LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL PRAMONĖS PLĖTOJIMO VIDUTINĖS TRUKMĖS POLITIKOS IR JOS ĮGYVENDINIMO STRATEGIJOS
2000 m. liepos 5 d. Nr. 789
Vilnius
1. Pritarti Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politikai ir jos įgyvendinimo strategijai (pridedama).
2. Patvirtinti priemones Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politikai ir jos įgyvendinimo strategijai vykdyti (pridedama).
3. Pavesti Ūkio ministerijai koordinuoti ir kontroliuoti 1 punkte nurodytos strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių vykdymą.
MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS
ŪKIO MINISTRAS VALENTINAS MILAKNIS
______________
Pritarta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 789
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politika ir jos įgyvendinimo strategija (toliau vadinama – strategija) parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999–2000 metų veiklos programa ir bendraisiais Europos Sąjungos pramonės politikos principais.
Strategija yra tąsa politikos, suformuluotos 1993 metais parengtoje Pramonės restruktūrizavimo ir stambių įmonių specializacijos keitimo programoje. Šios programos vykdymo laikotarpiu labai pakito bendra situacija vidaus ir tarptautinėje rinkose, taigi prireikė radikaliai keisti pramonės plėtros politiką.
2. Nors Europos Sąjungos valstybės neturi bendros pozicijos dėl pramonės politikos paskirties, pobūdžio ir vyriausybių vaidmens, tačiau visų požiūris svarbiausiu klausimu sutampa – būtina didinti konkurencingumą; vyriausybės pareiga – gerinti verslo aplinką ir nustatyti prioritetines kryptis, siekiant subalansuoti plėtrą, o kurti įmonių veiklos strategijas turėtų pačios įmonės.
3. Pramonės politikos strateginis tikslas – sukurti tvirtą veiklos pagrindą efektyviai veikiantiems rinkos subjektams ir tobulinti tas sritis, kuriose rinka nepakankamai veiksminga. Svarbiausieji veiklos principai: remti tik tas veiklos sritis, kurių pačios įmonės remti neįstengia, šalinti prekybos barjerus, mažinti administracinį reguliavimą, didinti investicijas į mokslo tyrimus ir darbuotojų kompetenciją, plėtoti verslo paslaugų sektorių ir infrastruktūrą. Tai sudarys palankias konkurencijos sąlygas, leis ūkio subjektams efektyviau veikti, skatins konkurencingumą.
Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politikos tikslai, uždaviniai, dauguma jos įgyvendinimo priemonių atitinka Europos Sąjungos valstybių taikomas priemones ir reikalavimus šalims, norinčioms tapti jos narėmis, ir yra perspektyviniai.
4. Šioje strategijoje pramonės politikos įgyvendinimo priemonės smulkiai neaptariamos, pateikiamos tik principinės nuostatos ir kryptys, kurių laikantis gali būti užtikrintas ilgalaikis pramonės plėtojimas. Vadovaudamosi šiuo teisės aktu, šakinės pramonės asociacijos ir įmonės galės parengti efektyvias savo šakos (įmonės) veiklos strategijas.
II. Lietuvos pramonės Strateginės pozicijos
Lietuvos ūkio ir pramonės pokyčiai
5. Rinkos sąlygomis Lietuvos ūkis labai pasikeitė. Kai kurie pokyčiai turėjo lemiamą įtaką pramonės plėtros politikai ir strategijai: didėjo paslaugų, mažėjo žemės ūkio, statybos, pramonės dalis bendrajame vidaus produkte, vyko esminiai išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės struktūros pokyčiai, didėjo pramonės konkurencingumas, tačiau nepakankamai sparčiai, kad užtikrintų nuolatinį produkcijos eksporto didėjimą.
Lietuvos pramonės plėtrą ribojantys veiksniai
6. Lietuvos pramonės plėtrai labiausiai trukdo:
6.3. didelė atskirų šakų priklausomybė nuo nestabilios Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių, ypač Rusijos, žaliavų rinkos;
Tradicinių pramonės sektorių perspektyvumas
7. Pagal sukuriamos pridėtinės vertės, vidutinio metinio gyventojų užimtumo ir produktyvumo didėjimą sąlygišką pranašumą ir geras perspektyvas turi šie pramonės sektoriai (šakos):
7.9. medienos, medienos gaminių ir baldų pramonė.
Tačiau šios pramonės šakos nelaikomos prioritetinėmis, nors kartu su kai kuriomis čia nenurodytomis (vaistų gamybos, biotechnologijos, lazerinės technologijos, tiksliosios mechanikos, elektronikos) jos galėtų tapti Lietuvos pramonės plėtros pagrindu.
III. Lietuvos pramonĖs vizija. jos politikos ir strategijos tikslai
Lietuvos pramonės vizija
8. Reikia siekti, kad ateityje:
8.1. Lietuva taptų patraukli tarptautinėse rinkose konkurencingoms įmonėms, ypač naudojančioms aukštąsias technologijas ir gaminančioms daug mokslo žinių reikalingą produkciją, jos steigtų savo atstovybes ir filialus;
8.2. pramonė veiktų aplinkoje, palankioje inovacijoms, skatinančioje kvalifikuotumą, sąžiningą konkurenciją, veiklos sąnaudų mažinimą ir turinčioje pasaulinio lygio infrastruktūrą;
8.3. pramonės plėtrą skatintų įmonėms palanki teisinė aplinka, investuotojams garantuojanti stabilumą ir patikimumą;
Lietuvos pramonės plėtojimo politikos ir strategijos tikslai
9. Lietuvos pramonės plėtojimo politikos ir strategijos tikslų pasirinkimą lėmė:
9.3. lėtas pramonės konkurencingumo ir atsparumo ekonomikos krizių kituose pasaulio regionuose poveikiui didėjimas;
9.5. menkėjančios pramonės galimybės švelninti galimus neigiamus socialinius, ekologinius ir kitokius reformos padarinius;
IV. pramonės TARPTAUTINIO KONKURENCINGUMO didinimas
Sąlygų didinti pramonės konkurencingumą sudarymas
Makrostabilumo ir mikromobilumo darna
11. Makrostabilumo ir mikromobilumo darnai stiprinti būtina:
11.1. įgyvendinti priemones, patvirtintas verslo sąlygų gerinimo strateginio plano rengimo laikinųjų darbo grupių pasiūlymu, palaikyti makroekonominį stabilumą, skatinti privačias investicijas;
11.3. pašalinti barjerus, trukdančius restruktūrizuoti nuostolingai dirbančias, tačiau perspektyvias įmones, supaprastinti bankroto procedūras;
11.4. skatinti vietinę ir tarptautinę konkurenciją, kurti makroekonominę ir institucinę aplinką, palankią didelės pridėtinės vertės produktų ir paslaugų eksportui, taip pat mažesnės pridėtinės vertės produktų ir paslaugų importui.
Teisinių ir ekonominių sąlygų ir organizacinių struktūrų, darančių Lietuvą patrauklią vietos ir užsienio investuotojams, investuojantiems į modernios pramonės plėtrą, sukūrimas
12. Siekiant pritraukti užsienio investuotojus, numatoma:
13. Barjerai bus šalinami vadovaujantis rekomendacijomis, kurias yra pateikusi Pasaulio banko Užsienio investicijų konsultacinės tarnybos misija Lietuvoje, atlikusi administracinių barjerų investicijoms studiją. Rekomendacijose pabrėžiama, kad kuo greičiau būtina mažinti verslo reglamentavimą, pereiti prie politikos, skatinančios savanoriškai mokėti mokesčius, spręsti žemės restitucijos problemą ir sudaryti sąlygas investuotojams įsigyti žemės be rizikos, supaprastinti statybos leidimų gavimą, gerinti mokesčių inspekcijos ir mokesčių mokėtojų santykius, sukurti bendrą muitinės kompiuterių sistemą, mažinti einamąsias išlaidas verslui, taip pat imtis kitokių priemonių.
Pramonės ir jos infrastruktūros struktūrinių pokyčių užtikrinimas
14. Globalizavimo, informacinės visuomenės formavimosi ir tarptautinės konkurencijos didėjimo sąlygomis pramonės struktūros pokyčiai tampa vienu iš svarbiausių jos plėtros politikos tikslų, jie lemia pramonės konkurencingumą ir gyvybingumą. Pokyčiams užtikrinti būtina:
14.1. sudaryti palankias technologijų kūrimo ir perėmimo, inovacijų, mokslo ir gamybos integracijos sąlygas;
14.2. sudaryti sąlygas ir galimybes įmonėms jungtis su didelėmis tarptautinėmis kompanijomis ir jų klasteriais, nes tai užtikrintų rinkas Lietuvoje gaminamai produkcijai;
14.3. sudaryti palankias sąlygas mokslininkams, dirbantiems aukštųjų technologijų srityje, diegti šias technologijas pramonėje, tam steigti mokslo ir technologijų parkus, sudaryti lengvatines sąlygas steigti privačias mokslo gamybines įmones ar tyrimo institutus;
15. Kad būtų sudaryta verslui palanki aplinka ir sąlygos sąžiningai konkuruoti, būtina:
15.1. tobulinti pramonės ir verslo įmonių veiklą reglamentuojančius teisės aktus, liberalizuojančius verslą, sudarančius sąlygas sąžiningai konkuruoti, derinti Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus su Europos Sąjungos teisės aktais;
15.2. orientuoti norminę ir institucinę sistemą į sudėtingus, didelės pridėtinės vertės produktus ir paslaugas eksportuojančių įmonių skatinimą;
15.3. gerinti tranzito sąlygas ir muitinių darbą, tobulinti vykimo per valstybės sieną procedūras, liberalizuoti muitinės terminalų veiklą;
15.4. žymiai supaprastinti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo, taip pat steigimo ir likvidavimo procedūras;
16. Pramonės plėtrai didžiausią įtaką darys šios finansų sektoriaus tobulinimo priemonės:
16.5. draudimo (ypač verslo) sistemos tobulinimas – uždarosios akcinės bendrovės draudimo įmonės „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“ veiklos gerinimas;
17. Informuotumas apie rinkas, konkurentus, naujus produktus, technologijas, raidos tendencijas tampa viena iš svarbiausių įmonės konkurencingumo sąlygų.
Svarbiausias Lietuvos Respublikos Vyriausybės uždavinys – sukurti efektyvią informacijos sistemą, jungiančią ministerijas, Lietuvos ambasadas užsienyje, užsienio prekybos atstovybes, profesines ir kūrybines asociacijas, skatinti ir palaikyti šakinių ir tarpšakinių analizės grupių steigimąsi, ataskaitų, kuriose būtų aptarti technologiniai ir tarptautinės konkurencijos pokyčiai ir tendencijos, rengimą. Įmonės turėtų sumaniai šia informacija pasinaudoti, o tai priklauso nuo jų vadybinės bei profesinės kompetencijos ir interesų.
Lietuvos ekonominės plėtros agentūra, Lietuvos inovacijų centras turėtų tapti svarbiausiais informacijos teikimo centrais, tam būtina keisti jų funkcijas.
Numatoma sudaryti palankias sąlygas plėtoti informacijos verslą, kad jis galėtų tapti vienu iš pelningiausių.
Svarbiausios pramonės konkurencingumo didinimo kryptys
18. Tarptautinis Lietuvos pramonės konkurencingumas didės sudarant palankias sąlygas:
18.1. sparčiai plėtoti didelę pridėtinę vertę sukuriančias pramonės šakas, visų pirma – aukštųjų technologijų gamybą;
19. Lietuvos pramonės struktūra neužtikrina stabilaus augimo. Vyrauja menką pridėtinę vertę sukuriančios šakos. Ypač tai matyti, kai situacija įvertinama pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybių klasifikaciją.
