Administracinė byla Nr. A492-2453/2011
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00250-2010-5
Procesinio sprendimo kategorija 17.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario P. Ž. prašymą dėl norminio akto ištyrimo, atsakovas – Palangos miesto savivaldybė.
Teisėjų kolegija
n us t a t ė:
I.
pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys P. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (I t., b. l. 3–4) ir patikslintu prašymu (II t., b. l. 1–3 ) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2010 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. T2-75 „Dėl Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 pakeitimo“;
2) ištirti, ar Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešose vietose išdavimą nuostatų (toliau – ir Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatai) 3, 5, 7.1, 7.2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 13 straipsniui;
3) ištirti, ar Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų Priedas „Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešose vietose išdavimą dydžiai ir viešųjų vietų aprašymas“ (toliau – ir Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų Priedas) ta apimtimi, kuria nustatomas konkurso dalyvio mokestis bei leidimo prekiauti išdavimas konkurso būdu neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 13 straipsniui;
4) ištirti, ar Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų Priedo Pastabų 1 ir 4 punktai neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 13 straipsniui;
5) ištirti, ar Tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. T2-75 „Dėl Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 pakeitimo“ neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 13 straipsniui bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintam veiklos skaidrumo principui.
Prašyme nurodė, kad Taryba 2010 m. kovo 25 d. sprendimu pakeitė Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų Priedo 21 punkto „Palangos paplūdimyje“ 9, 30 ir 43 eilutes. Paaiškino, kad naujoje 9 ir 30 eilutės pastabų redakcijoje atsirado iš esmės nauja sąlyga „pateikus aktyvaus poilsio ir sporto organizavimo projektą“, kuri, pareiškėjo manymu, sudaro nepateisinamai didelę korupcijos pasireiškimo riziką, nes sąlyga „pateikus aktyvaus poilsio ir sporto organizavimo projektą“ reiškia, kad pagal šio projekto įvertinimą bus priimtas sprendimas dėl konkurso laimėtojo. Tokiu būdu panaikinama viešojo konkurso esmė ir jo organizavimo tikslas, nes leidimų išdavimo konkursą gali laimėti ne tas asmuo, kuris pasiūlys geresnes sąlygas, o tas asmuo, kurio projektą sprendime nenurodytas asmuo įvertins pagal sprendime nenustatytus kriterijus ir pripažins šį projektą geresniu už kitus pagal sprendime nenustatytą procedūrą. Teigė, kad kiekvienoje sprendimo dėl konkurso laimėtojo priėmimo stadijoje pagrindinę reikšmę turės valstybės tarnautojo (tarnautojų) subjektyvi nuomonė apie pateiktą projektą, todėl nurodytų sąlygų įtraukimas į paruoštus ir paskelbtus nuostatus, esant didelei korupcijos pasireiškimo rizikai, pareiškėjo nuomone, nepagrįstas ir nepateisinamas. Mano, kad ginčijama sąlyga pažeidžia sąžiningų konkurso dalyvių bei jo organizatorės – Tarybos – teises ir teisėtus interesus. Paaiškino, kad sąžiningas konkurso dalyvis, pasiūlęs didesnį mokestį už vietą, gali nelaimėti konkurso, nes kažkas manys, jog jo projektas yra blogesnis už kitą, kuriame pasiūlytas mažesnis mokestis už vietą. Savo ruožtu savivaldybė gaus mažesnę pinigų sumą už konkretų leidimą, negu galėtų gauti pagal ankstesnes Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų sąlygas. Tokiu būdu konkursas nepasieks savo tikslo – surinkti kuo daugiau piniginių lėšų į savivaldybės biudžetą.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nauja redakcija išdėstyti Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatai nustatė tokią ydingą tvarką, pagal kurią asmuo, norintis įsigyti leidimą prekiauti nustatytoje viešoje vietoje, nežino, koks bus galutinis rinkliavos už norimą įsigyti leidimą dydis, nes Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų 3 punkte numatyta, kad rinkliavos dydžiai nustatomi konkurso būdu. Be to, pageidaujantis įsigyti leidimą asmuo privalo dalyvauti konkurse rinkliavos dydžiui nustatyti. Teisę įsigyti leidimą prekiauti įgyja tik konkursą laimėjęs asmuo, nors tuo metu rinkliavos dydis dar nebūna nustatytas. Teigė, kad tokia padėtis prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 13 straipsniui ir 3 straipsniui. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.947 straipsnyje įtvirtintą viešo konkurso sąvoką, konkursu taip pat pripažįstamas viešas pasižadėjimas suteikti specialią teisę už geriausią tam tikros teisės įgyvendinimo projektą. Teigė, kad atsakovas, patvirtindamas rinkliavos nuostatus, rinkliavos dydžio nustatymą siejo su šia konkurso sąvoka, tačiau tai prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 daliai. Pabrėžė, kad nauja Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų sąlyga „pateikus aktyvaus poilsio ir sporto organizavimo projektą“ prieštarauja Rinkliavų įstatymo 13 straipsnio 2 daliai, kad rinkliavos dydis nustatomas litais, t. y. be jokių kitų sąlygų. Pažymėjo, kad taip pakeitus Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatus, Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius įpareigotas parengti ir patvirtinti konkurso nuostatus įvertinant pateiktus projektus, o tai reiškia, kad teisę dalyvauti konkurse dėl leidimo prekybai įgis tik projektus pateikę asmenys. Projektai bus vertinami pagal parengtus ir patvirtintus konkurso nuostatus jau po projektų pateikimo, o tokia padėtis, pareiškėjo manymu, prieštarauja ne tik Rinkliavos įstatymo 3, 11 bei 13 straipsnių nuostatoms, bet ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintam veiklos skaidrumo principui, nes neatmetama tikimybė, kad konkurso nuostatai bus rengiami atsižvelgiant į pageidautinus ir (ar) nepageidautinus konkurso laimėtojus.
Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (I t., b. l. 92, II t., b. l. 66) paaiškino, kad Tarybos sprendimas neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms teisės normoms. Nurodė, kad Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog vietinių rinkliavų nustatymas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija, kurią įgyvendindama ji turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę. Pagal Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą Taryba turi teisę nustatyti vietinę rinkliavą už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą. Ši teisės norma numato dvi savivaldybės tarybos teises, t. y. nustatyti vietinę rinkliavą bei nustatyti viešąją vietą, kurioje galima prekiauti ar teikti paslaugas. Tarybos teisė nustatyti viešąją vietą apima ir teisę apibrėžti, kokio dydžio ta vieta ir kas toje vietoje gali būti vykdoma, t. y. kuo prekiaujama, koks statinys gali būti pastatytas, kokia paslauga gali būti teikiama. Taigi Taryba gali kelti ir reikalavimą vykdyti tam tikrą projektą. Pabrėžė, kad, remdamasis Rinkliavų įstatymo 12 straipsniu, Taryba tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, o vietinės rinkliavos dydis nustatomas nuostatuose (Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Kitų reikalavimų rinkliavų nuostatams nekeliama, todėl Taryba turi laisvę nustatyti tokio leidimo išdavimo procedūras, taip pat ir apsispręsti, kokiu būdu ji gali sužinoti rinkliavos dydį. Šiuo atveju, nepažeisdama jokių įstatymų nuostatų, Taryba nusprendė, kad rinkliavos dydis turi būti išaiškintas tarpusavyje konkuruojant prekeiviams ir paslaugų teikėjams.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu (II t., b. l. 101–110) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies:
1) pripažino, kad Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų 3, 5, 7.1 ir 7.2 punktai prieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 13 straipsniui ir šiuos sprendimo punktus nusprendė laikyti negaliojančiais;
2) pripažino, kad Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų Priedas ta apimtimi, kuria nustatomas konkurso dalyvio mokestis bei leidimo prekiauti išdavimas konkurso būdu, prieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 13 straipsniui ir nusprendė šioje dalyje Priedą laikyti negaliojančiu;
3) pripažino, kad Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų Priedo Pastabų 4 punktas prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 13 straipsniui ir nusprendė šį punktą laikyti negaliojančiu;
4) pripažino, kad Tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. T2-75 „Dėl Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 pakeitimo“ prieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 13 straipsniui ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintam veiklos skaidrumo principui ir nusprendė laikyti jį negaliojančiu;
5) pripažino, kad Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų Priedo Pastabų 1 punktas neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 13 straipsniui.
