie 23°C); signalo stiprinimas nustatomas taip, kad 380µg fruktozės chromatografinė smailė pasiektų nustatytą skalės maksimumą. Mono-, di- ir polisacharidų išplovimo iš kolonėlės eiliškumas atitinka jų molekulinių masių eiliškumą;
18.2. mėginio tirpalo paruošimas – atsveriama 5,000 g mėginio ir perkeliama į 50 ml matavimo kolbą. Ištirpinama 25 ml vandens, tuoj pat praskiedžiama acetonitrilu iki žymės ir filtruojama per 0,45 porų diametro membraninį filtrą;
19. Medaus cukrai yra identifikuojami ir kiekybiškai apskaičiuojami lyginant jų sulaikymo trukmes ir smailių aukščius su atitinkamų cukrų etalonų sulaikymo trukme ir smailių aukščiu.
Cukraus dalis (proc.) =
kai: PA – cukraus smailės aukštis mėginio chromatogramoje;
PA´ – cukraus smailės aukštis etalono chromatogramoje;
V – mėginio tirpalo tūris (50 ml);
V´ – etalono tirpalo tūris (100 ml);
W – mėginio svoris (5,000 g);
W´– etalono svoris.
V. C-4 AUGALINIŲ CUKRŲ NUSTATYMAS STABILIŲ ANGLIES IZOTOPŲ SANTYKIO METODU
20. Metodas gali būti taikomas patikrinti netikslumus įvertinant d13C reikšmes tarp 23,4 ir 21,5 ‰. Metodas taip pat taikomas tirti medui su bet kuriomis d13C reikšmėmis.
21. Metodo principas – stabilių anglies izotopų santykio reikšmė baltymuose, išskirtuose iš medaus, yra etalonas, su kuriuo lyginama viso medaus stabilių anglies izotopų santykio reikšmė.
22. Šiam tyrimui naudojama įranga:
23. Šiam tyrimui naudojami reagentai:
25. Baltymams atskirti ir išvalyti taikoma viena iš šių procedūrų:
25.1. daugkartinio (pasikartojančio) plovimo procedūra. 10–12 g medaus švariame centrifuginiame 50 ml mėgintuvėlyje užpilama 4 ml H2O ir gerai išmaišoma. Kitame mažesniame mėgintuvėlyje sumaišoma 2,0 ml 10 proc. natrio volframato tirpalo ir 2,0 ml 0,67N H2SO4 tirpalo, tuoj pat supilama į medaus tirpalą ir gerai išmaišoma. Mėgintuvėlis įdedamas į 80°C vandens vonią ir pastoviai maišant šildomas, iki susidarys matomi dribsniai ir skaidrus tirpalas. Jei nesusidaro matomi dribsniai ar tirpalas išlieka neskaidrus, kelis kartus įpilama po 2 ml 0,67N H2SO4.
Susidarius dribsniams ir skaidriam tirpalui, į mėgintuvėlį pripilama vandens (iki 50 ml), sumaišoma ir centrifuguojama 5 minutes (1500×g). Tirpalas nuo nuosėdų nupilamas. Plovimo, maišymo ir centrifugavimo procedūra kartojama 5 kartus su 50 ml vandens porcijomis, kiekvieną kartą gerai išmaišant nuosėdas;
25.2. dializės procedūra. Procedūrai naudojami celiulioziniai dializės vamzdeliai 25 mm × 30 cm (tinka Sigma 250-9U), sulaikantys baltymus, kurių molekulinė masė didesnė nei 12 000.
Maišelis sudrėkinamas, vienas jo galas stipriai užrišamas. 5–7 g medaus pakaitinama iki virimo (galima mikrobangų krosnelėje), įpilama 3–5 ml vandens, supilama į maišelį, laisvas galas užrišamas ir dializuojama (plaunama) tekančiame vandenyje ne mažiau kaip 16 val. Maišelio turinys perkeliamas į 50 ml centrifuginį mėgintuvėlį ir centrifuguojama 5 min (1500×g). Tirpalas nupilamas į 100 ml kolbą. Nuosėdos išmetamos. Sumaišoma 6,0 ml 10 proc. natrio volframato su 6,0 ml 0,67N H2SO4 ir supilama į dializatą. Kaitinama maišant ant karštos plytelės, iki susidarys matomi dribsniai ir skaidrus tirpalas. Jei reikia, papildomai pridedama rūgšties. Visas tirpalas supilamas į 50 ml centrifuginį mėgintuvėlį ir centrifuguojama 5 min (1500×g). Tirpalas nupilamas, nuosėdos išmaišomos, užpilamos vandeniu ir centrifuguojamos.
Gauti baltymai įdedami į porcelianinį deginimo indą. Baltymai sudeginami tuo pačiu būdu, kuris naudotas medaus sudeginimui. Jei reikia, dalis mėginio paliekama vėlesniam izotopų santykio nustatymui, išplautos nuosėdos Pastero pipete perkeliamos į nedidelį užsukamą buteliuką, 2 min pakaitinamos verdančiame vandenyje ir išdžiovinamos 75°C temperatūroje (ne mažiau kaip 3 val.).
26. C-4 cukraus kiekis apskaičiuojamas pagal formulę:
(proc.) C-4cukrūs=
,
kai: d13Cp – stabilių izotopų santykio reikšmė baltymuose (proc.);
d13CH – stabilių izotopų santykio reikšmė meduje (proc.);
-9,7 – vidutinė d13C reikšmė (kukurūzų, javų) sirupe (proc.).
Gautos neigiamos reikšmės pateikiamos kaip 0 proc.
C-4 cukrų (pirmiausiai kukurūzų ar cukranendrių) kiekis laikomos žymiu, jei gaunamos 7 proc. ar didesnės C-4 reikšmės.
