Nr. DOK-4481

Teisminio proceso Nr. 2-35-3-02568-2023-1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2024 m. gruodžio 12 d. paduotu ieškovės K. B. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimo peržiūrėjimo ir prašymu atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė K. B. padavė kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. B. ieškinį atsakovams S. A., K. K., G. P., R. A., trečiajam asmeniui P. B. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine, pirkėjo teisių perkėlimo, dovanojimo sutarties pripažinimo niekine bei skolos priteisimo.

Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. gegužės 3 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies:

1)   pripažinti apsimestine 2014 m. vasario 10 d. Radviliškio 1-ajame notarų biure sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį tarp pardavėjo S. M. ir pirkėjo R. A. dėl  žemės sklypo, pastato – gyvenamojo namo, pastato – malkinės, pastatų – ūkinių pastatų, pastato – sandėlio, pastato – malkinės, pastato – tvarto, pastato – daržinės, kitų statinių (inžinierinių) – kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), nuo sutarties sudarymo dienos ir perkelti ieškovei K. B. pirkėjo teises pagal pirkimo – pardavimo sutartį, nurodant, kad pirkėja yra K. B.;

2)   pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2014 m. spalio 16 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp R. A. ir K. B. dėl ½ dalies žemės sklypo, ½ dalies pastato – gyvenamojo namo, ½ dalies pastato – malkinės, ½ dalies pastatų – ūkinių pastatų, ½ dalies pastato – sandėlio, ½ dalies pastato – malkinės, ½ dalies pastato – tvarto, ½ dalies pastato – daržinės, ½ dalies kitų statinių (inžinierinių) – kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini);

3)   ieškinio dalį dėl 4634 Eur skolos priteisimo atmesti.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimu panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Ieškovės kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tikruosius šalių ketinimus sudarant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį atskleidė vadovaudamasis ne savo vidiniu įsitikinimu, bet rėmėsi šalių pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais, priešingai nei tai padarė teisėtą sprendimą panaikinęs apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidą vertindamas pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sandorius izoliuotai ir ieškinio reikalavimus kaip atskirus (pagrindinius), o ne kaip išvestinį reikalavimą dėl dovanojimo sutarties nuginčijimo, taip teismas padarė proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo klaidą, nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes faktiškai remdamasis tik liudytojos Z. V. (velionio R. A. sesuo, kuri suinteresuota bylos baigtimi) parodymais padarė išvadą, kad tikroji R. A. ir ieškovės valia buvo ginčo namą įsigyti lygiomis dalimis. Neaišku, kokie duomenys teismui leido padaryti tokią išvadą, kai tuo tarpu net liudytoja Z. V. tvirtino, kad R. A. ketino visą turtą įsigyti ir įsigijo sau. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybes, kad ieškovė norėjo viena įsigyti ginčo namą ir tik ji yra vienintelė ginčo namo pirkėja, todėl panaikino dėl šios dalies pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes padarė nepagrįstą išvadą dėl tikrųjų sutarties šalių ketinimų įsigyjant ginčo objektą. R. A. niekada nesiekė įsigyti turto sau ir savo poreikių tenkinimui, nes tam neturėjo ir finansinės galimybės, priešingai nei kitokias išvadas padarė apeliacinės instancijos teismas remdamasis vien tik suinteresuotų asmenų paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismo taikytas tikimybių pusiausvyros principas, jog labiau tikėtina, kad buvo ketinimas pirkti turtą lygiomis dalimis, apskritai nepagrįstas jokiais įrodymais.

3. Byloje nustatytas faktas, kad R. A. turėjo perleisti ieškovei visą turtą, jai grįžus į Lietuvą, tačiau buvo padovanota tik 1/2 dalis, nurodant kitą ½ dalį perleisti vėliau. Dėl to tikrieji ieškovės ketinimai liko neįgyvendinti, to apeliacinės instancijos teismas apskritai nevertino, taip teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes abi sutartis vertino izoliuotai.