Įvertinęs Rinkliavų įstatymo nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą nurodyto įstatymo išaiškinimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti viešas konkursas CK 6.947 straipsnio prasme. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju rinkliavos mokėtojai negali būti įpareigoti dalyvauti viešame konkurse ir siūlyti savo kainą. Teismas padarė išvadą, kad nuostata, jog rinkliavos dydis nustatomas konkurso būdu, pateikus aktyvaus poilsio ir sporto organizavimo projektą, nėra būdingas rinkliavų teisiniams santykiams. Teismas nurodė, kad konkurso rezultatai gali būti ginčijami teisme ne vien dėl viešosios teisės normų pažeidimo, bet ir remiantis bendraisiais CK reglamentuotais konkursų negaliojimo pagrindais. Teismas taip pat konstatavo, kad konkurso rezultatai negali būti traktuojami kaip rinkliava, kuriai būtų taikomas Rinkliavų įstatymas, nes konkursas išaiškina sutartinio pobūdžio mokėjimus, o Rinkliavų įstatymas – privalomojo pobūdžio mokėjimus. Tai, kad Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog „savivaldybės taryba turi teisę <...> nustatyti rinkliavas tik už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas <...> nustatytose vietose išdavimą“, o šio įstatymo 13 straipsnyje numatyta, kad „vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose; vietinės rinkliavos dydis nustatomas litais be centų“ taip pat patvirtina, kad rinkliavos dydis turi būti nurodytas pačiuose savivaldybės tarybos patvirtintuose nuostatuose. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodė, jog įstatymas nedraudžia jiems rinkliavos dydį nustatyti konkurso būdu. Vertindamas šį argumentą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš tikrųjų, rinkliavų dydžio apskaičiavimo ir nustatymo tvarkos nei Rinkliavų įstatymas, nei kiti Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nereguliuoja, todėl savivaldybės pasirinkto rinkliavos dydžio apskaičiavimo būdo vertinimas laikytinas politinio ir ekonominio pagrįstumo vertinimu, kuris nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau teismas pažymėjo, kad ir kokiu būdu savivaldybės taryba apskaičiuotų vietinės rinkliavos dydį, Rinkliavų įstatymas reikalauja, kad, savivaldybės tarybai tvirtinant nuostatus, vietinės rinkliavos dydis jau turi būti nustatytas ir įvardytas litais, ir jokios papildomos sąlygos mokant rinkliavą negali būti nustatytos. Įvertinęs tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T2-22 patvirtinti Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatai, jų Priedas ir Pastabos bei 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. T2-75 padarytas pakeitimas, kiek tai susiję su rinkliavos nustatymu konkurso būdu ir pateikiant aktyvaus poilsio ir sporto organizavimo projektą, neatitinka Rinkliavos įstatymo 3 straipsnio, 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 13 straipsnių reikalavimų.
Dėl pareiškėjo prašymo ištirti, ar Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų Priedo Pastabų 1 punktas neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 13 straipsniui, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, kodėl, jo nuomone, šis punktas prieštarauja įstatymui. Teismas pažymėjo, kad Rinkliavos įstatymu savivaldybės taryboms suteikta teisė nustatyti viešas vietas ir rinkliavos dydį, todėl teismas padarė išvadą, kad Taryba, Pastabų 1 punkte nustatydama viešą vietą teikti paslaugas ir konkretų rinkliavos dydį, nepažeidė jai Rinkliavų įstatymo deleguotos teisės ir šis punktas neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 13 straipsniui.
Dėl Tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. T2-75 atitikimo Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintam veiklos skaidrumo principui, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Tarybai ne tik delegavus išimtinai jai priklausančias funkcijas savivaldybės administracijos direktoriui ir nustačius, kad vietinės rinkliavos dydis kai kuriais atvejais bus nustatomas konkurso ir konkurso, pateikiant aktyvaus poilsio ir sporto organizavimo projektą, būdu, pažeidė veiklos skaidrumo principą, numatytą Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 10 punkte, nes tvirtinant Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatus nebuvo paruošta minėtų konkursų vykdymo tvarka ir sąlygos, t. y. ne tik savivaldybės gyventojai, bet ir pati Taryba nežinojo, kaip ir kokio dydžio bus nustatoma vietinė rinkliava.
III.
Atsakovas Palangos miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 118–119), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Rinkliavų įstatymo nuostatas. Paaiškina, kad nei Rinkliavų įstatyme, nei poįstatyminiuose aktuose Tarybai nėra nustatytos papildomos sąlygos pasirenkant rinkliavos dydžio apskaičiavimo metodą, viešąsias vietas ir pan. Todėl mano, kad Taryba gali savarankiškai apsispręsti: 1) dėl viešųjų vietų, jos manymu, tinkamų paslaugų teikimui ir prekybai; 2) dėl reikalavimų pačių paslaugų ir prekybos turiniui; 3) dėl rinkliavos dydžio apskaičiavimo būdo; 4) dėl paties leidimo išdavimo tvarkos ir kitų procedūrų. Paaiškina, kad visi šie klausimai ir buvo išspręsti Tarybos sprendimuose dėl konkrečios rinkliavos.
