LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL PLIKAŽIEDŽIO LINLAPIO (THESIUM EBRACTEATUM) apsaugos planO PATVIRTINIMO
2017 m. sausio 31 d. Nr. D1-98
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi,
patvirtinta
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2017 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-98
PLIKAŽIEDŽIO LINLAPIO (THESIUM EBRACTEATUM) apsaugos planas
I SKYRIUS
PLIKAŽIEDŽIO LINLAPIO, JO POPULIACIJOS, BUVEINĖS APRAŠYMAS
Plikažiedžio linlapio apibūdinimas
1. Plikažiedis linlapis (Thesium ebracteatum Hayne) yra santalinių (Santalaceae) šeimos daugiametis, 10–30 cm aukščio, šviesomėgis ir šilumamėgis augalas su gausiai šakotu požeminiu šakniastiebiu, kuris paprastai yra 5–10 cm gylyje. Šio augalo stiebai statūs, lygūs, apaugę retais lapais. Lapai pražanginiai, bekočiai, siauri, linijiški, 1–5 cm ilgio ir 1–4 mm pločio, neryškiai trigysliai, smaili. Žiedynas – nešakota kekė, kurios apatinėje dalyje yra žiedai su viena pažiede, o viršutinėje dalyje – tik pažiedės. Pažiedė linijiška, priaugusi prie žiedkočio. Žiedai maži, trumpais koteliais, dvilyčiai.
Plikažiedžio linlapio buveinės aprašymas
2. Europoje plikažiedis linlapis aptinkamas įvairių tipų buveinėse: šlapiose pievose, mezofitų ir sausose pievose, termofiliniuose žolynuose smėlio dirvožemyje, viržynuose, miškų pakraščiuose, retuose, gerai apšviestuose miškuose, neretai aptinkamas pakelėse. Latvijoje šios rūšies augalas aptinkamas mėlyninio pušyno (Vaccinio myrtilli-Pinetum) ir brukninio pušyno (Vaccinio vitis-idaeae-Pinetum) asociacijų miškų bendrijose.
Lietuvoje įvairiais laikotarpiais atliktų tyrimų duomenimis, plikažiedis linlapis auga sausuose karbonatingo priesmėlio, priemolio ar molio dirvožemiuose, pietiniuose ar pietrytiniuose šlaituose, pamiškių pievose, sausose miškų aikštelėse, dažniausiai šlaitų, pamiškių ir miško aikštelių (Trifolio-Geranietea) ir stepinių pievų (Festuco-Brometea) klasių bendrijose. Bendrijose žolių arde dažniausiai vyrauja kseromezofitai ir šilumamėgiai augalai, tokie kaip raudonasis eraičinas (Festuca rubra), paprastoji žemuogė (Fragaria vesca), tikrasis lipikas (Galium verum), dirvinė buožainė (Knautia arvensis), geltonžiedė liucerna (Medicago falcata), šilinis saliavas (Peucedanum oreoselinum), vienagraižė vanagutė (Pilosella officinarum), mažoji ožiažolė (Pimpinella saxifraga), nusvirusioji naktižiedė (Silene nutans), paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum), šilinis dobilas (Trifolium medium). Samanų arde dažniausiai aptinkamos sausų pievų ir miškų pakraščių bei aikštelių buveinių bendrijoms būdingos samanos: dirvoninė kėnutė (Abietinella abietina), paprastoji šilsamanė (Pleurozium schreberi). Buveinių ir bendrijų įvairovė, kuriose auga plikažiedis linlapis, ištirta pakankamai gerai.
Plikažiedis linlapis nyksta dėl menko buveinių naudojimo ar jų apleidimo. Nebešienaujamos ar nebeganomos pievos palaipsniui apauga krūmais ir medžiais, ima vyrauti buveinėms nebūdingų žolinių augalų rūšys, kaupiasi storas nesuirusių augalų liekanų sluoksnis, kuris riboja plikažiedžių linlapių augimą. Šiam augalui tinkamos buveinės sunaikinamos jas suariant arba apželdinant mišku.
Plikažiedžiui linlapiui grėsmę kelia svetimžemės invazinės rūšys, ypač tos, kurios per trumpą laiką pakeičia buveinių sąlygas. Plikažiedžio linlapio populiacijoms ir buveinėms pavojingiausi invaziniai augalai yra gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus), šluotinis sausakrūmis (Cytisus scoparius), varpinė medlieva (Amelanchier spicata), raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa). Dėl šių augalų invazijos buveinėse prasideda dirvožemio eutrofikacija, pagausėja arba ima vyrauti azotamėgiai augalai, kurie nustelbia silpnomis konkurencinėmis savybėmis pasižymintį plikažiedį linlapį.
Plikažiedžio linlapio paplitimas, populiacijos dydis, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje
3. Plikažiedis linlapis yra retai Lietuvoje aptinkamas augalas, kurio dauguma augaviečių aptiktos iki 1980 m., o nuo 1980 m. iki 2000 m. plikažiedis linlapis užregistruotas tik aštuoniose naujose vietovėse. Nuo 2001 m. iki 2016 m. nustatytos 7 naujos rūšies augavietės rytų ir pietų Lietuvoje. Šio augalo paplitimas sistemingai netirtas.
Plikažiedžiui linlapiui potencialiai tinkamų buveinių plotas, pasiskirstymas ir pokyčiai šalyje nevertinti. Lietuvoje šis augalas aptinkamas pietiniuose ir rytiniuose rajonuose, kuriuose yra daugiau jam tinkamų buveinių, t. y. kur vyrauja smėlio dirvožemiai ir yra sausų, gerai įšildomų šlaitų. Kitur plikažiedis linlapis labai retas, o šiaurinėje ir šiaurvakarinėje šalies dalyje visai neauga (1 pav.). Plikažiedžio linlapio ekologinius poreikius atitinkančių buveinių Lietuvoje yra daug, tačiau daugelyje tokių buveinių šių augalų neaptinkama. Didelė buveinių ir populiacijų fragmentacija daro neigiamą įtaką rūšies išlikimui.
1 pav. Plikažiedžio linlapio (Thesium ebracteatum Hayne) iki šiol žinomas
paplitimas Lietuvoje (○ – populiacijos registruotos iki 2000 m., tačiau vėlesnių
duomenų nėra; ● – populiacijos užregistruotos 2000–2015 m. laikotarpiu
Remiantis Gamtos tyrimų centro Botanikos institute apibendrintais įvairių laikotarpių literatūros, archyviniais ir tyrimų duomenimis, Lietuvoje rūšies populiaciją gali sudaryti apie 200 000 ūglių. Norint nustatyti rūšies metapopuliacijos dydį Lietuvoje reikalingi išsamūs tyrimai, kuriuos turėtų atlikti kvalifikuoti botanikai, galintys atskirti visų brandos grupių individus ir tinkamai įvertinti populiacijas. Daugumą šio augalo populiacijų sudaro nedidelės individų grupės, kurios užima vos kelių kvadratinių metrų plotą, o kai kurias populiacijas sudaro tik pavieniai individai. Tik keletas populiacijų pasklidusios didesniame kaip 10 m2 plote. Keturios žinomos plikažiedžio linlapio populiacijos užima daugiau kaip 100 m² plotą: Dzūkijos nacionaliniame parke (Kapiniškių kraštovaizdžio draustinyje), Aukštadvario regioniniame parke (Paukšteliškių kaimo apylinkių buveinių apsaugai svarbioje teritorijoje, toliau – BAST), Verkių regioniniame parke (Ežerėlių komplekso BAST) ir Metelių regioniniame parke (Širvinto miške).
Didžiausios ir gyvybingiausios plikažiedžio linlapio populiacijos aptinkamos tipiškose, rūšies ekologinius poreikius geriausiai atitinkančiose buveinėse, kurias mažiausiai pažeidė sukcesiniai buveinių pokyčiai. Skirtingose vietose plikažiedžio linlapio populiacijas sudaro 1–20 ūglių, dažnai – 100–200 ūglių. Kelias didžiausias šalies plikažiedžio linlapio populiacijas sudaro daugiau 1000 ūglių (1 lentelė).
Literatūros šaltiniuose pateikiama informacija, kad Lietuvoje iki 2000 m. plikažiedžio linlapio populiacijos buvo užregistruotos 32 vietovėse, per laikotarpį nuo 2000 m. iki 2016 m. augalas aptiktas 22 vietovėse, iš kurių 7 anksčiau nebuvo registruotos.
Čepkelių rezervate plikažiedis linlapis buvo aptiktas 1979 m., vykdant pirmuosius rezervato floros tyrimus, tačiau tiksli augavietė nebuvo nurodyta. Herbariumo pavyzdžio etiketėje (BILAS) nurodyta, kad plikažiedis linlapis rastas Lynežerio kaimo apylinkėse, tačiau vėliau rūšis rezervato teritorijoje nerasta. 2000 m. buvo tikrinamos potencialios plikažiedžio linlapio buveinės Čepkelių rezervato teritorijoje, bet ten augalų surasti nepavyko. Esama herbariumo duomenų, kad plikažiedis linlapis 1977 m. buvo aptiktas Šventosios slėnyje, pušyno pakraštyje (Anykščių r., Šventosios draustinis, Mikierių g-ja, 77 kv.), tačiau 2015 m. ši rūšis ten neaptikta. Duomenų apie plikažiedžio linlapio populiacijų užimamą plotą, individų gausumą ir buveinių būklę Lietuvoje iki 2002 m. nėra. Vėlesniu laikotarpiu, iki 2008 m., buvo tik inventorizuojamos populiacijos, bet jų tyrimai nevykdyti. Nuo 2008 m. periodiškai vertinamos 9 Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijose esančios populiacijos.
Plikažiedžio linlapio paplitimas, populiacijos dydis, buveinės užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale
4. Plikažiedis linlapis paplitęs Vidurio (nuo šiaurės rytų Vokietijos) ir Rytų Europoje. Pietinė jo paplitimo riba eina per Čekiją, rytinę Austrijos dalį, Šiaurės Bulgariją, Vidurio Ukrainą, o šiaurinėje dalyje toliausiai išplitęs iki Estijos. Rūšis aptinkama Vokietijoje, Čekijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldavijoje, Rusijoje. Tankesnis plikažiedžio linlapio arealas tęsiasi nuo Lenkijos iki Rusijos. Vidurio Europoje rūšies populiacijų išlikę labai nedaug, jos viena nuo kitos nutolusios dideliu atstumu. Lietuva yra rūšies arealo vidurinėje dalyje.
Lietuvoje esanti plikažiedžio linlapio metapopuliacija sudaro maždaug 66 proc. visos borealiniame biogeografiniame regione esančios augalo populiacijos. Tikslių duomenų apie visą rūšies populiacijos dydį Europoje nėra, bet ekspertinio vertinimo metodu nustatyta, kad Lietuvoje esanti metapopuliacija gali sudaryti apie 20 proc. visos rūšies populiacijos.
Iki 1950 m. Vokietijoje buvo žinomos 79 plikažiedžio linlapio populiacijos, po 1950 m. buvo aptinkama 21 populiacija, iš kurių šiuo metu likusios tik 3. Čekijoje iki XX a. pabaigos buvo žinomos 8 šios rūšies populiacijos, o šiuo metu likusios tik 2 populiacijos. Lenkijoje ir Austrijoje tikslus plikažiedžio linlapio populiacijų skaičius nenurodomas, tačiau teigiama, kad jų skaičius šiose šalyse nuolat mažėja. Latvijoje žinomos tik 6 plikažiedžio linlapio populiacijos, kurios telkiasi tik rytinėje ir šiaurrytinėje šalies dalyse. Iš jų vienoje populiacijoje individų skaičius per paskutinius 20 metų pagausėjo, o kitų populiacijų gausumas sumažėjo. Kitose Europos šalyse plikažiedžio linlapio būklė nevertinta arba vertinimo rezultatai neskelbiami.
Visame areale plikažiedis linlapis yra retas ir sparčiai nykstantis. Šio augalo populiacijos užima nedidelį, paprastai iki 10 m2 plotą. Nurodomos tik kelios jo populiacijos, kurios užima didesnį kaip 300 m2 plotą. Kaip didžiausia rūšies nykimo grėsmė, nurodomas buveinių kitimas dėl sukcesinių procesų – daugiausia apaugimo krūmais ir medžiais. Taip pat didelės neigiamos reikšmės plikažiedžiui linlapiui turi ganomų ir šienaujamų pievų plotų mažėjimas, invazinių augalų rūšių skverbimasis į buveines, buveinių transformacija į dirbamus laukus arba apsodinimas mišku.
Plikažiedžio linlapio biologija
5. Plikažiedis linlapis dauginasi generatyviniu ir vegetatyviniu būdu. Individo gyvenimo trukmė nenustatyta. Vegetacijos sezono pabaigoje (paprastai rugsėjo mėn.) antžeminė augalo dalis pagelsta ir nudžiūsta. Žiemoja tik požeminės augalo dalys. Vegetacija prasideda pavasarį, maždaug balandžio mėn. viduryje. Šie augalai žydi gegužės–birželio mėnesiais, vaisiai subręsta liepos mėnesį. Tyrimais nustatyta, kad plikažiedžio linlapio sėklų daigumas yra labai mažas ir siekia vos 0,57 proc. Atlikto tyrimo metu iš 35 iš sėklų išaugusių individų daugiau kaip 6 mėnesius išgyveno tik vienas individas. Informacijos apie sėklų plitimą lemiančius veiksnius nėra. Geros būklės plikažiedžio linlapio populiacijose generatyviniai ūgliai sudaro 20–30 proc. visų populiaciją sudarančių ūglių.
Plikažiedis linlapis – pusiau parazitinis augalas, ant šakniastiebio esančiomis haustorijomis prisitvirtinantis prie įvairių greta augančių augalų šaknų, dažniausiai prie dobilų, liucernų ir kitų pupinių šeimos, taip pat daugumos miglinių šeimos augalų, ir iš jų imantis vandenį ir mineralines medžiagas.
Nepaisant to, kad plikažiedis linlapis gali daugintis generatyviniu būdu, daugiausia populiacijos išsilaiko vegetatyvinio dauginimosi dėka – ši rūšis plinta ir atsinaujina šakniastiebiais. Pievoms užžėlus medžiais ir krūmais, susidarius pavėsiui (maždaug 40 proc. visiško apšvietimo), augalai nežydi ar beveik nežydi, nustoja megzti sėklas, išaugina tik vegetatyvinius ūglius. Augalų šakniastiebiai išleidžia daug šakotų požeminių palaipų, iš kurių išauga po naują ūglį. Literatūroje nurodoma, kad kai kurios plikažiedžio linlapio populiacijos yra genetiškai turtingos, o kitose pasitaiko labai maža genetinė įvairovė. Nustatyta, kad didžiausią reikšmę populiacijų genetinei įvairovei turi populiacijų dydis. Mažos populiacijos, kurios pasklidusios kelių kvadratinių metrų plote, dažniausiai yra kilusios iš vieno individo ir plinta vegetatyviniu būdu. Populiacijos, kurios užima didesnius kaip 300 m2 plotus, yra gana didelės genetinės įvairovės.
Plikažiedžio linlapio tarptautinis ir nacionalinis teisinis statusas
6. Plikažiedis linlapis įrašytas į 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p.102) su paskutiniais pakeitimas, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/17/ES (OL 2013 L 158, p. 193) (toliau – Buveinių direktyva), II priedą „Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšys, kurių apsaugai reikia steigti specialias saugomas teritorijas“.
Lietuvoje plikažiedis linlapis saugomas nuo 2004 m. Jis įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“, ir priskirtas prie pažeidžiamų (2(V)) rūšių grupės. Įgyvendinant Buveinių direktyvą, plikažiedis linlapis įrašytas į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 592 „Dėl Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, ir Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės, sąrašų patvirtinimo, apsaugos priemonių nustatymo ir duomenų kaupimo apie šias rūšis“.
Plikažiedžio linlapio buveinių apsaugos ir tvarkymo svarbiausi principai apibrėžti Bendruosiuose buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“.
Plikažiedžio linlapio apsauga nustatyta ir Prekybos saugomų rūšių laukiniais augalais ir grybais taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. D1-260 „Dėl Prekybos saugomų rūšių laukiniais augalais ir grybais taisyklių patvirtinimo“.
Saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 „Dėl Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, patvirtinti baziniai tarifai, taikomi skaičiuojant padarytą žalą už plikažiedžio linlapio ar jo buveinės sunaikinimą ar sužalojimą, bei žalos apskaičiavimo tvarka.
II SKYRIUS
PLIKAŽIEDŽIO LINLAPIO BUVEINIŲ, AUGAVIEČIŲ IR POPULIACIJOS BŪKLĖS ĮVERTINIMAS
Plikažiedžio linlapio buveinių, augaviečių apsaugos būklė
7. Buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 219 „Dėl Buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta, kad plikažiedis linlapis yra Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšis, kurios apsaugai būtina steigti saugomas teritorijas. Daugiau kaip pusė visų plikažiedžio linlapio buveinių patenka į įsteigtas Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijas (toliau – „Natura 2000“ teritorijos), kurios nurodytos Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąraše, skirtame pateikti Europos Komisijai, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210 „Dėl Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos komisijai, patvirtinimo“ (toliau – Vietovių, atitinkančių gamtinių BAST atrankos kriterijus, sąrašas). Pagal Vietovių, atitinkančių gamtinių BAST atrankos kriterijus, sąrašą Lietuvoje įsteigtos šios saugomos teritorijos, kurių teritorija apima plikažiedžio linlapio buveines:
– Anykščių šilelis (Anykščių regioninis parkas);
– Dainavos giria (Dzūkijos nacionalinis parkas);
– Ežerėlių kompleksas (Verkių regioninis parkas);
– Gražutės regioninis parkas (Gražutės regioninis parkas);
– Labanoro regioninis parkas (Labanoro regioninis parkas);
– Liūnelio ežeras ir jo apyežerės (Veisiejų regioninis parkas);
– Metelių regioninis parkas (Metelių regioninio parkas);
– Norūnų miškas (Balkasodžio valstybinis botaninis draustinis);
– Paukšteliškių kaimo apylinkės (Aukštadvario regioninis parkas, Antakmenių hidrografinis draustinis);
– Pravalo ežeras ir jo apyežerės (Pravalo valstybinis botaninis draustinis);
– Šimonių giria (Šimonių girios biosferos poligonas);
– Vilkatėnų miškas (Anykščių regioninio parko Vilkatėnų botaninis draustinis).
Plikažiedžio linlapio augaviečių apsaugos būklę Lietuvoje apibendrintai galima vertinti kaip nepalankią. Nors 12 stebimų rūšies populiacijų buveinių patenka į saugomas teritorijas, rūšies apsaugai skiriama mažai dėmesio. Daugumos rūšies buveinių būklė yra bloga, labai bloga arba sparčiai blogėjanti dėl jų apleidimo. Pavyzdžiui, Gražutės regioniniame parke esanti populiacija įsikūrusi pakelėje, kuri gali būti sunaikinta dėl važinėjimo arba nustumta lyginant arba platinant kelią, o Vilkijos apylinkėse esanti populiacija įsikūrusi miško aikštelėje, kuri apauga krūmais ir medžiais, dėl to buveinės sąlygos rūšiai tampa nepalankios. Žinomos dvi plikažiedžio linlapio pievose buvusios būdingos buveinės: Lazdijų r., Metelių regioniniame parke, Širvinto miške ir Ukmergės r., Šventupės k. apylinkėse, kurios buvo pažeistos įveisus mišką. Šiuo metu minėtose vietose rūšies populiacijos sparčiai mažėja dėl medžių pavėsio ir kintančios žolių ir samanų rūšių sudėties.
Iki XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos dauguma rūšies buveinių buvo naudojamos ūkiniais tikslais – ganomos ir (ar) šienaujamos, tačiau šiuo metu nei vienoje iš žinomų rūšies buveinių nevykdoma jokia ūkinė veikla ir pievos nenaudojamos, todėl jos sparčiai užželia krūmais ir medžiais, kaupiasi storas nesuirusių žolinių augalų liekanų sluoksnis, įsikuria nebūdingi žoliniai augalai.
Plikažiedžio linlapio populiacijos būklė
8. Įvertinus 19 per paskutinįjį dešimtmetį Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto specialistų stebėtų plikažiedžio linlapio populiacijų būklę, geros būklės populiacijomis galima laikyti tik dvi: esančią Vilniuje, Verkių regioniniame parke, Ežerėlių komplekso BAST ir esančią Trakų r., Aukštadvario regioniniame parke, Paukšteliškių kaimo apylinkių BAST. Šiose teritorijose rūšies apsaugai reguliariai įgyvendinamos gamtotvarkos priemonės ir palaikomos tinkamos buveinių sąlygos, todėl jau ilgą laiką populiacijos išlieka gausios ir stabilios.
Daugumos kitų rūšies populiacijų buveinės yra blogėjančios būklės ir dėl to rūšiai kyla grėsmė išnykti per dešimtmetį ar net trumpesnį laiką. Remiantis retų rūšių monitoringo duomenimis, nuo 2008 m. iki 2015 m. 14 populiacijų ūglių skaičius sumažėjo nuo 20 % iki 85 % ir tik dviejose žinomose populiacijose: Ukmergės r., Šventupės k. apyl. ir Alytaus r., Balkasodžio botaniniame draustinyje, Norūnų miško BAST, ūglių skaičius per šį laikotarpį išliko beveik nepakitęs. Žinomos trys plikažiedžio linlapio populiacijos, esančios Lazdijų r., Veisiejų regioniniame parke, Liūnelio gamtiniame rezervate, Vilniaus r., Asvejos regioniniame parke, Pravalo botaniniame draustinyje ir Elektrėnų sav. Vievio apyl., kurios dėl blogų buveinių sąlygų sparčiai nyksta – šiuo metu jos priskiriamos degraduojančių populiacijų grupei, jose suskaičiuojama iki 20 ūglių.
Dviejose plikažiedžio linlapio augavietėse, esančiose Anykščių r., Šventosios upės slėnyje (plikažiedžio linlapio populiacija paskutinį kartą registruota 1977 m.) ir Varėnos r., Čepkelių rezervate (populiacija paskutinį kartą registruota 1979 m.), plikažiedžio linlapio populiacijos nebeaptinkamos.
Plikažiedžio linlapio ūglių tankumas skirtingose populiacijose Lietuvoje labai nevienodas – nuo 1 iki 400 ir daugiau ūglių 1 m2 plote. Priklausomai nuo buveinių būklės ir ploto, populiacijų pasiskirstymas teritorijose būna labai įvairus. Didelė dalis žinomų populiacijų nedidelės, pasklidusios mažame plote ir tik keletas populiacijų pasklidusios didesniame kaip 10 m2 plote. Dėl to populiacijos yra labai pažeidžiamos ir jos gali per trumpą laiką išnykti dėl buveinių pokyčių, antropogeninių veiksnių įtakos arba dėl stichinių gamtos reiškinių poveikio.
Lietuvoje žinomos didžiausios ir svarbiausios rūšies populiacijos bei apytikslis jas sudarančių ūglių skaičius pateiktas 1 lentelėje. Gausiausios ir gyvybingiausios populiacijos iki šiol išlikusios dviejose teritorijose: Vilniuje, Verkių regioniniame parke, Ežerėlių komplekso BAST ir Trakų r., Aukštadvario regioniniame parke, Paukšteliškių kaimo apylinkių BAST (1 lentelė). Gana gausios populiacijos aptinkamos Zarasų r., Gražutės regioniniame parke ir Kauno r., Vilkijos apylinkėse (1 lentelė). Šios populiacijos užima labai nedidelius plotus (Gražutės regioniniame parke – 3 m2, Vilkijos apylinkėse – 4 m2), todėl joms kyla grėsmė išnykti.
1 lentelė. Svarbiausios plikažiedžio linlapio populiacijos Lietuvoje
| Rajonas |
Vietovė |
Ūglių skaičius |
Tyrimų metai |
| Vilnius |
Verkių regioninis parkas, Ežerėlių komplekso BAST |
24 000 |
2015 |
| Trakų r. |
Aukštadvario regioninis parkas, Paukšteliškių kaimo apylinkių BAST, Paukšteliškių k. apyl. |
20 000 |
2015 |
| Varėnos r. |
Dzūkijos nacionalinis parkas, Dainavos girios BAST, Kapiniškių k. apyl. |
18 000 |
2015 |
| Kalvarijos sav. |
Grandų botaninis draustinis, Juodelių k. apyl. |
15 000 |
2015 |
| Alytaus r. |
Balkasodžio botaninis draustinis, Norūnų miško BAST |
10 000 |
2015 |
| Pagėgių sav. |
Rambyno regioninis parkas, Bitėnų k. apyl. |
6 000 |
2015 |
| Lazdijų r. |
Metelių regioninis parkas, Metelių regioninio parko BAST, prie kelio Seirijai – Meteliai |
4 000 |
2015 |
| Kauno r. |
Vilkijos apyl. |
3 000 |
2015 |
| Ignalinos r. |
Gražutės regioninis parkas, Gražutės regioninio parko BAST, Pašventės k. apyl. |
1 500 |
2015 |
| Ukmergės r. |
Šventupės k. apyl. |
1 000 |
2015 |
Svarbu kiek įmanoma greičiau skirti dėmesį sparčiai nykstančioms plikažiedžio linlapio populiacijoms, kurių buveinės neatitinka rūšies ekologinių poreikių, pavyzdžiui, Metelių regioniniame parke, Metelių regioninio parko BAST (Lazdijų r.) ir Šventupės k. apylinkėse (Ukmergės r.), kur anksčiau buvusiose sausose pievose įveisti miškai ir didėjantis medžių lajų projekcinis padengimas sudaro neigiamas sąlygas šios rūšies augimui. Apie plikažiedžio linlapio populiacijų atkūrimo praktiką literatūros šaltiniuose duomenų nėra. Įvertinus rūšies biologines ir ekologines savybes, galima teigti, kad tikslinga atkurti ir tvarkyti nedidelius, 0,1–0,5 ha užimančius buveinių plotus, kuriuose įsikūrusios net ir labai mažos plikažiedžio linlapio populiacijos.
Grėsmę keliantys veiksniai
9. Plikažiedžio linlapio populiacijoms grėsmę keliančius veiksnius ir priežastis galima suskirstyti į 3 grupes: keliantys grėsmę visai buveinei ir populiacijai, keičiantys kurią nors vieną buveinės savybę, tuo pačiu veikiantys ir rūšies populiaciją, tiesiogiai grėsmę populiacijoms keliantys veiksniai, bet nedarantys įtakos buveinei. Plikažiedžio linlapio populiacijų ir buveinių būklei grėsmę keliantys veiksniai bei jų svarba apibendrinta 2 lentelėje.
2 lentelė. Plikažiedžio linlapio populiacijų ir buveinių būklei grėsmę keliantys veiksniai
| Grėsmė |
Svarba |
Aprašymas |
Neigiamo poveikio mažinimo galimybės |
| Rūšies biologinės savybės |
Didelė |
Rūšiai būdingos atviros, gerai apšviestos ir įšildomos buveinės su gana reta žemaūgių žolinių augalų danga. Plikažiedžiai linlapiai silpnai konkurencingi augalai. Jeigu buveinėse vyrauja krūmai ir aukštaūgiai žoliniai augalai, plikažiedžiai linlapiai mažiau žydi, užmezga mažai arba visai neužmezga vaisių, nėra sėkloms sudygti tinkamų mikrobuveinių. Dėl sukcesinių veiksnių keičiantis bendrijų rūšių sudėčiai, mažėja rūšiai tinkančių mitybinių augalų, tokių kaip dobilai, liucernos, čiobreliai ir kt. |
Palaikyti palankią buveinių apsaugos būklę ir rūšių sudėtį bendrijose.
|
| Natūralūs buveinių pokyčiai |
Kritinė |
Daugelis rūšies buveinių yra blogėjančios būklės, daugiausia dėl jų apšviestumo mažėjimo apaugant medžiais ir krūmais bei nebūdingais žoliniais augalais. Dėl buveinių nenaudojimo ūkiniais tikslais, formuojasi storas nesuirusių augalų liekanų sluoksnis, kuris riboja plikažiedžių linlapių augimą. Pūvančios augalų liekanos dirvožemį praturtina biogeninėmis medžiagomis, dėl to prasideda jo eutrofikacija ir bendrijose sparčiai keičiasi žolinių augalų sudėtis. |
Palaikyti palankią buveinių apsaugos būklę taikant gamtotvarkos priemonės ir, kur įmanoma, skatinant ekstensyvų pievų naudojimą (ganiavą, šienavimą). |
| Invaziniai augalai |
Kritinė |
Apie 70 proc. populiacijų buveinių patiria labai stiprų invazinių augalų poveikį. Plintant ir gausėjant invaziniams augalams, silpnai konkurencingi plikažiedžiai linlapiai nustelbiami, populiacijos sparčiai nyksta. |
Naikinti invazines augalų rūšis pagal kiekvienai teritorijai parengtus individualius veiksmų planus. |
| Antropogeniniai buveinių pokyčiai |
Didelė |
Tipiškose rūšies buveinėse vyrauja nederlingi smėlio dirvožemiai, kurie mažai tinkami žemdirbystei ir ūkininkavimui. Tokiuose plotuose, kur reljefas kalvotas, dažnai įveisiami miškai ir taip sunaikinamos sausų pievų buveinės. Žinomos bent kelios rūšies populiacijos, kurios įsikūrusios kelių ir geležinkelių pakraščiuose ir yra palaikomos tik dėl reguliaraus šienavimo prižiūrint pakeles. Nepaisant to, populiacijoms kyla grėsme būti sunaikintoms, pavyzdžiui, vykdant kelių platinimo darbus ir pan. Populiacijoms, esančioms intensyvios rekreacijos zonose, grėsmę kelia poilsiautojai. |
Saugoti esamas buveines nuo apsodinimo mišku, pažaidų vykdant kelių priežiūros darbus, rekreacijos poveikio. |
| Mokslinių tyrimų trūkumas |
Didelė |
Labiausiai trūksta duomenų apie plikažiedžio linlapio žydėjimo, žiedų apdulkinimo, vaisių mezgimo biologiją, sėklų sklaidą, jų dygimą ir vegetatyvinį dauginimąsi. Pasaulyje labai mažai tirta, o Lietuvoje visiškai netirta populiacijų genetinė įvairovė. Beveik nėra moksliniais tyrimais pagrįstų duomenų apie optimalius buveinių ekologinius rodiklius, įvairių gamtotvarkos priemonių poveikį. |
Būtina iš naujo įvertinti visų plikažiedžio linlapio populiacijų būklę šalies mastu, atlikti išsamius dauginimosi biologijos, ekologijos, populiacijų dinamikos tyrimus, vykdyti įgyvendintų gamtotvarkos priemonių poveikio vertinimą buveinių ir populiacijų būklei. |
Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai:
Kritinė grėsmė – populiacija sparčiai mažėja ir gali išnykti per artimiausius 20 metų ar trumpesnį laikotarpį.
Didelė grėsmė – populiacija per 20 metų ar trumpesnį laikotarpį sumažėja daugiau kaip 20 proc.
Vidutinė grėsmė – populiacija per 20 metų sumažėja mažiau kaip 20 proc.
Maža grėsmė – veiksniai, veikiantys lokaliai ir (ar) nereguliariai.
Nežinoma – tikėtinas neigiamas poveikis rūšiai, bet nežinomas poveikio intensyvumas.
Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai
10. Lietuvoje atlikti nesistemingi plikažiedžio linlapio tyrimai, iš kurių duomenų neįmanoma įvertinti visos šalies mastu esančios populiacijos dydžio ir būklės. Duomenų apie plikažiedį linlapį surinkta vykdant šiuos tyrimus:
10.1. įgyvendinant projektą „Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos administracinių pajėgumų, strategijos, gamtos apsaugos sektoriaus įstatyminės teisinės bazės suderinimas su ES reikalavimais, ypač pabrėžiant ES paukščių ir Buveinių direktyvose numatytų reikalavimų įgyvendinimą“ (1999–2001), surinkti ir apibendrinti visi literatūroje skelbti, archyviniuose dokumentuose esantys ir herbariumų kolekcijose saugomi duomenys apie istorines ir naujausias plikažiedžio linlapio augavietes ir radavietes. Šių duomenų pagrindu įvertinta buveinių būklė. Nustatyta, kad dauguma buveinių yra blogos arba labai blogos būklės, dalies populiacijų lokalizacijos nepavyko nustatyti dėl informacijos šaltiniuose pateiktų neišsamių duomenų. Tyrimai patikimi, jų rezultatai svarbūs vykusiems buveinių ir individų gausos pokyčiams vertinti;
10.2. vykdant projektą „Europinės svarbos saugomų rūšių teritorijų tinklo „Natura 2000“ įgyvendinimas Lietuvoje“ (2002–2003), buvo patikrinta dauguma literatūroje ir kituose informacijos šaltiniuose minimų plikažiedžio linlapio augaviečių, įvertinta jų būklė, surinkti duomenys apie individų gausumą ir tankį. Nustatyta, kad dalis populiacijų labai blogos būklės ir būtini neatidėliotini jų tvarkymo darbai. Tyrimai patikimi, jų rezultatai svarbūs vykstantiems buveinių ir individų gausos pokyčiams vertinti;
10.3. 2009 m. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos užsakymu Botanikos instituto specialistai, vykdydami mokslo tiriamąjį darbą „Europos Sąjungos svarbos augalų rūšių populiacijų būklė ir apsaugos priemonių nustatymas“, įvertino 12 plikažiedžio linlapio populiacijų, iš kurių 6 yra „Natura 2000“ teritorijose: Ežerėlių komplekso BAST, Dainavos girios BAST (Kapiniškių k. apyl.), Liūnelio ežero ir jo apyežerių BAST, Metelių regioninio parko BAST (Širvinto miškas), Paukšteliškių kaimo apylinkių BAST, Norūnų miško BAST, kitos 6 populiacijos: Balsio ežero pakrantėje (Vilnius), Šventupės k. apyl. (Ukmergės r.), Rambyno regioniniame parke (Bitėnų k. apyl.), prie geležinkelio Vilnius–Kaunas (Vievio apyl.), Gojaus miško pakraštyje (Kaišiadorių r.), Vilkijos apyl. (Kauno r.) – už „Natura 2000“ teritorijų ribų. Įvertinta bendrijų sudėtis, individų tankumas populiacijose, ūglių pasiskirstymas pagal brandos grupes. Nustatyta, kad kai kuriose populiacijose individų tankumas labai mažas, populiacijos užima nedidelį plotą, dėl nepalankių buveinių sąlygų augalai menkai žydi ir mezga mažai vaisių. Tyrimai patikimi, jų rezultatai svarbūs buveinių būklės ir individų gausos populiacijose pokyčiams įvertinti;
10.4. Aplinkos apsaugos agentūros užsakymu Botanikos instituto specialistai, vykdydami mokslo tiriamąjį darbą „Europos Bendrijos svarbos augalų rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, būklės įvertinimas“, 2008 m. įvertino 2 plikažiedžio linlapio augaviečių ir populiacijų būklę šiose „Natura 2000“ teritorijose: Ežerėlių kompleksas (Vilniaus m.), Metelių regioninis parkas (Lazdijų r., Alytaus r.); 2009 m. – 2 plikažiedžio linlapio augaviečių ir populiacijų būklę šiose „Natura 2000“ teritorijose: Pravalo ežeras ir jo apyežerės (Vilniaus r.), Čepkelių pelkė (Varėnos r.). Įvertinta bendrijų sudėtis, individų tankumas populiacijose, ūglių pasiskirstymas pagal brandos grupes. Nustatyta, kad Čepkelių pelkės BAST populiacija išnykusi, o Pravalo ežero ir jo apyežerės BAST kritinės būklės. Tyrimai patikimi, jų rezultatai svarbūs buveinių būklės ir individų gausos populiacijose pokyčiams įvertinti;
10.5. Aplinkos apsaugos agentūros užsakymu Botanikos instituto specialistai vykdydami mokslo tiriamąjį darbą „Įvertinti ir prognozuoti Europos Bendrijos svarbos augalų rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, populiacijų ir jų buveinių būklės pokyčius bei natūralių ir antropogeninių veiksnių poveikį jiems“, 2012 m. įvertino 4 plikažiedžio linlapio augaviečių ir populiacijų būklę šiose „Natura 2000“ teritorijose: Ežerėlių kompleksas (Vilniaus m.), Metelių regioninis parkas (Lazdijų r., Alytaus r.), Čepkelių pelkė (Varėnos r.), Pravalo ežeras ir jo apyežerės (Vilniaus r.), 2015 m. – 9 plikažiedžio linlapio augaviečių ir populiacijų būklę šiose „Natura 2000“ teritorijose: Ežerėlių kompleksas (Vilniaus m.), Dainavos giria (Alytaus r., Lazdijų r., Varėnos r., Druskininkų sav.), Liūnelio ežeras ir jo apyežerės (Lazdijų r.), Metelių regioninis parkas (Lazdijų r., Alytaus r.), Paukšteliškių kaimo apylinkės (Trakų r.), Norūnų miškas (Alytaus r.), Pravalo ežeras ir jo apyežerės (Vilniaus r.), Gražutės regioninis parkas (Zarasų r., Ignalinos r.), Šimonių giria (Anykščių r., Kupiškio r.) ir 5 populiacijas už „Natura 2000“ teritorijų ribų: Šventupės k. apyl. (Ukmergės r.), Rambyno regioninis parkas, Bitėnų k. apyl., (Pagėgių sav.), Vievio apyl., prie geležinkelio Vilnius–Kaunas (Elektrėnų sav.), Grandų botaninis draustinis, Juodelių k. apyl., (Kalvarijos sav.), Vilkijos apyl. (Kauno r.). Įvertinta bendrijų sudėtis, individų tankumas populiacijose, ūglių pasiskirstymas pagal brandos grupes. Nustatyta, kad kai kuriose populiacijose individų tankumas labai mažas, populiacijos užima nedidelį plotą, dėl nepalankių buveinių sąlygų augalai menkai žydi ir mezga mažai vaisių. Populiacijos Šimonių girios BAST lokalizacijos pagal turimus duomenis nustatyti nepavyko. Tyrimai patikimi, jų rezultatai svarbūs buveinių būklės ir individų gausos populiacijose pokyčiams įvertinti;
10.6. 2011–2014 m. Aplinkos ministerijos užsakymu Gamtos tyrimų centras (kurį atstovavo Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorija) kartu su UAB ELLE įvykdė projektą „EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimas visoje šalyje“. Iš visų inventorizuotų buveinių plikažiedis linlapis buvo užregistruotas 4 stepinių pievų buveinėse. Rezultatai svarbūs rūšies paplitimo Lietuvos teritorijoje įvertinimui. Duomenys apie naujas augavietes ir buveines patikimi.
Visose šiuo metu žinomose plikažiedžio linlapio populiacijose reikėtų atlikti išsamius populiacijų tyrimus, įvertinti jų dydį ir sudėtį, įvertinti buveinių būklę ir galimas grėsmes. Labiausiai trūksta duomenų apie plikažiedžio linlapio žydėjimo, žiedų apdulkinimo, vaisių mezgimo, sėklų dygimo biologiją, sėklų sklaidą ir jos vektorius, vegetatyvinio dauginimosi ypatumus ir ekologiją, taip pat populiacijų genetinę įvairovę bei buveinių ekologinius rodiklius.
Tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas
11. Plikažiedis linlapis, kaip viena iš tikslinių saugomų rūšių, kurių apsaugai reikalingos gamtotvarkos priemonės, įtrauktas į šiuos Lietuvoje vykdomus gamtotvarkos planus:
11.1. Paveisiejų kaimo apylinkių gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. D1-888 „Dėl Paveisiejų kaimo apylinkių gamtotvarkos plano patvirtinimo“;
12. Plikažiedis linlapis, kaip teritorijoje esanti rūšis, minimas Liūnelio ežero ir jo apyežerių gamtotvarkos plane, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-355 „Dėl Liūnelio ežero ir jo apyežerių gamtotvarkos plano patvirtinimo“. Konkrečios apsaugos ir gamtotvarkos priemonės rūšiai nenumatytos, tačiau plane numatomos priemonės buveinių apsaugai, kartu siekiant pagerinti ir plikažiedžio linlapio buveinės ir populiacijų būklę.
13. Plikažiedis linlapis, kaip viena iš tikslinių saugomų rūšių, kurios apsaugai reikia įgyvendinti gamtotvarkos priemones, įtrauktas į šiuos parengtus, bet nepatvirtintus gamtotvarkos planus:
13.1. Anykščių regioninio parko Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinio gamtotvarkos planas (pagrindžiamoji informacija) (2008);
14. Šiame poskyryje nurodytuose gamtotvarkos planuose numatytos skubios buveinių tvarkymo priemonės (medžių ir krūmų šalinimas, šienavimas ir ganymas, invazinių augalų naikinimas), tačiau jų įgyvendinimas nepradėtas, tuo tarpu plikažiedžio linlapio populiacijų būklė nuolat blogėja, o Pravalo ežero ir jo apyežerių BAST (Asvejos regioninis parkas, Vilniaus r.) populiacija yra kritiškai blogos būklės ir per 2–3 metus gali galutinai išnykti.
III SKYRIUS
APSAUGOS PLANO TIKSLAI, UŽDAVINIAI IR PRIEMONĖS
15. Plikažiedžio linlapio (Thesium ebracteatum) apsaugos plano (toliau – Apsaugos planas) tikslas – išlaikyti gyvybingą plikažiedžio linlapio populiaciją Lietuvoje ir užtikrinti palankią rūšies apsaugos būklę.
Plikažiedžio linlapio palankios apsaugos būklės kriterijai ir rodikliai nurodyti 4 lentelėje. Palankiai rūšies apsaugos būklei užtikrinti turi būti išsaugota ne mažiau kaip 20 plikažiedžio linlapio populiacijų. Populiacijų monitoringas turi būti vykdomas ne mažiau kaip 5 metus, jeigu tyrimai vykdomi kasmet, ir ne mažiau kaip 10 metų, jeigu tyrimai vykdomi kas dveji metai.
16. Apsaugos plano uždaviniai ir priemonės pateikiamos 3 lentelėje.
3 lentelė. Apsaugos plano uždaviniai ir priemonės
| Uždaviniai |
Priemonės |
| 1. Pagerinti žinomų plikažiedžio linlapio augaviečių būklę |
1.1. apsaugoti augavietes nuo buveinių sąlygų keitimo ir tiesioginio jų naikinimo; 1.2. atkurti ne mažiau kaip 20 pažeistų ar dėl sukcesinių pokyčių nepalankia kryptimi kintančių buveinių, kurios neatitinka palankios apsaugos būklės kriterijų (4 lentelė); 1.3. atkurti ne mažiau kaip 5 kritinės ir blogos būklės plikažiedžio linlapio buveines, esančias buveinių apsaugai svarbiose teritorijose; 1.4. vykdyti rūšies paiešką visose teritorijose, kuriose ji anksčiau augo, bet dabar laikoma išnykusia. |
| 2. Atlikti plikažiedžio linlapio mokslinius tyrimus |
2.1. ištirti sėklų mezgimo, jų daigumo, plitimo ir rūšies dauginimosi sėklomis ypatumus Lietuvoje vyraujančiomis sąlygomis; 2.2. ištirti rūšies vegetatyvinio dauginimosi ypatumus Lietuvoje vyraujančiomis sąlygomis; 2.3. ištirti rūšies mitybinių augalų įvairovę ir jų įtaką populiacijų būklei; 2.4. nustatyti rūšies genetinę įvairovę ir populiacijų genetinės izoliacijos ir erozijos lygį; 2.5. nustatyti per paskutiniuosius 20 metų išnykusių plikažiedžio linlapio populiacijų žūtį lėmusias priežastis; 2.6. įvertinti įgyvendintų gamtotvarkos priemonių poveikį plikažiedžio linlapio populiacijų ir buveinių būklei. |
| 3. Stebėti plikažiedžio linlapio populiacijos būklę |
3.1. vykdyti individų dinamikos ir būklės monitoringą 10 populiacijų, esančių buveinių apsaugai svarbiose teritorijose, ir ne mažiau kaip 5 nesaugomose teritorijose. |
17. Veiksniai, galintys turėti įtakos numatomų Apsaugos plano priemonių įgyvendinimui, pateikiami 4 ir 5 lentelėse.
4 lentelė. Plikažiedžio linlapio palankios apsaugos būklės kriterijai
| Kriterijus |
Vertinamas rodiklis |
Matavimo vienetas |
Rodiklio būklė |
Pastabos |
| Populiacijos rodikliai |
Individų skaičius |
Skaičius |
Stabilus, didėjantis ar nedaug kintantis |
50 ar daugiau individų |
| Žydinčių individų skaičius |
Skaičius |
Stabilus ar gausėjantis |
Ne mažiau kaip 30 % žydinčių individų |
|
| Populiacijos užimamas plotas |
Plotas, ha |
Stabilus ar didėjantis |
0,1 ha ar daugiau |
|
| Buveinės dydis |
Tinkamos buveinės plotas |
Buveinės plotas, ha |
Stabilus ar didėjantis |
0,5 ha ar daugiau |
| Buveinės struktūra |
Medžių ardo susivėrimas |
Padengimas, % |
Stabilus ar mažėjantis |
Ne daugiau kaip 5 % (optimalus – 0 %) |
| Krūmų ardo susivėrimas |
Padengimas, % |
Stabilus ar mažėjantis |
Ne daugiau kaip 10 % (optimalus – 0 %) |
|
| Žolių ardo padengimas |
Padengimas, % |
Stabilus |
Ne daugiau kaip 70 % (optimalus – 50 %), iš jų aukštosios žolės turi sudaryti ne daugiau kaip 5 % žolių dangos |
|
| Nesuirusios augalų liekanos |
Padengimas, % |
Stabilus ar mažėjantis |
Ne daugiau kaip 20 % (optimalus – iki 10 %) |
|
| Plikas dirvožemis (be žolių, samanų ir nuokritų) |
Padengimas, % |
Stabilus |
5–15 % dirvožemio turi būti plikas (optimalu – 10 %), kad būtų sąlygos sėkloms įsiskverbti į dirvožemį |
|
| Svetimžemės ir invazinės rūšys |
Padengimas, % |
Mažėjantis |
Visų augalijos ardų svetimžemių rūšių augalų projekcinis padengimas ne didesnis kaip 5 % (optimalus – 0 %). |
5. lentelė. Plikažiedžio linlapio apsaugos tikslų įgyvendinimui įtakos turinčių veiksmų vertinimas
| Veiksnys |
Veikimo pobūdis |
Reikšmingumas |
| Pažeistų buveinių sukcesiniai pokyčiai |
Neigiamas |
Labai reikšmingas |
| Gamtotvarkos priemonių įgyvendinimas |
Kintantis |
Labai reikšmingas |
| Buveinių suskaidymas ir izoliacija |
Neigiamas |
Labai reikšmingas |
| Populiacijų suskaidymas ir izoliacija |
Neigiamas |
Labai reikšmingas |
| Maža genetinė įvairovė |
Neigiamas |
Labai reikšmingas |
| Dirvožemio sudėties pokyčiai |
Neigiamas |
Reikšmingas |
| Aplinkos tarša |
Neigiamas |
Lokaliai reikšmingas |
| Nepakankama apsauga |
Neigiamas |
Lokaliai reikšmingas |