Administracinė byla Nr. eA-531-624/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02874-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gemaga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gemaga“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduojama dėl bankroto viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“, atstovaujama nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gemaga“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir VRAAD) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 (toliau – ir VRAAD sprendimas) dalį, kuria panaikinti viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO) išrašyti UAB „Gemaga“ patvirtinimai Nr. 1314VI0001-5513-9563, 1414VI0001-5513-9563, 1514VI0001-5513-9563 apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais 2013–2015 m. mokestiniais laikotarpiais; 2) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 24 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas teigė, kad skundžiami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, sukelia dideles neigiamas pasekmes, todėl naikintini.
3. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiama VRAAD sprendimo dalis yra nemotyvuota, nepagrįsta, savo turiniu prieštarauja aukštesnės teisinės galios teisės aktams; VRAAD neturėjo kompetencijos priimti tokio pobūdžio sprendimo, kadangi tuo metu teisės aktai nenumatė galimybės panaikinti organizacijos, organizuojančios atliekų tvarkymą, išrašytų patvirtinimų; priimant sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, o ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių vertinimą ir sprendimo pagrįstumą, tačiau jų nebuvo laikomasi pažeidžiant asmenų teisę teikti paaiškinimus ir būti išklausytiems; nei pareiškėjas, nei PTO nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, todėl sankcijų taikymas (PTO išrašytų patvirtinimų panaikinimas) yra neteisėtas.
4. Pareiškėjas akcentavo, kad VRAAD sprendime lakoniškai ir formaliai nurodyti Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 (toliau – ir Dokumentų aprašas) punktai, nenurodant kokius konkrečius teisės aktų pažeidimus atliko UAB „Metrail“ ar PTO, kokie konkrečiame mokestiniame laikotarpyje konkretūs pažeidimai buvo įvykdyti, nėra jokios faktinės argumentacijos, motyvų ir konkrečių paaiškinimų, iš kurių būtų galima suprasti sprendimo turinį. Atsižvelgiant į tai, VRAAD sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus individualiam administraciniam aktui ir VAĮ 3 straipsnyje nurodytus principus.
5. Pareiškėjas paaiškino, kad VRAAD neturėjo kompetencijos priimti tokio pobūdžio sprendimo, viršijo savo kompetenciją ir tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimo dalį. Tuo metu, kai buvo išrašyti PTO patvirtinimai, nei Dokumentų aprašas, nei kiti teisės aktai nenumatė teisės regionų aplinkos apsaugos departamentams pripažinti negaliojančiais pakuočių atliekų tvarkymo organizacijų išrašytus patvirtinimus. Teisinis reguliavimas, suteikiantis regionų aplinkos apsaugos departamentams teisę pripažinti negaliojančiais ne tik atliekų tvarkytojų išrašytus pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tačiau ir jų pagrindu išrašytus organizacijų patvirtinimus gamintojams ir importuotojams, įsigaliojo tik nuo 2017 m. vasario 15 d., taigi VRAAD teisės aktų nuostatas taikė retrospektyviai, pažeisdamas principą lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja).
6. Pareiškėjas nurodė, kad priimant VRAAD sprendimą (kuris panaikino pareiškėjui suteiktą mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis lengvatą, taigi nustatė teisinio poveikio priemonę) buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių vertinimą ir sprendimo pagrįstumą, tačiau jų nebuvo laikomasi, pažeidžiant asmenų teisę teikti paaiškinimus, būti išklausytiems, kadangi priimant šį sprendimą nebuvo laikytasi VAI 368 str. 1–4 d. reikalavimų, o tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą VRAAD sprendimo dalį. Sprendime nėra nurodyta, kokius konkrečiai pažeidimus atliko UAB „Metrail“, PTO ar pareiškėjas, nenurodyta jokių aplinkybių ar kitų įrodymų, kada ir kokie konkretūs pažeidimai buvo atlikti, kokią žalą ar kitus neigiamus padarinius sukėlė pažeidimų padarymas, kokiais įrodymais nustatyti padaryti pažeidimai; sprendime nesuformuluota pažeidimo esmė; pareiškėjas nebuvo įspėtas apie galimus pažeidimus, kurie daro įtaką jo teisėms ir teisėtiems interesams, nebuvo informuotas apie atliekamus tyrimus, renkamus įrodymus. VRAAD sprendimas daro įtaką pareiškėjo teisių apimčiai, tačiau į jo priėmimo procedūrą pareiškėjas nebuvo įtrauktas, negalėjo susipažinti su surinkta medžiaga, pateikti įrodymus, duoti paaiškinimus ir naudotis kitomis jam priklausančiomis teisėmis.
7. Pareiškėjas pažymėjo, kad nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, todėl sankcijų taikymas (PTO išrašytų patvirtinimų panaikinimas) yra neteisėtas, pažeidžia bendrąjį teisės principą nulla poena sine culpa (nėra atsakomybės be kaltės), todėl skundžiama VRAAD sprendimo dalis tuo pagrindu naikintina. Pareiškėjas nėra kaltas dėl galimai trečiųjų asmenų pažeidimų. Priešingai, pareiškėjas laikėsi visų įstatymų reikalavimų: pakuočių atliekų tvarkymo klausimų sprendimą perleido PTO, laiku apskaičiuodavo atliekų kiekius ir teikdavo deklaracijas, mokėdavo mokesčius už aplinkos teršimą.
8. Pareiškėjas tvirtino, kad Departamento Sprendimas naikintinas, kadangi yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir savo turiniu prieštarauja aukštesnės juridinės galios teisės aktams; pažeidžia teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda). Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pažeidžia gero administravimo principą, kadangi jame nėra aiškių motyvų, aplinkybių, paaiškinimų, kurie atskleistų priimamo sprendimo esmę, formaliai nurodoma, jog remiamasi VRAAD sprendimu, tačiau nenurodoma, kokius konkrečius pažeidimus atliko pareiškėjas, dėl kurių jam nustatoma mokestinė prievolė, neatsižvelgiama, jog pareiškėjas neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nėra jo kaltės, neatskleidžiamos konkrečios PTO išrašytų patvirtinimų panaikinimo priežastys, nenurodomas mokestinės prievolės už aplinkos teršimą nustatymo (kai pareiškėjas jau yra sumokėjęs PTO) pagrindas. Sprendimas pažeidžia principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), atsižvelgiant į tai, kad yra priimtas VRAAD sprendimo pagrindu, kuris laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.
9. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad PTO skundo pagrindu Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. el-1570-789/2018, kurioje sprendžiamas VRAAD sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Teismui pripažinus VRAAD sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu, išnyks pagrindas, dėl kurio Sprendimas buvo priimtas, o tai lems Sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.
11. Atsakovas nurodė, kad VRAAD sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teisės aktai suteikė teisę VRAAD priimti sprendimą. VRAAD sprendime nurodyti teisės aktai, kuriais vadovaujantis jis priimtas (Tvarkos aprašo 55 p., Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 34 straipsnio 2 d. 1 p., 2 ir 7 p., nustatantys atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų negaliojimo pagrindus). Atsakovas nurodė susijusį reguliavimą (ATĮ 3425 str., Dokumentų aprašo 2, 53, 54 p.), kuris, atsakovo teigimu, pagrindžia, jog regionų aplinkos apsaugos departamentams nustatyta teisė ir pareiga vykdyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo kontrolę ir teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais tokius dokumentus pripažinti negaliojančiais. VRAAD sprendimu buvo patvirtintas VRAAD Atliekų tvarkymo kontrolės ir analizės skyriaus 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktas Nr. VR-19.2-54, surašytas patikrinus PTO, todėl tiesioginių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.
12. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas, pasirinkdamas kolektyvinį pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, žinojo apie išliekančią jam pareigą Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (tai nustato Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) 7 str. 3 d.). Mokestinė prievolė kyla mokesčių mokėtojui, pareiškėjui nurodyta sumokėti mokestinę prievolę už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius 2013–2015 m. neįvykdžius (0 proc.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduoties (54 proc.). Ši aplinkybė buvo nustatyta atsižvelgus į pareiškėjo vardu perdirbtų (sutvarkytų) pakuotės atliekų kiekį, t. y. remiantis VRAAD sprendimu, kuriuo panaikinti metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinantys dokumentai. Vertinta, kad pareiškėjas 2013–2015 m. neįvykdė (0 proc.) nustatytos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduoties. Teikdamas pastabas dėl Patikrinimo akto, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie būtų teisiškai pagrįsti ir svarbūs tvirtinant patikrinimo rezultatus ir kurie įrodytų, kad metalinės pakuotės atliekos būtų sutvarkytos ir įvykdyta metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduotis (54 proc.). Pareiškėjas turėjo pareigą apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinės pakuotės kiekį 2013–2015 m. laikotarpiais, tikslindamas deklaracijas, tačiau iki patikrinimo pradžios (2018 m. gegužės 15 d.) deklaracijų nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo, todėl pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Apskaičiavimo aprašas) 7 punktu, apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 227 123 Eur.
13. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi (toliau – ir 2022 m. LVAT nutartis) administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 įvertino VRAAD sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
14. Atsakovas dėl pareiškėjo mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013 m. nurodė, jog nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad LVAT panaikino VRAAD sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu ir VRAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų, nutartyje išvardintų įrodančių dokumentų (įskaitant dokumentą Nr. 1314VI0005-4994-5513) pagrindu, tai turi įtakos pareiškėjo mokesčiui už 2013 m. apskaičiuoti, dėl ko pareiškėjas įgyja teisę tik į dalinę mokestinę lengvatą ir jam 2013 metų mokestis už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis mažintinas nuo 88 929 Eur iki 85 372 Eur. Šiuo atveju aktuali ir Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 2.1 papunktyje nurodyta informacija dėl nustatytos dokumentų numerių neatitikties: „<...> nesutampa PTO gamintojams ir (ar) importuotojams pateiktų metalinės pakuotės atliekų patvirtinimų numeriai ir (ar) Dokumento, kurio pagrindu išduotas Patvirtinimas numeriai. Nors ir nustatytas numerio neatitikimas, nustatyta, kad visi patvirtinimai (kurie panaikinti Sprendimu) yra išrašyti UAB „Metrail“ negaliojančiais pripažintų Dokumentų pagrindu. Palyginamieji Sprendimu panaikintų patvirtinimų duomenys (pagal IKS) ir popierinių patvirtinimų duomenys pateikiami 1 priede“.
15. Atsakovas dėl pareiškėjo mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2014 m., nurodė, jog aktualu tai, kad LVAT paliko nepakeistą VRAAD sprendimo dalį dėl PTO pareiškėjui išrašyto 37,034 t metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančio dokumento už 2014 metus Nr. 1414VI0001-5513-9563, kurį PTO išrašė UAB „Metrail“ išrašyto dokumento Nr. 1414VI0002-4994-5513 pagrindu, kas reiškia, kad pakuotės sutvarkymą patvirtinantis dokumentas Nr. 1414VI0001-5513-9563 panaikintas teisėtai ir pagrįstai, o pareiškėjas 2014 metais į vidaus rinką išleistų 68,581 t metalinės pakuotės atliekų netvarkė, Vyriausybės nustatytos pakuotės atliekų tvarkymo užduoties neįvykdė, dėl ko neturi teisės į mokestinę lengvatą ir turi mokėti mokestį už aplinkos teršimą už 2014 m. į vidaus rinką išleistas metalinės pakuotės atliekas (74 055 Eur).
16. Atsakovas dėl pareiškėjo mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2015 m., nurodė, jog aktualu tai, kad LVAT taip pat paliko nepakeistą VRAAD sprendimo dalį dėl PTO pareiškėjui išrašyto 32,098 t metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančio dokumento už 2015 metus Nr. 1514VI0001-5513-9563, kurį PTO išrašė UAB „Metrail“ išrašyto dokumento Nr. 1514VI0008-4994-5513 pagrindu, kas reiškia, kad pakuotės sutvarkymą patvirtinantis dokumentas Nr. 1514VI0001-5513-9563 panaikintas teisėtai ir pagrįstai, o pareiškėjas 2015 m. į vidaus rinką išleistų 59,440 t metalinės pakuotės atliekų netvarkė, Vyriausybės nustatytos pakuotės atliekų tvarkymo užduoties neįvykdė, dėl ko neturi teisės į mokestinę lengvatą ir turi mokėti mokestį už aplinkos teršimą už 2015 m. į vidaus rinką išleistas metalinės pakuotės atliekas (64 139 Eur).
17. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į 2022 m. LVAT nutartimi nustatytus faktus, kurie turi prejudicinę reikšmę šioje nagrinėjamoje byloje ir iš naujo neįrodinėtini, mokesčio perskaičiavimas atliekamas už 2013 metus ir pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 22 3566 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus.
II.
19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimą, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 227 123 Eur mokesčio sumą iki 223 566 Eur, nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl VRAAD sprendimo dėl 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo akto Nr. VR-19.2-54 patvirtinimo dalies, likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
20. Teismas iš bylos duomenų nustatė:
20.1. Pareiškėjas užsiima plataus vartojimo prekių importu iš užsienio šalių bei šių prekių didmenine prekyba ir distribucija rytų Europos šalyse, vykdydamas šią veiklą į Lietuvos Respubliką įveža vidaus rinkai skirtą į pakuotę supakuotą produkciją ir tam tikrais atvejais dalį produkcijos perpakuoja pats, taigi pareiškėjas laikytinas pakuočių ir pakuočių atliekų gamintoju ir importuotoju.
20.2. Vykdydamas ATĮ, PPATĮ ir MUATĮ gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėjas 2013–2015 metais buvo pavedęs licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2012 m. rugpjūčio 24 d. išduota pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencija Nr. 003) vykdyti pareiškėjui nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013 m. lapkričio 19 d. sudarydama sutartį Nr. PTO/13/1084 dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo.
20.3. Atskirais 2013–2015 m. mokestiniais laikotarpiais PTO pareiškėjui išrašė patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą Nr. 1314VI0001-5513-9563 (už 44,349 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2013 m.), Nr. 1414VI0001-5513-9563 (už 37,034 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2014 m.), Nr. 1514VI0001-5513-9563 (už 32,098 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2015 m.). Remdamasi šiais patvirtinimais, pareiškėjas pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2013–2015 metus ir pasinaudojo teise į mokestinę lengvatą.
20.4. VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kurio dalimi panaikino PTO pareiškėjui išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais 2013–2015 m. mokestiniais laikotarpiais.
20.5. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 19 d. VRAAD raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 buvo informuotas apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius.
20.6. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir KRAAD) 2018 m. gegužės 15 d. pranešimu pareiškėjas buvo informuotas apie patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius.
20.7. 2018 m. birželio 11 d. patikrinimo aktu Nr. MAKP-15 (toliau – ir Patikrinimo aktas) įforminti patikrinimo rezultatai. Pareiškėjo planinis patikrinimas atliktas dėl 2013–2015 m. mokestinių laikotarpių, siekiant įvertinti duomenis pateiktose deklaracijose (forma FR0524) bei perdirbtus (sutvarkytus) pakuotės atliekų kiekius. Atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą KRAAD vadovavosi oficialiais duomenimis, esančias valstybės registruose, informacinėse sistemose, taip pat duomenimis, pateiktais VRAAD; analizavo VRAAD 2017 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9630 pateiktą informaciją apie VRAAD sprendimą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir IS) mokesčio mokėtojo valstybinei mokesčių inspekcijai teiktas deklaracijas (forma FR0524) bei ataskaitas apie organizacijos išduotus dokumentus (patvirtinimus) ir gautus dokumentus (patvirtinimus). Remiantis deklaracijomis nustatyta, jog pareiškėjas 2013–2015 m. į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata, ją grįsdamas PTO išduotais dokumentais apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą, mokesčio nemokėjo. Nustatyta, kad VRAAD sprendimu panaikinti PTO pareiškėjui išrašyti patvirtinimai apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais (2013 m. patvirtinimas Nr. 1314VI0001-5513-9563, metalinės pakuotės kiekis 44,349 t; 2014 m. patvirtinimas Nr. 1414VI0001-5513-9563, metalinės pakuotės kiekis 37,034 t; 2015 m. patvirtinimas Nr. 1514VI0001-5513-9563, metalinės pakuotės kiekis 32,098 t), todėl pareiškėjas turėjo pareigą apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinės pakuotės kiekį 2013–2015 m. laikotarpiais, tikslinant deklaracijas, tačiau iki patikrinimo pradžios (2018 m. gegužės 15 d.) deklaracijų nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo. Patikrinimo metu buvo įvertinti perdirbti (sutvarkyti) pakuotės atliekų kiekiai, atsižvelgiant į VRAAD sprendimu panaikintus metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus, nustatyta, kad pareiškėjas 2013, 2014 ir 2015 m. neįvykdė (0 proc.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduoties (54 proc.). Atsižvelgiant į tai, Apskaičiavimo aprašo 7 punkto pagrindu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 227 123 Eur.
20.9. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 9 d. priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 24, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą bei informavo pareiškėją apie apskaičiuotus mokesčius ir nustatytą mokestinę prievolę už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis. Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, jog VRAAD pripažino negaliojančiais PTO pareiškėjui išduotus pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (dėl 44,349 t metalinės pakuotės kiekio sutvarkymo 2013 m.; dėl 37,034 t metalinės pakuotės kiekio sutvarkymo 2014 m.; dėl 32,0982 t metalinės pakuotės kiekio sutvarkymo 2015 m.). Pareiškėjas apie mokestinę prievolę informuotas 2017 m. gruodžio 19 d. raštu, nurodant patikslinti deklaracijas ir sumokėti mokestį. Atsižvelgiant į panaikintus patvirtinimus, atliktas faktinio į vidaus rinką išleistų pakuočių atliekų kiekių perskaičiavimas (0 t perdirbtų ar panaudotų pakuotės atliekų), konstatuojant 0 proc. Vyriausybės nustatytos pakuotės atliekų tvarkymo užduoties įvykdymą. Nustatyta, jog pareiškėjas deklaracijų nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo iki patikrinimo pradžios (2018 m. gegužės 15 d.), dėl to daryta išvada, jog pareiškėjas pažeidė MUATĮ 5 straipsnio 6 dalį, Kontrolės aprašo 17.2 papunktį, Apskaičiavimo aprašo 7 punktą. Pareiškėjui nustatyta mokestinė prievolė – 227 123 Eur. Patikrinimo aktas patvirtintas įvertinus pareiškėjo rašytines pastabas, vadovaujantis MAĮ 132 str.
20.10. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 22 d. gavo skundžiamą Sprendimą. Iš Sprendimo pareiškėjui tapo žinoma, jog 2017 m. gruodžio 18 d. priimtas VRAAD sprendimas. 2018 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas, nesutikdama su VRAAD sprendimu ir Sprendimu, juos apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT). 2019 m. birželio 10 d. VAAT nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta, kol įsiteisės teismo sprendimas VAAT administracinėje byloje Nr. eI-142-789/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00223-2018-1), kurioje PTO kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti VRAAD sprendimą. Byla sustabdyta atsižvelgiant į tai, jog, įvertinus, ar Departamentas pagrįstai panaikino PTO pareiškėjui išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus, bus galima įvertinti, ar skundžiamu sprendimu pagrįstai buvo panaikinti pareiškėjui išduoti atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai.
20.11. LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 nusprendė: 1) panaikinti VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu (kaip nurodyta Aplinkos apsaugos departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 5); 2) panaikinti VRAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu (kaip išvardyta Aplinkos apsaugos departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 1 su šio procesinio sprendimo 120 punkte nurodytais patikslinimais); 3) pakeisti VRAAD sprendimo dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu PTO gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio, t. y. patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-4951 pripažįstamas išrašytu neteisėtai ir panaikinamas už 31,032 t, o patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-9012 – už 21,005 t; 4) likusią VRAAD sprendimo dalį palikti nepakeistą.
20.12. 2022 m. LVAT nutartimi panaikinta VRAAD 2017 m. PTO atžvilgiu priimto sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, išrašytuose UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų pagrindu (kaip nurodyta Departamento
2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 1), tarp jų ir pareiškėjui PTO išrašytas patvirtinimas Nr. 1314VI0022-5513-9563, išduotas įrodančio dokumento Nr. 1314VI0005-4994-5513 pagrindu, dėl 44,349 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo 2013 m.
20.13. 2022 m. LVAT nutartimi VRAAD sprendimo dalis dėl PTO pareiškėjui išrašyto patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-9563, išduoto įrodančio dokumento Nr. 1414VI0002-4994-5513 pagrindu, dėl 37,034 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo 2014 m., taip pat dėl PTO pareiškėjui išrašyto patvirtinimo Nr. 1514VI000L5513-9563, išduoto įrodančio dokumento Nr. 1514VI0008-4994-5513 pagrindu, dėl 32,098 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo 2015 m., palikta nepakeista.
20.14. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2023 m. kovo 26 d. parengė išvadą Nr. BDR-1159 „Dėl UAB „Gemaga“ 2018-08-09 sprendimu Nr. 24 paskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį“ (toliau – ir Išvada), kurioje, vadovaujantis 2022 m. LVAT nutartimi, atliktas Sprendimu pareiškėjui paskaičiuotos 227 123 Eur mokesčio sumos perskaičiavimas, nustatant perskaičiuotą mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius – 223 566 Eur (85 372 Eur už 2013 m., 74 055 Eur už 2014 m., 64 139 Eur už 2015 m.).
21. Teismas dėl VRAAD sprendimo (jo dalies) teisėtumo ir pagrįstumo nurodė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti VRAAD Sprendimą (jo dalį), surašytą PTO atžvilgiu, buvo iš esmės išnagrinėtas ir priimtas galutinis apeliacinės instancijos teismo sprendimas (2022 m. LVAT nutartis). Pareiškėjui apie tai yra žinoma, jis dalyvavo minėtoje administracinėje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Papildomų argumentų teismui, kodėl turėtų būti teismine tvarka pakartotinai vertinamas VRAAD sprendimas (jo dalis), dėl kurio teisėtumo ir pagrįstumo priimtas galutinis įsiteisėjęs apeliacinės instancijos teismo sprendimas, ir kokias pareiškėjo teises ar pareigas tai tiesiogiai paveiktų, nepateikta. Šiuo atveju yra patenkintas pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas bylos dalyku (dėl VRAAD sprendimo). Kartotinis tapačių reikalavimų teisme nagrinėjimas nesuderinamas su sąžiningu teisės į tinkamą teismo procesą realizavimu.
22. Teismas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte nustatyto reglamentavimo kontekste pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas vienu iš reikalavimu prašo panaikinti VRAAD sprendimą dalyje, kurioje pripažįstami negaliojančiais pareiškėjui išduoti metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 nusprendė, be kita ko, ir dėl šioje byloje skundžiamos VRAAD sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl šis pareiškėjo reikalavimas (dėl VRAAD sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo) yra jau išnagrinėtas LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi ir galiojanti. Šioje byloje pareiškėjas jokių papildomų ar naujų argumentų, susijusių tiesiogiai su skundžiamos sprendimo dalies teisėtumu ir pagrįstumu, nekelia.
23. Teismas vertino, kad administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 išnagrinėtas skundo reikalavimas, kaip visuma, yra tapatus šioje byloje nagrinėjamo ginčo apimtyje. Tai, kad bylose dalyvaujančių asmenų procesinis statusas yra kitoks, t. y. pareiškėjas kitoje nurodytoje administracinėje byloje buvo trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nesudaro pagrindo teigti, kad abiejose bylose vyksta ginčas tarp skirtingų šalių. Teisinės pasekmės, kurių siekė pareiškėjas šioje byloje (panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria pripažinti negaliojančiais pareiškėjui išduoti pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai), pasiektos LVAT administracinėje byloje, kurioje išspręstas viso skundžiamo sprendimo, įskaitant ir skundžiamos dalies šioje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas. Be to, teisme palikus nagrinėti kelias tapačias bylas, visiškai persidengiančias reikalavimų ir pagrindo apimtyje, ir priėmus kelis teismo procesinius sprendimus dėl to paties viešojo administravimo subjekto sprendimo, – neišvengiamai užprogramuojama prieštaringų teismų sprendimų dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių ginčo šalių rizika, kas neatitinka proceso koncentracijos, ekonomiškumo, teismų procesinių sprendimų aiškumo, neprieštaringumo bei vykdymo aiškumo reikalavimų.
24. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo materialinį teisinį suinteresuotumą ginčo sprendimu kildina iš sutartinių prievolių tarp jo ir PTO, todėl jo nurodomas materialinis teisinis suinteresuotumas dėl šio ginčo sprendimo (jo dalies), kuriuo pareiškėjui prievolės ar poveikio priemonės nebuvo nustatytos, pernelyg nutolęs ir pareiškėjo pateiktų reikalavimų kartotinis nagrinėjimas nesukels tiesioginių teisinių pasekmių pareiškėjui, taip pat pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeis. Be to, 2018 metais pareiškėjas iš Departamento gavo skundžiamą Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo įpareigotas sumokėti 227 123 Eur už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Todėl papildomi pareiškėjo keliami argumentai, tiesiogiai susiję su nurodytu jam teisines pasekmes sukeliančiu administraciniu sprendimu, nagrinėjami šioje byloje.
25. Spręsdamas dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo teismas apžvelgė MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 13 straipsnio 8 punkte, 16 straipsnio 1 dalyje, 128 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ATĮ 32 straipsnio 1 ir 38 dalyse, 3425 straipsnio 3 dalyje, PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 3 dalyje, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalyje, 5 straipsnio 6 dalyje, PPATĮ redakcijos 1 dalies 1 punkte, 7 straipsnio 3 ir 5 dalyse, Dokumentų aprašo 56 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad šios bylos išsprendimas yra susijęs su kitais atsakovo sprendimais, kurie buvo ginčijami administraciniuose teismuose.
26. Teismas nurodė, kad administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 ginčytas atsakovo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas priimtas, be kita ko, vadovaujantis jo priėmimo metu galiojusios redakcijos Dokumentų aprašo 55, 56 ir 57 punktais. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos Dokumentų aprašo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. vasario 15 d.) 55 punktą, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Tvarkos aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 55 punktu, priima regionų aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir RAAD) (56 punktas). Dokumentų ir patvirtinimų pripažinimas neteisėtai išrašytais įforminamas patikrinimo aktu, kuris patvirtinamas RAAD direktoriaus ar jo įgalioto asmens sprendimu, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais (57 punktas) (2022 m. LVAT nutarties 106 punktas).
27. Teismas pažymėjo, kad LVAT 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 padarė išvadą, kad įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Teismas vertino, kad minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Sprendime konstatuota, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme. Licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.
28. Teismas akcentavo, jog neteisėtais pripažinti PTO gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai buvo išrašyti 2014-2015 m. Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Dokumentų aprašo 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Dokumentų aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Taigi, vadovaudamasis LVAT 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, LVAT padarė išvadą, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Dokumentų aprašo pakeitimams PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju atsakovui priimant ginčijamą sprendimą (VRAAD sprendimą) principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas (2022 m. LVAT nutarties 114 punktas).
29. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis nėra padaręs teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jo kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi jis to padaryti negali, tad jis negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų.
30. Teismas vertino, kad Sprendimu pareiškėjui nėra paskirta sankcija, kadangi pakuotės liko nesutvarkytos, pareiškėjui atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame sprendime apskaičiuotas pareiškėjui, nepagrindusiam teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis iš į rinką išleistą jo deklaruotą pakuotės kiekį.
31. Teismas pažymėjo, kad analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis administracinėje byloje Nr. A-1143-520/2023, kurioje buvo sprendžiamas individualaus administracinio sprendimo pakuotės gamintojui ar importuotojui teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, LVAT 2023 m. kovo 1 d. sprendimu nustatė, kad, atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 nustatytus prejudicinius faktus, yra pagrindas, remiantis iš esmės ekonomiškumo principu, sumažinti mokėtiną mokestį pagal atliktą Departamento perskaičiavimą (ABTĮ 56 str. 5 d.).
32. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė įrodymus, kad įvertinus LVAT procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, jog PTO pareiškėjui išrašyti patvirtinimai dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2014 ir 2015 m. (patvirtinimas Nr. 1414VI0001-5513-9563 dėl 37,034 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo ir patvirtinimas Nr. 1414VI0001-5513-9563 dėl 37,034 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo) paliekami panaikinti, o PTO pareiškėjui išrašytas patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2013 m. (patvirtinimas Nr. 1314VI0022-5513-9563 dėl 44,349 t metalinės pakuotės kiekio) paliekamas galioti dalyje dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio.
33. Teismas akcentavo, kad panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai (importuotojai) privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka. Atitinkamai atsakovas atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjas turi mokėti 22 3566 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 metus (85 372 Eur už 2013 m., 74 055 Eur už 2014 m., 64 139 Eur už 2015 m.). Mokestis už 2013 metus apskaičiuotas remiantis pareiškėjo deklaruotu per mokestinį laikotarpį vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos produkcijos pakuotės kiekiu (82,126 t), taikomu šiam mokestiniam laikotarpiui mokesčio už pakuotę tarifu, nurodytu MUATĮ 4 priedėlyje (2600 lt/t), mokėtino mokesčio sumažinimo koeficientu (0,96). Dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo pareiškėjas pastabų nepateikė.
34. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad skundžiamas Sprendimas neatitiko esminių VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes Sprendime aiškiai įtvirtintas mokesčio perskaičiavimas, pareiškėjui nepagrindus pasinaudojimo mokestine lengvata, pateiktas apskaičiavimas, nurodant reikšmingas perskaičiavimui faktines aplinkybes ir taikytinas ginčo teisiniams santykiams teisės normas. Tai, kad skundžiamame Sprendime buvo daroma nuoroda į pareiškėjo pasirinkto kolektyvinio atliekų tvarkymo organizatoriaus PTO atžvilgiu surašyto patikrinimo akto ir jį patvirtinančio administracinio sprendimo duomenis, taip pat neduoda teisinio pagrindo laikyti skundžiamo Sprendimo neatitinkančio teisėtumo ir / ar pagrįstumo reikalavimų, nes nurodytas asmuo yra pareiškėjo pasirinktas kolektyvinio pakuotės atliekos tvarkymo organizatorius, apie kurio patikrinimo duomenis pareiškėjas buvo informuotas raštu. Pareiškėjas patikrinimo metu ir iš skundžiamo sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudamas trečiuoju suinteresuotu asmeniu administracinėje byloje Nr. Nr. eA-927-525/2022, tiek ir šioje administracinėje byloje. Ginčijamo sprendimo, kurio sudėtine dalimi yra patikrinimo aktas, nėra teisinio pagrindo laikyti nemotyvuotu.
35. Teismas pažymėjo, kad negali panaikinti skundžiamo Sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2013–2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, kad jis perdavė PTO metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau išrašyti patvirtinimai už 2014 ir 2015 m. yra negaliojantys, patvirtinimas už 2013 m. yra negaliojantis dalyje, nenustačius, jog deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjui, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas skundžiamu Sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013–2015 metus priskaičiavo mokėtiną mokestį.
III.
37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti.
38. Pareiškėjo teigimu, skundas negalėjo būti laikomas analogišku tam, kuris PTO buvo pateiktas kitoje administracinėje byloje (galutinai išnagrinėta administracinėje byloje
Nr. eA-927-525/2022), kadangi: skiriasi pareiškėjo procesinė padėtis – šioje byloje jis dalyvavo pareiškėju, tuo tarpu administracinėse bylose Nr. eI-142-789/2019 ir eA-927-525/2022 – trečiuoju suinteresuotu asmeniu; šioje byloje pareiškėjas skundu ginčijo tik tą VRAAD sprendimo dalį, kuri tiesiogiai sukėlė jam teisinius padarinius / pasekmes, tuo tarpu administracinėse bylose
Nr. eI-142-789/2019 ir Nr. eA-927-525/2022 VRAAD sprendimo (ne)pagrįstumas buvo analizuojamas visoje apimtyje (plečiamai), individualiai (siaurinamai), neatsižvelgiant į pareiškėjo atžvilgiu priimtą VRAAD sprendimo dalį. Nesant esminių elementų, pareiškėjo skundas ir PTO skundas negali būti laikomi tapačiais. Todėl pareiškėjo skundas turėjo būti tiesiogiai nagrinėjamas teisme, atskirai vertinant ir galutiniame sprendime pasisakant dėl skunde išdėstytų motyvų.
39. Pareiškėjas kritiškai vertintina teismo sprendimo motyvus, esą pareiškėjas skunde nepateikė jokių papildomų argumentų, kurie patvirtintų VRAAD sprendimo neteisėtumą ir (ar) nepagrįstumą, kadangi šie motyvai yra aiškiai ir nedviprasmiškai detalizuoti skunde, t. y. VRAAD sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir savo turiniu prieštarauja aukštesnės juridinės galios teisės aktams, jame itin lakoniškai ir formaliai nurodyti Dokumentų aprašo punktai, nenurodant, kokius konkrečius teisės aktų pažeidimus atliko UAB „Metrail“ ar PTO, kokie konkrečiame mokestiniame laikotarpyje bei kokie konkretūs pažeidimai buvo įvykdyti ir pan. VRAAD sprendimas iš esmės yra be jokios faktinės argumentacijos, motyvų ir konkrečių paaiškinimų. VRAAD sprendimas neatskleidžia, dėl kokių konkrečių priežasčių buvo panaikinti PTO pareiškėjui išrašyti patvirtinimai. Tai nėra suderinama su teisės aktų nuostatomis bei gero administravimo principu. Kita vertus, yra svarbu ir tai, jog 2022 m. LVAT nutartimi buvo panaikinta VRAAD 2017 m. PTO atžvilgiu priimto sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, išrašytuose UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų pagrindu, tarp jų ir pareiškėjui PTO išrašytas patvirtinimas Nr. 1314VI0022-5513-9563, išduotas įrodančio dokumento Nr. 1314VI0005-4994-5513 pagrindu, dėl 44,349 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo 2013 m. Tai reiškia, kad priimdamas VRAAD sprendimą, VRAAD tinkamai nekvalifikavo visuomeninių teisinių santykių, ko pasėkoje atsakovo Sprendimu vėliau apskritai netinkamai buvo apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis.
40. Pareiškėjo teigimu, priimant VRAAD sprendimą (jo dalį), buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių vertinimą ir sprendimo pagrįstumą, pažeidžiant pareiškėjo teisę teikti paaiškinimus, būti išklausytu. VRAAD sprendimo dalimi buvo panaikinta pareiškėjui suteikta mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis lengvata. Toks veiksmas pagal savo prigimtį yra laikytinas teisinio poveikio priemone (sankcija). Iš esmės VRAAD sprendimo dalyje nėra suformuluota galimo pažeidimo esmė, jis nėra atskleistas. Be kita ko, pareiškėjas ne tik kad nebuvo įspėtas apie galimus pažeidimus, kurie daro įtaką jo teisėms ir teisėtiems interesams, bet ir nebuvo informuotas apie atliekamus tyrimus, renkamus įrodymus ir pan. VRAAD sprendimo dalis akivaizdžiai daro įtaką pareiškėjo teisių apimčiai, tačiau į sprendimo priėmimo procedūrą jis nebuvo įtrauktas, negalėjo susipažinti su surinkta medžiaga, pateikti įrodymus, duoti paaiškinimus ir naudotis kitomis jam priklausančiomis teisėmis, iš esmės pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytam. VRAAD priimdamas sprendimo dalį pažeidė pagrindines sprendimo, kuriuo taikomos teisinio poveikio priemonės, priėmimo procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Dėl to ginčijama VRAAD sprendimo dalis turėjo būti panaikinta ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
41. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nėra kaltas dėl trečiųjų asmenų pažeidimų. Priešingai, laikėsi PPATĮ, MUATĮ, APĮ nuostatų. Pareiškėjas pakuočių atliekų tvarkymo klausimą perleido PTO, laiku apskaičiuodavo atliekų kiekius ir teikdavo deklaracijas, mokėdavo mokesčius už aplinkos teršimą bei vykdė kitas pareigas.
42. Pareiškėjas kritiškai vertina teismo sprendimo motyvus dėl atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra ydingas, nemotyvuotas, nepagrįstas, savo turiniu prieštarauja aukštesnės juridinės galios teisės aktams. Atsakovo Sprendime nėra pateikta jokių aiškių motyvų, aplinkybių, paaiškinimų ar pan., kurie atskleistų Sprendimo esmę, tik formaliai nurodoma, jog remiamasi VRAAD sprendimu. Sprendime nenurodyta kokius konkrečius pažeidimus atliko pareiškėjas. Atitinkamai pareiškėjas nėra kaltas. Sprendimas pažeidžia ex injuria jus non oritur principą. Atsakovo Sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui tiesioginę įtaką daro VRAAD sprendimo (jo dalies) pagrįstumas ir teisėtumas. Tuo atveju, jei pirminis sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtais, tai lemia ir antro (išvestinio) sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.
43. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
44. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjui buvo žinomos visos aplinkybės, susijusios su ginčijamais reikalavimais administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, nes jis buvo šioje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Nors pareiškėjo skundas buvo pateiktas tik dėl dalies VRAAD sprendimo, tačiau LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi iš esmės išsprendus viso VRAAD sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas, nagrinėdamas šį ginčą, negalėtų kitaip spręsti ginčo dėl pareiškėjo pateikto reikalavimo, todėl kitoks sprendimas šioje byloje negalimas. Be to, VRAAD sprendimas priimtas PTO atžvilgiu, todėl pareiškėjo pateiktų reikalavimų nagrinėjimas negali sukelti jam tiesioginių teisinių pasekmių.
45. Atsakovas pastebi, kad ne vienos įmonės prašymu analogiškose administracinėse bylose, pradėtose pagal skundus dėl VRAAD sprendimo, šios administracinės bylos buvo nutrauktos, nes įmonės pripažino, kad LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi iš esmės išsprendus VRAAD sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pilna apimtimi, nėra tikslinga tuo pačiu klausimu priimti teismų sprendimus (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. eI3-19-473/2023, Nr. eI3-32-473/2023, Nr. eI3-339-811/2023, Nr. eI3-346-595/2023 ir kt.).
46. Atsakovas, išdėstydamas faktines aplinkybes, kuriuos buvo reikšmingos atsakovo Sprendimo priėmimui, atskleisdamas Sprendimo turinį, akcentuoja, kad atsižvelgiant į LVAT 2022 m. nutartį, kuria VRAAD sprendimas buvo nežymiai pakeistas, paliekant galioti 3,1592 proc. sutvarkyto atliekų kiekio, Departamentas atliko perskaičiavimus ir nustatė, kad UAB „Gemaga“ 2013 metais sutvarkė tik 1,401 t metalinės pakuotės atliekų, t. y. vos apie 2 procentus Vyriausybės nustatytos pakuotės atliekų tvarkymo užduoties, dėl ko 2013 m. mokestis už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis mažintinas 3 557 Eur.
47. Atsakovo teigimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog Departamentas savo pareigas vykdė neatsakingai ir (ar) nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų. Sprendime yra aiškiai nurodytas ir pateiktas mokesčio apskaičiavimas, pareiškėjui nepagrindus pasinaudojimo mokestine lengvata, nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės normos. Tai, kad Sprendime yra nuoroda į pareiškėjo pasirinkto kolektyvinio atliekų tvarkymo organizatoriaus PTO atžvilgiu surašytą patikrinimo aktą ir jį patvirtinantį administracinio sprendimo duomenis, taip pat neduoda teisinio pagrindo laikyti Sprendimo neatitinkančio teisėtumo ir / ar pagrįstumo reikalavimų ir Sprendimo, kurio sudėtine dalimi yra patikrinimo aktas, nėra teisinio pagrindo laikyti nemotyvuotu.
48. Atsakovas nesutinka su pareiškėju, kad Sprendime nenuodyta, kokius konkrečius pažeidimus jis atliko, dėl kurių buvo nustatyta mokestinė prievolė, t. y. Sprendimas priimtas nesant pareiškėjo kaltės. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pakuočių atliekos yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013–2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. PTO taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos pareiškėjo priduotos metalinės pakuotės. Be to, pareiškėjas nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. Pareiškėjo kaltės klausimas šiuo atveju yra nereikšmingas, kadangi mokestinė prievolė kilo ne iš delikto ir ją sumokėti privalo mokesčio mokėtojas. Aktualu ir tai, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjui buvo paskirta ne sankcija, o atsirado pareiga, nesutvarkius pakuočių, apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m., kurio pareiškėjas valstybei nemokėjo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
49. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalies, kuria panaikinti PTO išrašyti UAB „Gemaga“ patvirtinimai Nr. 1314VI0001-5513-9563, 1414VI0001-5513-9563, 1514VI0001-5513-9563 apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2013–2015 m. mokestiniais laikotarpiais, ir Departamento 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 24 dėl patikrinimo akto tvirtinimo teisėtumo ir pagrįstumo.
50. Išnagrinėjęs ginčą, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies:
50.1. nutraukė administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo skundą dėl VRAAD
2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 dalies panaikinimo ABTĮ 103 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. konstatavęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Sprendimą šioje dalyje teismas motyvavimo iš esmės tuo, kad pareiškėjo reiškiamas reikalavimas dėl VRAAD
2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 “Dėl patikrinimo akto patvirtinimo” dalies teisėtumo ir pagrįstumo yra jau išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuri yra įsiteisėjusi ir galiojanti. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, kuris į administracinėje byloje
Nr. eA-927-525/2022 buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, jokių papildomų ar naujų argumentų, susijusių tiesiogiai su skundžiamos dalies teisėtumu ir pagrįstumu, nekelia; tai, kad bylose dalyvaujančių asmenų procesinis statusas yra kitoks, nesudaro pagrindo teigti, kad abiejose bylose vyksta ginčas tarp skirtingų šalių; teisinės pasekmės, kurių siekė pareiškėjas nagrinėjamoje byloje, pasiektos Nr. eA-927-525/2022, kurioje išspręstas viso skundžiamo sprendimo, įskaitant ir dalies skundžiamos nagrinėjamoje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas;
50.2. pakeitė Departamento 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 24, sumažindamas už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 227 123 Eur mokesčio sumą iki 223 566 Eur;
51. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame reiškiamą reikalavimą – panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti – grindžia: teismo išvadų dėl pagrindo nutraukti administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo skundą dėl VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 dalies ABTĮ 103 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu nepagrįstumu; teismo išvadų dėl Departamento 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 24 nepakeistos dalies teisėtumo nepagrįstumu.
52. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nesutinka su teismo išvadomis dėl pagrindo nutraukti bylos dalį: ABTĮ 46 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinio ginčo šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Būtent bylos šalių materialiosioms subjektinėms teisėms tiesiogiai įtaką daro teismo sprendimas. Tretieji suinteresuoti asmenys yra administracinės bylos proceso šalys, t. y. tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (ABTĮ 46 straipsnio 2 dalis).
53. Kaip iš esmės pagrįstai apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys jų elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (žr. Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Šalies tapatumas nustatomas išsiaiškinus, ar tas pats asmuo nepareiškė pakartotinio skundo tam pačiam atsakovui. Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į administracinę byloje Nr. eA-927-525/2022 buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ir nagrinėjamos bylos dalį panaikinti skundžiamą VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 dalį nutraukti ABTĮ 103 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu.
54. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, kad teisme palikus nagrinėti kelias tapačias bylas, visiškai persidengiančias reikalavimų ir pagrindo apimtyje, ir priėmus kelis teismo procesinius sprendimus dėl to paties viešojo administravimo subjekto sprendimo, neišvengiamai užprogramuojama prieštaringų teismų sprendimų dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių ginčo šalių rizika, kas neatitinka proceso koncentracijos, ekonomiškumo, teismų procesinių sprendimų aiškumo, neprieštaringumo bei vykdymo aiškumo reikalavimų, nėra pagrįstas: tokio pobūdžio klausimas sprendžiamas arba ABTĮ 68 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka sujungiant bylas („Bylą posėdžiui rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nustačius, kad teisme <...> yra <...> skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties teisės akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos šie skundai (prašymai, pareiškimai) gali būti nutartimi sujungti į vieną bylą. <....“), arba įtraukiant bylos, kuri yra stabdoma, asmenis, kurių teisėms ar pareigoms nagrinėjamos bylos išsprendimas gali turėti įtakos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (ABTĮ 46 str. 2 d., 103 str. 1 d. 3 p.), kadangi faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.). Tai, pažymėtina, ir buvo padaryta nagrinėjamoje byloje 2019 m. birželio 10 d. priimta nutartimi.
55. Tačiau kartu primintina, kad panaikintas administracinis aktas (panaikinta jo dalis) negalioja, todėl administracinės bylos dalyku negali būti ginčas dėl negaliojančio (panaikinto) administracinio akto panaikinimo.
56. Nagrinėjamu atveju, įvertinus, kad, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo ginčijama VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalis, kuria panaikinti PTO išrašyti UAB „Gemaga“ patvirtinimai Nr. 1314VI0001-5513-9563, 1414VI0001-5513-9563, 1514VI0001-5513-9563 apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2013–2015 m. mokestiniais laikotarpiais, yra iš dalies panaikinta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, nagrinėjamos administracinės bylos dalis (dėl VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 dalies panaikinimo) yra nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu, t. y. kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, dėl ko tikslinama (keičiama) skundžiamo teismo sprendimo dalies motyvacija, bet ne priimto procesinio sprendimo dalis (nutraukti aptartą dalį bylos).
57. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje pripažino, jog VRAAD turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Aprašo pakeitimams (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-736), kuriais eksplicitiškai Aprašo 55 ir 56 punktuose nustatyta, jog išrašytais neteisėtai ir negaliojančiais RAAD sprendimu, be kita ko, gali būti pripažįstami ir patvirtinimai; pareiškėjas nagrinėjamoje byloje pateiktame skunde argumentų dėl nepanaikintos VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalies dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalies teisėtumo ir pagrįstumo, dėl kurių nebuvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje jis buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir kurioje nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami nagrinėjamoje administracinėje byloje, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.), iš esmės nenurodė, dėl ko ši skundo dalis yra atmestina kaip nepagrįsta.
58. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo dalies, kuria skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti skundą dėl Departamento 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 24 panaikinimo, primintina, kad VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82, panaikinęs VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ UAB „Gemaga“ išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2013-2015 m., 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo UAB „Gemaga“, kad jis turi patikslinti 2013-2015 m. deklaracijas ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus iki 2018 m. vasario 15 d. Pareiškėjui nepatikslinus Deklaracijų, Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris, atlikęs UAB „Gemaga“ patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius sumokėjimo,
2018 m. birželio 11 d. surašė patikrinimo aktą Nr. MAKP-15, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo
227 123 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus. Departamentas ginčijamu 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.
59. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad Departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-927-525/2022, nurodė, kad UAB „Gemaga“ 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 24 patvirtinta bendra 227 123 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma perskaičiuotina į mokėtiną 223 566 Eur mokesčio už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius sumą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė ginčijamą Sprendimą ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus patvirtintą 227 123 Eur mokesčio sumą sumažino iki 223 566 Eur.