2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Tarybos pasirinktas rinkliavos dydžio išaiškinimo būdas iš esmės prilyginamas tarimuisi dėl rinkliavos ir tokiu būdu rinkliavos objektu tampa nebe leidimas, o viešas konkursas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK normas iš esmės procedūriniam veiksmui – rinkliavos dydžio išaiškinimui ir neįvertino to, kad konkurso būdu išsiaiškinus objektyvius rinkliavos dydžius, jie yra tvirtinami Tarybos sprendimu, t. y. Taryba (o ne konkursas) nustato rinkliavos dydį ir tik Tarybai nustačius rinkliavos dydį, yra išduodamas leidimas.
3. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo išvados, jog Taryba taiko papildomas sąlygas mokant rinkliavas. Paaiškina, kad, atsižvelgusi į tai, jog vasaros sezono metu leidimų paklausa yra labai didelė, Taryba nustatė tvarką, kaip tie leidimai yra išduodami, t. y. tas asmuo, kurio pasiūlytas rinkliavos dydis didžiausias, patvirtinamas Tarybos, įgyja pirmumo teisę šį leidimą įsigyti. Mano, kad tokia tvarka nėra nustatomos jokios papildomos sąlygos mokant rinkliavą. Paaiškina, kad tokiu leidimų išdavimo būdu Taryba pasiekia du tikslus – surenka į biudžetą didžiausias galimas pajamas ir viešai, dalyvaujant visiems suinteresuotiems asmenims, siekiantiems gauti leidimą, nustato, kas pirmas tą leidimą gali įsigyti.
4. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad konkurso rezultatai negali būti traktuojami kaip rinkliava, kuriai būtų taikomas Rinkliavų įstatymas. Paaiškina, kad Taryba ir nelaiko konkurso rezultatų rinkliava, nes objektyviai konkurso būdu išsiaiškinus realų rinkliavos dydį, jis yra Tarybos patvirtinamas, kaip rinkliava.
5. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė Tarybos teisės pasirinkti rinkliavos apskaičiavimo būdus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rinkliavos apskaičiavimo būdą prilygino rinkliavai ir todėl neteisingai vertino rinkliavos nuostatų tam tikrų punktų atitikimą Rinkliavų įstatymui.
Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 125–126) grindžia šiais argumentais:
1. Nesutinka su atsakovo teiginiu, jog Taryba gali laisvai nustatyti vietinę rinkliavą. Pažymi, kad nustatydama rinkliavas Taryba negali pažeisti Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų veiklos skaidrumo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo, įstatymo viršenybės, objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų.
2. Nesutinka su atsakovo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo išvados, kad Taryba taiko papildomas sąlygas mokant rinkliavą. Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tokią savo išvadą pagrindė. Pažymi, kad netinkama yra tokia praktika, kai leidimą prekiauti gauna ne tas asmuo, kuris sumoka didžiausią piniginę rinkliavą, išreikštą litais, bet tas, kurio poilsio, sporto programa ar prekybos palapinė kažkuriam tarnautojui ar politikui pasirodo gražesnė.
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje pareiškėjas Seimo narys P. Ž. prašo:
1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. T2-75 „Dėl Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 pakeitimo“;
2) ištirti, ar Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų 3, 5, 7.1, 7.2 punktai neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 13 straipsniui;
3) ištirti, ar Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų Priedas „Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešose vietose išdavimą dydžiai ir viešųjų vietų aprašymas“ ta apimtimi, kuria nustatomas konkurso dalyvio mokestis bei leidimo prekiauti išdavimas konkurso būdu, neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 13 straipsniui;
4) ištirti, ar Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų Priedo Pastabų 1 ir 4 punktai neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 13 straipsniui;
5) ištirti, ar Tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. T2-75 „Dėl Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 pakeitimo“ neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 13 straipsniui bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintam veiklos skaidrumo principui.
Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija „Vietinės rinkliavos už leidimą prekiauti ar teikti viešas paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešose vietose išdavimo nuostatų“:
3 punkte nustatyta, kad „Rinkliavos dydžiai (litais be centų) už Leidimų išdavimą nustatomi konkurso būdu ir ne konkurso būdu metams ar atskirai numatytais atvejais renginio trukmei“;
5 punkte – konkurso būdu išaiškinti Rinkliavos dydžiai tvirtinami Tarybos posėdyje po įvykusių konkursų;
7.1. papunktyje – rinkliava grąžinama, jeigu asmuo už leidimo išdavimą sumokėjo didesnę negu Taryboje nustatyta Rinkliavą (grąžinamas tik skirtumas);
7.2. papunktyje – rinkliava grąžinama, jei asmuo nelaimi konkurso.
Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų Priedo „Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešose vietose išdavimą dydžiai ir viešųjų vietų aprašymas“ Pastabų:
1 punkte nustatyta, kad leidimai ne konkurso būdu Tarybos nustatytose vietose išduodami 1.1 ir 1.2 papunkčiuose numatytais atvejais;
4 punkte – Tarybos nustatytose viešosiose vietose Jūratės gatvėje pagal schemą Nr. 28 ir Nr. 29, Klaipėdos plente pagal schemą Nr. 1, Palangos paplūdimyje pagal schemą Nr. 7, Nr. 8, Nr. 28, Nr. 31 ir Šventosios paplūdimyje pagal schemą Nr. 13 konkursai dėl leidimų išdavimo vykdomi vadovaujantis Savivaldybės administracijos direktoriaus parengtais ir patvirtintais konkursų nuostatais.
Palangos miesto savivaldybės taryba 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. T2-75 „Dėl Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 pakeitimo“ pakeitė Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose nuostatų, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T2-327 2 punktu, pakeistų 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu, Priedo 1.1 21 punkto „Palangos paplūdimyje“ 9, 30, ir 43 eilutes ir jas išdėstė taip:
9 eilutėje nurodyta, kad Palangos paplūdimyje rinkliavos dydis metams (nuo birželio 1 d. iki gegužės 31 d.) už leidimo išdavimą teikti viešojo maitinimo ir aktyvaus poilsio sporto organizavimo paslaugą, viešosios vietos numeris pagal schemą 8, nesudėtingame laikiname statinyje ir laikinais įrenginiais paslaugai teikti, konkurso dalyvio mokestis yra 16 000 Lt, pastabose nurodant, kad pagal DP 16.2L, konkursas 1 metams, pateikus aktyvaus sporto ir poilsio organizavimo projektą;
30 eilutėje – skiriasi tik viešosios vietos numeris pagal schemą – 28, ir už paslaugos teikimą konkurso dalyviui nustatytas 5 000 Lt mokestis;
43 eilutėje – neribotam vietų skaičiui, pagal VMVT suderintą asortimentą už išvežiojamąją (transporto priemonėmis be vidaus degimo variklių), išnešiojamąją prekybą ne konkurso būdu nustatomas 200 Lt mokestis, pastabose nurodyta – ne konkurso būdu 1 metams;
45 eilutėje – Šventosios paplūdimyje neribotam vietų skaičiui, pagal VMVT suderintą asortimentą už išvežiojamąją (transporto priemonėmis be vidaus degimo variklių), išnešiojamąją prekybą ne konkurso būdu nustatomas 100 Lt mokestis, pastabose nurodyta – ne konkurso būdu 1 metams. Sprendimu pakeistas ir lentelės pabaigoje esančių pastabų 4 punktas jį išdėstant taip: „Tarybos nustatytose viešosiose vietose Palangos paplūdimyje pagal schemą Nr. 8 ir Nr. 28 konkursai dėl leidimų išdavimo vykdomi vadovaujantis Savivaldybės administracijos direktoriaus parengtais ir patvirtintais konkursų nuostatais“ (Sprendimų 2 punktas);
Palangos miesto savivaldybės taryba 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. T2-75 pakeistas ir 3.2 punktas, jį išdėstant taip: „pakeisti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 „Dėl Tarybos 2008-12-30 sprendimo Nr. T2-327 2 punkto pakeitimo ir viešųjų vietų, kuriose galima prekiauti ar teikti paslaugas, išdėstymo schemų“ 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
4. Įpareigoti Savivaldybės administracijos direktorių parengti ir patvirtinti konkurso nuostatus įvertinant pateiktus aktyvaus poilsio, sporto organizavimo projektus šio sprendimo 2 punkto priede Palangos paplūdimyje nustatytoms viešosioms vietoms Nr. 8 ir Nr. 28“.