Metodo parametrai – rezultatai apskaičiuoti pagal formulę, kurių ribos 2,14–13,6 proc.:
r = 1,25–2,69; R = 1,92–2,69; RSDr = 9,22–90,9 proc.; RSDR = 14,5–92,6 proc.
VI. MEDAUS RŪGŠTINGUMO NUSTATYMO METODAS
27. Šiuo metodu nustatomas medaus rūgštingumas. Šis metodas aprašytas CAC/12-1969 ir Maisto kodekso (Codex Alimentarius) komisijos rekomenduojamas kaip Europos standartas medui.
28. Medaus rūgštingumo nustatymo principas – titruojant mėginį su natrio šarmu gaunama medaus neutralizacijos kreivė. Rūgštingumas skaičiuojamas pagal titruojamo tirpalo kiekį, sunaudotą ekvivalentiniam taškui gauti.
29. Šiam tyrimui naudojami reagentai:
31. Šiam tyrimui naudojama įranga ir priemonės:
32. Mėginio paruošimas analizei – į laboratoriją pristatomo medaus mėginys turi būti ne mažesnis kaip 200 g ir visada laikomas sandariame inde. Medus tyrimui paruošiamas taip, kaip nurodyta analizės metodų II skyriuje.
33. Paruošto mėginio analizė:
33.1. pasveriama 5,00 g medaus, ištirpinama keliuose mililitruose vandens, supilama į 50 ml matavimo kolbutę, praskiedžiama vandeniu iki brūkšnio. Iš šios kolbutės pipete pritraukiama 25 ml tirpalo ir supilama į menzūrą;
33.2. į menzūrą įdedama magnetinė maišyklė, kuria tirpalas švelniai išmaišomas ir potenciometriškai titruojamas su natrio šarmo tirpalu. Titruojama su natrio šarmu po 0,05 ml. pH užsirašomas po kiekvieno natrio šarmo tirpalo įleidimo;
33.3. braižomas grafikas, kurio ordinačių ašyje atidedami pH pokyčiai, o abscisių ašyje – sunaudoto natrio šarmo kiekis ir nubrėžiama kreivė. Pagal kreivės išlinkimą nustatomas pH neutralizacijos taškas. Galutinė pH reikšmė nustatoma pagal dviejuose tyrimuose sunaudoto natrio šarmo kiekių vidurkį, reikalingą neutralizacijos taškui pasiekti.
34. Rezultatų apskaičiavimas ir išreiškimas:
Rūgštingumas (mekv/kg)=
kai:
m – mėginio masė g, t. y. 0,5x mėginio svorio, paimto pagal punktą (30);
M – natrio šarmo moliaringumas mol/l;
V – sunaudoto natrio šarmo kiekis ml, pH neutralizacijos taškui pasiekti.
Rūgštingumas išreiškiamas natrio šarmo miliekvivalentais, kurių reikia neutralizuoti 1000 g paruošto medaus tirpalo.
VII. DIASTAZĖS AKTYVUMO NUSTATYMAS PHADEBO METODU
37. Diastazės aktyvumo nustatymo principas – diastazės aktyvumas meduje nustatomas fotometriniu metodu. Naudojamas netirpus mėlynai nudažantis tinklinės struktūros krakmolas. Krakmolą hidrolizuoja enzimas, sudarydamas mėlynus, vandenyje tirpius junginius, kurie nustatomi fotometru nustačius 620 nm bangos ilgį. Tirpalo absorbcija yra tiesiogiai proporcinga mėginio diastazės aktyvumui.
38. Šiam tyrimui naudojami reagentai:
38.3. acetatinis buferis (0,1 M, pH 5,2): ištirpinti 13,6 g natrio acetato trihidrato 3-io kokybės lygio vandenyje. Tirpalą praskiesti 3-io kokybės lygio vandeniu iki vieno litro;
39. Šiam tyrimui naudojami prietaisai:
41. Paruošto mėginio analizė:
41.1. pasveriama 1,00 g medaus, ištirpinama acetatiniame buferyje, supilama į 100 ml matavimo kolbutę ir praskiedžiama iki brūkšnio. Procedūra atliekama per valandą. 5,0 ml pagaminto medaus tirpalo supilama į tiriamą kolbutę ir ji pastatoma ant vandens vonios, kurioje nustatyta 40°C temperatūra;
41.2. paruošiamas kontrolinis mėginys – į kitą kolbutę įpilama 5,0 ml acetatinio buferio, kuris šildomas kaip ir tiriamasis mėginys;
41.3. į abu tirpalus pincetu įdedamos Phadebo tabletės ir įjungiamas chronometras. Tirpalų reagentai maišikliu išmaišomi taip, kad tabletės ištirptų (apie 10 s), kolbutės vėl pastatomos ant vandens vonios. Tiksliai po 15 minučių reakcija nutraukiama, įlašinant 1 ml 0,5 M natrio šarmo tirpalo. Apie 5 s tirpalai maišomi reagentų maišykle. Abu tirpalai tuoj pat filtruojami per popierinį filtrą. Absorbcija matuojama fotometru nustačius 620 nm bangos ilgį. Palyginamasis tirpalas yra vanduo. Tirpalų matavimui naudojamos 1 cm kiuvetės;
42. Rezultatų apskaičiavimas ir jų išreiškimas:
Diastazės skaičiaus (DS) tiesinė regresija (y) absorbcijos atžvilgiu (x) išreiškiama lygtimi:
DS=28,2 x (∆A620) + 2,64,
kai: DS – diastazės skaičius;
∆A620 – tiriamo mėginio ir kontrolinio mėginio absorbcijos skirtumas;
28,2 – tiesės pasvirimo kampas;
2,64 – tiesės susikirtimo su y ašimi taškas.
Po kiekvieno ∆A620 išmatavimo Phadebo metodu, DS apskaičiuojamas pagal pateiktą formulę.
Diastazės aktyvumas išreiškiamas diastazės skaičiumi (DS) Šadės (Gotes) vienetais ir apibrėžiamas taip: vienas diastazės vienetas atitinka enzimo, esančio 1 g medaus, aktyvumą, kuris per vieną valandą, esant 40°C temperatūrai, gali hidrolizuoti 0,01 g krakmolo.
43. Procedūros rezultatų glaudumas – nustatytas Šveicarijoje, atliekant tyrimo duomenų tikslumo įvertinimą:
43.1. trys skirtingo medaus rūšys tirtos trijose laboratorijose; didžiausias diastazės aktyvumo nuokrypis (riba) tos pačios siuntos meduje, gautas skirtingose laboratorijose nustatant su Phadebo tabletėmis, sudarė 3,7 proc.;
43.2. atliekant tos pačios rūšies medaus iš dviejų skirtingų siuntų tyrimo Phadebo tabletėmis duomenų analizę, gautas standartinis diastazės aktyvumo nuokrypis 3,7 proc. (n=24, n – analizių skaičius iš vienos siuntos);
VIII. SAVITOJO ELEKTRINIO LAIDŽIO NUSTATYMO METODAS
46. Šio metodo principas – medaus savitasis elektrinis laidis matuojamas pasvėrus 20 g medaus mėginį, apskaičiuotą pagal jo sausą svorį ir ištirpinus 100 ml vandens. Matuojama panaudojus konduktometrą su elektrodu. Savitojo elektrinio laidžio nustatymas remiasi elektros varžos nustatymu. Savitasis elektros laidis yra varžai atvirkščias dydis.
47. Šiam tyrimui naudojami reagentai:
47.2. 0,1 M kalio chlorido tirpalo ruošimas – ištirpinama 7,4557 g kalio chlorido (KCI), išdžiovinto esant 130°C. Supilama į 1 litro matavimo kolbą, tirpalas praskiedžiamas šviežiu 3-io kokybės lygio vandeniu iki brūkšnio. Tirpalas ruošiamas naudojimo dieną. Taip pat galima naudoti 0,1 M kalio chlorido fiksanalus.
49. Šiam tyrimui naudojama įranga ir priemonės:
50. Prietaiso, mėginio paruošimo ir analizės procedūra:
50.1. savitojo elektrinio laidžio celės konstantos nustatymas:
50.1.1. jeigu nėra žinoma savitojo elektrinio laidžio celės konstanta, tada šis dydis nustatomas taip: į stiklinę įpilama 40 ml kalio chlorido, savitojo elektrinio laidžio celė sujungiama su konduktometru, paskalaujama su kalio chloridu ir panardinama į tirpalą. Į šį tirpalą įdėdamas termometras. Kai nusistovi 20°C temperatūra, elektrinio laidžio dydis užsirašomas milisimensais. Dauguma konduktometrų naudoja nuolatinę srovę. Norint išvengti neteisingų rezultatų dėl poliarizacijos efekto, matavimo laikas turi būti kuo trumpesnis;
50.1.2. savitojo elektrinio laidžio konstanta K apskaičiuojama pagal formulę:
K=11,691x1/G,
kai:
K – savitojo elektrinio laidžio konstanta cm-1;
G – savitasis elektrinis laidis milisimensais, išmatuotas cele;
11,69 – šviežio 3-io kokybės lygio vandens ir 0,1 M kalio chlorido tirpalo, esant 20°C temperatūrai, savitųjų elektrinių laidžių vidurkių suma.
Po konstantos nustatymo elektrodas praskalaujamas 3-io kokybės lygio vandeniu.
Kai platininis elektrodas nenaudojamas, jis laikomas 3-io kokybės lygio vandenyje;
50.3. mėginio tirpalo paruošimas:
50.3.1. pasveriama 20,0 g medaus, ekvivalentiško jo sausai masei, ištirpinama 3-io kokybės lygio vandenyje. Tirpalas supilamas į 100 ml matavimo kolbą, praskiedžiamas 3-io kokybės lygio vandeniu iki brūkšnio. Jeigu būtina, galima imti mažesnį medaus kiekį ir praskiesti santykiu 1:5;
50.3.2. 40 ml tirpalo įpilama į stiklinę. Ji pastatoma 20°C temperatūros šilto vandens vonioje. Savitojo elektrinio laidžio celė praskalaujama likusiu tirpalu ir panardinama į mėginio tirpalą. Temperatūrai nusistovėjus savitasis elektrinis laidis užrašomas milisimensais;
50.3.3. jeigu matavimas atliekamas ne 20°C temperatūroje, duomenys koreguojami, kad rezultatai atitiktų gaunamus esant 20°C temperatūrai:
50.3.3.1. esant aukštesnei kaip 20°C temperatūrai – atimama 3,2 proc. reikšmės kiekvienam laipsniui;
51. Savitasis elektrinis laidis skaičiuojamas taikant formulę:
SH = KxG,
kai:
SH – medaus savitasis elektrinis laidis milisimensais centimetrui;
K – celės konstanta centimetrais;
G – savitasis elektrinis laidis milisimensais.
Rezultatai išreiškiami 0,01 mS cm-1 tikslumu.
Metodo glaudumas nustatytas Vokietijos standartizacijos instituto bandymais, duomenys galioja medui, kurio savitasis elektrinis laidis yra tarp 0,1 – 3 mS cm-1 ribų (visi duomenys išreikšti mSx cm-1).
IX. VANDENYJE NETIRPIŲ MEDŽIAGŲ NUSTATYMO MEDUJE METODAS
53. Šiuo metodu nustatomas vandenyje netirpių medžiagų kiekis meduje. Šis metodas aprašytas CAC/12-1969 ir Maisto kodekso (Codex Alimentarius) komisijos rekomenduojamas kaip Europos standartas medui.
54. Šiam tyrimui naudojami reagentai:
56. Šiam tyrimui naudojama įranga ir priemonės:
57. Mėginio paruošimo ir analizės procedūra:
57.1. mėginio paruošimas analizei – į laboratoriją pristatomo medaus mėginys turi būti ne mažesnis kaip 200 g ir visada laikomas sandariame inde. Medus tyrimui paruošiamas taip, kaip nurodyta analizės metodų II skyriuje;
57.2. paruošto mėginio analizė:
57.2.1. stiklinis filtravimo tiglis džiovinamas 1 val. esant 135°C elektrinėje kaitinimo krosnelėje, po to atšaldomas eksikatoriuje ir pasveriamas 0,1 mg tikslumu (m1);
57.2.2. 0,1 mg tikslumu pasveriama 20 g medaus (m0) ir ištirpinama 200 ml vandens, kurio temperatūra 80°C; gerai išmaišoma;
58. Moro testas:
58.1. florogliukonilio tirpalas įpilamas į bandomojo mėginio filtratą ir sumaišomas. Per mėgintuvėlio kraštą įlašinami keli lašai koncentruotos sieros rūgšties. Jeigu tirpale yra cukraus, spalva atsiranda tirpalų skiriamajame paviršiuje;
58.2. stiklinis tiglis džiovinamas elektrinėje kaitinimo krosnelėje 1 val. esant 135°C, po to pasveriamas 0,1 mg tikslumu;
59. Rezultatų skaičiavimas:
Vandenyje netirpių medžiagų kiekis procentais apskaičiuojamas pagal formulę:
Netirpių medžiagų kiekis (proc.) = 
,
kai:
m0 – analizuojamo medaus mėginio masė, g;
m1 – sauso tiglio masė, g;
m2 – sauso tiglio masė su netirpiomis priemaišomis, g.
X. HIDROKSILMETILFURFUROLO NUSTATYMAS MEDUJE EFEKTYVIOS SKYSČIŲ
CHROMATOGRAFIJOS METODU
61. Šis tyrimo metodas taikomas visoms medaus rūšims. Kai hidroksilmetilfurfurolo (toliau – HMF) koncentracija labai didelė, imamas mažesnis medaus mėginio kiekis.
62. Metodo principas – HMF nustatomas švariame filtruotame vandeniniame medaus tirpale efektyvios skysčių chromatografijos metodu (toliau – ESCh) su atvirkštinių fazių kolonėle ir UV detektoriumi. Tiriamos medžiagos signalo intensyvumas lyginamas su etaloninio žinomos koncentracijos tirpalo signalo intensyvumu.
63. Šiam tyrimui naudojami reagentai:
64. Etaloninio HMF kiekio nustatymas: paruošto etaloninio tirpalo koncentracija nustatoma pagal absorbciją prie 258 nm su UV spektrometru, 1 cm kvarco kiuvetėje lyginant kitą kiuvetę su vandeniu.
65. Etaloninio tirpalo koncentracija skaičiuojama pagal literatūroje pateikiamą moliarinę absorbciją, 
arba pagal absorbciją 133,57.
k=
x 1000 mg/l,
kai: k HMF koncentracija, mg/l;
A etaloninio tirpalo absorbcija.
Apskaičiuotas kiekis privalo atitikti tiekėjo nurodomą koncentraciją (technines sąlygas).
Etaloninis tirpalas yra labai higroskopiškas, todėl laikomas 4–8oC temperatūroje, azoto aplinkoje.
66. Šiam tyrimui taikoma įranga ir priemonės:
66.2. kolonėlė: atvirkštinių fazių kolonėlė C18 nuostovioji fazė, pav. Hypersil ODS 5 µm, 125x4 mm arba 250x4;
67. Mėginio paruošimo ir analizės procedūra:
67.2. tirpalo paruošimas chromotografiniam tyrimui – į laboratorinę 50 ml stiklinėlę supilama 10 g 0,1 mg tikslumu pasverto tiriamojo medaus, mėginys ištirpinamas apytikriai 25 ml vandens ir supilama į 50 ml matavimo kolbutę, praskiedžiamas vandeniu iki 50 ml. Filtruojama per 0,45 µm membraninį filtrą taip paruošiant tirpalą chromotografiniam tyrimui;
68. Rezultatų apskaičiavimas – HMF kiekis mėginyje skaičiuojamas palyginant atitinkamų mėginių ir etaloninių tirpalų chromatogramų smailių plotus, įvertinant praskiedimą. HMF smailių plotų ir tirpalų koncentracijų priklausomybė turi būti tiesinė. Rezultatai išreiškiami miligramais kilograme, įvertinant vieną skaičių po kablelio.
69. Furfurolas, kurio būna labai mažai lyginant su HMF, nustatomas tuo pačiu metodu. Furfurolo sulaikymo trukmė apie 1,5 min ilgesnė nei HMF.
XI. MEDAUS DRĖGNIO NUSTATYMO METODAS
71. Medaus drėgnio nustatymo metodas taikomas gryno, originalios spalvos medaus drėgniui nustatyti. Jis aprašytas CAC/12-1969 ir Maisto kodekso (Codex Alimentarius) komisijos ir rekomenduojamas kaip Europos standartas medui.
72. Metodo principas – tiriamojo mėginio refrakcijos indeksas nustatomas esant 20oC temperatūrai ir perskaičiuojamas į drėgmės kiekį pagal lenteles, kuriose drėgmės kiekis nurodomas kaip lūžimo rodiklio funkcija.
74. Šiam tyrimui naudojamos įranga ir priemonės:
74.1. refraktometras, galintis įvertinti duomenis keturių skaičių po kablelio tikslumu, esant refrakcijos indeksui tarp 1,4700-1,5100 ribų, turintis priemones vandens cirkuliacijai apie prizmę ir termometrą, kurio galas panardintas į vandenį. Termometro patikra turi būti testuota tiksliai 20oC temperatūrai;
74.2. šviesos šaltinis refraktometrui, turintis natrio lempą, turi atitikti jį pagaminusios įmonės reikalavimus;
74.3. vandens vonia su termostatu reguliuojama temperatūra, kurios pokyčiai ne didesni kaip 0,5oC, turinti siurblį vandeniui varinėti apie refraktometro prizmes;
75. Mėginio paruošimo ir analizės procedūra:
75.1. mėginio paruošimas analizei – į laboratoriją pristatomo medaus mėginys turi būti ne mažesnis kaip 200 g ir visada laikomas sandariame inde. Medus tyrimui paruošiamas taip, kaip nurodyta analizės metodų II skyriuje;
76. Matavimo rezultatai:
76.1. perskaičiavimas – medaus drėgnis nustatomas pagal lentelę, kurioje konkretų lūžio rodiklį atitinka drėgnis (7 priedas). Medaus drėgnis lentelėje išreikštas mėginio masės procentais;
76.2. matavimo rezultatų koregavimas – jeigu matuojant temperatūrą buvo ne 20oC, refraktometro parodymams turi būti taikomi tokie pataisymai:
XII. MEDAUS BOTANINĖS SUDĖTIES NUSTATYMO METODAS
79. Medaus botaninės sudėties nustatymo metodas taikomas atskirų augalų žiedadulkių bei lipčiaus elementų (grybų sporos, jų hifai, mielės) procentinės sudėties nustatymui medaus tirpalo nuosėdose.
80. Šiam metodui naudojama įranga ir priemonės:
81. Mėginio paruošimas – pasveriama 10 g medaus, ištirpinama 20 ml distiliuoto vandens, supilama į konusinius centrifuginius mėgintuvėlius ir centrifuguojama 10 min. 3000 aps./min dažniu. Po to viršutinis tirpalo sluoksnis nupilamas, užpilama 10 ml vandens ir centrifuguojama 5 min. Viršutinis tirpalo sluoksnis nupilamas, paliekant ant nuosėdų 0,1–0,3 ml tirpalo. Nuosėdos išmaišomos.
82. Preparato paruošimas mikroskopavimui – į pipetę pritraukiama apie 0,1 ml išmaišytų nuosėdų, užlašinama ant objektinio mikroskopinio stiklelio, paskirstoma 1 cm2 plote. Džiovinama ne aukštesnėje kaip 40oC temperatūroje. Ant išdžiovintų nuosėdų arba ant dengiamojo mikroskopinio stiklelio užlašinamas lašas Kaiserio glicerolio želatinos. Nuosėdos uždengiamos dengiamuoju mikroskopiniu stikleliu, džiovinama 40oC temperatūroje tol, kol nebelieka oro burbulų ir visas preparatas išdžiūsta.
83. Mikroskopavimas – žiedadulkės (Ž) identifikuojamos mikroskopu naudojant ne mažesnį kaip 400 kartų padidinimą. Perstumiant mikroskopo stalelį, preparate suskaičiuojama 200–300 žiedadulkių. Jei meduje yra lipčiaus elementų (L), jie taip pat suskaičiuojami. Skirtingų augalų žiedadulkių kiekis surašomas lentelėje. Jeigu preparate yra tik dviejų augalų žiedadulkės, pakanka jų suskaičiuoti 200. Nektaro neišskiriančių augalų žiedadulkės ir lipčiaus elementai iš bendro nektaringų augalų žiedadulkių skaičiaus atimami.
Lipčiaus medaus mėginyje žiedadulkių būna mažai, nuo 50 iki 150 vienetų.
84. Meduje esančių žiedadulkių kiekis (procentais) skaičiuojamas pagal formulę:
Ž =
kai: Ž – vienos augalų rūšies žiedadulkių kiekis, proc.;
a – vienos augalų rūšies identifikuotų žiedadulkių skaičius;
b – bendras žiedadulkių skaičius.
Identifikuojami trys mėginiai. Jeigu tarp jų skirtumas yra didesnis kaip 5 proc., tiriamas ketvirtas mėginys.
Vidurkis skaičiuojamas iš trijų artimiausių rezultatų.
85. Lipčiaus elementų kiekis (procentais) skaičiuojamas pagal formulę:
L = 
,
kai: L – lipčiaus elementų kiekis, proc.;
c – lipčiaus elementų skaičius;
c+b – bendras lipčiaus elementų ir žiedadulkių skaičius.
Identifikuojami trys mėginiai. Jeigu tarp jų skirtumas yra didesnis kaip 5 proc., tiriamas ketvirtas mėginys.
Vidurkis skaičiuojamas iš trijų artimiausių rezultatų.
Analizės metodų medaus sudėčiai nustatyti
1 priedas
PAKARTOJAMUMO (r) IR ATKURIAMUMO (R) REIKŠMĖS
| Mėginio Nr. |
Fruktozė g/100 g |
Pakartojamumas (repeatability) r |
Atkuriamumas (reproducibility) R |
| 1 |
31,2 |
0,8 |
1,6 |
| 2 |
42,4 |
0,9 |
2,3 |
| 3 |
37,9 |
1,0 |
1,6 |
| Mėginio Nr. |
Gliukozė g/100 g |
Pakartojamumas (repeatability) r |
Atkuriamumas (reproducibility) R |
| 1 |
23,0 |
0,9 |
2,1 |
| 2 |
28,5 |
0,8 |
1,8 |
| 3 |
32,0 |
1,1 |
1,4 |
| Mėginio Nr. |
Sacharozėg/100 g |
Pakartojamumas (repeatability) r |
Atkuriamumas (reproducibility) R |
| 1 |
- |
- |
- |
| 2 |
- |
- |
- |
| 3 |
2,8 |
0,4 |
0,9 |
| Mėginio Nr. |
Turanozė g/100 g |
Pakartojamumas (repeatability) r |
Atkuriamumas (reproducibility) R |
| 1 |
2,1 |
0,4 |
0,8 |
| 2 |
1,7 |
0,3 |
0,5 |
| 3 |
1,3 |
0,3 |
0,8 |
| Mėginio Nr. |
Maltozė g/100 g |
Pakartojamumas (repeatability) r |
Atkuriamumas (reproducibility) R |
| 1 |
4,8 |
0,5 |
2,5 |
| 2 |
2,0 |
0,6 |
1,3 |
| 3 |
2,3 |
0,5 |
0,7 |
______________
Analizės metodų medaus sudėčiai nustatyti
2 priedas
MEDAUS MĖGINIŲ STATISTINĖ RŪGŠTINGUMO ANALIZĖ
| Medaus mėginių statistinė rūgštingumo analizė (mekv/kg)Mėginiai |
1/7 |
2/5 |
3/8 |
4/6 |
| Laboratorijų skaičius, likęs po atrankos |
18 |
19 |
17 |
17 |
| Eliminuotų laboratorijų skaičius |
1 |
0 |
2 |
2 |
| Priimtų rezultatų skaičius po atrankos |
36 |
38 |
34 |
34 |
| ANALITINIS LYGIS |
|
|
|
|
| Vidutinė nustatyta reikšmė |
7,0 |
6,05 |
13,5 |
13,5 |
| PAKARTOJAMUMAS |
|
|
|
|
| Standartinis nuokrypis Sr |
1,68 |
1,04 |
0,71 |
0,36 |
| Santykinis standartinis nuokrypis RSDr(%) |
24 |
16 |
5,3 |
2,6 |
| Pakartojamumas r [2.8 x Sr] |
4,7 |
2,9 |
2,0 |
2,6 |
| ATKURIAMUMAS |
|
|
|
|
| Standartinis nuokrypis SR |
3,0 |
2,2 |
2,5 |
2,5 |
| Santykinis standartinis nuokrypis RSDR(%) |
43 |
34 |
19 |
19 |
| Atkuriamumas R [2.8 x SR] |
8,5 |
6,2 |
7,1 |
7,1 |
PASTABA. 2 priedo lentelėje susumuoti statistiniai duomenys; rūgštingumas apskaičiuotas pagal titrą ir išreikštas mekv/kg.
Analitinė kokybės kontrolė:
A1 Pakartojamumas – absoliutūs skirtumai tarp dviejų bandymų rezultatų, gautų pakartojamumo sąlygomis, neturi būti didesni negu pakartojamumas r, išvestas iš bendrų bandymo duomenų, apibendrintų (2 lentelėje). Esant rūgštingumui daugiau negu 12 mekv/kg, r gali būti priimamas 3 mekv/kg. Tai atitinka santykinį standartinį pakartojamumo nuokrypį (pakartojamumo variacijos koeficientas), RSDr mažesnį negu 9 proc. Esant mažesniam rūgštingumui, metodas yra mažiau tikslus (r yra daugiau kaip 5 mekv/kg), tada RSDr yra daugiau kaip 25 proc.
A2 Atkuriamumas – absoliutūs skirtumai tarp dviejų bandymų rezultatų, gautų atkuriamumo sąlygomis, neturi būti didesni negu atkuriamumas R, apskaičiuotas iš bendrų duomenų, apibendrintų lentelėje. Vidutiniškai R gali būti 6–9 mekv/kg. Tai atitinka santykinį standartinį nuokrypį (atkuriamumo variacijos koeficientas), RSDR yra 20–25 proc. Esant aukštesniam rūgštingumui (daugiau kaip 12 mekv/kg), galima tikėtis tikslesnių duomenų (R=7 mekv/kg, CV= 20 proc.).
A3 Paklaida nebuvo nustatoma naudojant žinomų koncentracijų rūgštis. Tačiau tai nėra priežastis abejoti sistemos tikslumu.
A4 Matavimo ribos – šios ribos nenustatytos, tačiau bendri bandymų duomenys rodo, kad atskiruose tyrimuose pasiekta mažiausia rūgštingumo riba buvo 5 mekv/kg.
A5 Statistiniai duomenys, apibendrinti iš tarplaboratorinių tyrimų rezultatų.
Kiekvienas bendro tyrimo dalyvis tuo pačiu laiku išanalizavo po aštuonis medaus mėginius (keturis nežinomus mėginius po du pakartojimus iš skirtingų valstybių). Mėginių prieš analizę paruošti nereikėjo.
______________
Analizės metodų medaus sudėčiai nustatyti
3 priedas
DIASTAZĖS AKTYVUMO PAKARTOJAMUMO (r) IR ATKURIAMUMO (R) REIKŠMĖS:
| A620 absorbcijos reikšmė |
0,212 |
0,314 |
0,414 |
0,588 |
0,704 |
0,705 |
0,734 |
0,970 |
1,294 |
| r |
0,034 |
0,032 |
0,032 |
0,042 |
0,049 |
0,043 |
0,050 |
0,065 |
0,060 |
| R |
0,107 |
0,134 |
0,161 |
0,202 |
0,273 |
0,311 |
0,250 |
0,336 |
0,428 |
Pakartojamumas ir atkuriamumas apskaičiuoti iš devynių rūšių medaus, kurias analizavo visos laboratorijos, dalyvaujančios tyrimuose.
Iš gautų duomenų yra apskaičiuotos koreliacijos lygtys:
r = 0,02 + 0,03 x A620;
R = 0,04 + 0,32 x A620
______________
Analizės metodų medaus sudėčiai nustatyti
4 priedas
STATISTINĖ MEDAUS MĖGINIŲ SAVITOJO ELEKTRINIO LAIDŽIO ANALIZĖ
| Mėginio Nr. |
Savitojo elektrinio laidžio reikšmė |
Pakartojamumas r |
Atkuriamumas |
| 1 |
1,52 |
0,020 |
0,120 |
| 2 |
0,44 |
0,005 |
0,045 |
| 3 |
0,22 |
0,002 |
0,020 |
Pakartojamumas ir atkuriamumas apskaičiuoti pagal visų laboratorijų, analizavusių tris skirtingas medaus rūšis, rezultatus. Tikimybės lygis – 95 proc.
______________
Analizės metodų medaus sudėčiai nustatyti
5 priedas
STATISTINĖ MEDAUS MĖGINIŲ VANDENYJE NETIRPIŲ MEDŽIAGŲ (PROC.) ANALIZĖ
| Mėginiai |
1/7 |
2/5 |
3/8 |
4/6 |
| Laboratorijų skaičius, likęs po atrankos |
15 |
16 |
17 |
16 |
| Eliminuotų laboratorijų skaičius |
4 |
3 |
2 |
3 |
| Priimtų rezultatų skaičius, po atrankos |
30 |
32 |
34 |
32 |
| ANALITINIS LYGIS |
|
|
|
|
| Vidutinė nustatyta reikšmė |
0,02 |
0,01 |
0,03 |
0,01 |
| PASIKARTOJAMUMAS |
|
|
|
|
| Standartinis nuokrypis Sr |
0,01 |
0,01 |
0,01 |
0 |
| Santykinis standartinis nuokrypis RSDr(%) |
27 |
63 |
26 |
32 |
| Pakartojamumas r [2.8 x h Sr] |
0,02 |
0,02 |
0,02 |
0,01 |
| ATKURIAMUMAS |
|
|
|
|
| Standartinis nuokrypis SR |
0,01 |
0,01 |
0,01 |
0,01 |
| Santykinis standartinis nuokrypis RSDR(%) |
36 |
63 |
26 |
84 |
| Atkuriamumas R [2.8 x h SR] |
0,02 |
0,02 |
0,02 |
0,03 |
PASTABA. Lentelėje susumuoti statistiniai duomenys – netirpių medžiagų kiekis procentais mėginyje.
Analitinė kokybės kontrolė:
A1 Pakartojamumas – absoliutūs skirtumai tarp dviejų bandymų rezultatų, gautų pakartojamumo sąlygomis, neturi būti didesni negu pakartojamumas r, išvestas iš bendrų bandymo duomenų, apibendrintų lentelėje. Esant netirpių medžiagų kiekiui tarp 0,01–0,03 proc. ribų, r galima naudoti 0,02 proc. Tai atitinka santykinį standartinį pakartojamumo nuokrypį (pakartojamumo variacijos koeficientas), RSDr 24–71 proc. Panašus arba tikslesnis nustatymas gaunamas esant daugiau kaip 0,5 proc. netirpių medžiagų.
A2 Atkuriamumas – absoliutūs skirtumai tarp dviejų bandymų rezultatų, gautų atkuriamumo sąlygomis, neturi būti didesni negu atkuriamumas R, išvestas iš bendrų duomenų, apibendrintų žemiau. Vidutiniškai R gali būti 0,026 proc. Tai atitinka santykinį standartinį nuokrypį (atkuriamumo variacijos koeficientas), RSDR 31 – 93 proc.
A3 Paklaida nebuvo nustatoma tiriant mėginius, turinčius žinomą netirpių medžiagų koncentraciją. Tačiau tai nėra priežastis abejoti sistemos tikslumu.
A4 Nustatymo ribos – ši riba nebuvo nustatyta, tačiau bandymų duomenys rodo, kad tikslumas neviršijo 0,02 proc. ribos.
A5 Skirtingų laboratorijų statistiniai duomenys – kiekvienas bendro tyrimo dalyvis išanalizavo po aštuonis medaus mėginius vieną kartą (keturis mėginius iš skirtingų valstybių po du nežinomus pakartojimus). Mėginių prieš analizę paruošti nereikėjo.
______________
Analizės metodų medaus sudėčiai nustatyti
6 priedas
MEDAUS MĖGINIŲ STATISTINĖ HIDROKSIMETILFURFUROLO (HMF) ANALIZĖ
| Mėginio Nr. |
HMF mg/kg |
Pakartojamumas r |
Atkuriamumas R |
| 1 |
5,2 |
0,4 |
1,6 |
| 2 |
22,8 |
1,2 |
4,9 |
| 3 |
42,3 |
2,1 |
7,3
|
Europos medaus komisija įvertino metodo glaudumą ištiriant trijų medaus rūšių mėginius tyrime bendradarbiaujančių laboratorijų. Pakartojamumas ir atkuriamumas buvo apskaičiuoti trijų rūšių medui, kurį analizavo visos tyrime dalyvavusios laboratorijos.
Palyginimas su kitais metodais – esant mažiems HMF kiekiams (apie 5 mg/kg), šiuo metodu gauti duomenys panašūs į gautus ištyrus Vaito (White) metodu, bet mažesni negu tiriant p-toluidino metodu. Esant didesnėms HMF koncentracijoms (20–40 mg/kg), reikšmės, gautos visais trimis metodais, iš esmės nesiskiria.
______________
Analizės metodų medaus sudėčiai nustatyti
7 priedas
MEDAUS DRĖGNIO PAGAL LŪŽIO RODIKLĮ NUSTATYMAS
| Lūžio rodiklis (20oC) |
Medaus drėgnis proc. |
Lūžio rodiklis (20oC) |
Medaus drėgnis proc. |
||||
| 1,5044 |
13,0 |
1,4885 |
19,2 |
|
|||
| 1,5038 |
13,2 |
1,4880 |
19,4 |
|
|||
| 1,5033 |
13,4 |
1,4875 |
19,6 |
|
|||
| 1,5028 |
13,6 |
1,4870 |
19,8 |
|
|||
| 1,5023 |
13,8 |
1,4865 |
20,0 |
|
|||
| 1,5018 |
14,0 |
1,4860 |
20,2 |
|
|||
| 1,5012 |
14,2 |
1,4855 |
20,4 |
|
|||
| 1,5007 |
14,4 |
1,4850 |
20,6 |
|
|||
| 1,5002 |
14,6 |
1,4845 |
20,8 |
|
|||
| 1,4997 |
14,8 |
1,4840 |
21,0 |
|
|||
| 1,4992 |
15,0 |
1,4835 |
21,2 |
|
|||
| 1,4987 |
15,2 |
1,4830 |
21,4 |
|
|||
| 1,4982 |
15,4 |
1,4825 |
21,6 |
|
|||
| 1,4976 |
15,6 |
1,4820 |
21,8 |
|
|||
| 1,4971 |
15,8 |
1,4815 |
22,0 |
|
|||
| 1,4969 |
16,0 |
1,4810 |
22,2 |
|
|||
| 1,4961 |
16,2 |
1,4805 |
22,4 |
|
|||
| 1,4956 |
16,4 |
1,4800 |
22,6 |
|
|||
| 1,4951 |
16,6 |
1,4795 |
22,8 |
|
|||
| 1,4946 |
16,8 |
1,4790 |
23,0 |
|
|||
| 1,4940 |
17,0 |
1,4785 |
23,2 |
|
|||
| 1,4935 |
17,2 |
1,4780 |
23,4 |
|
|||
| 1,4930 |
17,4 |
1,4775 |
23,6 |
|
|||
| 1,4925 |
17,6 |
1,4770 |
23,8 |
|
|||
| 1,4920 |
17,8 |
1,4765 |
24,0 |
|
|||
| 1,4915 |
18,0 |
1,4760 |
24,2 |
|
|||
| 1,4910 |
18,2 |
1,4755 |
24,4 |
|
|||
| 1,4905 |
18,4 |
1,4750 |
24,6 |
|
|||
| 1,4900 |
18,6 |
1,4745 |
24,8 |
|
|||
| 1,4895 |
18,8 |
1,4740 |
25,0 |
|
|||
| 1,4890 |
19,0 |
|
|
|
|||
______________
Analizės metodų medaus sudėčiai nustatyti
8 priedas
STATISTINIAI MEDAUS MĖGINIŲ DRĖGNIO ANALIZĖS REZULTATAI PROC.
| Mėginiai |
1/7 |
2/5 |
3/8 |
4/6 |
| Laboratorijų skaičius, likęs po atrankos |
17 |
18 |
16 |
15 |
| Eliminuotų laboratorijų skaičius |
1 |
1 |
3 |
5 |
| Priimtų rezultatų skaičius, po atrankos |
36 |
36 |
32 |
30 |
| ANALITINIS LYGIS |
|
|
|
|
| Vidutinė nustatyta reikšmė |
15,9 |
17,8 |
17,3 |
16,0 |
| PAKARTOJAMUMAS |
|
|
|
|
| Standartinis nuokrypis Sr |
0,1 |
0,19 |
0,08 |
0,06 |
| Santykinis standartinis nuokrypis RSDr (proc.) |
0,6 |
1,1 |
0,4 |
0,4 |
| Pakartojamumas r [2,8 x h Sr] |
0,28 |
0,53 |
0,21 |
0,17 |
| ATKURIAMUMAS |
|
|
|
|
| Standartinis nuokrypis SR |
0,33 |
0,31 |
0,14 |
0,20 |
| Santykinis standartinis nuokrypis RSDR (proc.) |
2,1 |
1,7 |
0,8 |
1,2 |
| Atkuriamumas R [2,8 x h SR] |
0,92 |
0,87 |
0,40 |
0,55 |
PASTABA. Vandens kiekis mėginyje išreikštas procentais.
Analitinė kokybės kontrolė:
A1 Pakartojamumas – absoliutūs skirtumai tarp dviejų bandymų rezultatų, gautų pakartojamumo sąlygomis, neturi būti didesni negu pakartojamumas r, išvestas iš bendrų bandymo duomenų, apibendrintų lentelėje. Medaus drėgnumui esant apie 17 proc., r galima naudoti 0,5 proc. Tai atitinka santykinį standartinį pakartojamumo nuokrypį (pakartojamumo variacijos koeficientas), RSDr 1,0 proc.
A2 Atkuriamumas – absoliutūs skirtumai tarp dviejų bandymų rezultatų, gautų atkuriamumo sąlygomis, neturi būti didesni negu atkuriamumas R, išvestas iš bendrų duomenų, apibendrintų lentelėje. Vidutiniškai R gali būti 0,9 proc. Tai atitinka santykinį standartinį nuokrypį (atkuriamumo variacijos koeficientas), RSDR 2,0 proc.
A3 Paklaida nebuvo nustatoma tiriant mėginius, turinčius žinomos koncentracijos drėgnumą. Tačiau tai nėra priežastis abejoti sistemos tikslumu.
A4 Nustatymo ribos – šios ribos nebuvo nustatytos, tačiau bendri bandymų duomenys rodo tikslumą, kuris atitinka ekstrapoliuotą žemesnę apytikrę drėgnumo ribą – 0,3 proc., vienam nustatymui.
A5 Skirtingų laboratorijų statistiniai duomenys – kiekvienas bendro tyrimo dalyvis išanalizavo po aštuonis medaus mėginius vieną kartą (keturis mėginius iš skirtingų valstybių po du nežinomus pakartojimus). Mėginių nereikėjo paruošti prieš analizę, kaip nurodyta analizės metodų II skyriuje.
______________