Administracinė byla Nr. eAS-290-575/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01147-2024-4
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2024 m. liepos 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Magnolija“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Magnolija“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Magnolija“ (toliau – ir UAB „Magnolija“, Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2024 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. (23.24-08) 327-16853 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti VMI tenkinti pareiškėjo prašymą ir iš naujo įvertinti prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ‒ sustabdyti Sprendimo vykdymą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas formaliai vertinant teisės aktuose nustatytus kriterijus, pažeidžiant gero viešojo administravimo, sąžiningumo, bendradarbiavimo, teisinio apibrėžtumo principus, be to, pareiškėjo reali finansinė situacija yra bloga, jis susiduria su apyvartinių lėšų trūkumu, turi didelių įsiskolinimų kredito įstaigoms ir kontrahentams, taip pat turi mokėti mokesčius, kurių mokėjimo termino nenori praleisti. Pareiškėjas teigė šiuo metu neturintis finansinių pajėgumų įvykdyti prievolę ir sumokėti visą nekilnojamojo turto mokestį. Nurodė, kad jeigu Sprendimo vykdymas nebus stabdomas, kol bus išnagrinėta byla, jis liks be apyvartinių lėšų, todėl nebegalės vykdyti ūkinės−komercinės veiklos.
II.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. kovo 27 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo UAB „Magnolija“ skundą, tačiau atmetė jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad procesiniame įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas; antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.
Įvertinęs kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nenurodė pagrįstų aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo argumentai, kad jis liks be apyvartinių lėšų, su papildomais banko sąskaitų ar kito turto areštais, skolomis darbuotojams ir kontrahentams, t. y. nebegalės vykdyti ūkinės−komercinės veiklos, teismo buvo įvertinti kaip nepagrįsti, subjektyvūs, deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kurie neįrodo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teismas vertino, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas išaiškino pareiškėjui, kad ši nutartis nekliudo jam pakartotinai kreiptis į teismą su pagrįstu prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
III.
Pareiškėjas UAB „Magnolija“ padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir sustabdyti VMI 2024 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. (23.24-08) 327-16853 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ vykdymą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.
Pareiškėjas teigia, kad jo kartu su skundu teismui pateikti dokumentai įrodo, jog Bendrovės finansinė būklė yra itin sudėtinga. Pareiškėjas mano, jog jis įrodė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymi, kad VMI priverstinai išieškojus mokesčio nepriemoką iš Bendrovės sąskaitų, jis einamuoju metu nebeturės galimybės mokėti kredito įstaigoms, darbuotojams, paslaugų teikėjams. Pareiškėjas 2020‒2022 m. susidūrė su finansiniais sunkumais ir patyrė beveik 700 000 Eur nuostolių; 2023 m. gruodžio mėn. Bendrovė netikėtai turėjo sumokėti beveik 100 000 Eur pridėtinės vertės mokesčio; Bendrovė turi 3 563 527 Eur įsipareigojimą bankui už pagrindinį nuomojamą nekilnojamąjį turtą, už kurį kiekvieną mėnesį bankui turi mokėti beveik 40 000 Eur mėnesines periodines įmokas su palūkanomis; 2024 m. pradžioje Bendrovė turėjo atleisti 2 darbuotojus iš 8; Bendrovė turi 38 701 Eur kreditorinį įsiskolinimą elektros, vandens ir kitų paslaugų tiekėjams, kurio nesumokėjus nuomojamose patalpose nuomininkams gali būti išjungtos komunalinės paslaugos; Bendrovė faktiškai neturi apyvartinių lėšų (nei banko sąskaitose, nei grynaisiais pinigais) padengti nekilnojamo turto nepriemokos. Pareiškėjas akcentavo, kad jo banko sąskaitoje turimos minimalios lėšos yra būtinos tolimesnei Bendrovės veiklai užtikrinti, todėl VMI įvykdžius išieškojimą priverstinai Bendrovė turėtų papildomų įsiskolinimų ir nuostolių, kurie gali lemti mokumo problemas ir bankroto grėsmę.
Pareiškėjas pažymi, kad jis šioje byloje ginčija ne patį VMI nustatytą mokestį, bet atsisakymą jį išdėstyti dalimis, todėl, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir VMI priverstinai įvykdžius išieškojimą, skundo pateikimo tikslai nebus pasiekti, dėl to, siekiant užtikrinti pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, būtina sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą.
Pareiškėjas informuoja, kad jis be šio atskirojo skundo dar kreipėsi į VMI su prašymu Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio 3 dalyje nurodytu pagrindu, kuris suteikia teisę VMI, vadovaujantis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą iki kol bus išnagrinėta ši byla.
Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad ginčijamu VMI 2024 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-16853 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ nuspręsta neišdėstyti pareiškėjui 26 295 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo. Dėl šios mokestinės nepriemokos mokestinis ginčas nevyksta, pareiškėjas nesutinka tik su sprendimu neišdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo dalimis. Atsakovas pažymi, kad ginčas dėl atsisakymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą nėra laikomas mokestiniu ginču, todėl tarp pareiškėjo ir VMI kilęs ginčas dėl Sprendimo nesudaro pagrindo stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atskiruoju skundu ginčijamas Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 27 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ‒ sustabdyti VMI 2024 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. (23.24-08) 327-16853 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ vykdymą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).
Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).
Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos dalyką, pažymi, kad be ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų sąlygų, aktualių formuluojant ir sprendžiant prašymus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, svarbu akcentuoti, jog prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones gali būti teikiami teismui tik siekiant užtikrinti byloje priimtą ar priimtus nagrinėti skundo reikalavimą ar reikalavimus, t. y. gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ‒ sustabdyti VMI 2024 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. (23.24-08) 327-16853 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ vykdymą ‒ grindžia tuo, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir VMI priverstinai išieškojus mokestinę nepriemoką iš Bendrovės sąskaitų bus sustabdyta Bendrovės veikla, pareiškėjas neturės galimybės atsiskaityti su kredito įstaigomis, darbuotojais, paslaugų teikėjais. Pareiškėjas teigia, kad Bendrovė faktiškai neturi apyvartinių lėšų (nei banko sąskaitose, nei grynaisiais pinigais) padengti VMI nustatytą mokestinę nepriemoką, jo banko sąskaitoje turimos minimalios lėšos yra būtinos tolimesnei Bendrovės veiklai užtikrinti, todėl VMI priverstinai įvykdžius išieškojimą Bendrovė turėtų papildomų įsiskolinimų ir nuostolių, kurie gali lemti mokumo problemas ir bankroto grėsmę.
Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis, tačiau pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-536-789/2021; 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-534-821/2023; kt.). Būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.
Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009 ir kt.). Atitinkamai aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikti įrodymai (Bendrovės finansiniai dokumentai, banko sąskaitų išrašai, informacija apie Bendrovės išlaidas ir pajamas einamuoju laikotarpiu) nepatvirtina, jog VMI išieškojus iš pareiškėjo mokestinę nepriemoką Bendrovei gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo veikla 2023 m. buvo pelninga, Bendrovės debitorių skolos viršija kreditorinius įsiskolinimus, Bendrovė neturi pradelstų debitorių mokėjimų, taigi pareiškėjas neįrodė savo teiginių, jog Bendrovės finansinė būklė yra itin sudėtinga, todėl jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrįstai nebuvo tenkintas.
Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pačios mokestinės nepriemokos fakto (pareiškėjas ginčija ne pačią nepriemoką, o atsisakymą išdėstyti jos mokėjimą dalimis). Ginčijamu Sprendimu nebuvo spręsta dėl priverstinio mokestinės nepriemokos iš pareiškėjo banko sąskaitų ar kito turto išieškojimo, todėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (VMI Sprendimo neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą vykdymo sustabdymas) šiuo atveju nelemtų mokestinės nepriemokos išieškojimo proceso sustabdymo, ko savo prašymu siekia pareiškėjas. Taigi, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (sustabdyti VMI Sprendimo vykdymą), pareiškėjas neįrodė šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, nepagrindė to, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati siekiamam tikslui (laikinai sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo procesą), nepažeidžia proporcingumo principo, taip pat nepateikė pakankamų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad būtent tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, kurios siekia pareiškėjas, padės išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija