Baudžiamoji byla Nr. 2K-222-1214/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47882-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.1.5.3; 1.2.23.2.2.2

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. spalio 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Aleno Piesliako ir Danutės Jočienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. gynėjo advokato Olego Šibkovo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, prie griežtesnės šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų dešimt mėnesių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistajam R. J. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės ir paskirtos galutinės subendrintos bausmės pakeista. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistajam R. J. paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis neatliktos, t. y. dešimt mėnesių, laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams dešimt mėnesių. Kita Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Bylos esmė

 

1.    R. J. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad nuo tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2022 m. gruodžio 22 d. namo, esančio Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), rūsio sandėliuke neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 0,06701 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, kol 2022 m. gruodžio 22 d. 15.34–16 val. atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą narkotinę medžiagą.

 

 

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

2.   Nuteistojo R. J. gynėjas advokatas O. Šibkovas kasaciniu skundu prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti, ar BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą. Kasatorius skunde nurodo:

 

2.1. Byloje pažeistas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą (lot. non bis in idem) principas. Visų pirma teismai tiksliai neapibrėžė nusikalstamos veikos padarymo laiko, t. y. nustatė, kad nuteistasis nusikalstamą veiką, kuri pasireiškė narkotinių medžiagų laikymu, padarė nuo nenustatyto laiko iki 2022 m. gruodžio 22 d., ir nesutiko šį laiką apibrėžti tiksliau pagal nuteistojo duodamus parodymus, kad narkotines medžiagas jis laikė dar iki ankstesniojo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio kitoje byloje priėmimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs tik narkotinių medžiagų laikymą iki 2022 m. gruodžio 22 d., pasielgė prieštaringai, nes tokiu būdu gali būti konstatuojama, kad narkotinės medžiagos buvo laikomos iki 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio priėmimo dienos arba po šio nuosprendžio priėmimo dienos, arba galbūt tik nuo 2022 m. gruodžio 16 d., kai nuteistasis buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos 3 dienų atostogų.

 

2.2. R. J. buvo nuteistas kitoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį, šis nuosprendis Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžiu pakeistas, sušvelninant jam paskirtą bausmę iki septynerių metų laisvės atėmimo. Susipažinus su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžiu bei įvertinus anksčiau nurodytą aplinkybę, kad šioje byloje minėtas narkotines medžiagas nuteistasis laikė iki 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio priėmimo, matyti, jog susiklostė tokia faktinė situacija, kad R. J. iš esmės panašiu metu laikė narkotines medžiagas, kurių dalis buvo surasta policijos pareigūnų 2016 m. gegužės 30 d. ir už disponavimą kuriomis jis buvo nuteistas 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, o likusi dalis buvo toliau laikoma nuteistajam atliekant laisvės atėmimo bausmę, kol jis pats pranešė ir 2022 m. gruodžio 22 d. ši likusi dalis buvo surasta policijos pareigūnų, už tai R. J. nuteistas šioje baudžiamojoje byloje.

 

2.3. Vertinant minėtais ankstesniais teismų nuosprendžiais nustatytas nuteistojo veikas, matyti, kad jis buvo nuteistas už dvi nusikalstamas veikas – labai didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą ir išplatinimą bendrininkų grupe (BK 260 straipsnio 3 dalis) ir nedidelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą (BK 259 straipsnio 2 dalis). Už šias nusikalstamas veikas nuteistajam buvo paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Lyginant ankstesniame nuosprendyje nurodytas nusikalstamas veikas ir jų pavojingumą ir aptariamoje byloje Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje įrodytą veiką, matyti, kad pastaroji veika yra mažiau pavojinga, nes neapima platinimo, bendrininkavimo, narkotinę medžiagą nuteistasis laikė tik sau vartoti, tai nuosprendyje konstatavo teismas.

 

2.4. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, pavojingos veikos paprastai laikomos viena tęstine nusikalstama veika, jei konstatuojama, kad jos sudaro vienos tos pačios savarankiškos nusikalstamos veikos atskiras sudėtines dalis (epizodus) ir jas jungia bendra kaltininko tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-7-48/2012 ir kt.). Alternatyvios veikos, nurodytos BK 260 straipsnyje, laikomos viena tęstine nusikalstama veika, jei jos ar kai kurios iš jų padarytos įgyvendinant tą patį sumanymą, tikslą, siekiant tam tikro apibrėžto rezultato. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bendrai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, jog pats kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo; kad tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-P-412/2007, 2K-148/2010, 2K-7-109/2013 ir kt.). Matyti, kad R. J. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos iki 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio priėmimo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad 2022 m. gruodžio 22 d. paimtos narkotinės medžiagos nėra 2016 m. laikomų narkotinių medžiagų dalis. Taigi, manytina, kad 2022 m. gruodžio 22 d. paimtos narkotinės medžiagos buvo R. J. žinioje dar 2016 m., bet tiesiog jos 2016 m. gegužės 30 d. nebuvo surastos ir paimtos. Šioje byloje taip pat nėra įrodyta, kad 2016 m. gegužės 30 d. ir 2022 m. gruodžio 22 d. surastų ir paimtų narkotinių medžiagų nebūtų siejusi viena bendra tyčia ir kad šios narkotinės medžiagos nebūtų sudariusios bendro viseto. R. J. teisme parodė, kad 2022 m. gruodžio 22 d. rastos ir paimtos narkotinės medžiagos „<...> buvo iš senų laikų, kai jį nuteisė, kai pareigūnai prie LNK studijos jį sulaikė, tai tas likutis pas uošvienę buvo už vamzdžio paslėptas seniai. <...>.“ Šios bylos aplinkybės rodo, kad atskiri R. J. veiksmai buvo jungiami bendros tyčios (bendro sumanymo) disponuoti narkotinėmis medžiagomis, t. y. jas laikyti. Atsižvelgiant į tai, tokie nuteistojo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip viena tęstinė BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta nusikalstama veika, už kurios padarymą R. J. buvo nuteistas dar 2018 m.

 

2.5. Pažymėtina, kad iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog narkotinių medžiagų buvimo faktas ir vieta, jais disponuojantis asmuo buvo nustatyti vien tik iš nuteistojo R. J. įvairia forma pateiktos informacijos. Įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžiui, nuteistasis atlikinėjo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kalėjime ir per tą laiką nebuvo surinkta jokių jo asmenybę neigiamai charakterizuojančių duomenų; priešingai – byloje pateikti įrodymai pagrindžia, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistasis aktyviai dalyvavo įvairiose programose, gavo padėkų, įsidarbino ir dirba. Atlikdamas bausmę jis pranešė policijos pareigūnams apie neteisėtai laikomos narkotinės medžiagos (karfentanilio) vietą, ir remiantis būtent jo pranešimu ši medžiaga policijos pareigūnų buvo rasta ir paimta.

 

2.6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalyje yra nustatytas reikalavimas visas abejones ir neaiškumus vertinti nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Tuo tarpu nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo tiriama ir nustatyta, ar narkotinės medžiagos buvo laikomos iki 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio priėmimo, ar vėliau. Byloje nėra jokių įrodymų ar aplinkybių, paneigiančių ar leidžiančių suabejoti, kad narkotinės medžiagos negalėjo būti laikomos nuteistojo nurodytu laiku. Esant šioms abejonėms ir jas aiškinant nuteistojo naudai, turi būti laikoma įrodyta, kad narkotines medžiagas nuteistasis laikė dar iki 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio priėmimo.

 

2.7. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai dviejų atskirų narkotinių medžiagų dalių vertinimas kaip dviejų atskirų nusikaltimų padarymas buvo pripažintas neteisingu baudžiamojo įstatymo taikymu, o baudžiamoji byla buvo atnaujinta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5-1073/2021).

 

2.8. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas aplinkybes, nepakankamai sumažino R. J. paskirtą bausmę. R. J. paskirta bausmė yra neproporcinga jo padarytai veikai, todėl prieštarauja teisingumo principui. Analizuojant BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą bausmę, matyti, kad už šią nusikalstamą veiką yra nurodyta skirti vien tik laisvės atėmimo bausmę, o jos dydis yra nuo dešimties iki penkiolikos metų laisvės atėmimo, nes ši nusikalstama veika pati pavojingiausia iš šios rūšies nusikalstamų veikų (disponavimas narkotinėmis medžiagomis). Nors apeliacinės instancijos teismas R. J. paskyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, o tai yra mažiau už įstatymo nustatytą šioje sankcijoje nurodytos bausmės minimumą, tačiau, įvertinus bylos aplinkybes ir nuteistojo asmenybę, paskirta bausmė yra per griežta ir neproporcinga. Apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad 2022 m. gruodžio 22 d. rastos ir paimtos narkotinės medžiagos buvo 2016 m. gegužės 30 d. rastų ir paimtų medžiagų dalis, taigi buvo įgytos ir laikomos tuo pačiu laikotarpiu. Nuteistajam nebuvo susiformavusi atskira nauja tyčia disponuoti narkotinėmis medžiagomis, todėl jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip tęstinė nusikalstama veika. Be to, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, nuteistasis siekė tik pats suvartoti laikomas narkotines medžiagas, disponavo jomis vos kelias dienas, šios medžiagos į apyvartą nepateko, tai rodo žymiai mažesnį už rūšinį nusikaltimo pavojingumą.

 

2.9.   Kasaciniu skundu taip pat prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti, ar BK 260 straipsnio 3 dalies norma ir jos sankcija atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą. BK 54 straipsnio 3 dalies norma ir jos taikymo pateiktas kasacinės instancijos teismo aiškinimas nepaneigia galimybės, kad BK 260 straipsnio 3 dalies normos sankcija savo pobūdžiu ir reguliavimu prieštarauja minėtam konstituciniam teisinės valstybės principui. Visų pirma, vertinant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo dažnumą bylose dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis, kvalifikuojant veikas pagal BK 260 straipsnio 2 ir 3 dalis, pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalies norma taikoma labai dažnai, o tai reiškia, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija yra itin griežta, neproporcinga padaromai veikai. Be to, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį vartojama sąvoka „išimtinės aplinkybės“ nėra teisinė kategorija, todėl dažnai aiškinama nevienodai ir prieštaringai. Tai lemia, kad teisingumo principo taikymas atskirose baudžiamosiose bylose priklauso ne nuo baudžiamojo įstatymo taikymo taisyklių, o nuo subjektyvių aplinkybių. Taip pat, net ir egzistuojant galimybei taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalies normos sankcija absoliučiai neleidžia diferencijuoti parenkamos bausmės, nes nustatytas bausmės minimumas – dešimt metų laisvės atėmimo – neatitinka atskirų veikų pavojingumo ir pobūdžio.

 

2.10. Nagrinėjamoje byloje taip pat yra aiškus neatitikimas tarp nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos: R. J. yra nuteistas už disponavimą narkotinėmis medžiagomis (0,06701 g karfentanilio), neturint tikslo jų platinti. Nustatyta, kad šios narkotinės medžiagos buvo laikomos sau vartoti ir jos nebuvo platinamos, tačiau už šiuos veiksmus R. J. pirmosios instancijos teismas paskyrė itin griežtą pagal sankciją laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sumažino paskirtąją bausmę iki šešerių metų laisvės atėmimo, tačiau net ir taip sumažinta bausmė neatitinka padarytos veikos pavojingumo.

 

3.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ramūnas Šileika atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

 

3.1. Nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentus dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo kaip tęstinės paneigia byloje esančios objektyviai nustatytos aplinkybės. Pagal susiformavusią teismų praktiką, psichotropinių medžiagų laikymas – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Pažymėtina, kad narkotinės medžiagos buvo rastos skirtingose vietose, skirtingu laikotarpiu, t. y. 2016 m. ir 2022 m. 2022 m. gruodžio mėn. nuteistasis buvo kelioms dienoms paleistas iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, tomis dienomis buvo atvykęs pas sutuoktinės motiną ir patikrino rūsyje esantį sandėliuką; radęs narkotines medžiagas, apie jas nepranešė teisėsaugos institucijoms, priešingai, perdėjo narkotines medžiagas į kitą pakuotę ir vėl paslėpė rūsyje bei apribojo galimybę prieiti prie jų, pakeitė sandėliuko spyną, apie tai neinformavęs šio sandėliuko savininkės. Pažymėtina ir tai, kad nors nuteistasis apie šias narkotines medžiagas ir pranešė teisėsaugos institucijoms, tačiau tai buvo padaryta siekiant melagingai apkaltinti savo sutuoktinę. Nuteistasis kaltę dėl narkotinių medžiagų laikymo pripažino tik po kurio laiko, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo keletą kartų apklaustas kaip liudytojas ir turėjo galimybę pasakyti tiesą. Pažymėtina, kad nors R. J. jau buvo nuteistas už tos pačios rūšies narkotinės medžiagos (karfentanilio) laikymą ir platinimą 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, tačiau nuteistojo tyčia disponuoti narkotinėmis medžiagomis, kurios buvo rastos vėliau, t. y. 2022 m. gruodžio 22 d., buvo susiformavusi iš naujo, todėl neturi jokio pagrindo kasatoriaus teiginys, kad tai yra jo pakartotinis nubaudimas ar jo nusikalstamų veikų tęstinumas.

 

3.2. Pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde iš esmės siūloma vadovautis tik nuteistojo parodymais jam palankia linkme, siekiant įrodyti jo veikos tęstinumą ir akcentuojant nusikalstamos veikos padarymo laiką, tačiau negalima atmesti, kad nuteistasis yra suinteresuotas bylos baigtimi ir gali nurodyti būtent jam palankias aplinkybes apie narkotinių medžiagų laikymo faktą ir kt. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis ne iš karto prisipažino, jog sandėliuke rastos narkotinės medžiagos priklausė jam, jis nepagrįstai apkaltino savo sutuoktinę tokių medžiagų laikymu, o tai verčia abejoti jo nuoširdumu nurodant tikslias aplinkybes, susijusias su narkotinių medžiagų laikymu.

 

3.3. Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistajam skirti dar švelnesnę bausmę. Žemesnės instancijos teismai atsižvelgė ir įvertino tai, kad teistumą turintis asmuo padarė dar vieną labai sunkų, tyčinį baigtą nusikaltimą. Taip pat jie nustatė ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo. Taip pat buvo nustatyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kad nusikalstamą veiką R. J. padarė būdamas recidyvistas. Teismai įvertino ir tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, laisvės atėmimo vietoje dirba, dalyvauja socialinėse veiklose. Be to, teismai atsižvelgė ir į tai, kad narkotinės medžiagos į apyvartą nepateko, jomis nuteistasis disponavo tik kelias dienas, laikė sau vartoti. Taigi teismai visapusiškai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias tiek su nuteistojo asmenybe, tiek su jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu, bausmės paskirtimi ir teisingumo principo įgyvendinimu, todėl dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, ar taikyti nuteistajam kitą bausmės rūšį nėra teisinio pagrindo.

 

 

 

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

 

 

4.   Nuteistojo R. J. gynėjo advokato O. Šibkovo kasacinis skundas netenkintinas.

 

 

 

Dėl tęstinės veikos

 

5.   Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė non bis in idem principą, nes BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta nusikalstama veika, už kurią skundžiamais teismų sprendimais nuteistas R. J., yra, pasak kasatoriaus, dalis tęstinės nusikalstamos veikos, už kurią R. J. jau nuteistas ankstesniuoju Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžiu.

 

6.   BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką.

 

7.   Teismų praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (bendros tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-7-109/2013, 2K-51-648/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013). Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai bendrai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2010, 2K-7-96/2012, 2K-258-677/2016, 2K-178-699/2018), tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2006, 2K-258-677/2016). Tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2010, 2K-7-109/2013, 2K-51-648/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).

 

8.   Veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-31-788/2021).

 

9.   Kaip matyti iš teismų praktikos, veikos, nurodytos BK 259 ar 260 straipsnyje ar jų skirtingose dalyse, vertintinos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, jei tam tikri veiksmai – neteisėtas gaminimas, įgijimas, pardavimas ir kt. – buvo padaryti ne vieną kartą, bet atlikti pagal vieną sumanymą, turint konkretų tikslą, siekiant tam tikro apibrėžto rezultato. Pavyzdžiui, kai pagal susitarimą su pardavėju asmuo vieną kartą nupirktas narkotines ar psichotropines medžiagas iš jo atsiima dalimis ne vienu metu; kai asmuo, sumanęs pasigaminti tam tikrą medžiagų kiekį, jas gamina kelis kartus; kai kartą įgijęs medžiagų, turėdamas tikslą platinti, jas pardavinėja ne vieną kartą, parduodamas dalimis vienam tam pačiam asmeniui ar keliems asmenims, ir pan. Jei tyčia padaryti kitą neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis veiką susiformuoja po pirmos veikos padarymo, šios veikos paprastai laikomos savarankiškomis nusikalstamomis veikomis ir kvalifikuojamos atskirai, tačiau tais atvejais, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė bendra tyčia, pagal vieną sumanymą ir konkretų tikslą, padaryti veiksmai vertinami kaip tęstinis nusikaltimas ir kvalifikuojami pagal vieną BK straipsnį kaip pavienė nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-232/2010, 2K-40/2010). Sprendžiant apie bendros tyčios buvimą šios kategorijos bylose, be objektyvių duomenų, tokių kaip laiko tarpai tarp atskirų disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis epizodų; ar medžiagos platinamos tam pačiam asmeniui; ar platinama ta pati medžiagų rūšis, svarbu yra subjektyvieji požymiai: kaip savo veiksmus suvokia kaltininkas, ar jo tyčia kiekvienąkart platinant narkotines ar psichotropines medžiagas formuojasi savarankiškai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-648/2019).

 

10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. J. nuo tyrimo tiksliai nenustatyto laiko iki 2022 m. gruodžio 22 d. namo rūsio sandėliuke neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – karfentanilio (0,06701 g), kol 2022 m. gruodžio 22 d. per atliktą kratą ši narkotinė medžiaga buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų. Šiuos nuteistojo veiksmus abiejų instancijų teismai, atsižvelgdami į narkotinės medžiagos kiekį (labai didelis), kvalifikavo kaip pavienę nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

 

11. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad R. J. ankstesniuoju Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžiu (sušvelninant jam paskirtą bausmę), be kita ko, buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su E. J., neteisėtai iki 2016 m. gegužės 30 d. laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, ne mažiau kaip 9,844 g heroino ir 0,07838 g karfentanilio, dalį jų išplatino, t. y. pardavė.

 

12. Apeliacinės instancijos teismas analizavo nuteistojo R. J. tyčios turinį, nes analogiškas argumentas buvo keliamas ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, ir konstatavo, kad dvigubo baudimo draudimo principas byloje nebuvo pažeistas, o nuteistojo veika, už kurią jis nuteistas skundžiamais teismų sprendimais, pagrįstai kvalifikuota kaip pavienė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nepritarti šiems teiginiams, nes bylos medžiaga ir joje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad nusikalstama veika, už kurios padarymą R. J. nuteistas skundžiamais teismų nuosprendžiais, yra dalis (epizodas) BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą jis buvo nuteistas 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžiu. Pažymėtina, kad žemesnės instancijos teismai nenustatė tęstinės veikos požymių, o R. J. tyčios turinys, reikšmingas tęstinę nusikalstamą veiką atribojant nuo nusikaltimų daugeto (pavienės nusikalstamos veikos), abiejų instancijų teismuose tinkamai analizuotas ir pagrįstai įvertintas.

 

13. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kitoje baudžiamojoje byloje R. J. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu (atitinkamai pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžiu, sušvelninant jam paskirtą bausmę iki septynerių metų laisvės atėmimo) buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su E. J., neteisėtai iki 2016 m. gegužės 30 d. laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, t. y. ne mažiau kaip 9,844 g heroino ir 0,07838 g karfentanilio, dalį jų išplatino, t. y. ne mažiau kaip 0,019 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,001 g narkotinės medžiagos heroino ir karfentanilio, jie 2016 m. gegužės 30 d. pardavė; kitą labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 9,843 g heroino ir 0,07838 g karfentanilio laikė iki tos pačios dienos (2016 m. gegužės 30 d.) 21.45 val., kai prie pastato Vilniuje jie kartu buvo sulaikyti policijos pareigūnų, šie tą pačią dieną 22.29 val. atliktos kratos metu bute Vilniuje rado ir paėmė antrą dalį narkotinių medžiagų – 9,748 g heroino ir 0,07766 g karfentanilio, o likusi dalis narkotinių medžiagų, t. y. 0,095 g heroino ir 0,00072 g karfentanilio, buvo rasta 2016 m. gegužės 31 d. 0.25 val. E. J. asmens kratos metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokių kitų narkotinių medžiagų per minėtas atliktas kratas nebuvo rasta. Pažymėtina ir tai, kad kitu – Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. – nuosprendžiu R. J. buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad iki 2022 m. gruodžio 22 d. namo, esančio Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), rūsio sandėliuke neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 0,06701 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, kol 2022 m. gruodžio 22 d. 15.34–16 val. atliktos kratos metu policijos pareigūnai minėtą narkotinę medžiagą rado ir paėmė. Taigi, atsižvelgiant į šias pareiškėjo skirtingose baudžiamosiose bylose nustatytas faktines bylų aplinkybes, nėra jokio pagrindo pritarti kasaciniame skunde keliamai versijai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad 2022 m. gruodžio 22 d. paimtos narkotinės medžiagos nėra 2016 m. laikomų narkotinių medžiagų dalis. Pažymėtina, kad, kaip minėta, narkotinės medžiagos, kurias laikė nuteistasis, buvo surastos ir paimtos per policijos pareigūnų atliktas atskiras kratas skirtingu laiku (2016 m. ir 2022 m.), narkotinės medžiagos buvo laikomos skirtingose vietose (pirmojoje byloje – bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o antrojoje byloje – sandėliuke (duomenys neskelbtini), rastos skirtingomis aplinkybėmis (pirmojoje byloje nuteistasis, gavus duomenų apie narkotinių medžiagų platinimą, policijos pareigūnų buvo sulaikytas vairuojantis automobilį, po to atlikta krata jo gyvenamojoje vietoje; antrojoje byloje nuteistasis apie narkotines medžiagas pranešė pats, tačiau iš pradžių jų laikymu apkaltino savo sutuoktinę ir prisipažino šio nusikaltimo padarymu tik po atitinkamo laiko tarpo). Šių skirtingose nuteistojo atžvilgiu baudžiamosiose bylose nustatytų objektyvių aplinkybių visuma patvirtina, kad šios atskiros pavienės nusikalstamos veikos nebuvo jungiamos bendros nuteistojo tyčios ir kad nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog, darydamas pirmą veiksmą 2016 m., R. J. jau turėjo susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo, kuris buvo atliktas 2022 m. Pabrėžtina, kad apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama ne tik pagal jo subjektyvius pareiškimus, bet ir pagal objektyvias bylos aplinkybes, nes subjektyvieji veikos požymiai turi atitikti objektyviuosius. R. J. padarytos veikos buvo pakankamai nutolusios laiko atžvilgiu (jas skiria šešeri metai), be to, jokių kitų narkotinių medžiagų 2016 m. gegužės 30 ir 31 d. policijos pareigūnų atliktų kratų metu nebuvo rasta. Todėl nuteistojo veiksmus dėl kitų narkotinių medžiagų, kurios 2022 m. gruodžio 22 d. 15.34–16 val. atliktos kitos kratos metu buvo rastos ir paimtos policijos pareigūnų, abiejų instancijų teismai, atsižvelgdami į narkotinių medžiagų kiekį (labai didelis) ir jų suradimo aplinkybes, pagrįstai kvalifikavo kaip pavienę nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

 

14. Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodo ir tai, jog nuteistojo teiginiai, kad 2022 m. atliktos kratos metu rastos narkotinės medžiagos yra veikos, už kurią jis nuteistas ankstesniais teismų nuosprendžiais, tąsa ir kad jos taip pat buvo įgytos 2016 m., vertintini kaip objektyviais bylos duomenimis paneigta gynybinė pozicija. Todėl teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo padarytai išvadai, kad, esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą (lot. non bis in idem) principas.

 

15. Taigi teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismų išvadai, kad buvo padaryta atskira pavienė BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta nusikalstama veika, už kurią R. J. nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu, ir kad šiuo atveju nenustatyta jokių požymių, patvirtinančių bendros tyčios buvimą. 

 

16. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, jog R. J. nusikalstami veiksmai nebuvo jungiami vieno sumanymo ir tikslo (bendros tyčios) su nusikalstama veika, už kurią jis nuteistas ankstesniais teismų nuosprendžiais, todėl vertintini kaip pavienis nusikaltimas, kvalifikuotinas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

 

Dėl paskirtos bausmės

 

17.  Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors apeliacinės instancijos teismas taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir nuteistajam R. J. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teismo paskirtą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę sušvelnino iki šešerių metų laisvės atėmimo, tačiau paskirtoji bausmė vis tiek per griežta, todėl prašoma vėl taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir dar sušvelninti bausmę. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.

 

18. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, jog teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Todėl bausmės švelnumo ar griežtumo klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-2-693/2019, 2K-72-489/2020, 2K-147-489/2021, 2K-144-942/2021, 2K-179-942/2021 ir kt.).

 

19. BPK 328 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu neteisingai paskirta bausmė. Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021 ir kt.). Taigi, bausmės griežtumo ir švelnumo klausimai pagal BPK priskirti apeliacinės instancijos teismo kompetencijai.

 

20. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo gynėjas klausimą dėl R. J. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos per griežtos bausmės kėlė ir savo apeliaciniame skunde. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas pateikė detalius motyvus (skundžiamo nuosprendžio 25–28 punktai). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas dešimties metų laisvės atėmimo bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, neatsižvelgė į tai, kad padaryto nusikaltimo aplinkybės nėra tipinės tokių nusikaltimų aplinkybės, todėl padaryto nusikaltimo pavojingumas nėra panašus į rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą: nuteistojo veika pasireiškė tik narkotinių medžiagų laikymu, jis šias medžiagas planavo vartoti pats, laikė saugiai paslėpęs nuo kitų asmenų, jomis disponavo tik tris dienas (tiek buvo grįžęs atostogų iš įkalinimo įstaigos), pats pranešė policijos pareigūnams apie šias medžiagas (nors disponavimu narkotinėmis medžiagomis apkaltino savo sutuoktinę, tačiau vėliau pripažino padaręs veiką). Įvertinęs minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, ir, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirtąją bausmę sušvelnino iki šešerių metų laisvės atėmimo. Pažymėtina, kad nuteistojo gynėjas nenurodo naujų aplinkybių arba aplinkybių, į kurias neatsižvelgė apeliacinės instancijos teismas, švelnindamas bausmę.

 

21. Kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 54 straipsnyje nustatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, ji nėra aiškiai per švelni ar per griežta, todėl darytina išvada, kad ji pakankama BK 41 straipsnyje nustatytiems tikslams pasiekti. Nenustatyta aplinkybių, dėl kurių R. J. už labai didelio kiekio narkotinės medžiagos (karfentanilio) laikymą apeliacinės instancijos teismo paskirtą sumažintą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę būtų galima pripažinti neatitinkančia bausmės paskirties ar pažeidžiančia bausmės skyrimo taisykles. Todėl, nesant teisiškai pagrįstų argumentų, pagrindžiančių BK nustatytų bausmės skyrimo taisyklių pažeidimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

 

22. Kartu teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti, ar BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, nes nepateikta jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių tokio kreipimosi būtinumą. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde šiame kontekste keliami teisės taikymo klausimai, kurie nežinybingi Konstituciniam Teismui, be kita ko, nurodant, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo dažnumas bylose dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis, kvalifikuojant veikas pagal BK 260 straipsnio 2 ir 3 dalis, rodo BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos griežtumą ir neproporcingumą padarytai veikai.

 

23. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl neteisingos bausmės paskyrimo nuteistajam yra nepagrįsti, todėl jais remiantis naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

 

 

 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo R. J. gynėjo advokato Olego Šibkovo kasacinį skundą atmesti.

 

Teisėjai                                                                                                  Sigita Jokimaitė

 

Alenas Piesliakas

 

Danutė Jočienė