Administracinė byla Nr. eA-2224-525/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00360-2022-8
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo R. V.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas (toliau ir – Fondas, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VDI, atsakovas) 2021 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ20170 (toliau – ir Nutarimas); 2) įpareigoti Inspekciją iš naujo atlikti pareiškėjo veiksmų teisėtumo tyrimą ir vertinimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. 2021 m. gruodžio 21 d. Inspekcija priėmė Nutarimą dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas, UĮ) 56 straipsnio 1 dalies pažeidimo, konstatuojant, kad pareiškėjas esant darbo sutarties požymiams (darbuotoja R. V. (toliau – ir Darbuotoja) pakluso įmonėje nustatytai tvarkai, veikla nėra savarankiška bei esant tęstinumui, nes darbuotoja dirbo nustatymu grafiku), neužtikrino, jog darbuotoja R. V. nuo 2021 m. liepos 1 d. dirbtų teisės aktų nustatyta tvarka pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą bei pasirašius darbo sutartį.
2.2. Inspekcija patikrinimą atliko formaliai, Nutarime neaprašė surinktų įrodymų visumos, vertino ir nagrinėjo Darbuotojos pateiktą Inspekcijos Vilniaus Darbo ginčų komisijai (toliau – ir DGK) medžiagą, neįvertino pastarosios parodymų patikimumo ir nepašalino abejonių dėl šališkumo, neanalizavo pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir dokumentų, nesiaiškino aplinkybių, ar pareiškėjo atžvilgiu nustatyti visi būtinieji nusižengimo požymiai, todėl nepagrįstai padarė išvadas dėl
UĮ 56 straipsnio 1 dalies pažeidimo, t. y. nelegalaus darbo fakto.
2.3. Fondas yra labdaros ir paramos organizacija, veikianti išimtinai ne komerciniais ir pelno nesiekiančiais tikslais, vienijanti bendraminčius, siekiančius prisidėti prie Fondo veiklos įvairiomis formomis, t. y. tiek savanorystės, tiek atlygintinų paslaugų teikimo, tiek ir darbo santykių, todėl Fondas savo esme ir modeliu nėra tipiškas darbdavys. 2021 m. liepos mėnesį darbo sutartis su Fondu turėjo tik Fondo vadovai ir viena darbuotoja – lėšų pritraukimo specialistė, dirbanti nuolat ir su projektine veikla nesusijusioje srityje. Fondas su 8 asmenimis, vykdančiais veiklą pagal individualios veiklos pažymą, buvo sudaręs sutartis dėl atlygintinų paslaugų teikimo. Fonde aktyviai veikia savanoriai, kurie interneto svetainėje www.sidabrinelinija.lt užpildo savanorio anketą. Savanoriams suteikiami atitinkami mokymai, priskiriamas pašnekovas bei pasirašoma savanorystės sutartis.
2.4. Fonde Darbuotoja savanoriavo nuo 2020 m. sausio 21 d., t. y. neatlygintinai teikdama komunikacijos turinio kūrimo paslaugas. 2021 m. birželio mėnesio antroje pusėje tarp R. V. ir Fondo prasidėjo bendravimas dėl galimybių R. V. aktyviau įsitraukti į Fondo komunikacijos veiklas. Sutarta, nuo 2021 m. liepos 1 d. atlygintinai teikti Fondui viešųjų ryšių ir komunikacijos paslaugas, honoraras – 1 500 Eur. 2021 m. liepos 12 d. tarp Fondo ir Darbuotojos sudaryta darbo sutartis, kuri įsigaliojo 2021 m. liepos 13 d., pareigos – komunikacijos vadove.
2021 m. liepos 12 d. VSDFV informuota apie R. V. įdarbinimą. Šalys tarpusavyje suderino honoraro dydį už Darbuotojos iki darbo sutarties sudarymo Fondui suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 12 d. – 583 Eur sumai. R. V. išrašė ir pateikė Fondui apmokėti sąskaitą, kurią anuliavo tik 2021 m. liepos 28 d. elektroniniu paštu pateikusi prašymą atleisti iš darbo nuo 2021 m. liepos 30 d. Fondas, siekdamas būti sąžiningas ir rūpestingas, nutarė su Darbuotoja už jos paslaugas atsiskaityti kitu būdu, priskaitydamas ir išmokėdamas Darbuotojai sąskaitoje nurodytą sumą kaip su darbo santykiais susijusias pajamas. Tiek faktiškai, tiek teisiškai darbo santykiai tarp šalių prasidėjo nuo 2021 m. liepos 13 d. Po darbo sutarties nutraukimo Darbuotoja kreipėsi su skundu į DGK. 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimu darbo byloje
Nr. APS-131-16879 R. V. reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti, išskyrus reikalavimą dėl 116,90 Eur netesybų už pavėluotą atsiskaitymą priteisimo. Inspekcija atliko patikrinimą bei
2021 m. gruodžio 21 d. Fondo vadovui skyrė baudą už nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir
99 straipsnio 1 dalyje, taip pat tos pačios dienos Nutarimu skyrė baudą Fondui už UĮ 56 straipsnio
1 dalies pažeidimą.
2.5. Pagal Inspekcijos patikrinimo metu nustatytas aplinkybes nėra pakankamo pagrindo konstatuoti nei atviros, nei paslėptos nelegalaus darbo formos. Pareiškėjas nesiekė nuslėpti darbo santykių, iškreipti jų turinio, išvengti pareigos atsiskaityti su Darbuotoja, sumokėti mokesčius valstybei ar kokių nors kitų tikslų. Nutarimą surašęs pareigūnas, spręsdamas apie faktinę darbo pradžią, suabsoliutino Darbuotojos parodymus, visiškai neatsižvelgė nei į pareiškėjo paaiškinimus, nei į kitus pažeidimo tyrimo metu surinktus įrodymus, tinkamai neištyrė pažeidimo nustatymui reikšmingų faktų. Esant konfliktiniams šalių santykiams, Darbuotoja buvo suinteresuota duoti Inspekcijai pačius nepalankiausius, galimai iškreiptus parodymus, siekiant nubausti Fondą ir jo vadovą už nepasisekusį bendradarbiavimą komunikacijos srityje.
2.6. Tyrimo metu nebuvo surinkta patikimų įrodymų, kad Darbuotojos ir Fondo santykiai 2021 m. liepos 1 d. – 2021 m. liepos 12 d. laikotarpiu atitiktų UĮ 56 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo požymius. Byloje nėra jokių patvirtinimų apie tai, kada Darbuotoja buvo supažindinta su biuro ir darbo tvarka. Inspekcija neįvertino aplinkybės, kad Darbuotoja Fonde vykdė kompetencinę savanorystę nuo 2020 m. sausio mėnesio, neabejotinai ne kartą lankėsi fondo biure. Tyrimo metu nebuvo surinkta įrodymų, kad R. V. 2021 m. liepos 1 d. – 2021 m. liepos 12 d. Fonde atliko tęstinę darbo funkciją (nebuvo nustatytas joks darbo grafikas, nurodymas konkrečiu laiku būti konkrečioje darbo vietoje, jai nebuvo priskirtos konkrečios tęstinės funkcijos). Fondo veikloje dalyvaujantys asmenys nebuvo apklausti. Nepaneigta, kad R. V. iki darbo sutarties sudarymo teikė paslaugas pagal atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, vykdydama konkrečią užduotį, susijusią su Fondo komunikacija socialiniuose tinkluose ir bendrų pranešimų spaudai su Fondo socialiniais partneriais derinimu, už kurią buvo sutartas konkretus atlyginimas ir išrašyta sąskaita apmokėjimui.
2.7. Tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad 2021 m. liepos 1 d. –
2021 m. liepos 12 d. Fondą ir R. V. siejo susitarimas dėl atlygintinų paslaugų teikimo komunikacijos (viešųjų ryšių) srityje, t. y. civiliniai teisiniai santykiai, nustojo galioti šalims
2021 m. liepos 12 d. sudarius darbo sutartį. Inspekcija Nutarime atlygintinų paslaugų teikimo teisinių santykių aplinkybių bei patvirtinančių rašytinių įrodymų neįvertino. Pareiškėjo veiksmai, sudarant darbo sutartį su R. V. 2021 m. liepos 12 d. ir tą pačią dieną informuojant VSDFV apie asmens įdarbinimą, atitiko teisės aktų nuostatas ir nepažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 straipsnyje numatytos darbo sutarties sudarymo tvarkos. Inspekcija Nutarime nepagrįstai konstatavo, kad Fondas, patikslindamas duomenis apie R. V. įdarbinimo datą tokiu būdu pripažino, kad nuo 2021 m. liepos 1 d. tarp šalių susiklostė darbo teisiniai santykiai, o ne civiliniai teisiniai santykiai, kas parodo, kad Inspekcija visiškai netyrė ir nevertino Fondo paaiškinimų. Fondas patikslino VSDFV teikiamus duomenis apie R. V. įdarbinimą, siekdamas tokiu būdu atsiskaityti už jos Fondui iki darbo sutarties sudarymo suteiktas atlygintines paslaugas, po to, kai buvo anuliuota 2021 m. liepos 15 d. išrašyta sąskaita Nr. 83 dėl
2021 m. liepos 1 d. – 2021 m. liepos 12 d. suteiktų paslaugų apmokėjimo. Darbdavio veiksmai galėtų būti traktuojami kaip darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimas, tačiau ne kaip nelegalus darbas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies prasme.
2.8. Fondo vadovas M. Č. patrauktas atsakomybėn, paskirta nuobauda netinkamai pritaikius įstatymą. Nutarimu M. Č. patrauktas atsakomybėn už veiksmus, kurie identiški tiems, už kuriuos Fondui paskirta bauda 2021 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. VDI-ANR-N-767-2021 pagrindu. Inspekcija, priimdama Nutarimą, nesivadovavo dvigubo nubaudimo imperatyvu. Baudos pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį paskyrimas Fondui gali atimti iš jo turimą paramos gavėjo statusą, kas laikytina neproporcinga priemone ne tik Fondui, bet ir jo vykdomiems socialiai vertingiems projektams ir juose dalyvaujantiems asmenims.
3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, nurodęs, kad:
3.1. Pareiškėjo pozicija, kad 2021 m. liepos 1 d. – 2021 m. liepos 12 d. R. V. Fondo komunikacijos vadovės funkcijas atliko pagal individualios veiklos pažymą, nėra pagrįsta. Patikrinimo metu nenustatyta objektyvių duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių, kad
2021 m. liepos 1 d. – 2021 m. liepos 12 d. tarp R. V. ir Fondo buvo sudaryta viešųjų ryšių ir komunikacijos sutartis, kurioje inter alia (be kita ko) R. V. susitarė dėl paslaugų teikimo atlikimo, o Fondas įsipareigojo R. V. sumokėti 1 500 Eur honorarą už suteiktas paslaugas. Tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina faktą, kad 2021 m. birželio 14 d. R. V. elektroniniu laišku gavo darbo pasiūlymą iš Fondo savanoriškos veiklos koordinatorės I. Č.. Susitikimo su Fondo vadovu metu buvo pasiūlytos patrauklios darbo sąlygos ir atlyginimas bei patikinta, kad darbas bus pagal darbo sutartį. 2021 m. birželio 21 d. R. V. pranešė Fondo vadovui, kad gali pradėti dirbti nuo 2021 m. liepos 1 d. Šią dieną R. V. atvyko į Fondo biurą, kur jai buvo skirta darbo vieta su kompiuteriu, ji buvo supažindinta su biuro tvarka, tačiau darbo sutartis sudaryta nebuvo. 2021 m. liepos 9 d. R. V. elektroniniu laišku priminė Fondo vadovui dėl jos įdarbinimo VSDFV. Ji gavo atsakymą, kad pradžioje buvo kalbėta apie individualią veiklą. 2021 m. liepos 12 d. susitikimo su Fondo vadovu metu, R. V. buvo įtikinėjama, kad gaus visas socialines garantijas ir dirbdama su individualia veikla, tačiau jai nesutikus, buvo pasiūlyta pasirašyti darbo sutartį, o už jau dirbtą laikotarpį apmokėti pagal R. V. išrašytą sąskaitą. Tą dieną buvo pasirašyta darbo sutartis, numatanti, kad R. V. pradeda dirbti nuo 2021 m. liepos 13 d.
3.2. Esminiai darbo sutarties požymiai, skiriantys ją nuo kitų sutarčių, yra darbo funkcijų atlikimas ir įsipareigojimas paklusti darbo tvarkai. Tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina R. V. nelegalaus (neteisėto) darbo faktą. 2021 m. liepos 1 d. Fondas R. V. pristatė viešai: išsiuntė elektroninius laiškus darbuotojams, pagrindiniams partneriams, patalpino informaciją apie ją kaip naują darbuotoją interneto svetainėje www.sidabrinelinija.lt bei Fondo paskyroje „M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas“ socialiniame tinkle „LinkedIn“.
3.3. Remiantis Fondo darbo užmokesčio, viršvalandžių ir nepanaudotų atostogų kompensacijos R. V. paskaičiavimu už 2021 m. liepos mėnesį nustatyta, kad
R. V. darbo pradžia – 2021 m. liepos 1 d., darbo pabaiga – 2021 m. liepos 30 d., patvirtintos Fondo buhalterės. Darbo užmokesčio žiniaraščio duomenimis Fondo komunikacijos vadovei priskaičiuotas darbo užmokestis už faktiškai dirbtas 170 val. per mėnesį, užfiksuota ir atsiskaitymo lapelyje. Už 2021 m. liepos 2 d. ir 2021 m. liepos 9 d. keliones į Anykščius ir Marijampolę R. V. priskaičiuotas ir sumokėtas darbo užmokestis. Aplinkybės, kad R. V. 2021 m. liepos 1 d. – 2021 m. liepos 12 d. dirbo savarankiškai pagal individualios veiklos pažymą, paneigia Fondo vadovo paaiškinimai, susiję su darbo sutarties įforminimu ir duomenų apie darbuotojos darbo pradžią patikslinimu. Minėtos aplinkybės nepaneigia fakto, kad tarp R. V. ir Fondo buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, kurie turėjo būti įforminti teisės aktų nustatyta tvarka. R. V., turėdama individualios veiklos pažymą, nebuvo savarankiška, iš tikrųjų dirbo Fondo naudai sulygtą Fondo komunikacijos vadovės darbą, pakluso darbdavio nustatytai darbo tvarkai, dirbo nustatytą darbo laiką ir viršvalandžius, už kuriuos Fondas sumokėjo papildomai, dirbo Fondo suteiktomis darbo priemonėmis, darbo santykiai turėjo ilgalaikį pobūdį.
3.4. Tyrimo metu nustatyti visi nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, objektyvieji požymiai: nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 12 d. R. V. atliko tęstinio pobūdžio darbus, kurie buvo tęsiami ir sudarius darbo sutartį; Fondo ir R. V. santykiai turi darbo sutarties požymių (susitarimas dėl atitinkamų pareigų, paklusimas darbdavio nurodymams, laikymasis nustatytos darbo tvarkos, komunikacijos veiksmų derinimas su darbdaviu); nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių, t. y., esant darbo sutarties požymiams, R. V. leista dirbti nesudarius rašytinės darbo sutarties ir nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui, taip pažeidžiant DK 42 straipsnio 2 punktą, 43 straipsnio 1 dalies punktą, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.
3.5. Pareiškėjo teiginiai, apie duomenų apie R. V. įdarbinimą patikslinimas VSDFV reiškia ne darbo santykių faktinį pripažinimą, bet siekį tokiu būdu atsiskaityti už jos Fondui iki darbo sutarties sudarymo suteiktas atlygintines paslaugas, vertintini kritiškai. Elektroninėje draudėjų aptarnavimo sistemoje 2021 m. liepos 28 d. duomenys tikslinti dėl draudėjo apskaitos klaidos.
3.6. Nutarimas Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje priimtas dėl juridinio asmens. Užimtumo įstatymo IV skyriuje numatyta juridinių asmenų atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą – nelegalų darbą, o ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. Ekonominės sankcijos, skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus, o ANK gali būti taikomas, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į ANK tiesiogiai pateikiama Užimtumo įstatyme. Darbdaviui, kuris yra juridinis asmuo, už nelegalų darbą numatyta atsakomybė ne kaip ANK numatytam subjektui, o kaip finansinė sankcija juridiniam asmeniui. Ekonominės sankcijos, skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tik pagal savo teisinę prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms. Nagrinėjamu atveju nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas, t. y. vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo pažeidimą. Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. V. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad:
4.1. R. V. nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 30 d. su Fondu siejo darbo santykiai, t. y. ji ėjo komunikacijos vadovės pareigas, atlikdama tęstinius darbus Fondo naudai, naudojosi jai duotomis priemonėmis darbo funkcijai atlikti, laikėsi darbo tvarkos ir pakluso darbdavio nurodymams, dirbo nustatytu darbo režimu darbdavio nurodytoje vietoje.
