Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS APSAUGOS NUO SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE ĮSTATYMO NR. XI-1425 7 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-331
2017 m. gegužės 17 d. Nr. 371
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. SV-S-159 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo Nr. XI-1425 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-331 (toliau – įstatymo projektas), tačiau siūlyti jį tobulinti atsižvelgiant į šias pastabas ir pasiūlymus:
1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) 1 straipsnyje nurodyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis „yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas“. Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas „kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, <...> pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika“. Iš šių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų matyti, kad Lietuvos Respublikos teisės aktų sistemoje Baudžiamojo proceso kodeksas laikytinas esminiu ir pagrindiniu teisės aktu, nustatančiu baudžiamojo proceso, įskaitant ikiteisminį tyrimą, organizavimo ir atlikimo pagrindus. Kitų teisės aktų nuostatų, kiek jos susijusios su baudžiamojo proceso taisyklių reglamentavimu, turinys privalo būti sistemiškai suderintas su Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis ir jame nurodytais pagrindiniais baudžiamojo proceso organizavimo principais.
Taip pat būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – Įstatymas) 1 straipsnyje nurodyta šio įstatymo paskirtis – „ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių, taikyti apsaugos priemones ir teikti tinkamą pagalbą“, o tai aiškiai atskiria Įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso taikymo sritis. Kad Įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso reguliavimo sritys ir šiuose teisės aktuose nurodytos poveikio priemonės skirtingos, matyti ir iš Įstatymo 5 straipsnio, kuriame nustatyta, kad Įstatyme nurodytos prevencinės, pagalbos ar apsaugos priemonės nepatenka į baudžiamojo proceso reguliavimo sritį ir skiriamos tik tais atvejais, kai „nepakanka duomenų nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą“, ir tol, „kol bus priimtas sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo“.
Įstatymo projekte Įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso reguliavimo sričių ir įstatymuose nurodytų poveikio priemonių aiškaus atskyrimo principo nesilaikoma, nes įstatymo projektu Įstatymas pildomas nuostatomis, tiesiogiai reguliuojančiomis baudžiamojo proceso organizavimo ar atlikimo taisykles. Be to, įstatymo projekto ir galiojančio Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų lyginamoji analizė rodo, kad įstatymo projekte siūlomi pakeitimai tinkamai nesuderinti ir su baudžiamojo proceso įstatymo normomis, todėl laikytini kolizinio pobūdžio ir vertintini kaip neleistina intervencija į išskirtinai Baudžiamojo proceso kodekso reguliavimo sritį. Taigi įstatymo projekto kolizinio pobūdžio nuostatas (pavyzdžiui, kreipimosi į teismą dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka ir tokio kreipimosi terminai, kreipimosi į teismą dėl kardomųjų priemonių skyrimo sąlygos, įskaitant šio kreipimosi pagrindus ir terminus ir panašiai) reikėtų sistemiškai suderinti su baudžiamojo proceso įstatyme nurodytais baudžiamojo proceso, įskaitant ikiteisminį tyrimą, organizavimo pagrindais, atsisakyti aiškiai su baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis nederančių įstatymo projekto siūlymų.
2. Lyginamoji įstatymo projekto ir Baudžiamojo proceso kodekso XXXI skyriaus antrojo skirsnio nuostatų analizė leidžia teigti, kad įstatymo projekte siūloma nauja su Baudžiamojo proceso kodekso 426 straipsnio nuostatomis ir reikalavimais nederanti kreipimosi į teismą tvarka. Siūloma prokurorą įpareigoti visais be išimties atvejais, kai pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl panaudoto smurto artimoje aplinkoje, per 48 valandas kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Tačiau bylos aplinkybių aiškumas savaime nereiškia, kad baudžiamasis procesas visais atvejais be kliūčių gali būti užbaigtas pagreitinto proceso tvarka. Pavyzdžiui, įtariamasis gali būti padaręs ir daugiau nusikalstamų veikų, kurias būtina tirti ir nagrinėti kartu, arba įtariamasis gali būti prieš tai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, todėl būtina spręsti jo atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas klausimą. Bylos aplinkybės gali būti aiškios, tačiau gali reikėti sulaukti specialisto ar eksperto išvados, tarpusavio teisinės pagalbos iš užsienio valstybės, teismo medicinos tyrimo sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti rezultatų, pareikšti civilinį ieškinį padengti padarytą žalą, jeigu smurtautojas yra neblaivus (tai būna gana dažnai), palaukti, kol jis išblaivės, ir panašiai. Be to, įtariamasis gali pasislėpti ir reikės skelbti jo paiešką arba laukti, kol jis bus perduotas pagal Europos arešto orderį ar ekstradicijos tvarka. Smurtas artimoje aplinkoje gali pasireikšti įvairiais ir gana skirtingais būdais, kiekvienas toks atvejis – individualus, todėl skiriasi ir dėl tokio smurto panaudojimo pradėtų ikiteisminių tyrimų sudėtingumas ir laiko šiems tyrimams atlikti sąnaudos, taigi akivaizdu, kad net tais atvejais, kai panaudoto smurto artimoje aplinkoje aplinkybės yra iš esmės gana aiškios, ne visuomet per 48 valandas būtų įmanoma visas šias bylas tinkamai sutvarkyti ir perduoti nagrinėti teismui (net ir atlikti supaprastintą teisminį nagrinėjimą). Šiuo požiūriu reikėtų pabrėžti, kad įstatymo projekte taip pat nenurodyta, nuo kurio momento būtų skaičiuojamas 48 valandų prokuroro kreipimosi į teismą terminas.
Įstatymo projektas, kuriame pareiškimo pateikimo teismui maksimalus terminas sutrumpinamas nuo 14 dienų iki 48 valandų, labai susiaurina galiojančiame Baudžiamojo proceso kodekso 426 straipsnyje nurodytas galimybes (įskaitant smurto panaudojimo artimoje aplinkoje atvejus) užbaigti baudžiamąją bylą pagreitinto proceso tvarka. Vadovaujantis įstatymo projekto siūlymais, visos kitos baudžiamosios bylos, dėl kurių per 48 valandas nebūtų spėta kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka (pavyzdžiui, byla bus tinkamai parengta pagreitintam teisminiam nagrinėjimui atlikti tik po 60 valandų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios), būtų nagrinėjamos ne Baudžiamojo proceso kodekso 426 straipsnyje, o Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta bendra tvarka. Toks įstatymo projekte siūlomas mechanizmas tik dar labiau pailgintų baudžiamojo proceso (ir ikiteisminio tyrimo) trukmę. Galiojantis Baudžiamojo proceso kodekso 426 straipsnis, kuriame nustatyta, kad su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka prokuroras į teismą gali kreiptis ikiteisminio tyrimo pradžios dieną arba ne vėliau kaip per 14 dienų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios dienos, tinkamai ir proporcingai atsižvelgia į visų galimų praktinių atvejų individualumą ir teisėsaugos institucijoms suteikia platesnes galimybes užbaigti baudžiamąją bylą pagreitinto proceso tvarka. Beje, galiojančios Baudžiamojo proceso kodekso 426 straipsnio nuostatos ir be įstatymo projekte siūlomų pakeitimų numato galimybes operatyviai dar tą pačią ikiteisminio tyrimo pradžios dieną (tai yra net per trumpesnį nei įstatymo projekto autorių siūlomą 48 valandų terminą) kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka.
Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 641 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka nuteistajam skiriama bausmė sumažinama vienu trečdaliu. Įstatymo projekte nustatyta imperatyvi pareiga prokurorui visais be išimties atvejais kreiptis į teismą dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Todėl, vadovaujantis siūlomu teisiniu reguliavimu, bylose dėl panaudoto smurto artimoje aplinkoje (kurias visas be išimties siekiama išnagrinėti pagreitinto proceso tvarka) nuteistiems smurtautojams teismo nuosprendžiu skiriama bausmė visais atvejais būtų sumažinama vienu trečdaliu. Tokios įstatymo projekte siūlomo teisinio reguliavimo pasekmės neatitinka įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytų tikslų.
Dėl nurodytų priežasčių siūloma atsisakyti imperatyvios pareigos prokurorui visais be išimties atvejais kreiptis į teismą dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, taip pat konkretaus 48 valandų kreipimosi į teismą termino arba įstatymo projekto nuostatas dėstyti ne taip kategoriškai, pavyzdžiui, nurodyti, kad esant įstatymo projekto 7 straipsnio 2 dalies sąlygoms (pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto panaudojimo, smurto, panaudoto artimoje aplinkoje, aplinkybės aiškios ir panašiai) per kiek įmanoma trumpiausią laiką turi būti imtasi visų būtinų praktinių veiksmų, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos prokurorui per 48 valandas ar greičiau (pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo pradžios dieną) kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Kartu (ypač palikus konkretų 48 valandų ar kitą terminą) reikėtų papildomai užtikrinti, kad net ir praleidęs minėtą prioritetinį terminą prokuroras vis tiek galėtų per Baudžiamojo proceso kodekso 426 straipsnyje nurodytus terminus (tai yra ne vėliau kaip per 14 dienų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios dienos) kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka.
3. Įstatymo projekte siūlomas kreipimosi į teismą dėl kardomųjų priemonių skyrimo mechanizmas vertintinas kritiškai ir dėl to tikslintinas, kaip nurodyta toliau.
Įstatymo projekte galimybės nagrinėti bylą pagreitinto proceso tvarka nebuvimas tiesiogiai susiejamas („Kitais atvejais prokuroras per 48 valandas kreipiasi į teismą dėl <...> kardomųjų priemonių <...> skyrimo“) su privalomu vienos iš griežčiausių Baudžiamojo proceso kodekse nurodytų kardomųjų priemonių skyrimu. Tačiau tarp pagreitinto proceso instituto tikslų ir kardomųjų priemonių skyrimo tiesioginio ryšio nėra (pavyzdžiui, bylą perdavus nagrinėti pagreitinto proceso tvarka, byla teisme gali būti nagrinėjama ne tą pačią dieną, o vėliau, taip pat, vadovaujantis įstatymo projekto nuostatomis, lieka nesureguliuotas ir kardomųjų priemonių paskyrimo klausimas). Be to, kaip minėta, ribojant bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka galimybes (nuo 14 dienų iki 48 valandų sutrumpinus pareiškimo pateikimo teismui maksimalų terminą), kartu išplečiamos kardomųjų priemonių (kurios, kaip atsvara pagreitintam procesui, būtų privalomai skiriamos nepavykus baudžiamosios bylos per 48 valandas perduoti teismui) galimo skyrimo galimybės. Dėl nurodytų priežasčių ir atsižvelgiant į tai, kad pagrindas skirti smurtautojui tam tikrą kardomąją priemonę gali egzistuoti ir baudžiamąją bylą perdavus nagrinėti pagreitinto proceso tvarka, įstatymo projekte tikslinga atsisakyti pagreitinto proceso instituto ir kardomųjų priemonių skyrimo mechanizmo tiesioginių sąsajų arba aiškiai apibrėžti įstatymo projekte nurodytus „kitus atvejus“, nurodant, kada konkrečiai prokuroras būtų įgaliotas ar įpareigotas kreiptis į teismą dėl kardomųjų priemonių skyrimo.
Pagal įstatymo projekte siūlomus pakeitimus, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl panaudoto smurto artimoje aplinkoje ir nepavykus šios baudžiamosios bylos per 48 valandas perduoti teismui nagrinėti pagreitinto proceso tvarka, per 48 valandas visais atvejais būtų privalomai kreipiamasi dėl vienų iš griežčiausių Baudžiamojo proceso kodekse nurodytų kardomųjų priemonių – suėmimo ar įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu – skyrimo. Būtina pažymėti, kad kardomųjų priemonių skyrimą išsamiai reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodeksas, kuriame bet kuri kardomoji priemonė (ir jos skyrimo poreikis) siejama ne su ikiteisminio tyrimo pradžia ar galimybės užbaigti baudžiamąją bylą pagreitinto proceso tvarka nebuvimu, o su nustatytu įtariamuoju ir būtinumu užtikrinti Baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnyje nurodytus tikslus. Baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnyje nurodyta, kad kardomosios priemonės „gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms“. Taigi ši baudžiamojo proceso įstatymo norma įpareigoja nedelsiant (nelaukiant 48 valandų) spręsti dėl kardomosios priemonės skyrimo iš karto, kai byloje atsiranda įtariamasis. Sisteminis Baudžiamojo proceso kodekso 121 ir 139 straipsnių aiškinimas leidžia teigti, kad būtent prokuroras turi spręsti ir priimti sprendimą dėl tam tikros kardomosios priemonės reikalingumo, pagrįstumo ir tinkamumo konkrečioje situacijoje. Esant baudžiamojo proceso įstatyme nurodytam pagrindui, konkreti kardomoji priemonė turi būti skiriama nedelsiant ir nelaukiant įstatymo projekte siūlomų 48 valandų. Beje, įstatymo projekte taip pat aiškiai nenurodyta, nuo kurio momento būtų skaičiuojamas 48 valandų prokuroro kreipimosi į teismą dėl kardomosios priemonės skyrimo terminas – per 48 valandas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios dienos ar per 48 valandas nuo kreiptis į teismą dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka skirto 48 valandų termino pabaigos.
Be to, Baudžiamojo proceso kodekso XI skyriuje nustatyti aiškūs suėmimo (122 straipsnis) ir įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu (1321 straipsnis) skyrimo pagrindai ir sąlygos, kuriais vadovaujantis šios žmogaus pagrindines teises ir laisves ribojančios priemonės gali būti skiriamos vykstančio baudžiamojo proceso metu. Neatsižvelgiant į tai, įstatymo projekte prokuroras įpareigotas visais be išimties atvejais privalomai kreiptis į teismą dėl šių vienų griežčiausių kardomųjų priemonių skyrimo, tai yra net ir tais atvejais, kai skirti tokios priemonės smurtautojui Baudžiamojo proceso kodekse nurodyto pagrindo nėra (arba jokios kardomosios priemonės skirti apskritai nebūtina).
Taigi įstatymo projekte siūlomo nebūtino ir perteklinio procesinio 48 valandų termino, per kurį privalo būti išspręstas kardomosios priemonės skyrimo klausimas, reikėtų atsisakyti ir nustatyti, kad visais atvejais, kai pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl panaudoto smurto artimoje aplinkoje, prokuroras (ypač tada, kai iki ikiteisminio tyrimo pradžios smurtautojui taikytos Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos laikinosios smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės) ikiteisminio tyrimo pradžios dieną turi spręsti ir priimti sprendimą dėl tam tikros kardomosios priemonės reikalingumo, pagrįstumo ir tinkamumo ir esant kardomosios priemonės skyrimo pagrindui nedelsdamas kreiptis į teismą dėl reikiamos kardomosios priemonės skyrimo. Taip pat siūloma atsisakyti automatinio prokuroro kreipimosi į teismą dėl kardomųjų priemonių skyrimo mechanizmo ir prokurorą įpareigoti kreiptis į teismą dėl kardomosios priemonės skyrimo tik tais atvejais, kai nustatytas Baudžiamojo proceso kodekse nurodytas atitinkamos kardomosios priemonės skyrimo pagrindas. Be to, būtų tikslinga neteikti prioriteto kreipimuisi dėl Baudžiamojo proceso kodekso griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo. Atsižvelgiant į smurto panaudojimo artimoje aplinkoje specifiką ir aplinkybes, taip pat į Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų laikinosios smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių pobūdį, turi būti orientuojamasi ne į suėmimo, o į įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu skyrimą. Smurto panaudojimo artimoje aplinkoje atvejais ši kardomoji priemonė būtų tinkamesnė, veiksmingesnė ir proporcingesnė nei suėmimas. Suėmimas šiais atvejais turėtų būti skiriamas ne kaip prioritetinė, o kaip paskutinė (ultima ratio) priemonė.