Nagrinėjamos administracinės norminės bylos dalykas yra savivaldybės tarybos išimtinei kompetencijai priklausančio vietinės rinkliavos dydžio nustatymo konkurso būdu atitikimo Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 13 straipsniui, Vietos savivaldos 4 straipsnio 10 punktui įvertinimas.
Aiškindamas vietinės rinkliavos sąvoką, pirmosios instancijos teismas rėmėsi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri apibrėžia, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie konkrečiai nurodyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje. Vietinės rinkliavos samprata (skirtingai nuo valstybinės rinkliavos) nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas, todėl aiškinant ją sisteminiu teisės aiškinimo būdu, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, t. y. esminis vietinės rinkliavos elementas – įmokos už savivaldybės tarybos suteikiamą teisę, o ne įmokos už teikiamas paslaugas nustatymas (2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-574/2005, 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1354/2010).
Rinkliavų įstatymo (aktuali redakcija nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. spalio 23 d.) 3 straipsnis (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2139 red.) nustato, kad rinkliavas moka fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos banką.
Aiškinant šią įstatymo nuostatą loginiu ir sisteminiu metodu, ji turi būti suprantama kaip iš esmės neribojanti (su viena išimtimi) potencialių rinkliavos mokėtojų rato – t. y. rinkliavos mokėjimo subjektu gali būti bet kuris juridinis ar fizinis asmuo, siekiantis už nustatytą rinkliavą įgyti tam tikrą teisę.
Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio „Vietinių rinkliavų objektai“ 1 dalies 2 punktas nustato, kad Savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už: <...>
3. Savivaldybės taryba atskiru sprendimu gali vietinės rinkliavos dydį kartą per metus indeksuoti, taikydama metinį vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 1,1.
Potencialus rinkliavos mokėtojas, norėdamas įgyti tam tikrą teisę, turėtų ne tik žinoti rinkliavos dydį, bet ir jos mokėjimo tvarką, kuri turi būti nustatyta vietinės rinkliavos nuostatuose. Kad minėti subjektai galėtų įgyti tam tikrą teisę, turi būti nustatyta savivaldybės tarybos sprendimu vietinė rinkliava ir patvirtinti vietinės rinkliavos nuostatai (Rinkliavų įstatymo 12 str. 1 p., 2 p.). Taigi vietinės rinkliavos mokėjimo teisinis santykis yra atskirtas nuo vietinės rinkliavos nustatymo teisinių santykių, pastarieji laiko prasme turi būti pirmesni, nes rinkliava gali būti mokama tik tada, kai yra nustatyta įstatymų numatyta tvarka. Vietinės rinkliavos įskaitomos į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 16 str. 2 d.), tai reiškia jų privalomą pobūdį ir lemia, kad ji nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, yra reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisė normomis.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tam tikra savivaldybių kompetencija yra expresis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje. Priimti sprendimus, taip pat jos 121 straipsnio 2 dalyje nurodytais klausimais gali tik savivaldybių tarybos. Tai yra išimtinė konstitucinė kompetencija kartu ir viešosios valdžios įgyvendinimo funkcija. Sprendimų šiais klausimais priėmimas negali būti perkeliamas kitiems subjektams, tai prieštarautų savivaldybių tarybų savivaldos teisės, pagrįstos bendruomenių atstovavimu, įgyvendinimui (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Savivaldybės taryba, įgyvendindama bendruomenių atstovavimu pagrįstą savivaldos teisę, turi pozityvią pareigą priimti sprendimus jos išimtinei kompetencijai priskirtais klausimais. Sprendimas dėl vietinės rinkliavos dydžio nustatymo, rinkliavos nuostatų patvirtinimas savo teisine prigimtimi yra bendro pobūdžio norminiai teisės aktai, kurie turėtų būti taikomi iš esmės neapibrėžtam subjektų ratui. Bendro pobūdžio norminės taisyklės nustatymas civiliniu sandoriu neatitinka viešosios valdžios įgyvendinimo principų, prieštarauja tokio akto teisinei prigimčiai. Kita vertus, konkretus rinkliavos mokėtojas neprivalo būti tvirtinamas savivaldybės tarybos sprendimu, rinkliavos mokėtojo subjektiškumas nesusijęs su išimtine savivaldybės tarybos kompetencija. Tai papildomai pagrindžia argumentą, kad rinkliavos nustatymas ir jos mokėjimas yra savarankiškos prigimties teisiniai santykiai, atsirandantys savarankiškais pagrindais.
Palangos miesto savivaldybės taryba 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu numatydama naujos redakcijos Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų rinkliavos dydžių nustatymą už leidimų išdavimą konkurso būdu, rinkliavos grąžinimą nelaimėjus konkurso susiaurino potencialių vietinės rinkliavos mokėtojų ratą, nes numatė viešo konkurso būdu nustatyti ne tik rinkliavos dydį, bet ir išrinkti jos mokėtoją. Be to, ginčijamu Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. T2-75 „Dėl Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 pakeitimo“ rinkliavos mokėtojui buvo nustatytos papildomos sąlygos – aktyvaus sporto ir poilsio organizavimo projekto pateikimas, kurios gali būti reikšmingos išrenkant rinkliavos mokėtoją, tačiau savo pobūdžiu nesusijusios su sprendimo dėl rinkliavos dydžio nustatymo, kaip bendro pobūdžio norminio akto, priėmimu.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T2-22 patvirtinti Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatai, jų Priedas ir Pastabos bei 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. T2-75 padarytas pakeitimas, kiek tai susiję su rinkliavos dydžio, jos mokėtojo nustatymu konkurso būdu, ir pateikiant aktyvaus poilsio ir sporto organizavimo projektą, neatitinka Rinkliavų įstatymo 3 straipsnio, 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 13 straipsnio ta apimtimi, kuria minėtos teisės normos reglamentuoja rinkliavos nustatymo teisinį santykį kaip sprendimą dėl bendro pobūdžio norminio teisės akto.
Rinkliava nėra sandoris, jos tvirtinimas po konkurso reiškia individualios, o ne bendros taisyklės nustatymą. Visiems potencialiems mokėtojams vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos turi būti išdėstytos nuostatuose, jų dydis turi būti žinomas iš anksto, o ne paaiškėti pasibaigus konkursui.
Tvirtinant Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų Priedo 4 punkte numatyta, kad Tarybos nustatytose viešosiose vietose Jūratės gatvėje pagal schemą Nr. 28 ir Nr. 29, Klaipėdos plente pagal schemą Nr. 1, Palangos paplūdimyje pagal schemą Nr. 7, Nr. 8, Nr. 28, Nr. 31 ir Šventosios paplūdimyje pagal schemą Nr. 13 konkursai dėl leidimų išdavimo vykdomi vadovaujantis savivaldybės administracijos direktoriaus parengtais ir patvirtintais konkursų nuostatais. Šiuo sprendimu Taryba ne tik delegavo išimtinai jai priklausančias funkcijas savivaldybės administracijos direktoriui, bet nustačius, kad vietinės rinkliavos dydis kai kuriais atvejais bus nustatomas konkurso ir konkurso, pateikiant aktyvaus poilsio ir sporto organizavimo projektą, būdu, pažeidė veiklos skaidrumo principą, numatytą Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 10 punkte, nes tvirtinant nuostatus nebuvo paruošta minėtų konkursų vykdymo tvarka ir sąlygos, t. y. ne tik savivaldybės gyventojai, bet ir pati Taryba nežinojo, kaip bus nustatoma ir kokio dydžio bus vietinė rinkliava.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 31 d. nutarime yra pažymėjęs, kad savivaldybės tarybos, kaip atitinkamų teritorijų gyventojų atstovybės, negali įgyvendinti savivaldos teisės, pavesdamos savivaldybių kompetencijai priskirtais klausimai priimti galutinius sprendimus kitiems subjektams (struktūriniams padaliniams, atskiriems pareigūnams).
Apelianto Palangos miesto savivaldybės argumentai, kad teismo sprendimu buvo suvaržyta jos diskrecija pasirenkant rinkliavos dydžio apskaičiavimo metodą ir būdą, leidimo išdavimo tvarką, kad rinkliava nėra konkurso rezultatai, yra nepagrįsti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. spalio 18 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005 išaiškino, kad remiantis Rinkliavų įstatymo 12 straipsniu (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą ir tvirtinti vietinės rinkliavos nuostatus), 13 straipsnio 1 dalimi (kurioje nurodyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose) bei Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktu (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietines rinkliavas), vietinės rinkliavos nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija, tačiau savivaldybės tarybai privalomas sąlygas vietinei rinkliavai nustatyti reglamentuoja (riboja diskreciją) Rinkliavų įstatymo normos.
Nors vietinės rinkliavos nustatymas yra savivaldybės tarybos diskrecija, ji turi būti suprantama kaip subjekto teisinė galia, suponuota pareigos priimti sprendimą išimtinės kompetencijos klausimais. Kompetencija suprantama kaip viešojo administravimo subjektui suteikti įgaliojimai ir jam nustatyti teisiniai įpareigojimai, tai reiškia, kad jam leidžiama elgtis tik taip, kaip nustato įstatymas. Atsakovas savo diskrecijos teisę priimdamas sprendimus gali įgyvendinti tik įstatymų nustatytose ribose. Aukščiau aptarti argumentai dėl vietinės rinkliavos dydžio ir jos mokėjimo tvarkos nustatymo pagrindžia, kad Taryba diskrecijos teisę įgyvendino neatsižvelgdama į Rinkliavų įstatymo 3 straipsnyje, 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 13 straipsnyje numatytus ribojimus.
Apelianto argumentai, kad konkurso būdu nustatydamas rinkliavos dydį ir jį vėliau patvirtindamas Tarybos sprendimu, po to laimėtojui suteikiant pirmenybę įsigyti leidimą, gali pasirinkti optimalų variantą, neturi būti svarstomi šioje byloje, nes tai reikštų priimto sprendimo vertinimą ekonominio tikslingumo požiūriu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi ABTĮ 136 straipsniu, patikrinusi išnagrinėtą bylą visa apimtimi, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nepagrįstai visa apimtimi buvo pripažinti negaliojančiais Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų 7.1 punktas bei visas Tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. T2-75 „Dėl Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 pakeitimo“.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų 7.1 punkto, kuriuo numatyta, kad rinkliava grąžinama, jeigu asmuo sumokėjo didesnę negu Tarybos nustatyta rinkliava (grąžinamas tik skirtumas) prieštaravimo Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 13 straipsniui, ir šį sprendimo punktą nutaręs laikyti negaliojančiu visa apimtimi, nepagrįstai eliminavo galimybę asmenims grąžinti sumokėtą per didelę rinkliavą, kai ji mokama už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą ne konkurso būdu. Ši sprendimo dalis keistina, nustatant, kad Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų 7.1 punktas prieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 13 straipsniui, ta apimtimi, kuria numatyta, kad vietinė rinkliava sumokama konkurso būdu, ir šia apimtimi nuostatų 7.1 punktas pripažintinas negaliojančiu.
Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad visas Tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. T2-75 „Dėl Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 pakeitimo“ prieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 13 straipsniui ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintam veiklos skaidrumo principui ir nusprendęs laikyti jį negaliojančiu, neįvertino, kad šio sprendimo Priedo 1.1 21 punkto „Palangos paplūdimyje“ 43 eilute ir 1.2. 29 punkto „Šventosios paplūdimyje“ 45 eilute buvo nustatytos konkretaus dydžio rinkliavos ne konkurso būdu, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis taip pat keistina, nustatant, kad Tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. T2-75 „Dėl Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 pakeitimo“ prieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 13 straipsniui ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintam veiklos skaidrumo principui ir pripažintinas negaliojančiu, išskyrus jo dalį – pakeisto Priedo 1.1 21 punkto „Palangos paplūdimyje“ 43 eilutę ir 1.2 29 punkto „Šventosios paplūdimyje“ 45 eilutę.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Palangos miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų 7.1 punktas visa apimtimi pripažintas prieštaraujančiu Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 13 straipsniui, ir šį nuostatų punktą nuspręsta laikyti negaliojančiu, pakeisti, nustatant, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 2 punktu pakeistų bei išdėstytų nauja redakcija Vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą nuostatų 7.1 punktas prieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 13 straipsniui ta apimtimi, kuria numatyta, kad vietinė rinkliava sumokama konkurso būdu, ir šia apimtimi nuostatų 7.1 punktas negalioja.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad visas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. T2-75 „Dėl Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 pakeitimo“ prieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 13 straipsniui ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintam veiklos skaidrumo principui ir nuspręsta laikyti negaliojančiu, pakeisti, nustatant, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. T2-75 „Dėl Tarybos 2010 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T2-22 pakeitimo“ prieštarauja Rinkliavų įstatymo 3 straipsniui, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 13 straipsniui ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintam veiklos skaidrumo principui ir pripažintinas negaliojančiu, išskyrus jo dalį – pakeisto Priedo 1.1 21 punkto „Palangos paplūdimyje“ 43 eilutę ir 1.2 29 punkto „Šventosios paplūdimyje“ 45 eilutę.
Likusią Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
| Teisėjai |
Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Virginija Volskienė |