4.2. Darbuotojos teigimu, ji su Fondo vadovu tarėsi dėl darbo santykių: darbo santykių pradžios, atlyginimo, kitų būtinųjų darbo sutarties sąlygų, tačiau nesitarė dėl paslaugų sutarties ir konkrečių komunikacijos paslaugų apimties ir (ar) įkainių. Ji taip pat nurodė, kad socialiniame profesiniame tinkle „LinkedIn“ prisistatė kaip darbdavio organizacijos dalis (naudojo darbdavio logotipą, užsklandas, reklamą ir t.t.), jai 2021 m. birželio 29 d. Fondo IT administratorius el. paštu atsiuntė duomenis apie jai kaip darbuotojai, sukurtą naują el. pašto dėžutę, kurios adresas buvo (duomenys neskelbtini). Susitarus dėl įdarbinimo Fonde buvo atlikti visi įprasti veiksmai, kurie yra atliekami įdarbinant naują asmenį. Ji 2021 m. liepos 1 d. atvyko į pareiškėjo biurą, jai buvo skirta darbo vieta ir kompiuteris darbo funkcijoms atlikti, kolegos supažindino su biuro ir darbo tvarka (darbo ir poilsio valandos, maisto laikymo ir ruošimo vietos, kalbėjimosi telefonu vietos, pasitarimo kambariai ir pan.), ji gavo visus įėjimų į teritoriją kodus, buvo nuskenuoti pirštų antspaudai, kurie naudoti kaip biuro durų užraktas. Pareiškėjo vadovas per telefone esančią išmaniąją programą „TTLock“ valdė šiuos duomenis ir matė, kada kiekvienas darbuotojas, įskaitant trečiąjį suinteresuotąjį asmenį, atsirakina biuro duris piršto antspaudu. R. V. taip pat nurodo pirmąją savo darbo dieną gavusi prisijungimą prie kontaktų valdymo sistemos „TeamGate“, kurioje rinkti savanorių asmens duomenys.
4.3. 2021 m. liepos 1-12 d. ir 2021 m. liepos 13-30 d. laikotarpiais jos darbo funkcijos nepasikeitė, priešingai – darbai, pradėti iki liepos 12 d., toliau buvo tęsiami ir po liepos 12 dienos (pavyzdžiui, „Rimi“ pomidorų akcijos viešinimas, rėmimo dėl neatlygintinų fotografijų galimybių paieškos bei raštai ir kt.), o privalomus nurodymus pareiškėjo vadovas jai, kaip darbuotojai, teikdavo kiekvieną pirmadienį rytinių pasitarimų biure metu, o jos darbo rezultatus kontroliavo per vidinę apsaugotą sistemą „SharePoint“. Pareiškėjo vadovas ne tik formuluodavo darbo užduotis ir kontroliavo jų rezultatus, bet ir siųsdavo ją kaip sau pavaldžią darbuotoją į komandiruotes bei deleguodavo dalyvauti susitikimuose kaip savo darbuotoją. Nors šalis siejo faktiniai darbo santykiai, tačiau, pareiškėjo vadovas vengė juos oficialiai įforminti, taip siekdamas optimizuoti mokesčius. Darbuotojos vertinimu, pareiškėjas patikslino jos darbo periodą VSDFV taip pripažindamas egzistavusius darbo teisinius santykius.
II.
6. Teismas nustatė, kad Inspekcija 2021 m. rugsėjo 22 d. – 2021 m. spalio 20 d. atliko nelegalaus darbo tyrimą pagal VSDFV 2021 m. rugsėjo 20 d. raštą Nr. (9.7E) I-6640 bei DGK
2021 m. rugsėjo 30 d. tarnybinį pranešimą Nr. EPR-548 „Dėl M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo patikrinimo“, 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-131-16879. Inspekcija
2021 m. spalio 20 d. nelegalaus darbo tyrimo aktu Nr. NDA 1138-0026 konstatavo, kad M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 30 d. pažeidė DK 42 straipsnio 2 dalies, 146 straipsnio 2 dalies, Užimtumo įstatymo straipsnio 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o būtent: 1) esant darbo sutarties požymiams, numatytiems DK 32 straipsnyje,
2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 12 d. leido dirbti R. V., nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešęs VSDFV teritoriniam skyriui apie R. V.įdarbinimą; 2) neužtiktino, kad 2021 m. liepos 30 d. pasibaigus darbo sutarčiai su darbuotoja R. V., būtų sumokėtos visos su darbo santykiais susijusios išmokos. 2021 m. gruodžio 21 d. surašytas nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-767-2021 M. Čiuželio paramos ir labdaros fondo vadovui M. Č. dėl administracinių nusižengimų pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, 99 straipsnio 1 dalį padarymo, dėl to, kad esant darbo sutarties požymiams neužtikrino, kad darbuotoja R. V. nuo 2021 m. liepos 1 d. dirbtų teisės aktų nustatyta tvarka pranešus VSDFV teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą bei pasirašius darbo sutartį. 2021 m. gruodžio 21 d. surašytas nutarimas dėl Užimtumo įstatymo pažeidimo juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 20170 dėl administracinių nusižengimų pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, 99 straipsnio dalies padarymo; už pažeidimus skirta 868 Eur bauda.
7. Teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą nelegaliu darbu be kita ko laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys <.....> nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Imperatyvus reikalavimas sudaryti darbo sutartį raštu ir apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka pranešti VSDFV teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki nustatytos darbo pradžios įtvirtintas ir DK 42 straipsnyje. Teismas taip pat akcentavo, kad tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.
8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl Darbuotojos faktinio pradėjimo dirbi Fonde nuo 2021 m. liepos 1 d. nėra, tai patvirtina tyrimo metu surinkti faktiniai duomenys: dalyvavimas Fondo renginiuose, darbo funkcijų vykdymas, darbuotojos pristatymas tiek Fondo kolektyvui, tiek viešoje erdvėje (el. laiškai darbuotojams, pagrindiniams partneriams, informaciją apie naują darbuotoją komunikacijos ir viešųjų ryšių srityje interneto svetainėje www.sidabrinelinija.lt, Fondo paskyroje „M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas“, socialiniame tinkle „LinkedIn“).
9. Teismas nurodė, kad tiek pareiškėjo atstovas M. Č., tiek trečiasis suinteresuotas asmuo R. V. patvirtino, kad jų susitarimo objektas, tiek iki liepos 12 d., tiek po to buvo rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibrėžtas darbas, t. y. buvo atliekamos įvairios su komunikacija susijusios užduotys, teikiant kasdienius nurodymus. Iš į bylą pateiktų R. V. darbotvarkės aprašų, kurių pareiškėjas neginčijo, matyti, kad R. V. darbo diena atitiko įprastos darbo dienos standartui, kuris egzistuoja esant darbo sutartiniams santykiams: asmuo vyko į biurą, dalyvavo vidiniuose Fondo susirinkimuose, bendruose Fondo renginiuose/išvykose, komandiruotėse, susitiko su išorės subjektais atstovaudama Fondą, ruošė skaidres, socialinių tinklų įrašus, ieškojo viešinimo projekto partnerių, kt. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, kad su R. V. buvo sutarta dėl darbo užmokesčio ne už konkretų darbą, o dėl bendros mėnesinės sumos (1500 Eur/mėn.), t. y. buvo susitarta dėl periodinių mokėjimų, kurie nebuvo susieti su atskirų konkrečių darbų atlikimu.
10. Teismas taip pat pažymėjo, kad M. Č. teigė, kad pavaldumo santykis buvo skirtingas iki liepos 12 d. ir po jos, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai (pvz., M. Čiuželio 2021 m. liepos 20 d. elektroninis laiškas, kuriame pateikiami „pirmųjų savaičių pastebėjimai“) patvirtina, kad realių skirtumų darbdavio ir darbuotojo pavaldume nebuvo, o reikalavimų padidėjimas, jei toks ir buvo, aiškintinas ne santykių pobūdžio (iš civilinių į darbo) pasikeitimu, o natūraliu naujo darbuotojo adaptacijos procesu.
11. Teismas akcentavo, kad apie R. V. darbo santykius, kurie prasidėjo
2021 m. liepos 1 d., VSDFV buvo pranešta tik 2021 m. liepos 12 d., t. y., buvo nesilaikyta
DK 42 straipsnyje nustatytos pareigos. Dėl šios priežasties Nutarime pagrįstai vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis konstatuotas nelegalaus darbo faktas.
12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodomų išvestinių Nutarimo teisinių padarinių, būtent, dėl paramos gavėjo statuso netekimo trejiems metams ir galimos grėsmės socialinio projekto „Sidabrinė linija“ tęstinumui, teismas pažymėjo, kad nors šie padariniai gali būti reikšmingi pareiškėjui, tačiau jie nesudaro pagrindo naikinti Nutarimą, kurio teisėtumas ir pagrįstumas nėra paneigtas. Be to, subjektams, kurie naudojasi valstybės dotacijomis bei renka paramą iš fizinių asmenų, savivaldybės institucijų turi būti taikomi aukščiausi veiklos skaidrumo ir socialinio atsakingumo standartai. Nagrinėjamu atveju Fondo atžvilgiu konstatuotas nelegalaus darbo faktas gali pakirsti pasitikėjimą ne tik šio Fondo, bet ir kitų paramos gavėjų veikla, todėl, teismas vertino, kad Fondas turi prisiimti tiek tiesioginius, tiek netiesioginius savo neteisėtos veiklos padarinius.
III.
14. Pareiškėjas M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia šiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas tas pačias faktines aplinkybes įvertino visiškai kitaip, nei prieš tai byloje priimtame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, kas parodo, kad šios bylos faktinė situacija yra nevienareikšmė. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo atsakomybės yra pernelyg kategoriškos, neparemtos bylos medžiaga, prieštaravimai, susiję su administracinio pažeidimo sudėties požymių pareiškėjo veiksmuose buvimu skundžiamame sprendime nėra pašalinti, nesivadovauta principu, kad viso abejonės aiškintinos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
15.2. Pirmosios instancijos teismas į bylą pateiktus įrodymus (pvz., R. V. individualios veiklos pažyma, R. V. 2021 m. liepos 9 d. (t. y. praėjus 9 dienoms nuo faktinės bendradarbiavimo pradžios) elektroninis laiškas, R. V. 2021 m. liepos 12 d. prašymas priimti į darbą nuo 2021 m. liepos 12 d., susirašinėjimas dėl sąskaitos bei 2021 m. liepos 15 d. sąskaita
Nr. 83) ignoravo ir dėl jų įrodomosios galios skundžiamame sprendime apskritai nepasisakė. Minėti įrodymai mažų mažiausiai turėjo sukelti teismui abejones dėl to, ar atsakovas Nutarime pagrįstai konstatavo nelegalaus darbo faktą nuo 2021 m. liepos 1 iki 12 d., ypač turint omenyje, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.716 straipsnis nenustato atlygintinų paslaugų teikimo sutarčiai privalomojo rašytinės formos reikalavimo, tad tokios sutartys gali būti sudaromos tiek žodžiu, tiek raštu.
15.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime labiau rėmėsi bylos baigtimi aiškiai suinteresuoto asmens - R. V. paaiškinimais, o ne rašytine bylos medžiaga, ir dėl to padarė iš esmės netinkamas išvadas dėl šios bylos faktinių aplinkybių. Teismas neįvertino, jog dėl tarp šalių kilusio konflikto, trečiojo suinteresuoto asmens byloje pateikti paaiškinimai buvo itin šališki ir subjektyvūs. Esant konfliktiniams šalių santykiams, yra akivaizdu, kad R. V. buvo ir tebėra suinteresuota pateikti tiek VDI, tiek teismui pačius nepalankiausius ir net iškreiptus paaiškinimus, tikslu „nubausti“ Fondą ir jo vadovą už nepasisekusi bendradarbiavimą komunikacijos srityje.
15.4. Skundžiamame sprendime teismas padarė ir esmės klaidingą išvadą dėl rašytinių įrodymų pateikimo į bylą laiko ir nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme (ne) nustatytų aplinkybių. Nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei, tuo labiau VDI atlikto tyrimo metu, nebuvo surinkta pakankamų įrodymų, kad R. V. konkrečiu laikotarpiu - nuo
2021 m. liepos 1 iki 12 d. Fonde atliktų tęstinę darbo funkciją, kad su tuo susijusios Skundžiamo sprendimo išvados yra akivaizdžiai nepagrįstos.
15.5. Tai, kad R. V. iki darbo sutarties sudarymo nebuvo Fondo vadovo pavaldume ir nevykdė tęstinės darbo funkcijos patvirtina ir aplinkybė, jog laikotarpiu nuo liepos 1 d. iki liepos 12 d. buvo vos keletas dienų, kai ji apskritai galėjo vykdyti kokią nors su Fondu susijusią komunikacijos veiklą, kadangi liepos 3, 4, 6, 10 ir 11 buvo nedarbo dienos, liepos 2 ir 9 d., kaip minėta, visa Fondo bendruomenė dalyvavo neformaliose išvykose, o liepos 12 d. šalys jau derino Darbo sutarties sudarymą. Taigi, per likusias keletą dienų vykdyti tęstines darbo funkcijas ar nustatyti pavaldumo santykius objektyviai nebuvo įmanoma.
15.6. Teismas iš esmės netinkamai įvertino Fondo veiksmus, tikslinant VSDFV duomenis, susijusius su darbuotojos įdarbinimu. Byloje pateiktas susirašinėjimas patvirtina, jog R. V. prašymą atleisti ją iš darbo atsiuntė elektroniniu paštu 2021 m. liepos 28 d. 08:35, prašydama nutraukti Darbo sutartį nuo 2021 m. liepos 30 d. Šiame prašyme R. V. taip pat nurodė, kad 2021 m. liepos 15 d. jos išrašyta sąskaita RH Nr. 83 dėl laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 1 iki 12 d. suteiktų paslaugų apmokėjimo yra anuliuota. Tą pačią dieną 09:59 val. Fondo buhalterė V. N. pateikė atsakymą į Darbuotojos laišką, kuriame aiškiai nurodė, kad: „Jūsų darbo laiko pradžios laikotarpis VSDFV yra patikslintas, nurodant pradžią nuo liepos 1 d.” Tad, bylos medžiaga patvirtina, kad trečiojo suinteresuoto asmens socialinio laikotarpio patikslinimą atliko ne Fondo vadovas (kuris tuo metu atostogavo), bet Fondui apskaitos paslaugas teikiantis asmuo. Taigi, bylos medžiaga aiškiai patvirtina, kad: i) sprendimas dėl darbuotojos VSDFV duomenų patikslinimo, paankstinant įdarbinimo laikotarpio pradžią, buvo priimtas tik gavus Darbuotojos prašymą nutraukti Darbo sutartį; ii) tokį sprendimą priėmė ir įgyvendino Fondo buhalterė.
15.7. Naudodamas savo veikloje paramos gavėjų lėšas ir būdamas atskaitingu už jų panaudojimą, Fondas neturėjo teisės atlikti mokėjimo paslaugų teikėjui be tinkamos formos apskaitos dokumento (nurodytu atveju – sąskaitos). Vis tik Fondas, siekdamas būti sąžiningas, nenorėdamas jokiomis prasmėmis „likti skolingas“, nutarė atsiskaityti su R. V. už jos paslaugas kitu būdu, išmokėdamas jai sąskaitoje nurodytą sumą kaip su darbo santykiais susijusias pajamas. Susiklostė situacija, jog pats darbdavys, savo iniciatyva, paankstino VSDFV pateiktus duomenis apie darbo sutarties sudarymo datą, siekdamas atsiskaityti su R. V. ir pasirinkdamas pažadėtas atlygio už suteiktas paslaugas sumas išmokėti kaip su darbo santykiais susijusias sumas (nors tai faktiškai buvo atlygis už suteiktas atlygintines paslaugas). Tuo tikslu Fondas taip pat patikslino R. V. darbo laiko apskaitos duomenis įmonės darbo laiko apskaito žiniaraščiuose, nurodęs, kad, neva, ji dirbo laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 1 iki 12 d. vidutiniškai po 8 val. (nors faktiškai tuo metu R. V. jokių darbo funkcijų neatliko).
15.8. Skundžiamame sprendime teismas rėmėsi įrodymais, kurie buvo surinkti jau po administracinės procedūros pabaigos ir nuobaudos Fondui paskyrimo. Tokie įrodymai negalėjo turėti teisinės reikšmės, sprendžiant dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Nors pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl VDI Nutarimo panaikinimo, Skundžiamą sprendimą teismas iš esmės grindė
R. V. teisme pateiktais paaiškinimais bei įrodymais, kurie buvo pateikti į bylą jau po Nutarimo surašymo.
15.9. VDI Nutarime nebuvo detaliai aprašyti byloje surinkti įrodymai, nebuvo atliktas jų vertinimas, nebuvo vertinamos pareiškėjo paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, pareiškėjo kaltės dėl konstatuoto pažeidimo forma, nors ANK 618 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog ne teismo tvarka išnagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje priimtame nutarime turi būti išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. VDI inspektorius bylą išnagrinėjo formaliai, nesiaiškino aplinkybių, ar pareiškėjo atžvilgiu nustatyti visi būtinieji administracinio pažeidimo sudėties požymiai (dėl jų apskritai nepasisakė), pažeisdamas įstatymo reikalavimus tinkamai taikyti įstatymą ir motyvuoti savo sprendimą.
15.10. Nurodytu atveju Nutarimu pareiškėjui skirtos sankcijos poveikis jo vykdomai veiklai akivaizdžiai išeina už administracinės sankcijos poveikio ribų, kadangi baudos už nelegalų darbą skyrimas iš esmės paveiktų Fondo veiklą ir sukeltų grėsmę jo kaip ūkinio vieneto egzistavimui. Dėl to pareiškėjui paskirta sankcija yra aiškiai neproporcinga ir per griežta, teismas skundžiamame sprendime privalėjo į tai atsižvelgti. Nurodytu atveju pirmosios instancijos teismo išvada, kad „Fondas turi prisiimti visas jo padaryto pažeidimo pasekmes, įskaitant ir netiesiogines“, iškreipia administracinės atsakomybės taikymo esmę, kadangi administracinės sankcijos skyrimo tikslas yra nubausti asmenį ir sulaikyti jį nuo administracinių nusižengimų padarymo ateityje, bet ne sukelti šio asmens nemokumą ir/ ar nutraukti jo veiklą ar, dar daugiau, sukelti neigiamas pasekmes tūkstančiams su Fondo veikla susijusiems asmenims.
16. Pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas pažymi, kad jo veiksmuose nėra jokios kaltės nei tyčine, nei neatsargia forma. Pareiškėjo veiksmai negali būti vertinami kaip neveikimas, priešingai, susiklosčiusioje situacijoje jis atliko aktyvius veiksmus, siekdamas pagerinti Darbuotojos padėtį, užtikrinti socialinį teisingumą bei atsiskaityti su valstybės biudžetu. Pareiškėjas nurodo, kad net ir darant prielaidą, kad pareiškėjas netinkamai įformino su Darbuotojos darbo pradžia susijusią dokumentaciją, toks pažeidimas paties pareiškėjo veiksmais buvo visiškai pašalintas
2021 m. liepos 28 d., t. y. dar iki Darbuotojos skundo pateikimo, iki VDI patikrinimo atlikimo ir iki VDI Nutarimo patraukti pareiškėją atsakomybėn surašymo. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai individualizavo nei pareiškėjo veiksmų susiklosčiusios situacijos kontekste, nei jam paskirtos sankcijos poveikio tiek pačiam pareiškėjui, tiek ir tretiesiems asmenims (viešajam interesui).
17. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo priimtu sprendimu, pakartoja bylos faktines aplinkybes, savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, ir papildomai pažymi:
17.1. VDI savo nutarimu skyrė tik piniginę baudą, jokių kitų sankcijų netaikė. Pareiškėjo skundo argumentai dėl Nutarimu paskirtos sankcijos prieštaravimui teisingumo bei proporcingumo principams, nes ji galimai neteks paramos gavėjo statuso, yra atmestini kaip nepagrįsti, kadangi šie teiginiai yra nukreipti į ateitį, abstraktaus pobūdžio ir nepatenka į nagrinėjamos bylos nagrinėjimo ribas.
17.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad pranešimas VSDFV apie sudarytą darbo sutartį pateiktas tik tada, kai R. V. pradėjo reikalauti užtikrinti jos socialines teises, tai yra pareiškėjas šių veiksmų neatliko savo noru. Bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjos atstovas M. Č. patvirtino, kad yra patyręs vadovas, ne vienerius metus dirbantis vadovaujamą darbą, todėl VDI vertinimu, jis žinodamas apie galimas tokio pažeidimo pasekmes, visais būdais siekė išvengti gresiančios atsakomybės, o ne užtikrinti R. V. socialines teises, todėl pirmosios instancijos teismas tokią pareiškėjo poziciją teisingai laikė gynybine pozicija. Toks pareiškėjo teiginys (dėl atlygio išmokėjimo anuliavus sąskaitą) prieštarauja net ir elementariai logikai, nes nesant pareigos atlikti mokėjimo, jokių mokėjimų atlikti ir nereikia.
17.3. Iš bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad R. V. buvo įdarbinta ne siekiant vienkartinio rezultato, o būtent nuolatinei (turinčiai tęstinį pobūdį) veiklai. R. V. su pareiškėju buvo susitarę dėl periodinių išmokų už atliktą darbą (1500 eurų mėn.), ši suma nepriklausė nuo darbo rezultatų, tai patvirtino ir pareiškėjo atstovas bylos nagrinėjimo metu. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad tarp šalių susiklostė ne civiliniai, o darbiniai santykiai, kurie nebuvo įforminti teisės aktų nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaip paliudijo R. V., jos darbo pobūdis buvo toks pat ir niekaip nesiskyrė viso jos darbo laikotarpiu.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo šiuos argumentus:
18.1. Pareiškėjo nuomone, pažeistos jo teisės, dėl kurių gynimo jis kreipėsi į teismą, teismine tvarka pagal apeliaciniame skunde suformuluotą reikalavimą negali būti apgintos, nes pareiškėjo suformuluotas reikalavimas neatitinka imperatyvių Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų, t. y., pareiškėjas reiškia reikalavimą nesant tokio reikalavimo teisinio pagrindo, o tai, trečiojo asmens nuomone, yra pagrindas pripažinti apeliacinį skundą teisiškai nepagrįstu.
18.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatė tikruosius teisinių santykių šalių ketinimus, atsižvelgė į tarp pareiškėjo ir trečiojo asmens susiklosčiusių teisinių santykių esmę, tikslą, kitas reikšmingas aplinkybes, šalių derybas ir elgesį nuo 2021 m. liepos 1 d. ir šių duomenų pagrindu teisingai sprendė, jog tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens nuo 2021 m. liepos 1 d. susiklostė darbo santykiai, tačiau pareiškėjas jų tinkamai neįformino ir apie juos tinkamai nepranešė VSDFV teritoriniam skyriui, tokiu būdu pažeidžiant DK 42 straipsnio 2 punktą, 43 straipsnio 1 dalį, UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.
18.3. DK nuostatos imperatyviai įpareigoja visus darbdavius, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio, laiku ir tinkamai įforminti darbo santykius bei mokėti darbo užmokestį ir su juo susijusius mokesčius. Pareiškėjo kaip paramos gavėjo statusas negali nei atleisti Pareiškėjo nuo įstatymais nustatytų pareigų vykdymo, nei sumažinti pareiškėjo atsakomybę. Priešingai, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, subjektams, kurie naudojasi valstybės dotacijomis bei renka paramą iš fizinių asmenų, savivaldybės institucijų turi būti taikomi aukščiausi veiklos skaidrumo ir socialinio atsakingumo standartai, kadangi neteisėtas tokių subjektų veikimas gali pakirsti pasitikėjimą ne tik šio konkretaus subjekto, bet ir kitų paramos gavėjų veikla.
18.4. Pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečiai procesinės teisės normos neva yra pažeistos, antra, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas kiekvieną nustatytą faktinę aplinkybę pagrindė byloje esančių įrodymų analize, teisines išvadas darė sutinkamai su teismų praktikoje suformuluotomis taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, teismas aiškiai pagrindė, kodėl konkrečiais įrodymais ar paaiškinimais remiasi arba kodėl juos atmeta, priimdamas sprendimą, vertino įrodymų visumą, įskaitant byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų nuoseklumą ir atitikimą kitiems bylos duomenims.
18.5. Trečiasis asmuo nesutinka su pareiškėjo pozicija, neva nagrinėjama byla buvo atnaujinta tik formaliais/procesiniais pagrindais. Sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad byloje neišklausius trečiojo suinteresuoto asmens buvo priimtas galimai neteisėtas ir nepagrįstas teismo sprendimas, todėl pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, turėjo pareigą išklausyti trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimus ir juos įvertinti galutiniu procesiniu sprendimu, kas ir buvo padaryta. Tačiau priešingai, nei teigia pareiškėjas, teismas trečiojo suinteresuoto asmens parodymų nesureikšmino. Visos pirmosios instancijos teismo išvados apie trečiojo suinteresuoto asmens ir pareiškėjo skirtingai nurodomas aplinkybes yra pagrįstos ne trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimais (kaip tvirtina pareiškėjas), o byloje esančių įrodymų visumos analize.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ20170 teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo Inspekciją iš naujo atlikti pareiškėjo veiksmų teisėtumo tyrimą ir vertinimą.
20. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Inspekcija iš esmės tinkamai įvertino tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus rašytinius įrodymus bei atliko teisinę veikos kvalifikaciją pagrįstai konstatuodama UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti argumentai ir įrodymai Nutarime padarytų išvadų teisėtumo ir (ar) pagrįstumo nepaneigė, todėl pareiškėjo skundas atmestas.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad tarp Fondo ir Darbuotojos susiklostę teisiniai santykiai buvo kvalifikuoti netinkamai, Nutarimas neatitiko pagrindinių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) principų, pirmosios instancijos teismas netyrė ir neindividualizavo pareiškėjui taikomos administracinės sankcijos poveikio jo vykdomai veiklai ir neatsižvelgė į išskirtines aplinkybes, sudarančias pagrindą atleisti pareiškėją nuo sankcijos skyrimo.
22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Inspekcijos tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybes, kad Darbuotoja
2021 m. birželio 14 d. iš Fondo atstovo gavo darbo pasiūlymą, susitikimo metu Fondo vadovas pasiūlė patraukliais darbo sąlygas. 2021 m. birželio 21 d. Darbuotoja pranešė Fondo vadovui apie galimybę pradėti dirbti nuo 2021 m. liepos 1 d. Šią dieną R. V. atvyko į Fondo biurą, kur jai buvo skirta darbo vieta su kompiuteriu, ji buvo supažindinta su biuro tvarka, tačiau darbo sutartis nei tą dieną, nei vėlesnę, sudaryta nebuvo. 2021 m. liepos 8 d. pasikalbėjusi su Fondo darbuotoja, R. V. suprato, kad bene visi Fondo darbuotojai dirba ne pagal darbo sutartis, o pagal individualios veiklos pažymą. 2021 m. liepos 9 d. R. V. el. laišku priminė Fondo vadovui dėl pranešimo Sodrai apie jos įdarbinimą. Gavo atsakymą, kad pradžioje buvo kalbėta apie individualią veiklą. 2021 m. liepos 12 d. susitikimo su Fondo vadovu metu, R. V. buvo įtikinėjama, kad gaus visas socialines garantijas ir dirbdama su individualia veikla, tačiau jai nesutikus, buvo pasiūlyta pasirašyti darbo sutartį, o už jau dirbtą laikotarpį apmokėti pagal R. V. išrašytą sąskaitą. Tą dieną buvo pasirašyta darbo sutartis, numatanti, kad R. V. pradeda dirbti nuo 2021 m. liepos 12 d. Darbdavys tikslino sutarties numerį, nurodant, kad R. V. įdarbinimo data – 2021 m. liepos 13 d. Darbuotojai netiko bloga atmosfera ir nuolatinė įtampa, 2021 m. liepos 28 d. pateikė prašymą atleisti iš darbo nuo 2021 m. liepos 30 d., sumokant pilną darbo užmokestį už jos faktiškai dirbtą laiką nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 30 d. Darbdavys prašymą dėl atleidimo iš darbo patenkino, 2021 m. liepos 30 d. atleido iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį. 2021 m. spalio 20 d. nelegalaus darbo tyrimo aktu Nr. NDA 1138-0026 buvo konstatuota, kad Fondas pažeidė DK 42 straipsnio 2 dalies, 146 straipsnio 2 dalies, Užimtumo įstatymo straipsnio 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nes esant darbo sutarties požymiams, numatytiems DK 32 straipsnyje, nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 12 d. leido dirbti R. V., nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešęs VSDFV teritoriniam skyriui apie jos įdarbinimą; neužtiktino, kad pasibaigus darbo sutarčiai su darbuotoja R. V. būtų sumokėtos visos su darbo santykiais susijusios išmokos.
24. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad nelegalaus darbo, nedeklaruoto darbo ir nedeklaruotos savarankiškos veiklos prevenciją vykdo, patikrinimus, grindžiamus rizikos vertinimu, atlieka Valstybinė darbo inspekcija (Užimtumo įstatymo 55 str.).
25. Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą.
26. Teismų praktikoje pažymima, kad nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo apmokėjimą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020).
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog nagrinėjamoje byloje aptariama situacija būtų kvalifikuojama kaip nelegalus darbas, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies
1 punktu, būtina nustatyti, jog darbuotoja R. V. buvo pavaldi Fondui ir būtent jo naudai atlygintinai atliko darbo funkcijas, tačiau darbo sutarties raštu darbdavys (Fondas) nesudarė arba VSDFV teritorinei įstaigai reikiamu metu apie darbuotojo priėmimą į darbą nepranešė. Kitaip tariant, svarbu nustatyti, kad Darbuotoja pradėjo realiai dirbti, kad Fondo ir Darbuotojos santykiai turi darbo sutarties požymių ir kad nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-16-489/2023; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. N575-805/2012). Už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto pažeidimo padarymą Inspekcija darbdaviui skiria baudą
(Užimtumo įstatymo 56 str. 4 d. 3 p.).
28. Darbo sutarties sąvoka yra apibrėžta DK 32 straipsnio 1 dalyje, tai – darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. To paties straipsnio
2 dalyje įtvirtinta, kad pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai.
29. Darbo sutarties požymiai per sutarties šalių įsipareigojimus išsamiai atskleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023). Pirmasis darbo sutarties požymis – vienos iš sutarties šalių (darbuotojo) įsipareigojimas kitai sutarties šaliai (darbdaviui) atlikti darbo funkciją. Darbo sutarties dalykas – rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibrėžtas darbas. Susitarimas dėl darbo funkcijos atlikimo reiškia, kad dirbantysis pagal darbo sutartį įsipareigoja atlikti ne konkrečius darbus, susitariama ne dėl konkretaus darbo rezultato pasiekimo, bet dėl tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos vykdymo. Kadangi darbo sutartimi viena jos šalis (darbuotojas) kitos šalies (darbdavio) yra priimama į darbą, o ne atlikti konkrečią užduotį, kitaip tariant, vykdyti tam tikrą darbo funkciją, darbo sutarties pagrindu atsirandantiems santykiams yra būdingas tęstinumas.
30. Antrasis darbo sutarties požymis – darbdavio įsipareigojimas mokėti darbuotojui už darbo funkcijos atlikimą darbo užmokestį. Civilinės teisės reguliuojamų sutarčių pagrindu susiklostančių santykių atveju sutarties vykdytojas taip pat gauna tam tikrą atlygį (atlyginimą), todėl yra reikšmingas mokamo atlygio (atlygintinumo) pobūdis, t. y. ar mokama periodiškai (sistemiškai), ar už konkretų atliktą darbą. Darbo teisiniams santykiams paprastai būdinga tai, kad darbo užmokestis mokamas periodiškai, ir tas mokėjimas yra tęstinio pobūdžio, todėl dažniausiai darbo užmokesčio mokėjimas yra susijęs su tam tikru laiko tarpu (pvz., kas mėnesį, kas savaitę ar pan.). Atliekant konkrečią užduotį civilinės sutarties pagrindu paprastai sumokama tinkamai įvykdžius sutartį ir priėmus galutinį darbo rezultatą.
31. Trečiasis darbo sutarties požymis yra darbuotojo pavaldumas darbdaviui atliekant darbo funkciją. Šis požymis leidžia atskirti darbo santykį nuo kitų panašių, visų pirma, civilinių sutarčių pagrindu susiklostančių santykių, kuriuose įsipareigojama atlikti darbą mainais į atlyginimą, tačiau tai daroma savarankiškai, be kitos šalies teisės vienvaldiškai reguliuoti darbo atlikimo procesą. Darbo santykiams būdingas pavaldumas reiškia, jog darbo funkcijų atlikimas yra neatskiriamas nuo darbdavio kontrolės ir teisėtų jo nurodymų vykdymo – šiuo atveju nepakanka vien tam tikro tarp šalių susiklosčiusio pavaldumo, nulemto vykdomos veiklos specifikos, ar nustatyto atsiskaitymo už veiklos rezultatus, nes atsiskaitymas už atliktą darbą nėra būdingas išskirtinai darbo santykiams, jis nėra neįprastas ir civilinėmis sutartimis reguliuojamų santykių susiklostymo atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023).
32. Taigi, faktą dėl darbo teisinių santykių tarp šalių buvimo atskleidžia tokie nustatyti objektyvieji požymiai: tarp šalių yra susitarimas; jo pagrindu vykdoma tam tikra rūšiniais požymiais apibrėžta darbo funkcija (dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos); viena iš šalių dirba paklusdama kitos šalies nustatytai darbo tvarkai; dirbama atlygintinai. Įstatymuose nedraudžiama asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis jis siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Dėl to DK 32 straipsnyje įtvirtinti esminiai būtinieji darbo santykių požymiai reikšmingi tuo, kad leidžia šiuos santykius atriboti nuo panašių santykių, susiklostančių civilinės teisės reguliuojamų sutarčių (pvz., rangos, paslaugų, autorių teisių ir kt.) pagrindu, o nesant šių požymių leidžia vertinti, kad susiklosčiusius santykius reglamentuoja kitų teisės šakų (pvz., civilinės) teisės normos ir dėl to tokia veikla nėra kvalifikuotina kaip darbo teisiniai santykiai. Iš tikrųjų kai kurie darbo santykių ir civilinės teisės reguliuojamų sutarčių pagrindu atsirandančių santykių elementai gali būti iš esmės panašūs (pvz., tai, jog vykdant veiklą aprūpinama tam tikromis priemonėmis ar dengiamos tam tikros išlaidos, užsakovas atlieka tam tikrą vykdomos veiklos kontrolę ar daro įtaką darbų eigai ir pan.), todėl darbo santykiai negali būti konstatuoti nenustačius visų esminių darbo santykių požymių. Iškilusį klausimą, ar kontrahentų santykiai faktiškai atitinka darbo santykių požymius, reikia spręsti remiantis visais objektyviaisiais DK 32 straipsnyje nustatytais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais, išnagrinėjant ir įvertinant visas aplinkybes, šalių susitarime nustatytas teises ir prisiimtus įsipareigojimus, išsiaiškinant, dėl ko šalys iš tikrųjų buvo susitarusios ir kaip vykdė susitarimą, o ne vien tik atsižvelgti į sutarties pavadinimą ar remtis tuo, kaip viena ar kita šalis subjektyviai vertina tarpusavio santykius. Būtina atsižvelgti į aplinkybių, su kuriomis siejami darbo teisinių santykių požymiai, visetą ir iš jų visumos spręsti, ar konkrečios veiklos vykdymo (konkretaus darbo atlikimo) sąlygos suteikia pagrindą konstatuoti realų darbo sutarties požymių egzistavimą.
