Administracinė byla Nr. eI-10-756/2019
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00007-2019-7
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2019 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių A. M. ir I. H. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę norminėje administracinėje byloje Nr. eI-10-756/2019 dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. V-267 patvirtinto Kompensuojamų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių įrašymo į kainynus tvarkos aprašo 16.3, 16.4, 17, 23.1-23.6, 251 punktų, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. V-1505 „Dėl 2019 m. kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyno patvirtinimo“ 1 punkto bei juo patvirtinto 2019 m. kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyno, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. V-1489 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 112 „Dėl Receptų rašymo ir vaistinių preparatų, medicinos priemonių (medicinos prietaisų) ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) vaistinėse gyventojams ir popierinių receptų saugojimo, išdavus (pardavus) vaistinius preparatus, medicinos priemones (medicinos prietaisus) ir kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones vaistinėje, taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1.14 ir 1.1.15 punktų bei jais papildomų Receptų rašymo ir vaistinių preparatų, medicinos priemonių (medicinos prietaisų) ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) vaistinėse gyventojams ir popierinių receptų saugojimo, išdavus (pardavus) vaistinius preparatus, medicinos priemones (medicinos prietaisus) ir kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones vaistinėje, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 112, 1441 ir 1442 punktų teisėtumo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių A. M. ir I. H. (toliau – ir pareiškėjai) prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. V-1489 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 112 „Dėl Receptų rašymo ir vaistinių preparatų, medicinos priemonių (medicinos prietaisų) ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) vaistinėse gyventojams ir popierinių receptų saugojimo, išdavus (pardavus) vaistinius preparatus, medicinos priemones (medicinos prietaisus) ir kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones vaistinėje, taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.1.14 ir 1.1.15 punktų bei jais papildomų Receptų rašymo ir vaistinių preparatų, medicinos priemonių (medicinos prietaisų) ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) vaistinėse gyventojams ir popierinių receptų saugojimo, išdavus (pardavus) vaistinius preparatus, medicinos priemones (medicinos prietaisus) ir kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones vaistinėje, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 112, (toliau – ir Taisyklės) 1441 ir 1442 punktų galiojimą, iki kol teismas priims įsiteisėjusį sprendimą byloje.
Prašyme nurodoma, kad pagal ginčijamas Įsakymo bei Taisyklių nuostatas pacientui, sumokėjusiam privalomojo sveikatos draudimo įmokas, yra privaloma gydymo pradžioje gydytis pigiausiu kompensuojamuoju vaistiniu preparatu, apribojant draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu teisę pasirinkti tinkamą gydymą. Pareiškėjų įsitikinimu, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma žala pacientams, taip pat reikalavimo užtikrinimo priemonės taikytinos siekiant laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Įsigaliojus Įsakymo 1.1.14 ir 1.1.15 punktams bei jais papildomų Taisyklių 1441 ir 1442 punktams iš pacientų yra atimamos Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1–4 dalyse nustatytos sveikatos draudimo garantijos pacientus įpareigojant mokėti už kompensuojamą vaistinį preparatą kaip nekompensuojamą vaistinį preparatą tuo atveju, jeigu pacientas renkasi ne pigiausią kompensuojamą vaistinį preparatą. Taigi ginčijamų norminių aktų pagrindu pacientai yra priversti patirti didesnes gydymosi išlaidas. Dar daugiau, visuomenės informavimo priemonėse pacientus bei gydytojus vienijančios asociacijos nuosekliai įspėja, jog Įsakymo 1.1.14 ir 1.1.15 punktais bei jais papildomų Taisyklių 1441 ir 1442 punktais nustatyta prievolė gydytojui skirti bei farmacininkui parduoti pigiausią vaistinį preparatą gali sukelti tiesioginę žalą pacientų gydymui, jų sveikatai, tam tikrais atvejais – kritines komplikacijas pacientams. Nuosekliai specialistų deklaruojama, jog pigiausias vaistinis preparatas, atsižvelgus į vaistinio preparato papildomas sudedamąsias medžiagas, ne visais atvejais yra tinkamas bei juolab analogiškas paciento jau vartojamam vaistiniam preparatui, o vaistinio preparato keitimas gali sukelti kritines pasekmes paciento sveikatai bei jo gydymui. Įsakymo 1.1.14 ir 1.1.15 punktų bei jais papildomų Taisyklių 1441 ir 1442 punktų galiojimo sustabdymas yra būtinas ne tik siekiant užtikrinti pacientams sveikatos draudimo nustatytas garantijas bei apsaugoti juos nuo nepagrįsto bei neteisėto papildomų išlaidų vaistų įsigijimui patyrimo, tačiau ir užtikrinti gydytojo bei paciento teisę pasirinkti vaistinį preparatą, taip užtikrinant paciento tinkamą gydymą bei su tuo susijusį viešąjį interesą. Nurodytų norminių teisės aktų nuostatų galiojimo sustabdymas leistų laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčijamų teisės aktų galiojimu, šiems teisės aktams faktiškai nepradėjus veikti ir nesukėlus žalos pacientams, kadangi minėti pakeitimai įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 1 d.
Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija) pateikė nuomonę, kurioje pareiškėjų prašymą dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nuomonėje nurodoma, jog pareiškėjų prašymas nėra tinkamai motyvuotas, taip pat pareiškėjai jokiomis faktinėmis aplinkybėmis nepagrindė reikalavimo pagrįstumo, atitinkamai nemotyvavo menamos neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo galimybės. Pažymėta, kad jau daugiau negu vieną mėnesį prašomos sustabdyti nuostatos galioja ir yra taikomos, tačiau Ministerija nėra gavusi jokių duomenų ar informacijos, jog pacientams kompensuojamųjų vaistinių preparatų prieinamumas pablogėjo, atitinkamai pareiškėjai tokių duomenų taip pat nepateikė. Taisyklių pakeitimais Ministerija ėmėsi veiksmų sumažinti pacientų ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto išlaidas, skiriamas vaistiniams preparatams įsigyti, taip užtikrindama kompensuojamųjų vaistinių preparatų prieinamumą bei pacientų tęstinį gydymą. Taisyklių pakeitimais Ministerija siekia skatinti vaistinių preparatų gamintojų (tiekėjų) suinteresuotumą aktyviau konkuruoti tarpusavyje ir pateikti rinkai vaistinius preparatus mažesnėmis kainomis. Taisyklėse nustatytos pareiškėjų ginčijamos nuostatos turėtų leisti sutaupyti tiek pacientų, tiek ir PSDF biudžeto lėšas, sumažinti kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainas. Taisyklių pakeitimai turėtų skatinti racionalų vaistinių preparatų vartojimą, užtikrinti PSDF biudžeto lėšų racionalų panaudojimą, o sutaupytos PSDF biudžeto lėšos galės būti skiriamos į vaistinių preparatų kompensavimo sistemą įtraukiant naujus, iki šiol į kompensavimo sąrašus neįtrauktus, inovatyvius vaistinius preparatus. Vaistinių preparatų gamintojai (tiekėjai), atsižvelgdami į šiuo metu jau įsigaliojusį naują reguliavimą, t. y. į Taisyklių pakeitimus, siekdami, kad jų vaistiniai preparatai būtų pigiausi galiojančiame kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyne, mažina savo teikiamų kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainas bei, įvertinę būsimą vaistinių preparatų poreikį, atitinkamai pagamino ir suplanavo šių vaistinių preparatų tiekimą Lietuvos Respublikos rinkai. Sustabdžius Taisyklių 1441 ir 1442 punktų galiojimą būtų pažeisti minėtų vaistinių preparatų gamintojų (tiekėjų) teisėti lūkesčiai dėl jų pigiausių kompensuojamųjų vaistinių preparatų pardavimo, įsivyrautų teisinių santykių neapibrėžtumas, dėl ko žalą patirtų tiek tiekėjai, tiek pacientai. Ministerija neviršydama jai nustatytos kompetencijos ribų, Taisyklių pakeitimais siekė įgyvendinti konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, t. y. šio ginčo ribose užtikrinti pacientams vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių prieinamumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
II.
Šiuo atveju sprendžiamas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti norminėje administracinėje byloje kvestionuojamų Įsakymo 1.1.14 ir 1.1.15 punktų bei jais papildomų Taisyklių 1441 ir 1442 punktų galiojimą.
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Teisėjų kolegija pažymi, jog norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesas yra specifinis, iš esmės besiskiriantis nuo individualaus pobūdžio administracinių bylų nagrinėjimo. Šiuo procesu siekiama ne išspręsti konkrečių asmenų subjektinių teisių pažeidimo klausimą, o nuspręsti dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Sprendimu dėl norminio administracinio akto teisėtumo administracinis teismas skundžiamą norminį aktą pripažįsta teisėtu arba pripažįsta jį prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laiko jį panaikintu. Pagal bendrąjį ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą sprendimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo galiojimas paprastai yra nukreiptas į ateitį – teismui priėmus sprendimą pripažinti norminį administracinį aktą neteisėtu, toks aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas. Tai reiškia, kad pagal ABTĮ iki norminio administracinio akto neteisėtumo pripažinimo, tokiu aktu turi būti vadovaujamasi. Išimtis iš šio bendrojo principo yra numatyta ABTĮ 118 straipsnio 2 dalyje – administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Kita išimtis aptariamam principui susiklosto teismui nusprendus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, dėl ko norminio administracinio akto taikymas taip pat gali būti apribojamas anksčiau, negu nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo paskelbimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, be kita ko, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr., pvz., 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-563-525/2017).
Teisėjų kolegija pažymi, jog Taisyklės nustato receptų rašymo tvarką, vaistinių preparatų, medicinos priemonių (medicinos prietaisų) ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) vaistinėse gyventojams, popierinių receptų saugojimo, išdavus (pardavus) vaistinius preparatus, medicinos priemones (medicinos prietaisus) ir kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones vaistinėje, tvarką (1 p.), o norminėje administracinėje byloje Nr. eI-10-756/2019 kvestionuojami Įsakymo 1.1.14 ir 1.1.15 punktai bei jais papildomų Taisyklių 1441 ir 1442 punktai reglamentuoja kompensuojamųjų vaistinių preparatų išdavimo (pardavimo) vaistinėse gyventojams tvarką. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog kvestionuojamas teisinis reguliavimas yra susijęs su visuotinai reikšminga ir svarbia sveikatos apsaugos sritimi. Be kita ko, pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymi, kad įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, turi būti sukurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, sudarytos deramos sąlygos jai veikti (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas); valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).
Pabrėždama kvestionuojamu teisiniu reguliavimu reglamentuojamų visuomeninių santykių svarbą ir reikšmę, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog kompensuojamųjų vaistinių preparatų išdavimo (pardavimo) vaistinėse gyventojams srityje taip pat yra svarbus teisinis apibrėžtumas ir taisyklių, nustatančių teisės į kompensuojamuosius vaistinius preparatus įgyvendinimo tvarką, galiojimas. Tenkinus pareiškėjų prašymą ir aptariamu atveju sustabdžius kvestionuojamų Įsakymo ir Taisyklių nuostatų galiojimą, taisyklių, anksčiau reglamentavusių kompensuojamųjų vaistinių preparatų išdavimo (pardavimo) vaistinėse tvarką, galiojimas nebūtų atkurtas, kadangi ankstesnis teisinis reguliavimas jau yra netekęs galios. Todėl teisėjų kolegija siekdama, jog šioje visuomeninių teisinių santykių srityje teisinis reguliavimas neįgautų neapibrėžtumo ir neapribotų pacientų galimybės apskritai įgyvendinti teisę įgyti kompensuojamuosius vaistinius preparatus, vertina, jog šiuo atveju pareiškėjų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra pagrindo taikyti.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkina.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, 70 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija