Administracinė byla Nr. eA-1514-629/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06514-2024-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. (R. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. (R. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „HEAG“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. B. (R. B.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 24S212155, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2012 m. kartu su partneriu Lietuvos Respublikoje įsteigė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „HEAG“ (toliau – ir Bendrovė) su 100 000 Lt įstatiniu kapitalu. Pareiškėjas betarpiškai dalyvavo Bendrovei kuriantis, o vėliau ir siekiant steigimo dokumentuose suformuluotų tikslų (gauti pelną vykdant komercinę (ūkinę) veiklą). Tik vėliau iškilus poreikiui ne tik būti Bendrovės dalyviu, bet ir joje dirbti, pareiškėjui tapo žinoma apie galimybę gauti leidimą laikinai gyventi ir dirbti Lietuvoje. Nuo 2013 m. balandžio 26 d. pareiškėjui buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, o nuo 2013 m. liepos 4 d. pareiškėjas dirba Bendrovėje. Pareiškėjo teigimu, nuo Bendrovės įsteigimo jos veikla nė karto nebuvo sustabdyta, 2020 m. Bendrovės pardavimo pajamos siekė 2 371 780 Eur, o grynasis pelnas buvo 419 500 Eur. Pareiškėjas niekada nebuvo Bendrovės vadovas, o dėl nepakankamo lietuvių kalbos mokėjimo bei teisinių žinių stokos nusišalino nuo Bendrovės veiklos organizavimo ir darbuojasi tik profesinėje srityje (yra vyr. inžinierius). Bendrovės veiklos organizavimas buvo patikėtas samdomam vadovui, kuris yra atsakingas už Bendrovės veiklos tikslų siekimą, veiklos organizavimą, darbuotojų priėmimą, jų atleidimą ir pan. 2024 m. dėl šeiminių aplinkybių (suprastėjo jo motinos sveikata ir po jos mirties teko rūpintis neįgaliu tėvu) jis neturėjo galimybės aktyviai domėtis Bendrovės vykdoma veikla, darbuotojų skaičiumi ar jų atlyginimais. Tik vėliau paaiškėjo, kad Bendrovę savo noru paliko du darbuotojai, o Migracijos departamentas nesuteikė galimybės pareiškėjui pasiaiškinti. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas siekė bendradarbiauti su atsakovu, buvo aktyvus ir domėjosi leidimui laikinai gyventi keliamais reikalavimais.
3. 2023 m. gruodžio 15 d., baigiant galioti anksčiau išduotam leidimui laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą ir kitus dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Vien tai, kad po kelių mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nesuteikia pagrindo manyti, jog 2023 m. gruodžio 15 d. pateikiant prašymą pareiškėjas buvo nesąžiningas ir turėjo neteisėtų ketinimų, o pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Pareiškėjas turi ilgalaikius ekonominius ryšius su Lietuva, leidimai laikinai gyventi jam buvo išduodami nuo 2013 m. balandžio 26 d. Nuo Bendrovės įsteigimo pareiškėjas yra jos dalyvis ir jam nuosavybės teise priklauso 50 proc. Bendrovės akcijų, o gavęs leidimą gyventi Lietuvoje pradėjo dirbti vyr. inžinieriumi ir šių savo pareigų niekada nekeitė. Bendrovė nuolat vykdė nustatytas prievoles, laiku ir tinkamai deklaravo bei mokėjo mokesčius į valstybės biudžetą.
4. Pareiškėjas pažymėjo, jog iki 2024 m. balandžio mėn. Bendrovėje dirbo 6 darbuotojai. 2024 m. balandžio 16 d. inžinierius S. K. dėl pablogėjusios sveikatos pateikė prašymą atleisti jį iš darbo, netrukus ir tiekimo vadybininkas R. B. pateikė prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2024 m. gegužės 3 d. Pareiškėjui žinoma, kad Bendrovė nedelsiant ėmėsi ieškoti naujų darbuotojų, tačiau paieškos užtruko. Tai patvirtina, jog Bendrovė atsakingai žiūri į vykdomą veiklą ir siekia steigimo dokumentuose suformuotų tikslų. Bendrovė surado tinkamą darbuotoją ir 2024 m. liepos 3 d. su juo sudarė darbo sutartį, pagal kurią susitarė dėl 3 000 Eur mėnesinio darbo užmokesčio. Tačiau šis asmuo patyrė traumą ir nuo 2024 m. liepos 9 d. iki 2024 m. spalio 14 d. buvo nedarbingas. Pareiškėjas pripažino, kad tam tikrą laikotarpį Bendrovė neatitiko vieno iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, tačiau prašė atsižvelgti į tai, jog tokia situacija susidarė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios, o Bendrovė dėjo pastangas nedelsiant užpildyti atsilaisvinusias darbo vietas. Be to, Migracijos departamentas klaidingai teigė, kad pareiškėjas yra Bendrovės vadovas, nes jis niekada nebuvo Bendrovės direktoriumi, o šias pareigas Bendrovėje nuo 2023 m. liepos 4 d. užima A. S. (A. S.).
5. Teisės aktuose yra nustatyta įmonių patikrinimo tvarka, kurios Migracijos departamentas privalo laikytis. Sprendime nurodoma, kad atsakovas 2024 m. rugsėjo 18 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie Bendrovę bei jos darbuotojus ir nustatė, jog nuo 2024 m. gegužės 4 d. Bendrovėje dirba tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl tą pačią dieną buvo priimtas Sprendimas. Pareiškėjo teigimu, viešojo administravimo subjekto pareiga yra imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą bei asmenį informuoti ir išklausyti prieš priimant sprendimą jo atžvilgiu, kadangi tokiu būdu užtikrinamas objektyvaus faktinių aplinkybių visumos vertinimas. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą prieš tai neįvertinus faktinių aplinkybių visumos, o tik paties atsakovo surinktus duomenis, pažeidė administracinę procedūrą.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis, bendraudamas su Migracijos departamento darbuotojais, visada buvo aktyvus, bendradarbiavo teikdamas papildomus dokumentus ar paaiškinimus, domėjosi leidimo laikinai gyventi suteikimo sąlygomis, teisės aktais. Pareiškėjui visada buvo akcentuojama dėl atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Migracijos departamento darbuotojai paaiškindavo, kad išėjus darbuotojams Bendrovė turi ypatingai greitai užpildyti atsilaisvinusias darbo vietas, o pats atsakovas tokias aplinkybes vertintų atsižvelgdamas į darbuotojų atleidimo priežastis, kitas faktines aplinkybes bei Bendrovės veiksmus. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui Sprendime išdėstyti argumentai tapo netikėtais, be to, Migracijos departamentas jo neinformavo apie leidimo laikinai gyventi pasekmes, t. y. kad panaikinus leidimą laikinai gyventi jis vienerius metus neturės teisės kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ir / arba jam gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. Pareiškėjo manymu, Migracijos departamentas, nustatęs, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, neinformavęs pareiškėjo apie ateityje galinčius kilti didesnius jo teisių ribojimus, padarė esminį sankcijos taikymo procedūros pažeidimą. Be to, atsakovas užkirto kelią pareiškėjui planuoti bei organizuoti savo veiksmus taip, kad būtų užtikrintas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų laikymasis. Tokiais savo veiksmais, pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas neužtikrino gero administravimo principo tinkamo įgyvendinimo.
8. Atsakovas nurodė, kad, Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. rugsėjo 18 d. Sodros informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą Bendrovę bei šios įmonės darbuotojus. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo metu dirbo 6 darbuotojai: 3 iš jų – Lietuvos Respublikos piliečiai ir 3 užsieniečiai, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi. Patikrinus Sodros informacinės sistemos duomenis taip pat buvo nustatyta, kad Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2024 m. sausio–kovo mėn. – 4 200 Eur, 2024 m. balandžio mėn. – 3 568,78 Eur, 2024 m. gegužės mėn. – 1 722,73 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 1 600 Eur, 2024 m. liepos mėn. –
1 633,12 Eur, 2024 m. rugpjūčio mėn. – 1 600 Eur, o Lietuvos statistikos departamento 2023 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 bruto darbo užmokestis (toliau – ir BDU) dydis buvo 3 578 Eur, be to, nuo 2024 m. gegužės 4 d. Bendrovėje dirba tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl konstatuota, kad užsienietis bei jo valdoma įmonė nuo 2024 m. gegužės mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.
9. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuva, nustatyta, kad jam nuo 2013 m. balandžio 26 d. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, pareiškėjas dirba nuo 2013 m. liepos 4 d. toje pačioje Bendrovėje. Tai, atsakovo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvoje, tačiau jie didžiąją laiko dalį buvo nulemti darbo santykių. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje.
10. Atsakovas neginčijo Bendrovės vykdomos veiklos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad po kelių mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu (2024 m. sausio mėn. bendras Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, mokamas darbo užmokestis buvo 4 200 Eur, o pakeitus leidimą laikinai gyventi ir praėjus keliems mėnesiams bendras darbo užmokestis jau gegužės mėn. sumažėjo iki 1 722,73 Eur; 2024 m. balandžio ir gegužės mėn. buvo atleisti 2 darbuotojai, nauji darbuotojai priimti nebuvo – t. y. pareiškėjas neužtikrino, kad atitiks Įstatymo nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laiką; pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, dėl naujo leidimo laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį į Migracijos departamentą nesikreipė), konstatuota, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
11. Atsakovas pažymėjo, jog Sprendimas buvo priimtas, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, o ne dėl Bendrovės fiktyvumo.
12. Atsakovo vertinimu, Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl jis atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
14. Bendrovė atsiliepime nurodė, kad nuo veiklos pradžios pareiškėjas nuolat turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, bet susiklostė situacija, kai Bendrovės akcininkui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, dėl to įmonės veikla gali būti sustabdyta arba Bendrovė gali būti netgi uždaryta. Pareiškėjas dalyvavo kuriant Bendrovę, o vėliau ir jos veiklos vystymo procese. Pareiškėjas yra aukštos kvalifikacijos specialistas, be kurio Bendrovė nepasiektų gerų rezultatų. Be to, Bendrovė veikia 12 metų, visada dirbo pelningai, laiku mokėjo mokesčius, teikė deklaracijas ir ataskaitas. Bendrovėje skirtingais laikotarpiais dirbo 4–8 žmonės.
15. 2024 m. kovo mėnesį pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos dirbti nuotoliniu būdu, kadangi jis dėl šeiminių aplinkybių išvyko į Baltarusiją. Bendrovė, žinodama sudėtingą šeimos situaciją, neinformavo akcininko (pareiškėjo) dėl darbuotojų atleidimo, todėl iki lapkričio mėnesio jis nežinojo, kad Bendrovėje buvo susiklosčiusi situacija, dėl kurios jam panaikintas leidimas gyventi.
16. Iki 2024 m. balandžio mėn. UAB „HEAG“ dirbo 6 darbuotojai. 2024 m. balandžio 16 d. inžinierius S. K. dėl pablogėjusios sveikatos paprašė atleisti jį iš pareigų, vėliau ir tiekimo vadybininkas R. B. pateikė prašymą atleisti jį iš pareigų nuo 2024 m. gegužės 3 d. Bendrovė susidariusią situaciją vertino kaip trumpalaikę, todėl pareiškėjo apie tai neinformavo. Direktorius nedelsiant ėmė ieškoti naujų darbuotojų ir užpildyti atsilaisvinusias darbo vietas, o darbuotojų paiešką vykdė ne tik savarankiškai, tačiau į pagalbą pasitelkė personalo atrankos specialistus. Nepaisant Bendrovės pastangų, darbuotojų paieškos užtruko, o ši aplinkybė patvirtina, kad Bendrovė atsakingai žiūri į vykdomą veiklą ir siekia savo steigimo dokumentuose suformuotų tikslų. Po poros mėnesių darbuotojų paieškos Bendrovė surado tinkamą darbuotoją ir 2024 m. liepos 3 d. sudarė darbo sutartį su G. F., kuris įsipareigojo pradėti dirbti nuo 2024 m. liepos 15 d., tačiau jis patyrė traumą ir nuo 2024 m. liepos 9 d. iki 2024 m. spalio 15 d. buvo nedarbingas. Iš karto po nedarbingumo termino pabaigos nuo 2024 m. spalio 16 d. jis pradėjo darbą Bendrovėje, todėl Bendrovė ir toliau atitinka visus Įstatymo reikalavimus.
17. Bendrovei suprantama, kad tam tikrą laikotarpį ji neatitiko vieno iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, tačiau prašė atsižvelgti į tai, jog tokia situacija susidarė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios, o Bendrovė dėjo pastangas nedelsiant užpildyti atsilaisvinusias darbo vietas. Bendrovės teigimu, ji negali daryti įtakos darbuotojų apsisprendimui dirbti arba išeiti iš darbo. Abu darbuotojai dirbo Bendrovėje pareiškėjui teikiant 2023 m. gruodžio 15 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.
II.
18. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo R. B. skundą atmetė.
19. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:
19.1. Pareiškėjas, kuris yra Baltarusijos pilietis, 2023 m. gruodžio 15 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, kitus dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą.
19.2. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2024 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 24S19201 pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi 2 metams. 2024 m. sausio 19 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760326167 (toliau – ir Leidimas), galiojantis iki 2026 m. sausio 29 d., kuris įteiktas 2024 m. sausio 29 d.
19.3. Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. rugsėjo 18 d. Sodros informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie Bendrovę bei jos darbuotojus. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo metu dirbo 6 darbuotojai: 3 iš jų – Lietuvos Respublikos piliečiai ir 3 užsieniečiai, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2024 m. sausio–kovo mėn. – 4 200 Eur, 2024 m. balandžio mėn. – 3 568,78 Eur, 2024 m. gegužės mėn. – 1 722,73 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 1 600 Eur, 2024 m. liepos mėn. –
1 633,12 Eur, 2024 m. rugpjūčio mėn. – 1 600 Eur, o Lietuvos statistikos departamento 2023 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 BDU dydis buvo 3 578 Eur, be to, nuo 2024 m. gegužės 4 d. Bendrovėje dirba tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl buvo konstatuota, kad užsienietis bei jo valdoma įmonė nuo 2024 m. gegužės mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Kadangi po kelių mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, atsakovas konstatavo, jog užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuva, nustatyta, kad nuo 2013 m. balandžio 26 d. jam buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, Lietuvoje jis dirba nuo 2013 m. liepos 4 d. toje pačioje Bendrovėje, o tai leidžia daryti išvadą, jog užsienietis turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvoje, tačiau jie didžiąją laiko dalį buvo nulemti darbo santykių. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje.
20. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo iš esmės neatitiko nuo 2024 m. gegužės mėn., kadangi Bendrovėje nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos ES valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių. Teismo vertinimu, šių aplinkybių nepakeitė ir tai, kad Bendrovė dėjo visas pastangas surasti naujų darbuotojų, kuriuos vėliau sėkmingai rado, kadangi pareiškėjas jau iki tol ilgą laiką neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, būtino, norint išlaikyti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su darbuotojų paieška, teismas laikė subjektyviomis. Susiklosčius situacijai, kai Bendrovėje neliko reikalingo skaičiaus darbuotojų, pareiškėjas apie tai neinformavo Migracijos departamento. Be to, pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių jo teiginius dėl sunkumų ieškant darbuotojų patvirtinančių įrodymų. Be to, šios aplinkybės savaime nepaneigė išvados dėl pareiškėjo neatitikimo Įstatymo keliamiems reikalavimams.
21. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje esantys Sodros duomenys patvirtina ir tai, kad Bendrovė darbuotojams tam tikrą laikotarpį mokėjo žymiai mažesnį nei minimalų atlyginimą. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kurie paneigtų oficialius Sodros informacinės sistemos duomenis. Vertinant, ar užsienietis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į steigimo dokumentuose nurodytos veiklos vykdymą pagal verslo planą, jos vykdymą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėn. iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (pakeitimo), bet ir į minėtos veiklos vykdymą būtent Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad 2024 m. sausio mėn. bendras Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, mokamas darbo užmokestis buvo 4 200 Eur, o pakeitus leidimą laikinai gyventi ir praėjus keliems mėnesiams bendras darbo užmokestis jau gegužės mėn. sumažėjo iki 1 722,73 Eur, be to, 2024 m. balandžio ir gegužės mėn. buvo atleisti du darbuotojai, o nauji darbuotojai priimti nebuvo, teismas sprendė, kad asmuo neužtikrino, jog atitiks Įstatymo nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laiką, todėl sutiko su atsakovo išvada, kad užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
22. Teismas atkreipė dėmesį, jog Bendrovė sutiko, jog tam tikrą laikotarpį ji neatitiko vieno iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat neginčijo šių aplinkybių, tačiau nurodė, jog šis formalus neatitikimas atsirado dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių. Tačiau, teismo vertinimu, priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju nėra svarbu, kiek laiko įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Sprendimo priėmimo metu. Kadangi atsakovui priimant Sprendimą Bendrovė neatitiko aptariamų reikalavimų, jau vien tai buvo pakankamas pagrindas Sprendimui priimti. Teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas neturėjo pareigos vertinti priežastis, dėl kurių atsirado aptariamas Įstatymo reikalavimų pažeidimas, ir pažeidimo trukmę, todėl atmetė pareiškėjo poziciją, kad atsakovas jo neįspėjo, neįsigilino į svarbias faktines bylos aplinkybes (dėl tėvų prastos sveikatos, verslo rizikos, kad pareiškėjas negali užkirsti kelio darbuotojams išeiti iš darbo, jis visais įmanomais būdais ieškojo naujų darbuotojų, Bendrovė nėra fiktyvi ir Lietuvoje vykdo teisėtą veiklą ir pan.). Pareiškėjo teiginiai, kad Bendrovė rado naujų darbuotojų, leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo klausimu nėra teisiškai reikšmingi, nes tai nepašalina būtinumo atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto reikalavimo, kurio pareiškėjas neįvykdė.
23. Teismas sprendė, jog atsakovas, nustatęs, jog Bendrovėje patikrinimo metu nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžių, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
24. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes jis būtų nurodęs bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikęs. Migracijos departamento Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Teismas pažymėjo, jog iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors apie Bendrovės neatitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams turėjo žinoti.
III.
25. Pareiškėjas R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jis niekada nebuvo Bendrovės vadovu. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą egzistuoja tokia situacija, kai ne pats užsienietis, o kitas subjektas privalo užtikrinti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų laikymąsi, o užsienietis neturi nei teisių, nei galimybių paveikti šį subjektą. Tokiu atveju atsakomybė taikoma užsieniečiui, o ne juridiniam asmeniui. Gali būti situacija, kai asmuo, nors ir būdamas juridinio asmens vadovu, negali pakeisti nuo jo nepriklausančių aplinkybių, t. y. darbuotojai išeina iš darbo ar neapmokamų atostogų, suserga. Taigi nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas atsirasti teisinėms pasekmėms dėl aplinkybių, kurių užsienietis negali kontroliuoti. Teismo sprendime nurodytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų aiškinimas, kai nesvarbu, nei kiek laiko įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, nei kokių veiksmų ji ėmėsi, o svarbu tai, kad Įstatymo nesilaikymo faktas buvo konstatuotas ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu, prieštarauja gero viešojo administravimo reikalavimams ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
27. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas taip pat pažeidžia proporcingumo principą. Jo nuomone, užsieniečiui turi būti keliami tokie imperatyvūs įstatymo reikalavimai, kuriuos jis turėtų galimybę įvykdyti pats savarankiškai ir nepriklausomai nuo kito subjekto veiksmų. Teismas turėjo pareiškėjo veiksmus vertinti ne formaliai, o įsigilinti į esmę, t. y. įvertinti, ar pareiškėjo veikla padarė kokią nors žalą valstybei ir visuomenei, ar yra grėsmė, kad pareiškėjas ateityje pažeidinės leidimų laikinai gyventi išdavimo tvarką.
