Administracinė byla Nr. eAS-348-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00193-2025-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų                   Arūno Dirvono (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. N. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis S. T. N. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 25S9722 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 21S40076 (toliau – ir Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimas) vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, jog Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu yra išspręstas pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas, kuris yra įsigaliojęs ir vykdytinas. Įvykdžius minėtą sprendimą, pareiškėjui būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nes: (i) iš pareiškėjo būtų atimta teisė realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, nes jis nebegalėtų dalyvauti teismo posėdžiuose, tiriant įrodymus, teikti paaiškinimų, taip pat nebegalėtų naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba;  (ii) nėra akivaizdžių pareiškėjo skundo reikalavimo nepagrįstumo požymių; (iii) nenustačius, ar pareiškėjo skundas yra pagrįstas, nėra paneigta aplinkybė, jog kilmės šalyje jam gresia pavojus ir todėl jo negalima išsiųsti; (iv) palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju pareiškėjas būtų išsiųstas į kilmės valstybę ir negalėtų būti grąžintas į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjo vertinimu, pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų užtikrinti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principai.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 28 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas įvertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1-3 dalių nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir akcentavo, jog į bylą gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti skundo reikalavimais.

Teismas nustatęs, jog pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimas jau buvo išspręstas įsiteisėjusiu Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu ir, kad pakartotinai šis klausimas nebuvo sprendžiamas Sprendime, padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra tiesiogiai susijęs su teisme priimtu nagrinėti skundo reikalavimu dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas, be kita ko, nurodė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad būtų pradėta vykdyti pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo
2025 m. sausio 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo                                Nr. 21S40076 vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl Sprendimo teisėtumo.

Pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, be kita ko, kad, grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę, jis nebegalėtų realizuoti savo teisės į veiksmingą teisminę gynybą bei, kad kilmės valstybėje jam kyla reali rizika patirti persekiojimą. Pareiškėjas papildomai nurodo, jog jam nėra nustatytas terminas savanoriškai išvykti į kilmės valstybę, o Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu Valstybės sienos apsaugos tarnybai yra pavesta vykdyti pareiškėjo išsiuntimo procedūrą. Nagrinėjamu atveju, be kita ko, nenustatyti ir kiti pagrindai, dėl kurių minėto sprendimo vykdymas turėtų būti sustabdytas, todėl, akivaizdu, jog pareiškėjas bus išsiųstas iš Lietuvos iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. 

Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pritaikius jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nebus pažeisti nei pareiškėjo, nei Migracijos departamento interesai, kadangi priemonė reikalavimui užtikrinti būtų taikoma laikinai, t. y. iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, be kita ko, nenurodęs priežasčių, dėl kurių pripažino pareiškėjo prašymą nepagrįstu.

Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėją byloje atstovauja advokatas, kuris teismui pareiškėjo vardu pateikė visus procesinius dokumentus. Byla yra elektroninė, todėl pareiškėjas galėtų dalyvauti teismo posėdžiuose ne tik atstovaujamas atstovo, bet ir asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, pateikdamas prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia pareiškėjo teisė būtų ribojama, ar, kad jam nebūtų suteikti prisijungimo duomenys.

Migracijos departamentas akcentuoja, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad pareiškėjo profilis ir individualios aplinkybės sąlygotų realią persekiojimo riziką sugrįžus į kilmės valstybę, o pareiškėjo įžvelgiama grėsmė yra hipotetinio pobūdžio. Be to, pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimo veiksmus kilmės šalyje nėra pagrįsta. 

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl jo išsiuntimo į kilmės valstybę ir palankaus teismo sprendimo priėmimo, savaime nereiškia, jog pareiškėjui bus padaryta didelė ir neatitaisoma žala. Pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra deklaratyvūs ir nepatvirtinti objektyviais duomenimis, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas.

Migracijos departamentas akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 22¹ straipsnio 2 dalį prieglobsčio prašytojai turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo ir šiuo atveju byloje nėra įrodymų apie pradėtą pareiškėjo išsiuntimo procedūrą. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas nenurodė  išskirtinių aplinkybių arba argumentų, patvirtinančių, jog nepritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirąjį skundą, nustatė, kad pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 28 d. nutartį visa apimtimi, kurioje išnagrinėtas ne tik pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, bet ir išspręstas skundo priėmimo klausimas ir kiti procesinio pobūdžio klausimai (dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, bylos medžiagos pripažinimo nevieša, atsiliepimo ir medžiagos į bylą pateikimo). Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl yra vertinamas tik šios nutarties dalies pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 3 dalį, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT                   2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS⁵²⁵-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS⁵²⁵-101/2013 ir kt.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS⁸⁵⁸-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016 ir kt.).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS¹⁴⁶-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 2 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 21S40076 nusprendė:                          1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje; 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 20 d. pasišalino iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centro (toliau – ir Centras) ir negrįžo į Centrą nustatytu laiku. 2022 m. spalio 12 d., neteisėtai atvykęs į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas 2022 m. spalio 20 d. pateikė prieglobsčio prašymą, tačiau 2024 m. birželio 20 d. pareiškėjas pagal Dublino III reglamentą buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką. 2024 m. birželio 21 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2025 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 25S9722 nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, be kita ko, nurodydamas, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas pakartotinai nesprendžiamas, nes jau buvo išspręstas Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu, kuris įsigaliojo ir yra vykdytinas. 