4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 4.20, 1.87 straipsnių nuostatas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai perkėlė pirkėjo teises pagal pirkimo-pardavimo sutartį ieškovei, pagrįstai pripažino niekine ir 2014 m. spalio 16 d. dovanojimo sutartį, kadangi neteisėtai įgijęs nuosavybėn nekilnojamąjį turtą tariamos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu R. A. negalėjo perleisti ieškovei to, ko neturėjo (CK 4.20 straipsnis).

5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apeliacinis skundas buvo paduotas atsakovės S. A. atstovo advokato, tačiau jis nepateikė nei įgaliojimo skundą paduoti, nei yra asmuo, galintis paduoti skundą atsakovės K. K. vardu. Atstovavimo sutartis, suteikianti teisę atstovauti šiai atsakovei, nepateikta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti apeliacinį skundą kaip pateiktą pažeidžiant CPK nuostatas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nevertino šio pažeidimo.

6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 268, 270 ir 329 straipsnių normas, nes perrašė tam tikrų dokumentų turinį ir neatliko išsamaus įrodymų viseto vertinimo kitais apeliaciniame skunde išdėstytais aspektais, selektyviai pasirinko sprendimo argumentus, įrodymus ir kt., todėl teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, rungimosi principą. Teismas nevertino arba netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, ieškovės pateiktus įrodymus (juos vertino pasirinktinai ir neaišku iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, kodėl vieni ieškovės įrodymai vertinami, o kiti – ne). Atsakovė siekė perkelti visą įrodinėjimo naštą ieškovei, tuo pažeidžiant rungimosi principą, tačiau lygiai taip pat įrodymus ir pareigą įrodyti vertino ir apeliacinės instancijos teismas, taip teismas pažeidė CPK 12, 176-178 straipsnius.

7. Ieškovės nurodytas faktines aplinkybes visa apimtimi patvirtino ir byloje apklausti liudytojai, kurių parodymų visiškai nevertino apeliacinės instancijos teismas, o rėmėsi tik liudytojos Z. V. parodymais. Tai galima vertinti kaip absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų egzistavimą pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį ir 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tikėtinumo taisykles (CPK 177, 178, 185 straipsniai, CK 1.5, 1.93 straipsniai). R. A., manydamas, kad jis yra teisėtas savininkas, aktyviais veiksmais privalėjo ginti savo teises teisme, tačiau sąmoningai to nedarė, nes nebūtų galėjęs įgyvendinti savo tariamos teisės. Taigi, visuma pateiktų įrodymų, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą faktą esant, negu jo nesant, t. y. kad ieškovės pinigai buvo perduoti R. A. ir už juos pirktas ginčo turtas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir šiuo pagrindu, kadangi grindžiamas samprotavimais, formaliomis tezėmis ir padarytos išvados neteisingos, todėl sprendimas turi būti panaikintas dėl įrodymų vertinimo, įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių pažeidimų, nes teismas netiesioginius įrodymus laikė prioritetu ir jais remdamasis nuginčijo tiesioginius įrodymus.

9. Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų (2015 m. įgaliojimas, antstolių patvarkymas dėl baudų ir arešto, pirkimo-pardavimo sutartis ir Registrų centro išrašas) 2024 m. kovo 20 d. teismo posėdyje, kuriuos ieškovė prašo priimti CPK 314 straipsnyje nustatyta tvarka kartu su kasaciniu skundu. Nurodytų įrodymų duomenys reikšmingi nagrinėjant šią bylą, nes jų duomenys įrodo ieškovės reikalavimo pagrįstumą ir paneigia atsakovių teiginius, kad velionis R. A. visuomet turėjo pinigų nekilnojamajam turtui pirkti pagal ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina. Kadangi kasacinį skundą atsisakoma priimti, tai prašymas atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo nenagrinėjamas.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti A. B., sumokėjusio už pradinę mokėtoją K. B., 88 (aštuoniasdešimt aštuonis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2024 m. gruodžio 11 d. AB SEB banke mokėjimo nurodymu Nr. 327, kodas ZN81450.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai                                                                                      Andžej Maciejevski

Algirdas Taminskas

Dalia Vasarienė