LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1993 M. BALANDŽIO 20 D. NUTARIMU NR. 276 PATVIRTINTOS ĮMONIŲ FINANSINIŲ PRIEVOLIŲ MOKĖJIMO BANKROTO PROCEDŪRŲ METU TVARKOS 1 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR 1992 M. RUGSĖJO 15 D. LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMO (SU 1994 M. GEGUŽĖS 19 D. PAKEITIMAIS IR PAPILDYMAIS) 6 STRAIPSNIO 7 DALIES 2 PUNKTUI
2001 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Mokesčių departamento direktoriui Vitui Vasiliauskui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2001 m. balandžio 18 d. išnagrinėjo bylą Nr. 30/99 pagal pareiškėjo – Aukštesniojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 2 punktui, 94 straipsnio 2 punktui, 127 straipsnio 3 daliai ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 7 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos (Žin., 1993, Nr. 14-365; toliau – ir Tvarka) 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 2 punktui, 94 straipsnio 2 punktui, 127 straipsnio 3 daliai ir 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo (su 1994 m. gegužės 19 d. pakeitimais ir papildymais) (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 7 daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatyta, kad iškėlus bankroto bylą uždraudžiamas visų finansinių prievolių, įskaitant palūkanas ir mokesčius, mokėjimas, išieškojimas teismine ar ne ginčo tvarka, taip pat be atskiro teismo leidimo uždraudžiama dalinti ar kitaip skirstyti įmonės turtą, išskyrus einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti.
Tvarkos 1 punkte nustatyta, kad kai įmonė tęsia ūkinę veiklą po bankroto bylos iškėlimo, ji turi vykdyti einamuosius mokėjimus, susijusius su šia veikla.
Pareiškėjo nuomone, tarp šių teisės normų yra prieštaravimas. „Einamieji mokėjimai, reikalingi įmonės veiklos procesui palaikyti“ yra iš esmės siauresnė sąvoka nei „einamieji mokėjimai, susiję su ūkine veikla“. Pareiškėjas teigia, kad delspinigiai už ne laiku mokamus mokesčius, kilusius iš įmonės veiklos po bankroto bylos iškėlimo, yra susiję su įmonės veikla einamieji mokėjimai, tačiau nėra einamieji mokėjimai, reikalingi įmonės veiklos procesui palaikyti.
Pareiškėjo nuomone, Vyriausybė nutarimu išplėtė bankrutuojančiai įmonei privalomų daryti mokėjimų apimtį, dėl to yra pagrindo manyti, kad Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 2 punktui, 94 straipsnio 2 punktui, 127 straipsnio 3 daliai ir Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 7 daliai.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gautas suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės tuometinės finansų viceministrės V. Latvienės rašytinis paaiškinimas.
Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punkte reglamentuojamas mokestinių nepriemokų, kurios yra viena iš finansinių prievolių rūšių, mokėjimas. Yra išskiriamos dvi mokestinių nepriemokų kategorijos: pirma, mokestinė nepriemoka, susidariusi iki bankroto bylos iškėlimo (pagal Įmonių bankroto įstatymą draudžiama mokėti ir išieškoti visas finansines prievoles, įskaitant ir mokesčius); antra, mokestinė nepriemoka, susidariusi po bankroto bylos iškėlimo (Įstatymas išskiria einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui palaikyti).
Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytas draudimas išieškoti ar mokėti pirmos kategorijos mokestinę nepriemoką. Tai yra suprantama, kadangi Įstatymo 29 straipsnyje nustatyta iki bankroto bylos iškėlimo susidariusių kreditorinių reikalavimų patenkinimo eilės tvarka, tuo tarpu einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui palaikyti, įstatymų leidėjas išskiria. Jiems, kaip antros kategorijos mokestinei nepriemokai, minėtas draudimas netaikomas.
Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad mokesčiai yra būtina kiekvienos įmonės (nors ir bankrutuojančios) veiklos sąlyga. Mokesčiai yra neatsiejami nuo įmonės veiklos, tai yra objektyviai egzistuojanti bet kokios veiklos pasekmė. Jei po bankroto iškėlimo įmonė tęsia savo veiklą, ji turi mokėti visus su jos veikla susijusius mokėtinus mokesčius. Geriausiai tai rodo fizinių asmenų pajamų mokestis, kuris yra darbo užmokesčio, mokamo įmonės darbuotojams, elementas. Įmonė, vadovaudamasi Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinuoju įstatymu, turi išmokėdama atlyginimą išskaičiuoti šį mokestį iš darbuotojų atlyginimo ir pervesti jį į biudžetą. Šiuos teiginius netiesiogiai patvirtina ir 1997 m. birželio 17 d. priimtas Įmonių bankroto įstatymas, kuriame įstatymų leidėjas aiškiai nustato, kad tęsianti po bankroto bylos iškėlimo veiklą įmonė privalo mokėti visus su šia veikla susijusius mokesčius (14 straipsnio 6 dalies 4 punktas). Taigi „einamųjų mokėjimų, reikalingų įmonės veiklos procesui palaikyti“ sąvoka apima visus po bankroto bylos iškėlimo mokėtinus mokesčius.
Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, kitas svarbus aspektas yra tai, ar „einamųjų mokėjimų, reikalingų įmonės veiklos procesui palaikyti“ sąvoka apima delspinigius, priskaičiuotus už nesumokėtus ar po bankroto bylos iškėlimo ne laiku sumokėtus mokesčius. Delspinigiai pagal savo prigimtį yra sankcija už netinkamą prievolės įvykdymą ar jos neįvykdymą (šiuo atveju mokesčių nesumokėjimą ar sumokėjimą ne laiku), todėl jie nėra būtini įmonės veiklai palaikyti. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad „einamųjų mokėjimų, reikalingų įmonės veiklos procesui palaikyti“ sąvoka neapima delspinigių, susijusių su po bankroto bylos iškėlimo mokėtinais, bet nesumokėtais ar sumokėtais ne laiku mokesčiais.
Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad Tvarkos 1 punktas apima tik po bankroto bylos iškėlimo mokėtinus mokesčius, todėl neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 2 punktui, 94 straipsnio 2 punktui, 127 straipsnio 3 daliai ir Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punktui.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko K. Glavecko, ūkio viceministro – Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos direktoriaus G. Rainio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos l. e. p. Teisės departamento direktorės D. Bublienės, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko M. Strumskio, Akcinės bendrovės Turto bankas valdybos pirmininko S. V. Jurnos rašytiniai paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas Finansų ministerijos Mokesčių departamento direktorius V. Vasiliauskas pažymėjo, kad Įstatyme ir Vyriausybės nutarime vartojamas sąvokas aiškinant tik lingvistiniu būdu matyti, jog jos skiriasi. Įstatymo sąvoka „einamieji mokėjimai, reikalingi įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti“, skirtingai nuo nutarimo sąvokos „einamieji mokėjimai, susiję su šia veikla“, kai kurių mokėjimų, pvz., delspinigių, neapima. Kartu suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus, mokesčių atžvilgiu šios sąvokos yra tapačios. Todėl, jo nuomone, Tvarkos 1 punktas neprieštarauja 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 7 daliai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Dėl Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punkto atitikties Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punktui.
1. Tvarkos 1 punkte nustatyta: „Teismui priėmus nutartį iškelti įmonės bankroto bylą arba kreditorių susirinkimui priėmus sprendimą vykdyti neteisminę bankroto procedūrą, įmonė skolininkė turi teisę tęsti ūkinę veiklą ir privalo vykdyti einamuosius mokėjimus, susijusius su šia veikla.“
Pareiškėjas abejoja, ar Tvarkos 1 punktas neprieštarauja Įstatymo 6 straipsnio 7 daliai.
1.1. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Tvarkos 1 punktas neprieštarauja Įstatymo 6 straipsnio 7 daliai, tačiau prašyme pateikiami motyvai dėl ginčijamo 1 punkto prieštaravimo ne visai Įstatymo 6 straipsnio 7 daliai, o tik 6 straipsnio 7 dalies 2 punktui.
1.2. 1992 m. rugsėjo 15 d. buvo priimtas Įmonių bankroto įstatymas (Žin., 1992, Nr. 29 (1)-843), kurio 6 straipsnio 6 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad teismui iškėlus įmonės bankroto bylą uždraudžiamas visų finansinių prievolių, įskaitant palūkanas ir mokesčius, mokėjimas, išieškojimas teismine ar ne ginčo tvarka, taip pat be atskiro teismo leidimo uždraudžiama dalinti ar kitaip skirstyti įmonės turtą, išskyrus einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti. 1994 m. gegužės 19 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1994, Nr. 43-774), kurio 3 dalyje buvo numatyta Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnį papildyti 4 dalimi, o buvusią 6 dalį laikyti 7 dalimi.
1997 m. birželio 17 d. Seimas priėmė naują Įmonių bankroto įstatymą (Žin., 1997, Nr. 64-1500), kuris įsigaliojo 1997 m. spalio 1 d. Šio įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymas galioja ir reglamentuoja bankroto procedūrų vykdymą tik toms įmonėms, kurių bankroto bylos iškeltos arba neteisminis bankroto procesas pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos.
2001 m. kovo 20 d. buvo priimtas naujas Įmonių bankroto įstatymas (Žin., 2001, Nr. 31-1010), kurio 37 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d.
Pareiškėjas prašo ištirti, ar Tvarkos 1 punktas neprieštarauja 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo (su 1994 m. gegužės 19 d. pakeitimais ir papildymais) 6 straipsnio 7 dalies 2 punktui.
2. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad Vyriausybės teisės aktas yra poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. liepos 15 d., 1995 m. spalio 26 d., 1997 m. gegužės 29 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. kovo 15 d., 2000 m. balandžio 5 d. nutarimai).
3. Lyginant Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punkte ir Tvarkos 1 punkte nustatytų normų turinį pažymėtina, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punktą įmonei, kuriai teismas yra iškėlęs bankroto bylą, galima atlikti tik einamuosius mokėjimus, „reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti“, o pagal Tvarkos 1 punktą įmonė skolininkė, tęsianti ūkinę veiklą po to, kai teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą, privalo vykdyti „einamuosius mokėjimus, susijusius su šia veikla“.
Tvarkos 1 punkte pavartota sąvoka „einamieji mokėjimai, susiję su šia veikla“ apima ne tik Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punkte nurodytus „einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti“, bet ir kitus mokėjimus, susijusius su įmonės ūkine veikla. Taigi Tvarkos 1 punkte vartojama sąvoka „einamieji mokėjimai, susiję su šia veikla“ yra platesnė už Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punkte įtvirtintą sąvoką „einamieji mokėjimai, reikalingi įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti“. Vadinasi, Tvarkos 1 punkte yra nustatyta didesnė bankrutuojančiai įmonei privalomų daryti einamųjų mokėjimų apimtis negu ta, kuri įtvirtinta Įstatymu.
4. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teismui iškėlus bankroto bylą įmonė skolininkė privalo vykdyti ne tik einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti, bet ir kitus einamuosius mokėjimus, susijusius su įmonės ūkine veikla, prieštarauja 1992 m. rugsėjo 15 d. Įmonių bankroto įstatymo (su 1994 m. gegužės 19 d. pakeitimais ir papildymais) 6 straipsnio 7 dalies 2 punktui.
II
Dėl Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punkto atitikties Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.
2. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus.
3. Šiame nutarime jau konstatuota, kad Tvarkos 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teismui iškėlus bankroto bylą įmonė skolininkė privalo vykdyti ne tik einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti, bet ir kitus einamuosius mokėjimus, susijusius su įmonės ūkine veikla, išplėtė Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 2 punkte įtvirtintą bankrutuojančiai įmonei privalomų daryti mokėjimų apimtį. Vyriausybė, Tvarkos 1 punkte nustatydama didesnę bankrutuojančiai įmonei privalomų daryti einamųjų mokėjimų apimtį negu ta, kuri įtvirtinta Įstatymu, viršijo savo konstitucinius įgaliojimus.
4. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teismui iškėlus bankroto bylą įmonė skolininkė privalo vykdyti ne tik einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti, bet ir kitus einamuosius mokėjimus, susijusius su įmonės ūkine veikla, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.
III
Dėl Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punkto atitikties Konstitucijos 5 straipsniui.
2. Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta:
Iš prašyme išdėstytų motyvų matyti, kad pareiškėjas mano, jog Tvarkos 1 punktas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam valdžių padalijimo principui.
Pažymėtina, kad konstitucinis valdžių padalijimo principas įtvirtintas ne vien Konstitucijos 5 straipsnyje, bet ir kituose Konstitucijos, kuri yra vientisas aktas, straipsniuose. Pagal šį principą įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai nustatoma jos paskirtį atitinkanti kompetencija. Institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais. Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, nė viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti. Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1995 m. spalio 26 d., 1995 m. gruodžio 6 d., 1997 m. gegužės 29 d., 1998 m. sausio 10 d., 1998 m. balandžio 21 d., 1999 m. balandžio 20 d., 1999 m. birželio 3 d., 1999 m. liepos 9 d., 1999 m. lapkričio 23 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. vasario 10 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimai).
3. Šiame nutarime jau konstatuota, kad Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teismui iškėlus bankroto bylą įmonė skolininkė privalo vykdyti ne tik einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti, bet ir kitus einamuosius mokėjimus, susijusius su įmonės ūkine veikla, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, taip pat kad Vyriausybė, Tvarkos 1 punkte nustatydama didesnę bankrutuojančiai įmonei privalomų daryti mokėjimų apimtį negu ta, kuri įtvirtinta Įstatymu, viršijo savo konstitucinius įgaliojimus. Kartu buvo pažeista Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, bei konstitucinis valdžių padalijimo principas.
4. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teismui iškėlus bankroto bylą įmonė skolininkė privalo vykdyti ne tik einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti, bet ir kitus einamuosius mokėjimus, susijusius su įmonės ūkine veikla, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui.
IV
Dėl Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punkto atitikties Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai ir 67 straipsnio 2 punktui.
1. Pareiškėjas abejoja, ar Tvarkos 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai ir 67 straipsnio 2 punktui.
Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai“.
Šioje Konstitucijos normoje yra įtvirtinta Seimo prerogatyva nustatyti mokesčius, taip pat nustatyta, kokia teisės akto forma yra nustatomi mokesčiai: juos gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu.
Kaip minėta, Tvarkos 1 punkte yra įtvirtinta, kokius einamuosius mokėjimus privalo vykdyti įmonė skolininkė, tęsianti ūkinę veiklą, po to, kai teismas iškelia bankroto bylą. Pažymėtina, kad Tvarkos 1 punkte nėra nustatomi kokie nors nauji mokesčiai, kitos įmokos į biudžetus ir rinkliavos.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai.
2. Konstitucijos 67 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Seimas leidžia įstatymus.
Tvarkos 1 punkte nėra teisės normų, kurios paneigtų ar suvaržytų Seimo įgaliojimus leisti įstatymus.
Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teismui iškėlus bankroto bylą įmonė skolininkė privalo vykdyti ne tik einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti, bet ir kitus einamuosius mokėjimus, susijusius su įmonės ūkine veikla, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui ir 94 straipsnio 2 punktui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teismui iškėlus bankroto bylą įmonė skolininkė privalo vykdyti ne tik einamuosius mokėjimus, reikalingus įmonės veiklos procesui bylos nagrinėjimo metu palaikyti, bet ir kitus einamuosius mokėjimus, susijusius su įmonės ūkine veikla, prieštarauja 1992 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (su 1994 m. gegužės 19 d. pakeitimais ir papildymais) 6 straipsnio 7 dalies 2 punktui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė