Administracinė byla Nr. eI-5-662/2023
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00096-2022-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės, Ernesto Spruogio, Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, siekiant nustatyti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018-01-02, Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A-1249-968/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03539-2021-8) pagal pareiškėjo E. E. N. (E. E. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. E. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi nutarė pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, siekiant nustatyti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018-01-02, Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams.
2. Apeliaciniu skundu pareiškėjas individualiojoje byloje prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą bei priteisiant bylinėjimosi išlaidas. Minėtu sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) struktūrinio padalinio Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas); pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (jos struktūrinį padalinį Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini)) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Pareiškėjo individualiojoje byloje nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą, neįvertinęs ir neištyręs visų byloje pareiškėjo pateiktų rašytinių paaiškinimų bei įrodymų, todėl nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl tokio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta visa byla. Byloje liko neištirti ir neįvertinti esminę reikšmę turintys pareiškėjo paaiškinimai dėl ginčo esmės ir juos patvirtinantys rašytiniai įrodymai. Šiuo aspektu pareiškėjas pabrėžė, kad priežastys ir aplinkybės, kodėl Ambasada atsisakė jam išduoti nacionalinę vizą, pareiškėjui tapo žinomos tik susipažinus su atsakovo atsiliepimu į pareiškėjo skundą. Kreipdamasis į teismą su skundu, pareiškėjas iš Ambasados buvo gavęs tik standartinės formos sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą be jokių konkrečių motyvų ir argumentų. Gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą ir susipažinęs su atsakovo argumentais, pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų prijungimo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Su prašymu pareiškėjas pateikė net 8 papildomus rašytinius įrodymus, susijusius su ginčo esme, bei patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visiškai nevertino pareiškėjo pateikto prašymo dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų pridėjimo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo – galutiniame procesiniame sprendime net nenurodyta, jog pareiškėjas tokį prašymą byloje iš viso būtų pateikęs.
4. Individualiąją bylą nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išanalizavo sprendimo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą kontekste aktualias teisės normas. Iš Aprašo 87 punkto ir Aprašo 10 priedo nuostatų turinio matyti, kad pagal jas: 1) vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, priima administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą; 2) tokio sprendimo forma ir turinys įtvirtinti Aprašo 10 priede „sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba dėl nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo forma“, iš kurio turinio matyti, kad tokiais atvejais yra priimami standartizuoti sprendimai, kuriuose yra nurodoma: (i) šį administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas, (ii) šio administracinio sprendimo data, (iii) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris, (iv) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; (v) administracinio sprendimo teisinis pagrindas, (vi) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; (vii) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
5. Taigi, individualiąją bylą nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pagal Aprašo 87 punkte ir Aprašo 10 priede įtvirtintą teisinį reguliavimą vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus).
6. Pabrėžta, kad nekvestionuojamas Aprašu nustatytas reguliavimas, pagal kurį vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti standartizuotos formos administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą. Vis dėlto kilo abejonių, ar Aprašo 87 punkte ir (arba) 10 priede patvirtintoje Sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba dėl nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo formoje neturėtų būti sudaryta galimybė pažymėti pastabas, t. y. išdėstyti tokio administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus).
7. Šiuo aspektu individualiąją bylą nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia akcentavo, kad Lietuvoje administracinių sprendimų priėmimas ir tokių sprendimų turiniui keliami reikalavimai reglamentuoti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.). Šio straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtinta, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta „5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; <...>“. Priminta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ 10 straipsnio (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5–6 punktų nuostatas) yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. VAĮ keliamų administraciniam aktui reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.
8. Atitinkamai, individualiąją bylą nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė esant tikslinga inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, siekiant nustatyti, ar Aprašo 87 punktas ir 10 priedas tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus) neprieštarauja VAĮ 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams.
9. Be to, nurodytu reglamentavimu suabejota asmens teisės į teismą veiksmingo užtikrinimo kontekste. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, atkreiptas dėmesys į šiuo klausimu aktualią Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją, kurioje konstatuota, jog teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama neatsižvelgiant į jo teisinį statusą; teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos. Konstitucinio Teismo išaiškinimai atskleidžia, kad asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.
10. Šiame kontekste individualiąją bylą nagrinėjančio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, reikšminga ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas, ESTT) praktika, kurioje aiškinamas ES pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 straipsnis, įtvirtinantis kiekvieno asmens, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, teisę į veiksmingą jų gynybą teisme tame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Anot Teisingumo Teismo, dėl pastarajame straipsnyje garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo reikalaujama, kad atitinkamas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo įgaliojimų reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti, tam, kad jis galėtų ginti savo teises geriausiomis įmanomomis sąlygomis ir žinodamas visas aplinkybes nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, taip pat siekiant, kad šis atliktų visišką atitinkamo nacionalinio sprendimo teisėtumo kontrolę. Pažymėta ir tai, kad valstybėms narėms vykdant pareigą užtikrinti teisę į veiksmingą teisinę gynybą, kaip tai suprantama pagal ES pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, dėl sprendimo atsisakyti išduoti vizą reikalaujama, kad šio sprendimo teisminė kontrolė nebūtų apribota formaliu 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas) 32 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų nagrinėjimu. Taigi ši kontrolė, pasak Teisingumo Teismo, turi apimti ir minėto sprendimo teisėtumą, atsižvelgiant į visas faktines ir teisines bylos aplinkybes, kuriomis kompetentinga nacionalinė valdžios institucija jį pagrindė.
11. Atkreiptas dėmesys ir į administracinių teismų praktiką, kurioje referuojama į reikalavimą administracinio akto priėmimo motyvus nurodyti pačiame administraciniame akte ir nevertinti tokių motyvų, kurie nurodomi teismo proceso metu, kaip nedarančių įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui. Šiuo aspektu pažymėta, kad teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą.
12. Individualiąją bylą nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kvestionuoja Aprašo 87 punkto bei jo 10 priedo atitikį ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame kontekste priminta minėto principo suponuojama teisės aktų hierarchija ir Konstitucinio Teismo praktika, kurioje aiškiai atskleista, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymu, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo.
13. Apibendrinant, individualiąją bylą nagrinėjančiam Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kilo abejonių, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018-01-02, Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams, todėl nusprendė inicijuoti šio norminio teisės akto tyrimą nurodyta apimtimi.
II.
14. Atsakovės šioje norminėje administracinėje byloje – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Užsienio reikalų ministerija) – su išdėstytomis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kilusiomis abejonėmis nesutiko.
15. Byloje pateiktame atsiliepime Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad Vizų kodeksas buvo priimtas Sąjungos teisės aktų leidėjui siekiant, be kita ko, panaikinti anksčiau galiojusias skirtingas vizų politikos nuostatas, užtikrinti suderintą teisinių nuostatų taikymą, jog būtų užkirstas kelias palankiausių vizų išdavimo sąlygų paieškai ir skirtingų sąlygų taikymui prašymą išduoti vizą pateikiantiems asmenims, t. y. užtikrintas vienodas požiūris. Vizų kodekse nustatyta sistema reikalaujama suderinti vizų išdavimo sąlygas, todėl atsisakymo išduoti tokias vizas pagrindai valstybėse narėse nesiskiria, o tai reiškia, kad kompetentingos valstybių narių valdžios institucijos negali atsisakyti išduoti vienodos vizos remdamosi kitu pagrindu, nei numatyti šiame kodekse.
16. Pažymėta, kad Aprašo 87 punktas ir 10 priedas įtvirtina beveik analogišką sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą formą, kaip yra nustatyta Vizų kodekse Šengeno vizų neišdavimo atveju. Sistemiškai įvertinus Vizų kodekso VI priedo ir Aprašo 10 priedo formų nuostatas, Vidaus reikalų ministerijos vertinimu, abiejų standartinių formų struktūra ir pildymo principas yra beveik analogiškas (identiškas) – nurodomi duomenys apie gauto ir išnagrinėto prašymo pobūdį, informuojama apie priimto sprendimo kategoriją (atsisakyti išduoti / panaikinti / atšaukti vizą), pažymimas reikiamas langelis, kuriame iš anksto nurodytos konkrečios, priimtą sprendimą pagrindžiančios priežastys ir teisiniai pagrindai (pvz., nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas), paaiškinamos priimto sprendimo apskundimo galimybės ir tvarka, nurodomi sprendimą priėmusio subjekto duomenys (vardas, pavardė, parašas, antspaudas ir pan.) ir kt. Taigi, anot Vidaus reikalų ministerijos, kompetentingoms Lietuvos Respublikos institucijomis, priimant Aprašo 10 priede esantį standartinės formos sprendimą, iš esmės tik užtikrinamas vienodos ir suderintos vizų politikos nuostatų taikymas valstybėse narėse (apimantis ir sprendimų dėl atsisakymo išduoti vizą priėmimą), kai asmenys apie sprendimą dėl nacionalinės vizos (ne)išdavimo yra informuojami identišku būdu ir forma kaip ir kitose valstybėse narėse dėl, be kita ko, Šengeno vizos (ne)išdavimo, vadovaujantis Sąjungos teisės aktų leidėjo patvirtinta standartine Vizų kodekso VI priede nustatyta forma. Standartinės formos naudojimas informuojant asmenį, kai priimamas sprendimas atsisakyti išduoti vizą, yra reikšmingas ir, savo esme, neišvengiamas siekiant suvienodinti atsisakymo išduoti vizas reglamentavimą nacionaliniu ir Europos Sąjungos lygiu, laikytis bendros vizų politikos, taip pat užtikrinti suderintą teisinių nuostatų taikymą. Papildomai pastebėta, kad sprendimai tiek dėl Šengeno, tiek nacionalinės vizos plačiąja prasme sukelia panašaus pobūdžio padarinius – arba suteikia galimybę atvykti į Šengeno erdvę, arba užkerta kelią tokiai galimybei atsirasti. Todėl, Vidaus reikalų ministerijos manymu, vargu, ar asmens informavimas apie sprendimą atsisakyti išduoti vizą skirtingu būdu ir forma, nei patvirtino Sąjungos teisės aktų leidėjas, (Vizų kodekso VI priedas) gali būti iš principo pateisinamas ir pagrįstas.
17. Atsiliepime taip pat priminta, kad Vizų kodeksas yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas valstybėse narėse pagal Europos bendrijos steigimo sutartį, o konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Vidaus reikalų ministerijos supratimu, hipotetiškai vertinant kitokios Vizų kodekso ir Vizos išdavimo tvarkos aprašo nuostatų (formų) interpretacijos galimų pasekmių mastą, manytina, kad jeigu sprendimams atsisakyti išduoti nacionalinę vizą būtų taikoma (nustatyta) kitokia asmens informavimo apie priimtą neigiamą sprendimą tvarka / forma, galimai būtų sudarytos palankios sąlygos prekybai vizomis (angl. visa shopping). Vidaus reikalų ministerija taip pat nurodė mananti, kad patvirtinus standartinę sprendimo atsisakyti išduoti vizą formą, Sąjungos teisės aktų leidėjas įvertino neteisėtos migracijos srityje veikiančių tarpininkų aktyvios veiklos rizikos faktorius, pasižyminčius, inter alia, reikalavimu labai detaliai nurodyti atsisakymo priežastis, siekiant panaudoti šią informaciją abejotiniems tikslams – dirbtinai tikslinti teiktinų dokumentų turinį, siekiant formalios prašymo išduoti vizą atitikties vizų išdavimui keliamiems reikalavimams.
18. Pateiktame atsiliepime taip pat referuojama į Teisingumo Teismo praktiką, kurioje buvo analizuojamas vienas iš atsisakymo išduoti vizą pagrindų (pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktį) bei nurodoma, kad toks Teisingumo Teismo sprendimas jau yra faktiškai įgyvendintas Aprašo 91 papunktyje. Pasak Vidaus reikalų ministerijos, Teisingumo Teismas neidentifikavo standartinės formos netinkamumo, nuostatų nepakankamumo ar korekcijos poreikio; net ir nustatęs, kad valstybė narė, priėmusi galutinį sprendimą atsisakyti išduoti vizą dėl to, kad kita valstybė narė pareiškė prieštaravimą vizos išdavimui, šiame sprendime nurodytų tokį prieštaravimą pareiškusią valstybę narę, konkretų šiuo prieštaravimu grindžiamą atsisakymo pagrindą, prireikus kartu išdėstydama to prieštaravimo priežasčių esmę, ir valdžios instituciją, į kurią prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo gali kreiptis, kad sužinotų galimas teisių gynimo priemones toje kitoje valstybėje narėje, ESTT patvirtino principinę nuostatą, kad minėta bendro pobūdžio / pagrindinė informacija išimtinai apie konkretų atsisakymo pagrindą ir prieštaraujančią valstybę yra „minimali“ ir pakankama, kad būtų įvykdyta pareiga motyvuoti sprendimą atsisakyti išduoti vizą, o prieštaravimo priežasčių esmė yra išdėstoma tik prireikus. Vidaus reikalų ministerijos manymu, akivaizdu, kad papildomų aplinkybių (tuo atveju – priežasčių esmės) šabloninėje formoje nurodymo (atskleidimo) poreikis (ir mastas) vertintinas individualiai kiekvienu konkrečiu atveju, t. y. prireikus (kaip pripažino pats Teisingumo Teismas).
19. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad prireikus Aprašo 10 priede nurodytoje standartinėje formoje gali būti nurodoma atsisakymo išduoti vizą priežasčių esmė (apibendrinti motyvai). Šis argumentas patvirtintas pridedant nuasmeninta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą, iš kurio matyti, kad nors šioje standartinėje formoje nėra atskiro langelio (skilties) papildomiems paaiškinimams nurodyti, institucijos vis dėlto gali pateikti tokius paaiškinimus (šiuo individualiu atveju paaiškinimai, įterpiant papildomą tekstą, pateikti po langeliu, kuriame pažymėtas atsisakymo išduoti nacionalinę vizą konkretus teisinis pagrindas ir priežastis). Taigi, nepaneigiant standartinės formos dėl atsisakymo išduoti vizą, Vidaus reikalų ministerijos nuomone, vis dėlto kiekviena situacija yra individuali ir turi būti atsižvelgiama į kiekvieno pareiškėjo padėtį, faktines aplinkybes, galimus rizikos faktorius ir tiek valstybės, tiek Europos Sąjungos interesų apsaugą. Kompetentingai institucijai ne tik kad nėra kliūčių standartinės formos papildymui, atsižvelgiant į konkrečias specifines aplinkybes, bet ir atskiro individualaus akto priėmimui.
20. Dėl pareigos motyvuoti Vidaus reikalų ministerija atsiliepime, be kita ko, priminė Teisingumo Teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad nors Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, jog suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jo kontrolę, vis dėlto toks motyvavimas turi būti pritaikytas prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Anot ESTT, šiuo atžvilgiu nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvai yra pakankami, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei į visas nagrinėjamąją sritį reglamentuojančias teisės normas, ypač į interesą gauti paaiškinimų, kurį asmenys, kuriems šis aktas skirtas, gali turėti. Tad asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jam skirtos priemonės esmę.
21. Referuodama į atitinkamais klausimais reikšmingą ESTT praktiką, Vidaus reikalų ministerija atkreipė dėmesį ir į tai, jog kompetentingos institucijos prašymą dėl vizos išdavimo, turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jeigu gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų. Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardytais pagrindais. Kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių.
22. Šioje norminėje administracinėje byloje pateiktame atsiliepime Užsienio reikalų ministerija pirmiausia pabrėžė mananti, kad individualiąją bylą nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo pradėti norminio administracinio akto tyrimą. Šiuo aspektu Užsienio reikalų ministerija pažymėjo, kad pareiškėjas individualiojoje byloje apeliaciniu skundu nekvestionavo konsulo sprendimo apie atsisakymą išduoti nacionalinę vizą naudojant standartinę formą aspekto, nenurodė, jog toks pranešimas pažeidė gero administravimo principus ir (ar) pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Individualiąją bylą nagrinėjanti LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nėra nurodžiusi, kad yra pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 2 dalies pagrindu ir tvarka apie tai informuojant proceso dalyvius. Taigi, Užsienio reikalų ministerijos manymu, atnaujintoje individualiojoje administracinėje byloje, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą tik jame nurodytais argumentais, LVAT neturės pagrindo procesinį sprendimą grįsti šios norminės administracinės bylos galutinio procesinio sprendimo dėl Aprašo 87 punkto ir 10 priedo motyvais.
23. Pateiktame atsiliepime Užsienio reikalų ministerija taip pat nurodė nacionalinių vizų išdavimą reglamentuojančius teisės aktus, Šengeno ir nacionalinių vizų pagrindinius skirtumus bei jas vienijantį elementą – šiuo dokumentu įforminamą teisę atvykti į Šengeno erdvę – atsižvelgiant į kurį, išduodant nacionalinę vizą, pirmiausia tikrinama, ar asmuo atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas. Referuota į pastaruoju aspektu aktualias Šengeno sienų kodekso normas, taip pat pagrindus atisakyti išduoti Šengeno vizą ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti tokią vizą įforminimą bei užsieniečio apeliacinio skundo teisę reglamentuojančias nuostatas. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, vertinta, kad minėtame teisės akte nustatytas užsieniečio informavimo apie atsisakymą išduoti Šengeno vizą būdas ir teisės į apeliaciją užtikrinimas laikomas pakankamu teisės į veiksmingą teisinę gynybą gyvendinimu pagal Chartijos 47 straipsnį. Tuomet, pabrėžiant informavimo apie atsisakymą išduoti nacionalinę vizą reglamentavimo panašumus, apibendrinta, kad šiuo metu Lietuvoje galiojantis nacionalinis reglamentavimas atspindi Šengeno sienų kodekse deklaruotą siekį „vienodinti nacionalinius teisės aktus ir aptarnavimo praktiką“ bei įtvirtina analogiją dėl atitinkamo sprendimo formos, kokia nustatyta Vizų kodekse dėl atisakymo išduoti Šengeno vizą atveju.
24. Užsienio reikalų ministerija pabrėžė, kad visais atvejais kompetentingas vizų tarnybos valstybės tarnautojas, individualiai išnagrinėjęs užsieniečio prašymą išduoti nacionalinę vizą, nustatęs kurį nors atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nurodytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, priima motyvuotą sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, jame nurodydamas visas nustatytas faktines aplinkybes. Taigi, toks sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 ir 6 dalių keliamiems administracinių sprendimų reikalavimams, tačiau užsieniečiui apie tokio sprendimo priėmimą pranešama naudojant standartinę formą, kurios naudojimas svarbus, siekiant suvienodinti atsisakymo išduoti vizas reglamentavimą nacionaliniu ir Europos Sąjungos lygiu ir, atitinkamai, išvengti palankių sąlygų „visa shopping“ reiškiniui bei užkirsti kelią užsieniečiams ir (arba) tarpininkams gauti daugiau informacijos dėl atsisakymo pagrindų ir pagal tai koreguoti teiktinų dokumentų turinį bei ruoštis pokalbiui su konsuliniu pareigūnu. Kadangi atsisakymas išduoti vizą dažniausiai grindžiamas nustatytų aplinkybių visuma, standartinės formos išplėtimas, Užsienio reikalų ministerijos nuomone, galimas tik tais atvejais ir ta apimtimi, kuri nesuteiktų galimybės pareiškėjui ar tarpininkavimo paslaugas teikiančioms agentūroms, pasinaudojant gauta detalia informacija, pataisyti prašymo nagrinėjimo metu nustatytus prašymo ir pagrindžiančių dokumentų neatitikimus ir nenuoseklumus ir (arba) klastojimo požymius, kad prašymas išduoti vizą formaliai atitiktų visus vizų išdavimui keliamus reikalavimus. Šiuo aspektu atkreiptas dėmesys, kad dėl atitinkamos informacijos jautrumo vizų informacinėje sistemoje esanti informacija apie atisakymo išduoti vizą priežastis yra užblokuota išorės paslaugų teikėjo darbuotojams ir net pačioje vizų tarnyboje informacija apie konkrečius atsisakymo motyvus yra ribojama darbuotojams, neturintiems sprendimo priėmimo teisės, kad nebūtų nutekinta tarpininkams, neretai ieškantiems artimesnio kontakto su vizų tarnybų ir išorės paslaugų teikėjų darbuotojais.
25. Užsienio reikalų ministerijos teigimu, tokia praktika atitiktų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse įtvirtintas nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemones: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes. Be to, tokią praktiką taiko ir kitos su nelegalia migracija susiduriančios valstybės.
26. Atsiliepime pažymėta, kad nuo įstojimo į Šengeno erdvę Lietuvos Respublika atkreipė į save nelegalią imigraciją organizuojančių tarpininkų dėmesį. Pastaruoju metu stebimas ypač padidėjęs tarpininkų aktyvumas skleidžiant informaciją apie tai, kad Lietuva yra viena iš valstybių, kuriose lengviausia gauti vizą atvykimui į Šengeno erdvę. Taigi, Užsienio reikalų ministerijos nuomone, konkretus nustatytų faktinių aplinkybių išdėstymas informuojant apie atsisakymą išduoti vizą ypač, kai prašymas yra pateikiamas užsienyje, sudarytų galimybes piktnaudžiauti Lietuvos teisine sistema ir prisidėtų prie nelegalios migracijos organizavimo palengvinimo.
27. Užsienio reikalų ministerija, be kita ko, akcentavo, kad ir tarptautinėje praktikoje yra priimta prašymų dėl vizų ir kitų imigracinių leidimų nagrinėjimą laikyti ypatinga administracinių paslaugų rūšimi. Pabrėžta, kad jokiais tarptautiniais teisės aktais nėra nustatyta užsieniečio teisė gauti vizą – Šengeno teisyne egzistuoja vienintelė šios taisyklės išimtis dėl ES piliečių šeimos narių, kai pats ES pilietis naudojasi laisvo kilnojimosi teise; humanitariniais tikslais išduodamos vizos yra apibrėžiamos kaip valstybės narės teisė išimtiniais atvejais nukrypti nuo Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, tačiau ne pareiga, o tokiu atveju išduodama viza galioja ne visoje Šengeno erdvėje, o tik išdavusioje valstybėje narėje.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
28. Byloje prašoma ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018-01-02, Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams.
29. Nekvestionuojant Aprašu nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti standartizuotos formos administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, individualiąją bylą nagrinėjančiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar Aprašo 87 punkte ir (arba) 10 priede patvirtintoje Sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba dėl nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo formoje neturėtų būti sudaryta galimybė pažymėti pastabas, t. y. išdėstyti tokio administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus). Atitinkamai, akcentuodama Lietuvoje administracinių sprendimų priėmimui ir tokių sprendimų turiniui keliamus reikalavimus, reglamentuotus VAĮ (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose, individualiąją bylą nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija kvestionuoja Aprašo 87 punkto ir (arba) 10 priedo nuostatų nurodyta apimtimi atitiktį visų pirma VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams.
Dėl Aprašo 87 punkto ir Aprašo 10 priedo nuostatų atitikties VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytam reguliavimui
30. Siekdama įvertinti Aprašo 87 punkto ir 10 priedo nuostatas VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtinto reglamentavimo kontekste, norminę administracinę bylą nagrinėjanti išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką, valdžios atsakomybė visuomenei – teisinės valstybės principas, kuris konstituciškai įtvirtinamas nustatant, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o piliečiai turi teisę tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus valdyti savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, taip pat garantuojant piliečiams galimybę ginti savo teises teisme, kritikos teisę, peticijos teisę, reglamentuojant piliečių prašymų ir skundų nagrinėjimo procedūrą ir kt. (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimą).
