Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ATLIEKŲ TVARKYMO ĮSTATYMO NR. VIII-787 30 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO
NR. XIIP-2082
2017 m. gruodžio 6 d. Nr. 1003
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. SV-S-289 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
nepritarti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 30 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-2082 (toliau − Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekto 1 straipsnyje keičiamo Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 30 straipsnio 10 dalies 4 ir 6 punktai yra pertekliniai, nes Europos Sąjungos (toliau – ES) Teisingumo Teismo aiškinimu, kur pastarasis, atskleisdamas principo „teršėjas moka“ esmę, savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, ES valstybės narės turi užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o ES valstybės narės turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.).
Be to, Įstatymo 302 straipsnyje nustatyti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaros reikalavimai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“. Įstatymo 302 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis. Ši kaina turi užtikrinti ilgalaikį komunalinėms atliekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą ir sudaryti komunalinių atliekų turėtojams priimtinas sąlygas dalyvauti tvarkant komunalines atliekas, taip pat mažinti aplinkos taršą. Įstatymo 302 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybės, nustatydamos rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi vadovautis šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais principais. Įstatymo 302 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 „Dėl Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis (toliau − Taisyklės). Taisyklės nustato dvinarės rinkliavos taikymą, kuri susideda iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų. Kintamoji rinkliavos dedamoji yra tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, ir yra sietina su konkrečiu atliekų turėtojo atiduodamu komunalinių atliekų kiekiu. Savivaldybės, vadovaudamosi Taisyklių nuostatomis, rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio kintamąją dalį, atsižvelgiant į Taisyklių 31.3 papunkčio nuostatas, gali skaičiuoti pagal atiduodamų komunalinių atliekų svorį. Tokiu būdu yra suteikta galimybė savivaldybėms pasirinkti, kad atliekų turėtojas mokėtų už faktiškai atiduodamą atliekų kiekį.
Vertinant kitų valstybių patirtį atliekų tvarkymo srityje – atliekų surinkimo būdas, kai įmokai apskaičiuoti reikia nustatyti faktinį atliekų kiekį, įmanomas, tačiau yra gerokai brangesnis. Tam reikėtų didesnių ekonominių sąnaudų, todėl padidėtų komunalinių atliekų tvarkymo surinkimo ir administravimo išlaidos, o tai atitinkamai atliekų turėtojams lemtų didesnes įmokas už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą. Siejant rinkliavą ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą su kiekvieno atliekų turėtojo atiduodamu atliekų kiekiu, padaugėtų atvejų jų atsikratyti neleistinais būdais, kurių padarinius savivaldybės teisės aktų nustatyta tvarka privalo likviduoti visų mokesčių mokėtojų lėšomis.
2. Įstatymo projekto 1 straipsnyje keičiamo Įstatymo 30 straipsnio 10 dalies 2 punkte siūloma nuostata – perteklinė, nes Įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba daugiabučio namo savininkų bendrija, individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija, garažų savininkų bendrija, sodininkų bendrija ar kita bendrija, arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba asmenys, sudarę jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti (toliau – įgalioti asmenys).
3. Įstatymo projekto 1 straipsnyje keičiamo Įstatymo 30 straipsnio 10 dalies 7 punkto nuostata yra neaiški ir dviprasmiška dėl formuluotės „suteikiama ištisus metus“ – nenurodoma, ar paslauga turėtų būti teikiama nenutrūkstamai visus metus ir tik suteikus tokią nenutrūkstamai teiktą paslaugą būtų imama rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Jeigu paslaugos teikimas per metus nutraukiamas tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, 3 dienas, neaišku, ar rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą galėtų būti imama. Taip pat nenurodoma, kaip būtų įgyvendinama ši nuostata, jeigu už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas ar galimybę naudotis atliekų tvarkymo sistema visus metus mokestis būtų renkamas kas ketvirtį. Šioje nuostatoje nėra numatyta paslaugos suteikimo apimtis, kuri neaiški, netiksli ir neatitiktų Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų teisėkūros pricipų, kokia atliekų tvarkytojo veikla būtų laikoma kaip paslaugos nesuteikimas.
Pasirinktas 150 metrų atstumas nuo atliekų surinkimo aikštelės iki atliekų turėtojo nekilnojamojo turto objekto ir šių aikštelių įrengimas savivaldybėms sudarytų prielaidas didėti finansinei naštai – tam prireiktų didelių investicijų ir laiko sąnaudų, o dėl skirtingų teritorinės urbanizacijos sąlygų šios aikštelės nurodytu atstumu ne visur galėtų būti įrengtos, o tai leistų kai kuriems atliekų turėtojams išvengti rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėjimo.
4. Įstatymo projekto 1 straipsnyje keičiamo Įstatymo 30 straipsnio 7 punkte suformuluotas teiginys „nuo atliekų turėtojo apmokestinamo nekilnojamojo turto objekto“ suponuoja klaidinančią prielaidą, kad rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą imama už atliekų turėtojui priklausantį nekilnojamojo turto objektą, o ne už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos ar galimybės naudotis atliekų tvarkymo sistema suteikimą. Pagal Įstatymo 301 straipsnio 1 dalį organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja įgalioti asmenys. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, minėto punkto reikėtų atsisakyti.
Įstatymo projekto 1 straipsnyje keičiamo Įstatymo 30 straipsnio 10 dalies 3 ir 5 punktuose pateiktų pasiūlymų reikėtų atsisakyti dėl išvardintų priežasčių. Pirma, priėmus 3 punkte siūlomą nuostatą, susidarytų tokia situacija, kai asmuo, būdamas kelių nekilnojamojo turto objektų savininku toje pačioje savivaldybėje, gali vieną iš jų perleisti naudotis kitiems asmenims, kurie neregistruojami tame nekilnojamojo turto objekte ir negalės būti apmokestinti už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Pagal siūlomą teisinį reguliavimą už perleistą naudotis kitiems asmenims nekilnojamojo turto objektą negalės būti apmokestintas ir nekilnojamojo turto savininkas. Antra, priėmus 5 punkte siūlomą nuostatą, jeigu savivaldybės teritorijoje už galimybę naudotis atliekų tvarkymo sistema yra įvesta visuotinė rinkliava, neregistruotas atliekų turėtojas, savarankiškai nesudaręs sutarties, išvengs rinkliavos mokėjimo. Taip pat, priėmus keičiamo Įstatymo 30 straipsnio 10 dalies 3 ir 5 punktuose pateiktus pasiūlymus, visuotinį principą „teršėjas moka“ įgyvendinti taptų sudėtinga, kadangi atsiranda galimybė atliekų turėtojui išvengti rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėjimo. <...>“.