60. Pasisakant dėl pareiškėjo apeliacinio argumentų, susijusių su pareiškėjo kaltės nebuvimu ir pan., pažymėtina, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).
61. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
2024 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 (toliau – 2024 m. gegužės 20 d. nutartis), kurioje nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo:
61.1. byloje nagrinėjamo ginčo mokestinius teisinius santykius, be kita ko, reglamentuojančio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MAT; toliau tekste remiamasi
2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus)
3 straipsnio 3 punktas nustato, kad MAT objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo
4 priedėlyje. Vadovaujantis MAT įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, MAT moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MAT įstatymo
8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija). Taigi, pareiga mokėti MAT kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje
Nr. I-6-822/2019 41 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 26 p.);
61.2. nėra abejonių, kad pakuočių gamintojams ir importuotojams taikomas MAT yra fiskalinė priemonė, kuria, be kita ko, siekiama skatinti 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94//62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Pakuočių direktyva) tikslų įgyvendinimą. Iš tiesų Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje numatyta, kad Taryba priima ekonomines priemones, kuriomis skatinama įgyvendinti šios direktyvos tikslus, ir kad, jei tokios priemonės nepriimtos, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos aplinkos politikos principų ir, inter alia, principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš SESV, gali imtis šiems tikslams įgyvendinti reikalingų priemonių. Kadangi Taryba nepriėmė tokių ekonominių priemonių, kuriomis būtų nustatytas mokestis už valstybių narių rinkai pateikiamas pakuotes, todėl valstybės narės gali imtis tokių priemonių, laikydamosi 15 straipsnio antrame sakinyje nustatytų sąlygų (Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 20 ir 21 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 27 p.);
61.3. pagal Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje ir dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje primintą principą „teršėjas moka“ reikalaujama, kaip rašoma minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kad „visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus ir jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus“ ir „prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas“. Taigi, minėtas principas taikomas ne tik tiems, kas tiesiogiai atsako už atliekų susidarymą, – jo apimtis platesnė. Jis taip pat taikomas tiems, kas prisideda prie tokio atliekų susidarymo, be kita ko, gamintojams ir importuotojams (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 22 ir
31–34 p.). Be to, ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva), kurios nuostatos laikytinos bendrosiomis (lex generalis) Pakuočių direktyvos atžvilgiu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Mayer Parry Recycling,
C-444/00,:EU:C:2003:356, 57 p.), 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog „siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 28 p.); pats MAT, kuris taikomas tik tiems, kas apmokestinamąsias pakuotes pateikia rinkai pirmą kartą, ir netaikomas jokiems tolesniems rinkos dalyviams, atitinka reikalavimą laikytis Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“, ypač atsižvelgiant į tai, jog Teisingumo Teismas minėto 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou (C‑104/17, EU:C:2018:188) 29 punkte jau turėjo galimybę įvertinti, kad iš esmės į MAT panašus valstybės narės nustatytas mokestis už į vidaus rinką išleistą pakuotę neprieštarauja šiam principui. Be to, inter alia atsižvelgiant į jau apžvelgtas Sąjungos taisyklės bei minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog gamintojų ir importuotojų atsakomybe už prisidėjimą prie atliekų susidarymo pagrįsta pareiga mokėti MAT savaime yra nesuderinama su Sąjungos teisėje taikomu proporcingumo principu, juolab, kad, pavyzdžiui, kiek tai yra susiję su dėl apmokestinamosios pakuotės išleidimo susidarančių atliekų tvarkymu, Atliekų direktyvos 14 straipsnio 2 dalis eksplicitiškai nustato, jog „Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas“
(2024 m. gegužės 20 d. nutarties 29 p.);
61.4. pareiškėjas yra MAT mokėtojas, 2015 m. į Lietuvos vidaus rinką pateikęs Patikrinimo akte nurodytą pripildytos metalinės pakuotės kiekį, t. y. kad pagal bendrąsias MAT įstatymo nuostatas pareiškėjas yra MAT mokėtojas, atsakingas už ginčo mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, apeliantas iš esmės laikosi pozicijos, kad jis turėjo būti (i) atleistas nuo ginčo MAT mokėjimo MAT įstatymo
5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) pagrindu arba (ii) pagal MAT įstatymą apskaičiuota MAT suma turėjo būti sumažinta (2024 m. gegužės 20 d. nutarties
30 p.);
61.5. MAT įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo MAT pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (PPATĮ) 7 straipsnio
3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 31-32 p.);
61.6. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Pakuočių direktyvos 15 straipsnis neatlieka išsamaus šia direktyva reglamentuojamose srityse priimtų nacionalinių priemonių derinimo (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Visnapuu, C-198/14, EU:C:2015:751, 47 p.). Tai, be kita ko, reiškia, jog nacionaliniame mokesčio įstatyme nustatyta aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) nėra Sąjungos nustatyta ir jos garantuojama teisė mokesčio mokėtojams (gamintojams ir (ar) importuotojams) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 33 p.);
61.7. minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu
Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio
(2024 m. gegužės 20 d. nutarties 34 p.);
61.8. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-90-556/2019 95 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 35 p.);
61.9. iš MAT įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad MAT mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su nacionalinėmis mokesčių teisės taisyklėmis, bet ir neleistų pasiekti Pakuočių direktyvos tikslų, ypač atsižvelgiant į tai, kad aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra šios direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, kuria siekiama užtikrinti, kad inter alia būtų įvykdyti jos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai dėl minimalaus pakuočių atliekų perdirbimo
(2024 m. gegužės 20 d. nutarties 36–37 p.);
61.10. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) minimas užduotis turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Vykdydami šią Užduotį, mokesčio mokėtojai pakuočių atliekų perdirbimą gali organizuoti individualiai arba kolektyviai (PPATĮ 7 str. 5 d.
(2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), ATĮ 3421 str. 2 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)). Pastaruoju atveju gamintojai ir importuotojai pakuočių atliekų tvarkymą kolektyviai organizuoja steigdami Organizaciją ir (ar) tapdami įsteigtos Organizacijos dalyviais arba Organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą (PPATĮ 10 str. 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-864 redakcija), ATĮ 3422 str. 1 ir 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties
38–39 p.);
61.11. aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį. Tai, be kita ko, reiškia, kad, nors viena iš aptariamos Organizacijos pareigų yra minėtų Vyriausybės užduočių vykdymas (ATĮ 3423 str. 10 d. 3 p. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo
Nr. XI-1892 redakcija)), kiek tai yra susiję su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies
(2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)ir PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies
(2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija)) taikymu, ši Organizacija, vykdydama Užduotį, veikia jos dalyvių ir klientų (mokesčio mokėtojų) vardu (pavedimu) ir interesais, kas inter alia lemia, kad rizika ir atsakomybė dėl mokestinių pasekmių, tokiai Organizacijai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų jos dalyviams ar klientams, tenka atitinkamam mokesčio mokėtojui. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad, skirtingai nei mano pareiškėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytinas nacionalines (mokesčių) teisės aktų nuostatas gamintojų ir importuotojų atsakomybė už Užduoties vykdymą pasibaigia šiems pavedus minėtai Organizacijai ją (Užduotį) vykdyti. Toks aiškinimas, t. y. kad gamintojai ir (ar) importuotojai atleidžiami nuo MAT mokėjimo už visą išleistos apmokestinamosios pakuotės kiekį vien dėl to, kad jie minėtai Organizacijai ar atliekų tvarkytojui sutartimi sulygta kaina ir sąlygomis sumokėjo už
54 proc. šių pakuočių kiekio atitinkančių atliekų perdirbimą, akivaizdžiai nebūtų suderinamas su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata) siekiamais tikslais, jei atitinkamas ginčo pakuočių atliekų kiekis realiai nebūtų surinktas ir perdirbtas. Be to, pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Atliekų direktyvos taikymo apimtimi, tokie subjektai, kaip Organizacija ir (ar) pagal sutartis paslaugas teikiantys minėti atliekų tvarkytojai, yra laikytini „tarpininkais“ („įmonė, kitų vardu organizuojanti atliekų naudojimą ar šalinimą, įskaitant tokius tarpininkus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai (Atliekų direktyvos 3 str. 8 d.), t. y., kiek tai yra susiję su Užduoties vykdymu, Atliekų direktyvos taikymo tikslais minėti subjektai organizuoja apmokestinamosios pakuotės atliekų surinkimą ir perdirbimą bei šias atliekas renka ir perdirba sutartį su jais sudariusio gamintojo ir (ar) importuotojo (MAT mokėtojo) vardu. Atskirai atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš pačios Užduoties formuluotės ir turinio, jos įvykdymui visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kokio konkretaus gamintojo ir (ar) importuotojo išleistų metalinių pakuočių atliekos yra tvarkomos – aptariamų mokesčių įstatymų taikymo tikslais mokesčio mokėtojas pripažintinas įvykdžiusiu Užduotį nepriklausomai nuo to, ar jis (jo pavedimu veikę asmenys) sutvarkė savo ar kito ūkio subjekto išleistų pakuočių atliekas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 40–42 p.);
61.12. pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies
(2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Šiuo įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai nustatė, kad Užduoties patvirtinimas pirmiausia grindžiamas MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje nurodytais dokumentais, patvirtinančiais perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kuriuos išrašė Organizacija ir kuriais rėmėsi pareiškėjas deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną MAT, buvo panaikinti Vilniaus RAAD
2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82, o ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje
Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje MAT įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme nepateikė (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 43–44 p.);
61.13. pareiškėjas byloje nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų Užduoties ar jos dalies įvykdymą ginčo mokestiniu laikotarpiu, iš esmės apsiribodamas tik bendro pobūdžio argumentais ir pasvarstymais, kurie negali būti ir nėra pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Atskirai pasisakydama dėl šiuo klausimu apelianto dėstomų argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, pirma, nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teiginys, kad „<...> metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos“, laikytina ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta (visiems žinoma ir neįrodinėtina) aplinkybė, juolab, pavyzdžiui, įstatymų leidėjas
PPATĮ 2 straipsnio 12 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) yra nurodęs, kad pakuočių atliekų šalinimas (sąvartynuose) nėra sutvarkymas. Be to, kaip jau minėta, aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) siejama su Užduoties įvykdymų (pakuočių atliekų perdirbimu nustatytu būdu) bei kad ją (Užduotį) įvykdė mokesčio mokėtojas, todėl, net ir sutinkant su pareiškėjo teiginiu, jog metalinės pakuotės atliekos „aplinkoje nesimėto“, tai dar nereiškia, kad jos buvo nustatytu būdu perdirbtos, šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui vykdant Užduotį. Pastaruoju aspektu ir šios Nutarties 27–29 punktuose nurodytų Sąjungos taisyklių kontekste nėra jokio pagrindo vertinimui, kad inter alia principui „teršėjas moka“ galėtų prieštarauti nurodymas prie aplinkos teršimo pakuotės atliekomis prisidėjusiems šias pakuotes į vidaus rinką išleidusiems gamintojams ir (ar) importuotojams sumokėti MAT atveju, kai tokias atliekas (jų dalį) savo lėšomis surenka (superka) ir (ar) perdirba kiti ūkio subjektai, kaip antai pareiškėjo minimos metalo supirktuvės. Antra, kaip jau minėta, Užduoties įvykdymui nėra svarbu, kieno išleistų metalinių pakuočių atliekos, vykdant šią Užduotį, buvo sutvarkytos, todėl vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad dalis jo išleistų pakuočių atliekų galėjo būti perdirbtos kitų nei UAB „Metrail“ atliekų tvarkytojų, su kuriais sutartis buvo sudariusi Organizacija, neturi įtakos sprendžiant dėl ginčo apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo. Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats (asmeniškai) neperdavė ginčo metalinių pakuočių atliekų tvarkytojams, o tik įpareigojo Organizaciją organizuoti šių atliekų surinkimą ir perdirbimą, todėl nėra objektyvių galimybių, pavyzdžiui, įvertinus konkrečiam atliekų tvarkytojui perduotų ir jo realiai sutvarkytų (perdirbtų) atliekų kiekių santykį, nustatyti, koks gamintojo ar importuotojo perduotų atliekų kiekis realiai buvo perdirbtas. Trečia, tai, kad, kaip teigia apeliantas, Organizacija patvirtinimus apie metalinių pakuočių perdirbimą pagal UAB „Metrail“ ir kitų šių atliekų tvarkytojų surašytus sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo „loterijos būdu“, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių. Iš tiesų tokio pobūdžio (organizaciniai, sutarčių vykdymo) klausimai patenka į tarp Organizacijos ir jos dalyvių ir klientų susiklosčiusius privataus pobūdžio santykius, kurie nėra reguliuojami mokesčių (viešosios teisės) aktų nuostatomis. Kiek tai yra susiję su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Organizacija (iki sueinant mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminui) būtų pasinaikinusi kitų nei UAB „Metrail“ dokumentų pagrindu jos dalyviams ir klientams išrašytus patvirtinimus apie perdirbtą ginčo pakuočių kiekį ir šį kiekį būtų, pavyzdžiui, proporcingai perskirsčiusi. Tuo tarpu jokie įstatymai ir juos įgyvendinantys norminiai aktai nenumatė atsakovo ar kito viešojo administravimo subjekto teisės panaikinti teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, nurodytus MAT įstatymo
5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje. Savo ruožtu, be kita ko, atsižvelgiant į šios Nutarties 40 punkte nurodytą aiškinimą, tokiuose Organizacijos kitiems mokesčio mokėtojams išrašytuose patvirtinimuose nurodytas perdirbtas ginčo pakuočių atliekų kiekis ar jo dalis negali būti pripažinta kaip perdirbta pareiškėjo aptariamos MAT įstatymo nuostatos taikymo tikslais. Atskirai paminėtina, kad ir pats pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad atsakovas nepagrįstai panaikino patvirtinimą apie 2014 m. perdirbtą metalinės pakuotės kiekį, kuris buvo išrašytas ne UAB „Metrail“, t. y. kito atliekų tvarkytojo, išduotų dokumentų pagrindu (ši skundo dalis buvo tenkinta)
(2024 m. gegužės 20 d. nutarties 46–50 p.);
61.14. pareiga mokėti MAT tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolė sumokėti MAT yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Organizacija ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai. Šioms, mokesčio įstatyme aiškiai nustatytoms, prievolėms jokios įtakos neturi ir kitiems atliekų tvarkymo sistemos dalyviams už galimus viešosios teisės normų pažeidimus taikomos poveikio priemonės, be kita ko, minimos apelianto akcentuojamoje Atliekų direktyvos 36 straipsnio 2 dalyje. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (pvz., žr. MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.
(2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo MAT (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Toks nacionalinių įstatymų nuostatų aiškinimas, susijęs su gamintojų ir importuotojų atsakomybe inter alia už Užduoties neįvykdymo (mokestines) pasekmes, nėra nesuderinamas su apelianto minimomis atsakomybės už atliekų tvarkymą paskirstymą reglamentuojančiomis Atliekų direktyvos nuostatomis, įskaitant jos
15 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 55–57 p.);
61.15. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir vertinimui, jog mokesčių administratoriui paneigus ginčo apmokestinimo išimtį, buvo nepagrįstai pažeisti iš teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos kylantys reikalavimai: mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra tenkinamos objektyvios materialinės apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, ginčo mokestines prievoles pareiškėjui apskaičiavo nepažeisdamas aiškiai nacionaliniuose mokesčių įstatymuose nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino; tai, kad kompetentingos institucijos gali patikrinti ir panaikinti minėtų organizacijų ir (ar) atliekų tvarkytojų išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra neįprasta ir netikėta, juolab tokia šių institucijų teisė (ir pareiga) buvo aiškiai ir eksplicitiškai numatyta ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, VIII skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ (aplinkos ministro 2013 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. D1-760 redakcija)
(2024 m. gegužės 20 d. nutarties 62 p.);
61.16. atliekų tvarkytojo (UAB „Metrail“) ir Organizacijos išrašytų dokumentų panaikinimas bei ginčijamo Sprendimo priėmimas nagrinėjamu atveju nėra laikytini mokesčių administratoriaus ar kito viešosios valdžios subjekto padarytos klaidos taisymas pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos prasme. Apelianto minimų viešosios valdžios institucijų galimai turėtų pozityvių pareigų aspektu, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjo pavedimu Užduoties neįvykdę Organizacija ir atliekų tvarkytojas
(UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti MAT yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėjas), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Civilinio kodekso 6.271 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 63 p.);
61.17. apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti MAT Įstatymo 4 priedėlyje (MAT įstatymo 6 str. 8 d.), kuriame metalinei pakuotei 2015 m. buvo nustatyta 753 Eur/t aptariamo mokesčio tarifas, indeksuojamas MAT įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Nėra ginčo, kad Sprendime apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti MAT dydis atitinka mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šis dydis yra neproporcingas ir, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, turi būti sumažintas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 64–65 p.);
61.18. Sprendimu apskaičiuotas MAT nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas MAT buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai MAT apskaičiavimas padidintu tarifu
(MAT 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti MAT yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti MAT siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, jog nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxygène Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties
66–67 p.);
61.19. ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (MAT įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti MAT už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pripildytas pakuotes. Ginčijamo Sprendimo poveikio pareiškėjui aspektu atskirai paminėtina ir tai, kad (kaip yra ir nagrinėjamu atveju) tokio mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas sustabdo jo (sprendimo) vykdymą, be to, nacionaliniai mokesčių įstatymai numato galimybė išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, jei a posteriori apskaičiuotų mokėtinų mokesčio sumų sumokėjimas į valstybės biudžetą nedelsiant lemtų sunkias finansines pasekmes mokesčio mokėtojui (MAT įstatymo 10 str. 4 d., MAĮ 88 str. 1 d.
(2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 68 p.);
61.20. pareiškėjas taip pat kvestionuoja ginčo laikotarpiu (2015 m.) galiojusio MAT standartinio tarifo, taikomo už aplinkos teršimą ginčo pakuotėmis, dydžio pagrįstumą, iš esmės akcentuodamas, kad jis yra „<...> keletą kartų didesnis, nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai <...>“ (t. y. viršija pakuočių atliekų tvarkymo vidutinius įkainius, kuriuos taiko gamintojų ir importuotojų organizacijos) bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymu (2018 m. gruodžio 18 d. įstatymas
Nr. XIII-1792) už metalinės pakuotės išleidimą mokėtino MAT tarifas, taikomas nuo 2019 m., yra 186 Eur/t, t. y. kelis kartus mažesnis nei 753 Eur/t tarifas, taikytas ginčo laikotarpiu (2015 m.). Šiais aspektais pirmiausia primintina, kad, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, mokesčiai yra įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo
2006 m. sausio 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Svarbu pabrėžti, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimą ir jame paminėtą oficialią konstitucinė doktriną). Primintina ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo
2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, remiami ūkio plėtros prioritetai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus). Be to, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį Seimas gali įstatymu nustatyti tokius valstybinius mokesčius (privalomus mokėjimus), kurių objekto specifika gali lemti surenkamų lėšų tikslinę paskirtį – valstybinės politikos tam tikroje gyvenimo srityje specifinių prioritetų įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimas) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 70–72 p.);
61.21. kaip matyti iš MAT įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, priimdamas šį įstatymą ir, atitinkamai, nustatydamas MAT, įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Šiais aspektais ir kiek tai yra susiję su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, pažymėtina, kad, pirma, atliekų susidarymo prevencijos tikslais MAT yra siekiama sumažinti pakuočių kiekį dar iki apmokestinimo momento, t. y. iki pripildytos pakuotės išleidimo į vidaus rinką – nėra abejonių, jog mokėtino MAT dydis, kurį tiesiogiai lemia mokesčio tarifas, daro poveikį, be kita ko, gamintojų ir (ar) importuotojų apsisprendimui dėl į vidaus rinką išleistinos pakuotės kiekio ir rūšies. Antra, vertinant MAT tarifą kartu su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), akivaizdu, jog šiuo mokesčių inter alia siekiama paskatinti mokesčių mokėtojus vykdyti Užduotį, t. y. skatinti susidariusių pakuočių atliekų perdirbimą. Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog tai, kad MAT nėra siejamas (išimtinai) su apmokestinamųjų pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudomis, patvirtina ir tai, kad mokesčio mokėtojai yra atleidžiami nuo viso MAT, jei jie įvykdo Užduotį, t. y. perdirba tik dalį šių atliekų (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 73–74 p.);
61.22. Kadangi aptariamas mokestis, be kita ko, yra Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, pastebėtina, kad, kiek tai yra susiję su joje apibrėžtais tikslais, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, minėtoje direktyvoje nustatomos „priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai – pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos, ir taip būtų sumažintas galutinis tokių šalintinų atliekų kiekis“. Šiuos tikslus patvirtina Pakuočių direktyvos pirmos ir antros konstatuojamųjų dalių tekstas: nurodyta, kad šia direktyva atitinkamai siekiama, pirma, „apsaugoti aplinką“ nuo pakuočių atliekų poveikio arba jį „sumažinti ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį“ ir, antra, „mažinti bendrą pakuočių apimtį“. Pakuočių išleidimo į rinką ribojimo tikslai bei pakuotės atliekų pakartotinio panaudojimo ir (ar) perdirbimo prioritetai, taip pat padidinta tokių pakuočių gamintojų ir (ar) importuotojų atsakomybė už šių tikslų bei prioritetų įgyvendinimą atsispinti ir Atliekų direktyvos 4 straipsnio („Atliekų hierarchija“) 1 dalyje, 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 ir 2 dalyse, 9–11 straipsniuose. Kitaip tariant, gamintojams ir importuotojams nacionalinio mokesčio įstatymu nustatytu MAT siekiami pakuočių atliekų prevencijos ir jų (atliekų) perdirbimo tikslai, atitinka įtvirtintus minėtose direktyvose, numatančiose inter alia padidintą gamintojų ir importuotojų, t. y. MAT mokėtojų, atsakomybę už pakuočių atliekų prevenciją ir jų perdirbimą. Trečia, vadovaujantis MAT įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis mokamas į valstybės biudžetą ir šios lėšos naudojamos ATĮ numatytiems Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti, t. y. atliekų tvarkymo finansavimo galimybėms padidinti (ATĮ 34 str. 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), šiuo tikslu programos lėšomis finansuojant: (i) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, įskaitant ir investicinių projektų įgyvendinimą; (ii) visuomenės ir savivaldybių darbuotojų mokymą, švietimą ir informavimą gaminių ir pakuotės bei jų atliekų tvarkymo klausimais; (iii)) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, teikiant dotacijas savivaldybėms ir subsidijas ūkio subjektams; (iv) programos lėšų ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekomis administravimo priemones (ATĮ 34 str. 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 75–76 p.);
61.23. šiame bei padidintos gamintojų atsakomybės, kuri apima ir finansinę atsakomybę už atliekų tvarkymą (Atliekų direktyvos 8 str. 1 d. antra pastraipa), kontekste atskirai paminėtina, kad Pakuočių ir Atliekų direktyvoms, taip pat principui „teršėjas moka“ neprieštarauja valstybės narės nustatytos priemonės, kuriomis siekiama, užtikrinti, jog pakuotes į vidaus rinką išleidę ir taip prie jų (pakuočių) atliekų susidarymo prisidėję gamintojai ir (ar) importuotojai dalyvautų darant investicijas į pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą ir vystymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 29 p. ir jame nurodyta šio teismo jurisprudenciją), taip pat visiškai ar iš dalies finansuotų šių sistemų funkcionavimą (Atliekų direktyvos 14 str. 2 d.) bei pakuočių vartotojų ir kitų visuomenės narių švietimą (Pakuočių direktyvos 13 str. ir 15 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 77 p.);
61.24. iš to, kas paminėta, taip pat iš ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-94, nuostatų matyti, kad, skirtingai nei iš esmės vertina pareiškėjas, MAT nėra skirtas išimtinai padengti tiesiogines pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas – juo siekiama kitų, be kita ko, su aplinkos apsauga susijusių, tikslų. Todėl apelianto teiginiai dėl to, kad ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis MAT tarifas ženkliai viršijo realius pakuočių atliekų tvarkymo kaštus nesudaro pagrindo abejoti šio mokesčio teisingumu, protingumu ir proporcingumu. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad ginčo mokestiniam laikotarpiui taikytas standartinis MAT tarifas už į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes būtų nesuderinamas su kokiais nors iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais – jis nėra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ar neproporcingas inter alia minėtų įstatymų leidėjo siektų tikslų aspektu, jis (tarifas) nepaneigė ir nepagrįstai neapribojo jokių mokesčio mokėtojų teisių ir laisvių, kurias saugo Konstitucija. Tokiam vertinimui jokios reikšmės neturi apelianto akcentuojama aplinkybė, jog įstatymų leidėjas, veikdamas jam Konstitucijos numatytos kompetencijos ir diskrecijos ribose, sumažino už 2019 m. ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes mokėtino ginčo mokesčio (standartinio) tarifo dydį. Iš tiesų įstatymų leidėjas nenumatė, kad mažesnis mokesčio tarifas taikomas retroaktyviai, t. y. ir ginčo (mokestiniams) teisiniams santykiams, o apelianto nurodomame Aiškinamajame rašte, kurį parengė projekto rengėjai (Aplinkos ministerija), aprašytos tarifo pakeitimą paskatinusios priežastys, ypač atsižvelgiant į prieš tai paminėtus MAT tikslus, neleidžia manyti, kad ginčo laikotarpiu taikytas mokesčio tarifas buvo akivaizdžiai nepagrįstas (atskirai pastebėtina, kad Aiškinamajame rašte aptariamas siūlomų pakeitimų poveikis viešiesiems finansams siejamas su numatomomis didesnėmis biudžeto pajamomis dėl „<...> neigiam[ų] „Metrail“ pasekm[ių] mokesčio mokėtojams <...>“). Paminėtina ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta ekonominė politika pagrįstumo ir tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 78–79 p.);
61.25. išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems MAT siekiamiems Sąjungos tikslams (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – MAT skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 80 p.);
61.26. nesant atitinkamų nuostatų mokesčių įstatymuose, MAT dydis ir pareiškėjo mokestinių prievolių apimtis nėra ir negali būti valstybės biudžeto sąskaita mažinami sąnaudomis, kurias mokesčio mokėtojas patyrė siekdamas įvykdyti Užduotį. Kadangi, kaip dar
1997 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, dėl mokesčių nesitariama, klausimas dėl pareiškėjo Organizacijai pagal sutartį sumokėtų sumų galėtų būti reikšmingas, pavyzdžiui, bylose dėl šios Organizacijos sutartinės arba, kaip jau minėta, valstybės deliktinės atsakomybės, bet ne nagrinėjant šioje byloje kilusį mokestinį ginčą. Iš tiesų sutarties šalis turi teisę reikalauti inter alia grąžinti už nesuteiktas ar netinkamai suteiktas paslaugas sumokėtas sumas (jų dalį) iš įsipareigojimų neįvykdžiusios (netinkamai juos vykdžiusios) kitos sutarties šalies, o aplinkybė, jog jam galimai nepavyks ar nepavyko šių sumų išsireikalauti iš kontrahento, nedaro ir, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, negali daryti įtakos jo mokestinių prievolių apimčiai. Be to, atsižvelgiant į aptartus MAT tikslus bei tai, kas nurodyta šios Nutarties 28 ir 61 punktuose, nėra jokio pagrindo manyti, kad toks nacionalinių nuostatų taikymas ginčo atveju būtų nesuderinamas su Sąjungos taisyklėmis, be kita ko, įtvirtintomis Pakuočių ar Atliekų direktyvose (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 81 p.).
62. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. sprendime pateiktu ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo aiškinimu, kuriuo pasisakoma iš esmės visais apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, ir / ar daryti kitokias išvadas dėl įrodymų viseto, kuris reikšmingais aspektais šiose bylose yra iš esmės identiškas, vertinimo ir nustatytų aplinkybių.
64. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas aptartoje dalyje, o kitais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti likusią skundžiamo sprendimo dalį nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gemaga“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeisti.
Nutraukti administracinės bylos Nr. eA-531-624/2024 dalį dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo
Nr. VR-17.5-82 dalies, panaikintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m.
lapkričio 23 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, panaikinimo.
Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gemaga“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.