Byla Nr. 5/2014
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. redakcija) 20 straipsnio 2, 4 dalIŲ (2012 m. birželio 28 d. redakcija) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2016 m. birželio 7 d. Nr. KT17-N8/2016
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo 2016 m. gegužės 24 d. posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 5/2014 pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-4/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. redakcija) 20 straipsnio 2, 4 dalys (2012 m. birželio 28 d. redakcija).
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą, kurioje ieškovas daugiabučio namo gyventojų atstovas pateikė ieškinį dėl įpareigojimo sudaryti sutartį. Jis nurodė, kad pageidauja sudaryti sutartį su priimtiniausią kainą pasiūliusiu pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju), tačiau pagal Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 2, 4 dalių (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nuostatas tai draudžiama.
Pareiškėjas, konstatavęs, kad yra pakankamas pagrindas abejoti Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalių (2012 m. birželio 28 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai, sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti jų atitiktį Konstitucijai.
2. Pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Ginčijamu Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalyse (2012 m. birželio 28 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyti tam tikri pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) pasirinkimo apribojimai – juo negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais, šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų gamintojai, asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro prekyba, ir asmenys, su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą; taip pat nurodytos išimtys, kada nustatytieji apribojimai nėra taikomi.
Tokiu teisiniu reguliavimu ribojama daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų teisė valdyti jiems priklausančią nuosavybę jiems priimtinu būdu. Bendroji dalinė nuosavybė, priklausanti visiems savininkams proporcingai jų nuosavybės teise valdomo turto daliai, yra Konstitucijos saugoma vertybė tiek pat, kiek ir privati nuosavybė. Taigi butų ir kitų patalpų savininkai turi ne tik konstitucinę teisę naudoti, valdyti bendrąja daline nuosavybe valdomą turtą ir juo disponuoti, bet ir teisę išsirinkti tokį pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją), kuris yra geriausias savo srityje, turi atitinkamą patirtį ir kvalifikaciją, todėl gali geriausiai atstovauti jų interesams. Be to, negali būti ignoruojama pačių bendraturčių pareiga patiems rūpintis savo nuosavybe.
Pažymėtina, kad nustatytų apribojimų pasirenkant pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją) tikslas buvo mažinti šilumos ūkio priežiūros sektoriuje teikiamų paslaugų kainas, tačiau atlikus analizę matyti, kad priėmus ginčijamas Įstatymo nuostatas šilumos ūkio priežiūros įkainiai nepakito, taigi įstatymų leidėjui nustatytomis priemonėmis nepavyko pasiekti norimo tikslo.
Kyla pagrįstų abejonių, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinus pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) pasirinkimo apribojimus, kuriais siekiama apsaugoti vartotojų teises, savininkų teisė valdyti jiems priklausančią nuosavybę ir ja disponuoti nepagrįstai neribojama daugiau, nei būtina, nepaliekant daugiabučių namų gyventojams jokių galimybių pasirinkti norimą minėtų sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją), ir ar to tikslo nebuvo galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Dėl šių priežasčių pareiškėjas abejoja, ar ginčijamos Įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
2.2. Teisė rinktis pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas teikiančius subjektus yra apribota tik didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje) esančių daugiabučių namų gyventojams. Kitų miestų gyventojai gali be išlygų rinktis labiausiai priimtiną pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją).
Tuose miestuose ir miesteliuose, kuriuose Įstatymo nuostatos nėra taikomos, būtent šilumos tiekėjas yra vienintelis kvalifikuotas, turintis techninę bazę asmuo, galintis atlikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) funkcijas. Tačiau nėra aišku, kodėl šilumos tiekėjas ar kiti asmenys, įvardyti Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija), negalėtų teikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugų ir didžiuosiuose miestuose, neribojant šių miestų gyventojų pasirinkimo laisvės ir jų nediskriminuojant, palyginti su kitų miestų gyventojais. Konstitucinis teisinės valstybės principas įpareigoja įstatymų leidėją priimti teisės aktus, kuriais labiau nei reikia nevaržomos asmenų teisės ir laisvės, jie nediskriminuojami ir nesukuriama nelygybė. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Jurgio Razmos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalyse (2012 m. birželio 28 d. redakcija) įtvirtintos priemonės, kuriomis užtikrinama, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojai (eksploatuotojai) veiktų šilumos vartotojų interesais. Išvengti interesų konflikto, kuris neišvengiamai kyla, kai daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą atlieka asmenys, nuosavybės, valdymo ar netiesioginiais papildomos naudos santykiais susiję su šilumos tiekėju, galima tik ribojant su šilumos tiekėju tam tikrais ryšiais susijusių asmenų dalyvavimą atliekant pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nustačius, jog šie asmenys negali būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju), siekiama užtikrinti, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) priimami sprendimai būtų objektyvesni, o paslaugų kaina ir kokybė labiau atitiktų daugiabučio namo gyventojų interesus.
2. Įstatyme įtvirtinta priemonė yra mažiausiai ribojanti, nes daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai gali pasirinkti bet kurį pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją), išskyrus asmenis, nustatytus ginčijamoje Įstatymo nuostatoje. Be to, Įstatyme įtvirtintu ribojimu nėra paneigiama pati daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teisės esmė, nes jie turi teisę rinktis įvairius įstatyme įtvirtintus jiems dalinės nuosavybės teise priklausančių pastato šildymo ir karšto vandens sistemų valdymo būdus: jie gali steigti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendriją, turinčią teisę pati prižiūrėti daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas, taip pat minėtų sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) jie gali pasirinkti bendro naudojimo objektų priežiūros administratorių, atitinkantį Įstatyme nustatytus reikalavimus.
3. Ginčijami apribojimai taikomi tik didelėse gyvenamosiose vietovėse (kuriose gyvena daugiau nei 150 tūkst. gyventojų, t. y. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje) esančių daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrai. Didieji Lietuvos miestai išskirti neatsitiktinai: tai nulėmė socialinė aplinka, pramoninė ir ekonominė šių miestų infrastruktūra, padėtis rinkoje, konkurencinės sąlygos ir jų įtaka šiuose miestuose esantiems šilumos tiekimo paslaugų dalyviams. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose šilumos tiekimą vartotojams užtikrina didieji šilumos tiekėjai, t. y. tokie, kurie pagal šilumos tiekimo sistemų vartotojų skaičių ir dominavimą šių miestų rinkoje užima beveik monopolinę padėtį. Ginčijamose Įstatymo nuostatose įtvirtintu draudimu didžiuosiuose Lietuvos miestuose būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) šilumos tiekėjams ir su jais susijusiems asmenims būtent ir siekiama užkirsti kelią priežiūros rinkos segmente įsigalėti vienam paslaugų tiekėjui, tai patvirtinama ir Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį jokie apribojimai netaikomi mažoms šilumos tiekimo įmonėms.