28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
29. Atsakovas nurodo, kad ginčijame Sprendime Migracijos departamentas neginčija Bendrovės vykdomos veiklos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad po kelių mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi pakeitimo pradžios Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, konstatuota, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
30. Įstatymo 50 straipsnis nustato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs ne tik tai, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, bet ir tai, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui) neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
31. Atsakovo vertinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl jis atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
33. Bendrovė nurodo, kad pareiškėjo siekius vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje bei Bendrovės veiklos realumą nuo jos įsteigimo patvirtina jos finansiniai rezultatai. Nėra jokio pagrindo manyti, kad Bendrovė yra fiktyvi ar veikia tik formaliai, t. y. tik tam kad atitiktų Įstatymo nustatytus kriterijus. Nuo 2013 m. Bendrovė Migracijos departamentui teikė finansinės atskaitomybės rinkinius, dalinosi apskaitos registrais, atskleidė komercinę paslaptį sudarančiais duomenimis apie partnerius, sutartis su jais, banko sąskaitų apyvartomis ir netgi dalinosi savo verslo planais. Pateikti duomenys nesuteikė pagrindo abejoti Bendrovės veiklos realumu, o pareiškėjui leidimas gyventi buvo nuolat pakeičiamas nauju (pratęsiamas).
34. Pareiškėjas niekada nebuvo Bendrovės vadovu, jis neorganizavo Bendrovės veiklos ir darbuojasi tik profesinėje srityje. 2024 kovo mėn. pareiškėjas dėl šeimyninių aplinkybių (sunkiai sirgo ir galiausiai mirė motina) išvyko į Baltarusiją. Iki 2024 m. balandžio mėn. Bendrovėje dirbo 6 darbuotojai iš jų 3 darbuotojai atitinkantys Įstatymo nustatyto reikalavimus. 2024 m. balandžio ir gegužės mėn. Bendrovę paliko du darbuotojai (Lietuvos piliečiai). Reikiamo darbuotojo nepavyko greitai surasti ne tik Bendrovės vadovui, bet ir pasamdytai personalo atrankos įmonei.
35. Bedrovės teigimu, nepriklausomai nuo jos vadovo sprendimų ir jų vertinimo, neteisinga pareiškėjui taikyti tokias griežtas sankcijas (leidimo gyventi panaikinimą) vien dėl to, kad nustatytos aplinkybės (Bendrovė pradėjo neatitikti vieno Įstatymo nustatyto kriterijaus) įvyko be pareiškėjo valios ir jo žinios. Net jei būtų pareiškėjas būtų žinojęs apie darbuotojų atleidimą, jis nebūtų galėjęs šių aplinkybių pakeisti, nes jis neorganizuoja Bendrovės veiklos. Darbuotojų atleidimas, jų paieška ir įdarbinimas yra Bendrovės vadovo (o ne pareiškėjo) pareiga bei atsakomybė.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
36. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 24S212155, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimą laikinai gyventi Nr. 760326167, galiojantis iki 2026 m. sausio 19 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės bei įmonė, kurios dalyvis yra asmuo, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo.
37. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog Bendrovė nuo 2024 m. gegužės mėn. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes Bendrovėje nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos ES valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių, ir tai yra pakankamas pagrindas priimti Sprendimą, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad Bendrovė rado naujų darbuotojų, nėra teisiškai reikšmingi, nes tai nepašalina būtinumo atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto reikalavimo.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, paviršutiniškai įvertino jo individualią situaciją ir neatsižvelgė į ypatingas aplinkybes (be kita ko, kad pareiškėjas nėra Bendrovės vadovas ir negalėjo užtikrinti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų laikymąsi), kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios bei dėl kurių pareiškėjo leidimas laikinai gyventi negalėjo būti panaikintas.
39. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
40. Įstatymo (2024 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. XIV-2784 redakcija, galiojusi nuo 2024 m. liepos 1 d.) 50 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (50 str. 1 d. 2 p.); nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (50 str. 1 d. 7 p.).
41. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi išduoti, kurie su laiku keitėsi, bet savo esme išliko panašūs, yra akcentavęs, kad tokiu reglamentavimu mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3999-492/2018). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4703-575/2020). Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4703-575/2020). Priežastys, dėl kurių įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-3543-261/2020). Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).
43. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju buvo pažeista imperatyvi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurios reikalavimus Bendrovė turėjo atitikti tam, jog pareiškėjas turėtų teisę išlaikyti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovui priimant Sprendimą, Bendrovė neatitiko aptariamų reikalavimų, taigi vien tai buvo pakankamas pagrindas Sprendimui priimti. Vadovaujantis anksčiau aptarta teismų praktika, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti priežastis, dėl kurių atsirado aptariamas Įstatymo reikalavimų pažeidimas, ir pažeidimo trukmę, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis neturėjo galimybės aktyviai domėtis Bendrovės vykdoma veikla, darbuotojų skaičiaus ar jų atlyginimo dydžio klausimais, yra atmestini. Pareiškėjo subjektyvi ir konkrečiais įrodymais nepagrįsta nuomonė, kad šiuo atveju tokia situacija susiklostė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, o Bendrovė dėjo pastangas nedelsiant užpildyti atsilaisvinusias darbo vietas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti individualią jo situaciją.
44. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018; 2019 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4656-662/2019).
45. Iš nurodyto teisinio reguliavimo, suformuotos teismų praktikos bei nustatytų faktinių aplinkybių, dėl kurių tarp proceso šalių ginčo nėra, seka, kad atsakovas, nustatęs, jog Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, taip pat pažeidė proporcingumo principą, yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini.
46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis nebuvo Bendrovės vadovu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pats pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog jis nuo Bendrovės įsteigimo yra jos dalyvis ir jam nuosavybės teise priklauso 50 proc. Bendrovės akcijų. Uždarosios akcinės bendrovės akcininkas ir yra tokios teisinės formos juridinio asmens dalyvis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.45 str.), todėl jis, kaip įmonės dalyvis (akcininkas), net nebūdamas Bendrovės vadovu, turėjo pareigą užtikrinti, kad Bendrovė laikytųsi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
47. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl gero administravimo principo pažeidimo, pažymi, jog LVAT savo praktikoje laikosi nuostatos, kad gero administravimo principas yra ir Lietuvos teisės sistemos bendrasis teisės principas. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, inter alia (be kita ko, įskaitant), gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).
48. Kaip minėta, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam. Vis dėlto ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-5129-415/2018; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019).
49. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde neginčija atsakovo nustatytos esminės faktinės aplinkybės, kad nuo 2024 m. gegužės 4 d. iki 2024 m. rugsėjo 18 d. (Sprendimo priėmimo) Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad viešojo administravimo subjektas turi asmenį informuoti bei išklausyti prieš priimant sprendimą asmens atžvilgiu, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde neįvardijo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas atskirai neapklausti pareiškėjo. Pareiškėjo pozicija, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo sudaryti galimybę ištaisyti nustatytą Įstatymo reikalavimų pažeidimą, yra nepagrįsta ir nepatvirtinta teisės aktų nuostatomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi priimti užtenka turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į jį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4616-1062/2018).
50. Dėl kitų pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
51. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl padarė teisingą išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija