Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS KORUPCIJOS PREVENCIJOS ĮSTATYMO NR. IX-904 2, 5, 6, 10 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 51, 52, 101, 102, 103 STRAIPSNIAIS ĮSTATYMO PROJEKTO nR. xiip-2520
2015 m. birželio 9 d. Nr. 561
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. SV-S-994 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 5 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo Nr. IX-904 2, 5, 6, 10 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 51, 52, 101, 102, 103 straipsniais įstatymo projektui Nr. XIIP-2520 (toliau – Įstatymo projektas) ir pateikti šias pastabas bei pasiūlymus dėl teisinio reguliavimo tobulinimo:
1. Įstatymo projekto 8 straipsnyje dėstomame Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (toliau – Korupcijos prevencijos įstatymas) 102 straipsnyje siūloma nustatyti valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui (toliau – valstybės tarnautojas) pareigą nedelsiant, ne vėliau kaip per 48 valandas, pranešti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau – Specialiųjų tyrimų tarnyba) apie jo žinomą veiką, turinčią korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių. Siūlomas šios priemonės teisinis reguliavimas keistinas dėl šių priežasčių:
1.1. Vienas iš šios pareigos elementų – valstybės tarnautojo žinojimas apie korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką Įstatymo projekte neapibrėžtas. Neaišku, kur yra kritinė faktų, informacijos visumos riba, kuri leistų neabejoti tuo, kad galbūt buvo padaryta ar yra daroma korupcinio pobūdžio nusikalstama veika. Įstatymo projekte pasigendama aiškiai apibrėžtų kriterijų, nenustatytas konkretus ir aiškus atspirties taškas, nuo kurio būtų galima konstatuoti, kad valstybės tarnautojas nesiėmė aktyvių veiksmų dėl padarytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos. Informacija apie nusikalstamą veiką turi būti pakankama, patikima, paremta tam tikrais objektyviais faktais ir žiniomis (pavyzdžiui, asmuo gavo neginčijamų įrodymų, kurie rodo nusikalstamos veikos akivaizdumą, ar pats stebėjo neteisėtą įvykį ir pan.). Todėl, siekiant įtvirtinti pareigą pranešti apie korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, siūlytina aiškiai apibrėžti pagrindus (požymius), kuriems esant laikoma, kad valstybės tarnautojui ši veika buvo žinoma.
1.2. Įstatymo projekte nustatytas 48 valandų terminas, per kurį valstybės tarnautojas privalo pranešti apie nusikalstamą veiką, nėra objektyviai pagrįstas. Ši nuostata neproporcinga, palyginti su pranešimo apie labai sunkų nusikaltimą laiku (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 238 straipsnis). Asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nesiejamas su konkrečiu terminu valandomis, per kurį asmuo privalo pranešti apie jam žinomą daromą arba padarytą labai sunkų nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, siūlytina nustatyti bendro pobūdžio taisyklę, kad būtina pranešti per kuo trumpesnį laiką, jeigu nėra svarbių priežasčių ir neįveikiamų kliūčių, dėl kurių neįmanoma pranešti.
2. Įstatymo projekte siūloma numatyti nauja korupcijos prevencijos priemonė – asmens elgesio rizikos vertinimas, naudojant psichologinius, tyrimo poligrafu, situacijos modeliavimo metodus, turi šių trūkumų:
2.1. Jau dabar galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintos procedūros ir mechanizmai, sudarantys galimybę vertinti valstybės tarnautojų elgesio riziką. Pirma, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 ir 13 straipsniai nustato kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdą – nusikalstamos veikos imitavimą, kuris taikomas siekiant apginti valstybę ir visuomenę nuo nusikalstamo kėsinimosi. Taip pat šio įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Taip pat paminėtini Korupcijos prevencijos įstatymo 9 ir 91 straipsniai bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnis, kurie leidžia gauti visą informaciją, atskleidžiančią asmens elgesio riziką. Būtent šis teisinis reguliavimas leidžia naudoti atitinkamus filtrus, kad valstybės tarnyboje dirbtų asmenys, kurie nekelia abejonių, taip pat suteikia galimybę sužinoti apie jų galbūt padarytas arba daromas korupcinio pobūdžio veikas. Atsižvelgiant į tai, siūlymas įtvirtinti asmens elgesio rizikos vertinimą neatitinka teisėkūros tikslingumo principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje ir reiškiančio, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis.
Atkreiptinas dėmesys, kad valstybės tarnautojų atsparumo korupcijai vertinimas taikant situacijos imitavimo / modeliavimo metodą nėra įprastinė ar paplitusi praktika Europos Sąjungos valstybėse narėse. Tik keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse (Vengrijoje, Čekijoje, Rumunijoje) taikomas imitacinio pobūdžio polinkio korupcijai vertinimas. Šis metodas taikomas tik teisėsaugos institucijų pareigūnams, tačiau ne visiems valstybės tarnautojams. Atsižvelgiant į užsienio valstybių praktiką, siekiant įtvirtinti tokį modelį ir Lietuvoje, svarstytina, ar jis neturėtų būti orientuojamas tik į teisėsaugos institucijų pareigūnus.
2.2. Pažymėtina, kad žmogaus teises ir laisves ribojančios nuostatos, subjektų, taikančių tikrinimo metodus, veiklos pagrindai turi būti reguliuojami įstatymų. Tačiau Įstatymo projekte elgesio rizikos vertinimo mechanizmas (metodų taikymas) paliekamas neišbaigtas, šiuos aspektus reguliuoti perduodama Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Vis dėlto minėti aspektai yra susiję su asmens teisių ir laisvių ribojimu, todėl turi būti reglamentuojami įstatymo lygmeniu. Svarbu pabrėžti, kad įstatyme turi būti įtvirtintos situacijos imitavimą taikančių subjektų veiksmų ribos, nustatytas draudimas kurstyti, provokuoti atlikti priešingus teisei veiksmus, taip pat veiksmų ir sprendimų apskundimo procedūros, tačiau Įstatymo projekte to pasigendama.
2.3. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytas proporcingumo principas reiškia, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti. Įstatymo projekte, siekiant įvertinti elgesio riziką (t. y. tik galimą elgesio, nebūtinai nusikalstamo, tikimybę), siūloma naudoti situacijos modeliavimą, t. y. tikrinimo veiksmus, analogiškus kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdams, kurie taikomi tik nusikaltimams.
Įstatymo projekto nuostatos, nustatančios, kad visi valstybės tarnautojai privalėtų duoti sutikimą dėl elgesio rizikos vertinimo, priešingu atveju būtų atleidžiami iš pareigų kaip nesutinkantys dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kelia abejonių dėl jų atitikties proporcingumo principui.
2.4. Pažymėtina, kad Įstatymo projekte (2 straipsnio 16 dalis) asmens elgesio rizikos vertinimas teisine prasme apibrėžiamas ydingai – idem per idem. Todėl lieka neaišku, kas laikytina elgesio rizika ir kas bus vertinama. Siekiant įtvirtinti aptariamą priemonę, siūlytina nustatyti aiškią jos teisinę apibrėžtį, kas konkrečiai bus tikrinama (valstybės tarnautojo atsparumas korupcijai, patikimumas ar kita). Įstatymo projekte pateikiamos aplinkybės, kurioms esant atliekamas asmens elgesio rizikos vertinimas (ypač Korupcijos prevencijos įstatymo 103 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose) nėra susietas su korupciniu elgesiu.
2.5. Įstatymo projekto rengėjai nepagrindė, kodėl būtina įstatyme nustatyti ir taikyti aptariamą korupcijos prevencijos priemonę, kurios įtvirtinimas ir įgyvendinimas siūloma apimtimi, be kita ko, pareikalautų nemenkų finansinių išlaidų, kurių pagrįstumo Įstatymo projekto aiškinamajame rašte taip pat pasigendama.
3. Įstatymo projekte pateikiamas siūlymas Korupcijos prevencijos įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad korupcijos rizikos nustatymo rekomendacijos būtų tvirtinamos Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus. Pažymėtina, kad rekomendacijos savo forma tam tikriems subjektams nebūtų privalomas vykdyti dokumentas, todėl neįtvirtinus imperatyvaus mechanizmo gali kilti grėsmė, kad prioritetas bus teikiamas ne realiai, bet labiau formaliai korupcijos prevencijai.
4. Siekiant kovos su korupcija tikslų, siūlytina plėsti teisės aktų projektų, kurie turi būti įvertinti antikorupciniu požiūriu, sąrašą – tikslinti Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad antikorupciniu požiūriu turėtų būti vertinami visi bet kokią finansinę paramą (ne tik gaunamą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų) numatantys reguliuoti teisės aktų projektai.