Be to, tik didžiųjų miestų išskyrimas ginčijamomis Įstatymo nuostatomis susijęs ir su tuo, kad įgyvendinti vertikalios integracijos draudimą gali būti labai sunku miestuose, kuriuose ir pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra, ir šilumos tiekimu užsiima savivaldybės įmonės. Tokį reglamentavimą būtų sunku įgyvendinti ir mažuose miestuose, kuriuose dėl mažo gyventojų skaičiaus, mažos rinkos ir mažo kvalifikuotų specialistų skaičiaus gali būti apskritai sunku surasti įmonių ir asmenų, kurie galėtų vykdyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą ir būtų niekaip nesusiję su šilumos tiekėju ar su jam prekes ar paslaugas teikiančiais asmenimis. Taigi manytina, kad tarp didžiųjų Lietuvos gyvenamųjų vietovių ir kitų gyvenamųjų vietovių yra tokio pobūdžio skirtumų, kad toks diferencijuotas teisinis reguliavimas būtų objektyviai pateisinamas, juolab kad juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų, o minėtų apribojimų nustatymas susijęs su reguliuojamų šilumos ūkio dalyvių santykių ypatumais.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos energetikos ministro Roko Masiulio, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos viršininko pavaduotojo Ričardo Žoramskio, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko Šarūno Keserausko, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus Felikso Petrausko, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkės Ingos Žilienės, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorės Romos Žakaitienės, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno, Lietuvos respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidento Juozo Antanaičio, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidento Vytauto Stasiūno, Buitinių vartotojų sąjungos prezidento Antano Miškinio, Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo Valdo Bekunsko rašytinės nuomonės, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerio Giedriaus Krasausko raštas dėl duomenų pateikimo.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui apklausti specialistai – Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Planavimo ir kontrolės skyriaus vedėjas Ivan Podmasko, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos Šilumos ūkio ir energijos efektyvumo skyriaus vedėja Dovilė Kapačinskaitė, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos Šilumos ūkio ir energijos efektyvumo skyriaus vyriausiasis specialistas Saulius Kubilius, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Šilumos ir vandens departamento direktoriaus pavaduotoja Vilma Skinderytė, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus patarėja Ramunė Zailskienė, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Teisės skyriaus patarėja Raimonda Ragelytė.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas prašo ištirti Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalių (2012 m. birželio 28 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai.
2. Seimas 2003 m. gegužės 20 d. priėmė Šilumos ūkio įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. liepos 1 d. (su atitinkama išimtimi), kuriuo sureguliavo valstybinį šilumos ūkio valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę.
2.1. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnyje „Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra“ buvo inter alia nustatyta, kad prie šilumos tiekimo sistemų prijungtų daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas turi prižiūrėti butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktas prižiūrėtojas (eksploatuotojas); jeigu butų savininkai nenusprendė dėl šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo pasirinkimo, laikinai, kol toks pasirinkimas bus padarytas, šilumos tiekėjas yra ir daugiabučio namo, kurio butų ir kitų patalpų savininkams jis tiekia šilumą, šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas.
Pažymėtina, jog Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnyje nustačius, kad daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemas turi prižiūrėti butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktas prižiūrėtojas (eksploatuotojas), nebuvo įtvirtinta jokių apribojimų dėl asmenų, kurie negalėtų būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais).
2.2. Seimo 2007 m. lapkričio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymu Įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Įstatymo 20 straipsnyje, kuriame reglamentuojama pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra, jokie daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) pasirinkimo apribojimai taip pat nebuvo nustatyti.
2.3. Seimo 2011 m. rugsėjo 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2011 m. lapkričio 1 d., buvo pakeistas ir papildytas Įstatymo 20 straipsnis – jo 2 dalyje išskirtos asmenų, kurie negali būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), grupės: šilumos tiekėjas, asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų ar kitų įrenginių gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ir asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 4 dalį (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) šie apribojimai nebuvo taikomi dviem atvejais: daugiabučio namo, esančio mažoje gyvenamojoje vietovėje (kurioje gyvena mažiau nei 50 tūkst. gyventojų), pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojui (eksploatuotojui), jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip, taip pat tais atvejais, kai prižiūrėtojas (eksploatuotojas) yra fizinis asmuo, kuris gyvena tame pastate. Tai reiškia, kad šiais dviem atvejais buvo galima pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) rinktis ir patį šilumos tiekėją, ir su juo susijusius asmenis, ir kitus asmenis, kurių nebuvo galima rinktis pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija).
Įstatymo 20 straipsnyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju Įstatymo 20 straipsnyje (2007 m. lapkričio 20 d. redakcija), buvo pakeistas iš esmės. Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) pirmą kartą buvo nustatyta, kokie asmenys negali būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), o 4 dalyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) – šio reguliavimo išimtys, t. y. atvejai, kada 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad iš 2011 m. rugsėjo 29 d. priimto Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, kuriuo pirmą kartą buvo nustatyta, kokie asmenys negali būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), ir šio reguliavimo išimtys, travaux préparatoires matyti, kad minėtu pakeitimu buvo siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų interesų apsaugą. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas), į kurio pareigas įeina siekti, kad šilumos energija būtų vartojama ekonomiškai ir racionaliai, ir kartu – kad sąskaitos už šilumą būtų mažesnės, būdamas nuosavybės, valdymo, darbo ar panašiais santykiais susijęs su šilumos tiekėju arba šildymo sistemų medžiagų, prietaisų ar įrenginių gamintoju ar tiekėju, patenka į interesų konfliktą, todėl minėtomis Įstatymo pataisomis siekta įtvirtinti priemones, užtikrinančias, kad pastato šildymo ir karšto vandens prižiūrėtojas (eksploatuotojas) veiktų daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų interesais, jo sprendimai būtų objektyvesni, paslaugų kaina ir kokybė geriau atitiktų gyventojų poreikius.
2.4. Seimo 2012 m. birželio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo pakeistos šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalys (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija), ir jos išdėstytos taip:
„2. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais, ar šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ar asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą.
<...>
4. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas netaikomas prižiūrint daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas pastatuose, esančiuose gyvenamojoje vietovėje, kurioje, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, gyvena mažiau negu 150 000 gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip. Šis draudimas netaikomas šilumos tiekimo įmonėms, aptarnaujančioms mažiau kaip 5 000 prijungtų vartotojų, arba šilumos tiekimo įmonėms, per metus realizuojančioms mažiau negu 50 000 MWh šilumos, taip pat tais atvejais, kai atestuotas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) yra fizinis asmuo, kuris gyvena tame pastate.“
Pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija būtent šia redakcija išdėstytų Įstatymo 20 straipsnio nuostatų konstitucingumą.
2.4.1. Palyginus Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija), pažymėtina, jog jis pakito tuo, kad buvo susiaurintas asmenų, negalinčių būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), ratas: iš jo buvo išbraukti asmenys, tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, taip pat kitų įrenginių nei šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų gamintojai.
Palyginus Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija), pažymėtina, jog jis pakito tuo, kad galimybė netaikyti šio straipsnio 2 dalyje nurodytų apribojimų suteikta didesnėms gyvenamosioms vietovėms nei anksčiau – nustatyta, kad apribojimai netaikomi gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena mažiau nei 150 tūkst. gyventojų; taip pat įtvirtintas papildomas atvejis, kada netaikomi 2 dalyje nurodyti apribojimai: kai šilumą tiekia mažos įmonės (aptarnaujančios mažiau kaip 5 tūkst. prijungtų vartotojų arba realizuojančios mažiau nei 50 tūkst. MWh šilumos per metus), jos gali būti pastato šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojos (eksploatuotojos) daugiabučiuose namuose nepriklausomai nuo gyvenamosios vietovės dydžio.
2.4.2. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ir aiškinant pareiškėjo ginčijamą Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalyse (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad šiose nuostatose buvo įtvirtinti apribojimai, kuriais draudžiama tam tikriems asmenims būti daugiabučių namų šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) pastatuose, esančiuose didelėse gyvenamosiose vietovėse (kuriose gyvena ne mažiau negu 150 tūkst. gyventojų): jais negalėjo būti patys šilumos tiekėjai ir su jais darbo santykiais susiję asmenys, šilumai gaminti naudojamo kuro ir šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų gamintojai, šilumai gaminti naudojamo kuro prekeiviai ir asmenys, priklausantys su šiais asmenimis susijusių ūkio subjektų grupėms. Apribojimai netaikomi mažoms šilumos tiekimo įmonėms (aptarnaujančioms mažiau kaip 5 tūkst. prijungtų vartotojų arba realizuojančioms mažiau nei 50 tūkst. MWh šilumos per metus) ir atestuotais pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) esantiems fiziniams asmenims, kurie gyvena prižiūrimuose daugiabučiuose namuose.
Pažymėtina, kad savivaldybės taryba gali nuspręsti taikyti Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytus apribojimus ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena mažiau nei 150 tūkst. gyventojų.
2.4.3. Paminėtina, jog 2012 m. birželio 28 d. Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio pakeitimo įstatymo travaux préparatoires nurodyta, kad platus asmenų, negalinčių būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), ratas yra nustatytas nepagrįstai. Tai tolygu draudimui pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) būti visiems ūkio subjektams, kokiais nors ūkiniais santykiais susijusiems su šilumos tiekėjais, nors būtent tarp šių subjektų reikia ieškoti kompetentingų pastato energetinių sistemų priežiūros specialistų. Be to, nustatant, kad ginčijami apribojimai netaikomi gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena mažiau nei 150 tūkst. gyventojų, ir šilumos tiekimo įmonėms, aptarnaujančioms mažiau kaip 5 tūkst. prijungtų vartotojų arba per metus realizuojančioms mažiau negu 50 tūkst. MWh šilumos, buvo siekiama išvengti neproporcingos finansinės ir administracinės naštos mažiems šilumos tiekėjams – atleisti atitinkamas įmones nuo teisinių reikalavimų atskirti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą (eksploatavimą) ir šilumos tiekimą laikymosi, taip pat išplėsti savivaldybių, kurioms Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 2 dalies draudimai netaikomi, ratą. Savivaldybių padėtis, jas vertinant pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) paslaugų pasiūlos aspektu, objektyviai labai skiriasi – mažesnėse savivaldybėse šilumos tiekėjas dažnai yra vienintelis kvalifikuotas, turintis techninę bazę asmuo, galintis atlikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) funkcijas.
Kaip matyti iš Seimo Ekonomikos komiteto 2012 m. birželio 27 d. išvados Nr. 108-P-25, 2011 m. rugsėjo 29 d. Įstatymo pakeitimais nustačius, kad tam tikriems asmenims nustatyti apribojimai būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) taikomi gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena daugiau nei 50 tūkst. gyventojų, šiose gyvenamosiose vietovėse nebuvo asmenų, pasirengusių prižiūrėti sudėtingą šilumos punktų įrangą; prasidėjus šilumos tiekimo sutrikimams, nebuvo kam remontuoti įrangos.
2.5. Seimas 2014 m. gegužės 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 20 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo inter alia pakeitė Įstatymo 20 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 28 d. redakcija) ir išdėstė ją taip:
„2. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas, tiekiantis šilumą tam namui, ar fiziniai asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais, išskyrus, kai su darbo santykiais susiję fiziniai asmenys gyvena tame name ir patys prižiūri savo ar gyvenamo namo bendrijai priklausančius kitus namus, taip pat asmenys, kurių ūkinė veikla apima kuro ruošą ir (ar) tiekimą, ar asmenys, kartu su šioje dalyje nurodytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą. <...>“
2.5.1. Palyginus Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2014 m. gegužės 13 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu, pažymėtina, kad buvo šiek tiek pakoreguotas asmenų, negalinčių būti daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), ratas: jais negali būti šilumos tiekėjas, tiekiantis šilumą būtent tam namui, taip pat asmenys, kurių ūkinė veikla apima kuro ruošą ir (ar) tiekimą; tačiau nebėra nustatyta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) negali būti šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba. Be to, nustatyta, kad su šilumos tiekėju darbo santykiais susiję fiziniai asmenys gali būti pasirenkami daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), jeigu jie gyvena tame name ir prižiūri savo ar gyvenamo namo bendrijai priklausančius kitus namus.
2.5.2. Paminėtina, kad 2014 m. gegužės 13 d. Šilumos ūkio įstatymo 20 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymo travaux préparatoires nurodyta, jog nustatytų ūkinės veiklos apribojimų tikslas – užkirsti kelią monopolinėms tendencijoms šilumos ūkyje, kai pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą vykdo ne nepriklausomi, o su šilumos tiekėju susiję asmenys, tiesiogiai suinteresuoti šilumos suvartojimo didėjimu. Šiais antimonopoliniais apribojimais buvo siekiama apsaugoti sąžiningą konkurenciją ir taip apginti galutinių šilumos vartotojų interesus, susijusius su ekonomišku ir racionaliu šilumos vartojimu, užtikrinančiu mažiausias sąskaitas už šilumą. Numatytu draudimu vykdyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą (eksploataciją) asmenims, susijusiems su šilumos tiekėju darbo santykiais, siekiama užtikrinti, kad šilumos tiekėjas, tiekiantis namui šilumą, negalėtų šio namo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) būti netiesiogiai, t. y. per asmenis, susijusius su juo darbo santykiais. Kuro, naudojamo šilumos gamybai, ruošos ir tiekimo pelningumas priklauso nuo veiklos masto, o šį lemia pastatų šilumos poreikis, todėl būtina išvengti akivaizdaus interesų konflikto tarp kuro ruošos ir tiekimo veiklos bei pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros veiklos.
3. Pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kitose Įstatymo 20 straipsnio dalyse įtvirtintų nuostatų kontekste.
3.1. Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nustatyta, kad prie šilumos tiekimo sistemų prijungtas daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias butų ir kitų patalpų savininkams, taip pat šilumos punktus, tiek nuosavybės teise priklausančius šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, tiek butų ir kitų patalpų savininkams, turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas). Teisę reguliuoti (nuotoliniu būdu ar kitaip daryti įtaką) namo šilumos punkto įrenginių darbą, laikydamasis nustatytų higienos normų, turi tik pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) arba atitinkamą kvalifikaciją turintis daugiabučio namo bendrijos atstovas ar daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų išrinktas jų įgaliotas atstovas. Daugiabučio namo šilumos punktus, nuosavybės teise priklausančius šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) prižiūri (eksploatuoja) šio įstatymo pagrindu, nesudarydamas atskirų sutarčių su šilumos punktų savininkais. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) savo prievoles vykdo apdairiai, sąžiningai ir šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų interesais.
Šioje nuostatoje taip pat nustatyta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka pasirenka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba, jeigu šie nepriima sprendimo, bendrojo naudojimo objektų administratorius. Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) sutartį su pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) sudaro daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotas asmuo arba bendrojo naudojimo objektų administratorius. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) neturi teisės įgalioti kitų asmenų verstis atestatu reguliuojama veikla arba perduoti jiems šią teisę pagal sutartį, arba kitaip pavesti vykdyti šią veiklą. Kai pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) yra bendrija, ji gali pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš subjektų, turinčių atitinkamą kompetenciją, technines priemones ir gebėjimus. Daugiabučio namo savininkų bendrija ir (ar) bendrojo naudojimo objektų administratorius gali būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas).
3.2. Taigi daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba, jeigu šie nepriima sprendimo, bendrojo naudojimo objektų administratorius privalo pasirinkti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją) prie šilumos tiekimo sistemų prijungtų daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemoms ir šilumos punktams prižiūrėti. Minėtiems asmenims pasirinkus pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją), šią priežiūrą turėtų atlikti būtent pasirinktas asmuo – pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) neturi teisės įgalioti kitų asmenų verstis atestatu reguliuojama veikla arba perduoti jiems šią teisę pagal sutartį, arba kitaip pavesti vykdyti šią veiklą.
3.3. Pažymėtina, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) inter alia gali būti bendrojo naudojimo objektų administratorius ir (ar) daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija – jos paskirtas atitinkamą kvalifikaciją turintis daugiabučio namo bendrijos atstovas turi teisę reguliuoti namo šilumos punkto įrenginių darbą, taip pat neribojamos bendrijos galimybės pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš subjektų, turinčių atitinkamą kompetenciją, technines priemones ir gebėjimus.
Tai, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) esanti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija gali pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš subjektų, turinčių atitinkamą kompetenciją, technines priemones ir gebėjimus, reiškia, kad ji gali pirkti atskirus darbus ar paslaugas ir iš šilumos tiekėjo ar kitų asmenų, pagal Įstatymo 20 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 28 d. redakcija) negalinčių būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais).
4. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų Įstatymo nuostatų kontekste.
4.1. Pagal Įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 22 dalį (2013 m. liepos 2 d. redakcija) pastato šildymo ir karšto vandens sistema yra pastate įrengtas techninių priemonių kompleksas, skirtas į pastatą perduotai arba pastate gaminamai šilumai ir (ar) karštam vandeniui į patalpas pristatyti. Nuo tiekėjo tinklų ji atribojama pastato įvadu.
Tame pačiame straipsnyje pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) apibrėžiamas kaip asmuo, kuris atitinka šio įstatymo keliamus reikalavimus, yra atestuotas nustatytąja tvarka ir verčiasi sistemų priežiūros (eksploatavimo) veikla (23 dalis (2013 m. liepos 2 d. redakcija)); šilumos tiekėjas – asmuo, turintis šilumos tiekimo licenciją ir tiekiantis šilumą vartotojams pagal pirkimo–pardavimo sutartis (39 dalis (2013 m. liepos 2 d. redakcija)).
4.2. Įstatymo nuostata, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) savo prievoles vykdo apdairiai, sąžiningai ir šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų interesais, detalizuota energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse.
Šios bylos kontekste paminėtina, kad energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių II dalies XI skyriuje nustatytos pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) teisės ir pareigos, inter alia šios: užtikrinti, kad vartotojų naujai sumontuotus ar rekonstruotus šildymo sistemų įrenginius prie šilumos perdavimo tinklų būtų galima prijungti tik taisyklių nustatyta tvarka (138.7 punktas); užtikrinti tolygų viso pastato, visų pastato butų ir kitų patalpų šildymą palaikant juose teisės aktuose nustatytą patalpų temperatūrą ir tiekiamo į butus ir kitas patalpas karšto vandens teisės aktuose nustatytą temperatūrą, jeigu pastato šildymo ir karšto vandens sistema atitinka privalomuosius reikalavimus ir yra techninės galimybės tai reguliuoti (138.14 punktas); siekti, kad išnaudojant visas turimas technines ir organizacines galimybes pastato šildymo ir karšto vandens įrenginių darbo režimas atitiktų ekonomiško ir racionalaus šilumos ir karšto vandens vartojimo reikalavimus (138.15 punktas).
Taigi pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas), apdairiai, sąžiningai ir šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų interesais vykdydamas sistemų priežiūros (eksploatavimo) veiklą, inter alia turi siekti, kad šilumos energija būtų vartojama ekonomiškai ir racionaliai.
4.3. Įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Šilumos tiekimo licencijos turėtojas privalo tiekti šilumą kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta Šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika (Įstatymo 30 straipsnio 13 dalies (2009 m. gruodžio 21 d. redakcija) 3 punktas)).
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika (2013 m. vasario 28 d. redakcija) (toliau – Metodika) reglamentuojamas apskaitos atskyrimas, sąnaudų paskirstymas ir šilumos kainodara (1 punktas).
4.3.1. Metodikoje nustatyta, kad reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) kainos lygios reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) teikimo būtinosioms (valstybės normuojamoms) sąnaudoms, įskaitant investicijų grąžą (52 punktas).
Šilumos tiekėjo investicijų grąža priklauso inter alia nuo veikloje naudojamo kapitalo apimties, kuri apskaičiuojama atsižvelgiant inter alia į ilgalaikio bei trumpalaikio turto sumą (6, 57.7 punktai). Nustatant teikiamų paslaugų (produktų) savikainą, šilumos tiekėjui draudžiama pagal verslo vienetus (šilumos gamybos, šilumos perdavimo veiklos ir kt.) paskirstyti nenaudojamų, atsargose esančių ilgalaikio turto vienetų vertę (5, 6, 13, 20.3.9 punktai).
Taigi nenaudojamo, atsargoje esančio ilgalaikio turto vertė nėra įtraukiama apskaičiuojant teikiamų paslaugų savikainą ir atitinkamai – būtinąsias paslaugų (produktų) teikimo sąnaudas, kurių dalis yra investicijų grąža.
4.3.2. Be to, Metodikoje yra nustatyta, kad reguliuojamų kainų paslaugų (produkto) kaina nustatoma atsižvelgiant inter alia į reguliuojamų kainų paslaugos (produkto) kiekį, kuris apskaičiuojamas, be kita ko, įvertinus paskutinių trejų metų faktinę realizuoto kiekio metinę apimtį (59, 60 punktai). Jeigu šilumos tiekėjo šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti dydis per atitinkamą laikotarpį neatitiko jo faktiškai patirtų sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti dydžio, šis skirtumas įvertinamas šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) nustatymo ir jų perskaičiavimo metu: teigiamas skirtumas (kai surinkta daugiau pajamų) kompensuojamas vartotojų naudai, nustatant papildomą šilumos pajamų dedamąją, mažinančią šilumos kainą, išdėstant skirtumą 12 mėnesių laikotarpiui; neigiamas skirtumas (kai surinkta mažiau pajamų, nei patirta sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti) kompensuojamas šilumos tiekėjo naudai, nustatant papildomą šilumos sąnaudų dedamąją, didinančią šilumos kainą, išdėstant skirtumą 12 mėnesių laikotarpiui (76 punktas).
4.3.3. Taigi, iš Metodikoje įtvirtinto visuminio teisinio reguliavimo matyti, kad šilumos tiekėjo investicijų grąža priklauso inter alia nuo jo veikloje naudojamo ilgalaikio turto vertės. Be to, reguliuojamų kainų paslaugų (produkto) kaina nustatoma atsižvelgiant inter alia į paskutinių trejų metų faktinę realizuoto kiekio metinę apimtį; esant šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti dydžio per atitinkamą laikotarpį ir šilumos tiekėjo faktiškai patirtų sąnaudų kurui neatitikimui, pajamų skirtumo dydžiu didinama arba mažinama šilumos kaina 12 mėnesių laikotarpiui.
5. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas Konkurencijos įstatymo nuostatų kontekste.
Kaip minėta, pagal Įstatymo 20 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 28 d. redakcija), išskyrus šio straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) numatytus atvejus, daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) negali būti asmenys, kartu su kitais nurodytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą.
Konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22 d. redakcija) 3 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kas yra laikoma susijusiais ūkio subjektais:
„Susijusių ūkio subjektų grupė – du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu ūkio subjektu apskaičiuojant bendrąsias pajamas ir rinkos dalį. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susijusių ūkio subjektų grupę sudaro kiekvienas nagrinėjamas ūkio subjektas ir:
1) ūkio subjektai, kuriuose, kaip ir nagrinėjamame ūkio subjekte, tas pats fizinis asmuo arba tie patys fiziniai asmenys turi akcijų dalį, kuri sudaro 1/3 ar daugiau įstatinio kapitalo, arba turi teises į 1/3 ar daugiau visų balsų;
2) ūkio subjektai, kurie su nagrinėjamu ūkio subjektu yra bendrai valdomi ar turi bendrą administracinį padalinį arba kurių stebėtojų taryboje, valdyboje ar kitame valdymo ar priežiūros organe yra pusė ar daugiau tų pačių narių kaip ir nagrinėjamo ūkio subjekto valdymo ar priežiūros organuose;
3) ūkio subjektai, kuriuose nagrinėjamas ūkio subjektas turi akcijų dalį, sudarančią 1/3 ar daugiau įstatinio kapitalo, arba turi teises į 1/3 ar daugiau visų balsų arba kurie yra įsipareigoję derinti savo ūkinės veiklos sprendimus su nagrinėjamu ūkio subjektu, arba už kurių prievolių tretiesiems asmenims įvykdymą yra įsipareigojęs atsakyti nagrinėjamas ūkio subjektas, arba kurie yra įsipareigoję perduoti visą arba dalį pelno ar suteikę teisę naudoti 1/3 ar daugiau savo turto nagrinėjamam ūkio subjektui;
4) ūkio subjektai, kurie nagrinėjamame ūkio subjekte turi akcijų dalį, sudarančią 1/3 ar daugiau įstatinio kapitalo, arba turi teises į 1/3 ar daugiau visų balsų arba su kuriais nagrinėjamas ūkio subjektas yra įsipareigojęs derinti savo ūkinės veiklos sprendimus, arba kurie yra įsipareigoję atsakyti už nagrinėjamo ūkio subjekto prievolių tretiesiems asmenims įvykdymą, arba kuriems nagrinėjamas ūkio subjektas yra įsipareigojęs perduoti visą arba dalį pelno ar suteikęs teisę naudoti 1/3 ar daugiau savo turto;
5) ūkio subjektai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, per kitus ūkio subjektus, yra susiję su šios dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytais ūkio subjektais bet kuriuo iš šios dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų būdų.“
Vadinasi, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) tam tikrais Įstatyme numatytais atvejais negalėjo būti ne tik šilumos tiekėjai ir su jais darbo santykiais susiję asmenys, šilumai gaminti naudojamo kuro ir šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų gamintojai, kuro prekeiviai, bet ir asmenys, kurie yra bendrai valdomi kartu su nurodytais ūkio subjektais arba yra bendrai prižiūrimi, arba turi bendrą administracinį padalinį arba kuriuos sieja turimos akcijos ūkio subjekte, prievolių vykdymas, įsipareigojimas derinti savo ūkinės veiklos sprendimus, pelno pasidalijimas ar naudoti perduotas turtas bei su jais tiesiogiai ar netiesiogiai susiję asmenys.
6. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą ir jo kontekste aiškinant pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalyse (2012 m. birželio 28 d. redakcija), pažymėtina, kad:
– daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba, jeigu šie nepriima sprendimo, bendrojo naudojimo objektų administratorius privalo pasirinkti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją) prie šilumos tiekimo sistemų prijungtų daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemoms bei šilumos punktams prižiūrėti;
– pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas), apdairiai, sąžiningai ir šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų interesais vykdydamas sistemų priežiūros (eksploatavimo) veiklą, inter alia turi siekti, kad šilumos energija būtų vartojama ekonomiškai ir racionaliai;
– ginčijamu Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalyse (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtinti apribojimai, kuriais draudžiama tam tikriems asmenims būti daugiabučių namų šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) pastatuose, esančiuose didelėse gyvenamosiose vietovėse (kuriose gyvena ne mažiau negu 150 tūkst. gyventojų): jais negalėjo būti patys šilumos tiekėjai ir su jais darbo santykiais susiję asmenys, šilumai gaminti naudojamo kuro ir šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų gamintojai, šilumai gaminti naudojamo kuro prekeiviai ir asmenys, priklausantys su šiais asmenimis susijusių ūkio subjektų grupėms; apribojimai netaikomi mažoms šilumos tiekimo įmonėms (aptarnaujančioms mažiau kaip 5 tūkst. prijungtų vartotojų arba realizuojančios mažiau nei 50 tūkst. MWh šilumos per metus) ir atestuotais pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) esantiems fiziniams asmenims, kurie gyvena prižiūrimuose daugiabučiuose namuose;
– pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) inter alia gali būti bendrojo naudojimo objektų administratorius ir (ar) daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija – jos paskirtas atitinkamą kvalifikaciją turintis daugiabučio namo bendrijos atstovas turi teisę reguliuoti namo šilumos punkto įrenginių darbą; bendrija gali pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš subjektų, turinčių atitinkamą kompetenciją, technines priemones ir gebėjimus, inter alia iš šilumos tiekėjo ar kitų asmenų, išvardytų Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) ir negalinčių teikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugų;
– savivaldybės taryba gali nuspręsti taikyti Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytus apribojimus ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena mažiau nei 150 tūkst. gyventojų.
7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB. Joje inter alia nurodoma, kad Europos Sąjunga susiduria su beprecedentėmis problemomis, kurias lemia didėjanti priklausomybė nuo energijos importo ir menki energijos ištekliai, taip pat su poreikiu riboti klimato kaitą ir įveikti ekonomikos krizę. Energijos vartojimo efektyvumas yra vertinga priemonė šioms problemoms spręsti. Ją naudojant Sąjungoje gerinamas energijos tiekimo saugumas, tuo tikslu mažinant pirminės energijos suvartojimą ir energijos importą.
Pažymėtina, kad efektyviai vartoti energijos išteklius ir energiją yra vienas svarbiausių ilgalaikių Lietuvos energetikos strateginių tikslų, numatytų Seimo 2012 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XI-2133 „Dėl Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos patvirtinimo“ patvirtintoje Nacionalinėje energetikos nepriklausomybės strategijoje.
II
Dėl Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio (2007 m. lapkričio 20 d. redakcija) 2, 4 dalių (2012 m. birželio 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams
1. Pareiškėjas prašo ištirti Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalių (2012 m. birželio 28 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
2. Pareiškėjo teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu ribojama daugiabučių namų butų ir kitų gyvenamųjų patalpų savininkų teisė valdyti jiems priklausančią nuosavybę jiems priimtinu būdu, t. y. pasirinkti, jų nuomone, tinkamiausią kompetentingą pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją (eksploatuotoją), ir taip pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis. Be to, sudarytos prielaidos turėti nevienodas daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo (eksploatuotojo) pasirinkimo sąlygas didžiosiose (turinčiose daugiau nei 150 tūkst. gyventojų) ir mažesnėse gyvenamosiose vietovėse ir taip pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui principas, konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai.
3. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai). Įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises (inter alia 2003 m. rugsėjo 30 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai). Savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas (2005 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai).
3.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas (1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai (2008 m. spalio 30 d. nutarimas). Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai). Savininko pareigas lemia inter alia nuosavybės objektų specifika – įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų ypatumus, nustatyti tam tikras šių objektų savininkų pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą (2013 m. balandžio 12 d. nutarimas).
3.2. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, yra pagrindas teigti, kad pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
3.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkų nuosavybės teisę į jiems priklausančias patalpas saugo Konstitucija ir įstatymai; Konstitucija ir įstatymai saugo ir gina savininkų teises nepriklausomai nuo to, ar daugiabučiame gyvenamajame name yra įsteigta bendrija, ar tokios bendrijos nėra (1999 m. birželio 23 d. nutarimas). Daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas ir jų išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas (2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo doktrinoje pažymėta, kad pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).
4. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti (inter alia 2009 m. kovo 27 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimai).
5. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra glaudžiai susijęs ir su konstitucinėmis vertybėmis, kuriomis grindžiamas šalies ūkis (inter alia 2008 m. gruodžio 4 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, atskleidžiančios iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, kylančius reikalavimus įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą, be kita ko, ir šilumos ūkio sektoriuje:
– ūkinės veiklos reguliavimo pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė; ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžinerijos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai); valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai);
– Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga, atsižvelgiant į valstybės išteklius, jos materialines ir finansines galimybes bei kitus svarbius veiksnius, reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant minėtą veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą (inter alia 2015 m. balandžio 3 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai);
– Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta valstybės pareiga ginti vartotojų interesus; ši konstitucinė nuostata suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų, ir kt. (inter alia 2000 m. spalio 18 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai); tam tikroms ūkinės veiklos sritims būdinga santykių specifika inter alia gali suponuoti vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimo ypatumus tam tikrose ūkinės veiklos srityse; būtent ūkinės veiklos turinys, jos specifika, ypatumai tam tikrose ūkio srityse gali lemti specialaus vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo teisinių santykių reguliavimo būtinumą, poreikį tam tikroje ūkinės veiklos srityje; taigi vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemonės tam tikrose ūkinės veiklos srityse gali skirtis priklausomai nuo konkrečios ūkinės veiklos santykių specifikos (2009 m. kovo 2 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, reguliuodamas tam tikros ūkio srities, kurioje įtvirtinama kurių nors ūkio subjektų specifinė teisinė padėtis, santykius ir nustatydamas kitais įstatymais nustatyto šių santykių reguliavimo išimtis, privalo nustatyti ir papildomas teisines priemones, kurios užtikrintų vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą (2003 m. kovo 17 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai);
– asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti; dėl ūkinės veiklos įvairiapusiškumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti, tačiau besikeičiant teisinio reguliavimo turiniui negali būti paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti tautos ūkio reguliavimo principai (1999 m. spalio 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai);
– valstybė ūkinę veiklą turi reguliuoti taip, kad inter alia būtų užtikrintas ir Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintas viešasis interesas – natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir gausinimas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (inter alia 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai).
6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad energetikos srityje vykdomos ūkinės veiklos – vartotojų aprūpinimo šilumos ir karšto vandens ištekliais – specifiką lemia inter alia viešuosius interesus atitinkanti būtinybė (kylanti inter alia iš Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimų) užtikrinti energijos vartojimo efektyvumą kaip priemonę siekti energetikos sistemos saugumo ir patikimumo ir mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
7. Minėta, kad pareiškėjo ginčijamose Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalyse (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtinti apribojimai, kuriais draudžiama tam tikriems asmenims būti daugiabučių namų šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) pastatuose, esančiuose didelėse gyvenamosiose vietovėse (kuriose gyvena ne mažiau negu 150 tūkst. gyventojų): jais negalėjo būti patys šilumos tiekėjai ir su jais darbo santykiais susiję asmenys, šilumai gaminti naudojamo kuro ir šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų gamintojai, šilumai gaminti naudojamo kuro prekeiviai ir asmenys, priklausantys su šiais asmenimis susijusių ūkio subjektų grupėms. Apribojimai netaikomi mažoms šilumos tiekimo įmonėms (aptarnaujančioms mažiau kaip 5 tūkst. prijungtų vartotojų arba realizuojančioms mažiau nei 50 tūkst. MWh šilumos per metus) ir atestuotais pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) esantiems fiziniams asmenims, kurie gyvena prižiūrimuose daugiabučiuose namuose.
7.1. Minėta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas), apdairiai, sąžiningai ir šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų interesais vykdydamas sistemų priežiūros (eksploatavimo) veiklą, inter alia turi siekti, kad šilumos energija būtų vartojama ekonomiškai ir racionaliai.
7.2. Minėta, kad šilumos tiekėjo investicijų grąža priklauso inter alia nuo jo veikloje naudojamo ilgalaikio turto vertės. Be to, reguliuojamų paslaugų (produkto) kaina nustatoma atsižvelgiant inter alia į paskutinių trejų metų faktinę realizuoto kiekio metinę apimtį; esant šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti dydžio per atitinkamą laikotarpį ir šilumos tiekėjo faktiškai patirtų sąnaudų kurui neatitikimui, pajamų skirtumo dydžiu didinama arba mažinama šilumos kaina 12 mėnesių laikotarpiui.
Taigi šilumos tiekėjas yra suinteresuotas, kad jo realizuojamas šilumos kiekis nemažėtų arba netgi didėtų – nuo realizuojamos šilumos kiekio priklauso veikloje naudojamo ilgalaikio turto vertė ir atitinkamai – investicijų grąža, taip pat reguliuojamų paslaugų (produkto) kaina ir laikas, kada šilumos tiekėjas gaus pajamas.
7.3. Vadinasi, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo), kuris vartotojų interesais turi siekti, kad šilumos energija būtų vartojama ekonomiškai ir racionaliai, ir šilumos tiekėjo bei su juo susijusių asmenų, priklausančių susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą, interesai yra iš esmės skirtingi.
7.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies nuostatos, kad valstybė gina vartotojų interesus, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį su šilumos tiekimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtintos nuostatos, draudžiančios šilumos tiekėjams būti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais; nustačius, kad ir tam tikrų su šilumos tiekėju susijusių asmenų interesai yra priešingi šilumos vartotojų interesui ekonomiškai ir racionaliai vartoti šilumos energiją, iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti minėtas nuostatas ir tokiems asmenims; paaiškėjus, kad dėl įstatymuose įtvirtintų nuostatų, draudžiančių tam tikriems asmenims, inter alia tam tikros rūšies ar tam tikroje teritorijoje ūkinę veiklą vykdantiems subjektams, būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), nėra (nebūtų) užtikrinamas tinkamos kokybės paslaugų, susijusių su pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra, teikimas konkurencingomis kainomis, iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų numatytos šilumos tiekėjui ir tam tikriems su juo susijusiems asmenims taikomo draudimo būti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) išimtys.
Taip pat pažymėtina, kad, su šilumos tiekimu susijusioje ūkinės veiklos srityje išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo galimas tam tikro asmens (asmenų) ir šilumos vartotojų interesų konfliktas, arba tokioms aplinkybėms atsiradus, iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga atitinkamai pakeisti teisinį reguliavimą, kuriuo nustatomas asmenų, negalinčių būti pastatų šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), ratas.
7.5. Minėta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) inter alia gali būti bendrojo naudojimo objektų administratorius ir (ar) daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija – jos paskirtas atitinkamą kvalifikaciją turintis daugiabučio namo bendrijos atstovas turi teisę reguliuoti namo šilumos punkto įrenginių darbą; pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) esanti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija gali pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš subjektų, turinčių atitinkamą kompetenciją, technines priemones ir gebėjimus, inter alia iš šilumos tiekėjo ar kitų asmenų, išvardytų Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) ir negalinčių teikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugų.
Vadinasi, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) esanti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, kuri turi galimybę pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš įvairių asmenų, įskaitant asmenis, išvardytus Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija), gali neribotai pasirinkti asmenis, siūlančius, bendrijos manymu, tinkamiausią darbų ar paslaugų, inter alia susijusių su pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra, kainą ir kokybę.
7.6. Taip pat minėta, kad apribojimai tam tikriems asmenims būti daugiabučių namų šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) netaikomi mažoms šilumos tiekimo įmonėms (aptarnaujančioms mažiau kaip 5 tūkst. prijungtų vartotojų arba realizuojančioms mažiau nei 50 tūkst. MWh šilumos per metus) ir atestuotais pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) esantiems fiziniams asmenims, kurie gyvena prižiūrimuose daugiabučiuose namuose.
7.7. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo apribota daugiabučių namų butų ir kitų patalpų, esančių didesnėse gyvenamosiose vietovėse (kuriose gyvena ne mažiau negu 150 tūkst. gyventojų), savininkų teisė pasirinkti bet kurį kitą, įskaitant Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytus reikalavimus atitinkančius subjektus, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją), o ne Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nurodytą asmenį, taip pat nustatyta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) gali būti ir bendrojo naudojimo objektų administratorius ir (ar) daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, kurios galimybės pirkti atskirus darbus ar paslaugas iš subjektų, turinčių atitinkamą kompetenciją, technines priemones ir gebėjimus, inter alia iš asmenų, išvardytų Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija), nėra ribojamos.
7.8. Taigi ginčijamomis Įstatymo nuostatomis įtvirtinus teisinį reguliavimą, kuriuo gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 150 tūkst. gyventojų, ribojamas asmenų, galinčių teikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas, ratas, siekiant suderinti daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų interesą gauti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas mažiausiomis kainomis su jų pačių, kaip šilumos ir karšto vandens vartotojų, interesu gauti kokybiškas pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas bei viešuoju interesu užtikrinti tinkamą daugiabučių namų priežiūrą (eksploatavimą), efektyviai vartoti šilumos energiją, nepaneigta galimybė daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams rinktis minėtas paslaugas teikiančius asmenis iš gana plataus galinčių tokias paslaugas teikti asmenų rato, taip užtikrinant pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojų (eksploatuotojų) konkurenciją, inter alia jų teikiamų paslaugų kainomis.
8. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalyse (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatęs, jog pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais, ar šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ar asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą, taip pat nustatęs išimtis, kada nustatytieji apribojimai nėra taikomi, neapribojo daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui efektyviai vartoti šilumos energiją pasiekti.
Vadinasi, Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalyse (2012 m. birželio 28 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo ribojama daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų galimybė pasirinkti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją), negali būti vertinamas kaip nepagrįstai ribojantis savininkų nuosavybės teises.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalys (2012 m. birželio 28 d. redakcija) neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijos 23 straipsniui.
10. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia asmens teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2016 m. kovo 15 d. nutarimas Nr. KT9-N6/2016).
11. Taip pat minėta, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant minėtą veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes.
12. Minėta ir tai, kad paaiškėjus, jog dėl įstatymuose įtvirtinto draudimo tam tikriems asmenims, inter alia tam tikros rūšies ar tam tikroje teritorijoje ūkinę veiklą vykdantiems subjektams, būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais nėra (nebūtų) užtikrinamas tinkamos kokybės paslaugų, susijusių su pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra, teikimas konkurencingomis kainomis, iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų numatytos šilumos tiekėjui ir tam tikriems su juo susijusiems asmenims taikomo draudimo būti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) išimtys.
13. Minėta, kad pareiškėjo ginčijamose Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalyse (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtinti apribojimai, kuriais draudžiama tam tikriems asmenims būti daugiabučių namų šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) pastatuose, esančiuose didelėse gyvenamosiose vietovėse (kuriose gyvena ne mažiau negu 150 tūkst. gyventojų): jais negalėjo būti patys šilumos tiekėjai ir su jais darbo santykiais susiję asmenys, šilumai gaminti naudojamo kuro ir šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų gamintojai, šilumai gaminti naudojamo kuro prekeiviai ir asmenys, priklausantys su šiais asmenimis susijusių ūkio subjektų grupėms. Apribojimai netaikomi mažoms šilumos tiekimo įmonėms (aptarnaujančioms mažiau kaip 5 tūkst. prijungtų vartotojų arba realizuojančioms mažiau nei 50 tūkst. MWh šilumos per metus) ir atestuotais pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) esantiems fiziniams asmenims, kurie gyvena prižiūrimuose daugiabučiuose namuose.
13.1. Pažymėtina, kad nors apribojimai būti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) buvo nustatyti tam tikriems asmenims, jais taip pat apribota daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų galimybė pasirinkti šiuos asmenis minėtų sistemų prižiūrėtojais.
13.2. Taip pat minėta, kad savivaldybių padėtis, jas vertinant pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) paslaugų pasiūlos aspektu, objektyviai labai skiriasi – mažesnėse savivaldybėse šilumos tiekėjas dažnai yra vienintelis kvalifikuotas, turintis techninę bazę asmuo, galintis atlikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) funkcijas.
13.3. Minėta ir tai, kad, ginčijamomis Įstatymo nuostatomis įtvirtinus teisinį reguliavimą, kuriuo gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 150 tūkst. gyventojų, ribojamas asmenų, galinčių teikti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas, ratas, siekiant suderinti daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų interesą gauti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas mažiausiomis kainomis su jų pačių, kaip šilumos ir karšto vandens vartotojų, interesu gauti kokybiškas pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas bei viešuoju interesu užtikrinti tinkamą daugiabučių namų priežiūrą (eksploatavimą), efektyviai vartoti šilumos energiją, nepaneigta galimybė daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams rinktis minėtas paslaugas teikiančius asmenis iš gana plataus galinčių tokias paslaugas teikti asmenų rato, taip užtikrinant pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojų (eksploatuotojų) konkurenciją, inter alia jų teikiamų paslaugų kainomis.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog, atsižvelgiant į tai, kad visi daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkai – šilumos ir karšto vandens vartotojai turi vienodą interesą gauti kokybiškas, jų interesus atitinkančias pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas, ir remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), konstatuotina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga, įvertinus savivaldybių šilumos ūkio ypatumus, su pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra susijusią veiklą vykdančių ir turinčių galimybę ją vykdyti subjektų ratą, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti, kokio dydžio gyvenamosiose vietovėse apribojimais tam tikriems asmenims teikti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas būtų užtikrinta minėtų vartotojų teisių apsauga ir, priešingai, kokio dydžio gyvenamosiose vietovėse, nesant subjekto (subjektų), galinčio (galinčių) tinkamai atlikti minėtą priežiūrą, būtų paneigtas savininkų, kartu ir viešasis, interesas užtikrinti tinkamą pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą.
13.4. Pažymėtina, kad, kaip minėta, savivaldybės taryba gali nuspręsti taikyti Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytus apribojimus ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena mažiau nei 150 tūkst. gyventojų.
Taigi savivaldybė, įvertinusi padėtį šilumos tiekimo srityje ir nustačiusi, kad joje, be Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytus reikalavimus atitinkančių subjektų, yra kitų subjektų, galinčių konkurencingomis kainomis teikti tinkamos kokybės pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) paslaugas, turėtų nuspręsti toje savivaldybėje taikyti Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytus apribojimus.
14. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 28 d. redakcija) nustatęs, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas netaikomas pasirenkant daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją (eksploatuotoją) pastatuose, esančiuose gyvenamojoje vietovėje, kurioje, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, gyvena mažiau negu 150 tūkst. gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip, atsižvelgė į tokių gyvenamųjų vietovių ypatumus (skirtumus) šilumos tiekimo ūkinės veiklos srityje ir siekė visuotinai reikšmingo tikslo – užtikrinti tinkamą visose savivaldybėse esančių daugiabučių gyvenamųjų namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą.
Konstatuotina ir tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareiškėjo ginčijamą (inter alia asmenų lygiateisiškumo aspektu) teisinį reglamentavimą, nesivadovavo objektyviu teisinio diferencijavimo kriterijumi, t. y. neatsižvelgė į tai, kad nevienodas bendruoju požiūriu teisiškai (juo labiau konstituciškai) vienodų ar panašioje padėtyje esančių asmenų (šilumą daugiabučiams namams tiekiančių ar tiekti galinčių ir su jais susijusių ūkio subjektų, taip pat daugiabučių namų patalpų savininkų) vertinimas yra objektyviai pateisinamas daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) paslaugų rinkos koncentracija tam tikro dydžio gyvenamosiose vietovėse.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 20 straipsnio 2, 4 dalys (2012 m. birželio 28 d. redakcija) neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 28 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 79-4089) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 28 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 79-4089) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.