Administracinė byla Nr. eA-1806-822/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01030-2024-5
Procesinio sprendimo kategorija 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. M. (M. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 24S73232, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas), ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, padarius išvadą, jog jis, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir nurodydamas, kad pagal darbo sutartį ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje „HTF group“ (toliau – ir UAB „HTF group“, Bendrovė) ir jo pragyvenimo lėšų šaltinis bus 1 205 Eur darbo užmokestis, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsakovas Sprendimą taip pat grindė argumentais, kad pareiškėjui tik du kartus buvo išmokėtas sulygtas darbo užmokestis per visą darbo Bendrovėje laikotarpį, taip pat pareiškėjas vykdė individualią keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, sąžiningai nurodė, jog ketina dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju ir gauti už darbą reguliarias pajamas bei pagrįstai tikėjosi, kad darbdavys, pateikęs Migracijos departamentui įsipareigojimą įdarbinti jį ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui ir mokėti jam 1 205 Eur darbo užmokestį, taip pat kaip laikysis savo įsipareigojimų. Tačiau paaiškėjus, kad darbdavys neįstengia nuolat suteikti pakankamai darbo ir mokėti pažadėto darbo užmokesčio, pareiškėjas tam, kad turėti pakankamai lėšų pragyvenimui, papildomai vykdė keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.
4. Pareiškėjas teigė, kad jis dėjo ir deda visas pastangas tam, jog turėtų pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Akcentavo, kad jam, kaip užsieniečiui, nepakankamai žinančiam valstybinę kalbą, nėra lengva pakeisti darbą ir darbdavį. Papildomai dirbdamas pavėžėju pareiškėjas kas mėnesį prisideda prie savo gaunamo darbo užmokesčio (tiksli pajamų suma bus žinoma, deklaravus pajamas už 2023 m. ir sumokėjus visus mokesčius). Pareiškėjas nurodė dėl kalbos barjero ir teisinių žinių stokos sąžiningai klydęs, manydamas, kad papildomai uždarbiaudamas jis teisės aktų reikalavimų nepažeis ir turės pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad Migracijos departamento Sprendimas jam buvo netikėtas. Jis sugaišo nemažai laiko ir išleido nemažai pinigų leidimo laikinai gyventi gavimo procedūroje, tačiau buvo nubaustas už darbdavio nesąžiningumą ir dėl to jam panaikintas leidimas laikinai gyventi.
5. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos aktyviai bandė integruotis į Lietuvos darbo rinką (darbdaviui nemokant pažadėto atlyginimo, papildomai vykdė individualią veiklą ir dirbo pavėžėju), o sužinojęs apie priimtą Sprendimą skubiai ieškojo kito darbdavio ir darbo pagal darbo sutartį. Pareiškėjas mano, kad jam viską atlikus tinkamai ir esant sąžiningam, leidimo laikinai gyventi panaikinimas, nesuteikiant galimybės pateikti paaiškinimus ir dokumentus, susijusius su jo atžvilgiu priimamu sprendimu, neatitinka gero administravimo ir proporcingumo principų, todėl yra pakankamas pagrindas viešojo administravimo subjekto sprendimą pripažinti neteisėtu. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas tuo pagrindu, jog jis ketina dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2022 m. birželio 3 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vykdydamas užsieniečių kontrolę ir patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir Sodra) esančius duomenis, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. birželio 20 d. ir jam tik du kartus buvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 205 Eur, o nuo 2022 m. birželio 15 d. pareiškėjas vykdo individualią veiklą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes atsakovas sprendė, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde neneigė, jog Sprendime nurodytais laikotarpiais Bendrovė jam nemokėjo 1 205 Eur darbo užmokesčio ar minimalaus mėnesinio atlyginimo, todėl buvo nustatyti imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, įtvirtinti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atsakovas pabrėžė, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi, jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų.
9. Atsakovas teigė, kad teisės aktai ir teismų praktika nenustato Migracijos departamentui pareigos, priimant ginčijamą sprendimą, įspėti pareiškėją, prašyti pateikti paaiškinimus, suteikti protingą terminą įsidarbinti pas kitą darbdavį. Pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimą (Bendrovei nemokant pareiškėjui 1 205 Eur mėnesinio atlyginimo), nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, todėl nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos.
10. Atsakovo nuomone, ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
II.
11. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. M. skundą.
12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjui Bendrovė tik du kartus nuo 2022 m. birželio 20 d. iki 2024 m. sausio 31 d. išmokėjo tarpininkavimo rašte nurodyto 1 205 Eur dydžio darbo užmokestį, kitais mėnesiais pareiškėjas darbo užmokesčio visai negavo arba gavo jį mažesnį nei nurodyta tarpininkavimo rašte. Be to, pareiškėjas nuo 2022 m. birželio 15 d. yra registruotas individualios veiklos vykdytoju, kuriam nuo 2022 m. birželio 17 d. išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.
13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija byloje nustatytų aplinkybių, jog jam Bendrovė nemokėjo sulygto ir tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio 1 205 Eur darbo užmokesčio, t. y. pareiškėjas, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, nedirbo ir jam nebuvo mokamas darbo užmokestis. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog jis sąžiningai vykdė savo pareigas ir negali būti laikomas atsakingu už tai, kad Bendrovė nevykdė savo įsipareigojimų, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, taip pat nepaneigia pareiškėjo pareigos laikytis specialaus Įstatymo, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje, sąlygų ir reikalavimų informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes.
14. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių Sodros duomenų matyti, jog pareiškėjas, kaip individualios veiklos vykdytojas, buvo registruotas jau nuo 2022 m. birželio 15 d., o vadovaujantis Licencijų informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjui nuo 2022 m. birželio 17 d. buvo patikslintas jam išduotas leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Tuo tarpu pareiškėjas Bendrovėje pradėjo dirbti tik nuo 2022 m. birželio 20 d. Teismo vertinimu, minėti duomenys paneigia pareiškėjo skundo teiginius apie jo sąžiningą elgesį ir tai, kad jis ėmėsi individualios veiklos tik po to, kai paaiškėjo, jog Bendrovė nevykdo savo įsipareigojimų, numatymų tarpininkavimo rašte ir darbo sutartyje. Pareiškėjas neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes – kad jis registravo individualią veiklą ir realiai ją vykdo, kad Bendrovė nesuteikia jam darbo ir nemoka sulygto darbo užmokesčio, nors šią pareigą turėjo ir apie ją žinojo, nes ją buvo nurodęs prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. patvirtino žinantis, kad turi informuoti apie kitus pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo.
15. Teismas darė išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir jam Įstatymo keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2024 m. birželio 8 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui tikslas buvo tai, jog pareiškėjas dirbtų tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), gautų Įstatyme numatytą atlyginimą ir būtų sumokėti privalomi mokesčiai į valstybės biudžetą.
16. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad prieš Migracijos departamentui priimant Sprendimą jis nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos, teismas nurodė, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose nustatytų reikalavimų dėl pateikiamų duomenų tikrumo ir pragyvenimui reikalingų pajamų dydžio, ir tai buvo pakankamas pagrindas atsakovui Sprendimu panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teismo vertinimu, atsakovui priimant Sprendimą užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia gero administravimo ir proporcingumo principus.
17. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjui nemokamas darbo užmokestis, t. y. pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei yra įsiregistravęs individualios veiklos vykdytoju ir jam išduotas Leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 5 punktu, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju, todėl priimtas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Teismas, nenustatęs ginčijamo Sprendimo panaikinimo pagrindų, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
III.
18. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.
19. Pareiškėjo teigimu, teismas priėmė formalų sprendimą, nes neobjektyviai ir paviršutiniškai įvertino susiklosčiusią individualią pareiškėjo situaciją, todėl nepagrįstai atmėtė jo skundą. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nei atsakovas, nei teismas neįžvelgė šioje situacijoje būtent darbdavio, kaip stipresnės darbo santykių šalies, nesąžiningumo. Pareiškėjas nurodo turėjęs teisėtą lūkestį ir sąžiningai tikėjęsis, jog Bendrovė laikysis įsipareigojimų, suteiks pakankamai darbo ir atitinkamai mokės sutartą darbo užmokestį.
20. Pareiškėjas teigia, kad Bendrovė tarpininkavimo rašte įsipareigojo jį įdarbinti tik 2022 m. birželio 30 d., tačiau jau prieš įsidarbinant paaiškėjo, kad Bendrovė nepajėgs iš karto mokėti sulygto darbo užmokesčio, todėl pareiškėjas papildomai, tam kad išgyventų ir turėtų pajamų, nusprendė vykdyti individualią veiklą ir nuo 2022 m. birželio 15 d. pradėjo ją vykdyti.
21. Pareiškėjas akcentuoja, kad Bendrovė, jo vardu užpildžiusi prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, neišaiškino jam, kaip užsieniečiui, jo teisių ir pareigų. Pažymi, kad jis nežinojo, jog turėdamas galiojantį leidimą laikinai gyventi jis negali vykdyti individualios veiklos, ir nežinojo, kad Bendrovei nemokant sulygto darbo užmokesčio jis turi atlikti kokius nors papildomus veiksmus ir pranešti apie tai atsakovui. Pareiškėjo nuomone, susiklosčius situacijai, kai Bendrovė mokėjo ne visą sulygtą darbo užmokestį, tačiau pareiškėjas dėjo maksimalias pastangas, papildomai vykdė / vykdo individualią veiklą ir ieško kito darbo, buvo sąžiningas ir formalų pažeidimą atliko ne iš blogos valios, o dėl teisinių žinių neturėjimo bei Lietuvos teisės aktų neišmanymo, turėtų būti vertinama kaip svarbi ir nesuteikianti teisės atsakovui panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.
22. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, esant tokiai individualiai susiklosčiusiai situacijai, turėjo elgtis sąžiningai ir teisingai bei prieš priimdamas Sprendimą turėjo apklausti pareiškėją, išaiškinti jam Įstatymo nuostatas ir leisti jam ištaisyti trūkumus, kurie atsirado dėl objektyvių bei nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.
24. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
25. Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimą (Bendrovei nemokant pareiškėjui 1 205 Eur mėnesinio atlyginimo), nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, todėl pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos, kas, atsakovo nuomone, patvirtina, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas.
26. Atsakovo teigimu, pareiškėjo leidimas laikinai gyventi ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais, Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, taip pat Sprendimo proporcingumą patvirtina tai, jog pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje jam numatytos pareigos.
27. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamentas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo turėjo jį apklausti, išaiškinti jam Įstatymo nuostatas ir leisti ištaisyti trūkumus. Atsakovas teigia, kad teisės aktai ar teismų praktika nenumato Migracijos departamento pareigos, priimant ginčijamą Sprendimą, atlikti minėtus veiksmus.
k o n s t a t u o j a:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 24S73232, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
30. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Bendrovė nemoka pareiškėjui tarpininkavimo rašte nurodyto 1 205 Eur dydžio darbo užmokesčio, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, jis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas darbo Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigose (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus) pagrindu, tačiau jis yra įsiregistravęs individualios veiklos vykdytoju ir jam išduotas leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą, skundžiamu sprendimu sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, esant nustatytiems imperatyviems leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams.
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nors nagrinėjamu atveju yra formalus Įstatymo taikymo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, tačiau Migracijos departamentas nesiaiškino individualios pareiškėjo atveju susiklosčiusios situacijos, neatsižvelgė į jo darbdavio nesąžiningą elgesį nesuteikiant jam darbo ir nemokant sulygto dydžio darbo užmokesčio, neapklausė pareiškėjo ir nesudarė jam galimybių teikti paaiškinimus. Pareiškėjas pažymi, kad jam nebuvo išaiškintos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos ir galimos kilti teisinės pasekmės, todėl jis Įstatymo reikalavimus pažeidė sąžiningai klysdamas.
32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
33. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-190-552/2021 ir kt.).
34. Bylos duomenys patvirtina ir ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra, kad Bendrovė 2022 m. kovo 29 d. pareiškėjo vardu užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes pareiškėjas ketino dirbti pagal darbo sutartį UAB „HTF group“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. UAB „HTF group“ tarpininkavimo rašte nurodyta, kad numatoma užsieniečio įdarbinimo data yra 2022 m. balandžio 30 d., užsieniečiui bus mokamas 1 205 Eur per mėnesį darbo užmokestis. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. birželio 8 d. Migracijos departamentas, patikrinęs Sodros duomenis, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2022 m. vasario 8 d. iki 2022 m. balandžio 15 d. terminuotų sutarčių pagrindu dirbo UAB „Baltic Logistic Solutions“, nuo 2022 m. birželio 15 d. jis registruotas kaip vykdantis individualią veiklą, o nuo 2022 m. birželio 20 d. pradėjo dirbti Bendrovėje. Nuo pareiškėjo įdarbinimo Bendrovėje pradžios jis du mėnesius gavo ne mažesnį kaip tarpininkavimo rašte nurodytą darbo atlygį, keturiolika mėnesių gavo atlyginimą mažesnį nei buvo nurodyta tarpininkavimo rašte ir tris mėnesius iš visko negavo darbo užmokesčio. Pareiškėjas nuo 2022 m. birželio 17 d. vykdė individualią keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.
35. Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
36. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „HTF group“ pagrindu, tačiau pareiškėjas vykdė individualią keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą, Bendrovėje dirbo nereguliariai, tik du mėnesius per beveik dvejų metų laikotarpį gavo sulygto dydžio darbo užmokestį). Pareiškėjas nepateikė Migracijos departamentui duomenų, patvirtinančių, kad jis Bendrovėje ketina dirbti ne visą darbo laiką arba, kad jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte, todėl Migracijos departamentas, įvertinęs patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, be kita ko, tai, kad pareiškėjas nuo 2022 m. birželio 17 d. vykdė individualią veiklą, padarė pagrįstą išvadą, kurią patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl buvo pagrindas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
38. Teisėjų kolegija nekvestionuoja pareiškėjo teisės vykdyti individualią veiklą, tačiau pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl darbo Bendrovėje nebuvimo, jam nemokėto nustatyto dydžio mėnesinio darbo užmokesčio, pradėtos vykdyti individualios veiklos) neinformavo Migracijos departamento ir nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
39. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo argumentai, jog jis sąžiningai vykdė savo pareigas ir negali būti laikomas atsakingu už tai, kad Bendrovė nevykdė savo įsipareigojimų, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių apie pareiškėjo neatitikimą imperatyviems Įstatyme nustatytiems kriterijams, taip pat nustatyto teisinio reguliavimo neišmanymas (nežinojimas) nepaneigia pareiškėjo pareigos laikytis Įstatymo, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje, sąlygų ir reikalavimų informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes.
40. Dėl pareiškėjo akcentuojamos jo pažeistos teisės būti išklausytam prieš Migracijos departamentui priimant ginčijamą Sprendimą pažymėtina, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija), apibrėžiant gero administravimo principo turinį, nurodoma „teisė būti išklausytam“ reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00).
41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuostatos, kad gero administravimo principas yra ir Lietuvos teisės sistemos bendrasis teisės principas. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, inter alia, gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019).
42. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023).
43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija atsakovo nustatytų esminių faktinių aplinkybių (t. y. kad jis nedirbo Bendrovėje pagal sulygtas darbo sąlygas ir negavo sutarto dydžio darbo užmokesčio, todėl neturėjo pakankamai pinginių lėšų pragyventi Lietuvoje; pareiškėjas vykdė individualią veiklą), o savo teisės būti išklausytam pažeidimą grindė tuo, kad, atsakovui jo neapklausus prieš priimant Sprendimą, jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius, jog jis elgėsi sąžiningai, o teisinės pasekmės jam kilo dėl nesąžiningo jo darbdavio elgesio. Taigi, pareiškėjas šiuo atveju nesutinka su byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, tačiau tai, kad pareiškėjas kitaip vertina savo pateiktų duomenų teisinę reikšmę, nepaneigia atsakovo padarytų išvadų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo galimybę nurodyti ir pateikti visus duomenis, susijusius su, jo teigimu, sąlygų panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvimu, ginčo nagrinėjimo metu abiejų instancijų teismuose, tačiau šie duomenys, kaip buvo konstatuota šioje nutartyje, nesudaro pagrindo priimti kitokio procesinio sprendimo, nei buvo priimtas byloje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką ir nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nebuvo pažeistos pagrindinės administravimo procedūros (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.