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo argumentus, netenkino pareiškėjo prašymo, motyvuodamas tuo, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tiesiogiai susijusi su skunde pareikštu reikalavimu, be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog būtų pradėta vykdyti pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę procedūra.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimas, kurio vykdymą prašo sustabdyti pareiškėjas, nėra susijęs su priimtu nagrinėti teisme skundo reikalavimu panaikinti Migracijos departamento                       2025 m. sausio 11 d. sprendimą, nes ji yra formali ir nepagrįsta objektyviais argumentais. Nepaisant to, jog Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas jau buvo patikrintas teismų, galimybė įvykdyti šį sprendimą yra neatsiejamai susijusi su Sprendimo galiojimu: jeigu bus panaikintas Migracijos departamento Sprendimas, Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimas faktiškai negalės būti vykdomas; jeigu pareiškėjo paskesnis prašymas suteikti prieglobstį, Migracijos departamentui jį išnagrinėjus iš naujo, bus tenkintas, Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimas turės būti panaikintas. Migracijos departamento Sprendime, be kita ko, nebuvo nagrinėjami pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimai, nes šie klausimai jau buvo išspręsti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendime. Dar daugiau, pareiškėjas jam galinčias kilti neigiamas pasekmes sieja būtent su Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo įvykdymu (grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę, jis galbūt patirtų persekiojimo veiksmus, negalėtų pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, nagrinėjant ginčą dėl Sprendimo panaikinimo ir kt.). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas ginčija Migracijos departamento Sprendimą, o ne Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą, kuris, kaip teigiama, nėra susijęs su skunde pareikštu reikalavimu, nesudaro esminių procesinių kliūčių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo vykdymą iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas administracinėje byloje dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atmestas jo paskesnis prašymas dėl prieglobsčio suteikimo, teisėtumo. Pažymėtina, tokia ABTĮ 70 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo praktika nėra nauja (žr., pvz., LVAT 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-335-502/2025).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pareiškėjas tikėtinai pagrindė savo reikalavimų panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą pagal jame suformuluotus reikalavimus, pareiškėjas išdėstė skunde nesutikimo su Migracijos departamento Sprendimu argumentus, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo skundo argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekia, kad jam būtų suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, todėl, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo, jis gali būti išsiųstas į kilmės valstybę.

Pasisakydama dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, susijusių su jo procesinių teisių užtikrinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, Aprašas), 179 punktu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėjas teikia teisines paslaugas, gavęs Migracijos departamento pavedimą: 179.5. parengti ir pateikti teismui procesinius dokumentus, kai Migracijos departamentas gauna prieglobsčio prašytojo arba jo atstovo pagal įstatymą prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, susijusią su kreipimusi į teismą įgyvendinant įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 117 straipsnio 1 dalyje, 118 straipsnio 1 dalyje, 136 straipsnyje, 140 straipsnio 4 dalyje, 140⁸ straipsnio 9 dalyje ir 140²⁵ straipsnyje nustatytas teises; 179.6. atstovauti prieglobsčio prašytojo interesams Migracijos departamente ar teisme, kai Migracijos departamentas paskiria posėdį ar gauna teismo pranešimą apie planuojamą teismo posėdį.

Pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo                               180 punktą, teisinės paslaugos, nurodytos Aprašo 179.5 ir 179.6 punktuose, teikiamos tik prieglobsčio prašytojui esant Lietuvos Respublikoje, įskaitant pasienio kontrolės punktus ir tranzito zonas. Teisinės paslaugos, nurodytos Aprašo 179.6 punkte, teikiamos tik prieglobsčio prašytojui asmeniškai dalyvaujant arba raštu teismui, o skundą nagrinėjant įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ IX¹ skyriuje nustatyta tvarka – Migracijos departamentui pateikus jo arba jo atstovo pagal įstatymą prašymą, kad teismo posėdžiai vyktų prieglobsčio prašytojui nedalyvaujant. Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtina sąlyga tam, kad įgyvendinti teisę vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu (Įstatymo 71 str. 1 d. 4 p.).

Pagal tinkamo proceso principą reikalaujama, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-139/2012 ir kt.). Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kiti proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje būtų tinkamai informuoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, turintys teisę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS⁵⁵⁶-193/2008). Pagal ABTĮ 52 straipsnio 2 dalį, proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus, prašymus, pageidavimus gauti procesinius dokumentus elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus (skaitmenines kopijas), apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo suteiktomis teisėmis. Be to, ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti proceso šalių paaiškinimus.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Kress prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 39594/98)). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Š. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 37259/04)).

Dalyvavimas teismo posėdyje įgalina vieną šalį pateikti argumentus dėl bylos esmės, o šių argumentų neperdavimas kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, juolab kad poveikis teismo sprendimui, kurį būtų turėjusios priešingos šalies pateiktos pastabos, a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų; neatsižvelgiant į patirtį (spręsti, daryti išvadą)) negali būti įvertintas, kelia grėsmę byloje dalyvaujančio asmens pasitikėjimui teisingumo vykdymu, paremtam inter alia (be kita ko) žinojimu, kad dėl kiekvieno byloje esančio dokumento bus galima pareikšti savo nuomonę (žr., pvz., EŽTT 1997 m. vasario 18 d. sprendimą Nideröst-Huber prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 18990/91)).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir atsižvelgdama į tai, kad, išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, jo teisė į efektyvią teisminę gynybą administracinėje byloje, kurioje bus išspręstas pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimas, būtų esmingai apsunkinta, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju būtų tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio               3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės tenkinant pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio
3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. T. N. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 28 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjo S. T. N. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės  tenkinti.

Sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 21S40076 vykdymą iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. N. skundą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 25S9722 teisėtumo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                  

Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė