Administracinė byla Nr. eA-263-822/2024
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02526-2022-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos skyrius) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 4 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir atsakovas, NŽT) Klaipėdos rajono skyriaus 2022 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 12SD-(14.12.137 E) „Dėl atsisakymo nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti NŽT Klaipėdos rajono skyrių priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų A. Ž. priklausančiame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2022 m. liepos 13 d. NŽT Klaipėdos rajono skyriui pateikė prašymą priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų Žemės sklype. NŽT Klaipėdos rajono skyrius 2022 m. rugpjūčio 26 d. surašė Sprendimą, kuriame nurodė, jog nepriims sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų Žemės sklype.
3. Pareiškėjas, skunde remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pažymėjo, jog individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, be kita ko, ir NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją.
4. 2006 m. liepos 14 d. buvo priimtas Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-437-06/2006, kuriuo teismas nustatė juridinį faktą, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype XX a. I pusėje buvo vėjinis malūnas su prie jo buvusiais dviem pastatais. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu atkurti pareiškėjui A. Ž. nuosavybes teise priklausančiame Žemės sklype buvusią sodybą. Taigi šio fakto nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti.
5. Pareiškėjo teigimu, NŽT Klaipėdos rajono skyrius, priimdamas Sprendimą, nenustatė juridinių faktų viseto, būtino ir pakankamo teisės normai taikyti, administracinio sprendimo nepagrindė nei teisiniais, nei faktiniais argumentais, nenurodė priežasčių, lėmusių neigiamo sprendimo priėmimą, todėl jis yra neteisėtas ir nepagrįstas.
7. Atsakovas nurodė, kad atsisakė priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų Žemės sklype. Atsižvelgiant į tai, kad Žemės sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją, buvo kreiptasi į Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkciją (toliau – ir Direkcija) su prašymu pateikti informaciją apie galimybę parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą saugomoje teritorijoje. Pajūrio regioninio parko direkcija 2022 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. S-209 (7.3) „Dėl tarnybinės pagalbos“ informavo, kad pagal Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838, ginčo Žemės sklypas patenka į Šaipių kraštovaizdžio draustinį. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano (toliau – ir Tvarkymo planas) 26.2 papunktį sprendinius draustiniuose naujų sodybų kūrimas galimas buvusių sodybų vietose. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje yra įtvirtinta buvusios sodybos sąvoka – vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko). Todėl pagal nusistovėjusią teismų praktiką, nusistatinėjant buvusios sodybos faktą, būtina nustatyti ir buvusio gyvenamojo namo faktą. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas, kad A. Ž. priklausančiame minėtame žemės sklype buvo vėjinis malūnas su prie jo buvusiais dviem pastatais.
8. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2006 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-437-06/2006 pagal pareiškėjo A. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kurio rezoliucinėje dalyje nurodoma, jog nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype XX a. I pusėje buvo vėjinis malūnas su prie jo buvusiai dviem statiniais. Šis faktas nustatytas tikslu atkurti pareiškėjui A. Ž. nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype buvusią sodybą.
9. Direkcija nurodė, jog teismo metu buvusio gyvenamojo namo faktas nustatytas nebuvo, todėl, jos nuomone, Žemės sklype nėra galimybės parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą, atkuriant buvusius (išlikusius) statinius.
10. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 „Dėl Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktas nustato, jog kaimo plėtros žemėtvarkos projektas – vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentas, rengiamas siekiant kaimo gyvenamųjų vietovių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose kompleksiškai suplanuoti žemės naudmenų sudėties pakeitimą, miško sodinimą, kitą su žemės ūkiu susijusią veiklą ir suformuoti žemės ūkio ir alternatyviosios veiklos subjektų žemės valdas. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punktas nustato, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus, kai Saugomų teritorijų įstatyme nustatytomis sąlygomis (statomi statiniai, susiję su draustinio steigimo tikslais; statomi statiniai, būtini vykdant veiklą, kuriai taikomos išimtys pagal šio straipsnio nuostatas; statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje; atkuriami kultūros paveldo objektai pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą; statomi statiniai, siekiant užtikrinti valstybės sienos apsaugą, valstybinio jūrų uosto veiklą; statomi sodybos pastatai ir inžineriniai statiniai sodybose; atstatomi identiški buvusių sodybų pastatai ir jų inžineriniai statiniai pirminėse jų stovėjimo vietose). Šio įstatymo 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybiniuose parkuose esančiose konservacinio funkcinio prioriteto zonose (rezervatuose, draustiniuose), gamtos ir kultūros paveldo objektų teritorijose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos šiame įstatyme atitinkamai nurodytose teritorijose (rezervatuose, draustiniuose, kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijose ir jų apsaugos zonose, gamtos paveldo objektų teritorijose).
11. NŽT Klaipėdos rajono skyrius, įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, Direkcijos tarnybinės pagalbos metu suteiktą informaciją, nusprendė, kad statyba ginčo Žemės sklype priklauso nuo šios saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, kuriuose numatyti ne tik draudimai, bet ir išimtys statinių statybai.
II.
13. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo A. Ž. skundą atmetė.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. liepos 13 d. NŽT Klaipėdos rajono skyriui pateikė prašymą priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų Žemės sklype. Ginčijamu Sprendimu atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo, grįsdamas tuo, jog Žemės sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko teritorijoje esantį Šaipių kraštovaizdžio draustinį, o Pajūrio regioninio parko direkcija 2022 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. S-209 (7.3) „Dėl tarnybinės pagalbos“ informavo NŽT Klaipėdos rajono skyrių, kad nemato galimybės parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą Žemės sklype. Nekilnojamojo turto išrašas apie Žemės sklypą patvirtina, jog jis patenka į teritoriją, kuriai pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatas yra taikomos kraštovaizdžio draustinių, gamtinių ir kompleksinių draustinių bei valstybinių parkų specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 patvirtintą Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą Žemės sklypas patenka į Šaipių kraštovaizdžio draustinį.
15. Teismas, vadovaudamasis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punkto c papunkčiu, nurodė, jog gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, kaip išimtis, gali būti statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje, esant dviem sąlygoms, kurios abi turi būti visumoje: 1) šių statinių statyba turi atitikti savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius; 2) šių statinių statyba (statybos pobūdis, sąlygos ir kt.) turi atitikti ir Saugomų teritorijų įstatymo nustatytas sąlygas. Atsižvelgęs į Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano 26.2 papunktį, Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalį, teismas pažymėjo, jog buvusios sodybos vieta turi būti nustatyta, arba pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jei jie neišliko – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. Taigi buvusios sodybos vieta turi būti nustatyta, arba pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jei jie neišliko – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu.
16. Įvertinęs Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-437-06/2006, rezoliucinę dalį, teismas darė išvadą, jog joje nėra nustatyta (pasisakyta), kokia yra vėjinio malūno „su prie jo buvusiais dviem statiniais“ paskirtis bei pobūdis, t. y. ar šie statiniai buvo ūkinės, ar gyvenamosios paskirties pastatai. Akivaizdu, kad vėjinis malūnas nėra gyvenamosios paskirties statinys, todėl aktuali tampa kitų dviejų statinių paskirtis bei pobūdis. Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies taip pat matyti, kad joje išvadų dėl šių statinių paskirties bei pobūdžio taip pat nėra padaryta. Taip pat teismas nurodė, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimas yra ydingas, nes jame nėra informacijos apie Žemės sklype buvusių statinių paskirtį, o juridinio fakto nustatymo tikslas neatitinka teismo sprendime padarytų išvadų. Regionų apygardos administraciniam teismui įstatymu nėra suteikta teisė plačiau, vienu ar kitu aspektu aiškinti minėtą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimą, nes tai gali daryti teismas priėmęs sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 278 str.).
17. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė atsakovui įrodymų, numatytų Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje, kurie patvirtintų aplinkybę, jog Žemės sklype „faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų“, dėl ko jo Sprendimas nerengti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto yra pagrįstas bei teisingas. Taip pat teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl Sprendimo neatitikimo VAĮ 10 straipsnio reikalavimams, nurodęs, jog pareiškėjui Sprendimu buvo suteikta visa reikiama bei pakankama informacija apie faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, kurie reglamentuoja šį teisinį santykį.
18. Kadangi Direkcija yra institucija, kuriai teisės aktais yra pavesta kontroliuoti jai priskirtos saugomos teritorijos naudojimo sąlygas ir tvarką, todėl, teismo vertinimu, atsakovo kreipimasis į Direkciją tarnybinės pagalbos tvarka dėl išvados gavimo byloje nagrinėjamu klausimu, yra logiškas bei atitinkantis šiems viešojo administravimo subjektams suteiktos kompetencijos ribas bei gero administravimo principo reikalavimus.
III.
19. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir įpareigoti NŽT Klaipėdos rajono skyrių priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų pareiškėjui priklausančiame Žemės sklype. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau – ir LAT) ir LVAT praktika, teismas, nagrinėdamas bylą, neturi teisės revizuoti jau įsiteisėjusio teismo sprendimo, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas yra nepaneigiamas, nenuginčijamas. Administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Pareiškėjo manymu, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje yra aiškiai nurodyta, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu atkurti pareiškėjui A. Ž. nuosavybes teise priklausančiame Žemės sklype buvusią sodybą, šis teismo sprendimas įgijo res judicata (liet. Teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią ir juo privalo vadovautis viešojo administravimo subjektas. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl Regionų apygardos administracinis teismas taip pat neturėjo teisės jo revizuoti.
21. Pareiškėjas pažymi, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimas buvo priimtas galiojant Saugomų teritorijų įstatymo 2001 m. gruodžio 4 d. redakcijai (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymas Nr. IX-628) ir šioje įstatymo redakcijoje nėra Regionų apygardos administracinio teismo sprendime nurodytos Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalies normos. Ši norma įsigaliojo 2017 m. gegužės 1 d. (2016 m. spalio 18 d. įstatymas Nr. XII-2683), todėl neaišku, kodėl buvo keliamas klausimas dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo ydingumo netinkamai taikant įstatymo normą, kuri priimant sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo negaliojo.
22. Pareiškėjo vertinimu, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški ir laikytina nereikalaujančia papildomo išaiškinimo, kadangi joje nurodyta, jog juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu atkurti A. Ž. nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype buvusią sodybą. Pagal LAT praktiką, oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.
23. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo Žemės sklypo plotas yra 0,9800 ha, šiam sklypui įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: kraštovaizdžio draustiniai (V skyrius, dvidešimt antrasis skirsnis) – 0,98 ha plotui, gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai (V skyrius, aštuntas skirsnis) – 0,98 ha plotui, valstybiniai parkai (V skyrius, dvidešimt trečiasis skirsnis) – 0,98 ha plotui, natūralios pievos bei ganyklos (VI skyrius, ketvirtasis skirsnis) – 0,7277 ha plotui, kelių apsaugos zonos (III skyrius, antrasis skirsnis) – 0,1597 ha plotui.
25. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad buvusios sodybos vieta turi būti nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jei jie neišliko – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nustatyta (pasisakyta), kokia yra vėjinio malūno „su prie jo buvusiais dviem statiniais“ paskirtis bei pobūdis, t. y. ar šie statiniai buvo ūkinės, ar gyvenamosios paskirties pastatai. Motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje taip pat nėra padarytų išvadų dėl šių statinių paskirties ir pobūdžio. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimą vertino kaip vieną iš byloje esančių įrodymų ir padarė tinkamas išvadas, jog pareiškėjas nepateikė atsakovui įrodymų, numatytų Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje, kurie patvirtintų aplinkybę, jog Žemės sklype „faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų“, todėl sprendimas nerengti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto yra pagrįstas ir teisėtas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Klaipėdos rajono skyriaus 2022 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 12SD-(14.12.137 E) „Dėl atsisakymo nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus“, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų Žemės sklype, teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti NŽT Klaipėdos rajono skyrių priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų A. Ž. priklausančiame Žemės sklype.
27. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nustatyta (pasisakyta), kokia yra vėjinio malūno „su prie jo buvusiais dviem statiniais“ paskirtis bei pobūdis, teismo sprendime nėra informacijos apie Žemės sklype buvusių statinių paskirtį, o juridinio fakto nustatymo tikslas neatitinka teismo sprendime padarytų išvadų, pareiškėjas nepateikė atsakovui įrodymų, numatytų Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje, kurie patvirtintų aplinkybę, jog Žemės sklype „faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų“, dėl ko jo Sprendimas nerengti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto yra pagrįstas bei teisingas.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės revizuoti įsiteisėjusio Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo, kurio rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu atkurti pareiškėjui A. Ž. nuosavybes teise priklausančiame Žemės sklype buvusią sodybą. Be to, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimas buvo priimtas galiojant Saugomų teritorijų įstatymo 2001 m. gruodžio 4 d. redakcijai (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymas Nr. IX-628), kurioje nebuvo Regionų apygardos administracinio teismo sprendime nurodytos Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalies normos.
29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
30. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. liepos 13 d. kreipėsi į NŽT Klaipėdos rajono skyrių, prašydamas organizuoti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimą Žemės sklype, projekto tikslas – ūkininko ūkio sodybos vieta, atkuriant buvusius (išlikusius) statinius, projekto uždaviniai – suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo teritoriją, nustatant ūkininko ūkio sodybos statinių statybos (atkūrimo) vietą. NŽT Klaipėdos rajono skyrius, atsižvelgęs į tai, kad Žemės sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko teritorijoje esantį Šaipių kraštovaizdžio draustinį, kreipėsi į Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkciją. Direkcija 2022 m. rugpjūčio 22 d. rašte Nr. S-209 (7.3) nurodė, kad teismo sprendimu buvusio gyvenamojo namo faktas nebuvo nustatytas, todėl, Direkcijos nuomone, Žemės sklype nėra galimybės parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą, atkuriant buvusius (išlikusius) statinius. Atsižvelgęs į šį raštą, NŽT Klaipėdos rajono skyrius ginčijamu Sprendimu nepriėmė sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų Žemės sklype.
31. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjui priklausantis Žemės sklypas pagal Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 „Dėl Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“ patvirtintą Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą patenka į Šaipių kraštovaizdžio draustinį.
32. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano 26.2 papunktį naujų sodybų kūrimas galimas buvusių sodybų vietose.
33. Pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (2022 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIV-1245 redakcija) 69 straipsnio 1 dalies 19 punktą gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus, kai Saugomų teritorijų įstatyme nustatytomis sąlygomis: a) statomi statiniai, susiję su draustinio steigimo tikslais; b) statomi statiniai, būtini vykdant veiklą, kuriai taikomos išimtys pagal šio straipsnio nuostatas; c) statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje; d) atkuriami kultūros paveldo objektai pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą; e) statomi statiniai, siekiant užtikrinti valstybės sienos apsaugą, valstybinio jūrų uosto veiklą; f) statomi sodybos pastatai ir inžineriniai statiniai sodybose; g) atstatomi identiški buvusių sodybų pastatai ir jų inžineriniai statiniai pirminėse jų stovėjimo vietose.
34. Saugomų teritorijų įstatymo (2021 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. XIV-599 redakcija) 2 straipsnio 52 dalyje numatyta, jog buvusi sodyba yra vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu.
35. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2006 m. liepos 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-437-06/2006 nustatė juridinę reikšmę turinti faktą, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), XX a. I pusėje buvo vėjinis malūnas su prie jo buvusiais dviem pastatais, šis faktas nustatytas tikslu atkurti pareiškėjui A. Ž. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvusią sodybą.
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2006 m. liepos 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-437-06/2006, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog minėtame Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendime nepasisakyta, kokia yra vėjinio malūno su prie jo buvusiais dviem statiniais paskirtis bei pobūdis, t. y. ar šie statiniai buvo ūkinės, ar gyvenamosios paskirties pastatai. Šiuo atveju nenustačius, kad Žemės sklype buvę statiniai buvo gyvenamosios paskirties, o pareiškėjui nepateikus įrodymų, kaip reikalauja Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalis, kurie patvirtintų aplinkybę, jog Žemės sklype faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą nerengti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto.
37. Atkreiptinas dėmesys, jog Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte buvo nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 259 „Dėl Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planas. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 425 „Dėl Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento 8 punktą buvusi sodyba – sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu.
38. Tačiau, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į NŽT Klaipėdos rajono skyrių, prašydamas organizuoti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimą Žemės sklype, kreipėsi 2022 m. liepos 13 d., t. y. praėjus daugiau nei 16 metų nuo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo. Taigi NŽT Klaipėdos rajono skyrius, atsakydamas pareiškėjui, pagrįstai vadovavosi ne Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo priėmimo metu, o ginčijamo NŽT Klaipėdos skyriaus 2022 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 12SD-(14.12.137 E) priėmimo metu galiojusia Saugomų teritorijų įstatymo redakcija. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad Saugomų teritorijų įstatymo 2001 m. gruodžio 4 d. redakcijoje (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymas Nr. IX-628), kuomet buvo priimtas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimas, nebuvo Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalies normos, atmestini kaip nepagrįsti.
39. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
40. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei teisiškai įvertino visas reikšmingas teisines ir faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Nagrinėjamu atveju atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija