Baudžiamoji byla Nr. 2K-47-648/2025
Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00012-2024-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.2; 2.1.3.1; 2.8.9.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir
Artūro Pažarskio (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 681 straipsnio 1–3 dalimis (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija), paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ir jų įstaigų, įmonių renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas trejiems metams.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartis, kuria nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmestas. Be to, nutarta pašalinti iš nustatytų M. S. nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių tai, kad buvo sumenkintas pasitikėjimas juo, kaip valstybės politiku, ir ištaisyti nustatytose nusikalstamų veikų faktinėse aplinkybėse rašymo apsirikimus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. S. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas (valstybės politikas), nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2023 m. balandžio 17 d. eidamas Jonavos rajono savivaldybės tarybos nario pareigas, turėdamas valstybės politiko ir savivaldybės bendruomenės atstovo teises ir pareigas, būdamas atsakingas už Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą, būdamas atskaitingas savivaldybės tarybai ir savivaldybės bendruomenei už savo ir savivaldybės veiklą, pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies (laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2021 m. sausio 1 d. taikoma 2017 m. gegužės 23 d. įstatymo redakcija, o nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo mėn. – 2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo redakcija), Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 1TS 0170, 10 punkto, Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 1TS 170, 2.14 papunkčio ir Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 1TS 30, 2.14 papunkčio nuostatas turėdamas teisę kas mėnesį gauti avansu 4 bazinių mėnesinių atlyginimų (BMA) dydžio išmoką, o nuo 2019 m. spalio 1 d. – 0,75 minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) dydžio išmoką ir jas faktiškai gaudamas, nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2023 m. kovo mėn., pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1, 3, 5, 7 punktų, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 4, 5 punktų (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo redakcija), 26 straipsnio 2 dalies (laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2021 m. sausio 1 d. taikoma 2017 m. gegužės 23 d. įstatymo redakcija, o nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo mėn. – 2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo redakcija) nuostatas, taip pat šiurkščiai pažeisdamas Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 1TS-0170, 10.1, 10.2 papunkčių, Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 1TS-170, ir Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 1TS-30, 2.14.1, 2.14.2 papunkčių nuostatas, žinodamas, kad už išmokų panaudojimą privalu atsiskaityti pateikiant avanso apyskaitą kartu su realiai patirtas kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, susijusiais su tarybos nario veikla, atitinkančiais Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytus reikalavimus, taikomus apskaitos dokumentams, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas išvengti asmeninių lėšų panaudojimo įsigyjant asmeniškai naudoti skirtą turtą ir apmokant sutuoktinės A. S. naudojamo mobiliojo ryšio telefono išlaidas, turėdamas tikslą pasisavinti jam patikėtą svetimą turtą – Jonavos rajono savivaldybės tarybos nario veiklai avansu skirtas lėšas, nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2023 m. kovo mėn. sąmoningai suklastojo tikrus dokumentus – 16 vnt. jo, kaip tarybos nario, išmokų avanso apyskaitų, juose įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie dalį patirtų padidintų išlaidų, nesusijusių su tarybos nario veikla ryšių paslaugoms, į jas įtraukė mėnesinį mokestį už AB „Telia Lietuva“ suteiktas ryšių paslaugas, susijusias su sutuoktinės A. S. realiai naudoto abonento numerio (duomenys neskelbtini) išlaidomis, mėnesinį mokestį už „Telia Play“ internetinės televizijos išlaidas ir mėnesinį mokestį už savo asmeninėms reikmėms įsigytos įrangos – televizorių „Samsung QE55LS03A“ ir „Samsung QE32LS03T“ – išlaidas ir minėtus dokumentus pateikė Jonavos rajono savivaldybės administracijai siekdamas pagrįsti avansu gautą išmoką, skirtą su tarybos nario veikla susijusioms išlaidoms, kurios negalėjo būti atlyginamos. Taip M. S., piktnaudžiaudamas tarybos nario tarnybine padėtimi, suteikiančia teisę gauti avansu minėtas išmokas, klastodamas tikrus dokumentus ir juos panaudodamas, pasisavino jam patikėtą svetimą – juridiniam asmeniui Jonavos rajono savivaldybės administracijai priklausantį turtą – 1487,62 Eur.
2. Dėl tokių ilgai nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2023 m. kovo mėn. trukusių M. S. veiksmų, kai jis, būdamas Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys, eidamas itin svarbias pareigas, darančias didelę įtaką šio juridinio asmens autoritetui ir pasitikėjimui juo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir tarybos nario teise gauti išmokas su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms išlaidoms padengti, siekdamas turtinės naudos sau, nesant kyšininkavimo požymių, pasinaudojęs tarnybine padėtimi prieš tarnybos interesus, darydamas tęstines BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, pažeidė nurodytų teisės aktų nuostatas, sulaužė Jonavos rajono savivaldybės tarybos nario duotą priesaiką, ketverius metus veikė prieš savivaldybės interesus, suklastodamas tikrus dokumentus ir pasisavindamas jam patikėtą svetimą – juridiniam asmeniui Jonavos rajono savivaldybės administracijai priklausantį – turtą, sumenkino šio juridinio asmens autoritetą, sudarė jame dirbančių valstybės tarnautojų ir tarybos narių nevaržomos savivalės įspūdį, demonstravo nuostatą nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės aktų. Dėl to juridinis asmuo Jonavos rajono savivaldybės administracija ir valstybė patyrė didelę neturtinę žalą, nes buvo pakirstas pasitikėjimas šia institucija, sumenkintas jos autoritetas visuomenėje. M. S. juridiniam asmeniui Jonavos rajono savivaldybės administracijai taip pat padarė 1487,62 Eur turtinę žalą. Detalesnis nusikalstamų veikų aplinkybių aprašymas pateiktas žemesnės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalies, BK 183 straipsnio 1 dalies, BK 228 straipsnio 2 dalies, BK 300 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatskleidė šių nusikaltimų sudėčių požymių ir, pažeisdami ultima ratio (paskutinė priemonė), lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principus, M. S. pritaikė ne drausminę ar civilinę, o baudžiamąją atsakomybę. Teismai taip pat nepagrįstai netaikė BK 36 straipsnio nuostatų ir nuteistojo neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą. Žemesnės instancijos teismai pažeidė ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, selektyviai vertino bylos duomenis, nenustatė visų esminių faktinių bylos aplinkybių, teismų išvados grindžiamos, vadovaujantis prielaidomis. Be to, apeliacinės instancijos teismas netyrė, nevertino ir nepateikė savo argumentų dėl dalies apeliaciniame skunde nurodytų esminių aplinkybių, todėl apeliacinio skundo neišnagrinėjo visa apimtimi. Nurodyti BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 3 dalies pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismams atskleisti bylos esmę, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtus bei pagrįstus procesinius sprendimus. Bylos perdavimas iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka galimai pareikalautų faktinių aplinkybių nustatymo ir keitimo, naujų įrodymų rinkimo, o tai prieštarautų draudimui bloginti asmens teisinę padėtį, nesant prokuroro skundo, taip pat pažeistų teisę į greitą bylos nagrinėjimą. Todėl byla M. S. turi būti nutraukta.
3.2. Šioje byloje nebuvo nustatytos esminės bylos aplinkybės, turinčios tiesioginę įtaką sprendžiant veikų pavojingumo ir jų kvalifikavimo klausimus. Žemesnės instancijos teismai, klaidingai aiškindami galimai padarytos žalos kilmę, nenustatė galimai realiai padarytos žalos dydžio. M. S. inkriminuotų nusikaltimų, nustatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje ir BK 228 straipsnio 2 dalyje, dispozicijos asmens veiką sieja su žalos padarymu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, asmeniui inkriminuojant žalos padarymą, privalo būti nustatyta reali nusikalstamais veiksmais subjektui padaryta žala ir ji negali būti preziumuojama, o privalo būti pagrįsta realiais skaičiavimais ir konkrečiais bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su nuteistojo apeliacinio skundo motyvais dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo selektyvumo ir padarytų BPK pažeidimų, skundžiamoje nutartyje aprašė ir įvertino dalį pirmosios instancijos teismo netirtų įrodymų. Ištirtų duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas, kad telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi M. S., kartu leisdamas juo naudotis ir savo sutuoktinei A. S..
3.3. Baudžiamosios bylos medžiagoje esantis mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo planas už fiksuotą kainą abonento naudotojui nustatė neribotą skambučių ir SMS žinučių skaičių. Taigi, nepriklausomai nuo to, kiek per mėnesį naudojant šį telefono numerį būtų skambinama ar siunčiama SMS žinučių, ir nepriklausomai, kas tai darytų, mokėtina už ryšio paslaugas suma nesikeistų. Todėl pavieniai A. S. skambučiai ar siųstos SMS žinutės negalėjo turėti jokios įtakos mėnesinei mobiliojo ryšio operatoriaus už suteiktas ryšio paslaugas išrašomos sąskaitos piniginei vertei, tad negalėjo sukelti ir žalos. Žinodamas šias aplinkybes ir suvokdamas, kad jis buvo nurodyto telefono numerio pagrindinis naudotojas, M. S. savivaldybės tarybos nario išmokų avanso apyskaitoje jokių duomenų neiškraipė ir piktnaudžiauti tarnybine padėtimi bei pasisavinti jam nepriklausančių lėšų neketino. Šių esminių bylos ir nuteistojo tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių netyrė, nevertino ir motyvuotų išvadų nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai. Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, to nepagrįstai nepadarė ir ne visa apimtimi išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą.
3.4. Nagrinėjamu atveju nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose nebuvo tirta, kas sudaro 2019–2023 m. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų suteiktų mobiliojo ryšio paslaugų turinį, t. y. kokia PVM sąskaitose faktūrose nurodyta pinigų suma nėra susijusi su M. S., kaip savivaldybės tarybos nario, veikla. Šių aplinkybių nustatymas nėra perteklinis ar nebūtinas ir leistų konkrečiai konstatuoti, ar nuteistojo veiksmais buvo padaryta reali žala, o tai yra būtinasis nusikalstamų veikų, dėl kurių jis buvo pripažintas kaltu, požymis. Nenustatę suteiktų paslaugų turinio, žemesnės instancijos teismai vadovavosi objektyviais bylos duomenimis nepagrįsta prielaida, kad visose 2019–2023 m. mobiliojo ryšio operatoriaus išrašytose sąskaitose už suteiktas ryšio paslaugas nurodytos sumos, kurios vėliau M. S. buvo įtrauktos į išmokų avanso apyskaitas, visa apimtimi nėra susijusios su jo, kaip savivaldybės tarybos nario, veikla. Taigi, bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai neatskleidė bylos esmės ir ignoravo konkretų, svarbų bei reikšmingą nuteistojo byloje iškeltą klausimą, taip pažeisdami Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
3.5. Žemesnės instancijos teismai taip pat netinkamai aiškino ir taikė veikų sistemingumo sąvoką. Bylos duomenimis, mėnesiniai mokesčiai už „Telia Play“ internetinės televizijos ir savo asmeninėms reikmėms išsimokėtinai įsigytos įrangos (dviejų televizorių) išlaidas į savivaldybės tarybos nario išmokų avanso apyskaitas buvo įtraukti tik vieną kartą per 2019–2023 m. laikotarpį. Priešingai nei skundžiamoje nutartyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, tai, kad į vieną M. S. pildomą išmokų avanso apyskaitą dėl minėtų išlaidų buvo įtrauktos dvi PVM sąskaitos faktūros už ataskaitinį laikotarpį, nedaro jo veiksmų nei pakartotinių, nei sisteminių. Dviejų PVM sąskaitų faktūrų įtraukimas į išmokų avanso apyskaitos skirtingus punktus buvo nulemtas apyskaitos formos apimties, t. y. abiejų PVM sąskaitų faktūrų techniškai nebuvo galima įrašyti į vieną punktą. Teismai, neteisingai aiškindami ir taikydami veikos sistemingumo sąvoką, nemotyvuotai atmetė M. S. poziciją, kad aptariamas išlaidas į išmokų avanso apyskaitą jis įtraukė dėl neapdairumo. Todėl jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pasisavinti aptariamas lėšas.
3.6. Žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai nesivadovavo teisės normų konkurencijos taisyklėmis. Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje taikomos bendros taisyklės, kad, esant bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencijai, taikoma specialioji norma. Bendroji ir specialioji teisės normos galėtų būti pritaikytos kartu tik tuo atveju, jeigu būtų padaryti keli tarpusavyje nesusiję nusikaltimai, kurių vienas atitinka specialiąją, o kitas – bendrąją normą. BK 183 straipsnio 1 dalies dispozicija yra bendresnio, platesnio pobūdžio, o BK 228 straipsnio 2 dalies dispozicija yra gerokai siauresnė, specializuota, nes joje nustatytas specialusis subjektas ir specifiniai veiksmai, t. y. asmuo, tik būdamas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, gali piktnaudžiauti tarnybine padėtimi arba viršyti įgaliojimus. Atsižvelgiant į tai, kad skiriasi paminėtų nusikaltimų subjektas, objektyviosios pusės turinys ir apimtis, šiuo atveju BK 228 straipsnio 2 dalis yra laikytina specialiąja, o BK 183 straipsnio 1 dalis – bendrąja teisės norma. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. S. atlikti veiksmai buvo kvalifikuoti kaip viena tęstinė veika, todėl ji negalėtų būti kvalifikuota pagal du BK straipsnius (BK 183 straipsnio 1 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį), kurie tarpusavyje konkuruoja kaip bendroji ir specialioji teisės normos. Kasacinės instancijos teismas teismų praktikos bylose dėl nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK XXXIII skyrius) apžvalgos (II dalis) 7 punkte nurodė, kad kai valstybės tarnautojas, piktnaudžiaudamas tarnyba, kartu padaro kitų nusikalstamų veikų, paprastai jos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis. Tačiau šis teismas taip pat ne kartą yra pasisakęs, kad sąvoka „paprastai“ nereiškia imperatyvaus reikalavimo, t. y. praktikoje galimi atvejai, kai taikoma tik BK 228 straipsnio 2 dalis, nekvalifikuojant asmens veikos papildomai dar ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Taigi, matytina, kad šiuo atveju bylą nagrinėję teismai padarė M. S. veiksmų kvalifikavimo klaidą, kurią privalėjo ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, tačiau to nepadarė.
3.7. Žemesnės instancijos teismai šioje byloje taip pat nepagrįstai netaikė BK 36 straipsnio nuostatų. BK 36 straipsnyje nustatyta, kad vienas iš pagrindų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra tada, kai asmens padaryta veika dėl pasikeitusių aplinkybių tapo nepavojinga. Šiuo atveju tokiu esminiu pokyčiu laikytinas po M. S. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo įsigaliojęs naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymas (2023 m. birželio 13 d. įstatymo redakcija). Šiame įstatyme buvo nustatyta kardinaliai kita savivaldybės tarybos narių patiriamų išlaidų ir darbo apmokėjimo tvarka: nuo šiol tarybos narys gauna nustatytą pinigų sumą ir nebeprivalo pagrįsti su tarybos nario veikla turėtų išlaidų. Taigi, įsigaliojus naujai Vietos savivaldos įstatymo redakcijai, įvyko veikų dekriminalizacija, nekeičiant BK normų, t. y. buvo dekriminalizuotos veikos dėl savivaldybės tarybos nario turėtų išlaidų pagrindimo. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pasisakydamas tik bendro pobūdžio frazėmis, nepateikė įtikinamų ir pakankamų argumentų dėl BK 36 straipsnio taikymo galimybės, pasikeitus minėtam teisiniam reglamentavimui. Kadangi M. S. atlikti veiksmai nebeatitinka draudžiamos veikos kriterijų, tolesnis baudžiamosios atsakomybės taikymas pažeistų Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.
3.8. Esamas teismų praktikos nenuoseklumas, kai už analogiškas ar panašias veikas, už kurias buvo nuteistas M. S., kitiems asmenims nėra taikoma baudžiamoji atsakomybė kaip ultima ratio priemonė, o apsiribojama drausminės atsakomybės pagal Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvadą arba civilinės atsakomybės, ginant viešąjį interesą, taikymu, paneigia galimybę konstatuoti aiškią teismų praktiką ir atskleidžia baudžiamosios atsakomybės nenuspėjamumą Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies požiūriu. Žemesnės instancijos teismai nenurodė konkrečių motyvų, kodėl M. S. elgesys, palyginti su kitais asmenimis, padariusiais tokias pačias veikas, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kaip griežčiausią teisinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas nevertino nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamente buvo įtvirtinta tarybos nariams nepagrįstai išmokėtų kompensuojamų išlaidų grąžinimo tvarka. Reglamento 2.14.13 punkte nurodyta, kad savivaldybės administracija ne ginčo tvarka išskaičiuoja ne pagal paskirtį panaudotos išmokos dalį iš artimiausio mėnesio tarybos nariui mokėtinų išmokų. Visą šį procesą privalo kontroliuoti ir vykdyti savivaldybės centrinė buhalterija ir savivaldybės kontrolierius. Taigi, reglamente nustatytas būtent civilinės teisės būdas grąžinti tokias išmokas. Be to, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad tarybos narys privalo nesinaudoti tarnybinėmis pareigomis ar tarnybiniu statusu asmeninei naudai gauti. Šio įstatymo 6 skirsnyje būtent ir nustatyta tokių asmenų atsakomybė, nesilaikant šio įstatymo nuostatų, o tyrimai dėl tokių pažeidimų atliekami Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, nagrinėjamu atveju M. S. taikomi dvejopi standartai ir vien aplinkybė, kad jis buvo ne tik tarybos narys, bet ir meras ir (ar) ėjo kitas pareigas, teismo buvo įvertinta kaip neva suteikianti pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę. Taip buvo pažeisti lygybės prieš įstatymą, nediskriminavimo ir baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio, principai.
4. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Darius Valkavičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Skundžiami žemesnės instancijos teismų procesiniai sprendimai atitinka visus BPK reikalavimus, juose išdėstytos įrodytomis pripažintos veikų aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismų išvados, nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados. Teismų sprendimuose buvo įvertinti visi bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, kiekvienas įrodymas įvertintas atskirai ir susietas su įrodymų visuma, buvo imtasi priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, o sprendimuose išdėstyti argumentai dėl įrodymų įvertinimo. Taigi, žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK nuostatų reikalavimus, neprieštarauja teismų praktikos išaiškinimams ir esminių trūkumų neturi. Tai, kad teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
4.2. Žemesnės instancijos teismai taip pat tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai nustatė visus M. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje, BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėčių požymius (tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius). Teismų sprendimuose buvo padaryta pagrįsta išvada, kad telefono numeriu (duomenys neskelbtini) nuolatos naudojosi A. S., kuri nevykdė savivaldybės tarybos nario funkcijų, o M. S. šiuo telefono numeriu pasinaudojo tik dėl su tarybos nario pareigomis nesusijusios veiklos. Teismai taip pat pagrįstai pripažino, kad išlaidos už internetinę televiziją ir išsimokėtinai perkamus televizorius negali būti susijusios su M. S. vykdoma tarybos nario politine veikla ir kad duomenys apie šias išlaidas savivaldybės administracijai buvo pateikti sąmoningai, o ne dėl nuteistojo klaidos. Todėl aptariamos išlaidos nepagrįstai buvo apmokėtos iš savivaldybės administracijos biudžeto.
4.3. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad, įsigaliojus naujai Vietos savivaldos įstatymo redakcijai, tarybos nariui nebeliko prievolės pagrįsti savo išlaidų, o pakeitus tarybos nario darbo apmokėjimo principus, tarybos narys gauna numatytą pinigų sumą, nepriklausomai nuo to, ar jis turėjo išlaidų, vykdydamas tarybos nario veiklą. Tačiau šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir kitos tokios rūšies veikos neteko pavojingumo, t. y., įsigaliojus naujai minėto įstatymo redakcijai, neįvyko nusikalstamų veikų, nustatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje, BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje, dekriminalizacija.
4.4. Be to, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistojo M. S. padarytos nusikalstamos veikos yra mažareikšmės. Išrinktas ir davęs priesaiką politikas nėra laisvas veikti savo asmeniniais interesais, o privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintais principais ir atstovauti bendruomenės interesams, elgtis sąžiningai. Kai politikas, siekdamas asmeninės naudos, tyčia padaro viešuosius finansus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, yra pagrindas teigti, kad tokiais veiksmais padaroma didelė žala valstybei, nes taip diskredituojamas valstybės politikos įgyvendinimas visuomenei jautriose srityse. Šiuo atveju M. S. padarytos veikos buvo sisteminės, truko visos savivaldybės tarybos nario kadencijos metu (2019–2023 m.), nuteistasis suklastojo tikrus dokumentus – 16 tarybos nario išmokų avanso apyskaitų – ir juos panaudojo tam, kad pasisavintų svetimą Jonavos rajono savivaldybės administracijos turtą – 1487,62 Eur. Taip M. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, dėl to buvo padaryta didelė neturtinė žala Jonavos rajono savivaldybės administracijai ir valstybei.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo M. S. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl baudžiamosios atsakomybės ir ultima ratio principo
6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalies, BK 183 straipsnio 1 dalies, BK 228 straipsnio 2 dalies, BK 300 straipsnio 1 dalies nuostatas ir, pažeisdami baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio, principą, M. S. nepagrįstai pritaikė ne drausminę ar civilinę, o baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra konstatavęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (lot. ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose
Nr. 2K-369/2009, 2K-262/2011 ir kt.). Todėl situacijos, kai padaryti nedidelio pavojingumo nusižengimai kriminalizuojami kaltinant asmenį nusikalstamos veikos padarymu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nėra teisingos, tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2012, 2K-160/2013, 2K-257/2014). Tai reiškia, kad teismai turi vadovautis ne absoliučia pareiga bausti, o santykine pareiga naudoti baudžiamosios teisės priemones tik įvertinus, ar kitos priemonės nėra pakankamos. Kitaip sakant, vertinant pagrindinių (fundamentalių) žmogaus teisių ribojimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi būti remiamasi būtent konstituciniu proporcingumo principu, kurį sudaro trys konstitucinėje jurisprudencijoje išskirti elementai – tinkamumo (naudojamos priemonės tikslui pasiekti turi būti tinkamos), būtinumo (naudojamos priemonės turi būti tokios, kurios mažiausiai ribotų asmens teises) ir proporcingumo stricto sensu (asmens teisės ir laisvės gali būti ribojamos ne didesniu mastu, nei būtina) (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2010 m. balandžio 20 d. nutarimai). Apie tai aiškiai pasisakoma ir kasacinės instancijos teismo suformuotoje praktikoje, nurodant, kad konstituciniai proporcingumo ir protingumo principai, taip pat baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės principas įgalina ginti visuomenę tik nuo socialiai pavojingų veikų ir nagrinėjant bylą reikia patikrinti joje nustatytos veikos pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2022). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, nustatė, kad šių principų nagrinėjamoje byloje nebuvo laikomasi.
9. Baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką kyla tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Taigi paprastai piktnaudžiavimas – tai tarnybinės padėties panaudojimas ar pasinaudojimas ja priešingais nei tarnybos interesais. Dažniausiai tą faktą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo savo įgaliojimus, patvirtina tai, kad toks asmuo, veikdamas atitinkamu būdu (arba neveikdamas), pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo tvarką, nesilaikė iš teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64/2013, 2K-7-335/2013). Piktnaudžiavimo, nurodyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Subjektyviuosius požymius apibūdina kaltė, tikslas, motyvas. Teisėjų kolegijos vertinimu, žemesnės instancijos teismai netinkamai vertino ir kai kurių aptartų sudėties požymių buvimą M. S. veikoje.
10. Būtinasis piktnaudžiavimo požymis, skiriantis šį nusikaltimą nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos padarymas valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100/2014, 2K-186-628/2022). M. S. veikos padarymo metu turtinė žala laikytina didele, kai ji viršija 250 MGL dydžio sumą. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, darbo sutrikdymo. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą apie pareigūno padarytą veiką, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-335/2013, 2K-7-9-976/2020,
2K-P-59-495/2021, 2K-7-117-697/2023). Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta prieš tokią praktiką, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose
Nr. 2K-4-689/2019, 2K-P-59-495/2021).
11. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės pavertimu savo turtu ar turtine teise, taip padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-92/2012, 2K-213/2012,
2K-499/2012, 2K-148/2013, 2K-138/2014 ir kt.). Patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės už pasisavinimą atskyrimo išaiškinta, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose
Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-255/2011, 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2007, 2K-7-388/2007, 2K-93/2013, 2K-285/2013 ir kt.).
12. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta formalioji nusikalstamos veikos sudėtis, t. y. nereikalaujama materialių padarinių atsiradimo. Tačiau baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198-689/2019, 2K-83-648/2020, 2K-173-387/2022, 2K-90-1073/2023, 2K-213-511/2023 ir kt.), o kai realiai jų nepažeidžia ar negali pažeisti, gali būti konstatuota, kad veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose
Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013 ir kt.) arba yra mažareikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-409/2011, 2K-416/2012,
2K-413-895/2016 ir kt.).
13. Taigi, įstatymu įtvirtintas reguliavimas ir teismų praktikoje suformuluotos taisyklės rodo, kad nagrinėjamoje situacijoje teismai turėjo spręsti dėl visų aptartų nusikalstamų veikų sudėties požymių buvimo M. S. veikoje ir pasisakyti, kodėl nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė yra tinkama, būtina ir proporcinga dėl padarytų veikų ir jas padariusiam asmeniui.
14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. S., eidamas Jonavos rajono savivaldybės tarybos nario pareigas, į 2019–2023 m. išmokų avanso apyskaitas įrašė ne tik duomenis apie išlaidas, kurių atlyginimas jam buvo galimas pagal Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamentus, bet ir tas, kurios buvo patirtos ne vykdant jo tarnybinę veiklą ir negalėjo būti atlyginamos: mėnesinį mokestį už suteiktas ryšių paslaugas, susijusias su sutuoktinės A. S. ir savo asmeninėms reikmėms naudojamo abonento numerio (duomenys neskelbtini) išlaidomis, mėnesinį mokestį už internetinės televizijos išlaidas ir mėnesinį mokestį už savo asmeninėms reikmėms įsigytos įrangos (televizorių) išlaidas – iš viso 1487,62 Eur (pažymėtina, kad M. S. internetinės televizijos paslaugas ir įrangos įsigijimo išlaidas (208,70 Eur) įrašė į vieną iš šešiolikos išmokų avanso apyskaitų), ir tai patvirtinančius dokumentus pateikė Jonavos rajono savivaldybės administracijai. Teismai, nustatę tokias aplinkybes, padarė išvadą, kad toks M. S. elgesys yra nusikalstamas ir jis trauktinas baudžiamojon atsakomybėn už piktnaudžiavimą tarnyba, turto pasisavinimą, tikro dokumento suklastojimą ir panaudojimą. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad bylos įrodymais nustatyta, jog mėnesinį mokestį už televizoriaus išlaidas M. S. įtraukė tik už du mėnesius vienoje išmokų avanso apyskaitoje, tačiau šias išlaidas iš karto grąžino, paaiškėjus šiam faktui (dar iki prasidedant baudžiamajam persekiojimui). Teismai į šią aplinkybę neatsižvelgė ir jos savo sprendimuose neaptarė. Atvirkščiai, ir toliau nurodė, kad išlaidos už televizorių yra inkriminuojamos dėl viso ketverių metų laikotarpio.
15. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiomis žemesnės instancijos teismų padarytomis išvadomis. Teismai šiuo atveju tinkamai neįvertino, ar toks M. S. elgesys užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kaip griežčiausią teisinę atsakomybę. Tinkamam M. S. veikų teisiniam vertinimui nagrinėjamoje byloje pirmiausia buvo būtina atsižvelgti į jo atliktų konkrečių veiksmų pobūdį, jų pavojingumą, pažeistų teisės normų pobūdį ir jose nustatyto teisinio reguliavimo aiškumą, tikslumą bei numatomumą. Atitinkamai teismai privalėjo įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), t. y. įvertinti kitų teisės šakų normų veiksmingumą atkuriant pažeistas teises ir patraukiant atsakomybėn teisės aktų reikalavimus pažeidusį asmenį.
16. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl M. S. atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, būtina įvertinti pažeistų teisės aktų pobūdį bei turinį, ne tik vertinant teisės normoje nustatytą tinkamo elgesio formą, t. y. kaip turi elgtis valstybės tarnautojas (valstybės politikas), bet ir atsižvelgiant į pažeidimų kontrolės ir (ar) taikomos atsakomybės už juos reglamentavimą. Taigi, M. S. nuteistas už šiuos teisės aktų pažeidimus:
1) pažeistus Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, kuriuose nustatyta pareiga asmenims, dirbantiems valstybės ar savivaldybės tarnyboje, nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, teisės aktuose nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, nesinaudoti tarnybinėmis pareigomis ar tarnybiniu statusu asmeninei naudai gauti. Atkreiptinas dėmesys, kad tai, kaip deklaruojantys asmenys laikosi šio įstatymo, kontroliuoja ir prižiūri, be kita ko, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, institucijų ir įstaigų vadovai arba jų įgalioti asmenys (Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Minėto įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus, ji, be kitų, nustato tiek administracinę, tiek tarnybinę atsakomybę už tokio pobūdžio veikas;
2) pažeistus Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1, 3, 5, 7 punktus, įpareigojančius išlaikyti pagarbą žmogui ir valstybei, tarnauti visiems žmonėms teisingai, pareigas eiti sąžiningai ir laikytis aukščiausių elgesio standartų, nekelti abejonių dėl skaidrumo ir sąžiningumo, elgtis deramai pagal einamas pareigas, vengti situacijų, kai politiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui, laikytis pavyzdingo elgesio, nesavanaudiškumo standartų. Pažymėtina, kad Valstybės politikų elgesio kodekso 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šis kodeksas reglamentuoja valstybės politikų elgesio viešajame gyvenime principų ir reikalavimų pagrindus, taip pat priemones, užtikrinančias valstybės politikų elgesio kontrolę ir atsakomybę už šio kodekso nuostatų pažeidimus. Šio kodekso 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad valstybės politikų elgesio, kuriuo pažeidžiami šiame kodekse nustatyti valstybės politikų elgesio principai ir nuostatos, tyrimą atlieka institucijos, kurioje valstybės politikas eina pareigas, veiklą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka sudarytos komisijos: savivaldybių tarybose – savivaldybių tarybų sprendimu iš jų narių ir gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų sudarytos etikos komisijos. Minėto kodekso 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad valstybės politiko elgesio tyrimą atlikusi komisija gali konstatuoti, jog valstybės politikas pažeidė šiame kodekse ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus valstybės politiko elgesio principus ar reikalavimus. Taigi, už tokio pobūdžio pažeidimus nustatyta ir drausminė atsakomybė;
3) pažeistas Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 4, 5 punktų, 26 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms išlaidoms apmokėti gali būti kas mėnesį skiriama išmoka. Šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2019 m. vasario 14 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui sudaro Etikos komisiją ir Antikorupcijos komisiją. Šio straipsnio 3 dalies 1, 3 punktuose buvo nustatyta, kad Etikos komisija prižiūri, kaip savivaldybės tarybos nariai laikosi šio įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo, reglamento, kitų teisės aktų, reglamentuojančių savivaldybės tarybos narių veiklą ir elgesį, reikalavimų; tiria ir priima sprendimus dėl savivaldybės tarybos narių veiklos atitikties šio įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo, reglamento, kitų teisės aktų, reglamentuojančių savivaldybės tarybos narių veiklą ir elgesį, nuostatoms. Šios Vietos savivaldos įstatymo nuostatos dėl Etikos komisijos sudarymo ir jos funkcijų buvo atitinkamai įtvirtintos ir Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamentuose, patvirtintuose Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 25 d., 2019 m. rugsėjo 19 d., 2021 m. balandžio 29 d. sprendimais Nr. 1TS-0170, Nr. 1TS-170, Nr. 1TS-30 (atitinkamai 146, 161 punktuose, 9.2, 9.17 punktuose ir 9.2, 9.17 punktuose). Taigi, buvo galimybė taikyti atsakomybę už politiko etiką pažeidžiantį elgesį.
17. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad už M. S. inkriminuotų teisės aktų pažeidimus buvo nustatyta tarnybinė, administracinė, drausminė ir etinė atsakomybė. Atitinkamai 16 punkte aptartas teisinis reguliavimas yra grįstas bendrųjų elgesio principų pažeidimu, šių principų nesilaikymas abejonių nekelia, tačiau taikant už juos baudžiamąją atsakomybę būtinas detalesnis jų išaiškinimas ir pagrindimas. Dar kartą primintina, kad nepritartina tokiai teismų praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar yra pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar yra pakankamai duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose
Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-316/2013, 2K-125/2014, 2K-P-59-495/2021).
18. Kaip minėta, šioje byloje nustatyta, kad M. S., eidamas savivaldybės tarybos nario pareigas, į išmokų avanso apyskaitas įrašė ir duomenis apie išlaidas, kurios negalėjo būti atlyginamos. Savivaldybės tarybos nario veiklos apmokėjimo tvarka yra įtvirtinta Vietos savivaldos įstatyme. Šio įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 23 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, kas mėnesį gali būti skiriama išmoka, už kurią atsiskaitoma ne rečiau kaip vieną kartą per tris mėnesius. Šios išmokos dydis ir atsiskaitymo tvarka nustatomi reglamente. Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo redakcija) buvo papildomai įtvirtinta, kad reglamente nustatomas ir tinkamomis pripažintinų išlaidų baigtinis sąrašas.
19. Nurodytos Vietos savivaldos įstatymo nuostatos dėl tarybos nario veiklos apmokėjimo tvarkos buvo atitinkamai įtvirtintos Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamente, patvirtintame Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 25 d. sprendimu
Nr. 1TS-0170, kurio 10 punkte buvo nustatyta, kad tarybos nariui su jo kaip tarybos nario veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, kas mėnesį skiriama 4 BMA dydžio išmoka atsiskaitytinai, ši išmoka pervedama avansu visiems tarybos nariams į jų nurodytas banko sąskaitas. Reglamento 10.1 papunktyje buvo nustatyta, kad tarybos narys už išmokų panaudojimą atsiskaito savivaldybės administracijos centralizuotai buhalterijai už kiekvieną praėjusį mėnesį pateikdamas išmokų avanso apyskaitą. Kartu su išmokų avanso apyskaita savivaldybės administracijai pateikiami išlaidas patvirtinantys dokumentai, atitinkantys Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytus reikalavimus, taikomus apskaitos dokumentams. Šį reglamentą pakeitusio Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 1TS-170, 2.14 papunktyje buvo nustatyta, kad tarybos nariui su jo kaip tarybos nario veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, kas mėnesį skiriama 0,75 MMA dydžio išmoka atsiskaitytinai, už ją atsiskaitoma ne rečiau kaip vieną kartą per tris mėnesius. 12.14.1 papunktyje buvo nustatyta, kad, kaip ir anksčiau, tarybos narys už išmokų panaudojimą atsiskaito savivaldybės administracijos centralizuotai buhalterijai. Šį reglamentą pakeitusiame Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamente, patvirtintame Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 1TS-30, išliko tokia pati išmokų gavimo ir atsiskaitymo už jas tvarka.
20. Atkreiptinas dėmesys, kad visuose aptariamų redakcijų Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamentuose (atitinkamai reglamentų 10.3, 2.14.3, 2.14.3 papunkčiuose) buvo įtvirtinta, jog savivaldybės centralizuota buhalterija ir savivaldybės kontrolierius kontroliuoja, ar tarybos nario gautos išmokos naudojamos pagal paskirtį. Jeigu nustatoma, kad tarybos narys išmokas panaudojo ne pagal šiame reglamente nurodytą paskirtį, savivaldybės administracija ne ginčo tvarka išskaičiuoja ne pagal paskirtį panaudotos išmokos dalį iš artimiausio mėnesio tarybos nariui mokėtinų išmokų. Taigi, Jonavos rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamente buvo įtvirtinti tiek tarybos nario gautų išmokų naudojimo pagal paskirtį kontrolės mechanizmas, tiek tarybos nariams nepagrįstai išmokėtų kompensuojamų išlaidų išskaičiavimo tvarka. Pažymėtina, kad Jonavos rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos 2023 m. lapkričio 22 d. audito ataskaitoje „2019–2023 metų kadencijos Jonavos rajono savivaldybės tarybos narių su jų, kaip tarybos narių, veikla susijusioms išlaidoms apmokėti skirtų išmokų vertinimas“ buvo padaryta išvada, jog savivaldybės administracija neužtikrino finansų kontrolės, kuri atliekama priimant sprendimus dėl biudžeto lėšų panaudojimo, įsitikinus, kad ūkinės operacijos dokumentai yra tinkamai parengti ir ar ūkinė operacija yra teisėta. Šioje audito ataskaitoje taip pat nurodyta, kad savivaldybės administracija, priimdama tarybos narių dokumentus, neskyrė tinkamo dėmesio jų išankstinei kontrolei. Taigi, minėtoje audito ataskaitoje buvo konstatuotas finansų kontrolės trūkumas Jonavos rajono savivaldybės administracijoje.
21. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad M. S. Jonavos rajono savivaldybės administracijai padarytą 1487,62 Eur turtinę žalą, panaudojus išmokas ne tarybos nario veiklai vykdyti, buvo galimybė atlyginti ir civilinės teisės priemonėmis, t. y. remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutais, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237–6.242 straipsniai. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.
22. Šiame kontekste pažymėtina, kad 2023 m. birželio 13 d. Vietos savivaldos įstatymo 9, 12, 25 straipsnių pakeitimo įstatymu buvo nustatyta nauja tarybos narių atlyginimo tvarka ir panaikintos išmokos, skirtos kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos išlaidoms apmokėti. Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (2023 m. birželio 13 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad savivaldybės tarybos nariams už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama). Taigi, įsigaliojus minėtam Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymui, nuo 2023 m. liepos 1 d. tarybos nariams nustatytas fiksuotas atlyginimas už vykdomą veiklą, šis atlyginimas apima tiek iki šiol mokėtą atlygį, tiek kanceliarines, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos išlaidas, patirtas vykdant tarnybines funkcijas. Ši aplinkybė rodo, kad įstatymų leidėjas pripažino, jog viena iš tinkamo įstatymo laikymosi sąlygų yra jo aiškumas, suprantamumas ir neprieštaringumas. Apie tai kalba ir Konstitucinis Teismas, teigdamas, kad teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinamas teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (inter alia (be kita ko), Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Nesant tinkamo ir nuoseklaus teisinio reguliavimo, vienodo visoms Lietuvos savivaldybėms, gali būti pažeistas lygybės prieš įstatymą principas, kai vienais atvejais buvus nors ir netobulam teisiniam reguliavimui galima rasti teisinį pagrindą asmenį traukti tam tikron atsakomybėn, o jos nesant – apskritai atsakomybės išvengti.
23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą, nagrinėjamoje byloje taikytinus teisinio reguliavimo principus ir juos detalizuojančią teismų praktiką, šioje konkrečioje byloje teismų nustatytas aplinkybes, nusprendžia, kad žemesnės instancijos teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose pažeidė ultima ratio principą ir nepagrįstai nustatė bei motyvavo būtinuosius piktnaudžiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymius.
24. Žemesnės instancijos teismai, nustatydami piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi padarinius (didelę žalą), neteisingai įvertino, kad dėl byloje nustatytos valstybės tarnautojo (valstybės politiko) M. S. veikos buvo padaryta didelė neturtinio pobūdžio žala Jonavos rajono savivaldybės administracijai ir valstybei. Pažymėtina, kad didelės neturtinio pobūdžio žalos požymis turi būti nustatytas neabejotinų įrodymų visuma, negali būti preziumuojamas ar išvedamas iš kitų piktnaudžiavimo sudėties požymių. Šis požymis negali būti be turinio, vien apibrėžtas abstrakčiomis frazėmis apie valstybės ir juridinių asmenų autoriteto, reputacijos, prestižo menkinimą, kompromitavimą, pagrindinių valstybės principų pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16-489/2021, 2K-P-59-495/2021).
25. Žemesnės instancijos teismai šiuo atveju nesilaikė kasacinės instancijos teismo suformuluotų taisyklių dėl didelės žalos, kaip piktnaudžiavimą kvalifikuojančio požymio, nustatymo. Be kita ko, spręsdami dėl M. S. nusikalstamos veikos pavojingumo, didelę reikšmę jie skyrė ne tik kaltinime nurodytoms jo, kaip Jonavos rajono savivaldybės tarybos nario, pareigoms įvertinti, bet kartu vertino ir jo, kaip politiko, veiklą (meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, politikas, anksčiau ėjęs pareigas Vyriausybėje) bei jo žinomumą visuomenėje. Tačiau šioje byloje M. S. buvo kaltinamas tuo, kad jam inkriminuotas veikas padarė būdamas būtent minėtos savivaldybės tarybos narys, o ne eidamas kitas teismų nurodytas pareigas. Be to, teismai, nustatydami didelės žalos požymį, neįvertino, atsižvelgdami į visas bylos aplinkybes, M. S. atliktų veiksmų masto, jų pavojingumo, tarnybos principų pažeidimų pavojingumo (šiurkštumo) lygio. Atitinkamai teismai nesvarstė, ar galima atkurti pažeistas teises ne baudžiamosios, o kitų teisės šakų (civilinės, drausminės) atsakomybės priemonėmis, ar kaltininko veiksmais iš tikrųjų padaryti esmingai žalingi padariniai valstybei ir savivaldybės administracijai.
26. Teisėjų kolegija pagal nustatytas faktines šios bylos aplinkybes nusprendžia, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino BK 228 straipsnio 2 dalies sudėties požymius, nes: 1) M. S. inkriminuoti pažeidimai, vertinant didelės neturtinės žalos aspektu, deklaratyviai siejami su bendrųjų elgesio normų, keliamų politikui ir valstybės pareigūnui, nesilaikymu; 2) didelės neturtinės žalos požymis nustatytas vertinant ir M. S. neinkriminuotas pareigas (meras) bei jo kaip politiko žinomumą visuomenėje; 3) apeliacinės instancijos teismas pernelyg sureikšmino M. S. užpildytų ir pateiktų dokumentų pobūdį (avansines apyskaitas įvardindamas valstybinės reikšmės dokumentais) ir asmeninių interesų dominavimą viešųjų interesų atžvilgiu (apeliacinio teismo nutarties 44 punktas); 4) M. S. per ketverius metus nepagrįstai išmokėtų kompensuojamų išlaidų suma yra ženkliai mažesnė (1487,62 Eur), nei kasacinio teismo praktikoje apibrėžtas didelės turtinės žalos dydis taikomas pagal BK 228 straipsnį (žala viršijanti 250 MGL (12 500 Eur); 5) neatsižvelgta į tai, kad savivaldybėje buvo nustatyta nepagrįstai išmokėtų kompensuojamų išlaidų išieškojimo tvarka ir ja pasinaudota nebuvo. Visa tai rodo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo objektyviai nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog M. S. veiksmai atitinka piktnaudžiavimo, kaip nusikalstamos veikos, pavojingumo laipsnį ir pobūdį, be to, neįrodytas būtinasis BK 228 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymis – didelė žala. Todėl M. S. veiksmai neperžengė drausminio (tarnybinio) nusižengimo ribų.
27. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad nagrinėjamoje byloje M. S. veiksmai neperžengė drausminio nusižengimo ribų, daro išvadą, kad kiti jam kaip nusikalstami inkriminuoti veiksmai (BK 183 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis) nėra pavojingi baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Kaip minėta, egzistavo teisinės sąlygos savivaldybės administracijai turtinių padarinių išvengti (šios nutarties 20 punktas), o jiems atsiradus, nebuvo kliūčių jų kompensuoti civilinėmis teisinėmis priemonėmis.
28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismai nepagrįstai pripažino M. S. kaltu ir nuteisė pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, tai yra netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini ir baudžiamoji byla M. S. yra nutraukiama (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Teisėjų kolegijai priėmus sprendimą M. S. bylą nutraukti, kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų, teisės normų konkurencijos, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 36 ar 37 straipsnį nenagrinėjami.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir baudžiamąją bylą M. S. nutraukti.