33. Taigi, viena vertus, darbo santykiai susiklosto šalims sudarius darbo sutartį – nuo darbo sutarties sudarymo (susitarimo dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų) momento šalims tenka atitinkamai darbdavio ir darbuotojo teisinis statusas, o jų pagal šią sutartį atsiradusiems santykiams taikomos darbo teisės normos, kita vertus, aplinkybė, kad šalys yra sudariusios civilinės teisės reguliuojama sutartimi įvardytą sutartį, savaime nereiškia, kad iš šios sutarties kylantys šalių santykiai negali būti pripažinti darbo santykiais. Patį sutarties teisinį kvalifikavimą kaip civilinės ar darbo sutarties lemia jos turinys, t. y. joje išdėstytų sąlygų visuma, iš kurios galima spręsti apie sutarties teisinį kvalifikavimą – kai pagal sutarties sąlygas šalys akivaizdžiai sukuria darbo teisinius santykius, tokia sutartis (kad ir kaip ji būtų įvardyta) gali būti kvalifikuojama kaip prilygstanti darbo sutarčiai, o jos pagrindu atsiradę santykiai – darbo teisiniams santykiams.
34. Esminis bylos klausimas, kurį apeliacinio skundo argumentais iš esmės kelia pareiškėjas ir nuo kurio priklauso jo pareikštų reikalavimų pagrįstumas, – ar ginčo šalių teisiniai santykiai, susiklostę 2021 m. liepos 1-12 d., atitiko civilinės sutarties santykiams būdingus bruožus. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjui teigiant, kad tarp Fondo ir Darbuotojos susiklostė civiliniai santykiai, atsižvelgiant į tai, kad rašytinė sutartis dėl Darbuotojos darbo Fonde 2021 m. liepos 1-12 d. laikotarpiu nebuvo sudaryta (nei rašytinė civilinė sutartis, nei darbo sutartis), nustatant tikrąjį tarp Fondo ir Darbuotojos susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, svarbu įvertinti šalių tikruosius ketinimus, šalių susitarimo dėl tam tikrų funkcijų atlikimo sudarymo aplinkybes, į šalių elgesį po susitarimo sudarymo ir kitas šiuo atveju reikšmingas aplinkybes.
35. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šiame straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas apima ir šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus.
36. Paslaugų sutarties samprata yra įtvirtinta CK 6.716 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Šios nuostatos taikomos tik tokioms paslaugoms, kai tarp paslaugų teikėjo ir kliento neatsiranda darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių (2 d.).
37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. šios paslaugos gali ir neturėti objektyvios išraiškos. Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies (paslaugų sutartys pagal savo pobūdį, dalyką gali būti labai įvairios), gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018 64, 65 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2023 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-421/2023). Be to, šalys gali sudaryti sutartį, nustatydamos joje sąlygas, būdingas skirtingų rūšių sutartims. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad šalys gali sudaryti mišrias sutartis, t. y. sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-687/2015; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 23 punktas; 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018, 34 punktas).
38. Taigi, kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, bet kita ko atsižvelgiama į tokias aplinkybes, kaip kad civiliniuose santykiuose atliekamas darbas turėtų būti organizuojamas paties savarankiškai dirbančio asmens, jis turėtų pats pasirinkti, kada, kokiu būdu, tvarka, metodais, technologijomis bus atliekami darbai; darbo teisiniams santykiams būdingas orientavimasis į tęstinį tam tikros funkcijos vykdymą, darbuotojo pareigybė yra įtraukta į įmonės struktūrą, o civiliniuose santykiuose – į konkrečių užduočių atlikimą ar rezultato siekimą; paprastai savarankiškai dirbantis asmuo naudojasi savo priemonėmis (kompiuteriu, mobiliuoju telefonu, įrankiais), jam tenka darbų eigoje kilusios išlaidos; kitaip nei civiliniai, darbo teisiniai santykiai pasižymi periodiškai mokamu pastoviu darbo užmokesčiu, nepriklausomai nuo atliktų užduočių kiekio; savarankiškai dirbantis asmuo neturėtų būti įpareigotas ar įgaliotas prisistatyti kaip įmonės darbuotojas, atstovauti ar sudaryti sutartis įmonės vardu, formuoti teigiamą organizacijos įvaizdį ar ją reklamuoti; darbo santykiai paprastai yra stabilūs, tęstiniai, nepertraukiami, susitariama dėl ilgalaikio bendradarbiavimo neapibrėžiant jo laiku ar rezultatu; civiliniuose santykiuose finansinė, komercinė rizika tenka savarankiškai veiklą vykdančiam asmeniui, tuo tarpu darbo santykiuose ši rizika atliekant darbo funkciją tenka darbdaviui.
39. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad šalys sutarė, jog Darbuotoja teiks Fondui viešųjų ryšių ir komunikacijos paslaugas atlygintinai. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad Darbuotoja dalyvavo vidiniuose Fondo susirinkimuose, bendruose Fondo renginiuose/išvykose, susitiko su išorės subjektais atstovaudama Fondui, ruošė socialinių tinklų įrašus, ieškojo viešinimo projekto partnerių, kt. Darbuotojos veiklos procesiškumas, tęstinumas, skirtingų užduočių atlikimas, leidžia spręsti, kad Fondo ir Darbuotojos teisiniuose santykiuose dominavo ne konkretaus apibrėžiamo rezultato siekimas, o tęstinė viešųjų ryšių ir komunikacijos funkcija. Byloje pateikti duomenys, pvz., Fondo darbuotojos I. Č. 2021 m. birželio 14 d. elektroninis laiškas ir jame nurodyta informacija „<...> ieškome žmogaus dirbti su „Sidabrinės linijos“ komunikacija“, Fondo direktoriaus
M. Č. 2021 m. liepos 1 d. laiškas nurodant, kad Darbuotoja „perima Fondo ir „Sidarbrinės linijos“ komunikacijos vairą į savo rankas“, pranešimas (duomenys neskelbtini) internetiniame puslapyje www.sidarbrinelinija.lt atskleidžia rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad tarp Fondo ir Darbuotojos iš esmės buvo susitarta dėl tam tikros profesijos – komunikacijos specialistės – darbo, o Darbuotoja, veikdama pagal susitarimą, atliko darbines funkcijas Fondo naudai (DK 34 str. 2 d.).
40. Dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų mokėjimui būdingo reguliarumo pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju šalys sutarė dėl 1 500 Eur dydžio mėnesinio atlygio. Šiuo atveju buvo sutarta, kad atlygis mokamas ne už atliktas konkrečias užduotis (jų kiekį, kokybę, atlikimo greitį ar pan.,), tačiau už mėnesį, nepriklausomai nuo to, kiek ir kokių užduočių Darbuotoja atliktų. Taigi toks atlyginimas nepriklauso nuo galutinio darbo rezultato, pagal kurį paprastai sumokamas atlyginimas atliekant konkrečią užduotį civilinės sutarties pagrindu. Tai taip pat patvirtina išvadą, kad Fondo ir Darbuotojos teisiniuose santykiuose dominavo ne konkretaus rezultato siekimas, o tęstinė viešųjų ryšių ir komunikacijos funkcija. DK 34 straipsnio 2 dalyje, kaip jau minėta, nurodyta, kad darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiomis aplinkybėmis buvo faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti, kad Fondas ir Darbuotoja, sudarydami ginčo teisinius santykius, susitarė ir Darbuotoja faktiškai vykdė tęstinę darbo funkciją, už kurios atlikimą turėjo gauti pastovų darbo užmokestį.
41. Taip pat minėta, kad vienas iš civilinių ir darbo teisinių santykių skiriamųjų požymių yra teisinė priklausomybė arba pavaldumas, atliekamos veiklos nesavarankiškumas, akcentuojant tai, jog darbo teisės normų reguliuojami santykiai pasižymi tuo, kad darbuotojas privalo laikytis darbovietėje nustatytos tvarkos (darbo laiko, darbo drausmės, darbo atlikimo metodų reikalavimų), vykdyti privalomus darbdavio nurodymus, veikti darbdavio rizika bei jo kontroliuojamas. Dėl Darbuotojos pavaldumo Fondui teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus tarp Fondo ir Darbuotojos susiklosčiusių teisinių santykių aplinkybes, nurodytas ginčo šalių procesiniuose dokumentuose, ir pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad Darbuotojos pavaldumą Fondui patvirtina tokios aplinkybės, kaip suteikta darbo vieta Darbuotojai, kuria ji naudojosi, Darbuotojos, kaip Fondo darbuotojos, išvykos kartu su Fondu (pvz., į Marijampolę), kuriu metu ji atliko darbines funkcijas (fotografavo renginį, vėliau rengė pranešimus apie šį renginį), Darbuotojos rengiamų pranešimų derinimas su Fondo socialiniais partneriais. Pasisakant dėl Darbuotojos darbo grafiko, kaip pavaldumo požymio, teisėjų kolegija sutinka su Fondo argumentu, kad Darbuotojos pateikti duomenys apie jos darbotvarkes ipso facto (savaime) nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis darbo teisinių santykių tarp šalių egzistavimą. Tačiau byloje nagrinėjamu atveju aplinkybė dėl darbo grafiko, kaip Darbuotojos pavaldumo Fondui požymio, vertintina Fondą bei Darbuotoją siejusių santykių kontekste. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis „M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo“
2021 m. liepos mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiu nustatyta, kad Fondo komunikacijos vadovė R. V. liepos mėn.1-2 d. dirbo po 8 val., liepos mėn. 5 d. dirbo 7 val., liepos mėn. 7 d. dirbo 8 val., liepos mėn. 8 d. dirbo 11 val., liepos mėn. 9 ir 12 d. dirbo po 8 val. Pareiškėjas parašu patvirtino 2021 m. liepos mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Darbuotoja teigia, buvo supažindinta darbo Fonde tvarka, taip pat ir darbo valandomis, taigi negalima vienareikšmiškai teigti, kad darbo grafikas buvo suderintas su Darbuotoja ir Darbuotoja savo nuožiūra naudojo darbo laiką bei šiam grafikui galėjo daryti įtaką.
42. Teisėjų kolegija pažymi tai, jog nors tam tikri byloje pateikti įrodymai, pvz., Darbuotojos individualios veiklos pažyma, Darbuotojos Fondui pateikta sąskaita faktūra, atitinka atlygintinų paslaugų teikimo sandoriams būdingus požymius ar yra nebūdingos darbo teisiniams santykiams, tačiau šie įrodymai nepaneigia, kad tarp Fondo ir Darbuotojos iš esmės egzistavo darbo santykių požymių visuma.
43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgdama į ginčo esmę, kitas šiuo atveju reikšmingas aplinkybes (pvz., Darbuotojai buvo sukurtas Fondo elektroninis paštas, Fondas apmokėjo darbuotojos išvykas (2021 m. liepos 2 d. bei 2021 m. liepos 9 d.), darbuotoja su trečiaisiais asmenimis bendravo kaip Fondo atstovė), įvertinusi Darbuotojos pateiktus paaiškinimus, užfiksuotus Inspekcijos Nutarime, teisėjų kolegijos vertina, kad tarp Fondo ir Darbuotojos susiklostė darbo teisiniai santykiai, o ne civiliniai santykiai. Darbuotojos veikla (veiklos tęstinumas), leidžia spręsti, kad Fondo ir Darbuotojos teisiniuose santykiuose dominavo konkreti darbo funkcija – tęstinė viešųjų ryšių ir komunikacijos funkcija, o ne rezultato siekimas; darbuotoja atliko darbines funkcijas Fondo naudai, už kurių atlikimą buvo sutartas pastovus darbo užmokestį; darbuotojos atžvilgiu buvo nustatytas darbo santykiams būdingas jos veiklos kontrolės mechanizmas, taigi, šie požymiai skiria ginčo teisinius santykius nuo civilinių teisinių santykių. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo pripažinti, kad tarp Fondo ir Darbuotojos egzistavo civiliniai teisiniai santykiai.
44. Tai, kad Darbuotoja realiai dirbo, faktiniai šalių santykiai atitiko darbo teisinių santykių požymius (Darbuotoja buvo pavaldi Fondui ir būtent jo naudai atlygintinai atliko darbo funkcijas), tačiau darbo sutarties sudarymo taisyklių nebuvo laikytasi, o VSDFV teritorinei įstaigai reikiamu metu nebuvo pranešta apie Darbuotojos priėmimą į darbą, sudaro pagrindą Darbuotojos atliktą veiklą kvalifikuoti kaip nelegalų darbą pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir taikyti Fondui atsakomybę pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą, skiriant baudą.
45. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe nagrinėjamos bylos kontekste pripažintinas ir faktas, kad Fondas pats kreipėsi į VSDFV, prašydamas tikslinti Darbuotojos duomenis, keičiant valstybinio socialinio draudimo pradžios datą iš
2021m. liepos 13 d. į liepos 1 d., taigi pripažindamas, kad darbo teisiniai santykiai tarp Darbuotojos ir Fondo susiklostė nuo 2021 m. liepos 1 d. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl šios aplinkybės, pvz., sprendimas dėl Darbuotojos VSDFV duomenų patikslinimo, paankstinant įdarbinimo laikotarpio pradžią, buvo priimtas tik gavus Darbuotojos prašymą nutraukti darbo sutartį, tokį sprendimą priėmė ir įgyvendino Fondo buhalterė, Fondas norėjo tinkamai atsiskaityti su Darbuotoja, nagrinėjamu atveju nepaneigia pareiškėjo atliktų veiksmų neteisėtumo.
46. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad Nutarimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio
5 dalies reikalavimų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. A556-336/2011).
47. Aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste įvertinusi ginčijamo Nutarimo turinį, teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad šis Nutarimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų. Nutarime nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su Darbuotojos veikla Fonde: aptartos Darbuotojos įdarbinimo Fonde ir darbo sutarties sudarymo bei nutraukimo aplinkybės, pateikti Darbuotojos bei Fondo paaiškinimai. Nutarime taip pat aptarti požymiai, skiriantys civilinius ir darbo teisinius santykius, paminėta teismų praktika panašiose bylose. Nutarime taip pat detaliai nurodyta, kokie teisės aktai buvo pažeisti, nurodyta Nutarimo apskundimo tvarka. Pareiškėjo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai patvirtina, jog Nutarimas ir jame išdėstyti motyvai pareiškėjui, kaip šio sprendimo adresatui, buvo aiškūs ir suprantami, pareiškėjas galėjo realizuoti savo teisę į, jo nuomone, pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
48. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų dėl Nutarimu paskirtos baudos, pirmiausia pažymi, kad Nutarimu buvo paskirta minimali (868 Eur) bauda, kurios pačios neproporcingumo pareiškėjas neįrodinėjo. Tokio dydžio bauda, kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog pažeidimas padarytas pirmą kartą, atitinka padaryto pažeidimo pobūdį ir mastą.
49. Dėl pareiškėjo nurodomų išvestinių Nutarimo teisinių padarinių, būtent, dėl paramos gavėjo statuso netekimo trejiems metams ir galimos grėsmės socialinio projekto „Sidabrinė linija“ tęstinumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad priimant Nutarimą buvo atsižvelgta į visas reikšmingas sankcijos individualizavimui aplinkybes ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Pareiškėjui nustatyta sankcija yra proporcinga padarytam pažeidimui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad švelnesnės nei įstatymuose numatytos pagrindinės sankcijos skyrimas (arba jos neskyrimas) yra ne taisyklė, bet išimtis: kaip pabrėžiama konstitucinėje doktrinoje dėl teisinės atsakomybės, švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę teismas gali skirti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyta bausmė, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga. Teismas turi pareigą švelnesnės nei įstatymo nustatyta bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai. Kiekvienu konkrečiu atveju teismo sprendimas skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę (arba jos neskiriant) turi būti motyvuotas. Nepagrįstai ir (arba) nemotyvuotai paskyrus švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę (arba jos neskiriant) teisingumas nebūtų įvykdytas. Tai prieštarautų teisingumui, konstituciniam teisinės valstybės principui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Administracinė nuobauda (ir iš jos kylantys padariniai) yra prievartinio pobūdžio valstybės taikoma atsakomybės priemonė, todėl ji neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais. Taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Todėl prieš pažeisdamas teisės normų reikalavimus, atsakomybėn patrauktas asmuo privalėjo įvertinti tai, kad administracinio nusižengimo padarymas sukels neigiamas finansines ar kitokias pasekmes, o to nepadaręs, jis prisiėmė pasekmių, kilusių jam dėl padaryto pažeidimo, riziką. Laikytina, kad administracinį nusižengimą padariusio asmens dėl administracinės nuobaudos taikymo patiriami nepatogumai yra adekvatus jo neteisėtų veiksmų rezultatas, už kurį atsakingas yra jis pats.
50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra netinkamai motyvuotas, nepasisakyta dėl visų pareiškėjo teiktų argumentų, pabrėžia, kad pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma:
1) teismo nustatytos bylos aplinkybės, 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados,
3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1616-822/2021, ir kt.).
51. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92)). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo
Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų.
52. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, taikydama proceso įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai patvirtina, jog teismas tyrė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus, todėl pagrįstai VDI Nutarimu paskirtos baudos pareiškėjui nepanaikino. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.