Administracinė byla Nr. I-155-244/2014
Proceso Nr. 3-61-3-01374-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija 35.2
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Broniaus Januškos ir Henriko Sadausko, dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovei Gedmantei Eimontienei, atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės tarybos atstovei Jolitai Baturai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės tarybai dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo ištirti: 1) ar Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimo Nr. T3-38 1 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai (toliau – ir Nuostatai) tiek, kiek juose nėra nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai, atitinka Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatą; 2) ar 2013-02-28 sprendimo Nr. T3-38 1 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimas Nr. T3-95 ir juo patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai tiek, kiek nenustatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą (b. l. 119-121).
Prašyme paaiškino, kad iš Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintos Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos (toliau – Metodika) reglamentavimo akivaizdu, kad, nustatydama vietinę rinkliavą, savivaldybė privalo vadovautis vietinės rinkliavos nustatymo reikalavimais ir vienu ar kitu būdu nustatydama rinkliavos dydį (rinkliavos kintamosios dedamąją ar ir rinkliavos pastoviosios dedamąją) susieti su faktiniu perduodamu (deklaruojamu) atliekų kiekiu. Tačiau Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimo Nr. T3-38 1 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai nenustato tokios galimybės atliekų turėtojui, todėl gali būti pažeidžiamas proporcingumo principas, nes preziumuojamas galintis susidaryti atliekų kiekis ir faktinis deklaruojamas atliekų kiekis gali akivaizdžiai skirtis ir viršyti tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi patvirtinti taisykles, reglamentuojančias savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą ir užtikrinančias, kad šios paslaugos atitiktų aplinkosaugos, techninius ir ekonominius, higienos reikalavimus ir savivaldybių bei regioninių atliekų tvarkymo planų įgyvendinimą nustatančias komunalinių atliekų tvarkymo sąlygas. Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių institucijos kontroliuoja, kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2009-09-30 patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisykles (toliau – Taisyklės), kurios nustato komunalinių atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų surinkėjų teises, pareigas ir atsakomybę. Taisyklių 38 punktas nustato, kad asmenys, pažeidę šių Taisyklių reikalavimus, baudžiami pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 161(1) straipsnį (savivaldybių tarybų patvirtintų atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimas) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, o 39 punktas nustato, kad administracinė nuobauda neatleidžia fizinio ar juridinio asmens nuo prievolės laikytis šių Taisyklių reikalavimų, pašalinti pažeidimo pasekmes ir atlyginti visus dėl to atsiradusius nuostolius. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad teisės aktai suteikia savivaldybėms teisę sureglamentuoti savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą ir kitas su šiais teisiniais santykiais susijusias sąlygas taip, kaip savivaldybė mano esant reikalinga, ir taip, kad būtų užtikrinti Atliekų tvarkymo įstatymo nustatyti reikalavimai.
Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės taryba atsiliepime į prašymą (b. l. 132–136) su prašymu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į prašymą atsakovė paaiškino, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2013-02-28 sprendimo Nr. T3-38 1 punktu patvirtino Nuostatus, kurių III skirsnyje yra nustatytas vietinės rinkliavos dydis, vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo tvarka ir kitos su ja susijusios nuostatos. Minėtą Nuostatų III skirsnį detalizuoja Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 3 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai (iš dalies pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimu Nr. T3-95 ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-05-25 sprendimu Nr. T3-220). Taigi Nuostatų III skirsnio konstrukcija ir šiame skirsnyje įtvirtintų nuostatų analizė rodo, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai yra Nuostatų III skirsnio sudedamoji dalis. Pareiškėjas savo prašymą iš esmės grindžia norminiais teisės aktais (Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo nuostatomis (Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnis) bei Metodika, kurie įsigaliojo po Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimo Nr. T3-38 bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimo Nr. T3-95 priėmimo. Tai reiškia, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje bei Metodikoje įtvirtinti reikalavimai nėra taikomi tiems visuomeniniams santykiams, kurie yra sureguliuoti iki minėtų norminių teisės aktų įsigaliojimo. Net jeigu teisinis reguliavimas būtų aiškinamas taip, kad turi būti keičiami jau patvirtinti Nuostatai ir jau priimtas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimas Nr. T3-95 bei juo patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai taip, kad jie atitiktų Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnį bei Metodiką, turėtų būti numatytas pereinamasis laikotarpis Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsniui bei Metodikai įgyvendinti. Tik taip būtų užtikrinamas teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo principų įgyvendinimas. Be to, iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-07-24 nutarimo Nr. 711 2 punkto matyti, kad Metodika nėra privalomojo pobūdžio, kadangi savivaldybėms tik rekomenduojama patvirtinti teisės aktus, reikalingus šiuo nutarimu patvirtintai Metodikai įgyvendinti. Metodikai įgyvendinti egzistuoja objektyvios kliūtys, t. y. neaiškus joje įtvirtintas reglamentavimas užkerta kelią savivaldybėms šią Metodiką įgyvendinti. Lietuvos savivaldybių asociacija ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija šiuo metu organizuoja savivaldybėms seminarus, per kuriuos bus aiškinamas Metodikos taikymas. Pareiškėjas, prašydamas teismo ištirti norminių aktų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, nepateikė jokių aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių jo abejonę dėl Nuostatų, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-03-30 sprendimo Nr. T3-95 ir juo patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžių atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui. Pareiškime iš esmės yra tik pacituoti norminiai teisės aktai, kurie įsigaliojo po Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimo Nr. T3-38 bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimo Nr. T3-95 priėmimo, išdėstyti tam tikri atskiri samprotavimai, kurie neišreiškia konkrečios ir nuoseklios teisinės pozicijos dėl prieštaravimo minėtų aktų vienas kitam. Galimybę atliekų turėtojams mokėti pagal realiai susidarantį ir perduodamą atliekų kiekį Savivaldybės norminiuose teisės aktuose galima nustatyti tais atvejais, kai tas konkretus atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekis gali būti nustatytas nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų. Taigi imperatyvios pareigos nustatyti atliekų turėtojo galimybę mokėti pagal iš jo surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį nėra. Minėto teisinio reguliavimo nustatymas nėra būtinas. Tais atvejais, kai pareiškėjo ginčijamame Savivaldybės norminiame teisės akte nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris neprivalo būti nustatytas tame ginčijamame teisės akte (jo dalyje), turi būti konstatuojama, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko - tai yra pagrindas nutraukti bylą. 2008-10-14, t. y. prieš įvedant vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Vilniaus rajone, buvo atlikta Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą įdiegimo Vilniaus rajono savivaldybėje galimybių analizė, kurioje rekomenduojama Vilniaus rajono savivaldybėje nustatyti vietinę rinkliavą pagal nekilnojamojo turto plotą, nes galimybė vietinę rinkliavą apskaičiuoti pagal faktiškai perduotų tvarkyti atliekų kiekį reikalauja didelių sąnaudų. Diferencijuotas apmokestinimas didina bendras komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudas. Sudarant vienodas sąlygas visiems gyventojams, pasirinkus fiksuotą įmoką už atliekų konteinerį, reikės atliekų turėtojus, gyvenančius individualiuose gyvenamuosiuose namuose, aprūpinti individualiais pagal jų poreikį reikiamo dydžio užrakinamais konteineriais, prie daugiabučių namų įrengti uždaras atliekų surinkimo konteinerių stovėjimo aikšteles. Pasirenkant fiksuotą įmoką už atliekų kiekį, reikalinga papildoma komunalinių atliekų reikalavimų laikymosi priežiūra ir kontrolė, kitaip didės bešeimininkių atliekų kiekiai, kurioms sutvarkyti reikia papildomų lėšų. Vilniaus rajono savivaldybės norminiuose teisės aktuose nustatyti faktinį perduodamų tvarkyti atliekų kiekį, nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų, nėra galimybės. Tokia atliekų turėtojo galimybė yra sudėtinga ir ekonomiškai nenaudinga įgyvendinti.
Pareiškimas tenkintinas iš dalies.
Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2013-02-28 sprendimo Nr. T3-38 1 punktu patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatus (b. l. 80-85).
Pareiškėjas prašo ištirti, ar minėti Nuostatai tiek, kiek juose nėra nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai, atitinka Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatą ir tiek, kiek jie atliekų turėtojams nenustato galimybės vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui.
Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip privaloma atliekų turėtojo įmoka už atliekas, kurios bendrai tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, kad vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) pagal CK 6.584 straipsnio 1 dalį. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra nustatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Atsižvelgus į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pareiga mokėti vietinę rinkliavą nepriklauso nuo sutarties su atliekų tvarkytoju.
Nuostatų 9 punktas nustato, kad vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą turi mokėti asmenys, valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje (b. l. 81).
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas nenustato reikalavimo, kad atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes.
Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, kad, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai pagal tos pačios Direktyvos 1 straipsnį, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), o valstybės narės dėl finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris nustatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas per mokesčius arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktas nustato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi proporcingumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expresis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Tačiau kadangi Atliekų tvarkymo įstatymas yra skirtas užtikrinti ir Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų taikymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 4 d.), siekiant įvertinti paminėtų pareiškėjo argumentų pagrįstumą, nacionalinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę.
Ši kompetentingų institucijų ir teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje nustatytą tikslą, o pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 10 straipsnį – imtis visų tinkamų priemonių, šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai. Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kaip įmanoma daugiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje nustatytas rezultatas.
Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai, arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Kaip jau buvo minėta pirmiau, komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimas gali būti užtikrinamas per mokesčius arba bet kuriuo kitu būdu, remiantis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį. Šie du parametrai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų šalinimo išlaidų sumai ir tai leidžia apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams.
Vertinant ginčijamų nuostatų atitiktį proporcingumo reikalavimui akcentuotina, kad tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal deklaruojamų atliekų kiekį. Todėl tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo deklaruojamo komunalinių atliekų kiekį, šiam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant tik pagal valdomą ir naudojamą nekilnojamąjį turtą, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.
Pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad Nuostatuose iš viso nėra nustatytos tvarkos, kuri leistų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Savo ruožtu atsakovė nemotyvavo, kodėl jai būtų nepakeliamai brangu ir sudėtinga tikrinti, ar deklaruojami atliekų kiekiai yra realūs, kai, pavyzdžiui, asmenys naudojasi ne kolektyviniais, o individualiais konteineriais, ir kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų kiekis yra nesunkiai nustatomas. Teismas negali svarstyti nustatytos rinkliavos dydžio ekonominio pagrįstumo, tik vertina nuostatų atitiktį teisės aktuose nustatytiems principams. Nagrinėjamu atveju proporcingumo principas reikalauja, kad nustatyta rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nebūtų akivaizdžiai neproporcinga dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Tokiu atveju lieka įstatymu neįgyvendinta atliekų turėtojui nustatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji verta, nes faktiškai pagal plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai gali visiškai neatitikti paslaugos teikėjo patirtų išlaidų. Tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, šiam tenkanti mokėtina suma turėtų būti skaičiuojama pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.
Teismas daro išvadą, kad atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimo Nr. T3-38 1 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai tiek, kiek jie nenustato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatytam proporcingumo principui.
Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimo Nr. T3-38 1 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai tiek, kiek juose nėra nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai, atitinka Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje nustatyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose. Pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių jo abejonę dėl Nuostatų atitikties Įstatymo 13 straipsnio 1 daliai. Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimo Nr. T3-38 1 punktu patvirtintų Nuostatų III skirsnyje yra nustatytas vietinės rinkliavos dydis, vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo tvarka ir kitos nuostatos, susijusios su vietinės rinkliavos dydžiu. Minėtą Nuostatų III skirsnį detalizuoja Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 3 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai (iš dalies pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimu Nr. T3-95 ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-05-25 sprendimu Nr. T3-220). Taigi atsakovė pagrįstai teigia, kad Nuostatų III skirsnio konstrukcija ir šiame skirsnyje įtvirtintų nuostatų analizė rodo, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai yra Nuostatų III skirsnio sudedamoji dalis. Taigi teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimo Nr. T3-38 1 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai tiek, kiek juose nėra nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatai.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 115 str. 1 d. 2 p., 117 str., 127 str. 1 d., 129 str.,
n u s p r e n d ž i a :
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimo Nr. T3-38 1 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimas Nr. T3-95 ir juo patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai tiek, kiek jie nenustato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatytam proporcingumo principui.
Kitą Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Šią nutartį paskelbti Teisės aktų registre bei leidinyje „Vilniaus krašto savaitraštis“.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.