LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 157 STRAIPSNIS PAGAL REGULIAVIMO APIMTĮ NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2015 m. rugsėjo 10 d. Nr. XII-1936
Vilnius
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Baudžiamojo proceso kodeksas (Nr. IX-785; Žin., 2002, Nr. 37-1341, Nr. 46-0; 2010, Nr. 113-5742; i. k. 1021010ISTA00IX-785) (toliau – BPK) 157 straipsnyje nustatytas laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo institutas:
„1. Nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti.
2. Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Prireikus šios priemonės taikymas gali būti pratęstas dar iki trijų mėnesių. Pratęsimų skaičius neribojamas.
3. Nutartį laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, taip pat nutartį pratęsti šios priemonės taikymo terminą per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo įtariamajam dienos įtariamasis ar jo gynėjas gali apskųsti aukštesniajam teismui. Šio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
4. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.
5. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą teismui – teismas privalo panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga.“
Analizuojant šios normos turinį, kyla pagrįstų teisinių abejonių, ar šios nuostatos be jokių išlygų gali būti taikomos tiesioginiuose rinkimuose išrinktiems valstybės politikams (Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, savivaldybių tarybų nariams – merams, kitiems savivaldybių tarybų nariams).
Jeigu įstatymų leidėjas, priimdamas minėtą normą, turėjo galvoje galimybę nušalinti nuo pareigų ir tiesioginiuose rinkimuose išrinktą valstybės politiką, kyla kitas pagrįstas klausimas, ar galimybė neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesioginiuose rinkimuose išrinktą valstybės politiką pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.
Teisinės abejonės remiasi šiais argumentais:
1. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), įvairiuose Konstitucijos straipsniuose išdėstytos normos yra tarpusavyje suderintos ir sudaro vientisą visumą.
Kaip ne kartą konstatavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Šiuose Konstitucinio Teismo nutarimuose minėta, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų taip pat yra konstitucinis proporcingumo principas.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinio proporcingumo principo reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: asmens teises ir laisves ribojantis įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo teises ribojančias priemones.
2. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime pažymėjo, kad teismai vykdo teisingumą, t. y. sprendžia teisinius konfliktus, priimdami teisinius sprendimus. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo tol, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad nekaltumo prezumpcijos negalima aiškinti vien lingvistiškai, kaip susijusios vien su teisingumo vykdymu baudžiamųjų bylų procese. Nekaltumo prezumpcija, vertinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai susilaikytų nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai).
3. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia yra įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą. Ši laisvė yra viena iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užtikrinimo sąlygų. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę. Sudarydamas jas įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas. Tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 7 d., 2008 m. vasario 20 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai).
Pagal Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalį piliečiai inter alia turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą sietina inter alia su Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimuose inter alia pažymėjo, kad piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina.
4. Pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu inter alia tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė, yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė pasirinkti darbą bei verslą yra viena iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užtikrinimo sąlygų.
Yra akivaizdu, kad demokratinė visuomenė negali turėti jokio pagrįsto ir teisėto tikslo neleisti tiesiogiai išrinktam valstybės politikui, kuris yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, eiti pareigų, susijusių su įslaptintos informacijos naudojimu ar apsauga, nes toks asmuo nelaikytinas padariusiu nusikalstamą veiką, kol įstatymų nustatyta tvarka įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra pripažintas kaltu dėl tokios veikos padarymo. Todėl abejotina, ar konstitucinės teisės į darbą apribojimas – neleidimas tiesioginiuose rinkimuose išrinktam valstybės politikui eiti savo pareigų yra proporcingas demokratinės visuomenės tikslui apsaugoti valstybę nuo galimos nusikalstamos veikos ar kitų pavojingų pažeidimų padarinių.
Kad ir koks būtų nusikalstamos veikos, dėl kurios atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, pobūdis, demokratinėje visuomenėje nėra ir negali būti pagrįstas interesas bei tikslas tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, kuris yra sudedamoji valstybės valdymo ar savivaldos dalis, dėl kurio yra atliekamas toks tyrimas, nušalinti nuo pareigų, nes tokio tyrimo pradėjimas ir atlikimas nereiškia, kad asmuo iš tiesų yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Asmens, kuris tiesiogiai išrinktas valstybės politiku ir dėl kurio yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, nušalinimas nuo pareigų vertintinas kaip neproporcingas.
5. Iš Konstitucijos 1, 2, 3, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies ir kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų struktūrą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami savo teises ir laisves, įskaitant rinkimų teisę, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą. Demokratinių valstybės institutų sudarymas ir funkcionavimas yra galimas tik užtikrinus piliečių rinkimų teisę.
Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies normos „teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai“ paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos piliečio ir Lietuvos valstybės teisinių santykių pagrindus, teisinio reguliavimo ribas, kurių būtina paisyti reglamentuojant piliečių pasyviąją rinkimų teisę.
Pažymėtina, kad konstitucinis piliečio pasyviosios rinkimų teisės apribojimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti reguliavimo, sumažinančio arba apribojančio Konstitucijos garantuojamas žmogaus ir piliečio teises.
Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas, 7 straipsnyje – pamatinis konstitucinis principas „negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai“, nusakantis Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Konstitucija taip pat įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą. Įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai; įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo įgaliojimus leisti įstatymus, turi paisyti konstitucinio imperatyvo „valdžios galias riboja Konstitucija“ (Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymų leidėjas – Seimas, atstovaudamas Tautai (Konstitucijos 55 straipsnis), yra savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija. Seimo prerogatyva priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiu galios įstatymą yra neginčytina, tačiau tai darydamas Seimas privalo laikytis Konstitucijos.
Įstatymų leidėjas turi diskreciją sukonkretinti ir detalizuoti Konstitucijos nuostatas, taip pat teisiškai reguliuoti santykius, kurie Konstitucijoje expressis verbis nėra reguliuojami, bet tai darydamas jis turi neperžengti Konstitucijos principų ir normų. Konstitucijos II skirsnyje, taip pat jos preambulėje, III, IV ir XIII skirsniuose yra apibrėžtos teisės ir laisvės, kurios turi būti garantuojamos Lietuvos Respublikos piliečiams ir kitiems asmenims, esantiems Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje. Šios teisės yra konstitucinės vertybės, jos negali būti paneigiamos arba pažeidžiamos iškeliant virš jų ar joms priešpriešinant kitas konstitucines vertybes; tarp šių vertybių turi būti pusiausvyra. Visų šių vertybių pagrindas yra Konstitucija, kuri, pati būdama vertybė, yra valstybėje priimamų įstatymų ir kitų teisės aktų etalonas. Tai išplaukia iš Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, nuo kurio yra neatsiejamas konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kurio turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Minėtas konstitucinis principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą, darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d., 2002 m. spalio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. balandžio 15 d. nutarimai).
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip 2004 m. gegužės 25 d. pabrėžė Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia ir tai, kad rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, turi būti reglamentuojama Respublikos Prezidento rinkimų tvarka, reguliuojamos asmens teisės būti išrinktam Respublikos Prezidentu įgyvendinimo procedūros ir pan. Kitoks Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį patį konstitucinį teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyti reikalavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, nes, jeigu įstatymais būtų nustatytas kitoks, su konstituciniu konkuruojantis, teisinis reguliavimas, konstitucinės normos ir principai, nustatantys minėtus reikalavimus (sąlygas) ir turintys aukščiausią teisinę galią, būtų paneigti. Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos viršenybės principu, su Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, su Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.
Šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir kitų tiesiogiai renkamų valstybės politikų rinkimų santykių teisiniam reguliavimui.
Šio kreipimosi iniciatorių įsitikinimu, pagal Konstituciją įstatymais ir kitais teisės aktais negalima nustatyti tokių kitų reikalavimų (sąlygų), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos), kuriuos turi atitikti asmuo, kad galėtų būti renkamas valstybės politiku ir galėtų vykdyti savo pareigas, užtikrindamas visavertį valstybės valdymo ir savivaldos funkcionavimą.
Dėl šių priežasčių egzistuoja teisiškai pagrįsta abejonė, kad BPK 157 straipsnis, nenustatydamas draudimo ar nenumatydamas kokių nors papildomų kriterijų, neleidžiančių neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes bei argumentus ir vadovaudamasis Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi ir 106 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a:
1 straipsnis.
Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis, nenustatydamas draudimo ar nenumatydamas kokių nors papildomų kriterijų, neleidžiančių neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.