Baudžiamoji byla Nr. 2K-80-942/2015
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01757-2010-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
nuteistojo S. A. gynėjui advokatui Vladimirui Buslovičiui,
nukentėjusiosioms L. Š. ir V. N.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A. gynėjo advokato Grigorijaus Leonovo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 1 d. nuosprendžiu S. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 180 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo šių nusikaltimų padaryme. R. V. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmestas.
Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 1 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo S. A. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus laisvės atėmimu penkiolikai metų, 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš S. A. priteista R. V. naudai 38 530 Lt turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiųjų, prašiusių nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nuosprendžiu S. A. išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus ir 180 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimų tuo, kad 2010 m. lapkričio 27 d., nuo 00.30 iki 9 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, kambaryje pargriovęs N. Š., medžiagine juosta surišo jai rankas ir, burną užkišęs virve, lipnia juosta apsuko aplink galvą, kojomis, rankomis ir tyrimo nenustatytu daiktu, turinčiu buką, riboto ilgio briauną, galbūt turėjusią kampu užlinkusius galus, sudavė N. Š. ne mažiau kaip 20 smūgių į galvos, veido, rankų, kojų sritis, tuo padarydamas N. Š. muštines žaizdas, odos nubrozdinimus, kraujosruvas ir kaulų lūžius, taip kankindamas išgavo iš N. Š., kur ji laiko raktus nuo seifo, ir virve užveržė nukentėjusiajai kaklą, padarydamas stranguliacinę vagą, juosiančią kaklą, praeinančią per burnos angą, taškines kraujosruvas akių junginėse, smulkiųjų bronchų sienelės, spazmuotos su bronchinio epitelio deskvamacija į spindį, todėl N. Š. nuo uždusimo dėl kaklo suspaudimo smaugvirve mirė. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, jis iš N. Š. bute esančio seifo pagrobė 2000 Lt kupiūromis, R. V. priklausančius juvelyrinius dirbinius bei sidabrines monetas, kurių bendra vertė 43 780 Lt, taip dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, kankindamas ir kitaip itin žiauriai, nužudė N. Š. bei pagrobė jai ir R. V. priklausantį turtą.
Lietuvos apeliacinės instancijos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos teismo teisėjų kolegija 2014 m. birželio 27 d nuosprendžiu panaikino išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir dėl šio kaltinimo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, patikslindamas, kad veika padaryta 2010 m. lapkričio 27 d., nuo 00.30 iki 7 val.
Kasaciniu skundu nuteistojo S. A. gynėjas advokatas G. Leonovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 1 d. nuosprendį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas iš esmės pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo ir išteisinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes ištyrė ir byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas pats pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes bylos duomenis vertino tik S. A. kaltinančia linkme, o tai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Kasatorius nurodo, kad niekuo nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog įvykio dieną nužudytosios buto duris apie 8-8.30 val. galėjo pradaryti jos globotinė T. P. Iš vyr. patrulio F. A. 2010 m. lapkričio 27 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad, atvykus policijos pareigūnams, T. P. buvo užrakinta kambaryje raktu iš išorės. Iš to darytina išvada, kad 2010 m. lapkričio 27 d. apie 8-8.30 val., t. y. tuo metu, kai nuteistasis S. A. buvo darbe, nužudytosios N. Š. bute buvo pašalinis asmuo, galbūt žudikas. Išvadą dėl S. A. kaltės apeliacinės instancijos teismas pagrindė ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, tačiau šie įrodymai yra neleistini. Iš liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų matyti, kad jis davė parodymus apie tai, ką išgirdo iš S. A. būdamas su juo vienoje kameroje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje informacijos išgavimas iš įtariamojo įkalinant kartu su juo policijos informatorių ir vėlesnis teismo rėmimasis šio informatoriaus parodymais buvo įvertintas kaip asmens teisės į sąžiningą teismo procesą pažeidimas, nes suvaržo kaltinamojo teisę tylėti ir neduoti parodymų prieš save (Allan v. United Kingdom, no. 48539/99, judgment of 5 November 2002). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, remdamasis liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais apie tai, ką jis sužinojo iš kameroje kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, turėjo įsitikinti, kad toks asmuo nebuvo įkalintas toje pačioje kameroje vien tik siekiant iš įtariamojo ar kaltinamojo išgauti reikalingą informaciją, tačiau to nepadarė, todėl tokie įrodymai yra neleistini (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-214/2013). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išdėstyti motyvai dėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų vertinimo kaip patikimų, grindžiami spėjimais ir prielaidomis, nes ant įvykio vietos apžiūros metu paimto butelio palikti biologiniai pėdsakai galėjo būti ne S. A., o G. M., šie biologiniai pėdsakai yra ne nenustatyto vyro, kaip teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, o netinkami asmeniui identifikuoti; liudytojos J. P. ir S. V. nukentėjusiosios pagalbos šauksmą galėjo girdėti ir dėl to, kad prieš ją smurtavo ne S. A., o kitas asmuo. Pasak kasatoriaus visi bylos duomenys, kuriais grindžiamos teismų išvados dėl nukentėjusiosios N. Š. mirties laiko, yra neleistini. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas apie nukentėjusiosios N. Š. mirties laiką, rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada. Iš išvados turinio matyti, kad specialistė nukentėjusiosios mirties laiką nustatė pagal įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis apie nužudytosios kūno rektalinės temperatūros matavimus, tačiau įvykio vietos apžiūros protokole duomenų apie rektalinės temperatūros matavimus nėra. Apklausiama teismo posėdyje įvykio vietos apžiūros protokolą surašiusi tyrėja O. R. patvirtino, kad jei apie rektalinės temperatūros matavimus nepažymėta įvykio vietos apžiūros protokole, tokie matavimai nebuvo atliekami. Byloje nėra kitų duomenų, iš kur gauti duomenys apie nukentėjusios rektalinės temperatūros matavimus. Dėl to darytina išvada, kad specialisto išvada, kaip ir ekspertizės aktas bei konsultacinė išvada, grindžiami duomenimis, kurie nėra gauti įstatymo nustatyta tvarka ir jų duomenys negali būti patikrinti BPK nustatyta tvarka. Pagal teismų praktiką tada, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo akto aprašomojoje (motyvuojamoje) dalyje šios abejonės turi būti išanalizuotos ir padaryta kategoriška išvada dėl to, ar šie duomenys laikytini įrodymais, ar ne. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, jis išreiškė pirmiau nurodytas abejones dėl teismo medicinos specialisto išvados, ekspertizės akto duomenų pripažinimo įrodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė, nors ir rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada, ekspertizės aktu kaip įrodymais. Kasatoriaus pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ekspertizės akto duomenis dėl nukentėjusiosios mirties laiko, neatsižvelgė ir į kitus bylos duomenis. Iš ekspertizės akto turinio matyti, kad ekspertas, apskaičiuodamas nukentėjusiosios N. Š. mirties laiką, rėmėsi prielaida, kad kūno temperatūra dėl sutrikusios termoreguliacijos prieš nužudymą galėjo būti 40 laipsnių pagal Celsijų. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiosios kūno temperatūra prieš nužudymą buvo pakilusi, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada dėl N. Š. mirties laiko yra grindžiama prielaidomis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje yra apskaičiuotas kitas nukentėjusiosios mirties laikas nei pateiktas teismo medicinos eksperto. Kitoks nukentėjusiosios mirties laikas apskaičiuotas pagal moksliniais tyrimais patikrintas metodikas (G. A. Boteztos, Vincent J. MiMaio formulės). Dėl to, esant prieštaravimų tarp ekspertizės akto ir teismo medicinos specialisto konsultacinės išvados, prieštaravimams pašalinti turėjo būti skiriama nauja ekspertizė, tačiau tai nebuvo padaryta. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl S. A. haplotipo atsiradimo ant nužudytosios buto vonios dugno prieštarauja kitiems bylos duomenims. Pažymėtina, kad, kitaip nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, specialistė J. J., apklausiama apeliacinės instancijos teisme, nedavė parodymų, kad mažai tikėtina S. A. versija, jog jo haplotipas galėjo būti rastas nužudytosios buto vonioje, nes ši ar jos globotinė parsinešė iš darbo muilą, kuriuo būdamas darbe naudojosi ir S. A. (N. Š. ir S. A. dirbo toje pačioje darbovietėje). Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu specialistė J. J. patvirtino, kad tokia galimybė yra ir ji yra reali. Liudytoja S. S. patvirtino, kad nužudytoji nešdavo į darbą užuolaidas, miltelius, muilą ir pan., todėl gali būti, kad ji ar jos neįgali globotinė T. P. parsinešė muilą namo. Svarbu ir tai, kad versija dėl S. A. haplotipo atsiradimo ant nužudytosios buto vonios dugno per bendrai naudotą muilą buvo iškelta ne S. A., o ikiteisminį tyrimą byloje atlikusio pareigūno. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad specialisto išvadoje netiksliai teigiama, jog tepinėlis, kurį ištyrus rastas S. A. haplotipas, paimtas iš vonios dugno, nes įvykio vietos apžiūros protokole nėra užfiksuota, kad vonios dugne būtų kokia nors kraujo dėmė. Ši aplinkybė svarbi, nes epitelio ląstelės (iš kurių gali būti išskiriamas haplotipas) gali būti lengvai nuplaunamos vandeniu ir dėl šios priežasties ant vonios dugno būtų galėjusios išsilaikyti tik tada, jei ten atsirastų netrukus iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo padarymo metu ar netrukus po nusikaltimo padarymo. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kraujo spalvos dėmės buvo aptiktos ant vonios krašto, o šioje vietoje dėl ne tokio dažno vandens patekimo epitelio ląstelės galėtų išsilaikyti kur kas ilgiau. Pažymėtina, kad kitų vyrų haplotipus pavyko išskirti ir nuo kitų nukentėjusiosios namuose buvusių daiktų, todėl darytina išvada, kad jos namuose lankėsi ir daugiau vyrų, tačiau nenustačius, kas jie tokie, apkaltintas dėl N. Š. nužudymo tik S. A. Svarbu ir tai, kad nuoplovose nuo koridoriaus grindų, skalbimo dėžės kartu su N. Š. krauju rastas S. P. haplotipas, tačiau šis asmuo dėl N. Š. nužudymo net nebuvo kaltinamas, nors bylos duomenys, kad šuo nelojo, kad nukentėjusioji pati įsileido žudiką, rodo, jog žudikas nebuvo svetimas žmogus, o priešingai, savas, kuris dažnai lankydavosi pas N. Š. svečiuose. Pažymėtina ir tai, kad iš tarnybinio pranešimo matyti, kad nukentėjusiosios kaimynai nėra matę, kad S. A. būtų lankęsis pas N. Š. Visų pirmiau nurodytų aplinkybių priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas nevertino, tuo tarpu teismo apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas tik patikimais įrodymais.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžiu patikslindamas nusikaltimo padarymo laiką, pakeitė kaltinimo faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis iš anksto nepranešęs apie tai teisiamajame posėdyje kaltinamajam ir taip suvaržė kaltinamojo teisę į gynybą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju šio straipsnio 6 dalyje, 256 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina, kad baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikiami įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma. Prokuroras nei paduotame apeliaciniame skunde, nei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme neprašė pakeisti kaltinimą nustatant kitą nužudymo laiką. Dėl to apeliacinės instancijos teismas negalėjo pakeisti kaltinimo faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis net ir tuo atveju, jei būtų teismo posėdžio metu iš anksto pranešęs kaltinamajam apie tokią galimybę.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstė motyvų, kodėl atmeta ir nevertina kasatoriaus, kaip nuteistojo gynėjo, baigiamojoje kalboje nurodytų įrodymų.
Nuteistojo S. A. gynėjo advokato G. Leonovo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs, įvertinęs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, padarė esminę išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, pagrindžiančių S. A. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu prokuroras apskundė teismo nuosprendį apeliacine tvarka. Kartu pažymėtina ir tai, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas S. A. pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas grindė liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais ir N. Š. bute rastais S. A. biologinės kilmės pėdsakais (nustatytu S. A. haplotipu).
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013).
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Apeliacinės instancijos teismas akcentavo tai, jog N. Š. nužudymo aplinkybių atskleidimas ikiteisminiam tyrimui ir teismui buvo gana sudėtingas uždavinys, nes tiesioginių nusikaltimo liudytojų baudžiamojo proceso metu nebuvo nustatyta ir tiesioginių įrodymų nebuvo surinkta, todėl nusikaltimo aplinkybių atkūrimas ir įrodinėjimas vyko daugiausiai remiantis pėdsakais, išlikusiais ant daiktų ir žuvusiosios kūno.
Pagal BPK išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2011).
Apeliacinės instancijos teismas turėjo aiškiai ir nuosekliai nurodyti, kodėl netiesioginių įrodymų grandinė laikytina patikima, kodėl atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, bet to pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus nepadarė.
Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl apkaltinamojo nuosprendžio išvadų pagrindimo liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas šio liudytojo parodymų leistinumas ir patikimumas, pagrįsti.
Pažymėtina, kad Lietuvoje anonimiškumo suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato BPK 198–204 straipsniai. Kalbant apie anonimiškumo taikymo paskirtį, reikia pradėti tuo, kad BPK nurodoma pati baudžiamojo proceso paskirtis – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamojo proceso paskirtis nėra vienalypė – ja siekiama ne tik atskleisti nusikalstamą veiką bei ją padariusį asmenį, bet reikalaujama tai daryti saugant žmogaus ir piliečio teises bei laisves.
Parodymus duodančių asmenų tapatybės įslaptinimo klausimu yra pasisakęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris išaiškinęs, kad įslaptinto liudytojo ar nukentėjusiojo institutas baudžiamajame procese yra galimas tik kaip išimtinė priemonė, taip pat, kad baudžiamasis procesas turi numatyti patikrinimo procedūrą, leidžiančia atkurti pusiausvyrą tarp baudžiamosios justicijos interesų ir teisės į gynybą. Dėl šios procedūros gynyba turi turėti galimybę ginčyti poreikį įslaptinti liudytojo duomenis, jo patikimumą ir jo parodymų kilmę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
EŽTT praktikoje dėl įrodinėjimo liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais galima teigti, kad sąžiningumo principas nepažeidžiamas, jei: 1) anonimiško liudytojo statusas suteikiamas liudytojui, kuris kaip informatorius veikia ikiteisminio tyrimo metu; 2) tokiais įrodymais remiamasi tik tada, kai tai tikrai būtina; 3) tokie parodymai vertinami labai kritiškai. Tokią poziciją EŽTT aiškiai yra išsakęs byloje Visser prieš Nyderlandus (Visser v. Netherlands, no. 26668/95, judgmet of 14 February 2002), pabrėždamas, kad anonimiškumo taikymo sąlygomis gauti liudytojų parodymai, dėl kurių gynybos teisės negalėjo būti užtikrinamos tokios apimties, kaip paprastai reikalaujama pagal Konvenciją, turi būti tikrinami ypač atidžiai, jų įrodomoji vertė yra menkesnė nei įprastų parodymų.
BPK 301 straipsnio 2 dalyje kategoriškai nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.
Tai nėra vienintelis procesinis tokių parodymų panaudojimo ribojimas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas privalo patikrinti ir tokių asmenų parodymų leistinumą (BPK 199, 200 straipsniai) bei patikimumą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-290/2013, 2K-423/2014). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gausioje EŽTT praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus (pavyzdžiui, bylos Birutis and Others v. Lithuania, Applications nos. 47698/99 and 48115/99, judgment of 28 March 2002, Kostovski v. the Netherlands, Application no. 11454/85, judgment of 20 November 1989; Doorson v. the Netherlands, Application no. 20524/92, judgment of 26 March 1996; Van Mechelen and Others v. the Netherlands, Applications nos. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93, judgment of 23 April 1997; Lüdi v. Switzerland, Application no. 12433/86, judgment of 15 June 1992; Visser v. the Netherlands, Application no. 26668/95, judgment of 14 February 2002).
Vertinant naujesnę EŽTT praktiką bylose dėl anoniminių liudytojų matyti, kad nors ir nebelieka giežto draudimo grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik arba lemiamai anoniminių liudytojų parodymais, tačiau tokiu atveju turi būti pakankamų kompensavimo veiksnių (procesinių garantijų), leidžiančių teisingai ir tinkamai įvertinti šių parodymų patikimumą (pavyzdžiui, bylos Ellis, Simms and Martin v. the United Kingdom, nos. 46099/06 and 46699/06, decision of 10 April 2012; Pesukic v. Switzerland, no. 25088/07, judgment of 6 December 2012; Papadakis v. the former Yugoslav Republic of Macedonia, no. 50254/07, judgment of 26 February 2013; Dončev and Burgov v. former Yugoslav Republic of Macedonia, no. 30265/09, judgment of 12 June 2014). Teismas turi kruopščiai patikrinti procesą ir įsitikinti, kad yra pakankami kompensavimo veiksniai, įskaitant stiprias procesines garantijas, leidžiančias teisingai įvertinti šio įrodymo patikimumą.
Atskiro dėmesio reikalauja klausimas dėl anoniminio liudijimo apie tai, kas buvo išgirsta iš sulaikyto ar suimto įtariamojo būnant su juo vienoje kameroje, leistinumo. EŽTT byloje Allan v. The United Kingdom (Application no. 48539/99, judgment of 5 November 2002) informacijos išgavimas iš įtariamojo pasodinant kartu su juo į kamerą policijos informatorių ir vėlesnis teismo rėmimasis šio informatoriaus liudijimu buvo pripažintas Konvencijos 6 straipsnio, garantuojančio kaltinamojo teisę į sąžiningą teismo procesą, pažeidimu. Teismas konstatavo, kad informacijos išgavimas tokiu būdu ir jos panaudojimas teisme pažeidžia kaltinamojo teisę tylėti ir neduoti parodymų prieš save.
Taigi, teismas, remdamasis anoniminiais asmens parodymais apie tai, ką jis girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas iš kitų sulaikytųjų ar suimtųjų, be kita ko, turi įsitikinti ir dėl to, kad toks asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save. Nepašalinus abejonių dėl to, kad taip galėjo būti, tokio liudytojo parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-290/2013).
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas (liudytojas Nr. 1), buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, kaltinamajam ir jo gynėjui buvo suteikta teisė užduoti jam klausimų ir šia teise jie pasinaudojo. Tačiau liudytojas (liudytojas Nr. 1) atsisakė atsakyti į gynybos klausimus, ar yra teistas; kur susitiko su S. A.: laisvėje ar laisvės atėmimo vietoje; kam pranešė informaciją, kai S. A. jam pasipasakojo; ar yra jam kas nors grasinęs, jeigu ką nors papasakos apie tai, ką jam papasakojo S. A. (T. 5, b. l. 19). Liudytojų priežastis siekti anonimiškumo, tikėtina, yra susidorojimo baimė. Tačiau subjektyvios baimės nepakanka ir baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas turi ištirti, ar yra objektyvus pagrindas šiai baimei kilti. Į advokato G. Leonovo klausimą –„koks anoniminiam liudytojui pavojus gresia – gyvybei, sveikatai, turtui, dėl to, kad jis įslaptintas, ar jam grasino kas nors, jeigu ką nors papasakos apie tai, ką jam papasakojo S. A.“, anoniminis liudytojas atsakė labai miglotai: „senais laikais, kaip vadindavo rusiškai, S. A. nebuvo eilinis, jūs pats pagalvokite koks man pavojus gresia“. Be to, ir teismo kolegijos pirmininkė leido anoniminiam liudytojui į šį ir kitus klausimus neatsakinėti (T. 5, b. l. 19). Taigi, anoniminiam liudytojui neatsakinėjant į gynybos užduotus klausimus liko nepatikrintas pagrindas dėl anoniminio liudytojo įslaptinimo būtinumo ir kartu bendravimo su S. A. aplinkybių (ar anoniminis liudytojas nebuvo sąmoningai uždarytas į kamerą su įtariamuoju išgauti iš jo informaciją; ar nebandoma nuslėpti tikrųjų informacijos gavimo iš S. A. aplinkybių; ar anoniminis liudytojas neturėjo motyvų duoti melagingus parodymus).
Liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų nepatvirtino jokie bylos įrodymai. Įvertinęs tai, pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymų nelaikė įrodymu ir jais nesirėmė. Apeliacinės instancijos teisme anoniminis liudytojas Nr. 1 apklaustas nebuvo. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija tik susipažino su gautais įslaptintais dokumentais, susijusiais su liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1. Susipažinus su jais apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl: 1) šio liudytojo papasakotų susipažinimo bei bendravimo su S. A. aplinkybių; ir 2) dėl to, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių aplinkybių, esant kurioms liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1, galėtų būti suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti S. A. nebūto nusikaltimo padarymu ar duoti apie jį melagingus parodymus. Taigi nagrinėjamoje byloje liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus pirmos ir apeliacinės instancijos teismai vertino skirtingai.
Esant tokiai situacijai, anoniminio liudytojo Nr. 1 parodymų patikimumo, jų atitikties kitiems surinktiems įrodymams nustatymas turi ypatingą reikšmę užtikrinant vieną esminių baudžiamojo proceso tikslų – kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina ir tai, jog liudytojo anonimiškumas turi didelės įtakos gynybai, varžydamas galimybes kvestionuoti jo patikimumą. Remtis jo parodymais galima tik įsitikinus, kad liudytojas yra patikimas. Šioje baudžiamojoje byloje anoniminio liudytojo parodymai tam tikru aspektu yra netiesioginiai įrodymai-išvestiniai įrodymai („girdėjau–sakė“), tačiau kartu jie yra ir lemiami kaltinantys įrodymai. Todėl būtina nustatyti, kokia apimtimi S. A. dalyvavimą darant nusikaltimus patvirtina kiti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras T. Čepelionis patvirtino, kad reikšmingiausi šioje byloje yra duomenys liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai (T. 5, b. l. 202). Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių papildomų priemonių šioms abejonėms pašalinti.
Apklaustas liudytojas Nr. 1 pirmosios instancijos teisme parodė, kad S. A. žinojo, kad jis yra taksistu dirbęs, prie tam tikrų aplinkybių susitiko su juo toje vietoje, bet konkrečios vietos neidentifikavo (T. 5, b. l. 18). Anoniminis liudytojas parodė, jog jis su S. A. bendravo artimai, kalbėjosi atvirai, pažinojo vienas kitą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad S. A. taksistu pradėjo dirbti 1982 m. lapkričio 22 d. (T. 5, b. l. 140). Be to, pats S. A. parodė, jog jis devynis mėnesius sėdėjo kalėjime su įvairiais asmenimis, iš kurių buvo tik du vilniečiai. Kai jis dirbo taksistu, jie buvo tokio amžiaus, kad dar nebuvo gimę arba buvo 8 metų (T. 5, b. l. 202). S. A. taip pat patvirtino, kad iš viso nebuvo jokio pokalbio su jokiu buvusiu taksistu, su kuriuo jis dirbo taksi parke, nei kalėjime, nei laisvėje (T. 5, b. l. 19). Nors sakydamas paskutinį žodį teisiamojo posėdžio apeliaciniame teisme metu S. A. parodė, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas yra kartu sėdėjęs kalėjime asmuo, nes pagal jo parodymus galima spręsti, kad sėdėjom kalėjime vienoje kameroje (T. 5, b. l. 202). Taigi liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1, patekimo į kamerą, kurioje buvo laikomas S. A., pagrindas liko nepatikrintas.
Kartu apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas S. A. pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas grindė ir šio liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais. Pažymėtina tai, kad šio liudytojo duotų parodymų apie N. Š. nužudymo aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme metu nepatvirtina bylos faktinės aplinkybės, ir pateikti parodymai yra prieštaringi. Pirmiausia liudytojas Nr. 1 parodė, kad S. A. ir N. Š. ilgą laiką buvo meilužiai ir tuo tikslu S. A. pas ją lankydavosi. Tačiau V. Š. (N. Š. sūnus) parodė, kad jam mama nėra sakiusi, kad kas nors jai grasintų ar kad ji būtų susiradusi kokį nors gerbėją (T. 2, b. l. 59). L. Š. (N. Š. dukra) parodė, kad N. Š. jai apie S. A. nieko nepasakojo, nesakė, kad jie buvo geri draugai (T. 2, b. l. 89). Liudytojas M. S. parodė, kad S. A. su žmona V. A. sutarė gerai (T. 2, b. l. 167). Liudytoja S. S., S. A. ir N. Š. bendradarbė, parodė, kad nėra pastebėjusi, kad jie vienas kitam simpatizuotų (T. 2, b. l. 189). Be to, S. S. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad S. A. tikrai negalėjo būti N. Š. meilužis, nes ji artimai bendraudama tiek su vienu, tiek ir su kitu būtų tai pastebėjusi. Be to, ji kalbėdavosi su N. Š. labai atvirai, jos viską pasipasakodavo viena kitai (T. 4, b. l. 213). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji V. N. parodė, kad jos sesuo N. Š. neminėjo, kad ji turi kokį nors vyrą, meilužį. Jeigu ir būtų turėjusi, būtų apie tai jai papasakojusi (T. 4, b. l. 209). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. A. parodė, kad N. Š. (jos sesuo) neturėjo meilužio, iki rimtos pažinties su vyru ji tardavosi su ja, sakė, kad jai nereikia jokių vyrų (T. 5, b. l. 17). Be to, byloje nėra jokių duomenų apie užfiksuotus S. A. telefoninius pokalbius ar SMS žinutes N. Š.
Kartu pažymėtina, kad, apklausiant N. Š. kaimynus, jiems buvo parodyta S. A. nuotrauka. A. G. iš 51 buto, I. C. iš 55 buto, E. G. iš 57 buto, A. V. iš 56 buto, N. L. iš 61 buto, M. G. iš 60 buto, F. B. iš 62 buto, L. B. iš 63 buto, B. B. iš 64 buto nurodė, kad tokio asmens niekada nematė (T. 1, b. l. 11).
Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, taip pat parodė, kad S. A. nužudė N. Š. dėl blogos savo finansinės padėties (buvo skolingas N. Š.), be to, dukra mokėsi užsienyje ir jai reikėjo pinigų. Tačiau baudžiamojoje byloje yra duomenys, kad S. A. 2010 m. po motinos mirties paveldėjo jos butą (duomenys neskelbtini) gatvėje Vilniuje bei AB (duomenys neskelbtini) paprastąsias vardines akcijas (T. 5, b. l. 135-136). Jo dukra R. A. mokosi (duomenys neskelbtini) universitete, už jos studijas sumokėjo Studentų paskolos įmonė, be to, ji pati dirba ir turi pajamų (T. 5. b. l. 138-148). Pats S. A. gyveno nuosavame bute, turėjo nuolatinį darbą, žmona registruota darbo biržoje. Taigi to, kad S. A. nužudė N. Š. dėl neva blogos savo finansinės padėties, nepatvirtina jokios bylos aplinkybės.
Dar viena aplinkybė, kurią pateikė liudytojas, yra ta, kad S. A. su N. Š. pas ją namuose gėrė iki pat ryto ir būnant esant abiem girtiems kilo konfliktas (T. 5, b. l. 18). Tačiau specialisto išvadoje Nr. M 1674/10(01) nustatyta, kad N. Š. lavono kraujyje etilo alkoholio nerasta (T. 1, b. l. 119). Tai, kad S. A. 2010 m. lapkričio 26 d. vakare buvo pirtyje, o vėliau namuose, patvirtino jos sūnus V. A. (T. 2, b. l. 150), žmona V. A. (T. 2, b. l. 61). Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme liudytojas M. S. parodė, kad 2010 m. lapkričio 26 d. S. A. buvo pirtyje (T.4, b. l. 211).
Prieštaringi ir kiti liudytojo parodymai dėl neva paliktų S. A. rūbų N. Š. bute (jų nerasta); dėl to, kad S. A. kitą dieną nenuėjo į darbą (kitą dieną jis buvo darbe); dėl pagrobtų papuošalų pridavimo patikimam juvelyrui (patikrinti juvelyrinių dirbinių supirkimo punktai Vilniuje, tačiau nei pagrobtų juvelyrinių dirbinių, nei paties S. A. apsilankymo juose faktų nenustatyta).
Darytina išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nei tinkamų kompensavimo veiksnių, nei stiprių procesinių garantijų, kurie leistų teisingai ir tinkamai įvertinti anoniminio liudytojo Nr. 1 parodymų patikimumą. Bylos aplinkybėmis S. A. gynybos teisių suvaržymai buvo nesuderinami su teisingo bylos nagrinėjimo garantijomis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė nuosprendžio kruopščia visų įrodymų analize ir nenustatė, kad jie patvirtina anoniminio liudytojo Nr. 1 pateiktą įvykių versiją. Bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas vertino atskirai, sureikšminęs atskirus duomenis, neanalizuodamas jų reikšmingų duomenų visete.
Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo tirti įvykio vietoje paimti objektai (du tušti šampano buteliai, mineralinio vandens butelis, du lipnios juostos ritinėliai, lipnios juostos gniužulas, paimtas nuo lavono galvos, klozeto dangtis ir sėdynė). Šiuo tyrimu buvo siekiama nustatyti žmogaus biologinius pėdsakus, tinkamus asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Specialisto išvadoje Nr. 140-(8844)-ISI-652 nenustatyta, kad ant tiriamųjų objektų būtų S. A. biologinių pėdsakų (T. 1, b. l. 146–149). Tie patys objektai buvo tirti siekiant nustatyti rankų pėdsakus, tinkamus asmeniui identifikuoti. Tačiau specialisto išvadoje Nr. 140-(8843)-ISI-9194 buvo nustatyta, kad tirti pėdsakai yra netinkami asmeniui identifikuoti (T. 1, b. l. 151–152). Be to, pateikti tyrimui objektai buvo tirti siekiant nustatyti, ar ant jų yra pirštinių pėdsakų. Pateiktoje specialisto išvadoje Nr. 140-(8842)-ISS-681 S. A. biologinių pėdsakų nebuvo nustatyta (T. 1, b. l. 154–156). Dar vienas tyrimas buvo atliekamas, siekiant kraujo buvimo rūšiai bei tapatumui nustatyti ir atlikti plaukų morfologinį tyrimą bei nustatyti tapatumą. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje Nr. S 513/10 (01) nurodyta, kad S. A. biologinių pėdsakų nerasta (T. 1, b. l. 162–167).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kartu su N. Š. krauju atliekant tyrimus buvo rasta vyrų biologinių pėdsakų, netinkamų lyginamajam tyrimui (ant lipnios juostos ritinėlio, šampano butelių, klozeto dangčio ir klozeto sėdynės) (T. 1, b. l. 154–156).
Byloje taip pat nustatyta, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo paimti tepinėliai nuo vonios krašto ir nuo vonios dugno (T. 1, b. l. 78). Teisiamojo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme liudytojas R. K. patvirtino, kad jis paėmė biologinius pėdsakus iš vonios būtent ant tepinėlių ir kad pagal nuotraukas tai buvo nesausas pėdsakas (tiek vonios krašto, tiek ir dugno) (T. 5, b. l. 115). Teisiamojo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme liudytoja N. J. paaiškino, kaip paimama nuoplova. Kad tamponėlis – šepetukas su vatos gabaliuku, kuriuo imama medžiaga. Kai ši medžiaga paimama, vadinama – tepinėliu. Nuoplovos paimamos nuo tamponėlio (T. 5, b. l. 117).
Atliekant kitas DNR specialisto išvadose Nr. S79/11(01) (T. 2, b. l. 14–16), Nr. S85/11(01) (T. 2, b. l. 19–20) ir Nr. S121/11(01) (T. 2, b. l. 27–28) konstatuojama, kad S. A. biologinių pėdsakų nerasta.
Tik specialisto išvadoje Nr. S 8/11(01) konstatuojama, kad nuoplovoje nuo vonios dugno nustatytas vyriškos lyties asmens haplotipas sutampa su S. A. haplotipu su 99,994 proc. tikimybe, tarp giminystės ryšiais pagal vyriškąją liniją su S. A. nesusijusių asmenų (T. 2, b. l. 4). Pažymėtina, jog tyrimo objektu buvo paimta S. A. seilių pavyzdžiai. Vėliau atliekant objektų DNR-biologinį tyrimą (taip pat seilių), specialisto išvadoje Nr. S 77/11(01) buvo nustatyta, kad nuoplovoje nuo vonios dugno nustatytas vyriškos lyties asmens tik Y formos haplotipas, tačiau kadangi S. A. ir V. A. yra susiję giminystės ryšiais pagal vyriškąją liniją, t. y. visiškai sutampa jų Y chromosomos haplotipai, pasakyti, kuriam iš jų priklauso nustatytas haplotipas, negalima (T. 2, b. l. 8).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad tyrimo metu paimtos nuo vonios dugno nuoplovos rastas S. A. haplotipas, konstatavo, jog tai patvirtina, kad jis kontaktavo su N. Š. bute esančiais daiktais – konkrečiai vonia.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, be S. A. haplotipo, N. Š. bute buvo rastas ir S. P. haplotipas. Specialisto išvadoje Nr. S 513/10 (01) nustatyta, kad nuoplovose nuo koridoriaus grindų, nuo skalbinių dėžės yra žmogaus kraujo. Atlikus DNR tyrimą, nustatytas N. Š. genotipas su 99,999999999999 proc. tikimybe bei S. P. haplotipas su 99,994 proc. tikimybe, tarp giminystės ryšiais pagal vyrišką liniją su S. P. nesusijusių asmenų (T. 1, b. l. 167).
Apklaustas kaip liudytojas S. P. parodė, kad pažįsta N. Š. penkerius metus, kartais pavedžiodavo jos šunį, kai ji negalėdavo išeiti iš darbo, pamaitindavo neįgalią (psichinė negalia) globotinę T. P. S. P. žinojo, kad N. Š. buto duryse yra dvi spynos, žinojo kaip jos rakinasi, turėjo nuo jos buto raktus, kad N. Š. raktus visada laikydavo įkišusi į viršutinę spyną (T.2, b. l. 55–57). Liudytojas V. Š. parodė, kad N. Š. pasitikėjo S. P., nors šis ir buvo plepys. Nepaisant to, jis remontavo jos butą, įrengė spintoje seifą (T. 2, b. l. 58–59). Tai, jog N. Š. artimai bendravo su S. P., parodė ir L. Š. (T. 2, b. l. 84), liudytoja S. S. (N. Š. S. P. net siūlė tekėti už jo) (T. 3, b. l. 22). Be to, N. Š. sūnus V. Š. parodė, kad S. P. žinojo ir tai, kad ji gauna pinigų iš buto nuomos (T. 2, b. l. 59). Liudytoja S. S. parodė, kad, kartą jai būnant pas N. Š. namuose, pas ją atėjo vyras (S. P.), kuris raktu atrakino duris ir užėjo į butą, bute labai laisvai jautėsi, lyg būtų jos vyras (T. 3, b. l. 22).
Kad N. Š. buvo labai atsargi moteris ir svetimo žmogaus pas save negalėjo įsileisti, pavirtino S. S. (T. 2, b. l. 187), M. Z. (T. 2, b. l. 196), As. V. (T. 3, b l. 2), E. G. (T. 3, b. l. 4), S. S. (T. 3, b. l. 22). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios L. Š. ir V. N. parodė, kad N. Š. į namus galėjo įsileisti tik pažįstamus žmones, jos buto duryse buvo įstatyta kamera, kad ji matytų, kas atėjo prie durų (T. 4, b. l. 209, 210). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. A. parodė, kad N. Š. neįsileisdavo į butą svetimų žmonių (T. 5, b. l. 17). Kita vertus, liudytoja S. S. parodė, kad apie N. Š. įrengtą seifą jos bute, žinojo visi bendradarbiai (T. 2, b. l. 189).
Vertinant aplinkybę, kad S. A. haplotipas rastas tik nuoplovoje nuo vonios dugno, atkreiptinas dėmesys į tai, jog nuoplovose nuo kitų N. Š. bute esančių objektų (ant kurių taip pat rastas N. Š. kraujas) nepaneigta galimybė, kad būtų likę ir kitų S. A. haplotipų, tačiau jų nerasta.
Baudžiamojoje byloje nepaneigta objektyviais įrodymais ir versija dėl to, kad S. A. biologinis pėdsakas galėjo atsirasti naudojantis bendru muilu darbe. Specialistė J. J. apeliacinio teismo posėdyje paaiškino, kad dėl pėdsakų ant muilo – negaliu spėlioti. Specialistė teigė, jog negali tvirtinti tokios prielaidos, kad muilu naudojantis keliems žmonėms lieka kelių žmonių epitelis. Nustatyti, kas paskutinis naudojosi, teorija neparemta tyrimais ir rezultatais (T. 5, b. l. 118). Liudytoja S. S. parodė, kad ji buvo atsakinga už muilo pakeitimą darbe. Kai jis baigdavosi, nupirkdavo naują. Muilu naudodavosi visi darbuotojai. Ji nepastebėjusi, kad muilas dingų, jis nuolatos būdavo muilinėje. Be to, ji visuomet pirkdavo dar ir atsarginį muilą (T. 2, b. l. 189). Kita vertus, S. S. parodė, kad N. Š. nešdavosi į darbą užuolaidas, skalbimo miltelius, muilą, o tai reiškia, kad ji bendrai naudojamą muilą galėjo ir parsinešti namo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nepaneigta galimybė, jog muilą galėjo parsinešti ir N. Š. neįgali giminaitė T. P., kurią dažnai N. Š. atsivesdavo į darbą. Pažymėtina ir tai, kad versija dėl muilo pakeitimo pirmą kartą buvo iškelta apklausiant S. A. kaip įtariamąjį, užduodant jam klausimus dėl jo biologinio pėdsako ant muilo (T. 3, b. l. 92-94).
Specialisto išvadoje Nr. M 1674/10(01) nustatyta, kad N. Š. mirtis galėjo įvykti maždaug 12 valandų iki lavono apžiūros įvykio vietoje 2010 m. lapkričio 27 d. 21.10 val. (T. 1, b l. 119). Pirmosios instancijos teisme specialistė taip pat patvirtino, kad nukentėjusioji mirė maždaug 12 val. iki apžiūros įvykio vietoje. Į tai nurodo išplitusios lavondėmės, paspaudus pablykšta ir atsistato per 3–4 minutes, lavoninis sustingimas stiprus kramtomuose raumenyse, vidutinis rankų ir kojų raumenyse, temperatūra lavono tiesiojoje žarnoje (+32,5 laipsniai C - 21.25 val.; +32 laipsniai C – 22.25 val.).
Tačiau teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad sužalojimai galėjo būti padaryti 1–2 valandų laikotarpiu (T. 5, b. l. 33). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistė jau tvirtino, kad nukentėjusiosios mirtis galėjo įvykti prieš 15–16 valandų iki lavono apžiūros įvykio vietoje ir negalėjo įvykti prieš 11 valandų (T. 5, b. l. 117). Šiems prieštaravimams pašalinti apeliacinės instancijos teismas savo nutartimi (2013 m. birželio 19 d.) nutarė paskirti teismo medicinos komisijos ekspertizę. Ekspertizės akto Nr. EKM 95/13(01) išvadose konstatuojama, kad N. Š. mirties laikas galėtų atitikti 2010 m. lapkričio 27 dalį 6.10-9.10 val. laikotarpį (konstatuojamas tikėtinas laiko intervalas). Šioje išvadoje taip pat konstatuojama, kad N. Š. mirtis galėjo įvykti 2010 m. lapkričio 27 d. apie 6 val. 30 min. (T. 5, b. l. 175-179). Atkreiptinas dėmesys, kad buvo gauta ir nepriklausomo teismo medicinos specialisto išvada Nr. 007/14, kurioje konstatuojama, kad N. Š. mirtis galėjo įvykti 7,6 val. pagal G.A. Botezatą, 7,5 val. pagal Vincent J. DiMaio nurodytą formulę bei tikėtina (mirusiosios svoris yra menamas, tikslus nežinomas) 8,5-9,8 +/- 2,8 val. pagal Henzge Nomogramą iki jos lavono rektalinės temperatūros matavimo įvykio vietoje (T. 5, b. l. 186-191).
Tačiau, nepaisant to, išliko prieštaravimų dėl N. Š. mirties laiko nustatymo tarp ekspertizės akto bei specialisto konsultacinės išvados. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas patikslino kaltinimą S. A. ir nustatė (vadovaudamasis ekspertizės aktu Nr. EKM 95/13(01)), kad N. Š. mirtis galėjo įvykti 2010 m. lapkričio 27 d., apie 6.30 val.
Prieštaravimų dėl N. Š. mirties laiko nepašalino ir liudytojų parodymai. Liudytojas Jo. P. parodė, kad 2010 m. lapkričio 27 d., apie 8.00–8.30 val., vedė į lauką savo šuniuką. Kai leidosi laiptas, būdamas antro aukšto aikštelėje matė, kaip prasivėrė N. Š. buto durys. Jam toliau besileidžiant laiptais, jis pastebėjo, kad durys vėl užsidarė. Kas duris pravėrė, liudytojas nematė (T. 2, b. l. 198). Byloje esantys duomenys paneigia versiją, jog tuo metu N. Š. buto duris galėjo praverti neįgali T. P. Iš Vilniaus apskrities VPK patrulių rinktinės 1-os kuopos 1-o būrio patrulio F. A. tarnybinio pranešimo matyti, jog jie kartu su S. P. užėjo į nužudytosios N. Š. butą, kur dideliame kambaryje ant grindų gulėjo moters kūnas. S. P. pasakė, kad bute turi būti dar viena moteris. Mažajame kambaryje, kuris buvo užrakintas raktu iš išorės (raktas buvo spynoje) ir kur atrakinus kambarį buvo rasta T. P., kuri nieko paaiškinti negalėjo (T. 1, b. l. 7).
Liudytoja J. P. parodė, kad 2010 m. lapkričio 27 d. nuėjo miegoti apie 00.30 val. ir girdėjusi, kad moteris šaukėsi pagalbos. Tačiau, kas konkrečiai šaukė ir kada, ji pasakyti negali (T. 2, b. l. 200). Liudytoja As. V. parodė, kad 2010 m. lapkričio 27 d., 6.17 val., ji išgirdo kaip N. Š. šaukėsi pagalbos. Laiką ji atsimena tiksliai, nes išgirdusi jos šauksmą pažiūrėjo į savo mobiliojo ryšio telefoną ir matė, kad jis rodė 06.17 val. Po to, kai moteris nustojo šaukti, ji išgirdo, kad kažkas nukrito (T. 3, b. l. 2).
Atkreiptinas dėmesys ir kitas šios baudžiamosios bylos aplinkybes, apie kurių nustatymą, tyrimą, sugretinimą su kitais įrodymais duomenų nėra. Antai įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog prie įėjimo į kambarį yra kraujo žymės – avalynės pėdsakai. Užėjus į kambarį iš karto ant laminato matyti kraujo žymės – avalynės pėdsakai (T. 1, b. l. 15). Prie moters lavono iš dešinės pusės ant laminato užfiksuota daug kruvinų avalynės pėdsakų (T. 1, b. l. 16). Nuo grindų buvo paimtos 6 daktiloskopinės plokštelės su avalynės pėdsakų fragmentais (T. 1, b. l. 23). Įvykio vietos apžiūros metu buvo užfiksuoti avalynės pėdsakų fragmentai nuotraukose (foto Nr. 60, 61, 62, 63, 64, 65), tačiau kažkodėl jie nebuvo tirti (T. 1, b. l. 54–56).
Teisiamojo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji N. Š. dukra L. Š. parodė, kad mama net buvo įsigijusi ginklą savigynai, o tik vėliau nusipirko ir seifą (T. 4, b. l. 209). Tačiau aplinkybės dėl ginklo įsigijimo, jo rūšies, laikymo, dingimo (seife buvo rastas ginklo šampolas) lieka neaiškios.
Liudytoja R. V. parodė, kad nužudžius N. Š. dingo ne tik jos jai palikti saugoti pinigai bei aukso papuošalai, tačiau ir juodas rankinukas, kuriame buvo jos dokumentai: kompensuojamųjų vaistų pasas, buto, esančio Vilniuje, Savanorių pr., dokumentai, ištuokos liudijimas, Sodros pažymėjimas, mokyklos baigimo diplomas, gimimo liudijimas (T. 2, b. l. 65). Byloje nėra jokių duomenų apie R. V. dingusius dokumentus.
Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad pirtis, į kurią su pažįstamais rinkdavosi ir S. A., yra Subačiaus gatvėje. S. A. buvimo vieta pagal telefoną (2010 m. lapkričio 26 d.) fiksuota 21.13 val. Didžiojoje gatvėje. Darytina išvada, jog S. A. buvo toje Vilniaus vietoje, kuri yra netoli pirties. Tačiau nuo šio laiko iki kitos dienos (2010 m. lapkričio 27 d.) 10.51 val. jo buvimo vietos nebuvo galimybės nustatyti. Byloje nėra jokių duomenų apie S. A. telefono naudojimą (ar jis buvo išjungtas, ar išsikrovęs, kodėl įsijungė tik 10.51 val., o ne vykstant į darbą ar jau būnant darbe nuo 8.00 val.). Be to, atlikus mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės analizę matyti, kad nėra jokių duomenų apie S. A. kontaktus su N. Š. (T. 5, b. l. 132–134).
Baudžiamojoje byloje liudytojai A. I. (T. 2, b. l. 181) ir M. M. (T. 2, b. l. 183) parodė, kad S. A. pirtyje turėjo megztas medžiagines pirštines. Apklaustas kaip įtariamasis S. A. parodė, kad būdamas pirtyje naudojasi medžiaginėmis kumštinėmis pirštinėmis, kurias grįžęs iš pirties pakabina džiūti balkone prie įėjimo į butą durų (T. 3, b. l. 94). Vėlgi, byloje nėra jokių duomenų dėl šių pirštinių suradimo, jų ištyrimo ar kitokių sąsajų su S. A. inkriminuojama nusikalstama veika.
Pažymėtina, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013). Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.
Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).
Konstatuotina, kad tokiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis nepašalinus abejonių neatitinka BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio nustatytų reikalavimų ir pripažintinas esminiu BPK pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Panaikinus apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nebelieka pagrindo vykdyti S. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. A. buvo išteisintas, jis iš pataisos namų paleistinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,