Administracinė byla Nr. eA-2322-1047/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02594-2024-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
(toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 24S122276
(toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas (pakeistas) darbo Lietuvoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Tačiau skundžiamu Sprendimu minėtas leidimas buvo panaikintas, konstatavus, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pareiškėjas nedirbo ir neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje.
2.2. Pareiškėjo vertinimu, minėtos išvados grindžiamos tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenimis ir nėra pagrįstos ir (ar) pakankamos. Pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių tam tikrą laiką dirbo mažesne apimti bei jam buvo suteiktos neapmokamos atostogos, tačiau tai nepaneigia pareiškėjo, kaip darbuotojo, statuso.
2.3. Net pasikeitęs gaunamas darbo užmokesčio dydis nesudarė pagrindo panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes apie pakeistą užmokesčio dydį ar darbo trukmę neprivaloma pranešti Migracijos departamentui.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (mokėtas daug mažesnis / nesiekęs Minimaliosios mėnesinės algos (toliau – ir MMA), o 2 mėn. darbo užmokestis iš viso nebuvo mokėtas, taigi, asmuo šį laikotarpį konkrečioje bendrovėje faktiškai nedirbo. Pareiškėjui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi nebuvo pateikti duomenys, kad jis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte. Šios aplinkybės nustatytos remiantis tinkamais įrodymais tokio pobūdžio bylose.
4.2. Migracijos departamentas neprivalo kreiptis į pareiškėją ar į jo darbdavį dėl papildomų paaiškinimų, priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo.
II.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:
6.1. Pareiškėjui 2020 m. birželio 30 d. buvo išduota nacionalinė viza, 2021 m. liepos 30 d. ir 2023 m. birželio 12 d. išduoti leidimai laikinai gyventi. Pareiškėjas nuo 2021 m. liepos 30 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.
6.2. 2023 m. gegužės 18 d. pareiškėjas, atstovaujamas Bendrovės, Migracijos departamentui pateikė 2023 m. balandžio 16 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, ketindamas dirbti pagal darbo sutartį, o jo profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir jam nereikalingas sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams. Prašyme nurodytas pragyvenimo Lietuvoje lėšų dydis – 1 494 Eur bei nurodytas jų šaltinis – darbo užmokestis. Su prašymu buvo pateiktas Bendrovės tarpininkavimo raštas, kuriame taip pat nurodyta minėta darbo užmokesčio suma.
6.3. 2023 m. birželio 8 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. birželio 12 d.
6.4. Ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas, vadovaudamasis
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės – asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui po leidimo išdavimo nei karto nebuvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 494 Eur. Pareiškėjui 2023 m. birželio, spalio–gruodžio mėn. ir 2024 m. vasario mėn. (5 mėn.) mokėtas darbo užmokestis atitiko MMA (844,73–930 Eur), o 2023 m. rugsėjo mėn., 2024 m. sausio ir kovo mėn. (3 mėn.) buvo mokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA (279–404,76 Eur), o 2023 m. liepos–rugpjūčio mėn. (2 mėn.) darbo užmokestis mokėtas nebuvo, taigi, asmuo šį laikotarpį Bendrovėje faktiškai nedirbo. Sprendime pažymėta, kad teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte.
7. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Įstatymu (26, 35, 40, 44, 50 str.), Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
8. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažymėjo, kad pareiškėjas iš Bendrovės negavo viso darbo užmokesčio, kuris buvo nurodytas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo akte, t. y. 1 494 Eur, o pareiškėjui išmokėtos darbo užmokesčio sumos buvo nepakankamos pragyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. mažesnės nei MMA. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (nurodė, kad pragyvenimo lėšas sudarys darbo užmokestis, kuris sieks 1 494 Eur), taip pat, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti priešingą išvadą, nepateikė. Teismas pareiškėjo nurodytus argumentus laikė subjektyviais samprotavimais, kurie negali paneigti atsakovo išvadų.
9. Teismas pabrėžė, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas minėtas leidimas. Pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų apie ekstraordinarinę situaciją, dėl ko galėtų būti pagrindas prievolių nevykdymo tolerancijai taikant proporcingumo principą. Be to, pareiškėjo gautas darbo užmokestis ilgą laiką neatitiko teisės aktuose įtvirtinto minimalaus (ir tarpininkavimo rašte nurodyto) dydžio.
10. Pareiškėjo akcentuotas Įstatymo 36 straipsnis, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra aktualus, kadangi jame nustatyta, jog užsienietis turi informuoti Migracijos departamentą apie konkrečius atvejus (pakeistą gyvenamąją vietą, šeimos padėtį, asmens dokumentus ir t.t.), tačiau ginčo atveju pareiškėjas neatliko savo pareigos informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias, leidimą laikinai gyventi išdavimą lemiančias, aplinkybes (Įstatymo 40 str. 5 d.). Leidimo išdavimą lėmusi aplinkybė buvo deklaruotas pareiškėjo darbo užmokestis, kuris nebuvo įgyvendinamas, teikiant prašymą dėl leidimo nebuvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas kitoks atlyginimas, ar kad jis priklausys nuo darbo apimčių, ar kad pareiškėjas dirbs ne visą laiką.
11. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad Sprendimo priėmimui buvo nepakankami VSDFV duomenys ir pripažino, kad Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. VSDFV informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose, tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Atsižvelgus į VSDFV informacinės sistemos duomenis, buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
12. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindai panaikinti leidimą laikinai gyventi, numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose, ir atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Kai užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas, tai vertinama kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.
III.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
14. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Pareiškėjas nekvestionuoja VSDFV, kaip oficialios institucijos, informacinių sistemų duomenų ir jų įrodomosios galios, tačiau, neatlikus tyrimo ir vadovaujantis tik minėtais duomenimis, Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu.
14.2. Sprendime pažymėta, kad teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte, tačiau šie duomenys nėra lemiami sprendžiant dėl Įstatyme nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindų.
14.3. Tiek darbo laiko norma, tiek ir darbo užmokestis yra kintantys duomenys, todėl išvada, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, yra nepagrįsta. Teikiant duomenis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėjas negalėjo žinoti, kokios aplinkybės, dėl kurių jis negalės laikinai vykdyti darbo funkcijų, susiklostys ateityje, ir kad gaus darbo užmokestį, proporcingą dirbtam darbo laikui. Pasikeitusios aplinkybės po sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi negali būti vertinamos kaip tikrovės neatitinkantys duomenys, pateikti su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo.
14.4. Pareiškėjas turėjo pareigą pranešti apie pasikeitusius duomenis, nurodytus
Įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalyje, o Bendrovė – 36 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo pakeistas kaip darbuotojui, kurio profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir jam nereikalingas sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams, t. y. pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nei pareiškėjas, nei Bendrovė neturėjo pareigos pranešti apie pasikeitusius duomenis. Be to, nėra net techninių galimybių tokių duomenų pranešti, nes visi duomenys Migracijos departamentui teikiami per MIGRIS sistemą (Tvarkos aprašo 145 p.), kuri suformuota tik duomenims, nurodytiems Tvarkos aprašo 8 ir 9 prieduose, pateikti.
14.5. Pasikeitę duomenys apie užsieniečio gaunamą darbo užmokestį, kaip ir duomenys apie šeimyninę padėtį ar gyvenamąją vietą, gali kisti ir toks pasikeitimas negali būti vertinamas kaip neatitinkantys tikrovės duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
16. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei pažymi, kad:
16.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia teismo ar atsakovo išvadas paneigiančių įrodymų bei remiasi tik savo subjektyvia nuomone. Pareiškėjui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, o tai patvirtina, kad asmuo Bendrovėje faktiškai nedirbo. Be to, apie pasikeitusias aplinkybes pareiškėjas neinformavo atsakovo bei dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė.
16.2. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną jų, atsakovas turi pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjui minėtas leidimas buvo išduotas / pakeistas darbo Lietuvoje pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.). Tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui nuo įdarbinimo Bendrovėje nebuvo išmokėtas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti atlyginimas. Todėl atsakovas konstatavo, kad: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo atmetė ir pripažino, kad atsakovo atliktas tyrimas ginčo aspektu yra tinkamas ir visapusiškas, o Sprendimas – teisėtas ir pagrįstas.
20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde pažymi, kad atsakovo tyrimas yra nevisapusiškas, pareiškėjas neprivalėjo ir negalėjo pranešti apie pasikeitusias aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas neįvertino visų pareiškėjo argumentų.
21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje
(ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio
1 dalies 2 punktu, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, atsižvelgus į tai, kad užsienietis negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, t. y. Sprendimas panaikinti leidimą gyventi buvo priimtas esant dviem savarankiškiems pagrindams.
23. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.).
24. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.).
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, kad prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024).
26. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad dirbs Bendrovėje, jam bus mokamas 1 494 Eur darbo užmokestis. Ši suma, kuri buvo nurodyta pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltiniu Lietuvoje, buvo minima tiek prašyme pakeisti darbdavį, tiek Bendrovės tarpininkavimo rašte. Tačiau atsakovo pateiktuose VSDFV duomenų bazės duomenyse nurodoma, kad pareiškėjui nebuvo mokamas sutartas darbo užmokestis: 2023 m. birželio, spalio–gruodžio mėn. ir 2024 m. vasario mėn. buvo mokėtas darbo užmokestis, atitinkantis MMA, tačiau 2023 m. rugsėjo mėn., 2024 m. sausio ir kovo mėn. mokėtas darbo užmokestis buvo mažesnis nei MMA, o 2023 m. liepos–rugpjūčio mėn. darbo užmokestis iš viso nebuvo mokėtas. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad Migracijos departamento Sprendimas pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą grindžiamas aplinkybe dėl užsieniečiui mokėto mažesnio darbo užmokesčio, nei įsipareigota mokėti, t. y. grįstas aplinkybe, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės. Tačiau būtina pastebėti, kad įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme atsakovas, visų pirma, turėjo pareigą, prieš priimdamas sprendimą aptariamu pagrindu, surinkti faktinius duomenis, bylojančius, jog prieš siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, tik pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau. Teismo nuomone, atsakovas turėjo pateikti įrodymus, kad, šiuo atveju, jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį, buvo pakankamai akivaizdu, jog toks tarpininkavimo rašte numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi. Tiriamu atveju apsiribota VSDFV duomenų patikrinimu pareiškėjui jau dirbant Bendrovėje. Tačiau vien ši faktinė aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankama padaryti išvadą, kad buvo situacija, apibrėžta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės). Į administracinę bylą nebuvo pateikta bei Migracijos departamento Sprendime neatsispindi duomenys apie tai, kad šiuo atveju buvo teikiama informacija neatitinkanti realios situacijos, todėl, atsižvelgus į ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, Sprendime nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi pripažintinas neįrodytu.
27. Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto pagrindo taikymo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamentas įrodė, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nepaneigė šių nustatytų faktinių aplinkybių. Taigi Migracijos departamentas, įvertinęs patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kurią patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl atsakovui buvo pagrindas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Analogiškos pozicijos ginčui aktualiais išaiškinimais laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2318-624/2024).
28. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjas išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu negavo prašyme pakeisti leidimą ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, esančio vieninteliu šiuose dokumentuose nurodytu pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltiniu Lietuvoje, pripažintina, jog pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankišką imperatyvų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Pareiškėjas išdėstytų išvadų konkrečiais įrodymais ar pagrįstais argumentais nepaneigė – pareiškėjas šiuo aspektu dėstė subjektyvaus, hipotetinio pobūdžio argumentus, kad atsakovo atliktas tyrimas yra neišsamus, netinkamas, tačiau detaliau šių teiginių nekonkretizavo atsakovo argumentų nepagrįstumo aspektu. Pabrėžtina, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).
29. Pareiškėjo argumentai dėl informavimo pareigos, t. y. kad pareiškėjas neprivalėjo informuoti atsakovo apie pasikeitusias aplinkybes, atmestini. Pažymėtina, kad šie argumentai nepaneigia Migracijos departamento Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių. Kartu akcentuotina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes neinformavo Migracijos departamento. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų bandęs atsakovui pranešti apie pasikeitusias aplinkybes (pvz., el. paštu), kadangi, kaip teigė pareiškėjas, per Migracijos departamento informacinę sistemą tokios galimybės nebuvo. Taigi, apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos.
30. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.
31. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai atmetami, dėl jų išsamiau nepasisakoma, nes jie teisėjų kolegijos vertinami kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.
32. Įvertinus skundžiamo Sprendimo turinį aptarto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovo Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi pagrįstas ir teisėtas dėl to, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir
35 str. 1 d. 5 p.).
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytas pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.