31. Su šia nuostata neatsiejamai susijęs atsakingo valdymo principas. Konstitucinio Teismo praktika atskleidžia, kad minėtas principas suponuoja visų valstybės institucijų ir pareigūnų pareigą vykdyti savo funkcijas vadovaujantis Konstitucija, teise, veikiant Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvadą, 2014 m. gegužės 27 d., 2016 m. gruodžio 22 d. nutarimus).
32. Aptariama konstitucinė nuostata įgyvendinama gero administravimo principu, be kita ko, kurio reikalavimais yra saistomi viešojo administravimo subjektai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-751-552/2022 ir kt.). Iš gero administravimo principo kildinami imperatyvai, inter alia iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-668-624/2021, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-37-756/2022 ir kt.).
33. Pareiga vykdant administracinę procedūrą laikytis visų teisės aktų nuostatų tiesiogiai susijusi ir su administracinės teisės, kaip viešosios teisės, ypatumais. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad administracinė teisė yra viešosios teisės dalis, kurioje vadovaujamasi specialaus leidimo (arba bendrojo draudimo) principu, pagal kurį „visa, kas nėra leidžiama, yra draudžiama“, tam tikro eksplicitinio leidimo nebuvimas paprastai yra interpretuotinas kaip atitinkamo (eksplicitiškai neleisto) elgesio draudimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą). Dėl viešosios teisės ypatumų ir viešojo administravimo subjektams keliamų reikalavimų, kylančių inter alia iš gero administravimo principo, pabrėžtina, kad viešojo administravimo subjektų veiklai būdingas formalizmo principas – jų veikla turi atitikti nustatytas procedūras. Tokių procedūrų nustatymas yra susijęs ir su teisėtumo principo įgyvendinimu, nes viešojo administravimo institucijos turi veikti taip, kaip nustatyta jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose (žr., pvz., 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1179/2012; 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-552/2019 ir kt.). Viešojoje teisėje taikomi įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečiomis teisės aktų normomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip, kaip numato teisės aktai (šiais aspektais žr., pvz., 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-257/2012; 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-668-624/2021).
34. Geras viešasis administravimas yra grindžiamas VAĮ 3 straipsnyje numatytais principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nedera su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015, 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-190-492/2022).
35. VAĮ 3 straipsnio 5 punktas nustato išsamumo principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis įtvirtina reikalavimus, taikytinus administraciniam sprendimui. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).
36. Primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios VAĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalies (kuri iš esmės atitinka nagrinėjamos norminės administracinės bylos kontekste aktualios VAĮ redakcijos, galiojančios nuo 2020 m. lapkričio 1 d., 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktus) nuostatas, yra ne kartą pažymėjęs, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentuota LVAT praktikoje, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-287-502/2022 ir kt.).
37. Svarbu atkreipti dėmesį, kaip atskleista kolektyvinėje monografijoje „Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, kaip individualiųjų teisių gynybos standarto, taikymas supra- ir nacionaliniu lygmenimis“, teisės į gerą administravimą turinį Europos Sąjungos teisėje (individualios teisės turinį supranacionaliniu lygmeniu), taip pat šios teisės raidą daugiausiai lemia ESTT jurisprudencija, taip pat Europos Sąjungos pirminė teisė. Atitinkamai teisės į gerą administravimą sampratą nacionalinėje Europos Sąjungos valstybių narių, iš jų ir Lietuvos Respublikos, teisėje (individualios teisės turinį nacionaliniu lygmeniu) formuoja ne tik atitinkamos valstybės konstitucinė ir ordinarinė teisė, bet ir supranacionalinė, tai yra Europos Sąjungos teisė (Mokslinė redaktorė doc. dr. Skirgailė Žaltauskaitė – Žalimienė, Vilniaus Universiteto leidykla, 2019, P. 240-241).
38. Kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą nustatyta Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje. Pagal Chartijos nuostatas ši teisė reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Chartijos 41 str. 1 d.). Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas).
39. Nuosekliai išplėtota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškiai atskleidžia, kad šios Chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021 ir kt.).
40. Pasak Teisingumo Teismo, Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą atspindi bendrą Sąjungos teisės principą (2014 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas H. N. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt, byloje C-604/12, EU:C:2014:302, 49 p.). Šis straipsnis taip pat atspindi pareigą motyvuoti, laikomą bendruoju Sąjungos teisės principu, taikytinu valstybėms narėms, kai jos įgyvendina šią teisę (šiuo klausimu žr., pvz., 2020 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Minister van Buitenlandse Zaken, C-225/19 ir C-226/19, EU:C:2020:951, 34 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Remiantis teise į veiksmingą teisinę gynybą, garantuojama Chartijos 47 straipsnyje, pateikti motyvai turi leisti, viena vertus, suinteresuotiesiems asmenims įvertinti, ar priimtas sprendimas gali turėti trūkumų, dėl kurių būtų galima ginčyti jo galiojimą, ir, kita vertus, jurisdikciją turinčiam teismui vykdyti teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu žr., pvz., 2017 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Berlioz Investment Fund, C-682/15, EU:C:2017:373, 84 p.).
41. Vis dėlto motyvai, anot Teisingumo Teismo, turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvų pakanka, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei nagrinėjamąją sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (žr., pvz., 2019 m. sausio 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas Islamic Republic of Iran Shipping Lines ir kt. prieš Europos Sąjungos Tarybą, byloje C-225/17 P, EU:C:2019:82, 69 p.).
42. Pastaruoju aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nors reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą taikomas visose viešojo administravimo srityse, viešojo administravimo subjektai sprendžia skirtingo pobūdžio teisinius santykius, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti nulemtas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-706-13 ir kt.). Todėl kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Visgi net ir esant tokiai situacijai, kiekvienu atveju negali būti paneigiama viešojo administravimo institucijos pareiga pagrįsti asmenų atžvilgiu priimamus individualius administracinius aktus, t. y. nurodyti konkrečiu atveju pakankamus ir aiškius motyvus, lėmusius sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I662-5/2012, 2022 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2530-602/2022 ir kt.).
43. Atsižvelgus į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje patikslinta, kad, kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2530-602/2022). VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; 2022 m. sausio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4-502/2022 ir kt.).
44. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinės šios norminės administracinės bylos aplinkybėmis aktualų teisinį reguliavimą.
45. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 21 straipsnis reglamentuoja vizos išdavimą, atsisakymą išduoti vizą, konsultacijų vykdymą, vizos panaikinimą ir atšaukimą. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru. Ši tvarka taikoma tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja Vizų kodeksas.
46. Aprašo 3 punktas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcijos) nustato, kad viza išduodama vadovaujantis tarptautinių sutarčių, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, Vizų kodekso, kitų Europos Sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos įstatymų, aprašo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
47. Aprašo 5 punkto pirmojoje pastraipoje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose (toliau – Lietuvos vizų tarnybos užsienyje) sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos panaikinimo ir atšaukimo priima konsuliniai pareigūnai.
48. Aprašo V skyrius reglamentuoja inter alia nacionalinės vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos panaikinimo ir atšaukimo klausimus. Aprašo 87 punkte nurodyta, kad nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (10 priedas). Užsieniečio prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodytu gyvenamosios vietos adresu vizų tarnyba ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo užsieniečiui registruotu paštu išsiunčia šio sprendimo kopiją, patvirtintą pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro nustatytus dokumentų rengimo reikalavimus, arba į užsieniečio prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodytą elektroninį paštą išsiunčiama šio sprendimo skaitmeninė kopija, arba su šiuo sprendimu užsienietis supažindinamas vizų tarnyboje ir jam įteikiama sprendimo kopija, patvirtinta pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro nustatytus dokumentų rengimo reikalavimus. Užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą dalyje „Pildo vizų tarnyba“ vizų tarnybos valstybės tarnautojas pažymi, kad priimtas sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, nurodo Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnio punktą, kuriuo vadovaujantis atsisakoma išduoti vizą, savo pareigas, vardą, pavardę, datą ir pasirašo.
49. Aprašo 143 punkte nurodyta, kad užsienietis turi teisę susipažinti su visa informacija, susijusia su vizos jam išdavimu, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka įslaptintą informaciją. Tretiesiems asmenims informacija apie užsienietį neteikiama, išskyrus teisės aktų nustatytus atvejus.
50. Aprašo 10 priede nustatyta sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba dėl nacionalinės vizos panaikinimo forma. Šioje formoje palikta vietos, kuri skirta įrašyti, kaip nurodoma formoje, sprendimo sudarymo datą, registracijos numerį ir sudarymo vietą, vizų tarnybos pavadinimą ir užsieniečio pilietybę (jei turi), vardą (vardus) ir pavardę. Tuomet turi būti pažymimas langelis, atitinkantis vieną iš pateiktų alternatyvų: ar sprendimas priimamas, išnagrinėjus prašymą išduoti nacionalinę vizą (nurodant prašymo pateikimo datą), ar dokumentus dėl nacionalinės vizos (nurodant jos numerį) panaikinimo. Žemiau nurodyta, kad „[n]ustatyta ši (šios) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje nurodyta (-os) aplinkybė (-ės):“ ir tuomet, kaip pasirinktinos opcijos (viena ar kelios), pažymint atitinkamus langelius, pateiktos tam tikros Užsieniečių teisinės padėties įstatymo minėtame straipsnyje įtvirtintos aplinkybės. Formos rezoliucinėje dalyje turi būti turi pažymimas langelis, ar priimamu sprendimu atsisakoma išduoti nacionalinę vizą, ar panaikinama nacionalinė viza; palikta vieta įrašyti sprendimą priėmusio pareigūno pareigų pavadinimą, vardą ir pavardę, palikta vieta parašui bei antspaudui. Formos pabaigoje nurodytas priimto sprendimo apskundimo terminas ir tvarka, frazė „[s]prendimo kopija įteikta“ bei palikta vieta nurodyti atitinkamo įteikimo datą, užsieniečio vardą (vardus) ir pavardę, palikta vieta parašui.
51. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad, viena vertus, egzistuoja specialios teisės normos, įtvirtinančios ir detaliai apibrėžiančios vizų tarnybos valstybės tarnautojų priimamų sprendimų atsisakyti išduoti nacionalinę vizą motyvų konkretų (tikslų) turinį. Individualiąją administracinę bylą nagrinėjančio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kvestionuojamo Aprašo 87 punkto nuostata „[n]ustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (10 priedas)“ expressis verbis (aiškiais žodžiais) įtvirtina vienintelę sprendimo atisakyti išduoti nacionalinę vizą formą – ji nustatyta Aprašo 10 priede. Pabrėžtina, kad jokia minėtos formos ar Aprašo 87 punkto nuostata nereglamentuoja detalesnės su atitinkamo sprendimo priėmimu susijusios informacijos pateikimo.
52. Taigi, Aprašo 87 punkte ir Aprašo 10 priede nustatytas reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pagrindžiamas standartizuotoje formoje iš anksto suformuluotais apibendrinto pobūdžio pagrindais, nustatytais Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, nenurodant jokių atitinkamą pagrindą pagrindžiančių motyvų. Tačiau reikalavimas motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamus sprendimus aiškiai įtvirtintas VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto nuostatose, pagal kurias administraciniame sprendime turi būti nurodytas ne tik administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), bet ir administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Šiuo aspektu, be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad tiek Aprašo 87 punkte, tiek Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje atitinkamos aplinkybės, kurias nustačius priimamas užsieniečio atžvilgiu neigiamas sprendimas, vadinamos būtent atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindais. Taigi, apsiriboti pastarųjų nurodymu nepakanka, siekiant konstatuoti sprendimo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą atitiktį minėtiems VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto imperatyvams.
53. Atsižvelgdama į viską, kas išdėstyta pirmiau, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamoje administracinėje norminėje byloje atsakovų pateiktus dokumentus – pareiškėjo individualiojoje byloje atžvilgiu Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) priimto sprendimo (duomenys neskelbtini), kuriame pateikti išsamūs atitinkamą sprendimą lėmę motyvai, kopiją, taip pat Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus nuasmeninto sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo su individualiąja byla nesusijusiam asmeniui kopiją, pateiktą siekiu pagrįsti Vidaus reikalų ministerijos argumentą, kad Aprašo 10 priede nustatytoje sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba dėl nacionalinės vizos panaikinimo formoje institucijos vis dėlto gali pateikti (ir, prireikus, pateikia) atsisakymo išduoti vizą apibendrintus motyvus. Akcentuotina, kad nurodytų dokumentų turinys pasižymi gana detaliu atitinkamus sprendimus lėmusių motyvų nurodymu.
54. Ši aplinkybė, vadovaujantis Aprašo 87 punkte ir Aprašo 10 priede įtvirtintu reglamentavimu, suponuoja išvadą, kad minėtieji atsakovų pateikti sprendimai buvo priimti nesiremiant šiomis Aprašo nuostatomis nustatytu reguliavimu grindžiama procedūra. Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, kad bendresnio pobūdžio imperatyvas motyvuoti vizų tarnybos valstybės tarnautojų sprendimus atsisakyti išduoti nacionalinę vizą apskritai nenustatytas nei Užsieniečių teisinės padėties įstatyme, nei Apraše.
55. Kitaip tariant, nustatyta susiklosčiusi administracinių sprendimų dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą priėmimo praktika implikuoja, kad detalesni motyvai, nei Aprašo 10 priedo formoje nurodytas sąrašas apibendrinto pobūdžio aplinkybių, iš esmės atspindinčių Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintus atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindus, pateikiami atskirame (vidinio naudojimo) institucijos sprendime arba įterpiant papildomą tekstą minėtoje Aprašo 10 priede nustatytoje formoje – nelygu vizų tarnybos valstybės tarnautojo nagrinėjama situacija.
56. Tiesa, šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl VAĮ 8 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d. (kuri, kaip minėta iš esmės atitinka nagrinėjamos norminės administracinės bylos kontekste aktualios VAĮ redakcijos, galiojančios nuo 2020 m. lapkričio 1 d., 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų nuostatas), atskleidžia, kad minėtame straipsnyje nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Be to, pagal VAĮ (redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 11 straipsnio 1 dalį ir 12 straipsnį, viešojo administravimo funkcijas viešojo administravimo subjektas atlieka, nustatyta tvarka vykdydamas vidaus administravimo veiklą, kurią reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės). Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimamų administracinių aktų formą, jų sudėtines dalis ir pan. nustato šių viešojo administravimo subjektų vidaus administravimo veiklą reglamentuojantys įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-426/2009, 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-220-756/2021 ir kt.).
57. Vis dėlto svarbu akcentuoti, kad nei Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, nei Aprašas nenustato tokių sprendimų, kokį į bylos medžiagą pateikė Užsienio reikalų ministerija (pareiškėjo individualiojoje administracinėje byloje priimto sprendimo kopiją), priėmimo tvarkos (procedūros), taip pat jų turiniui taikomų reikalavimų; kaip jau minėta, Aprašo 87 punkte nustatyta vienintelė sprendimo atisakyti išduoti nacionalinę vizą forma ir jokia tokios formos ar Aprašo 87 punkto nuostata nenumato galimybės (be kita ko, vizų tarnybos valstybės tarnautojo įgaliojimų) pateikti detalesnę su atitinkamo sprendimo priėmimu susijusią informaciją, Aprašo 10 priede esančioje formoje įterpiant papildomą tekstą, kaip atlikta Vidaus reikalų ministerijos į bylos medžiagą pateikto nuasmeninto sprendimo atveju.
58. Kitaip tariant, atsižvelgiant į tai, kad vizų tarnybos valstybės tarnautojų diskrecija, priimant sprendimus atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, pateikti detalesnius atitinkamą sprendimą lėmusius motyvus, bei tokios diskrecijos įgyvendinimo sąlygos ir tvarka nėra reglamentuota, nustatytos aplinkybės (be kita ko, į bylos medžiagą pateikti atsakovų dokumentai) suponuoja išvadą, kad šiuo aspektu nagrinėjami visuomeniniai santykiai klostosi ne teisės pagrindu.
59. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija netoleruotina pirmiausia todėl, kad, kaip šiame procesiniame sprendime jau atskleista, nagrinėjant kvestionuojamo reglamentavimo analizei aktualią administracinių teismų praktiką, viešojoje teisėje taikomi įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečiomis teisės aktų normomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip, kaip numato teisės aktai. Antra, toks nepakankamai išbaigtas reguliavimas nesudaro prielaidų pagrįstai spręsti, jog kiekvienu atveju sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą (kaip vientisas dokumentas ar kelių dokumentų visuma) iš tiesų atitiks administraciniam sprendimui taikomus imperatyvius reikalavimus, nustatytus VAĮ (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcijos, galiojančios nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose.
60. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo būtinybę determinuoja, be kita ko, su gero administravimo principu neatsiejamai susijusios asmens teisės į veiksmingą teisinę gynybą efektyvaus užtikrinimo imperatyvas.
61. Kaip jau minėta šiame procesiniame sprendime, VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.
62. Šių imperatyvų kontekste vertindama nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje kvestionuojamą teisinį reguliavimą, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Aprašo 10 priede nustatytas pagrindų, nulėmusių sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, sąrašas apima konkretumo ir apibrėžtumo prasme labai skirtingas aplinkybes: pavyzdžiui, aplinkybė, jog „užsienietis nepateikė leidimo dirbti, kai jį būtina turėti“ šiuo aspektu iš esmės skiriasi nuo aplinkybės „yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė“. Pastaroji aplinkybė (nacionalinės vizos neišdavimo pagrindas), nepateikus detalesnių sprendimą pagrindžiančių motyvų, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, net implicitiškai neleidžia suprasti bent esminių atitinkamą išvadą nulėmusių teisinių argumentų.
63. Kitaip tariant, atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios situacijos specifiką, nelygu, kokia aplinkybė iš Aprašo 10 priede nustatyto sąrašo nulėmė sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, nepateikus detalesnių atitinkamo sprendimo motyvų, užsieniečiui gali būti reikšmingai apribota galimybė suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, taigi, įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų jo teisių ir teisėtų interesų gynybą.
64. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, eksplicitinių teisės nuostatų, reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santykius, nebuvimas teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), yra traktuotinas kaip teisės spraga – lacuna legis. Legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas gali savo nutarimu pripažinti teisės spragą, inter alia legislatyvinę omisiją, prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai, tik jeigu dėl to, kad tam tikras teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tiriamuosiuose įstatymuose (būtent tiriamosiose jų dalyse) ar kituose teisės aktuose, gali būti pažeidžiami Konstitucijos principai ir (arba) normos, kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatos; tačiau jeigu pareiškėjo ginčijamame įstatyme ar kitame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris pagal Konstituciją (o jeigu yra ginčijamas Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame tiriamame teisės akte (būtent toje tiriamoje jo dalyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko – tai yra pagrindas teiseną byloje arba bylą nutraukti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą).
65. Tokios konstitucinės jurisprudencijos kontekste, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Aprašo 87 punkte ir Aprašo 10 priede nustatytas reguliavimas tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams prieštaraujanti legislatyvinė omisija, nederanti su gero administravimo ir atsakingo valdymo principais bei apsunkinanti valdžios atsakomybės visuomenei principo, įtvirtinto Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, įgyvendinimą.
66. Papildomai, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįstais laiko, todėl atmeta atsakovų argumentus, susijusius su siekiu užtikrinti sprendimų atsisakyti išduoti Šengeno vizą ir nacionalinę vizą formų panašumus tam, kad būtų suvienodinamas atsisakymo išduoti vizas reglamentavimas nacionaliniu ir Europos Sąjungos lygiu, laikomasi bendros vizų politikos, taip pat užtikrinamas suderintas teisinių nuostatų taikymas. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog ne vienoje generalinio advokato išvadoje pažymimas Europos Sąjungos bendros vizų politikos srityje atliktas dalinis teisės aktų suderinimas (žr., pvz., generalinės advokatės E. Sharpston išvados, pateiktos byloje Minh Khoa Vo, C‑83/12 PPU, EU:C:2012:170, 42 p., taip pat jos išvados, pateiktos byloje Sumanan Vethanayagam ir kt. prieš Minister van Buitenlandse Zaken, C‑680/17, EU:C:2019:278, 37 p., 2020 m. rugsėjo 9 d. generalinio advokato P. Pikamae išvados, pateiktos sujungtose bylose R. N. N. S. (C‑225/19) ir K. A. (C‑226/19), EU:C:2020:679, 3 p.). Nagrinėjant atsisakymo išduoti Šengeno vizą (reglamentuojamą Vizų kodekso nuostatomis) motyvavimo problematiką, pastebima, kad Sąjungoje nesant aiškaus reglamentavimo, kiek tai susiję su sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvavimo išsamumu, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo leisti valstybėms narėms pačioms nuspręsti, kokią informaciją jos nori suteikti prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui. Teigiama, kad nors dabartiniame Sąjungos teisės vystymosi etape valstybės narės neprivalo išsamiai nurodyti motyvų, niekas joms netrukdo į standartinę formą įtraukti „pastabų“, kad būtų palengvinta teisėtumo kontrolė (minėtos 2020 m. rugsėjo 9 d. generalinio advokato P. Pikamae išvados 49, 86 p.). Atsižvelgiant į tai, kad tokios pozicijos laikomasi su Šengeno vizų išdavimu susijusio reglamentavimo kontekste, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, darytina išvada, jog atitinkamą diskreciją dėl sprendimo motyvavimo valstybės narės turi ir nacionalinių vizų (ne)išdavimo klausimais. Pabrėžiant kompetentingų institucijų, sprendžiančių dėl nacionalinės vizos išdavimo, plačią nuožiūros laisvę, atliekant patikrinimą, ar tenkinamos teisės normose nustatytos atvykimo sąlygos, ir vertinant nelegalios imigracijos riziką, be kita ko, pokalbio su konsuliniu pareigūnu metodo pagalba, manytina, kad atitinkamos kompetentingos institucijos dispozicijoje yra pakankamai veiksmingų priemonių, siekiant užkirsti kelią nepageidautinam „visa shopping“ reiškiniui.
IV.
67. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės teisinės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I662-11/2011, 2012 m. vasario 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I822-17/2012, 2013 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I492-46/2012, 2013 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I261-15/2013, 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-12-502/2017, 2018 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018, 2022 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5-502/2022 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje konstatavus Aprašo 87 punkto ir Aprašo 10 priedo prieštaravimą VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktams, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra būtina tirti kvestionuojamo reguliavimo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
68. Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu visais atvejais skelbiamas Teisės aktų registre. Teismo sprendime taip pat gali būti nurodytas spaudos leidinys, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 119 str. 1 d.). Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės galės būti realiai įgyvendintos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2017 m. sausio 25 d., 2019 m. birželio 25 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimus).
69. Šioje norminėje administracinėje byloje aukštesnės galios aktui prieštaraujančiomis pripažintų Aprašo atitinkamų nuostatų reguliuojami teisiniai santykiai yra visuomeniškai svarbūs, nes yra susiję su migracijos kontrolei itin reikšmingais nacionalinių vizų išdavimo klausimais. Todėl teismo sprendimo paskelbimo atidėjimas įgyvendintų konstitucinį reikalavimą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, suteikiant galimybę pasiruošti kylantiems teisiniams padariniams – priimti naujus aktus, kurie neprieštarautų aukštesnės galios aktams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas šio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo oficialų paskelbimą atidėti, sprendimą Teisės aktų registre skelbiant 2023 m. liepos 19 d.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 118 straipsnio 1 dalimi, 119 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018-01-02, Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V‑636/V‑214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams.
Likusią bylos dalį nutraukti.
Sprendimą Teisės aktų registre skelbti 2023 m. liepos 19 d.
Sprendimas neskundžiamas.