Metodologiniu ir praktiniu didelės pridėtinės vertės ypač daug mokslo žinių reikalingų šakų ir gamybų plėtros pagrindu turi tapti nacionalinė inovacijų sistema.
Aukštųjų technologijų produktų gamybą numatoma priskirti prie valstybės prioritetų ir visokeriopai ją skatinti. Svarbus praktinis žingsnis būtų Baltosios mokslo ir technologijų knygos parengimas. Knygoje būtų išdėstytos inovacijų plėtrai palankios aplinkos sukūrimo, svarbiausių priemonių ir veiksmų techninei pažangai Lietuvoje plėtoti sistemos kūrimo strateginės nuostatos.
20. Siekiant spartinti šio sektoriaus plėtrą, numatoma:
20.1. užtikrinti reikiamų visų lygių aukštos kvalifikacijos specialistų rengimą ir mokymą, aukštą mokslo potencialą;
20.2. labiausiai skatinti investicijas (valstybės ir privačias) į modernių technologijų ir daug mokslo žinių reikalingos veiklos plėtrą (visų pirma jungimąsi prie tarptautinių klasterių) elektronikos, informacinių technologijų, tiksliosios mechanikos, farmacijos srityse;
20.3. artimiausiu metu suformuoti technologinių tyrimų politiką, tyrimų rėmimo rezultatų vertinimo tvarką – numatyti remti tyrimus, kurie sprendžia plėtros problemas, ypač aukštųjų technologijų srityje;
20.4. daugiausia dėmesio skirti antrinei inovacijų rinkai, geriau naudoti kitur sukurtą potencialą, tobulinti kitų sukurtus produktus ir technologijas – juos pritaikyti prie specifinių sąlygų;
21. Esama mokslo, švietimo ir tyrimų sistema neskatina technologinės įmonių pažangos, nors yra beveik visi svarbūs inovacijų sistemos struktūriniai elementai. Juos reikėtų sujungti į ribotų finansinių galimybių sąlygomis efektyviai veikiančią inovacijų sistemą, nes šalies inovatoriškumą lems ne tai, kaip efektyviai veiks atskiros įmonės, tyrimo institutai ar universitetai, bet kaip jie sąveikaus tarpusavyje kaip bendros žinių kūrimo ir naudojimo komerciniams tikslams sistemos elementai.
22. Technologijų ir inovacijų politikos įgyvendinimą užtikrins:
22.1. mokslo ir technologijų plėtros politika, suderinta su pramonės konkurencingumo didinimo sistema ir siekiama pramonės struktūra;
22.2. įteisinta valstybės valdymo institucija, koordinuojanti technologinei plėtrai skirtų tyrimų dalinį finansavimą, technologijų perėmimą, taip pat atliekanti priežiūros funkcijas;
22.4. pačių įmonių ar mokslo institucijų vykdomi tyrimai ir technologijų plėtros darbai ir jų rėmimas, sukurti ekonominiai ir organizaciniai tokių tyrimų rėmimo mechanizmai;
22.6. glaudūs universitetų, tyrimų centrų ir įmonių ryšiai, tarptautinis bendradarbiavimas tyrimų srityje;
22.7. pagalba pramonei – institucinės profesinio rengimo ir tobulinimosi, paskatų įmonėms investuoti į darbuotojų tobulinimąsi sistemos sukūrimas, tinkamas užsienio institucijų ir kvalifikuotų specialistų patirties naudojimas profesinio rengimo ir tobulinimosi sistemoje;
22.8. tyrimai, kuriuos pramonės įmonės gali sparčiai komercializuoti ir naudoti savo konkurencingumui didinti. Tikslinga skatinti fundamentaliuosius tyrimus tik tokiose srityse, kuriose Lietuvos mokslas turi stiprias pozicijas tarptautiniu mastu ir gali sukurti komercinį mokslo produktą;
22.9. geras tiriamosios veiklos organizavimas. Bus siekiama tobulinti tyrimų vadybą pagal rinkos ekonomikos reikalavimus;
23. Šiuo metu didžiosios daugumos Lietuvos įmonių sėkmės pagrindas – mažos kainos, įmanomos dėl palyginti pigios ir neblogos kokybės darbo jėgos.
Veiklos globalizavimo ir liberalizavimo sąlygomis pramonės konkurencingumą užtikrina išskirtiniai veiksniai, kompetencija, specifiniai įmonių gebėjimai ir sugebėjimas efektyviai jais naudotis.
24. Formuojamiems konkurencinio pranašumo veiksniams nemažą įtaką turės:
24.1. toks Lietuvos mokslo ir švietimo institucijų pertvarkymas, kad jos galėtų aktyviai talkinti pramonei diegti naujoves;
24.2. vadovaujančiųjų darbuotojų profesinės kompetencijos ugdymas kompiuterių ir technologijų, verslo administravimo ir strategijos, taip pat pokyčių įmonėse valdymo srityse;
24.3. vietinės paklausos struktūros gerinimas per viešuosius produktų ar paslaugų pirkimus, taip pat nustačius reikalavimus produktams ir jų gamybos procesams;
24.4. spartesnis tarptautinių standartų produktams įdiegimas ir geros gamybos praktikos įgyvendinimas;
24.5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įtaka pramonės įmonių strategijoms, kuri turėtų būti konstruktyvi, nepažeistų įmonių interesų ir neiškreiptų konkurencijos;
24.6. ekonominių ir institucinių mokslinės techninės pažangos spartinimo sąlygų kūrimas per veiksmingą nacionalinę inovacijų sistemą;
25. Kad būtų skatinama kooperacija, įmonėms tikslingiau jungtis prie didesnių tarptautinių klasterių, o ne kurti vietinius. Tai leistų sparčiau integruotis į tarptautines rinkas, dideli reikalavimai skatintų įmones greičiau tobulėti ir ilgiau išlikti konkurencingoms.
Aišku, reikėtų ir vietinių klasterių, ypač tokių, kurie naudotų vietos išteklius ir būtų sudaryti iš stambių ir smulkių tarpusavyje susijusių įmonių.
26. Svarbiausios kooperacijos ir klasterių kūrimo skatinimo kryptys yra:
26.1. informacinės sistemos, renkančios, kaupiančios ir apdorojančios informaciją apie vietos ar tarptautinio kooperavimosi galimybes ir teikiančios ją pramonės ir verslo įmonėms, sukūrimas;
26.2. specializuotų institucijų, teikiančių įmonėms informaciją apie galimybes prisijungti prie tarptautinių projektų, finansuojamų PHARE ir kitomis lėšomis, ir padedančių joms praktiškai šiomis galimybėmis pasinaudoti, veiklos tobulinimas;
27. Pati infrastruktūra retai kada yra konkurencinio pranašumo šaltinis, tačiau jos nebuvimas ar menkas lygis gali būti esminiu konkurencingumo didinimo trukdžiu. Ypač tai pasakytina apie transporto, logistikos, telekomunikacijų sistemas.
Didžiausią įtaką pramonės konkurencingumui turi šie verslo paslaugų sektoriai:
28. Strateginės verslo paslaugų sektoriaus plėtros kryptys yra:
28.1. valstybės investicijos į naujų specializuotų techninių ir verslo paslaugų specialistų rengimą;
29. Kad didėtų pramonės konkurencingumas, būtina:
29.1. tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius gaminių saugos ir nekenksmingumo sveikatai reikalavimus, taip pat vidaus rinkos priežiūros sistemą;
29.3. kurti akredituotas bandymų laboratorijas ir sertifikavimo įstaigas, kitokias atitikties įvertinimo infrastruktūros įstaigas. Ir toliau numatoma teikti finansinę paramą juridiniams asmenims, steigiantiems bandymų laboratorijas ir (ar) sertifikavimo įstaigas;
29.4. skatinti ir spartinti standartų perėmimą, akredituotose bandymų laboratorijose esančių matavimo prietaisų kalibravimą;
30. Bus siekiama užtikrinti, kad kuo daugiau įmonių turėtų sertifikuotas kokybės sistemas, kuo daugiau produktų būtų sertifikuojama Lietuvoje. Tam reikia, kad sertifikavimo laboratorijos veiktų Lietuvoje ir jų išvados galiotų visoje Europoje. Svarbu, kad kuri nors institucija gautų teisę išduoti ISO 9000 ir ISO 14000 sertifikatus.
Įmonių restruktūrizavimas
31. Valstybė visų pirma turėtų sudaryti palankias sąlygas įeiti į rinką (ypač kai kuriamos naujos įmonės) ir išeiti iš jos (kai įmonė bankrutuoja arba likviduojama), taip pat restruktūrizuoti nuostolingai dirbančias, laikinų sunkumų turinčias įmones.
32. Įmonių restruktūrizavimo politikos akiratyje – pelningai ir nuostolingai dirbančios įmonės, tačiau jos dėmesio centre – pastarosios. Ši politika bus įgyvendinama:
32.1. skatinant dalies nuostolingai dirbančių įmonių restruktūrizavimą, nes dėl to daugės restruktūrizuojamų, o drauge gali padaugėti ir pelningai dirbančių įmonių;
32.2. spartinant nemokių įmonių bankroto procesą ir bankroto procedūrų vykdymą ir taip pagyvinant pramonės išteklių, ypač turto, rinką, kuria pasinaudos steigiamos, pelningos ir nuostolingos įmonės;
33. Numatoma sudaryti tokias sąlygas, kad restruktūrizuojamos būtų tik perspektyvios laikinai nepelningos įmonės, kad restruktūrizavimas neiškreiptų sąžiningos konkurencijos ir nesuteiktų prastai dirbančioms įmonėms pranašumo prieš konkuruojančias su jomis gerai dirbančias įmones.
34. Įgyvendinant šią politiką, svarbus vaidmuo atiteks Lietuvos Respublikos Vyriausybei – vienam iš didžiausių kreditorių, nes kreditoriai galės atidėti kreditorinių reikalavimų vykdymo terminus, reikalavimus sumažinti arba jų visai atsisakyti, pakeisti piniginę prievolę kita prievole (atsiskaityti turtu, akcijomis ar kitais vertybiniais popieriais).
35. Labai svarbus Lietuvos Respublikos Vyriausybės uždavinys – tobulinti įmonių bankroto procedūras, nes šiuo metu galiojanti normatyvinė bazė dar neužtikrina greitų ir veiksmingų procedūrų. Šią problemą išspręs naujas Lietuvos Respublikos bankroto įstatymas, kuris, numatoma, įsigalios nuo 2000 m. spalio 1 dienos.
V. subalansuota Pramonės plėtra
36. Esminiai Lietuvos pramonės ir viso ūkio struktūriniai pokyčiai, nemažos dalies įmonių ar net kai kurių šakų išnykimas, kokybiniai pačių įmonių pokyčiai ne tik atveria naujas plėtros galimybes, bet ir kelia nemažai socialinių ir ekologinių problemų. Jas reikėtų spręsti subalansuojant pramonės plėtrą.
Subalansuoti pramonės plėtrą bus siekiama per regionų plėtrą ir deramą jų potencialo naudojimą, smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą ir ekologiškos gamybos skatinimą.
Regionų potencialo panaudojimas pramonės plėtrai
37. Visi Lietuvos regionai turi savų ypatumų ir tam tikrą specializaciją. Tai didelis privalumas, nes galima kurti regioninius įmonių tinklus ar net mažuosius klasterius ir taip dar labiau didinti specializuotą potencialą, o kartu ir konkretaus regiono pramonės konkurencinį pranašumą. Sudarant sąlygas atsirasti ir stiprėti intelektinį produktą kuriančioms ir naudojančioms pramonės šakoms, svarbu tinkamai naudoti universitetų, ypač Klaipėdos ir Šiaulių, mokslo potencialą. Jie kartu su miestų pramonės įmonėmis turėtų sudaryti perspektyvius plėtros centrus, kuo daugiau naudojančius vietos išteklių.
38. Regionuose pramonė plėtojama vadovaujantis Stojimo partnerystės programos vidutinės trukmės prioritetais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 902 „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“ (Žin., 1998, Nr. 66-1922), Specialiosios pasirengimo programos, Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. VIII-1035 „Dėl Seimo Europos reikalų komiteto parengtos išvados – pranešimo apie Europos Sąjungos regioninę politiką ir Lietuvos pasirengimą ją įgyvendinti“ (Žin.,1999, Nr. 11-250), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 538 „Dėl priemonių Lietuvos regioninės politikos metmenims įgyvendinti“ (Žin., 1999, Nr. 41-1290) ir kitų teisės aktų nuostatomis.
39. Siekiant geriau panaudoti regionų išgales pramonės plėtrai ir tolygiam jų vystymuisi, bus laikomasi šių svarbiausiųjų nuostatų:
39.1. regionas bus plėtojamas sėkmingai tuo atveju, jeigu jame bus sukoncentruota pramonė ir verslas, geriausiai apibūdinantys jo ypatumus, potencialą ir realias potencialo naudojimo galimybes. Regiono pramonė ir verslas bus skatinami kuo plačiau integruotis į kitus Lietuvos ir užsienio regionus;
39.2. žymiai pagerinti situacijos konkrečiame regione neįmanoma be vietos valdžios institucijų, pramonės, verslo ir socialinių interesų grupių partnerystės;
Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra
40. Naujų įmonių kūrimo ir papildomų darbo vietų steigimo skatinimas labiausiai padėtų spręsti socialines problemas ir didinti konkurencingumą. Itin svarbi priemonė – smulkaus ir vidutinio verslo plėtra. Šioje strategijoje nurodytos pramonės plėtojimo priemonės visiškai tinka ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai. Savo ruožtu kai kurios smulkaus ir vidutinio verslo plėtros priemonės ypač prisidėtų prie socialinių problemų sprendimo ir pramonės konkurencingumo didinimo. Tai:
40.1. verslininkų informuotumo apie naujas verslo galimybes vietos ir tarptautinėse rinkose didinimas;
40.2. įmonių steigimo ir likvidavimo procedūrų ir jų veiklos rezultatų apskaitos supaprastinimas, biurokratinių barjerų naikinimas;
40.4. verslininkų, ypač pradedančiųjų, mokymo (finansų valdymas, informacinių technologijų taikymas, naujų veiklos formų ir metodų, pažangios patirties diegimas) organizavimas;
40.5. pagalba norintiesiems jungtis prie tarptautinių projektų ir kitų iniciatyvų, sektorių ir regionų klasterių;
Ekologiškos gamybos skatinimas
41. Nors pereinant prie rinkos ekonomikos daugiau nei du kartus sumažėjo gamybos apimtis, aplinkosaugos problema išlieka aktuali. Ekologiškos gamybos priemonės pramonės įmonėse iki šiol vykdomos įgyvendinant projektus, daugiausia finansuojamus Vakarų partnerių ir institucijų.
42. Dauguma Lietuvos įmonių turi nemažas galimybes gerinti aplinkosaugą – nuo vadybos priemonių iki įrenginių ir procesų modernizavimo ir optimizavimo. Tačiau šios galimybės nėra sistemingai įvertinamos, joms ne visados naudojamasi, todėl įmonės, užuot ėmusios taikyti ekonomiškai naudingas ekologiškos gamybos priemones, investuoja didžiules lėšas į valymo technologijas.
43. Gamtosaugos problemos bus sprendžiamos ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis, tai užtikrins saugų cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymą, saugų ir subalansuotą naudojimą, kenksmingų medžiagų utilizavimą, skatins perdirbti gamybos atliekas ir antrines žaliavas, padės įgyvendinti energijos taupymo priemones, skatins mažinti vandens sąnaudas ir taršą, oro užterštumą, plėsti ekologinę ir energijos išteklius tausojančią pramonę.
44. Ar plačiai bus diegiama ekologiška gamyba Lietuvos pramonės įmonėse, priklauso ne tik nuo aplinkosaugos politikos, bet ir nuo to, kaip šie tikslai suvokiami tarpusavyje susijusiose srityse (švietimas, mokslas, informacija ir kita).
45. Išskirtinos šios konkurencingumo didinimui svarbios ekologiškos gamybos politikos įgyvendinimo kryptys:
45.1. ekologiškos gamybos – visos gamybinės veiklos prioriteto koncepcijos ir nuostatų įteisinimas – jų įtraukimas į nacionalinę aplinkosaugos politiką, įstatymus, normatyvinius dokumentus, regionų ir sektorių plėtojimo programas;
45.7. visų suinteresuotų šalių (profesinių sąjungų, nevyriausybinių organizacijų, inžinierių asociacijų, vartotojų organizacijų, Taršos prevencijos centro bei universitetų) įtraukimas į aplinkosaugos vadybą įmonėse;
45.9. tarptautinės patirties ekologiškos gamybos strategijos klausimais ir tarptautinės informacijos apie tai skleidimas per tarptautines organizacijas ir forumus;
45.10. informacijos apie aplinkosaugos produkciją, ekologiškos gamybos technologijas, jų naudojimą kaupimo, apibendrinimo ir skleidimo sistemos sukūrimas;
45.11. nevyriausybinių organizacijų, aktyviai prisidedančių prie ekologiškos gamybos ir aplinkosaugos vadybos sistemų diegimo, rėmimas;
45.13. ekologiškos gamybos ir aplinkosaugos vadybos sistemų integracija. Tik ji gali užtikrinti, kad aplinkosaugos vadyba nuolat padėtų gerinti aplinkosaugą;
VI. pramonės politikos įgyvendinimo valdymas
Politikos įgyvendinimo subjektų bendradarbiavimas
46. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šioje strategijoje nurodytų tikslų viena įgyvendinti nepajėgs. Kad ši strategija prisidėtų prie ekonomikos ir įmonių plėtros, būtinos visų suinteresuotų institucijų ir ūkio subjektų pastangos. Turi būti kuriamos ir stiprinamos institucijos, keliama valstybės tarnautojų kvalifikacija, tobulinami jų įgūdžiai, kurių reikia strategijai įgyvendinti ir lanksčiai reaguoti į verslo poreikius.
Verslininkai irgi turi padėti stiprinti institucijas, tai lengvintų ir jų veiklą, prisitaikymą prie Lietuvoje ir pasaulyje vykstančių pokyčių.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė turėtų palaikyti ryšius su pramonės ir verslo struktūromis. Tam reikia specialių institucijų. Viena jų galėtų būti Pramonės konkurencingumo taryba, kurią sudarytų galintys priimti strateginius sprendimus valdžios atstovai, vadovaujantieji verslo ir kitų sričių specialistai. Kita, ne tokia formali struktūra galėtų būti reguliarūs ministerijų specialistų ir stambaus, vidutinio ir smulkaus verslo atstovų susitikimai, skirti konkrečioms, pavyzdžiui, tam tikro pramonės sektoriaus, problemoms aptarti.
Bankai ir kitos finansinės institucijos bus skatinamos labiau reaguoti į pramonės poreikius – plėsti finansavimo būdus, gerinti finansavimo sąlygas.
Svarbiausioji valstybės funkcija – makroekonominio stabilumo ir konkurencingų palūkanų normų lygio palaikymas – išliks.
Valstybės ir Europos Sąjungos paramos skyrimo principai
47. Valstybės intervencija į įmonių veiklą turi būti ribota.
Turi būti siekiama sudaryti sąlygas sklandžiai augti ekonomikai, šiuo tikslu būtina didinti pramonės konkurencingumą, derinti prioritetinius ekonominius, socialinius ir ekologinius veiksmus.
48. Siekiant efektyviai naudoti valstybės lėšas, subsidijos galėtų būti skiriamos vadovaujantis šiomis nuostatomis:
48.2. į visas įmones turi būti žiūrima vienodai, ir subsidijos neturi daryti neigiamos įtakos konkurencijai;
49. Teikiant valstybės paramą pramonei, bus atsižvelgta į keletą svarbių aspektų:
49.1. Europos Sąjungos valstybinės paramos teikimo reikalavimai neatmeta valstybinės paramos teikimo galimybių, ypač regionams, kurie pagal užimtumo rodiklius ir sukuriamą bendrąjį vidaus produktą atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio, tačiau jie aiškiai riboja teikiamų subsidijų tipą ir mastą;
49.2. bus vengiama tiesiogiai subsidijuoti eksportą – vengiama subsidijų, padedančių vienos Europos Sąjungos valstybės įmonėms neteisėtai paveržti dalį rinkos iš nesubsidijuojamų kitos valstybės įmonių, taip pat atsisakoma subsidijuoti operatyvinę gamybinę veiklą;
50. Valstybės parama labiausiai teiktina vykdyti tokioms priemonėms, kurios tiesiogiai skatina nematerialiąsias investicijas ir turi platų poveikį visai pramonei ar specifiniams pramonės sektoriams. Ypač svarbios subsidijos vadovams mokyti ir taikomiesiems tyrimams atlikti.
51. Valstybės parama turės būti teikiama tik tada, kai privatus sektorius nenorės ar nesugebės spręsti kai kurių rinkos problemų.
Tačiau net ten, kur rinkos trūkumai akivaizdūs, bus vengiama sukurti priklausomybės nuo valstybės paramos atmosferą, kai įmonės nuolat ieško subsidijų ir net įtraukia jas į savo finansinius planus kaip savaime suprantamą dalyką.
Naudojant finansavimo priemones, bus laikomasi šio principo: teikiant paramą pramonės įmonėms, riziką dalinsis valstybė ir verslininkai arba, pavyzdžiui, finansų sektorius ir valstybė.
Institucinės pramonės politikos įgyvendinimo priemonės
52. Šios strategijos įgyvendinimas ypač priklauso nuo įvairių valstybės institucijų, atsakingų už politikos įgyvendinimą, monitoringą ir įvertinimą, gebėjimo vykdyti šias funkcijas. Tokiems sugebėjimams plėtoti bus rengiamos specialios šių institucijų tarnautojų mokymo programos. Bus skatinamas ministerijų ir kitų valdžios institucijų, atsakingų už pramonės politikos kūrimą ir įgyvendinimą, ir verslininkų bendradarbiavimas. Numatoma kiekvienoje ministerijoje paskirti atsakingą už šią sritį tarnautoją. Jo funkcija būtų strateginių priemonių įgyvendinimas: jis koordinuotų strateginių priemonių įgyvendinimą kiekvienoje ministerijoje, atsižvelgdamas į bendrą strateginių veiksmų planą.
Kontroliuojant ir vertinant procesą, bus didinamas ir nepriklausomų ekspertų vaidmuo, kadangi tokių ekspertų dalyvavimas suteikia procesui objektyvumo ir skaidrumo.
53. Už šios strategijos įgyvendinimą bus atsakinga Ūkio ministerija. Pramonės konkurencingumo tarpžinybiniams klausimams spręsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu prie Ūkio ministerijos sudaroma Pramonės konkurencingumo taryba. Tarybai vadovaus ūkio ministras. Į ją galėtų įeiti suinteresuotų ministerijų ministrai arba viceministrai, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų, mokslo bei kitų institucijų atstovai. Jos funkcijos būtų formuoti bendrą pramonės konkurencingumo politiką, derinti konkrečius ministerijų ir institucijų veiksmus, įgyvendinant konkurencingumo didinimo priemones, sprendžiant jų finansavimo klausimus. Be to, taryba, kaip ir daugelyje kitų valstybių, vertintų pramonės ir verslo įmonių konkurencingumo veiksnius, inicijuotų priemones, kurių reikia šiems veiksniams stiprinti ir strateginėms problemoms spręsti.
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 789
Priemonės pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politikai ir jos įgyvendinimo strategijai vykdyti
| Priemonės |
Įvykdymo terminas |
Vykdytojai |
Pastabos |
| I. Makrostabilumo ir mikromobilumo darnos strategija, verslui palankios aplinkos sudarymas× |
|
|
|
| 1. Sutvarkyti mokesčių ir paskatų sistemas, užtikrinti jų stabilumą, sudaryti sąlygas įmonėms stabiliai, novatoriškai ir pelningai veikti, parengti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto įstatymo ir kitų įstatymų pakeitimo ir papildymo įstatymų projektus |
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytu laiku, įgyvendinant laikinųjų darbo grupių pasiūlymus |
ministerijos ir kitos valstybės institucijos, kurias Lietuvos Respublikos Vyriausybė Strateginio planavimo komiteto pasiūlymu įpareigos įgyvendinti verslo sąlygų gerinimo strateginio plano rengimo laikinųjų darbo grupių pasiūlymus |
mokesčių laikinoji darbo grupė |
| 2. Sudaryti palankias sąlygas gyvinti kapitalo rinką, parengti projektus įstatymų ir kitų teisės aktų pakeitimų ir papildymų, kurie numatytų palankesnių sąlygų sudarymą pritraukiant naują kapitalą kapitalo rinkos priemonėmis, privatizavimo tvarkos ir sąlygų, veiklos vertybinių popierių biržoje sąlygų pakeitimus, valstybės kontroliuojamų subjektų skaičiaus mažinimą, investicinių bendrovių steigimosi ir investicinio aktyvumo skatinimą, draudimo įmonių veiklos aktyvinimą ir kitas priemones |
kapitalo rinkos aktyvinimo laikinoji darbo grupė |
| Priemonės |
Įvykdymo terminas |
Vykdytojai |
Pastabos |
| 3. Toliau liberalizuoti užsienio investicijų rinką, daryti patrauklesnes jų atėjimo sąlygas, ypač kai statomos naujos modernios įmonės aukštųjų technologijų produktams gaminti, taip pat sudaromos galimybės prisijungti prie tarptautinių klasterių |
|
|
|
| 4. Mažinti verslo valstybinį reguliavimą ir biurokratizmo plėtojimąsi – numatyti pataisyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą ir kita |
reguliavimo ir biurokratijos mažinimo laikinoji darbo grupė |
||
| 5. Pagerinti eksporto sąlygas, efektyviau reguliuoti užsienio prekybą – numatyti palankesnes eksporto ir reeksporto sąlygas, gerinti finansinį atsiskaitymą už eksportuojamą produkciją, muitinių darbą, stiprinti vietos gamintojų apsaugą nuo jiems žalą darančio prekių importo, geriau spręsti muitų problemas, geriau tirti užsienio rinkas |
eksporto ir užsienio prekybos reguliavimo laikinoji darbo grupė |
||
| 6. Sudaryti sąlygas plėtoti Lietuvoje elektroninę komerciją: 6.1. sukurti teisinius šios veiklos pagrindus – parengti elektroninio parašo, elektroninės komercijos įstatymus ir kitus teisės aktus; 6.2. sukurti reikiamą prekybos internetu infrastruktūrą; 6.3. padengti dalį įmonių išlaidų, patirtų mokant jų rinkodaros specialistus dirbti internete |
2001–2003 metai |
Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija, Finansų ministerija, Lietuvos bankas, Ūkio ministerija, valstybės įmonė „Infostruktūra“ |
pasiūlymai rengiami vadovaujantis Europos Sąjungos informacijos visuomenės plėtojimo nuostatomis |
| 7. Sukurti veiksmingą įmonių informuotumo didinimo sistemą – internetu sujungti ministerijas, Lietuvos ambasadas ir užsienio prekybos atstovybes užsienyje, šakines asociacijas ir įmones, stambiausiųjų pramonės sektorių (šakų) asociacijose steigti asociacijos informacinius centrus, padengti dalį įmonių išlaidų, patirtų kuriant įmonių interneto tinklalapius |
2001 metų IV ketvirtis |
Ūkio ministerija, Užsienio reikalų ministerija, valstybės įmonė „Infostruktūra“ |
|
| II. Šalies pramonės konkurencinio pranašumo veiksnių stiprinimas |
|
|
|
| 8. Sukurti gerai veikiančią viešųjų pirkimų kontrolės sistemą, kuri garantuotų konkursų skaidrumą ir sąžiningą konkurenciją |
2001 metų III ketvirtis |
Ūkio ministerija, Finansų ministerija |
|
| 9. Tobulinti ir remti įmonių vadovų mokymo sistemą, propaguoti informacinių technologijų diegimo įmonėse, įmonių kooperacijos ir jungimosi į tarptautinius klasterius privalumus |
nuolat |
Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija |
|
| 10. Pripažinti prioritetine gamybą, kuriai naudojamos aukštosios technologijos, parengti šių technologijų atrankos kriterijus ir sukurti joms diegti būtiną skatinimo sistemą |
2001 metų I ketvirtis |
Ūkio ministerija, Finansų ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija |
|
| 11. Parengti pasiūlymus dėl strategijos valdymo, taip pat ekonominių ir institucinių sąlygų spartinti mokslinę techninę pažangą kūrimo: 11.1. išnagrinėti galimybes prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar Ūkio ministerijos įsteigti mokslo ir technologijų komitetą, koordinuojantį tyrimus, technologinę plėtrą, inovacijas, dalinį jų finansavimą, priežiūrą ir technologijų perdavimą; |
2001 metų II ketvirtis |
Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija |
|
| 11.2. parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl Pramonės konkurencingumo tarybos sudarymo projektą, šios tarybos veiklos nuostatus ir kitus dokumentus, kurių reikia jos veiklai |
|
|
|
| 12. Skatinti ir remti mokslo tiriamuosius ir eksperimentinius darbus, skirtus konkurencingiems produktams kurti ir gaminti bendromis įmonių, mokslo įstaigų ir mokslo tiriamųjų institutų pastangomis ir ištekliais, nustatyti projektų rėmimo tvarką |
nuolat, 2001 metų II ketvirtis (projektų rėmimo tvarka) |
Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija |
|
| 13. Parengti pasiūlymus dėl valstybinių mokslo tiriamųjų institutų restruktūrizavimo ir taikomosios jų veiklos skatinimo atsižvelgiant į šalies ūkio poreikius |
2001 metų IV ketvirtis |
Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija |
|
| 14. Parengti universitetų ir aukštesniųjų mokyklų, ypač mašinų gamybos, elektronikos ir kitų taikomųjų mokslų, mokslinio tyrimo laboratorijų ir mokomųjų centrų, turinčių potencialias galimybes kurti ir diegti į gamybą aukštąsias technologijas, plėtojimo programą, numačius jos finansavimo valstybės ir pramonės įmonių lėšomis tvarką |
2001 metų II ketvirtis |
Švietimo ir mokslo ministerija, Ūkio ministerija |
|
| 15. Sukurti valstybės remiamų sertifikavimo įstaigų ir bandymų laboratorijų tinklą, parengti jo kūrimo rėmimo trimetę programą |
2000 metų III ketvirtis |
Ūkio ministerija |
lėšomis, skirtomis Nacionalinei kokybės programai įgyvendinti |
| III. Įmonių restruktūrizaVIMAS |
|
|
|
| 16. Parengti projektus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo, Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo ir jų papildomųjų aktų, kuriuose būtų numatyta pašalinti barjerus, trukdančius atnaujinti įmonių veiklą, supaprastinti ir paspartinti bankroto procedūras |
2000 metų III ketvirtis |
Ūkio ministerija, Finansų ministerija |
|
| 17. Įtraukti į įmonių restruktūrizavimo ir veiklos atnaujinimo procesą valstybės įmonę Valstybės turto fondą ir Turto banką |
2000–2001 metų |
Ūkio ministerija, Finansų ministerija |
|
| IV. Verslo paslaugų sektoriaus – svarbaus pramonės konkurencingumo didinimo veiksnio plėtra |
|
|
|
| 18. Parengti verslo paslaugų sektoriaus plėtros strategiją, kurioje būtų numatyta: 18.1. skatinti investicijas į techninių ir verslo paslaugų specialistų rengimą; 18.2. teikti techninę ir organizacinę paramą steigiamoms specializuotoms verslo paslaugų įmonėms; 18.3. teikti paramą organizuojant įmonių vadovų vadybinės kompetencijos ugdymą; 18.4. skatinti kooperacinius pramonės įmonių ir jas supančios verslo aplinkos subjektų ryšius; 18.5. didinti įmonių informuotumą apie verslo paslaugų poreikį ir jo tenkinimo galimybes |
2001 metų III ketvirtis |
Ūkio ministerija, Žemės ūkio ministerija, Aplinkos ministerija |
|
| V. subalansuotos Pramonės plėtros užtikrinimas |
|
|
|
| 19. Parengti ir įgyvendinti subalansuotos pramonės plėtros programą, kurioje būtų numatyta: 19.1. švelninti pramonės restruktūrizavimo socialinius padarinius: 19.1.1. pagerinti sąlygas investuoti į kaimiškuosius rajonus, ypač tuos, kuriuose daug bedarbių, šiuo tikslu skatinti steigti industrinius parkus, taikyti mokesčių lengvatas ir kitas priemones; |
2000–2003 metai |
Ūkio ministerija, Žemės ūkio ministerija, Aplinkos ministerija, Finansų ministerija, Valdymo re-formų ir savivaldybių reikalų ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija |
programa rengiama 2000 metais pagal programą „Baltija–21“ pramonės sektoriui, įgyvendinama 2001–2003 metais. Joje numatytos priemonės sudarys palankias sąlygas įgyvendinti šią strategiją |
| 19.1.2. užtikrinti tolygią regionų plėtrą ir efektyvų jų potencialo naudojimą; |
|
|
|
| 19.2. diegti ekologišką gamybą ir įgyvendinti kitas gamtosaugos priemones: 19.2.1. sukurti pajėgumus cheminių medžiagų ir preparatų saugaus tvarkymo reikalavimams įgyvendinti, pramonės įmonių pranešimams (su reikiamais duomenimis) apie naujas chemines medžiagas analizuoti, cheminių medžiagų ir preparatų poveikiui žmonių sveikatai ir aplinkai nustatyti; 19.2.2. sukurti vadovų ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimo ir ekologinio švietimo aplinkosaugos vadybos klausimais pramonėje sistemą; 19.2.3. sukurti įmonių aplinkosaugos vadybos (pagal ISO 14000) sertifikavimo sistemą; 19.2.4. teikti paramą įmonėms, diegiančioms aplinkos valdymo sistemas pramonės įmonėse |
|
|
|
Pastaba. Priemonių įgyvendinimas finansuojamas iš įvairių šaltinių, numatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintose NAPP įgyvendinimo priemonėse (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 24 d. sprendimas, protokolo Nr. 26). Pramonės politikai įgyvendinti 2001–2003 metais pagal nurodytąją programą numatoma skirti 125 mln. litų. Be to, strategijai įgyvendinti bus skiriama dalis lėšų, numatytų Inovacijų programai ir Nacionalinei kokybės programai gyvendinti.
______________
× Įgyvendinamos priemonės, parengtos pagal verslo sąlygų gerinimo strateginio plano rengimo laikinųjų darbo grupių pasiūlymus.