Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SU NEKILNOJAMUOJU TURTU SUSIJUSIO KREDITO ĮSTATYMO NR. XII-2769 16, 24 IR 58 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-1489
2018 m. kovo 28 d. Nr. 288
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2018 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. SV-S-545 „Dėl teisės aktų projektų išvadų“ 1.3 papunktį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 16, 24 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1489 (toliau – Įstatymo projektas) ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui jį tobulinti pagal šias pastabas ir pasiūlymus:
1. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – Įstatymas) 24 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuria siūloma apriboti su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito (toliau – kreditas) sutarties šalių teisę sudaryti kredito užsienio valiuta sutartį, dėl šių priežasčių:
1.1. Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad kredito užsienio valiuta sutartis gali būti sudaroma eurais arba valiuta, kuria kredito gavėjas gauna pajamas. Pažymėtina, kad siūloma Įstatymo projekto nuostata susiaurinama galimybė sudaryti kredito užsienio valiuta sutartį, o tai yra nesuderinama su Įstatymo 3 straipsnio 21 dalimi ir juo perkeliamos 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL 2014 L 60, p. 34) (toliau – Direktyva), 4 straipsnio 28 dalimi, kuriose kredito užsienio valiuta sutartis apibrėžta plačiau (pvz., neapimtų atvejų, kai kreditas teikiamas užsienio valiuta, o kredito gavėjo pajamų ir (ar) gyvenamosios vietos valiuta yra euras). Direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės, perkeldamos Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, privalo užtikrinti, kad kredito gavėjas turėtų teisę kredito užsienio valiuta sutarties valiutą konvertuoti į kitą valiutą arba numatyti kitas kredito sutarties valiutos kurso riziką ribojančias priemones. Tačiau, pagal siūlomą Įstatymo projekto nuostatą apribojus galimybę sudaryti kredito užsienio valiuta sutartis, Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos priemonės, skirtos užsienio valiutos kurso svyravimo rizikai sumažinti ir (arba) jai valdyti, būtų taikomos ne visoms kredito užsienio valiuta sutartims, kurios apibrėžtos Įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje, o tik toms sutartims, kurios nurodytos Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, kas neatitiktų Įstatymo ir juo perkeliamos Direktyvos tikslo apsaugoti visus kredito gavėjus, sudariusius kredito užsienio valiuta sutartis, nuo valiutų kurso svyravimo rizikos, taigi nebūtų užtikrinama vienoda visų kredito gavėjų apsauga.
1.2. Įstatymo projektu siūlomas reguliavimas nepagrįstai riboja kredito davėjų ūkinę laisvę, t. y. reguliuojama, kokia valiuta gali būti siūloma kredito gavėjui sudaryti kredito užsienio valiuta sutartį, o tai nedera su Europos Sąjungos pirminėje teisėje įtvirtintomis pagrindinėmis asmenų teisėmis ir laisvėmis, tokiomis kaip laisvas kapitalo judėjimas, teisė teikti paslaugas ar teisė užsiimti verslu ir profesine veikla. Taip pat, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties laisvės principą, siūloma Įstatymo projekto nuostata riboja ir kredito užsienio valiuta sutarties šalių susitarimo galimybę. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje (2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai) yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
2. Siekiant, kad kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiutą sutartį, turėtų teisę neatlygintinai konvertuoti kredito sutarties valiutą ne vien į eurus, bet ir į kitą šalių sutartą valiutą, siūloma papildyti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 3 dalį ir numatyti, kad kredito gavėjas, sudaręs kredito užsienio valiuta sutartį, turi teisę neatlygintinai konvertuoti kredito sutarties valiutą į eurus arba, jeigu dėl to susitarė kredito davėjas ir kredito gavėjas, į kitą kredito užsienio valiuta sutartyje nurodytą kredito sutarties šalių sutartą valiutą. Kartu siekiant užtikrinti interesų pusiausvyrą tarp kredito sutarties šalių, siūloma numatyti, kad dėl valiutos, į kurią galima konvertuoti kredito sutarties valiutą, kredito sutarties šalys turėtų susitarti kredito sutarties sudarymo metu. Priėmus siūlomus pakeitimus kredito gavėjų interesai būtų geriau apsaugoti nuo valiutų kurso svyravimo rizikos.
3. Atsižvelgiant į šio nutarimo 1 ir 2 punktuose dėstomus siūlymus bei siekiant Įstatymo projekto nuostatų tarpusavio suderinimo, siūloma patikslinti Įstatymo projektu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį ir jį išdėstyti taip: „Kai sudaryta kredito užsienio valiuta sutartis, kredito davėjas raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje pateikia įspėjimą kredito gavėjui tuo atveju, kai likusios negrąžintos bendros kredito gavėjo mokamos sumos arba kredito įmokų vertė padidėja daugiau kaip 15 procentų nuo tos vertės, kuri būtų, jeigu būtų taikomas kredito sutarties valiutos ir valstybės narės, kurioje kredito gavėjas nuolat gyvena, valiutos arba valiutos, kuria kredito gavėjas gauna pajamas arba kuria išreikštas turtas, iš kurio bus grąžinamas kreditas, keitimo kursas, taikytas kredito užsienio valiuta sutarties sudarymo dieną.“
4. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 58 straipsnio 5 dalies nuostatos, kuria numatomas atgalinis Įstatymo projektu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies nuostatų galiojimas, dėl šių priežasčių:
4.1. Siūloma Įstatymo projekto nuostata kredito davėjams nustatoma pareiga mutatis mutandis taikyti Įstatymo projektu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, kurioje numatytas reguliarus kredito užsienio valiuta gavėjo informavimas susvyravus kredito užsienio valiuta sutarties valiutos ir pajamų valiutos kursui, iki Įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2017 m. liepos 1 d., sudarytoms kredito sutartims, kurių kredito valiuta nesutampa su kredito gavėjo pajamų valiuta, jeigu kredito gavėjas apie tai informuoja kredito davėją, tačiau tokios pareigos nenumato nuo Įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytoms kredito sutartims. Pagal siūlomą Įstatymo projekto nuostatą kredito gavėjai, sudarę kredito sutartis nuo Įstatymo įsigaliojimo dienos, negalėtų pasinaudoti Įstatymo projekto suteikiamomis apsaugos priemonėmis (garantijomis) ir atsidurtų blogesnėje padėtyje negu kredito gavėjai, sudarę kredito sutartis iki Įstatymo įsigaliojimo dienos. Taigi tokiu būdu būtų nustatytos nevienodos kredito gavėjų apsaugos priemonės.
5. Siekiant teisinio aiškumo ir teisinio apibrėžtumo, siūloma:
5.1. patikslinti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Įstatymo 24 straipsnio 4 dalį – nustatyti, kas pagal Įstatymą yra laikoma konvertavimo diena;
6. Taip pat, siekiant tinkamai pasirengti priimto Įstatymo projekto įgyvendinimui, reikėtų numatyti, kad priimtas Įstatymo projektas įsigalioja ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dienos.