LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR SUOMIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS

SUTARTIS

DĖL INVESTICIJŲ SKATINIMO IR APSAUGOS

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Suomijos Respublikos Vyriausybė,

SIEKDAMOS stiprinti ekonominį bendradarbiavimą abiem pusėms naudingomis sąlygomis,

KETINDAMOS sukurti palankias sąlygas vienos Šalies investicijoms kitos Šalies teritorijoje,

PRIPAŽINDAMOS būtinybę apsaugoti abiejų Šalių investicijas, stimuliuoti kapitalo judėjimą ir privataus verslo iniciatyvą, atsižvelgiant į abiejų šalių ekonomikos klestėjimą,

SUSITARĖ dėl šių dalykų:

1 straipsnis

Sąvokų apibrėžimai

(1) Šioje Sutartyje:

a) „Investicija“ reiškia bet kurią turto rūšį, susijusią su ekonomine veikla, ir apima:

(i) kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir kitas turtines teises, tokias kaip ipoteka, turto sulaikymo teisė arba užstatai;

(ii) akcijas, obligacijas ir kompanijų vertybinius popierius arba tų kompanijų nuosavybės dalis;

(iii) teises ar pretenziją į pinigus, arba teisę į ekonominę vertę turinčią veiklą;

(iv) autorines teises, pramoninės nuosavybės teises (patentus, prekybinius ženklus, pramoninius pavyzdžius), technologinius procesus, gamybos paslaptis (know-how), firmos vardą ir prestižą (goodwill);

(v) koncesijas, suteikiamas įstatymu arba pagal kontraktą, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių paieškai, apdirbimui, gavybai ar eksploatacijai.

b) „Pajamos“ reiškia iš investicijų gaunamas sumas ir apima pelną, palūkanas, kapitalo prieaugį, dividendus, autorinius honorarus ir kitus mokėjimus.

c) Sąvoka „investitorius“ reiškia:

(i) fizinį asmenį, kuris pagal vienos iš Susitariančiųjų šalių vidaus įstatymus yra jos pilietis; ir

(ii) teisėtą ūkinį vienetą, kurio buveinė yra vienos iš Susitariančiųjų šalių teritorijoje arba trečiojoje šalyje, turintį kurios nors Susitariančiosios šalies investitoriaus vyraujančiąją investicijos dalį.

d) „Teritorija“ reiškia – Lietuvos atžvilgiu – visą Lietuvos Respublikos teritoriją ir – Suomijos atžvilgiu – Suomijos Respublikos teritoriją ir greta Suomijos Respublikos teritorinių vandenų esantį plotą, kur, remiantis Suomijos įstatymais ir tarptautine teise, Suomija turi teisę tyrinėti ir eksploatuoti jūros dugno ir požeminius gamtinius išteklius.

(2) Jei kompanija, kuri nėra apibrėžta šio straipsnio (1) c) (ii) paragrafe, numato investuoti vienos Susitariančiosios šalies teritorijoje, bet jos vyraujančioji dalis priklauso kitos Susitariančiosios šalies investitoriams, tai pirmoji Susitariančioji šalis pagal Šalių abipusį susitarimą taiko tai kompanijai šioje Sutartyje numatytas investicijos apsaugos priemones.

2 straipsnis

Sutarties taikymas

(1) Ši Sutartis taikoma tik investicijoms, investuotoms sutinkamai su įstatymais, taisyklėmis ir tvarka tos šalies, kurioje atliekamos investicijos.

(2) Pagal šio straipsnio 1 paragrafą šios Sutarties sąlygos taikomos visoms investicijoms, atliktoms vienos iš Susitariančiųjų šalių teritorijoje kitos Susitariančiosios šalies investitorių, prieš šios Sutarties įsigaliojimą ar po jo.

(3) 2 paragrafo sąlygos netaikomos investicijoms, atliktoms bet kurios Susitariančiosios šalies teritorijoje iki 1990 m. gruodžio 29 d., išskyrus specialius susitarimus tarp Susitariančiųjų šalių.

3 straipsnis

Investicijų apsauga

Kiekviena Susitariančioji šalis, veikdama pagal savo įstatymus ir tvarką bei sutinkamai su tarptautine teise, turi užtikrinti bešališką ir teisingą kitos Susitariančiosios šalies investitorių investicijų traktavimą.

4 straipsnis

Palankiausio statuso sąlygos

(1) Kiekviena Susitariančioji šalis turi užtikrinti kitos Susitariančiosios šalies investicijoms pilną saugumą ir apsaugą, kuri turi būti ne mažesnė negu taikoma bet kurios trečiosios valstybės investitorių investicijoms. Kiekviena Šalis turi laikytis visų prisiimtų įsipareigojimų, susijusių su investicijomis.

(2) Susitariančiosios šalies investitoriams, kurių investicijos patiria nuostolius kitos Susitariančiosios šalies teritorijoje dėl karo ar kitų ginkluotų konfliktų, nepaprastosios padėties, maišto ar sukilimo, kita Susitariančioji šalis turi užtikrinti priemones, ne mažiau palankias negu kad ši Susitariančioji šalis taiko trečiosios šalies investitoriams. Mokėjimai turi būti laisvai pervedami iš vienos Susitariančiosios šalies į kitą.

(3) Šios Sutarties sąlygos, susijusios su ne mažiau palankių priemonių užtikrinimu, negu trečiosios valstybės piliečiams, neįpareigoja vienos Susitariančiosios šalies teikti kitos Šalies investitoriams kokį nors palankesnį režimą, pirmumą ar lengvatas, kylančias iš:

a) esančios ar būsimos muitinių sąjungos, ekonominės sąjungos arba susitarimo dėl laisvųjų prekybos zonų kūrimo ar kitokių regioninio bendradarbiavimo formų, kurio viena iš Susitariančiųjų šalių gali tapti nare;

b) tarptautinės sutarties ar susitarimo, visiškai ar iš esmės susijusio su mokesčių mokėjimu.

5 straipsnis

Ekspropriacija

(1) Nė viena Susitariančioji šalis neturi imtis ekspropriacijos, nacionalizacijos ar kitų priemonių, analogiškų nacionalizacijai ar ekspropriacijai, kitos Susitariančiosios šalies investitorių atliktų investicijų atžvilgiu, išskyrus šiomis sąlygomis:

a) kai priemonės atitinka visuomenės interesus ir atliekamos įstatymo numatyta tvarka;

b) priemonės nėra diskriminacinės;

c) vykdant šias priemones greitai, adekvačiai ir efektyviai kompensuojama. Kompensacija turi atitikti investicijų rinkos vertę, buvusią prieš įvykdant šiame paragrafe minėtas priemones ar apie jas viešai paskelbiant, ir turi būti laisvai pervedama iš Susitariančiosios šalies konvertuojama valiuta pagal oficialų tos dienos valiutos keitimo kursą, kai buvo nustatoma investicijos vertė.

Pervedimas turi būti įvykdytas be jokio nereikalingo delsimo per tokį laiką, kurio paprastai reikia pervedimo formalumams atlikti, bet kuriuo atveju neviršijant šešių mėnesių. Kompensacija turi įskaityti palūkanas iki mokėjimo dienos atitinkamu komerciniu kursu, nustatytu Susitariančiosios šalies Centrinio Banko.

(2) Šio straipsnio 1 paragrafo sąlygos taip pat taikomos pajamoms iš investicijų ir – likvidavimo atveju – likvidacijos įplaukoms.

6 straipsnis

Investicijų ir pajamų repatriacija

(1) Kiekviena Susitariančioji šalis, sutinkamai su savo įstatymais ir tvarka, turi leisti be apribojimų ir neteisėto delsimo, laikotarpiu, neviršijančiu šešių mėnesių, bet kuria konvertuojama valiuta pervesti:

a) grynąjį pelną, dividendus, honorarus, komercinę – techninę pagalbą ir kitus mokėjimus, palūkanas ir kitas pajamas, susijusias su kitos Susitariančiosios šalies investitorių investicijomis;

b) įplaukas, gautas visiškai arba dalinai likvidavus arba pardavus Susitariančiųjų šalių investitorių investicijas;

c) lėšas apmokėti skolas, kurias viena Susitariančioji šalis skolinosi iš kitos Susitariančiosios šalies ir kurias abi Šalys pripažįsta kaip investicijas; ir

d) kitos Susitariančios šalies piliečių, kurių darbas susijęs su investicijomis jos teritorijoje, uždarbį.

(2) Susitariančiosios šalys taip pat turi leisti laisvai išvežti iš jų teritorijos kitos Susitariančiosios šalies nustatytą investicijos kilnojamojo turto dalį.

(3) Susitariančiosios šalys įsipareigoja taikyti pervedimams, nurodytiems šio straipsnio (1) ir (2) paragrafuose, tokį pat palankumą kaip ir pervedimams, susijusiems su investicijomis, kurias vykdo bet kurios trečiosios šalies investitorius.

7 straipsnis

Kitų įstatymų taikymas

Jei, be šios Sutarties, į kiekvienos Susitariančiosios šalies įstatymų sąlygas arba įsipareigojimus, kylančius iš tarptautinių įstatymų, kurie egzistuoja dabar arba bus priimti ateity, įeina bendra ar specifinė nuostata, suteikianti kitos Susitariančiosios šalies investitoriams teisę į palankesnį negu šia Sutartimi teikiamas režimas, tai toji nuostata tiek, kiek ji yra palankesnė, turi pirmenybę prieš šią Sutartį.

8 straipsnis

Ginčai tarp Susitariančiosios šalies ir investitoriaus

(1) Bet koks teisinis ginčas tarp investitoriaus ir kitos Susitariančiosios šalies dėl investicijos antrosios Šalies teritorijoje ir kuris negali būti draugiškai išspręstas per tris mėnesius po rašytinio pranešimo apie pretenzijas, reikalaujant bet kuriai ginčo šaliai, turi būti perduotas spręsti į:

a) Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo Centrą (toliau „Centrą“), veikiantį pagal 1965 m. gegužės 18 d. Vašingtono Konvencijos dėl investicinių ginčų tarp Valstybės ir kitos valstybės piliečio sąlygas, jei abi Susitariančiosios šalys yra prisijungusios prie šios Konvencijos; arba

b) Tarptautinį ad hoc Arbitražinį Teismą, kuris veikia pagal Arbitražo taisykles, patvirtintas Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos. Ginčo šalys gali raštu susitarti patobulinti šias Taisykles.

(2) Nepriklausomai nuo į šio straipsnio (1) paragrafo nuostatų, kurios numato ginčą atiduoti arbitražiniam teismui, investitorius turi teisę pasirinkti tarpininkavimo procedūrą, prieš perduodant ginčą minėtam teismui.

(3) Arbitražo sprendimai turi būti pripažįstami ir vykdomi abiejų Susitariančiųjų šalių, sutinkamai su 1958 m. Niujorko Konvencija dėl užsienio arbitražinių sprendimų pripažinimo ir vykdymo.

9 straipsnis

Ginčai tarp Susitariančiųjų šalių

(1) Ginčai tarp Susitariančiųjų šalių dėl šios Sutarties interpretacijos ar taikymo, jeigu įmanoma, turi būti sprendžiami diplomatiniais kanalais.

(2) Jei ginčas tarp Susitariančiųjų šalių negali būti tokiu būdu išspręstas, jis bet kurios iš pusių reikalavimu perduodamas į arbitražinį teismą.

(3) Toks arbitražinis teismas yra sukuriamas konkrečiam atvejui šiuo būdu. Gavus reikalavimą perduoti ginčą į arbitražą, kiekviena Susitariančioji šalis per du mėnesius paskiria po vieną arbitražinio teismo narį. Šie du teismo nariai renka trečią arbitražinio teismo narį, kuris turi būti trečiosios šalies pilietis. Abiem šalims patvirtinus, šis arbitražinio teismo narys skiriamas pirmininku. Arbitražinio teismo pirmininkas turi būti paskirtas per du mėnesius po pirmųjų dviejų arbitražinio teismo narių paskyrimo dienos.

(4) Jeigu per laikotarpį, nurodytą šio straipsnio (3) paragrafe, reikiami paskyrimai į arbitražinį teismą neatliekami, kiekviena Susitariančioji šalis, nesant kitų susitarimų, gali kreiptis į Tarptautinio Teismo Prezidentą atlikti šiuos paskyrimus. Jei Prezidentas yra kurios nors iš Susitariančiųjų šalių pilietis arba dėl kitų priežasčių jis negali vykdyti nurodytos funkcijos, yra kreipiamasi į Viceprezidentą, kad šis paskirtų arbitražinio teismo narius. Jeigu ir Viceprezidentas yra kurios nors iš Susitariančiųjų šalių pilietis arba dėl kitokių priežasčių negali vykdyti nurodytos funkcijos, yra kreipiamasi į sekantį pagal pareigas Tarptautinio Teismo narį, kuris nėra kurios nors iš Susitariančiųjų šalių pilietis ir gali vykdyti nurodytas funkcijas, kad jis atliktų reikalingus paskyrimus.

(5) Arbitražinis teismas sprendimus priima balsų dauguma. Šis sprendimas yra privalomas abiem Susitariančiosioms šalims. Arbitražinio teismo Pirmininko ir narių teismo išlaidas turi padengti lygiomis dalimis abi Susitariančiosios šalys. Teismas turi teisę nustatyti vienai iš Susitariančiųjų šalių didesnę išlaidų padengimo dalį ir šis sprendimas yra privalomas abiem Susitariančiosioms šalims. Teismas pats nustato savo darbo tvarką.

10 straipsnis

Subrogacija

Jeigu Susitariančioji šalis arba jos paskirta žinyba apmoka savam investitoriui pagal investicinę garantiją, tai kita Susitariančioji šalis, nepažeisdama pirmosios Susitariančiosios šalies teisių, numatytų 9 straipsnyje, pripažįsta to investitoriaus bet kokių teisių perdavimą tai Susitariančiajai šaliai ir tos Susitariančiosios šalies ar jos paskirtos žinybos subrogaciją į bet kokią investitoriaus teisę.

11 straipsnis

Sutarties įsigaliojimas, galiojimo trukmė ir nutraukimas

(1) Ši Sutartis įsigalioja praėjus trisdešimčiai dienų nuo datos, kuomet Susitariančiosios šalys praneša viena kitai apie tai, kad įvykdyti visi konstituciniai reikalavimai, būtini šios Sutarties įsigaliojimui.

(2) Sutartis galioja penkiolika metų. Po to ji tebegalioja tol, kol kuriai nors Susitariančiajai šaliai raštu pranešus apie sutarties nutraukimą, praeina dvylika mėnesių nuo to pranešimo datos.

(3) Investicijoms, atliktoms iki šios Sutarties nutraukimo datos, 1-10 straipsnių sąlygos tebegalioja tolimesniam dešimties metų laikotarpiui nuo sutarties nutraukimo datos nepažeidžiant tarptautinės teisės taisyklių.

Surašyta Vilniuje 1992 m. birželio 12 d. dviem originaliais egzemplioriais lietuvių, suomių ir anglų kalbomis, visi tekstai vienodai autentiški. Kilus ginčui, vadovautis angliškuoju tekstu.

LIETUVOS RESPUBLIKOS	SUOMIJOS RESPUBLIKOS
VYRIAUSYBĖS VARDU	VYRIAUSYBĖS VARDU

______________